Šventųjų gyvenimai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Šventųjų gyvenimai

Šventųjų gyvenimai
Autorius: Romualdas Granauskas
Prekės kodas: 978-9986-39-745-8
Pavadinimas Šventųjų gyvenimai
Žanras novelių apysaka
Metai 2013, 2014
Psl. skaičius 136
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-745-8
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 1.6 cm
Kaina: 6.37 €

Kūrybiškiausia 2013-ųjų knyga

„Šventųjų gyvenimai“ – tai nauja novelių apysaka. Reikšmingi siužetai, raiškūs personažai, gyva kalbos tėkmė su žemaitybių intarpais, autobiografinės patirtys – taigi yra visa, kas traukia skaitytojus. Šventaisiais rašytojas vadina dramatiško laikotarpio žmones, tapusius novelių personažais. Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama.

2014 metais knyga perleista antrą kartą, išrinkta Kūrybiškiausia 2013-ųjų metų knyga.

2014 metais už knygą „Šventųjų gyvenimai“ Romualdui Granauskui įteiktos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos. 

Susiję leidiniai



<p><em>Taip jau sutapo, kad spalio pabaigoje baigiau skaityti Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimus“ ir netrukus pasiekė žinia, kad rašytojo tarp mūsų jau nebėra. Paskui minėjome Visų Šventųjų dieną.</em></p> <p>Nesiruošiu atpasakoti šios knygos siužeto ar tuo labiau vertinti jos kokybės. Minint mėnesį po lietuvių klasiko mirties verčiau kreipsiuosi su klausimu – ką galime iš šios knygos išgirsti apie šventuosius ir šventumą apskritai? O gal derėtų klausti apie lietuvišką šventumą ir apie konkretų istorinį laikotarpį?</p> <p>Viena vertus, apie šventumą esame įpratę galvoti kaip apie tam tikrą laipsnį, tarytum tai būtų generolas kariuomenėje ar habilituotas daktaras universitete. Be abejo, panašumų yra, juk kalbama apie žmones, pasišventusius savo pašaukimui ir atlikusius ne vieną visuomenei svarbų darbą. Tačiau čia kyla ir klausimas: kam labiau reikalingi šie laipsniai – žmonėms, kurie juos gauna, ar visuomenei? Jeigu galima kalbėti apie tai, jog jau eiliniai kareiviai ar doktorantai universitete svajoja, kad vieną dieną bus karjeros laiptų viršūnėje, tai vargu ar kažko panašaus tikėjosi tie, kuriuos dabar vadiname šventaisiais. Nenoriu pasakyti, kad viduje jie nesiekė šventumo, tačiau nemanau, jog žiūrėjo į tai kaip į įvertinimą, veikiau kaip į kasdienius pasirinkimus. Juk šventieji tokiais paskelbti jau po mirties. Taip mes pagerbiame jų atminimą ir pasakome sau, kad galime semtis iš šio žmogaus vidinės energijos ir tikėjimo stiprybės.</p> <p>Knygoje taip pat tai matyti. Priešpaskutinėje novelėje skaitome apie buvusi stribą Šopą, svarstantį, kur dėti savo „kraujais aplaistytą“ medalį, kurį gavo už sėkmingą partizanų medžioklę. Kažkada galbūt buvęs svarbus įvertinimas tapo nereikalinga našta, už kurį net degtinės butelį sunkiai galima įsigyti. Be to, laikai pasikeitė, ir dabar jau tiems partizanams atminti miestelio aikštėje buvo ruošiamasi statyti paminklą. Taigi vienas bando didžiuotis pačiu savimi, o kitais didžiuojasi miestelis.</p> <p>Šie partizanai Beržonskiai ir jų motina daugiausia išlieka „Šventųjų gyvenimų“ pasakojimo ašimi. Tačiau apie juos pasakojama netiesiogiai, per kitų žmonių gyvenimo istorijas, pvz., per moterų, kurios kiekviena savaip ir savu laiku sugyvendavo su šiais broliais. Pilimana Beržonskius mažus prižiūrėjo, Paulina su paaugusiu Povilu draugavo ir padėjo slapstytis, kai jis tapo partizanu, o Mikalina kartu su Povilu universitete studijavo, vėliau apie žuvusius partizanus rašė. Ir taip pat per vyrų gyvenimus, kurie brolius medžiojo. Galime matyti, kaip žmones išryškina jų daromi pasirinkimai, kieno pusėn stoti.</p> <p>Taigi partizanai lietuviškoje sąmonėje simbolizuoja pasiaukojimą už savo Tėvynę. O ką dabar galime pavadinti šių dienų „partizanais“?.. Sąžiningus ir atvirus žurnalistus, kurie sugeba demaskuoti apsimetinėjančiuosius? Savanorius, aukojančius save įvairiose organizacijose, kurios prisideda prie sveikesnės visuomenės auginimo? Kareivius ir policininkus, kurie renkasi šį kelią ne dėl galios kitiems, o dėl galimybės padėti ir ginti žmones?</p> <p>Žmonės, bandantys eiti šventumo keliu, dažnai gali atsidurti įvairių interesų susidūrimo lauke. Išėję į mišką, Beržonskiai novelėje „Bronelė“ įgauna paslaptingumo atspalvį, pvz., kyla apkalbos, ar ne jie bus nužudę nekaltus senukus. Kai kalbama apie žmones, pasirinkusius aukojimosi kelią, neretai tampa neaišku, kiek jų gyvenimo istorijose tiesos, o kiek išsigalvojimų. Apkalbos, kaltinimai ar užsipuolimai paprastai būna ta kaina, kuriai turime būti pasiruošę eidami šventumo keliu. Juk žmonėms tai lieka tikėjimo klausimu – nepatikrinsi, belieka tikėti arba netikėti. Tokiu būdu ir skaitome visų šventųjų neįtikėtinas gyvenimo istorijas ir jų išlikusius epizodus – netikint jos geriausiu atveju gali prilygti pasakoms.</p> <p>Čia tinka miško simbolis, kuris lietuviui reiškia ir tamsumas, baimę, o kartu kažką labai brangaus ir širdžiai mielo. Lietuviui tai šventa vieta. Turbūt ne vienas ėjome į mišką ar į parką pasivaikščioti, kai ieškojome nusiraminimo, paguodos. Miškai veikiausiai viena tų vietų, kur galime aiškiau pajusti savo protėvių dvasią. Galbūt nesusimąstome, tačiau daugeliui tai buvo mirties vieta. Knygoje kalbama apie vaikus, kurie grybaudami beržyne rado apgraužtą žmogaus kaukolę, tačiau primenama, „kiek tų kaukolių mėtėsi miškuose po karo! Vis tiek niekas nebūtų ėjęs žiūrėti.“ Ilgainiui žmonės tapo abejingi ar stengdavosi negalvoti apie gyvybes paaukojusius partizanus. Taigi šventųjų mirties vieta taip pat tampa paženklinta šventumu.</p> <p>Knyga kelia nemažai klausimų ir palieka ne vieną paslaptį. Jau turinyje matyti, jog tik keturi vardai pažymėti sutrumpinimu „Šv.“ Ar tai nuoroda į tam tikrus požymius, kada žmogus gali būti laikomas šventuoju?.. Ar kiti kentėjo per mažai ir nenusipelnė šių raidžių?.. Visos dalys pavadintos kokio nors žmogaus vardu, išskyrus vieną, tad atrodo, jog šis skyrelis žymi tam tikrą perėjimą. Netgi jo pavadinimas „Liūdnosios upės“, rodos, tai patvirtina, mat upė dalina žemę į dvi dalis ir savaime kelia klausimą, kaip pereiti iš vienos pusės į kitą, ką reiškia pats perėjimas – pastangas, ryžtą, drąsą?.. Čia galime pasitelkti Andriaus Navicko knygoje „Kelio bendrija“ šventųjų kaip stalkerių metaforą. Stalkeriai – tai tie, kurie perveda žmones iš įprasto jų gyvenimo į paslaptingą ir sunkiai pažįstamą zoną, kuri visgi gali pasiruošusiam žmogui daug ką duoti. Tad galime pažvelgti į upės simbolį kaip į būdą geriau suprasti šventumą.