Meninos

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Meninos

Meninos
Autorius: Giedrė Kazlauskaitė
Prekės kodas: 978-9986-39-799-1
Pavadinimas Meninos
Žanras eilėraščiai
Metai 2014
Psl. skaičius 104
Įrišimas minkštas, su atvartais
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-799-1
Išmatavimai 20 cm x 13.2 cm x 1.1 cm

Eilėraščių kalba, atsisakiusi žinomų poetizmų

Apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorės Giedrės Kazlauskaitės naujų eilėraščių knyga. Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Ši kūrybinė nuostata aiškiai skiriasi nuo literatūros „darymo“. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. Atsiskleidžia savitos laikysenos asmenybė, kelianti susidomėjimą.

„Už knygos struktūrą esu dėkinga anoniminiam interneto komentatoriui, kadaise pavadinusiam mane infante. Velázquezą toji replika tik pritraukė, o ne atvirkščiai.
Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti, bet cv jų nuotrupų yra (nebaigta nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos dailės akademijoje).
Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną (tačiau tai daug gėdingesnis cv faktas). Būta kvailo juokelio, kad apsigynusi dėstysiu kursą „Putinas ir aš“. Bijau, galima pavadinti šią knygą savotiškais tokio fantazmo konspektais.
Galimas daiktas, akademinius reikalus bus užnuodiję du sezonai Lietuvos televizijoje. Todėl ir televizorius eilėraščiuose – ne atsitiktinis motyvas, o sapnų intarpai – tragikomiška viešumo pasekmė. Ko negali papasakoti iš ekrano, išduoda sapno metaforos.
Prie kontekstų derėtų paminėti plaukimą šatėnų tekstais, darbą redakcijoje. Devyniasdešimt šeštųjų „Šiaurės Atėnai“, kuriuos skaitydavau autobuse, važiuodama į mokyklą, man ir liko idealas; kitaip sakant, Prousto kvapų simbolikoje jie man reiškia madeleine.“ – Giedrė Kazlauskaitė.

2014 metais LITERATŪRINĖJE PANEVĖŽIO ŽIEMOJE Giedrei Kazlauskaitei įteikta Elenos Mezginaitės premija „Už poetinės kalbos savitumą ir drąsų heterų ir meninų įbalsinimą“.

Knyga „Meninos“ išrinkta į 2014 - ųjų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Autorė už šią knygą pelnė 2014 - ųjų metų literatūrinę Jurgos Ivanauskaitės premiją.

Susiję leidiniai



<p><em>Apie Giedrę Kazlauskaitę pirmą kartą sužinojau vėlyvoje paauglystėje – vienas mano draugas ją buvo įsimylėjęs iš tekstų „Šiaurės Atėnuose“ ir svajojo kada nors užkalbinti, kai pamatys gyvai (neužkalbino). Vėliau keliai su tuo draugu išsiskyrė, G. Kazlauskaitė išleido dvi poezijos knygas („Heterų dainos“ (2008) ir „Meninos“ (2014)), gavo apdovanojimų, tapo „Šiaurės Atėnų“ redaktore. Nors tą draugą pralenkiau jau dešimtis kartų, tai – pirmasis pokalbis, kai su G. Kazlauskaite kalbamės tiek daug ir taip viešai.</em></p> <p><strong>Vengi viešumos, nemėgsti duoti interviu, užsiiminėti savireklama ir viešaisiais ryšiais, tačiau savo tekstuose esi labai atvira. Skaitant eilėraščių knygą „Meninos“, net užgniauždavo kvapą, suvokiant, kad tarsi stebiu Tave pro rakto skylutę. Ar nerimauji, kai žmonės, tarkime, artimieji, tolimi giminaičiai ir kiti, kuriems šiaip jau neišsipasakotum, skaito ar skaitys Tavo tekstus? Ar pati, skaitydama kitų tekstus, ieškai ten realių vietų, įvykių, žmonių?</strong></p> <p>Interviu duoti nemėgstu, nes bandau į tai žiūrėti skaitytojų akimis. Man pačiai tai neatrodo labai patrauklus žanras – tiesiog dažniausiai kalbinamieji nieko labai įdomaus nepasako ir tai nuvilia. Arba į akis krenta jų pozos. O knygą kaip tik ir rašiau giminaičiams (vis dar abejoju, ar perskaitė). Realių projekcijų ieškau visada, nors tiek studijuota, kad tai blogis.</p> <p><strong>Ar Tau nebūna taip, kad susipažįsti su menininku ir supranti, kad nebegali žiūrėti į jo kūrybą taip, kaip prieš tai? Ar tekstai, paveikslai, kinas, spektakliai suvokiami kitaip, kai juos kūrusį žmogų pažįsti asmeniškai?</strong></p> <p>Vengiu susipažinti ne tik su menininkais, bet ir apskritai su naujais žmonėmis. Man visiškai pakanka tų, kuriuos pažįstu dabar. Pažintis visuomet pragaištinga tuo, kad nebegalėsi rašyti recenzijų apie jų knygas, filmus, spektaklius. Santykis su pažįstamais žmonėmis yra nuolat kintantis, bet dažniausiai išmoksti daug ką atleisti.</p> <p><strong>Daug skaitai. Kaip atrodo Tavo skaitymo procesas? Skaitai sistemingai ar intuityviai? Kas šiuo metu guli ant Tavo stalo ar lentynoje?</strong></p> <p>Knygų skaitau mažai. Skaitytinoms ir sąlygiškai neseniai įsigytoms knygoms skirta atskira lentyna. Joje – „Cvetajevos laiškai į Vilnių“, „Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“, A. Huxley „Neregys Gazoje“, „Aš esu Malala“, H. Fielding „Bridžita Džouns“ (trečia dalis), „Trumpa kino istorija“ (abi dalys), J. Baranovos „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas“, J. Marcišauskytės-Jurašienės „Vilniaus skulptūrų kelias“, M. Krikštopaitytės „Atidarymai“, storos Mato Grigonio ir Elenos Mezginaitės knygos, lenkiška knyga paaugliams. Be to, privalau skaityti visa, kas susiję su darbu; nuo to pakankamai apsinuodiji skaitymu. Autobuse skaitau kultūrinę spaudą.</p> <p><strong>Esi sakiusi, kad buvimas rašytoju, kuomet reikia savo pašaukimą dalyti su kitomis profesijomis, žemina. Nebėra jokios prasmės stengtis įtikti skaitytojams, prašyti išmaldos ir kitaip žemintis. Kaip įsivaizduotum savo gyvenimą, jeigu galėtum būti tik rašytoja?</strong></p> <p>Romantiškai. Tačiau tokios vizijos mano galvoje smarkiai apnyko po mokyklos baigimo. Lyg įsivaizduodavau, kad gyvenu Sankt Peterburge, vakarais vaikštau pakeliamais tiltais, į baletą, po cerkves, Ermitažą, naktimis dirbančius knygynus.</p> <p><strong>Pamenu, pirmuose kursuose labai Tavimi žavėjausi (tebesižaviu) ir sugalvojau parašyti laišką, kuriame it didžiojo guru klausiau, kaip elgtis ištikus kritinei gyvenimo situacijai. Dabar tai atrodo gana graudu, bet tikriausiai tarp skaitytojų ir autorių santykių pasitaiko dar ir ne tokių juokingų ar nelabai situacijų? Ar bendrauji su savo skaitytojais, jauti ryšį su jais? Rašydama matai konkretų adresatą?</strong></p> <p>Tu nebuvai statistinė mano „gerbėja“, tad gal čia kiek kitas atvejis. Tam tikru metu prie mano žinomumo yra prisidėjusi televizija. Laiškai gąsdindavo, paprastai juos ištrindavau (nors prisiversdavau mandagiai atsakyti), pati prieš save jų gėdindavausi, nesu išsaugojusi. Nepakenčiu dėmesio „Facebook’e“, todėl nepažįstamų arba prastai pažįstamų nepriimu į draugus. Esu mačiusi, kaip su sekėjais elgiasi ekstravertės rašytojos – niekada, niekada taip nesugebėčiau. Ryšį jaučiu (jeigu tai ne per patetiškai skamba) su pažįstama bendruomene, literatais, lituanistais. Adresato nematau.</p> <p><strong>Viena mano studijų kolegė rašo disertaciją apie miesto įvaizdį ir reikšmę lietuvių literatūroje. Kaip manai, ar reikšmingos naujovės ir slinktys lietuvių literatūroje daug stipriau susijusios su miestu negu su valstietiška kultūra?</strong></p> <p>Man svetimas tas dualizmas (miestas / valstietiška kultūra). Daugeliu atvejų tai reiškiasi kaip viena. Aišku, miestiškosios kultūros atstovai labai dėl to įsižeistų...</p> <p><strong>Pastebėjau, kad provincialumą supranti be neigiamų konotacijų. Ką konkrečiai laikai provincialumu?</strong></p> <p>Taip, esu gyvenusi provincijoje, tame yra grožio, įstabaus marginalumo. Vilnius taip pat, pasak Č. Milošo, yra mirtinai provincialus. Provincialumu laikau jaukumą.</p> <p><strong>Neseniai gavai Jurgos Ivanauskaitės premiją. Ši rašytoja man asmeniškai asocijuojasi su aistringais paauglystės literatūriniais įsimylėjimais ir manijomis, taip pat menininkutišku laikotarpiu. Kuo pati gyvenai paauglystėje, kas buvo Tavo svarbiausieji kūriniai?</strong></p> <p>Kad nieko ypatingo, kaip ir visi paaugliai skurdoku pogariūniniu laiku – Selindžeris, Dostojevskis, Čechovas, Škėma, Gavelis, Ivanauskaitė. Bibliotekose nelabai ko ir būdavo. Aš neįsimylėdavau rašytojų, nesitapatindavau su jais, apskritai negalvodavau apie juos kaip apie realius žmones. Apie Jurgą Ivanauskaitę nemažai informacijos pasiekdavo žiniasklaidos kanalais, tad ji buvo kaip ir pasmerkta tapti paauglystės ikona. Vis dėlto nebūčiau drįsusi ieškoti jokio realaus santykio, susipažinti, labai domėtis jos gyvenimu.</p> <p><strong>Kada galvoji duoti savo dukteriai paskaityti knygą „Meninos“? Skaitant atrodydavo, kad daugelis tekstų kalba jai, tarsi aiškina dabartinę situaciją, užšaldo tam tikras patirtis, tarsi tvarkingai suklijuotas nuotraukų albumas. Ar esi nutarusi ją vedžioti į įvairias kultūrines vietas, duoti atrinktus autorius ir formuoti gerą skonį?</strong></p> <p>Tiesą sakant, dar nesu apie tai galvojusi. Gal kai pati ras lentynoje. Tvirtų nuostatų dėl auklėjimo neturiu. Andrius Jakučiūnas yra drąsinęs vestis dukrą į kultūrinius renginius tvirtindamas, kad jie veikia vaikus raminamai, it koks „Bromazepamas“ (raminamieji – red.). Man labai patiko ši jo mintis, ji pasitvirtina praktikoje.</p> <p><strong>Berods 2007 metais duotame interviu teigei, kad menininkai yra egoistai ir būti su šeima jie negali, artimieji nuo jų kenčia. Kokią įtaką Tau, kaip rašytojai, daro buvimas mama (ir atvirkščiai)?</strong></p> <p>Panašiai tebegalvoju ligi šiol ir dabar jau net turiu įrodymų. Vis dėlto jaučiuosi nepalyginamai laimingesnė negu 2007-aisiais. Manau, tai bent kuriam laikui išgelbėjo mane nuo alkoholizmo ir savižudybės.</p> <p><strong>Kaip manai, ar įmanoma išvengti bet kokių ideologijų? Pati domiesi politika?</strong></p> <p>Neįmanoma išvengti, tačiau individualioje laikysenoje įmanoma jų nesutrafaretinti. Politika domiuosi tiek, kiek tai nekerta per estetines jusles.</p> <p><strong>Koks Tavo požiūris į patriotizmą ir meilę šaliai, kuomet svarbiau laisvė, o ne gyvybė?</strong></p> <p>Aiškaus požiūrio neturiu. Bet prisimenu Albero Kamiu sakinį iš jo užrašų knygelės: „Žmogaus teisių konvencijoje jie pamiršo žmogaus teisę nenorėti gyventi.“</p> <p><strong>Na, ir pabaigai norėčiau paklausti ko nors lengvesnio. Tarkime, koks dalykas Tave pastaruoju metu prajuokino?</strong></p> <p>Algirdo Patacko sakinys vasario mėnesio „Kultūros baruose“: „Šis katalikiškas snobizmas, tampantis vis labiau įsivyraujančiu diskursu, tinka į vieną porą su liokajiško pobūdžio polonofilija ir liberastija.“ Bet tame žurnale yra ir daugiau ko juokingo.</p> <p>2015 03 27 kamane.lt</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Sakoma, neverta spręsti apie knygą iš jos viršelio. Ko gero, ir iš pavadinimo nederėtų. Tačiau šįkart tebus leista būtent į juos atkreipti ypatingą dėmesį kalbant apie antrąjį Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkinį (pirmasis – „Heterų dainos“ – pasirodė 2008 m.).</p> <p>G. Kazlauskaitės eilėraščiuose, kaip ir pridera postmodernumo laikais, gausu įvairių intertekstų – nuorodų į lietuvių ir užsienio literatūrą, dailę, kiną, antikinę mitologiją. Visa tai savitais būdais kuria reikšmę, tačiau globaliai rinkiniui ne viskas yra vienodai reikšminga. Vieną iš galimų kelių, galinčių išvesti iš citatų miško, siūlo pavadinimas. Nustebino profesorės Viktorijos Daujotytės abejonė: „Ką reiškia pats pavadinimas, negalėčiau tiksliai pasakyti. Praverstų kokia užuomina.“ („Poezijos linijos ir liniuotės (Giedrė Kazlauskaitė, Laima Kreivytė, Ramunė Brunzaitė)“, „Literatūra ir menas“, 2014-11-07). Atvirkščiai, norėtųsi tvirtinti, jog užuomina yra daugiau negu aiški – tai ispanų aukso amžiaus dailininko Diego Velázquezo 1656 m. nutapytas paveikslas „Meninos“ (Las meninas). Jame vaizduojamas dailininko studija paverstas kambarys Alcazare, Ispanijos karališkuosiuose rūmuose, kur pats D. Velazquezas tapo paveikslą. To, ką jis tapo, pamatyti negalime, nes drobė į mus atsukta nugara, užtat regime infantę Margaritą Teresą, apsuptą nedidelės palydos su rūmų damomis, kurios kaip tik ir buvo vadinamos meninomis. Kambario gilumoje esančiame veidrodyje atsispindi karalius Pilypas IV ir jo antroji žmona Marija Ana. G. Kazlauskaitė bemaž primygtinai stengiasi neakcentuoti savo rinkinio santykio su D. Velázquezo darbu svarbos: „Už knygos struktūrą esu dėkinga anoniminiam interneto komentatoriui, kadaise pavadinusiam mane infante. Velazquesą toji replika tik pritraukė, o ne atvirkščiai. Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti...“ Tai tik dar labiau patvirtina įtarimą, kad paveikslas gali būti vienas iš pagrindinių raktų į eilėraščių reikšmę.</p> <p>Netgi knygos apipavidalinimo koloritas atrodo padiktuotas „Meninų“ paveikslo. Balta, juoda ir ryškiai raudona (veik panašesnė į oranžinę) atitinka paveiksle dominuojančius tamsius šešėlius, šviesias suknelių medžiagas ir baltus figūrų veidus bei dėmesį atkreipiančias raudonas detales – Santjago ordino kryžių ant dailininko krūtinės, puodelį su vandeniu, infantės ir meninų rankogalius, papuošalą princesės plaukuose, dažus ant paletės, berniuko, žaidžiančio su šunimi, apdarą. Garbanotą pirštinaitės, pavaizduotos tiek ant viršelio, tiek prieš kiekvieną iš keturių skyrių, kraštelį taip pat galima vertinti kaip nuorodą į baroko estetiką ir madas, prabangius drabužius „Meninų“ paveiksle. Ryšį su dailės medija kuria ir rinkinio struktūra – jis kelis kartus įrėmintas tarsi paveikslas. Viršutinis ir ketvirtas viršeliai spalviškai vienas kitą atspindi – išorė balta, atlenkiamas kraštas raudonas, o vidus juodas. Tiek pirmame, tiek galiniame viršeliuose yra po vieną raudoną objektą – atitinkamai raudona pirštinėta ranka ir autorės vardas bei pavardė. Dar vieną rėmą sudaro pirmas ir paskutinis rinkinio eilėraščiai ta pačia – poezijos rašymo – tema. Knygoje labai svarbią medijos ir kūrybos akto savirefleksiją taip pat galima vertinti kaip ateinančią iš D. Velazquezo paveikslo. „Meninos“ iš vien estetinio dailės lauko pajudėjo į teorinį ir virto ikoniniu tekstu diskursuose apie tapymą. Iki šiol netyla diskusijos, ar dailininkas piešia veidrodyje atsispindinčią karališkąją porą (tuomet tai būtų paveikslas, rodantis tapymo procesą), ar „Meninas“ (tuomet tai paveikslo gimimo rodymas pačiame paveiksle). Analogiškai G. Kazlauskaitė apmąsto tiek šį konkretų rašomą tekstą („Kaip norėčiau, kad ji / perskaitytų šias eilutes, kai užaugs“, p. 10, „susapnavau paskutinę eilutę“, p. 98 – susapnuotoji ir tampa paskutine rinkinio eilute), tiek abstraktesnę rašymo apskritai situaciją („Dėl trijų eilučių gaišau kone valandą / dėliodama nejučia sudraskytą rankraštį, nors / apčiuopom prisiminiau ten užrašytas mintis“, p. 25). Kai kuriuose eilėraščiuose esama apgailestavimo dėl rašymo bevertiškumo („Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriame citavome vieni kitus“, p. 34), tačiau tai galioja akademiniam ir žurnalistiniam diskursams. Poezijos verte tikima – „(k)o verti mano baisiausieji, įspūdingi sapnai, / jeigu jie netaps literatūra?“ (p. 41). Apie poezijos prasmę kalbama akivaizdžiai pozityviai, tegu ir visiškai nepatetiškai: „raides sau dėlioju / lėtai, senoviniam telefone, ir tai padeda užmušt beprasmybę“ (p. 13), „(o) aš ir toliau piktybiškai / rašysiu eilėraščius, jie vieninteliai / neapsimoka, nėra naudingi, prieš nieką / nesižemina, išmaldos neprašinėja“ (p. 16). Tradicinėje gamtos vs. kultūros dichotomijoje pasirenkama poezija – drugelio, „(į)stabaus Dievo kūrinio, kuriame užrašytas pasaulis / aš negelbėjau, negalėdama atsitraukti / nuo eilėraščio, nors jis daug negražesnis / net jei gyvens kiek ilgiau“ (p. 37).</p> <p>Poezijoje kalbama apie akademinį pasaulį, studijas Filologijos fakultete, disertaciją, vaiko laukimąsi, grįžimą iš draugų vestuvių, Vilnių kaip konkrečią gyvenamąją vietą, dukters vežimo pas gydytoją atvejį (netgi gana tiksliu laiku – per Ukrainos Maidano įvykius). Tad kyla senas kaip pasaulis (ar greičiau menas) ir visada truputį nekorektiškas klausimas: koks tekstų ir rašytojo(s) asmeninio gyvenimo santykis? Kiek tekstai yra autobiografiški? Į pagalbą vėl gali ateiti D. Velázquezo „Meninos“, rodančios atsakymo į tokius klausimus dviprasmiškumą. Viena vertus, tai vienintelis patikimu laikomas dailininko autoportretas, antra vertus, atvaizdas visada yra kažkas kitas negu autorius. Taip ir G. Kazlauskaitės rinkinyje pastebimas tiek kalbėjimas savo balsu, tiek pastanga nerašyti dienoraščio, suprantamo tik sau, pavyksta universalizuoti aprašomas patirtis (prie to prisideda ir minėtos nuorodos į kitus tekstus, kultūrą kaip bendražmogišką reikšmių gamybą). Ši eilėraščių dialektika kartojama ir viršelyje. Ne veltui pradžioje perspėta, kad jis gali būti apgaulingas – atlenkiamuose viršeliuose esama paslėpto teksto, užrašyto vos įžiūrimomis raidėmis, šiek tiek išryškėjančiomis tik atitinkamai knygą pakreipus prieš šviesą. Pateikiamo teksto nuotrupos yra autobiografiškos – pasakojama apie lūžį rašant disertaciją, įvykusį po kelionės į Seinų kunigų seminariją, dalijamasi įspūdžiais pamačius vietas, aprašytos romane „Altorių šešėly“. Taigi, viena vertus, rašoma pirmuoju asmeniu apie savo akademinį darbą, antra vertus, kaip saugiklis nuo perdėto asmeniškumo įtraukiama Vinco Mykolaičio-Putino kūryba. Prie to pridėjus autorės žodį („Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną...“) ir tai, kad vienas iš eilėraščių vadinasi „Tarp dviejų aušrų“, tampa aišku, kad dar vienas svetimas tekstas-banginis, laikantis rinkinį, yra V. Mykolaičio-Putino. „Altorių šešėly“ taip pat ryški autobiografiškumo problema – ar Liudas Vasaris yra rašytojo atspindys, ar pagal jo asmenybę bandome susikonstruoti vaizdą apie autorių? Tai, kad neįmanoma (ir nereikia) pasirinkti vieno iš variantų ir kad geriems autobiografiškiems tekstams lemta egzistuoti šios įtampos lauke, aiškiai pasakyta ir paslėptajame viršelių tekste – seminarija aprašoma kaip vieta, kur „tikrovės ir fikcijos santykis tampa įtaigesniu už autobiografijos teorijas“.</p> <p>Galiausiai reikia paminėti dar vieną atlenkiamųjų viršelių detektyvą. Turiniu nurodantys į Putiną, forma jie pritraukia kitą svarbų intertekstą. Juose užrašytas tekstas išskaidytas – eilučių pradžios pateiktos viename viršelyje, o pabaigos – kitame. Tokia struktūra primena vieno iš Sapho fragmentų atradimo istoriją. Ilgą laiką egzistavo du atskiri radiniai – vienas su eilučių pradžiomis, o kitas su pabaigomis, ir tik 2004 m. buvo susiprasta juos sujungti ir perskaityti ištisinį tekstą. Apie Sapho keletą kartų užsimenama ir rinkinio eilėraščiuose: „Tie nereikšmingi sapfizmai, kurie neišgelbės teksto“ (p. 49) bei „tyrinėjantis Sapho žvilgsnis, įsmeigtas į ją, tuomet dar mažą mergaitę“ (p. 83). Naujoji povandeninė srovė – Sapho kaip bene vienintelės žinomos antikinės poetės moters „reputacija“ – leidžia prabilti apie dar vieną temą, itin aktualią G. Kazlauskaitės „Meninose“. Knygoje kalbant apie ryšį su tapyba esti dar vienas nepaminėtas rėmas. Pirmasis ir paskutinis rinkinio eilėraščių žodis yra toks pats – mergaitė (tik skirtingomis kalbomis): „Mergaitė balta suknele Europos aikštėj...“ (p. 9) ir „susapnavau paskutinę eilutę, kurią pašnibždėjo / paauglystėj mylėtas kunigas lenkas: jestem puella.“ (p. 98). Visuose be išimties eilėraščiuose kalbėtoja yra moteriškos lyties ir to nemaskuoja. Atkreipti dėmesį į tokį faktą iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti juokinga, tačiau rimčiau darosi turint omenyje šių metų Filologijos rudenyje profesoriaus Pauliaus Subačiaus pastebėtą keistą tendenciją – jaunosios poetės eilėraščius rašo iš vyriškos pozicijos („Magiškasis „Filologijos rudens“ realizmas, „VU naujienos“, 2014-11-25“). Galima būtų svarstyti, kodėl – ar vyriškas balsas rimčiau vertinamas? Ar sunku suderinti dvasinį kūrybinį pašaukimą ir gamtos nulemtą prievolę būti moterimi? Ko gero, visgi įmanoma – G. Kazlauskaitė ne tik radikaliai neįsikūnija į vyrą, ji įtekstina ir išskirtinai moteriškas patirtis, pavyzdžiui, vaiko laukimo – „(t)uomet dar nežinojau, kad galima / du kartus į tą pačią upę įbristi – / tu ir aš, skirtingomis kojomis (dar nežinojau, kad tu manyje)“ (p. 51). „Meninose“ moteris ne tik yra subjektė, ji sąmoningai rašo apie moteris. Esama dviejų dedikacijų ir abi – mergaitėms (visas rinkinys skirtas „vaikui, tamsiausiojo slėnio vedlei“, o eilėraštis „Vaikų mišios“ – krikštaduktei). Rašoma apie mylimąsias ir mūzas, ne kartą pabrėžiamas literatūros santykis su moterimis: „dvidešimt vienerių / dar tikrai neturėjau merginos ir net minties apie tai, / tačiau jau turėjau knygą.“ (p. 49), „dėl kalbos, su kuria (labiau, negu su meiluže) / ne tik gyvenama, bet ir miegama“ (p. 50). Užsimenama ir apie mūsų šalyje vis dar dažnai ignoruojamą faktą, kad esti visuomenės grupių, kurioms tradicinis lytiškumo supratimas ne visada yra pakankamas (eilėraštis „Gays Power“ modeliuoja galimą skaitytojų reakciją: „Manėme, / čia bus homofobijos. Neverta skaityti toliau“, p. 45), protestuojama prieš „tūžmingą minią, skanduojančią „Pederastai, namo“ (p. 95). Ironizuojamos ir kvestionuojamos patriarchalinės visuomenės normos: „Keista, Dekaloge / nesama įsako rūpintis savo vaikais – / automatiškai jie yra turtas. // Matyt, patriarchalai surašė“ (p. 90), „(o) jos žodžiai buvo laivai, kuriais paslapčia / išplukdydavau visą Iliados vyriją“ (p. 22), protestuojama „(p)rieš patvaldystę ir tironiją“ (p. 95). Įdomu palyginti D. Velázqueso „Meninų“ pavadinimo istoriją ir su tuo, kas atsiduria paveikslo dėmesio centre. Iš pradžių drobė vadinosi „Karališkoji šeima“ ir tik XIX a., patekusi į Prado muziejų, buvo pervadinta „Meninomis“. Galima manyti, kad su šiuo įvykiu į meninų figūras buvo sutelkta daugiau dėmesio, tačiau jau trumpai paminėti teoriniai svarstymai rodo, kad tai netiesa. Svarbiausi paveiksle yra vyrai – tiek jei tai atvaizdas, rodantis karalių paveikslo tapymą (nors pavaizduota karališkoji pora, tradicinės pasaulėžiūros kontekste akivaizdu, jog svarbiausias yra galią ir jėgą įkūnijantis vyras valdovas), tiek jei tai komentaras pačiai tapybos medijai (tuomet svarbiausias yra dailininkas kaip kūrėjas). Galų gale pavaizduota epocha, kurioje tikroji infantė Margarita net negalėjo tapti įpėdine, teko laukti jos brolio Karolio II gimimo. Michelis Foucault savo esė apie „Meninas“ pastebi, kad pagal apšvietimo ir padėties paveikslo erdvėje dėsnius pagrindinė figūra turėtų būti infantė, tačiau žvilgsnių ir veidrodinio atspindžio žaismas visą svarbą suteikia galios figūroms – karališkajam autoritetui, kurio vietą gali užimti ir žiūrovas. Vadinasi, infantė teoriškai yra paveikslo centre, tačiau prabilti ji tegalėtų G. Kazlauskaitės žodžiais: „Ne apie mane visa tai“ (p. 63). Margarita Teresa bei meninos, kaip ir įprasta moterims klasikinėje dailėje, yra stebėjimo objektas, bet ne pasakotojos. Pokalbį kuria dailininko, karališkosios valdžios ir žiūrovo plotmių susidūrimas. Šią situaciją taikliai galima nusakyti cituojant dar vieną G. Kazlauskaitės eilėraštį: „Dar nebuvau skaičius Lacano / o jau žinojau, kad moters nėra. / Vyrai buvo apreiškę“ (p. 21). Poetinės „Meninos“, atvirkščiai, suteikia žodį moterims, sugrąžina jas kaip kalbėtojas ir pagrindines veikėjas į tekstą apie moteris.</p> <p>Nujaučiant, kad skaitytojų galvose gali šmėstelėti baisusis žodis iš f raidės, derėtų užbėgti už akių ir pripažinti, kad kalbėtojos santykis su feminizmu probleminis, nevienareikšmis: „Atsimenat, juk siaubingai neapkenčiau feminisčių, / tikėdama, jog tik pati viena turiu teisę sugriauti miestus, / kuriuose stovi paminklai Patinui Nugalėtojui“ (p. 41) – sutinkama, kad išpažįstamos feministinės vertybės, bet su judėjimu nesiidentifikuojama (tokia laikysena visuomenėje nėra nauja – ko gero, dėl gajų neigiamų mitų ir stereotipų). Tačiau galima drąsiai teigti, kad „Meninos“ yra feministinis tekstas, vadinasi, jis kovoja už teisę kalbėti pačioms ir patiems už save pačias ir pačius taip, kaip pačios ir patys to norime, be visuomenės primestų išankstinių nuostatų apie tai, kas ir apie ką turi teisę kalbėti, kokios temos yra vertingos, o kokios – nelabai (žr. eilėraštį apie našlaičių laistymą). Toks D. Velázquezo paveikslo situacijos apvertimas parodo, kaip kūrybiškai pasinaudojant jau žinomais kultūros tekstais galima juos atspindėti, kvestionuoti ir galiausiai pasakyti savitą žodį. G. Kazlauskaitės prakalbintų meninų žodžiai atrodo įdomūs ir verti dėmesio.</p> <p>2015 03 25 savaitraštis „Nemunas“</p>
<p>Sinajus. Raudonosios jūros pakrantė. Skaitau Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“. Palaipsniui aiškėja, kad skaitau neatsitiktinai. Kažkur netoliese dykumoje liko smėliu užpustyti Mozės pėdų įspaudai. „Argi lietus turi tėvą“ – pavadina eilėraštį poetė vienu iš Viešpaties klausimų Jobui (Job 38, 28 – pavadinime mįslingai pranyksta klaustukas ir nuorodoje kažkur tarsi nereikšminga nubyra raidė „o“). Viešpats adresuoja Jobui daugybę klausimų, kurių atsakyti neužtektų vieno žmogaus, gal net žmonijos gyvenimo. Klausimai glumina. „Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus?“ (Job 38, 4) Kas gi pajėgtų atsakyti į tokį klausimą. Arba, pavyzdžiui: „Argi esi įėjęs į jūros šaltinius, vaikščiojęs po bedugnės gelmes? (Job 38, 16) Viešpaties klausimų akivaizdoje išnyksta visas žmogaus susireikšminimas. Ne menkiau gluminantį dzeno koaną primena ir poetės pasirinktas Viešpaties Jobui adresuotas klausimas: „Argi lietus turi tėvą? Argi rasos lašai buvo pradėti kaip vaikai?“ (Job 38, 28) Klausimas skamba kaip priekaištas – tarsi Jobas sakytų, kad lietus visgi turi tėvą. Bet ar jis sako? Argi beįmanoma ką nors pasakyti Viešpaties rūstybės akivaizdoje. Jo tonas nepermaldaujamas: „Susijuosk diržu strėnas kaip vyras, aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk!“ (Job 38, 3) Paskui dar pakartoja: „Jobai, jau metas, kad tu man atsakytum“ (Job 40). Čia ir iškalbusis prarastų žadą. Tik ne poetė. Ji jaukiai išsisuka nuo Dievo rūstybės lengvai atpažįstamais kasdienybės ženklais: „Namai paruošti, tu tik ateik: / palangės užtiestos švariais skudurėliais / dilgėlėms, ramunėlėms, liepžiedžiams.“ Tarsi pratęsdama Dievo prigalvotų neįmanomybių žaidimą, prideda: „Druskinė krito nuo vėjo gūsio: ne tik nesudužo, / neišbyrėjo nė grūdelis [...]“ (p. 74). Gal Viešpats su moterimis nėra toks rūstus? Poetės sukurta lyrinė herojė yra suradusi savo strategiją, savo netikėtą ėjimą kaip apvertimą: „Ne veltui lyg magnetas traukė šventyklos; / sekti Dievu tarsi šunimi, labai aiškiai atsiskiriant / nuo visų šunidžių taisyklių“ (p. 74). Neatrodytų, kad prasivers dangus ir pasigirs nekantrus Dievo balsas: „Kaip galėjai pamanyti, kad esu tavo šuo?“ Juo labiau kad Dievas čia matomas tarsi šuo, o juk paprastai su šuns įvaizdžiu siejamas velnias. Carlas Gustavas Jungas atsiminimuose rašo: „Velnias ilgą laiką nevaidino jokio vaidmens mano mąstyme. Laikiau jį viso labo piktu šunimi, saugančiu galingo žmogaus kiemą.“ Pasirodo, net rūstųjį Senojo Testamento Viešpatį galima prijaukinti, jei laiku jam adresuoji tinkamą klausimą, tiksliau, apsuki jam atgal jo paties: „Argi lietus turi tėvą?“ Tada, kai jauti savo vertę: „Nenorėjau būti šunim, kuris kaulija / trupinių nuo Viešpaties stalo“ (p. 95). Tada, kai iš tiesų nelabai jo bijai, bet ir nelabai tiki jo neegzistavimu: „Ji paklausė, ar aš tikinti Dievą. Atsakiau, kad vos vos. Gyvūnai, pridūriau, yra vienas smarkiausių Dievo buvimo įrodymų“ (p. 83). Tada sugalvoji ir pridedi dar ir savąjį, tą, kurio Viešpats nesumojo paklausti, pakreipiantį visą šį klausinėjimą netikėta egzistencinės atverties gelme: „Ar jis, toksai migdantis, nėra vienišesnis / už krapylo lašus?“ (p. 75)</p> <p>Ir visgi galvoju, kodėl poetė iš visų šių daugybės klausimų pasirinko tą, kuris kalba apie vandenį. Kodėl vanduo, o ne ugnis, ne žemė, ne oras? Dar vienas neatsakomas klausimas, bet atrodytų, kad iš visų keturių pasaulio stichijų jai kaip tik yra artimiausias vanduo. Šalia vandens vyksta reikšmingiausi pasaulio įvykiai: „Tavęs laukdama / perbridau šaltą upę“ (p. 51). Eilėraštyje „Aurora“, kai kyla klausimas, kam poetei parūpo tas iš sovietinių laikų vadovėlių atplaukęs revoliucijos laivas, paaiškėja, kad tikrasis veiksmas ir vyksta „po vandeniu, po vandeniu / kreiserių pilvuose“ (p. 69). Tiksliau, apskritai pilvuose, embrioniniuose vandenyse: „Kol buvau embrionas, / svajodavau apie anapus, / neišsivysčiusiomis akimis / matydavau vaizdinius rojaus“ (p. 68). „Be vandens, maniau aš, – rašė tuose pačiuose prisiminimuose Jungas, – gyvenimas yra neįmanomas.“</p> <p>Mąstau toliau apie Kazlauskaitės poeziją dėmesingai įsižiūrėdama į skaidrius Raudonosios jūros vandenis, per kuriuos kažkada brido Mozė su savąja tauta. Mozės pėdsakų nebematyti. Bet šalia legendinės jūros vaikštinėja Aidas Marčėnas. Kartais ir jis būna rūstus kaip Senojo Testamento pranašas. Vertindamas poeziją nerodo gailestingumo. „Jaunųjų poezijoje, – sako jis, – nebeliko kalbos muzikinio skambesio. Žodžiai nebesiplaka vienas į kitą, sukurdami netikėtus naujus sąskambius. Jie rašo poeziją tarsi prozą. Ne tik Kazlauskaitė.“ Poetė, akivaizdu, ieško savojo santykio su savąja kalba ir karta: jis veikiau sakralus nei muzikinis. Jos lyrinė herojė moko šio sakralumo ir meninas, suprask, jaunas merginas, rašančias dienoraščius atviruose tinklaraščiuose. Ji akina susirūpinti: „Dėl kalbos, su kuria (labiau, negu su meiluže) / ne tik gyvenama, bet ir miegama, sapnuose / nuolat gludinant savo sakinius“ (p. 50).</p> <p>„Kaip tu vertini Kazlauskaitės knygą?“ – klausiu Marčėno, jeigu jau aplinkui vaidenasi pranašai. Jis prityla, įkvepia oro, prabyla: „Tai yra viena iš stipriausių knygų per pastaruosius penkiolika metų. Tikra, neišgalvota, aukšto lygio mąsli kūryba. Tačiau tam, kad skaitytum, reikia „pasikaustymo“: intelekto ir apsiskaitymo. Reikia žinoti minimus ir nutylėtus kontekstus. Kai kas nesupranta.“ „Nerašyk“, – stabdo mane staiga pastebėjęs, kad užsirašinėju jo ištaras čia pat knygoje, laisvoje vietoje, tarsi Viešpaties žodį. Kodėl nerašyti? Ko būtų verti jo paties „Sakiniai“, jei jis pats būtų neužsirašinėjęs sutiktų žmonių atsitiktinių ir ne visai atsitiktinių minčių, jų nuobirų ir savųjų sapnų? Juo labiau kad jau spaudos link artėja ir antrasis to paties pobūdžio tomas, regis, pavadinimu „Kasdienybė“. Todėl, žinoma, užsirašau. Juk kiekviena karta turi savus tekstinius žaidimus. Kazlauskaitės karta – irgi labai panašius: „Kone visi bičiuliai jau metę gerti / vis dažniau ateinu susitikti su jais bibliotekon / (tiksliau, su jų knygom), nors jie dar gyvi. // Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose citavome vieni kitus“ (p. 34).</p> <p>Staiga suprantu, kad literatūrinis pasaulis dalinasi ne tiek į kartas, kiek į mentalinius vienetus – ironikus ir ne ironikus. Richardas Rorty pasakytų: ironikus ir metafizikus. Ironikai visada atpažins vieni kitus. Jie, atrodytų, yra labai arti realybės, tiesiog sutapę su ja. O visgi pasaulis, toks, koks yra, jiems niekada neatrodys pats savaime vertas rašytojo plunksnos. Jie ieškos netikėto jo apvertimo, paradokso, savojo žvilgsnio-kertės, iš kurio galėtų nepriklausomai ir išdidžiai jį apsakyti. Tarsi būtų dievai. Kazlauskaitės poezija – ironikės darbas. Kita vertus, joje kartais aptinki ir kitos kartos ironikės Giedros Radvilavičiūtės pėdsakų: netikėtų užkirtimų. O ar ne ironikas Jobas, išdrįsęs burnoti prieš Dievą, užduodamas jam ironiškus klausimus: „Kaip ilgai nenuleisi akių nuo manęs / ir nuo manęs neatstosi? Kol nurysiu savo seiles?“ (Job 7, 19) Ironikas ir Marčėnas, knygoje „Sakiniai“ parašęs: „Giedrė Kazlauskaitė „Metuose“ atsakinėdama į dar vieną anketą išsitaria, kad jaučias stokojanti talento, ir tuo tiesiog provokuoja, kad pasakyčiau: turi tu tą talentą, Giedre Kazlauskaite. Dar daugiau: dabar, kai juo abejoji, matomas jis tik ryškiau.“</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2015/03/16/apmastymai-apie-meninas-mozes-kalno-papedeje/" rel="nofollow" target="_blank">satenai.lt&nbsp;</a></p>
<p>LRT laidoje „Po lyros ženklu“ pokalbis su Giedre Kazlauskaite. Laidos klausykitės <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/P/65589/po_lyros_zenklu" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.</p>
<p><em><a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1010878997" rel="notfollow" target="_blank">Literatūros akiračiuose</a>&nbsp;</em>įdomus pokalbis apie Giedrės Kazlauskaitės knygą&nbsp;„Meninos“.</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Ši knyga, skaitytojui mėgstančiam A. Baltakio, Just. Marcinkevičiaus ar jaunesnių, kruopščiai eiliuojančių savo patirtis, poeziją, gali būti nedidelis šokas. Tiesą sakant, ir turėtų, nes to ir siekia autorė, atsisakydama žinomų poetizmų ir naudodama gana radikalią prozišką išraišką. Eilėraščiai, pasak autorės, turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. „Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba“, teigia G. Kazlauskaitė, apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorė, teigianti, jog „už knygos struktūrą esu dėkinga anoniminiam interneto komentatoriui, kadaise pavadinusiam mane infante. Velázquezą toji replika tik pritraukė, o ne atvirkščiai.“ Tai intelektuali poezija ir visgi ją vadinti poesia docta būtų netikslu“: išgyvenama moters patirtis čia sklendžia virš racionalios, sukonstruotos idėjos. Greta dailės įvaizdžių – apipelijusios akvarelės, Diego Velázquezo "Meninų", (jų pavadinimas paskolintas eilėraščiui ir knygai), Fra Angelico mėlynos, Peterio Paulio Rubenso moterų, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbo "Praeitis", Renesanso piešėjų ir perspektyvos dėsnių, įsiveržia kitas, greta intelekto esantis emocinis gyvenimas su mezginiais, siūlais, sijonais. Visi šie moteriškieji įvaizdžiai nėra atsitiktiniai: „Su berniukų apeigomis mes neturėjome nieko bendra:/jie nepaduodavo mums rankų, kartais net nesisveikindavo/poezija jiems reiškė varžybas, o mums – rūbus, kuriuos turime nusimegzti..." Infantėms ir princesėms suknelės – esminis dalykas, o G. Kazlauskaitė šį įvaizdį panaudoja itin meistriškai, per jį išryškindama savo gyvenimo atspindį. (Mylimosios, kurios "reikalingos kaip mūzos/ bet mano kabykloje jūsų nėra", – rašo ji eilėraštyje "Suknelės, kurios laukia savo valandos".) Poetės fantazmai įpareigoja ir skaitytoją: jis yra priverstas išgyventi poetės siūlomą scenarijų, kuriame gyvenimas nesivaidija su menu.</p> <p>Žurnalas „Valstybė“, 2014 06</p>
2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €