Mano vardas – Marytė

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Mano vardas – Marytė

Mano vardas – Marytė
Autorius: Alvydas Šlepikas
Prekės kodas: 978-9986-39-701-4
Pavadinimas Mano vardas – Marytė
Žanras romanas
Metai 2012, 2013, 2014
Psl. skaičius 184
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-701-4
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.1 cm

Romanas apie vilko vaikus. Metų knyga 2012

Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas

Knyga išrinkta 2012-ųjų „Metų knyga“ suaugusiųjų prozos kategorijoje. Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus premija bei Rašytojų sąjungos premija. Knyga išrinkta į 2012 m. Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas autoriui pelnė Patriotų premiją. Kūrinys sulaukė jau penkių leidimų, iki šiol yra viena perkamiausių lietuvių autorių knygų šalies knygynuose.

Susiję leidiniai

Lietaus dievas ir kiti
-60%
3.00 € 7.50 €


<p>Nuo pat knygos pradžios buvo galima suprasti, jog tai nebus lengvas romanas. Tai rimta ir skaudinanti knyga. Knygos veiksmas vyksta pokario metais, kai Rytų Prūsiją buvo užėmę rusai. Šie su vokiečiais elgėsi kaip su gyvuliais- išvarė iš namų,persekiojo ir žudė. Ši knyga pilna skaudžios realybės, su kuria susidūrė rusų priespaudoje buvę žmonės. Siūlau knygą perskaityti kiekvienam, net neabejoju- nelinks nei vieno abejingo šiai knygai. &nbsp;</p> <p><a href="http://www.100knygu.lt/issukis/" rel="nofollow" target="_blank">www.100knygu.lt</a>, 2014 04 27</p>
<p>Vos tik pasirodžius šiai knygai norėjau ją perskaityti. Ir nežinia kodėl, bet užsispyriau ją būtinai turėti savo bibliotekoje. Bet knygynuose neradau. Knygų mugėje ji taip pat jau buvo išpirkta, nors važiavau antrąją jos dieną, ir tikrai ne vakare. Tai kai gavau progą įsigyti bet kokią knygą, iškart griebiau šią.</p> <p>Knygoje pasakojama apie vilko vaikus. Apie vokiečių vaikus, kurie iš Prūsijos keliaudavo į Lietuvą. Čia jie eidavo į žmonių sodybas, kur tikėdavosi gauti darbo ir užsidirbti maisto, kurį galėtų pargabenti savo badaujančioms šeimoms. Apie visą pokario siaubą, kurį teko patirti niekuo dėtiems žmonėms, apie tamsą, niūrumą, neviltį.</p> <p><em>O aš labai dažnai prisimenu - vis galvoju, kaip aš jį pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie bus kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai - mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus savo mylimus žmones - aš netikiu. Juk tarp tų milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu - tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų... ir suaugusių...</em></p> <p>Tokie štai vaikų pasvarstymai apie tokį paprastą dalyką, kaip prisiminimai apie tėtį.<br /> Knygoje yra tarsi dvi siužetinės linijos - viena apie Heincą, berniuką, kuris iškeliavo į Lietuvą pargabenti maisto šeimai, kita - apie mergaitę Renatę, Prūsijoje likusią su mama ir sesėmis bei jauniausiu broliuku. Abiejų vaikų likimai nepavydėtini. Lietuvoje žmonės gana nenoriai įsileidžia vokietukus į savo namus, sunku gauti darbo, o Prūsijoje kareiviai elgiasi su visais kaip su gyvuliais - apie tai turbūt jau pakankamai žinom ir patys.<br /> Apskritai knyga yra baisiai liūdna ir kupina nevilties. Net kai, rodos, jau pagaliau prašviesėja, ta tamsa slankioja kažkur aplink, taip ir taikydamasi nusileisti ant žmonių, ant likimų. Ir nepaisant to liūdnumo, nuo istorijos neįmanoma atsitraukti. Pati perskaičiau ją vienu prisėdimu - knyga plona, tačiau joje pasakyta tiek daug. Labai patiko Šlepiko rašymo stilius. Visas baisumas perteiktas taip poetiškai, kad turbūt ir nenorėdamas pajustum tai, ką jaučia knygos veikėjai. Skaitant labai sunku suvokti, kad čia nėra nieko išgalvoto, kad čia sudėti „vilko vaikų“ atsiminimai. Sunku, nesinori, bet vis tiek supranti ir įsijauti. Tikrai sukrečianti knyga.</p> <p><em>Vaikas labai geras, bet mirštam badu, mirštam, nėra kaip gyventi, kaip man mažuosius vaikus išmaitint, imk, pone, sūnelį, paimk, tik pusmaišio bulvių už jį prašau, tik pusmaišio bulvių...</em></p> <p>Suprantat, apie ką aš? Kai turguje motina bando parduoti savo sūnų už pusę maišo bulvių.</p> <p><a href="http://skaitymoypatumai.blogspot.com/2014/01/alvydas-slepikas-mano-vardas-maryte.html" rel="nofollow" target="_blank">skaitymoypatumai.blogspot.com</a>, 2014 01 12</p>
<p>Ko gero, Alvydo Šlepiko prozos gerbėjams ši knyga bus netikėta – „vilko vaikai“, pokario Rytprūsiai!.. Matyt, ir pačiam rašytojui ji – iš tų, kurios „netikėtai nutinka“, o ne nuosekliai išsirutulioja iš talento prigimties.&nbsp;Taip jis „Žodyje pabaigai“ ir sako: „Šios knygos tema tarsi pati susirado mane“ (p. 180). Taigi išdrikus kitos kūrybinės sferos peripetijoms – irgi iš šalies inspiruotai idėjai ir pastangoms kurti dokumentinį filmą apie „vilko vaikus“, susidūrus su konkrečiais jų likimais, išklausius dviejų moterų, tarsi kažkokio slapto scenarijaus užprogramuotų būti beveik vienodų vardų – Renata ir Renatė, kad jos susilietų į bendravardę heroję (Renatę), – ir radosi knyga „Mano vardas – Marytė“.</p> <p>Autorius mums atveria tragiškosios, faktų nuoplaišomis iškylančios, bet menine kalba dar beveik neįprasmintos Istorijos puslapį. Lakonišku stiliumi pasakojama apie Lietuvos kaimynystėje esančio krašto&nbsp;tarpulaikį: pergalingosios Raudonosios armijos nukariauti ir jau apgyvendinti Rytprūsiai, dar nepakrikštyti šlovinguoju Kalinino vardu, dar neatsikratę užsilikusių „fašistų išperų“ – išbadėjusių moterų, vaikų, senių, pamažu veiksmą perkeliant į pokario Lietuvą, tą sotųjį – anomis mirštančiųjų iš bado akimis žvelgiant – kraštą…</p> <p>Romanas tarsi skyla į dvi dalis: pirmojoj veiksmas vyksta jau rusų apgyventame Karaliaučiaus / Kenigsbergo krašte (net gaila, nenuskamba nei lietuviškasis, nei vokiškasis šio vardo variantas – minima tik Prūsija, nors krašto gyventojai, ko gero, labiau kalbėtų apie Rytprūsius,&nbsp;Ostpreussen), vaikų žygiai Lietuvon jau daromi, bet – dar sugrįžtant, dar tik „pasiduoneliaujant“; antroji – tai Renatės, vienos iš „vilko vaikų“, vargo klajonės Lietuvos keliais, stengiantis išsinerti iš praeities, tapti lietuviakalbe Maryte, trumpam priglundant prie kokios šeimos (greitą viešnagės pabaigą lemia tai priglaudėjų iš baimės užkietėjusi širdis, tai, priešingai, jų gailestingumas, per kurį tenka keliaut Sibiran)… Pirmoji dalis – polilogiška, čia veikėjai, Renatės šeima (mama, broliai, sesutės), „avanscenon“ išeina vienas kitą pakeisdami, antroji – jau monologinė Renatės istorija (netekto polilogiškumo, tiesą sakant, šiek tiek ir gaila).</p> <p>Ir lakonišku sakiniu Šlepikas pajėgus perteikti situacijos tragizmą, trumpą laikotarpį (ir neilgą romaną) pripildyti tirštų, charakteringų detalių: štai regime rusų užkariautojų siautėjimus „fašistų irštvoje“ ar vienu kitu brūkštelėjimu nupieštą stribų ir partizanų konfrontaciją miškingoje Lietuvoje… Autorius, matyt, net nevengia tam tikros herojų tipizacijos (pvz., Renatę priglaudusi geroji teta Stasė ir piktoji jos sesuo Elzė) ar situacijos, vyksmo apibendrintumo, gal ir simboliškumo. Kai kurių scenų norėtųsi ir aštresnių, kasdieniškiau apčiuopiamų, tarkim: ar mažosios herojės Renatos teta Lota vien iš vandeny įmaišytų miltų, parneštų iš Lietuvos, galėtų „iškepti geltonų tarytum mažos saulutės blynų“ (p. 62)? Arba beskaitant apie Renatės klajones, prasidėjusias žiemą, pasibaigusias (matyt, laimingai – nualpusi įnešama į vidų, gal mokyklos, mažųjų šokėjų ir gražiosios jų mokytojos) per Velykas, taip ir norėjosi patirti: o kuo dabar ji avi, vilki, ar nenuplyšo bateliai, nepermirko – koks, iš kur paltelis?..</p> <p>Kartais sukirbėdavo klausimas ir istorinio (geografinio) autentiškumo įtrūkį akiai užkliudžius – tarkim, prisimenant anuos, taikingos laimės laikus, pasakojama apie berlynietę Evą (mažosios Renatės mamą), kurią parsivežė ūkininkas Rudolfas… bet visas veiksmas vyksta „miestelyje“, kuris, kaip gali suprasti iš vaikų, kartojančių „pamoką“: gimiau tais ir tais metais Gumbinėje… – yra tasai visai nemenkas Rytprūsių centras, 1939-aisiais turėjęs (pasak „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“) beveik 25 tūkstančius gyventojų, gal ir ne didmiestis, vis dėlto ir ne ūkininkų gyvenvietė…</p> <p>Visa istorija pasakojama fragmentais, kai kurie jų į romaninę (ar novelinę) stilistiką su jos metaforine poetika įsiterpia tiesmuka įvardijimo kalba tarsi kino scenarijaus nuorodos (autoriaus kino įdirbis, regis, nenuėjo perniek). Tarkim, sakinys: „Pardavėja Stasė ir vairuotojas“ (p. 128). Arba, kaip galima suprast, nurodomas „kameros rakursas“: „Tarytum paukščio akimis: kieme stovi stribų sunkvežimis“ (p. 160). Bet ir poeto balsą knygoje išgirstame. Ir nebūtinai trumpieji fragmentai yra „tiesmukieji“; štai vienas ištisas skirsnelis: „Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom, kopia į saulę, plėšia sprogdina pumpurus, žiedus, kvapus. Tuose pumpuruose, jų jėgoje jau nujaučiami vaisiai, jų rūgštumas ir vėsa, švelniai gaivinanti gomurį… // Tokios tad dienos teka viena paskui kitą“ (p. 151).</p> <p>Sakyčiau, šią knygą pramaišiui rašė Šlepikas-novelistas / poetas ir Šlepikas-kinininkas. Gal būtų pravertę kartkartėmis sąmoningai išsižadėti kinematografinio žvilgsnio, žvelgti vidiniu žvilgsniu, perskrodžiančiu išorinio veiksmo paviršių.</p> <p>Istorinis – tuo labiau istorinis meninis – veikalas visad yra ir pozicija. Tegu nė žodžiu tiesmukai neišsakoma – vis tiek pro faktus prasismelks, tuos pačius faktus suvers nebūtinai tas pats požiūrio siūlas… Aiškiai – skaudžiai ir atstumiančiai – yra įsikirtusi Arvydo Juozaičio pozicija: rusai, atėję į Rytprūsius, atkeršijo vokiečiams už prūsus, taigi – kone įvykdė istorinį teisingumą!..</p> <p>Žinia, ne prie šio filosofo publicistikos, Kaliningrado dabartį ir Kenigsbergo praeitį apmąstančios („Karalių miestas be karalių“), prigludo man Šlepiko knyga. Net ir neieškant specialiai analogijų, ji atsistojo į vieną gretą su Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“… Abu autoriai žvilgsnį kreipia į tik iš pasakojimų žinomus istorijos puslapius, kuriuose, regis, jų giminės vardai neįrašyti: amerikietė lietuvaitė – į trėmimus Sibiran, lietuvių bado, šalčio, ligų, pažeminimo kančias prie Laptevų jūros, vilnietis aktorius, kinininkas, rašytojas etc., sovietinės kareivio duonos ragavęs Kazachstane (ne, kaip ne vienam&nbsp;pribaltui&nbsp;yra nutikę, kaimyniniame Kaliningrado krašte), – į pokarinę Rytprūsių tragediją… Abu atnašauja pagarbos auką daugelį metų žemintiems ir skriaustiems sovietinės sistemos, atsainaus abejingumo dulkėmis apklojamiems ir postmodernioje nepriklausomybėje…</p> <p>Knyga „Mano vardas – Marytė“ gražiai išleista. Tik, tiesą sakant, bent mane viršelio dizainas iš pradžių klaidino: smėliukas, basos (švarios, tik smėlėtos) kojos sukėlė ne varganų, pūsles iki kraujų nutrinančių, randus paliekančių klajonių svetimais keliais vaizdinius, o – „spalvotus“ vaizdelius, interneto svetainėse (matyt, ne tik jose) vis permušančius lietuvišką šaltą žiemą:&nbsp;besipliažinantys&nbsp;basakojai mūsų milijonieriai… Taip, skaitant knygą žvilgsnis tinkamai susifokusavo, ištraukdamas būtent rūsčiąją dailininko Romo Oranto žinią.</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/?p=14550" target="_blank">www.satenai.lt</a>, 2012 12 17</p>
<p>Neseniai išleistos Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas –­­­ Marytė“ metrikoje nurodytas žanras –­ romanas. Pats A. Šle­pikas yra prasitaręs, kad tai veikiau poe­ma, gal netgi rauda. Aš įžvelgiau pasakos elementų. Kiti – tekstą, sudėliotą iš scenarijaus užuo­mazgų. Nenuostabu. Juk „Žo­dyje pabaigai“ autorius teigia, jog tema tarsi pati jį susiradusi kokiais 1996-ai­siais, kai kino režisierius Jonas Marcinkevičius pasiūlė kartu kurti dokumentinį filmą apie Wolfskinder –­­ vokiečių vaikus, pokariu keliavusius į Lietuvą išgyventi. Knyga pagrįsta pasakojimais, išgirstais iš tų, kurie patys (ar jų artimieji, draugai, draugų draugai...) buvo anų įvykių dalyviai. Taigi tekstas pretenduoja tapti tam tikro laikotarpio liudijimu, fiksuojančiu istorinę atmintį ir saugančiu atminimą tų, kurių jau nebėra arba greitai nebebus tarp gyvųjų. Čia kaip niekad pavojinga nukrypti į sentimentalumą, skaitytojo graudinimą. Juk vaiko išgyvenimai ir nevaikiškos patirtys ypač jaudina. O žiaurus, nužmogėjęs vaikas literatūroje (ir ne tik skirtoje vaikams) kol kas dar tabu, čia mes taip ir likome romantizmo zonoje. A. Šlepiko vilkiukai –­­ ne išimtis. Kovodami dėl išlikimo, jie gali įveikti šaltį, kęsti badą ir kitus nepriteklius, nueiti šimtus kilometrų – ir vis tiek atrodo trapūs it gėlės.</p> <p>Romanu knygą pavadinti turbūt būtų sunkiausia. Vienintelis dalykas, kuris sietų ją su stambiuoju prozos žanru – bandyta aprėpti kartos istoriją. Tačiau trūksta individualizuotų charakterių. Perskaičius kūrinį, lieka tik apibendrintas įspūdis, keli štrichai, apibūdinantys ne patį žmogų, bet jo šeiminę padėtį ar vaidmenį: Eva – Renatės, Monikos, Brigitos, Helmuto ir Heinco mama, kurios vyras Rudolfas išėjo į karą ir dingo be žinios; teta Lota ir yra tik teta, kartais tarstelinti kokį žodį, sakytum, statistė ar patariamasis balsas, ne daugiau; Marta –­ Evos draugė, kadaise linksmuolė, įvedusi į mažo miestelio bendruomenę atitekėjusią berlynietę, išmokiusi Evą kaimiškų darbų, beveik iki pat karo pabaigos tryškusi optimizmu („Jeigu tik Evą užplūsdavo nerimas ir neviltis, jeigu ji tik įsibaimindavo dėl vaikų, savęs, dėl Rudolfo, – jos vienintelis ramybės uostas, užuovėja buvo Marta ir jos juokas“, p. 36), tačiau pasakojamuoju laiku – palūžusi, sumušta rusų kareivių, tyliai gęstanti lovoje: „Dėkui, Eva, tegul vaikai valgo... Ir noro nebeturiu... Jau savo turbūt suvalgiau... Prašiau jų, kad nušautų“ (p. 40). Skaitytojui iš anksto aišku, kuo viskas baigsis – ji mirs. Klasikinė, tipinė, netgi stereotipinė situacija. Reikalinga tam, kad dar labiau apsunkintų veikėjų padėtį: Martai mirus, jos vaikai lieka pas Evą, taigi teks dalytis su jais taip nelengvai iš Lietuvos parnešto maisto atsargomis, kurios nežinia kada dar bus papildytos... Šiuo atveju norėtųsi kitokio siužetinio posūkio – įsivaizduokime, kad Marta išgyvena, kad deklaratyvią, klišinę frazę: „Ne, Eva, mano juoką... nužudė“ (p. 40), pakeičia... ne, ne ankstesnis optimizmas, bet atkaklus, užsispyręs bebalsis ėjimas į priekį, net jei vėliau veikėjų likimai nebus iki galo aiškūs (Evą, Lotą ir likusius vaikus išsiveda kareiviai –­ gal į darbus, kaip sako, o gal į mirtį, kaip linkęs nujausti skaitytojas... p. 93).</p> <p>Tipinių situacijų knygoje apstu. Jos chrestomatinės visiems tą laikotarpį vaizduojantiems kūriniams, nesvarbu, apie ką būtų pasakojimas: apie gyvenimą tremtyje, žydų genocidą ar apskritai apie Antrąjį pasaulinį karą (atmintyje nevalingai iškyla ir kadaise vaikystėje skaityta knyga apie Leningrado blokadą...). Tik šiuo atveju pasakojama apie vokiečių vaikus. Pažvelkime: kareiviai, šaudantys į užšalusia upe skubančius vokietukus; motina, prie kareivių valgyklos lūkuriuojanti išmesto maisto (taip ir tikėjausi – maišelį su vargais negalais gautomis bulvių lupenomis jai tenka ginti nuo užpuolusių kareivių, tą pat naktį kiti kareiviai dar įsiveržia į jų pašiūrę: „Į vidų įvirsta trejetas kareivių. Tamsą perrėžia akinantis spindulys: vienas įsibrovėlių turi puikų trofėjinį žibintuvėlį. Na, kaip gyvenat, fašistai? Gerai? Ko sėdit tamsoj, bandot pasislėpt?“, p. 27); vaikai, kieme žaidžiantys su rastais sprogmenimis ir, suprantama, vieno iš jų mirtis, užtaisui sprogus; jau Lietuvoje – naktinis „ginkluotų vyrų“ vizitas, Renatę priglaudusios moters sesers išdavystė – šeima dėl vokietukės slėpimo išvežama į Sibirą... Ar įmanoma be tokių tipinių epizodų parašyti knygą apie pokarį? Ne ironišką, ne provokuojamą – turint tikslą tiesiog liudyti? Veikiausiai ne.</p> <p>Grįžtant prie charakterių – vaikai čia taip pat yra tik vaikai, kurie elgiasi pagal aplinkybes (kenčia arba priešinasi, ieško galimybių išgyventi...). Netgi pagrindinės veikėjos Renatės charakteris nėra individualizuotas, nepatiria kokių nors ypatingų transformacijų. Ji klaidžioja, atsiskyrusi nuo artimųjų, ieško prieglobsčio pas atsitiktinai sutinkamus žmones, keičia kai kurių iš jų likimus (ją priglaudusi, nukenčia Stasės šeima), bet pati tarsi lieka neapčiuopiama ar veikiau – apibendrinanti visus Wolfskinder bruožus. Vardo pakeitimas paprastai yra svarbi asmenybės transformacijos dalis. Renatei jos naujasis vardas Marytė iš pradžių yra tik priedanga, tam tikra prasme –­­ kaukė, padedanti likti neatpažinta. „Aš esu Marytė“, – tai vieninteliai žodžiai, kuriuos pasakyti lietuviškai Renatę išmoko senukų pora, atvežusi ją į Lietuvą. „Mano vardas Marytė“, –­­ šiek tiek kitaip sumodeliuota, ši frazė nuskamba mergaitę priglaudusioje Stasės ir Antano šeimoje. Tai rodo šiokį tokį redagavimo neapsižiūrėjimą ir literatūrinę teksto prigimtį: gyvenime būtų logiškiau, jei Renatė nuosekliai kartotų tuos pačius žodžius jų nevarijuodama. Frazė „Mano vardas Marytė“ kūrinyje ima skambėti lyg Renatę lydintis leitmotyvas: kaukė tampa skydu, patikimai saugančiu nuo mirties svetimoje Lietuvos žemėje.</p> <p>Renatės paveikslas veikiau primena pasakų personažą –­ H. K. Anderseno mergaitę su degtukais. Renatė žvarbsta pokario žiemoje, o jos „degtukai“, akimirkai įžiebiantys viltį rasti namus – tai sutikti žmonės: senukų pora (nežinia kodėl šis jos gyvenimo etapas man priminė našlaičio Remio klajones su cirko artistais iš H. Malot „Be šeimos“), Stasė ir Antanas, suteikę Renatei prieglobstį ir leidę iš naujo pasijusti vaiku: štai ji „sėdi kubile, su šiltu vandeniu, visa apsupta putų“ (p. 133), štai šluostoma, jaukiai apgaubta dideliu rankšluosčiu, štai guldoma į paklotą baltą lovą arba štai kiša sužvarbusias rankas į „raštuotas namų mezgimo kumštines pirštines“ (p. 137). Čia atsiranda ir bene vienintelė šmaikšti vieta knygoje – išmokyta lietuviškai pasakyti antrąją frazę, Renatė nedrąsiai skiemenuoja malkas kapojančiam Antanui: „Tėveli, ar tu turi blusų?“ (p. 137). Šis trumputis jos gyvenimo tarpsnis kuriamas iš ne tiek tikrovei, kiek literatūrinei romantizuotai kaimo idilei būdingų epizodų. Būtent nuo čia punktyru galėtume brėžti sąsajas su anderseniška poetika: priėjusi prie senovinio bufeto, Renatė pamato porcelianinę baleriną (kaipgi neprisiminsi H. K. Anderseno porcelianinės piemenaitės ir popierinės šokėjos?..), kuri sudūžta tarsi pranašaudama greitą idilės pabaigą. Balerina primena Stasės seserį šokėją, gyvenančią Kaune – taip mezgamos sąsajos ir su realiąja pasakojimo plotme.</p> <p>Paskutinis knygos epizodas dar labiau primena priešmirtinę H. K. Anderseno „Mergaitės su degtukais“ veikėjos viziją. Ypatingas netgi jo laikas – tai virsmo metas: jei pasakos mergaitė su degtukais pro langus stebi Kalėdų šventės šurmulį, tai Renatė atvyksta į Kauną per Velykas: „Pro namų langus daug kur girdėti linksmas šurmulys, žmonės švenčia šį stebuklingą sekmadienį, tikriausiai nepaiso nei pokario skurdo, nei naujos okupacijos, apie kurią mergaitė visai nenutuokia“ (p. 176). Renatė karščiuoja, svaigsta galva, o jos būsena jai pačiai primena sapną – netikėtai išgirdusi „nuostabią muziką, ji vėl pamano, kad miega ir sapnas nesibaigė. Kažkas fortepijonu skambina Eriko Satie „Gnossiennes Nr. 5“, tik kitaip, negu grojo mama, grojantysis daug smarkiau spaudo klavišus“ (p. 177). Pabaigoje esama užuominų, kad Renatė suranda Stasės seserį šokėją: „(...) ji tiesia margutį tai nepaprasto grožio moteriai, mažųjų balerinų mokytojai, ir dabar jai atrodo, kad ši moteris tokia panaši į Stasę“ (p. 177). Kas tai – Velykų stebuklas, kuriuo siūloma patikėti skaitytojui, ar iš fragmentiško poetinio pasakojimo nujaučiama mirtis? Per gražu, kad būtų tikra. O gal?.. Šis laviravimas tarp realybės ir iliuzijos, paliekant skaitytojui pačiam atsakyti į galutinį klausimą – ar išgyveno Wolfskinder Renatė – mano akimis ir yra kūrinio stiprybė. Istoriniu romanu jo niekaip nepavadinčiau, bet poetine apysaka – taip. Tai liudija vos apčiuopiami paskirų siužeto fragmentų sukabinimai poetinėmis detalėmis: pavyzdžiui, viename epizode Renatė užmiega ir regi tai, kas galėtų būti sniego metafora: „Pusto negyvus baltų vabzdžių kūnelius“ (p. 52), o kitame epizode jos brolis Heincas ir jo draugas Albertas atkeliauja į Lietuvą: „Paskui miškas baigėsi ir berniukai žingsniavo tolyn, –­ maži, juodi vabalėliai begaliniuose baltuose laukuose“ (p. 53). Prozos peizažas dar akivaizdžiau ima trupėti akistatoje su mirtimi:</p> <p><br /> „Begaliniuose pūgos laukuose mainosi keisti siluetai,<br /> sniegas šoka ir dūksta, nešiojamas vėjo,<br /> pro baltus pūgos potėpius retkarčiais išryškėja kapinės,<br /> temsta,<br /> moterų ir vaikų figūros – tarytum siūbuojančios<br /> vėjyje šmėklos...“<br /> (p. 84)</p> <p>Taip ir perskaitomas tas naujasis A. Šle­piko kūrinys – vienu atodūsiu. Iš pasakojimo sunku suprasti, kuo „vilko vaikų“ situacija skyrėsi nuo kitų persekiojamųjų –­ žydų ar tremtinių. Galbūt suvokimas, kad kitų akyse esi vieną žiauriausių pasaulio istorijoje karų pradėjusios vokiečių tautos palikuonis, ateina brandžiame amžiuje? Juk būtent dėl to ir atsirado balta dėmė –­­ vengimas kalbėti apie Wolfskinder: šio žodžio prasmės jauni šių dienų vokiečiai nebežino. A. Šlepikas to ir neakcentuoja –­ jis rodo pasaulį visų „be kaltės kaltų“ vaikų akimis tam, kad jis taptų sakme apie išlikimą.</p> <p><a href="http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120615095653/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3367&amp;kas=straipsnis&amp;st_id=19284" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2012 02 21</p>
2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Peliukas ir Liuka
Kerry Shawn Keys
SKIE-ME-NUO-TA  KNY-GE-LĖ  VAI-KAMS
6.00 €