</p> <p>Šioje pereinamoje dalyje vaizduojami vaikai – nekaltumo simboliai – gyvena skirtingose upės pusėse ir pirmą kartą susitikus vienas iš jų turėjo ryžtis pereiti per lieptą be karties. Be abejonės, šventumas turi savyje kažką vaikiško, ne nebrandumo prasme, nors taip gali pasirodyti išoriškai. Veikiau tai gyvybingumas, kuriuo mes žavimės, ir kurio, deja, dalis suaugusiųjų išsižada, o vėliau pamiršta. Upė taip pat pasižymi gyvybingumu – savo nesustabdoma tėkme. Ne veltui visos didžiosios civilizacijos kūrėsi prie upių, kurios kasdien dovanojo joms savo. Pažvelgę į šventuosius taip pat matome nevaržomą energiją, kurios pakanka ne jiems vieniems, o ir jų pasekėjams. Minėdami visus šventuosius, nesvarbu, kiek metų jie gyveno, ar kada gyveno, pripažįstame iš jų tebetrykštančią gyvybę.</p> <p>Antroje knygos pusėje vis labiau matome pokario žmonių dvasią – sužalotą, nuskurdusią, abejingą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog dabar žygdarbiui atlikti nebereikia aukoti savo gyvybės, užtenka prisiminti ir nueiti pažiūrėti. Į ką? Elena atvažiavo pažiūrėti savo apleistos gimtinės, kur vis dar prie stulpo prikaltas skardos lakštas su užrašu „Galkontai“. Tik „ne dėl to, kad čia kam nors reikia išlipti, – dėl to, kad niekam nebereikia“. Augustinas taip pat grįžo į gimtinę ir labai norėjo pamatyti savo tėvą. Neatskleisiu pasakojimo detalių, tačiau pasirodo, kad už tai irgi gali tekti paaukoti savo gyvybę... Palaidojęs sąžinę giliausiame savo sielos užkaboryje, tėvas grasina šautuvu visiems, kas išdrįstų prisiartinti prie sąžinės kapo ir ją išgelbėti.</p> <p>Tuo noriu pasakyti, kad dabartinis mūsų šventumo kelias gali vesti mus prie istorinių vietų, paminklų ir kapų, tikiu, jog kiekvienas mes turime ką aplankyti ir prisiminti dažniau, negu tai darome. Kartais ir važiuoti niekur nereikia, galbūt tik padėti šalia ant stalo papildomą lėkštę, kai valgome per Kūčias, kaip tai padarė paskutinės novelės herojai. Prisiminimas nėra vien blanki mintis, retkarčiais ateinanti į galvą apie vieną ar kitą žmogų ar grupę žmonių, tai gali ir turi būti aktyvus, matomas veiksmas. Taip sau pasakome, jog ne tik prisimename, tačiau ir norime prisiminti. Jeigu norime prisiminti kančias, tai dar nereiškia mazochistinio mėgavimosi jomis, tai pastangos įprasminti kančias ir pakelti jas į aukštesnį lygmenį. Manau, jog tai viena iš žinučių, ką galbūt norėjo mums pasakyti Romualdas Granauskas rašydamas „Šventųjų gyvenimus“ – aš noriu prisiminti, kaip vyrai išėjo į miškus, jų moterys kentėjo, o likusieji savo namuose galbūt aukojosi kitais būdais, noriu prisiminti ir kaip kiti likusieji apako, „užsikonservavo“ alkoholyje arba statėsi sau naujus namus ir skaičiavosi pelną.</p> <p>Taigi šiuo tekstu norėjau atsiliepti į svarbaus lietuvių rašytojo išėjimą ir pasakyti tikįs, jog jis ir toliau tebebus įkvėpimo šaltinis daugeliui mūsų. Juk gyvybingumas, kuriuo jis pasidalino savo tekstuose, išlieka prieinamas visiems trokštantiems ir ieškantiems gilesnio supratimo apie tai, kaip formavosi lietuviška tapatybės mozaika. O novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ kviečia pabandyti įvertinti, kur slypi lietuviško gyvybingumo ir išlikimo paslaptys, pateikdama savąjį vaizdinį.</p> <p><span style="font-size: 13px; line-height: 20.7999992370605px;"><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-26-justinas-dizavicius-lietuvisko-sventumo-paieskose/124599" rel="nofollow" target="_blank">bernardinai.lt</a>&nbsp;</span>2014 11 26</p>
<p>Kas kartą paimu naują Romualdo Granausko knygą į rankas it atlaidų saldainį vaikystėje – žibančiomis akimis ir jomis pereinančiu šešėliu, kad nepastebėsiu, kaip reikės su ja atsisveikinti. Puslapiai ištirps kaip cukrinis gaidelis burnoje. Taip nutiko ir su nedidele novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“. Norėjosi daugiau šventųjų, daugiau gyvenimų.</p> <p>O atrodo, ką tokio patrauklaus ne aš viena randu tuose puslapiuose. Juose nedaug romantikos, meilės nuotykių ir kitokio masalo skaitytojams, ant kurio būtų galima lengvai užkibti vasaros popietę. Sakytum, atvirkščiai – daug skausmo, nelaimingos meilės, sužalotų gyvenimų. R. Granausko kūryba siekia giliau: sužadina miegančią lietuvišką savastį, o tautos skausmą atmiežia Atpirkimo viltimi.</p> <p>Koks turinys pasitinka atsivertus „Šventųjų gyvenimus“ ar pirmąjį autoriaus romaną „Duburį“? Paliegęs Lietuvos kaimas, kurio kraujas susigėrė į žemę miške žuvus tūkstančiams jaunuolių, kurio dvasią rusai kaip įmanydami skandino naminės butelyje. Novelėse autorius aprašo keleto žmonių gyvenimo vingius, o „Duburyje“ – susitelkia į vieno Juozo Gaučio likimą. Tačiau visi tie žmonės paliesti raudonojo teroro, kuris negrįžtamai pakeitė ir melioracijos grioviais išvagojo Lietuvos veidą.</p> <p>„Šventųjų gyvenimai“ apima laikotarpį nuo partizaninio judėjimo iškart po karo, iki pat Nepriklausomybės aušros. Knyga mus supažindina su personažais – kaimo mergaite šventąja Paulina, mokytoja šventąja Mikalina. Būtent šis „šventųjų“ epitetas ir paverčia knygą vilties literatūra.</p> <p>Paulina – toliau Mažeikių neišvykusi kaimo mergina, vaikystėje susižalojusi kaklą ir tapusi „kreiva“. Jos trumpą laimingos meilės laikotarpį nutraukia partizaninis judėjimas, o kartą, kai buvo pagauta nešanti gėrybes miškiniams, įšoko į šulinį, kad visas stribų štabas jos neišniekintų. Mikalina – graži, jauna, vieniša kaimo mokytoja, užkliuvusi saugumui, kad rinko informaciją apie partizanus. Pilimana – vieniša moteris, gynusi kankinamas karves nuo sugyvuliškėjusių žmonių. Zidorius – žemdirbys, iš kurio kolchozas atėmė ir numarino brangiausią arklį, jo kasdienio triūso palydovą. Beržonskienė – tvirta motina, kurios visi trys sūnūs išėjo į mišką. Istorijos realistiškos ir tuo pačiu šykščios, kaip ir pati Žemaičių kalba. Visos jos skaudžios ir, jei nebūtų vilties, apysaka keltų liūdesį, tebūtų pasakojimas apie slogų pralaimėjimą okupantams.</p> <p>Tačiau žodis „šventieji“ atmiežia skaudžią istorinę atmintį viltimi. Jis tartum pratęsia šykščias istorijas, patvirtina, kad jos nėra tikroji pabaiga, kad tai nebaigta istorija. Tie paprasti šventieji kaimo žmonės nepralaimėjo, o tapo nugalėtojais išlikdami ištikimi tiesai persekiojimų akivaizdoje. Tikėjimas galutiniu teisingumu suteikia Romualdo Granausko siužetams vilties. Autoriaus kūryboje tikėjimo linija nėra įkyriai iškelta ir stipriai išreikšta (tartum likusi sovietiniame pogrindyje kartu su pasakojimo veikėjais), tačiau tyliai ir ištikimai palaikanti žmones jų varguose ir vienatvėje. Būtent iš autentiško kaimo tikėjimo kylanti viltis suteikia pasakojimui giedrumo.</p> <p>Autorius leidžia pajusti teisingumą, kuris pasiveja ir stribus, kolaboravusius su valdžia. Nuskurdę, prasigėrę jie nesugeba net „prišikti prie partizanams statomo paminklo“, yra netekę bet kokios galios ir orumo. Jų istorija irgi nebaigta – dar laukia galutinis teisingumas. Galbūt dėl jo taip graudžiai pravirksta Šopa...</p> <p>Kita vertus, prozininkas priartina šventumą prie varganos žmogiškos kasdienybės. Jis nėra kažkur toli Vatikane, nesislepia kaimo bažnyčių paveiksluose, o pasirodo didžiausiame skurde, eiliniame Dvaralio kaime, kuriame testovi kelios trobos. Tokiu literatūriniu sprendimu autorius patvirtina mintį, jog Lietuva – tylių šventųjų žemė, kad šalia šv. karalaičio Kazimiero išsirikiavusi minia tremtinių, kaimo žmonių, kunigų ir eilinių valstiečių. Novelėmis autorius pateikia karo ir pokario metą kaip šventųjų iškilimo ir didelių nuopuolių laiką.</p> <p>Nors ir drąsu, leisiu sau pasakyti, kad tokio kaip Romualdas Granauskas lietuvių literatūroje jau nebus. Savo kūryba jis yra tiltas tarp praeities ir dabarties, popieriuje saugantis senąją lietuvišką savastį, jaunajai kartai leidžiantis prisiliesti prie nenumaldomai išmirštančios kaimo kultūros. Sausus istorinius faktus jis įasmenina, statistiką paverčia patirtimi, o tautos išgyvenimus – mano tapatybės dalimi. Pats būdamas pereinamojo laikmečio žmogus, R. Granauskas prisodrina pasakojimus autentiškumo ir taip priartina į praeitį nugrimzdusią tautos patirtį prie dabartinio žmogaus.</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-07-16-sventuju-gyvenimai-tautos-skausmas-atmieztas-atpirkimo-viltimi/119902" rel="nofollow" target="_blank">www.bernardinai.lt</a>, 2014 07 18</p>
<p>LRT pokalbių laidoje „Naktinis ekspresas“ susitikimas su rašytoju Romualdu Granausku 75-ojo gimtadienio proga. Laidą žiūrėkite <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/54865" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p><em>Literatūrologės habil. dr. Jūratės Sprindytės kalba pasakyta pagerbiant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto laureatą Romualdą Granauską už kūrybiškiausią 2013 m. knygą „Šventųjų gyvenimai“.</em></p> <p>Lietuvių prozos unikumas Romualdas Granauskas šį kovą švęs 75-mečio sukaktį, bet premija už kūrybiškausią 2013 m. knygą paskirta ne kaip simbolinė dovana. Fantastiškas rašytojo ruduo – per dešimtmetį išleistos net aštuonios knygos, o novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ – išskirtinės kokybės. Vertintojus sužavėjo iš karto keli dalykai: katarsį kelianti naujoviška šventumo samprata, meistriškai įvaldytas novelės žanras, kūrybiškas žvilgsnis į pokarį, rašytojo kalbinis fundamentalizmas. Atrodo, kad lietuvių prozoje jau seniai išrašytos visos pokario istorijos, partizanai pagerbti, stribai pasmerkti, mokytojai ir kiti šviesuoliai užjausti, parodyta, kaip pasipriešinimo judėjimą visapusiškai rėmė kaimas. Bet R. Granauskas randa naujų būdų apie tą dramatišką laiką prabilti kitaip – per kasdienybės faktūrą, unikalias detales ir neįprastus personažus, kurie atlieka tylius žygdarbius patys to nė nežinodami.</p> <p>Šviesiame pro memoria, skirtame poetui Jonui Strielkūnui ir savo kartai „Pasijos pagal Joną“ (naujausioje knygoje Išvarytieji, 2013) yra toks niūrus pastebėjimas: „būtume gimę dešimčia metų anksčiau – būtume išėję į mišką, dešimčia vėliau – nebūtume matę aikštėse pamestų, nebūtume regėję vežamų į Sibirą“. Todėl R. Granauskas sako: apie tai negali rašyti ramiai sau šaltinius studijuodamas, čia šaltinis – atmintis ir širdis. Nepaisant emocinio praeities krūvio, novelių pasakotojas santūrus, neutralus ir nedidaktiškas. Nepastebimi vargdieniai įtvirtina nelauktą šventumo sampratą – jų šventumas kyla iš kasdienio stoiškumo, nesąmoningo pasiaukojimo, tos aukos neheroizuojant, neišdidinant, nesakralinant. Tiesiog veikia etinis kodeksas kaip stovėjimas tiesos pusėje. Iš kur tokios tokios stiprios atramos, neklystama gėrio/blogio skirtis? Atsakymas aiškus – tarpukario mokykla, krikščioniškoji pasaulėjauta suformavo vertybinę vertikalę. Nežymūs pilkasermėgiai hamletiškai nedvejoja, spontaniškai renkasi garbingą laikyseną. Jų veiksmai, kančios, žūtis nieko nepakeičia – ką gali pakeisti mokytojos uždegta Vėlinių žvakė ant slapta pakastų partizanų kapo? („Šv. Mikalina“). Mokytoją suima okupacinė valdžia – išduoda kertėje stovintys žvyruoti, molini batai. Pasiaukojęs žmogus beveik nepastebimas, prapuola ir pasimiršta pokario sumaištyje. Bet ant tokių stoiškų žmonių laikėsi ir tebesilaiko pasaulis. O rašytojas pabrėžia, kad jam svarbiausia – kam, kodėl jis rašo, ką nori savo kūryba pasakyti.</p> <p>Ne visi žino, kad savotišką jubiliejų švenčia ir R. Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“, kuri laikoma bene pačiu garbingiausiu ir meniškiausiu sovietmečio lietuvių prozos kūriniu. Parašyta brežnevizmo sutemose prieš 40 metų tuomet moderniu vidiniu monologu (apysakoje – tik 3 ilgi sakiniai), ji skiepijo genties ir individo orumo sampratą (sudeginamas paskutinis kuršių žynys neišsižadėjęs savo tiesos). Apysakoje žynio lūpomis ištartas įstabus sakinys apie genties, tautos savivertę: „galų gale vis tiek sulapos ir pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais“. Gal visa apysaka ir gimė dėl šio vieno sakinio, gudriai šypsosi rašytojas. Išdidumo žiedai tamsiai mėlynai žydėjo pokario metais, tauriai švytėjo per kovo 11-ąją, o šiandien ar nepablukę? Linkėdama mums visiems sargybinio dvasios, cituoju R. Granausko laureatinės kalbos pabaigą:</p> <p>„[...] akyse man iškyla Stanislovo Kuzmos Sargybinio skulptūra Trakų gatvės kampinio namo nišoje. Jis ten stovi vienas, nors ir žino, kad jau nebeapgins miesto vartų. O praeivis pakelia akis aukštyn: ar tebėra ten, kur buvo?.. Praeiviui reikia žinoti.“</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-12-jurate-sprindyte-tamsiai-melyni-isdidumo-ziedai/114999" target="_blank">www.bernardinai.lt</a>, 2014 03 12</p>
<p>Knygelė vidutinio sudėjimo, vienuolika novelių, sujungtų į apysakos vainiką. Vienam tekstui perskaityti užtenka kelionės troleibusu į darbą ir namo. Kaip tik skaitau apie kažkurį šventąjį, o pasakojimas plėtojasi ir kinta intensyviau nei keleiviai stotelėse. Šalimais prisėda moteris ir juntu, kaip įsižiūri. Ištaikiusi momentą su atsargiu mandagumu pasiteirauja, kodėl skaitąs būtent šią knygą. Sakau, juk čia Granauskas. Bet ji mato, kad dar jaunas, tad tokiu buitiniu atsakymu nuo rimto užklausimo neišsisuksiu: taip, matau, sako ponia, bet dėl kokios priežasties – ar čia dėl savęs, ar paskaitoms reikia? Reikia „Litmeniui" recenziją parašyti, aiškinu muistydamasis, nes iki šiol knygą teapžvelgusi Jūratė Sprindytė „Metuose".</p> <p>– Bet kuriuo atveju, puiki proza, –­ priduriu. – O jūs pati iš LLTI?</p> <p>– Taikliai.</p> <p>Puiki, juvelyriška proza. Literatūros dailidės nuo Gerosios Vilties žiedo paminklas žodžiui, žemaitybėms ir aniems, pokario, prastuoliams. Kūrybiškiausios metų knygos įvertinimas – pelnytas. Ne vienas yra pastebėjęs, kad jeigu perskaitai R. Granausko istoriją – tai jos pagrindinių elementų ar bent pojūčio nepamesi jau visą gyvenimą. It pačiam ar artimui būtų nutikę. Taip ir čia: vienuolika skirtingų pasakojimų, veikėjų, siejamų bendros negandos – sovietų okupacijos – ir vaizduojamos erdvės, tikriausiai artimos paties autoriaus vaikystės laukui.</p> <p>R. Granauskas su šia knyga grįžta į aukščiausiąją novelės lygą. Ir dėl meistriškai organizuoto siužeto, ir dėl autentiškų dialogų:</p> <p>– Mama, o gal tėvo nebėr gyvo?<br /> – Gyvs tebėr. Gyvena su ruske boba.<br /> – Kas tau sakė?<br /> – Man nereikia sakyti, širdis žino.<br /> – Kaip širdis gali žinoti?<br /> – Širdis žino daugiau negu galva.<br /> – O kaip žino, kad su ruske?<br /> – Žino ir tą. (p. 90)</p> <p>Knygon sudėta tiek tvirtų, pokario gyvenimą naujai ir gyvai atkuriančių ženklų, kad skaitydamas matai: taip ir buvo, taip ir buvo! Ir nelyg pats išgyveni. Mat autorius besąlygiškai įtikina vaizduodamas ir senį, ir vaiką. Negailestingas pasaulis vaiko akimis ima rodytis per tropą, kai šis nesupranta palyginimo „gyvenu kaip pelė", nes nežinąs, „kaip iš tikrųjų gyvena pelės" (p. 62), o apie šventės prakilnumą dar nenutuokia, nes neaišku, „ką, pro ką prakelia" (p. 69). Kitos novelės personažei autorius irgi apdairiai priskiria vaikišką žiūrėjimą: „Ji nežinojo, kokie čia javai – rugiai, kviečiai, miežiai, tik ne avižos; avižos augo ir ten, buvo mačiusi." Vienas sakinys, ir supranti: su šeima ištremtas vaikas jau nepažino lietuviškų augalų, o iš Sibiro grįžo tik su svetimu žinojimu. Kūrinyje naujai atrandamas pagrindinis R. Granausko kūrybos leitmotyvas, kaip pasikeitusi santvarka ardė buvusią sanklodą ir žmonėse įdiegė ydas, nuo kurių Lietuva iki šiol kenčia: „Dirbo kolchozo fermoje melžėja, pirmaisiais metais bent pieno parnešdavo guminėje pūslėje po drabužiais, gal tas pienas ir padėjo vaikui išsirgti savo ligą" (p. 92).</p> <p>Kurdamas pasakojimo intrigą R. Gra­nauskas paspendžia gudrių suvokimo kilpų, padedančių plėtoti įtaigią ir įtraukiančią meninę tikrovę. Štai vaizduodamas dviejų vienišų našlių susibėgimą Kūčių vakarą, jis vien per tradicinį ritualą – paliekamą lėkštę vėlei („Padės ir Jadzei. Juk vis tiek ateis abudu") ir naudodamas dalelytę „dar" („Negaunu, bet radau terbelėj dar Jadzės supiltus", „O čia –­ dar Jadzės su medu sutaisyta", p. 124–125) paruošia skaitytoją netikėtumui: juk Jadzės jau nėra tarp gyvųjų. Tiesa, intensyviai intriguodamas R. Granauskas vietomis prikomplikuoja ir kai kur suskaldo pasakojimo nuoseklumą, tad esi priverstas grįžti puslapiu atgal ir pasitikrinti, ar teisingai supratai. Kiek per painios ir per pinklios išėjo novelių „Šv. Mikalina", „Bronelė", „Augustinas" atomazgos. Žodžio grynumas ir taupumas – gerai, bet vietomis aprašymai pateikti per sausi ir net nuobodoki: sakykim, gaisras viename tekste aprašytas jei ne kanceliariškai, tai bent abejingai (p. 51).</p> <p>Vis dėlto nedidelius defektus atperka naujai suskambantys reti tradiciniai posakiai ir metaforos, kad negali atsistebėti, ir iš kur jų, tokių sąžiningų ir natūralių, R. Granauskas vis ima: „Beržonskienė dar nenorėjo atiduoti marčioms samčio" (p. 8), „Pilimana galėjo tiesiog nudurti papais" (p. 27), „o toje riekelėje – net jo dantų kandimo žymės" (p. 41).</p> <p>Savo novelių apysakoje R. Granauskas dar nustebina nuo šventųjų gyvenimų pokariu nepastebimai priartėdamas prie šių laikų: devintasis tekstas „Gerda" simboliškai atspindi sovietmetį, o paskutiniai du jau skirti nepriklausomybei. Atitinkamai kitokie ir šiuose vaizduojami žmonės, kokybiškai kitokie – jau nebešventi, pažeisti stalinizmo ir kolektyvizacijos.</p> <p>O mums, skaitytojams, ši nestora knygelė – vertinga pusės amžiaus istorijos ir tautos likimo reziumė, atstojanti storiausią mokslinę enciklopediją.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2014-02-28-nr-3463/1566-25-puslapis/2443-marijus-gailius-lietuvos-rytas-literaturoje" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 02 28</p>
<p>Vilniaus knygų mugėje šeštadienį paaiškėjo, kurią pernai pasirodžiusią knygą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai išrinko kūrybingiausia. Ja paskelbta Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.</p> <p>Reikšmingi siužetai, raiškūs personažai, gyva kalbos tėkmė su žemaitybių intarpais, autobiografinės patirtys – „Šventųjų gyvenimuose“ yra viskas, kas traukia skaitytojus. Šventaisiais rašytojas knygoje vadina dramatiško laikotarpio žmones, tapusius novelių personažais. Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama.</p> <p>„Parašyti apsakymą – oi kaip nelengva. Čia neatsipirksi saulėlydžio aprašinėjimais, dialogais per keliolika puslapių. Bijai, kad sakinyje nebūtų vienu žodžiu per daug, o žodyje – vienu skiemeniu. O novelės pabaiga turi smogti kaip sprogimas – ir tikėtinas, ir nelauktas. Užuot rašęs dešimt apsakymų, aš verčiau imčiausi dviejų romanų“, – dienraščiui „Lietuvos rytas“ yra sakęs R.Granauskas.</p> <p>Į kūrybingiausios knygos titulą pretendavo dvylika pernai pasirodžiusių lietuvių autorių knygų. Į tą dvyliktuką, be R.Granausko knygos, dar pateko: Juozo Erlicko fantasmagorija „Išeinu iš krašto“ („Tyto alba“), Valdo Gedgaudo eilėraščių knyga „Stiprėjanti juoda“ („Homo liber“), Jono Kalinausko eilėraščių knyga „Mano sodo vagis“ („Kauko laiptai“), Aido Marčėno eilėraščių knyga „Tuščia jo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Kęstučio Navako „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ („Kitos knygos“), Sigito Parulskio esė knyga „Mano tikėjimo iltys: tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės“ („Alma littera“), Paulinos Pukytės trumposios prozos knyga „Bedalis ir labdarys“ („Apostrofa“), Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ („Baltos lankos“), Andriaus Tapino fantastinis romanas „Vilko valanda“ („Alma littera“), Dovilės Zelčiūtės eilėraščių knyga „Džuljetos suknelė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ („Tyto alba“).</p> <p>„Knygoje „Šventųjų gyvenimai“ neabejotino novelės meistro R.Granausko pasakotojo žvelgimas į pokarį – labai neutralus, tuo jis išsiskiria iš gausios gana egocentriškos memuaristinio pobūdžio literatūros. Jis neskelbia jokių vertinimų, o perteikia patį gyvenimą. „Šventieji“ šiose novelėse – tai paprasti žmonės, kurie be jokių deklaracijų elgiasi taip, kaip jiems liepia vidinis įstatymas, vidinė moralė. Etinė dimensija šioje knygoje yra labai stipri. Kūrinys unikalus tuo, kad R.Granauskas sugebėjo į pokarį pažvelgti visiškai naujai. Knyga sukelia tikrą katarsį, ką retai geba padaryti šiuolaikinė literatūra,“ – sakė literatūrologė Jūratė Sprindytė.</p> <p>Kitas literatūros tyrėjų aukštai įvertintas kūrinys – tai U.Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“. Autorės, besilaikančios nuošaliai nuo lietuvių literatūros tradicijos, romaną konkurso vertintojai išskyrė ne tik dėl jo ypatingos stilistikos, bet ir dėl universalios, aktualios problematikos.</p> <p>Aukšto įvertinimo susilaukė ir S.Parulskio knyga „Mano tikėjimo iltys“ už savo pilietiškumą, dygumą, provokatyvumą, plačią temų aprėptį. Daugiausiai diskusijų ir priekaištų dėl nesuvaldytos struktūros susilaukė Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“, bet vis dėlto buvo įvertintas už iškeltą giminės istorijos problematiką ir jaunos autorės norą į ją gilintis.</p> <p>„Literatūra neįsivaizduojama be kalbos, – taip geros literatūros bruožus „Lietuvos rytui“ yra apibūdinęs R.Granauskas. – Ar galėtumėte įsivaizduoti muziką be garso ar tapybą be spalvos? Jei prozos kūrinyje nėra gražios kalbos, savito stiliaus, tokią knygą mesk šalin. Arba pasišluostyk. Jei kūrinys pasižymi gražia kalba, geru stiliumi, siužetas jam net nebūtinas. Gali taip aprašyti saulėlydį, kad skaitytojui atims amą. Kalba ir stilius – pagrindinė geros literatūros sąlyga. Be jos geros literatūros nėra ir būt negali.“</p> <p><a href="http://kultura.lrytas.lt/literatura/kurybingiausia-metu-knyga-r-granausko-sventuju-gyvenimai.htm#.Uw4JO-OSw_s" target="_blank">www.lrytas.lt</a>, 2014 02 22</p>
<p>Patiko Romualdo Granausko novelių romanas „Trys vienatvės", patiko ir novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai". Nors romanas autobiografinis, o apysaka – ne, tačiau šis žanrinis skirtumas skaitytojų estetiniam vertinimui, manau, įtakos neturi, nes visi R. Granausko realistiniai kūriniai, vaizduojantys pokario Lietuvos kaimą, pasižymi laiko ir vietos autentika, šiaurės žemaičių („dounininkų") būdo, kalbėsenos savaimingumu... Didžiumos „Šventųjų gyvenimų" novelių siužetų pamatan gulė būtent rūsti pokario tikrovė. Knygos anotacijoje teigiama: „Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama." Tačiau R. Granauskui šiuo atžvilgiu nieko nereikėjo keisti: apysakoje jis tik pakoreguoja savo individualų meninį vektorių, krypstantį pokario tikrovės link –­ visose vienuolikoje novelių jaučiamas apibendrinamas žvilgsnis į tą tikrovę ir tą žvilgsnį sintezuojanti mintis. Ypač tai juntama novelėse, kurių pagrindinės veikėjos autoriaus yra simboliškai „pakeliamos į šventąsias". Už ką R. Granauskas į šventųjų rangą pakelia „eilines" merginas – kaimo siuvėją Pauliną, kolchozo karvių melžėją ir šėrėją Pilimaną (Filomeną), mokytoją Mikaliną? Už tai, už ką jis visada savo kūryboje aukština personažus, –­ tiek istorinius, tiek literatūrinius: už žemaičių ir kalnėnų išlikimą istorijoje ir savo „liežuvyje" pasiaukojusį Simoną Daukantą, už lietuvių poezijos ir prozos raidai daug nusipelniusius poetą Antaną Vienažindį, prozininką Joną Biliūną, už stojiškai pasitinkantį mirtį dėl prabočių tikėjimo išsaugojimo Senąjį Žynį, už kolchozinei dorovinei suirutei bandančią pasipriešinti kaimietę Moniką Kairienę.</p> <p>Vertybių mastelis jiems visiems vienodas – adoruojantis, sakralinis, tačiau prie pakilios, patetinės R. Granausko kūrinių gaidos, net ir norėdamas, negalėtum prikibti: tendencingumas, didaktiškumas, sentimentalumas, atsainumas, manieringumas etc. Tai yra tos grožinio kūrinio savybės, kurios iškreipia patį kūrinį ir mažina jo estetinį įtaigumą, čia eliminuojamos. Suprantama, tai visai nereiškia, kad R. Granauskas nėra šių išbalansuojančių „patarėjų" atakuojamas, bet jam, pasižyminčiam puikia menine klausa, daug lengviau tas atakas atmušinėti. Tad ir šiuo atveju, keliant paprastas lietuvaites ant simbolinio altoriaus, jam padėjo meninis saikas, gilus žmogaus sielos pažinimas ir nuodugnus tragiškos pokario Lietuvos kaimo tikrovės išmanymas. Padėjo ir dar vienas subtilus „padėjėjas", įvardytas apsakymų knygoje „Išvarytieji": „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti... Tik ašarų nėra. Pro jas nieko nematysi rašydamas" (Paryš­kinta – A. G., p. 198). Gailesčio jausmas susijęs su sentimentalumu, su širdies dūsavimais, su ašaromis, tačiau jų, kaip prisipažįsta pats autorius ir kaip mūsų pastebėta, jo kūryboje nėra. Tačiau nėra tiktai tekstų paviršiuose, o potekstėse apsčiai, nors rieškučiomis semk... Tobuliausia teksto ir potekstės, išorinio fabulos piešinio ir vidinio vyksmo personažo sieloje dermė regima novelėje „Šv. Paulina". Jau pirmoje pastraipoje (pasakojama „nuo savęs", taigi autoriaus vardu, kaip ir kitose novelėse) dar neįvardyta pagrindinė novelės veikėja siuvėja apgaubiama iš šono ir iš aukšto pamatytu dviplaniu vakaro vaizdu. Tai pačios merginos, pakėlusios galvą nuo siuvamosios mašinos horizontalus savo kiemo, savo trobos nuo stogo krentančio šešėlio matymas ir žvilgsniui atsiveriantis saulės laidos vaizdas, kuris, sprendžiant iš novelės pasakojimo būdo, priskirtinas autoriui.</p> <p>Būtent šio ekspozicinio sakinio potekstėje užkoduoti ženklai, pranašaujantys būsimą tragediją: „Šiuo metų laiku saulė leisdavosi anoj pusėj už tų aštrių eglyno viršūnių, tartum guldavosi ant ilgo dantyto pjūklo ir, susižeidusi į tas aštrumas, vakaro krauju nutaškydavo trečdalį dangaus" (p. 5). R. Granauskas ne šiaip sau paguldo saulę į aštrų, kruviną guolį, – stilistinio ir kompozicinio tikslingumo jis preciziškai laikysis visoje istorijoje apie doros, šviesios sielos, romantišką meilę partizanui puoselėjusios kaimo merginos tragišką žūtį. Išraiškingos detalės („Kai Paulina susijaudindavo, jos akyse užsidegdavo dvi mažos elektros lemputės, nušviesdamos visą veidą", p. 6) lakoniškai perteikia merginos būseną, kai ši platoniškai pamilsta kaimynų Beržonskių sūnų Povilą, buvusį gimnazistą, pradedantį poetą. Tačiau Povilas kartu su broliais išeina į mišką, ir buvusios trumpos laimingos valandos rišant rugių pėdus paskui Povilo pradalges, klausantis jo sukurtų eilėraščių, jo minčių apie dvasinio sielos grožio pirmumą, pasibaigia... Ateina sunkios laukimo dienos ir naktys. Istorinio-socialinio laiko šiurpumas (stribų siautėjimai kaimuose, įtarumo atmosfera, tvyranti net tarp artimiausių kaimynų) autoriaus atskleidžiamas Paulinos bei kitų personažų (pavyzdžiui, partizanų motinos Beržonskienės) charakteriais. („Geriausia toji kūrinio forma, kuri nepastebima", – teigė G. Flaubert'as).</p> <p>R. Granauskas tragišką istorijos atomazgą artina iš lėto, subtiliai –­ stilistiniais pustoniais, įvesdamas į vaizduojamąjį laiką cezūras, kintančiai veikėjos būsenai atspindėti rasdamas vis naujų įvaizdžių, išradingų metaforų. Mažorine tonacija lydimas Paulinos ankstesnysis ėjimas mišku į bažnyčią, ir jau minorine – kai partizano Povilo laukia nežinomybė, kai aplinkui vis dažniau girdima apie jų žūtis... Taip, atrodo, nežymiais stilistiniais štrichais, panaudodamas netgi vieną kitą to rūstaus meto vaizdavimo stereotipą (miestelyje numestų partizanų kūnų epizodas), R. Granauskas meistriškai parodo dvasinę bei socialinę dirvą (t. y. tą kolektyvinę lietuvių tautos istorinę bei mitologinę atmintį), kurioje galėjo subręsti tokios šviesios asmenybės kaip Paulina, Pilimana, Mikalina –­ nepasiduodančios priešui, pažeminimui, išniekinimui, savimi ginančios žmogiškąjį orumą...</p> <p>Trys pirmosios novelės apie didvyriškai bei patriotiškai pasielgusias merginas darniai gula į triptiką. Tiesa, mokytoja Mikalina išsiskiria iš žemaitiškos apysakos personažų galerijos (ji aukštaitė), bet ji irgi, reikia tikėti, nenusileis R. Granausko adoruojamiems žemaičiams: tuo tikėti įgalina jos, sakytumei, irgi daukantiškas siekis išsaugoti mūsų tautos istorinę atmintį, užrašyti stribų ir enkavedistų daromus nusikaltimus, užfiksuoti partizanų žūties vietas, jų bei jų ryšininkų pavardes.</p> <p>R. Granauskas nelabai paisė novelių apysakos žanro ypatybių – siužeto vienovės, apsiribojimo vienu dviem centriniais personažais ir pan. Novelių vyksmuose išlaikytas tik istorinio laiko ir geografinės erdvės vientisumas. Tiesa, novelėse „Gerda", „Šv. Stanislovas", „Jedzė" laiko vyksmas gerokai nutolęs nuo tragiškojo, kai kurie kolchozai jau yra praturtėję, o jų pirmininkai su rajonų valdžiomis lėbauja suomiškose pirtyse. Atitinkamai išauklėtos ir jų atžalos, kaip ir pirmininko sūnelis Rimvydas, atsainiai švystelėjęs į griovį atsitiktinai surastą mokytojos Mikalinos kadaise rašytą jai brangų sąsiuvinį („Gerda"). Pagrindinis autoriaus dėmesys sutelktas į novelių, kaip autonomiškų knygos struktūros dalių, meninę kokybę, humanistinę pakraipą ir socialinį rezonansą. Nebe­siekdamas rungtyniauti su ankstesniuoju R. Granausku, kai buvo sukurtos sudėtingos ir turiniu, ir forma apysakos „Jaučio aukojimas", „Baltas vainikas juodam garvežiui", „Raudonas ant balto", „Švento Lozoriaus diena", „Gyvenimas po klevu", „Su peteliške ant lūpų"..., dabar jis, remdamasis paslėptu gailesčio ir nedemonstruojamais (dėl istorinės teisybės) neapykantos jausmais, kelia kitą uždavinį – pastatyti po literatūrinį paminklą paprastiems žmonėms. Ar tie paminklai stovės? Ir ar ilgai? Atsakymas, manau, priklauso nuo meninės kokybės. O ji labai aukšta. Kaip taikliai pastebėjo Jūratė Sprindytė: „Novelės kanonas „Šventųjų gyvenimuose" reprezentuojamas meistriškai... Tragikos intensyvumas perteikiamas neįtikėtinai paprastu naratyvu". („Rašymai, užrašymai – į sąmonę ar į griovį?", „Metai", 2013, Nr. 5–6). Tikrai – R. Granauskas grąžina senokai mūsų grožinėje prozoje besi­svečiavusį Jo Didenybę Katarsį. Visose vienuolikoje novelių yra dėmesio vertų meninių atradimų, teikiančių gurmanams estetinį teksto skaitymo malonumą, patriotiškiau nusiteikusiems skaitytojams – epizodų, apsunkinančių atmintį lietuvių tautos skaudžiu stalinistiniu laikotarpiu, o jautruoliams –­ dilginančių sielas galudienių pensininkų, dabar dažnai vadinamų „senjorais", fizinio ir dvasinio nuovargio, ir nelengvos buities vaizdų... Nelengva šiandien ir buvusių stribų senatvė („Šv. Stanislovas") – už butelį šnapso Šopa su Vasylium yra pagatavi (t. y. pasirengę) užstatyti savo medalius; ir kojos jų jau nebetvirtos, tad nebeužtenka drąsos pridergti į partizanų paminklui rausiamą duobę, ir apskritai „šūdinas" gyvenimas kaimynams skersakiuojant. R. Granausko ironijai ir sarkazmui pasitarnauja dar vieno šventojo vardas: juoko, pašaipos grimasomis autorius nukenksmina ar potekstėje paslepia savo rūsčiąją pilietinę poziciją – stribų ir sovietų valdžios „pasubinotų" (t. y. užpakalio šluostytojų) demaskavimo aistrą. Tad ir šiuo atveju novelių veikėjams R. Granauskas yra nuoseklus –­ kiekvienam atseikėja, kas ko vertas: vieni pagarbos ir adoracijos, kiti pašaipos ir pažeminimo.</p> <p>Mano galva, geriausius R. Granausko apsakymus būtina išversti į anglų kalbą ir pristatyti užsienio, ypač Europos sąjungos tautų, skaitytojams. Manau, kad jie nesupeiktų lietuvių prozos meistro, o pastatytų jį vienon greton su... (čia palieku užsienio literatūros žinovams laisvę rinktis).</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2014-02-21-nr-3462/1538-knygos/2404-alfredas-guscius-sventieji-is-lietuvisko-pokario" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 02 21</p>
<p>Kuo skiriasi dveji alternatyvūs geriausios metų lietuviškos knygos rinkimai</p> <p>Kasmet prieš knygų mugę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) skelbiamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, nors kasdien ir netriūbijamas per radiją ir televiziją, pačių rašytojų vertinamas labiau už Metų knygos rinkimus. Atsidurti jame – tai tarsi pelnyti akademinį pripažinimą, kuris suteikia autoriui teisę vadintis „rimtu rašytoju“. Ir visai nesvarbu, kad daliai laimingųjų ta teisė nelabai ir terūpi, nes jie šalia literatūros gyvenime turi daug kitų svarbių užsiėmimų.<br /> O štai Metų knygos rinkimai, kuriems knygas atrenka mažesnis dažniau literatūros praktika nei teorija užsiimančių ekspertų būrelis, paprastai būna „arčiau skaitytojo“, tai yra palankesni populiariajai literatūrai. Tai lemia ir rinkimų sistema, raginanti balsuoti plačiąją skaitytojų auditoriją. Pagaliau niekas nė neslepia, kad pagrindinis šios Lietuvos radijo ir televizijos, Kultūros ministerijos bei Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rengiamos akcijos tikslas – ne tiek patys rinkimai, kiek galimybė šiuolaikinės nacionalinės literatūros autorius propaguoti LRT eteryje.<br /> Vis dėlto atidžiau patyrinėję abu knygų sąrašus įsitikintumėte, kad skirtumų juose nedaug. O ir tuos pačius dažnai lemia skirtinga vertinamo laikotarpio atskaita (tarkim, Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ bei Artūro Valionio poezijos rinktinė „Apytiksliai trys“ LLTI dvyliktuke figūravo jau pernai) ar nevienodas nacionalinės literatūros sąvokos traktavimas. Pavyzdys – Metų knygos rinkimuose pristatomą Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansą“, kurio originalas parašytas rusų kalba, LLTI atmetė kaip verstinės literatūros kūrinį. Nors panašios aplinkybės anaiptol nesutrukdė Lietuvoje įsikūrusio ukrainiečio Jaroslavo Melniko romanui „Tolima erdvė“ pelnyti pagrindinio 2013 m. prizo „BBC Ukraine“ organizuojamuose geriausios ukrainiečių knygos rinkimuose.</p> <p>Triukšmas dėl gyvojo klasiko</p> <p>Užtat kilo triukšmelis dėl to, kad iš jaunesnės kartos ekspertų (Mariaus Buroko, Gabrielės Gailiūtės, Andriaus Jakučiūno ir Neringos Mikalauskienės) sudaryta Metų knygos rinkimų atrankos komisija drįso ignoruoti gyvąjį klasiką Romualdą Granauską. Jo naujausias knygas išleidusios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas tuo viešai pasipiktino įtardamas, kad jauniesiems kolegoms įgriso tiek nuolatinis klasių kovos ir rezistencijos temų narstymas, tiek R.Granausko literatūrinis produktyvumas. O leidyklai prieš artėjančią knygų mugę teko pasirūpinti jau antruoju „Šventųjų gyvenimų“ leidimu, nes pirmasis 2 tūkst. egzempliorių tiražas sėkmingai parduotas. Todėl V.Sventickas spėja, kad R.Granausko knyga, paremta skaitytojų balsų, būtų turėjusi rimtų šansų laimėti Metų knygos rinkimus, jei ne abejotina komisijos nuostata plėsti autorių pasirinkimo lauką.<br /> Savaime suprantama, „Šventųjų gyvenimus“ matome LLTI mokslininkų pateiktame knygų dvyliktuke. „Džiaugiamės, kad R.Granauskas sugrįžo prie novelistikos, nes jo romanus vertinome šiek tiek kukliau. Natūralu, kad kelis dešimtmečius rašantis žmogus savo kūryboje pradeda kartoti tuos pačius motyvus ir temas, „perrašinėti“ patį save. Tačiau „Šventųjų gyvenimuose“, nors vėl atsigręždamas į pokarį, R.Granausko pasakotojas yra neutralus ir tuo išsiskiria iš gausios gana egocentriškos memuaristinio pobūdžio prozos. Jis neskelbia jokių vertinimų, o perteikia patį gyvenimą. „Šventieji“ šiose novelėse – paprasti žmonės, kurie be jokių deklaracijų elgiasi taip, kaip jiems liepia vidinė moralė. Todėl knygos etinė dimensija yra labai stipri. Kiekvieną R.Granausko novelę sugebėčiau papasakoti, nors daugelio kitų knygų siužetai skaitant tiek, kiek mums prieš rinkimus tenka perskaityti, greitai išsitrina iš atminties“, – argumentuoja profesorė Jūratė Sprindytė.<br /> O štai Metų knygų rinkimų atrankos komisijos pirmininkė G.Gailiūtė teigia, jog sudarinėjant prozos knygų penketuką stengtasi, kad jame nors vieną sau patinkančią knygą rastų kuo įvairesnio literatūrinio skonio skaitytojai. Šiuo konkrečiu atveju komisija įsivaizdavo, kad G.Kanovičiaus ir R.Granausko talento gerbėjų auditorija maždaug sutampa, todėl buvo nutarta pasirinkti vieną iš jų. V.Sventicko priekaištus dėl išankstinio pokario tematikos atmetimo G.Gailiūtė neigia kaip nepagrįstus, nes savaip traktuojamų to paties laikotarpio realijų galima atrasti ir S.Parulskio bei G.Kanovičiaus knygose. O tai, kad galvojant apie penketuko knygų propagavimą ir būsimą balsavimą siekta plėsti skaitomų autorių pasirinkimo ir apskritai nacionalinės literatūros supratimo lauką – tikra tiesa.<br /> „Vienas Metų knygos rinkimų tikslų ir yra sukelti diskusiją, duoti impulsą žmonėms pagalvoti, kas vertas atsidurti penketuke, o kas ne. Jeigu tokia diskusija išsivysto – jau yra gerai. Kadangi akcija skiriama plačiajai visuomenei, mes stengėmės vadovautis ne siauro profesionalų rato skoniu, o atspindėti nūdienos literatūros įvairovę“, – „Veidui“ aiškino G.Gailiūtė, siūlydama pernelyg nesureikšminti panašių akcijų verdiktų.<br /> Savo ruožtu V.Sventickas pasidžiaugė, kad Metų knygos rinkimuose „nepastebėti“ „Šventųjų gyvenimai“ buvo pastebėti skaitytojų: sparčiai pardavinėjamas ir antrasis 1,5 tūkst. egzempliorių tiražas. Pasimokiusi iš šios knygos sėkmės, vėlesnę R.Granausko novelių rinktinę „Išvarytieji“ Rašytojų sąjungos leidykla iš karto užsakė spausdinti 3 tūkst. egzempliorių tiražu, kurio taip pat nebedaug belikę.<br /> Rašytojo gerbėjai netrukus galės džiaugtis dar viena jo knyga, jau gulinčia ant redaktoriaus stalo. Dėl antraštės kol kas nesutarta, tačiau aišku, kad naujasis opusas pasieks knygynus prieš R.Granausko 75-erių metų jubiliejų, kuris bus minimas balandį.</p> <p><a href="http://www.veidas.lt/literaturos-vertintojai-susipyko-del-romualdo-granausko" target="_blank">www.veidas.lt</a>, 2014 02 20</p>
<p>Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė. &nbsp;Viską parodo, visą gyvenimą parodo. Nežiūrėtum, nematytum, bet kad negali. Tavo gyvenimas lenda tau į akis – ir nenusuksi jų į šoną, nenukreipsi kitur vyzdžių. (psl. 124).</p> <p>Mėgstu lietuviškas knygas. &nbsp;Tokias kaip ši, irgi. Nors lietuvių rašytojų kūryboje kažko ypatingai linksmo tikėtis sunkoka, tokios liūdnos ir slogios knygos nesitikėjau. Visai kaip ir neperseniausiai skaityta Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ &nbsp;Paprastas ir iš pažiūros nesudėtingas tekstas jausmus ir mintis jaukia kaip reikiant. O perskaičius tiesiog net nebėra ką pridurti. Gal tik keletą citatų?</p> <p>Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau – prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo. (psl. 63).</p> <p>Sako: kai ko nors lauki, laikas slenka daug lėčiau. Sako, o nežino, kad tada, kai nieko nebelauki, jis suvisam sustoja. Sustoja laikas, sustoja laikrodžiai, pati žmogaus širdis gali sustoti nuo to nieko nebelaukimo. (psl. 125).</p> <p>Būtų gerai tą galelį, kur dar liko, nugyventi kaip nors negraudžiai. (psl. 125).</p> <p>Apie pokarį, tremtį, kolūkius prirašyta daug ir visokių knygų. Mūsų tuomet nebuvo, tad sunku ir suprasti, kas gi tuomet dėjosi? O jei ir būtumėm buvę, ar suprasti būtų lengviau?</p> <p><a href="http://kaskaityti.wordpress.com/2013/08/22/romualdas-granauskas-sventuju-gyvenimai/" rel="nofollow" target="_blank">kaskaityti.wordpress.com</a>, 2013 08 22</p>
<p>„Laisvosios bangos“ radijo laidos „Skaityk su Ugniumi Butkumi“ garso įrašas – <a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityk-su-ugniumi-butkumi-2013-07-05/" target="_blank">R. Granauskas „Šventųjų gyvenimai“</a></p>
<p>Perskaičiusi R. Granausko „šventuosius", prisiminiau Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendą", galvodama, kokios paralelės ir žmogiškieji jausmai jungia daugiau nei per tūkstantmetį nutolusius personažus ir kas šventąjį skiria nuo didvyrio. Kodėl didvyris, herojus toks artimas ir totalitarizmo ideologijai, ir vartotojiškam kapitalizmui, pagaliau net romantizuotai tautos istorijai, o šventasis visados lieka tarsi paraštėse, tarsi už žmogiškojo laiko ribų. Didvyriui priskiriama drąsa, jėga ir bravūriškas brutalumas, taigi – akivaizdus „kūniškumas", be raumenų masės jis kažin ar išgelbėtų pasaulį. Šventasis pasaulio negelbsti, jis gelbsti žmogiškumą, nuolankiai ir oriai, aukodamas šiam tikslui ne tik savo „raumenų masę", bet neretai ir gyvybę.<br /> Tokie ir R. Granausko „šventieji" – gelbstintys žmogiškumą. Tyliai ir ramiai pasitinkantys „ciesoriaus kareivius" ir susitaikantys su kankinystės vainiku. Kaip autoriui pavyksta pasiekti tokio įtaigumo, kai kiekvienas sakinys įsminga kaip strėlė, pasiekusi taikinį, nė vienas neprašliuožia paviršiais, kai savo vietoj kiekvienas jaustukas, o žemaitiškos tarmybės yra ne teksto pagardinimas, o būtinos struktūros ir kompozicijos detalės – to galbūt nežino nė autorius, nė kritikas. Gal to ir nereikia žinoti –­ nuo to niekas laimingesnis netaps.<br /> Vienuolika knygos novelių – vienuolika nuo laiko patamsėjusių „šventųjų" portretų, kuriuose galbūt būtų galima išskirti tam tikras „kūniškas" detales, apibūdinančias veikėją: Paulina – „baikšti, smulki, šviesių plaukų, kažkuo panaši į pavasarinę ožkelę" (p. 7), Pilimana – didelėmis šiurkščiomis rankomis, išvartančiomis vaistininkienės servizus, o tokiomis meiliomis kiekvienam gyvuliukui, mokytoja Mikalina – ajerais kvepiančiais geltonais plaukais, kurių kvapą prisimins jos mokiniai. Ir nežinai, sąmoningai ar nesąmoningai autorius nukreipia kiekvieną personažą į jo kankinystės sritį: į gilų šulinį (Paulina), į tamsų eglyną (Pilimana), į NKVD rūsį Mikalina) –­ į&nbsp;tamsą, sužėrinčią aštria, skaudžia ir nepakeliamai ryškia kankinystės šviesa, kuri įamžins ir išlaikys iki laikų pabaigos tai, ką gynė šios paprastos moterys: meilę, orumą, ištikimybę, atmintį. Tai paradigmos, ateinančios ir iš ankstesnės autoriaus kūrybos –­ nuo pat ankstyvųjų apsakymų, nuo „Jaučio aukojimo" ir „Gyvenimo po klevu", kuriuose išreikštas genties, giminės, tautos būties, buvimo pagrindas – tiesos ir garbės leitmotyvas, jo gynimas nuo priešo, kuris, atsinešdamas „svetimus dievus", grasina genties gyvasčiai. Ir senasis karžygiškumas, kovinė genties dvasia iš šių paradigmų susiklosto visai kitokia nei ideologizuoti, vadovėliniai didvyrystės modeliai – jis glaudžiasi daugiau prie šventųjų, o ne prie herojų paradigmos, prie kilnumo, o ne garso, prie garbės, o ne prie tuštybės. Ši paradigma įstabiai paprastai išsiskleidžia „Šventųjų gyvenimuose" ir savo struktūra: iš pradžių eina trys novelės apie tris „didžiąsias" šventąsias (Pauliną, Pilimaną ir Mikaliną), vėliau kalbama apie „mažuosius" – tarsi netyčia, nesąmoningai nukentėjusiuosius „šventuosius" (novelės „Bronelė", „Liūdnosios upės", „Zidorius"), toliau – apie kartos po „šventųjų" gyvenimą („Elena" –­ tremtinio duktės grįžimas, „Augustinas" –­ milicininko sūnaus, „Gerda" – pirmininko vaiko drama), ir galiausiai šmėsteli netgi „ciesoriaus kareivių" – buvusių stribų šiuolaikinio gyvenimo vaizdelis („Šv. Stanislovas") ir užbaigiama novele „Jedzė", kurioje švyti paprastos ir doros moters atminimas, paliudijantis negailestingo laikmečio šventumą – žmogiškumo kibirkštėlę.<br /> Jeigu dar pridėtume tai, ką šiame Granausko kūrinyje būtų galima pavadinti kūrinijos kančia (ypač ryškiai atskleista novelėse „Šv. Pilimana" ir „Zidorius"), turėtume užbaigtą šventumo paradigmą. Juk genties garbė ir karžygiška giminės dvasia neleistų užmiršti nei žirgo, nei šuns, nei ąžuolo, nei upės – visų tų dalykų, be kurių žmogiškumas būtų vienišas. Gal todėl tremtinio dukrai Elenai pievose ir pasirodo tėvo galva, iškylanti iš žemės gelmių kaip didžiulis ąžuolas, išprotėjusiai Bronelei akmenukai virsta vaikais, ir jinai juos nešiojasi nosinaitėje, o tuja prie vartų stovi kaip Jedzė ir laukia pareinančio Šimkaus.<br /> Kadangi paradigma apima ne tik šventųjų, bet ir nusidėjėlių gyvenimo ribas, novelėse „Augustinas" ir „Šv. Stanislovas" autorius sausai ir, regis, pilkai (o iš tiesų –­ preciziškai ir negailestingai) pavaizduoja dviejų senų stribų kasdienybės akimirką ir papasakoja talpią vieno milicininko gyvenimo istoriją. Štai citata iš pastarosios: „Kai mirė nuo kažko Narvilienė, jis ramiai toliau gyveno jos troboje, ramiai sulaukė pensijos, sulaukė laisvos Lietuvos paskelbimo, o treji metai prieš mirtį buvo parsivedęs net visai dar nieko motrišką" (p.100). Nežinau kodėl, bet šitas sakinys nukrečia: svarbus atrodo ir du kartus pakartotas žodis „ramiai", ir jau „neramus" laisvos Lietuvos paskelbimas, o prieš mirtį parsivesta moteriškė – apskritai metafora. Milicininko gyvenimas ir jo darbai neleidžia tikėtis kitokios šios metaforos prasmės, kaip paslėpto cinizmo ir giliausios nepagarbos žmogiškumui – jokios atgailos nejutimo. O štai ketinančio eiti ir prišikti į partizanams statomo paminklo duobę stribo nugriuvimas lygioj vietoj – jau ir savotiškas metafizinio atpildo ženklas. Gal nebūtų metafizinio, jei stribui nenuriedėtų ašara. Draugelis pamanė, kad nuo skausmo užsigavus, bet ką gali žinoti?.. Gal užgautas ne tik kojos kelis? Kas, autorius palieka spręsti skaitytojui. Kaip ir tai, ar tikrai&nbsp;ramus&nbsp;yra milicininko laukimas – pensijos, nepriklausomybės, atpildo... nes juk atmintis, meilė, kõvos, tegu ir nelygios, orumas ir garbė yra išsaugota. Papilkusių nuo laiko, amžinybėje švytinčių šventųjų dėka.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2013-06-21-nr-3432/911-25-puslapis/1427-prudencija-po-kostium-kancia-ir-zmoni-kankinyste" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2013 06 21</p>
<p>Pastaraisiais metais Romualdas Granauskas – pastebimai produktyvus kūrėjas, kurio rašymo greitis bent jau manęs neliūdina, nes jame yra kokybės. Laukiamas jo meistriškas, sklandus ir natūralus sakinys, kai lengvai skaitomas tekstas tarsi iš pasalų dursteli, klampina. Tokį pojūtį sukėlė ir „Šventųjų gyvenimai“, jau spėję būti pavadinti svarbiausiu šio rašytojo pastarojo laiko kūriniu.&nbsp;<br /> R. Granauskui pokaris – dar ne istorija, bet jau ne dabartis, kurios jis negali apžiūrėti iš paukščio skrydžio, todėl skverbiasi „žemiškai“ ir tautos patyrimus apibendrina palengva – atkreipdamas dėmesį į vieną teritorinį lopinėlį, t. y. Dvaralio apylinkes. Kaip įprasta, R. Granauskas atsigręžia į mažąjį, žmogų, tačiau „Šventųjų gyvenimuose“ jų telpa daug daugiau. Miestelio teritorijoje gyventojų likimai blykčioja baugiai lyg lempelės. Nežinia, kada perdegs. Vienoms priskirta aureolė – novelės pavadinime prie jų vardų dera „šv.“, tačiau fragmentiškai pamatomi, jie visi tampa svarbūs. Prabildamas iš skirtingų, nebūtinai susisiejančių perspektyvų, R. Granauskas pateikia gilią, plačiamatę pokario žmonių dvasios dramą. Ar tai būtų mažas į šulinį bijantis šūktelėti berniukas, inteligentų trėmimo liudininkas, ar priešais žuvusiųjų kūnais nusėjamą miestelio aikštę gyvenanti mokytoja Mikalina, ar po nepriklausomybės atkūrimo nebesusigaudantys stribokai – juos visus individualiai, stebinančiai charakterizuoja laiko kirtis. Tos pačios daug įvykių menančios vietos, (ne)atsargūs, neretai prieš sistemą bejėgiai personažai (ne)leidžia suabejoti padorumo, ištikimybės verte.<br /> Talpiai minimalistinė R. Granausko proza – jautri, gyvenimiška ir, svarbu, neteisianti. Be to, geba būti poetiška: „Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug; bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių vėliau – prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekad nebuvo“ (p. 62-63). Panašiai pamažu atsiveria R. Granausko rodomas pokario pjūvis. Tik jis dygus, liūdnas, „lyg pro melancholijos rūką“, – turbūt pridėtų autorius, šią frazę keliskart mestelėjęs susirinkusiesiems per novelių apysakos pristatymą.&nbsp;<br /> Nesinori išskirti geresnį ar prastesnį tekstą, nes „Šventųjų gyvenimai“ – vientisa, neabejotinai stipri, talentingo autoriaus parašyta knyga. Ji skatina klausimus, neįkyrų gailesį. Įsimena.</p> <p>Nemunas, 2013 04 18</p>
<p><iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="315" src="//www.youtube.com/embed/DJzmDBmKLy8" width="560"></iframe></p> <p>Benedikto Januševičiaus vaizdo įrašas</p>
2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €