Trečias gyvenimas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Trečias gyvenimas

Trečias gyvenimas
Autorius: Romualdas Granauskas
Prekės kodas: 978-9986-39-794-6
Pavadinimas Trečias gyvenimas
Žanras apysaka, esė
Metai 2014
Psl. skaičius 176
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-794-6
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 1.9 cm
Kaina: 6.95 €

Autobiografinė knyga apie vaikystę, jaunystę, meilę knygai, apie trečiąjį gyvenimą

Autobiografinė knyga. Apysaka „Trečias gyvenimas“ – apie alkaną vaikystę ir joje įsimetusią skaitymo malonumo ligą, apie jaunystėje atėjusią meilę muzikai ir poezijai, lydimą godaus žiūrėjimo į pasaulį. Kartu tai pasakojimas ir apie kelis kaimo gyvenimus, ypač apie trečiąjį, svarbiausią, „nei aiškiai matomą, nei aiškiai girdimą“, tik nuvokiamą.

Esė „Žodžio paglostymas“ – tai ištikimybė žodžiui – kalbos, vadinasi, ir tautos dvasiai. Ištikimybė, patvirtinta rašytojo gyvenimo ir kūrybos patirties ir skambanti kaip priesakas mums: kalbantiems, rašantiems, skaitantiems. 

Susiję leidiniai



<p>&nbsp;</p> <p>Romualdas Granauskas, „Trečias gyvenimas“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.</p> <p>Prabėgus keletui dienų nuo prozininko, dramaturgo, eseisto, Nacionalinės kultūros premijos laureato Romualdo Granausko (g. 1939) mirties, norisi dar kartą atsiversti paskutinę jo knygą „Trečias gyvenimas“ (2014). Tai tarytum 2011 m. išleisto novelių romano „Trys vienatvės“ aidas, kuriame gaudžia dešimt autoriaus gyvenimo etapų, išrašytų dešimtyje knygos skyrių. „Trečią gyvenimą“ sudaro to paties pavadinimo aštuonių skyrių apysaka ir esė „Žodžio paglostymas“. Pirmiausia turbūt kyla klausimas, kodėl būtent „Trečias gyvenimas“?<br /> Atsakymą randame knygoje. Pavadinimas atspindi, kaip autorius suvokia, mato savąjį kaimą, o gal net apskritai patį gyvenimą. R. Granauskas kaimo būtį dalijo į tris lygmenis: pirmasis – kasdienė rutina; antrasis – žmonių kalba, apimanti ir paprastą pašnekesį, ir dalijimąsi naujienomis, gandais, ir kiek nedorą apkalbėjimą. Autoriaus teigimu, kalbėjimasis, tarimasis, svarstymas rodo išmintį, nes „nepuolama gyventi stačia galva“. Galiausiai trečiasis – visa, kas esti dar iki aiškios minties susidarymo, gimimo; tai užuomazga, pradžia, kuri, nors neužčiuopiama ar tik vos palytima, yra esminga. Juk ir kalba gimsta iš tylos – išgirstos. Pasak R. Granausko, būtent šiame gyvenime „vyksta labai svarbūs dalykai. Gal net patys svarbiausi“ (p. 75). Tikriausiai apysakos pavadinimą galima aiškintis kaip autoriaus išpažintį, atskleistą kiekvieno rašytojo geriausiam draugui ir kartu pikčiausiam priešui – skaitytojui. Išsakymą to, kas asmeniškiausia, ką nežinodamas, neįsigilinęs gali palaikyti nereikšmingu mažmožiu, nors iš tikrųjų tai – lemtingo posūkio, virsmo dalykas.<br /> „Trečias gyvenimas“ – ne išgalvoto, o tikro, savo gyvenimo pasakojimas. Čia subjektyvus kalbėjimas – tiesos argumentas. Rašytojas kone publicistiškai, faktografiškai žymi vietoves, preciziškai įvardija žmones: „Šauklių kolchozas dabar vadinosi „Saulė“. Jį sudarė dvi brigados: Sodos ir Kálniškių“ (39 p.). Tačiau klaidinga būtų manyti, kad R. Granauskas apsiriboja ženklais, ne, visa persmelkta asmeninio žvilgsnio, jausmo, todėl faktinė tikrovė lyg sena dokumentinė nuotrauka skleidžia šilumą: „Atgurgėjęs nuo Šauklių ganyklų, nuo Nerpuolės pelkių, Aiškūnas pro pat mūsų trobos galą teka ramus, tik labai vingiuotas. (...) Maudytis galima tik trijose sietuvose, kurios taip ir eina viena po kitos: Mosteikinė, Juodeikinė ir Anužienė. Ta – pati giliausia, joje galima plukdyti arklius. (...) Anužienė yra, bet ji našlė, jokių arklių neplukdo, plukdo kiti“ (10 p.). Ištrauka atskleidžia, kaip kilo vietovių pavadinimai, gimė pavardės. Pirmiausia šie du dalykai buvo tarytum neatskiriami, ten, kur gyventa, visa – tava, ne nuosava, o tiesiog nedaloma, nes sėslus žmogus yra aplinkos dalis, todėl ir sietuvos pavadinimą nuo pavardės teskiria viena raidė.<br /> Rašytojas, sakyčiau, stebėtinai geba grįžti į vaikystę, žvelgti vaiko akimis, perteikti jo suvokimą, tačiau tai jau tradiciška R. Granausko kūryboje. Skaitydamas net nepajunti, kaip imi šypsotis ar balsu juoktis, tai patvirtina šios vaikišką mąstyseną, išradingumo nestokojančią logiką perteikiančios ištraukos: „Koks drabužis be kišenių? Be kišenių berniuko vaikystė – ne vaikystė. (...) Nebuvo mokykloj jokių chemijos mokymo priemonių, todėl turėjai kalte iškalti, kad chloras – tai gelsvai žalsvos dujos, o sieros vandenilis kvepia bezdalais. Pakėliau ranką ir paklausiau: kaip bezdalai gali kvepėti? Bet geriau būčiau neklausęs“ (27, 42 p.).<br /> „Laimingiausioje vasaroje“ – pirmajame apysakos skyriuje – pažymėjęs, kad gal ir kitos vasaros buvo laimingos, bet jų nebeprisimenąs, rašytojas pradeda pasakoti: „(...) šitoji man tada buvo padaryta iš labai mėlyno dangaus, skaidriausio vandens Aiškūne, juodų vėžių pakriaušėse ir apšiurusių knygų. Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis. Negaliu sakyti, kad esu knygų žmogus (...). Buvau upelio žmogus, miestelio žmogus, žvyrijų, dar esu buvęs grybų ir žuvų (...)“ (7 p.). Ištrauka nusako R. Granausko gyvenimo dominantes, bent jau išryškėjusias šioje apysakoje, nors ne tik, – gamta ir literatūra.<br /> Kiekvienas nuotykis, kiekviena situacija neapsieina be peizažo, kuriančio nuotaiką, rodančio žmogaus vienovę su gamta: „Tą pavasarį prisimenu kaip saulėtą, vėjuotą ir labai žalią. Tiesiog žalios žolės pavasarį. (...) Žemaitijoje, kur žolės nei namai, nei cementai negožia, ji ir dygsta, ir žaliuoja kitaip“ (21 p.). Ištraukoje žymi priešprieša tarp miesto, kur namai, cementas, ir kaimo, apaugusio žole. Būtent kaimiškoji kilmė ir įsodino, įskiepijo gamtos pajautą, kuri pasireiškia kitokia klausa, kitokia rega, kitu jautrumu. Žmogus ne tik patiria gamtą, jos kismą, bet ir moka skaityti ženklus, supranta gamtos kalbą: „Pavasaris pats yra kaip neskaityta knyga. Kiekviena diena – tai naujas puslapis, kuriame parašyta tiek įdomaus, tiek neregėto, tiek negirdėto, ir negali net trumpam užmerkti akių, nes liksi ko nors nepamatęs: paukščio, žiedo, sprogstančio lapo, išneršusios lydekos (...)“ (24 p.). Ištartis atskleidžia ne tik žavėjimąsi gamtos įstabumu, bet ir nepaprastą norą visa patirti, pamatyti, pažinti.<br /> Koks bręstančio paauglio gyvenimas be pirmųjų susidūrimų su priešingos lyties atstovėmis? Apysakos veikėjo akivaizdoje atsiduria bibliotekininkė: „Prie lango, virš stalo, kyšojo didelė kupeta juodų plaukų, tokių juodų ir garbanotų, kokių dar nebuvau matęs. Ir du dideli papai, aptempti languota palaidinukės medžiaga, gulėjo ant stalo priekyje. Tik paskiausiai pamačiau jaunos merginos veidą“ (13 p.). Akistata su moteriškumu dar vaikiška, dar nežadina kūniškų geidulių, tai tik pažintis. Mergaitės apysakos veikėjui tebėra nesuprantamos, svetimos, jos „bjaurybės, tokios pastabios!.. Nieko daugiau nežino, tiktai staipytis, vaipytis, amžinai kažką šnabždėtis ir paskui kvailai kikenti. (...) Jos net nenumano, koks skanus yra sprogusio parako dūmas“ (23 p.). Savo amžių rašytojas labai tiksliai ir taikliai nusako skyriaus „Andrijausko smuikas“ pradžioje: „(...) jaučiausi nebesąs vaikas. Tartum taip: dar ne visai suaugęs vaikis, bet ir vaikas – jau tikrai ne. Kaime tokius vadina pusvaikiais, nors skamba negražiai. Kaip pusgalvis ar puskvailis“ (42 p.).<br /> Literatūra – ir skaitymo, ir rašymo patirtys. Pirmoji, susijusi su apsilankymais bibliotekoje, iš kurios imtos knygos, dar nelabai galvojant apie turinį, svarbu, „kad ilgiau užtekčiau. (...) Ir tą kartą išsirinkau tris pačias storiausias. Dvi buvo įprasto didumo, o trečioji per pusę mažesnė, – kaip senų davatkų maldaknygės, spausdintos dar Valančiaus laikais“ (19 p.). Vėliau grojant ar, autoriaus žodžiais, „zyzinant“ smuiką, nebebandant perskaityti tarptautinių žodžių žodyno, o įnikus į „gal kad ir „Forsaitų sagą“, prasidėjo R. Granausko literatūrinis kelias. Pradžia – eilėraštis apie Staliną, išspausdintas rajono laikraštyje „Stalino vėliava“. Verta dėmesio pirmųjų kūrybinių kančių patirtis: „Salomėja Nėris „Staliną“ rimavo su „įgalina“ ir „prašalina“, o aš taip nenorėjau. Bet juk nerimuosi su „nualina“ ar „įkalina“ (...)“ (56 p.). Žiūrėdamas iš laiko perspektyvos rašytojas savo pirmąjį bandymą apibūdina ironiškai: „(...) vos žengiau tuo keliu pirmą žingsnį – ir nusimušiau koją“ (57 p.).<br /> R. Granauskas, pastebėjęs skirtumą tarp poetinio žodžio, skambančio, norimo dainuoti, ir žodžio, varinėjamo akimis, pavargusio, apsiblaususio prozos tekste, buvo nutaręs rašyti ir poeziją, ir prozą, tik storų romanų – niekada! Kodėl? Atsakymas labai paprastas, pagrįstas jau ne vaikiška, o praktiškai galvojančio jaunuolio logika: „Vien popieriaus reikėtų kokio šimto languotų sąsiuvinių, o iš kur aš jų tiek paimsiu?“ (58 p.) Tačiau tolesnis sakinys, gal jau dabarties, per septyniasdešimtmetį perkopusio R. Granausko, nepašykšti ironiškos savikritikos: „(...) romanui dar per skystos blauzdos, (...) galvoje dar per mažai košės“ (58 p.).<br /> R. Granauskas – žemaitis, tai rodo veikėjų tarpusavio bendravimo kalba: „– Romaldai, bėk pas Ketlierių, lai kinko į rages arklį!.. Neožmėršk vuotega!..“ (39 p.). Ji – dar vienas autentikos ženklas, patvirtinimas, jog šis rašytojas – realistas. Jo žodis ne tik vaizdus, bet ir stiprus – sodria spalva, emocija, garsu: „Kai prabusdavau „ant viedro“, stovėdavau tamsoje, išpūtęs pilvą, klausydamasis čiurlenimo, ir pajusdavau ne palengvėjimą, o vėl tą patį saldų pavojaus kirbinimą. (...) valgydamas įsistebeiliju į langą ir sėdžiu su atvėpusia putruota lūpa. (...) aš peilį pakapt nuo stalo, krepšį capt nuo tvoros (...)“ (11 p.). Ištraukose vaizduojamas gyvenimas tarsi iškyla prieš akis, garsai tarytum paliečia klausą. Visa tikra, nes patirta, nes rašoma apie tai, kas paliko žymę atmintyje, kas suformavo santykio su pasauliu, žmonėmis pobūdį. „Nastei į vieną koją buvo įsimetusi Amžinoji Rožė. Tą koją ji buvo apsivyniojusi purvinais pūliuotais skarmalais, todėl į jokį apavą negalėjo įkišti, tik į dideliausią klumpę. (...) kai eidavo žvyrkeliu, jau iš tolo girdėdavosi toks garsas: šliūkšt-takšt... šliūkšt-takšt...“ (25 p.).<br /> Atrodo, paprasčiausio veiksmo įvardijimas, preciziškai tiksliai parinktas, kas liudija žodžio valdymo meistrystę, leidžia autoriui perteikti kiekvieną kasdienio, tačiau tokio nepakartojamo, kupino vaikiško nustebimo, gyvenimo potyrį: „Geras buvo šaukštas, tiesiog pritaikytas kabinti bulvių košei... (...) amžinas alkis nebestovėjo išsikėtojęs kambario viduryje – dabar jis šmėžavo pasitraukęs kiek tolėliau: gal pas šulinį, gal pas klėtį. (...) per pilvą persiversdamas, užsirepeždinau į kėbulą, o „palutarka“ pakretėdama, padrebėdama ir nuburzgė per gruodą“ (30-31 p.).<br /> Ką pasakyti apie R. Granausko kūrinį? Juo labiau kai rašytojas pažymėjo, „kad prozininkas – tai nevykęs poetas, o kritikas – tai nevykęs prozininkas“ (107 p.). Taip, apysaka labai artima novelių romanui „Trys vienatvės“, tai dar vienas asmeninio gyvenimo pasakojimas, kuriame nestokojama humoro, nuoširdaus išsisakymo, o svarbiausia, vaizduojamas kaimo vaikas, gamtos žmogus, dar gebėjęs tikrai stebėtis pasauliu, norėjęs jį pažinti. Vargu ar šiandien galima sutikti vaiką, kuriam ranka čiuopiama tikrovė įdomesnė, labiau masinanti negu virtuali erdvė. Todėl R. Granausko kūrinys – lietuvio praeities priminimas, laukiantis ir su laiku vis labiau lauksiantis atminimo tų, kurie kažkada, kaip ir šios apysakos veikėjas, taip norėjo pamojuoti kam nors ranka, paskutinį kartą pamatyti trobos langus, už kurių gyveno vaikystės draugai.<br /> Esė „Žodžio paglostymas“, anot autoriaus, kilo iš baugulio, jog nespės pabaigti daugybės susikaupusių mažųjų darbų, tad, ištaręs: „Veik – ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas savo kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems“ (123 p.), – ėmėsi baigti tai, kas pradėta. Svarbiausia tarp mažųjų – nebaigtos galvoti mintys, kurias rašytojas jautriai lygina su nulaužtu medeliu, iš kurio galėjo išaugti lapotas klevas, vešlus krūmas paukščio lizdui.<br /> R. Granauskas, pažymėjęs, jog jam skamba „visai ne makabriškai: „Palaidojo žmogų su visais jo jausmais...“ (124 p.), – teigia, kad prisiminimais skiriamės vienas nuo kito, tai pati mūsų esmė. Ir niekas, tik tu pats, gali prisiminti savo gyvenimą. Nenorėdamas, kad po mirties liktų tik biografija, bylojanti faktus, o ne gyvenimą, – rašo. Tačiau į šį užsiėmimą žvelgia ironiškai, nes gyvenimą gali tiktai gyventi, jis yra tai, kas neužrašoma... Filosofiškai pamąstęs, nepaisydamas prisipažinimo, kad nuo jaunystės jautęs pagarbią baimę filosofams, manęs esąs tik „eilinio protelio“, o jie – „išminties bokštai“, eseistas pastebi, jog gyventi – tai ne, kaip naiviai manoma, veikti, dirbti, judėti, spurdėti, o – ramiai galvoti, nes „pirmiausia – mintys, paskui – visa kita“ (125 p.). Vis dėlto R. Granauskas apgailestauja, kad ir tų minčių, kaip ir gyvenimo, nesudėsi į knygas, užrašai, „bet kiek lieka neužrašytų!..“ (125 p.).<br /> „Žodžio paglostyme“ iš tiesų „glostomas“ ar net „šukuojamas“ žodis. „Arvydas Šliogeris, bulvės dainius, man yra geriausias mūsų eseistas. („Esesininkas“ reikėtų sakyti taisyklingai lietuviškai, bet taip bjauriai nesakysiu.)“ (126 p.). „Bešukuojant“ neprasprūsta žemaitiškoji gija: „Žemaitiškai „šuo“ – „šou“. Ir durnam aišku, kad „šonkaulis“ – tai šuns kaulas. Matyt, pasišlykštėjimas šuns mėsa taip pat užkoduotas žemaičių genuose. (...) žinojau, kad čia ne šuns, o kiaulės kaulas, bet vis tiek negalėjau prikišti prie burnos“ (130 p.). Rodos, nieko ypatinga, tik tarimo, vartosenos ypatumai, bet jie skleidžia žmonių pasaulėvoką, kurios savitumas pasimato vos sutikus kitos vietovės – kaimo ar regiono – žmogų. Tampa akivaizdu, jog po tuo pačiu dangum, ta pačia saule gyvenantieji mato, mąsto skirtingai. Tokių įžvalgų, žodžių, turinčių istoriją, R. Granausko esė sagstyte nusagstyta.<br /> „Glostydamas“ žodį autorius kalba apie lietuviškąją kūrybą, nesileidžia į detales, pernelyg nepiktnaudžiauja rašytojų pavardėmis, ne toks esė tikslas, jis žvelgia apibendrintai į žanro išmanymą ir nedangstydamas tiesos taria kritišką žodį apie eseistiką: „(...) dabartinis žanrų sumaišymas ir susimaišymas leidžiąs rašyti kas ant seilės užeina. Todėl jiems ir nepasirašo esė, tik impresijų krūvelė (...). (...) žodis tik tada išmintingas, kai vardan to „ko“ parašytas“ (126 p.).<br /> Ko gera, aukščiausias esė taškas – tautos dvasios čiuopimas, o ji ne kur kitur, tik kalboje. R. Granauskas akcentuoja – kalba gyva, kol ja kalbama. „(...) kaip atrodo nužudyta kalba, gali atsiversti „Zeitelos šnektos žodyną“ arba „Zeitelos šnektos tekstus“. (...) Tai – kalbos agonija. Šitaip merdės lietuvių kalba, kai mes liausimės saugoję ją ir mylėję“ (146 p.). Tai pažymėjęs autorius pateikia, ne be nemenko piktinimosi, nemokšiškų žodžių vartosenos pavyzdžių. Vienas tokių – reklama, skelbianti maisto meilę. Jai R. Granauskas negaili ironiškos, aštrios, gal net stačiokiškos kritikos: „Lietuvis“ maistą gali tik mėgti arba nemėgti, bet ne „mylėti“. Nesu kiemo šuo, kad „mylėčiau“ viską, kas ėdama“ (153 p.). Esė neapeinamas ir visuomenėje labai dažnai vartojamas žodis „sekantis“, jį autorius metaforiškai lygina su Sosnovskio barščiu, plintančiu, kerojančiu, užgožiančiu kitus ir, kas baisiausia, neišnaikinamu. Tokių gajų „piktžolių“ lietuvių kalbos „darže“ rašytojas randa ne vieną. Prabilęs apie kalbos meilės reikšmę, ne aklą paisymą kalbininkų prisakymų, o jos gyvumo pajautą ir skleistį, R. Granauskas esė baigia lūkesčiu, jog prispaustas prie širdies, glostomas žodis pasijus mylimas, reikalingas ir atsigaus.<br /> R. Granauskas baigė ne tik knygą „Trečias gyvenimas“, bet ir savo kelionę. Liko knygos, kuriose – kalbos, Lietuvos meilė, tereikia atversti ir puslapis po puslapio eiti susitikti su autoriumi, drauge nukeliauti į R. Granausko Lietuvą, jo gimtąjį kaimą. Tai visada liks išrašytuose žodžiuose, laukiančiuose priglaudimo, paglostymo.</p> <p>2014 10 30 savaitraštis „Nemunas“</p>
<p>Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime ateina metas, kai knieti užduoti klausimą – ką man reiškia atmintis? O ką mano atmintis reiškia kitam?.. Ar įmanoma čia ką nors nauja ir esminga pasakyti? Romualdo Granausko naujoji knyga „Trečias gyvenimas" teigia – taip. Atmintis čia pasirodo kaip trečio gyvenimo kodas, įimantis į save įvairius jos pavidalus: „Bet yra ir trečias gyvenimas. Nei jis aiškiai matomas, nei jis aiškiai girdimas. Kas jis yra, gali perprasti iš perpus nukąsto sakinio, netyčia išsprūdusio žodžio, akies mirktelėjimo, parodymo smakru į kurią nors pusę, lūpų kryptelėjimo ar staigaus užsičiaupimo. (...) Tavo numanymas greitai virsta įsitikinimu: tame trečiame gyvenime vyksta labai svarbūs dalykai" („Gyvatė ant peties", p. 74–75).</p> <p>Taigi autorius knygoje fiksuoja savo atminties blyksnius. Prisiminimai dėliojami sekant savo sąmonės judesius, be įtampos, pasikliaujant tuo, kas įvykę. Tokia yra 8 dalių apysakos „Trečias gyvenimas" struktūra. Antrą leidinio dalį sudaro esė „Žodžio paglostymas", kur dėmesys nukreipiamas į kalbą ir kalbėjimą, prigimtinį žmogaus reiškimosi būdą. Esė autorius nenutolsta nuo gyvenimiškųjų kontekstų, likdamas tarp žmonių ir vis įsiklausydamas į kito buvimą.</p> <p>Trečias gyvenimas, kurį galima atpažinti kaip atminties raktą, pasirodo kaip kolektyvinis darinys, susiejantis to paties kaimo, likimo ar istorinio laiko žmones. Trečias gyvenimas kuriasi iš pirmųjų dviejų sąjungos – matomo ir girdimo gyvenimo – tai, kas patenka į regos ir matymo lauką, neišvengiamai atsiduria patirčių sūkuryje. Sąmonės veikla tampa bene svarbiausiu vidiniu apysakos siužetu, kuris sutvirtina išorinį pasakojimo stuburą. Jie sukibę lyg rankos, neatskiriamai.</p> <p>R. Granauskas neakivaizdžiai rodo, kad būtent atmintis palaiko pasakojimo kaip istorijos gyvybę – iš jos visa ateina ir tęsiasi. Atmintis regima kaip nesibaigiantis atskiras būčių gyvenimas. Tačiau kartu tai ir galimybė išsaugoti arba pradanginti kitų gyvenimus: „Aš nežinau, kaip iš tikrųjų vėliau žuvo Mockus. Žinojau, bet užmiršau. Užmiršau, kad niekuomet neatsiminčiau" („Gyvatė ant peties", p. 81). Tas subtilus užmiršti-numirti žaismas šioje ištraukoje suskamba labai aktualiai. Žinojimas eina išvien su atmintimi, pagrindžia ir nušluoja vienas kitą. Užmiršimo aktas čia veikia kaip apsivalymas nuo kito kančios, pasirinkimo.</p> <p>„Trečiajame gyvenime" rašytojas atskleidžia kitokią savo pusę – daiktai ir žmonės tarsi arčiau jo, tada dar vaiko. Interviu su Jolanta Kryževičiene žemaitis R. Granauskas prisipažįsta niekuomet nelaikęs savęs vilniečiu, nors ir gyvena sostinėje. (Tiesą sakant, buvau apstulbinta sužinojusi, kad žmogus, kuris, rodos, suaugęs su savo žeme ir iš principo visą kūrybinę galią kildina iš Žemaitijos, ten nebegyvena, o buvo dėl asmeninių priežasčių priverstas likti sostinės Savanorių prospekte). Taigi čia autorius praveria savo sąmonės duris skaitytojui: kviesdamas į savo laiką ir sau prigimtą vietą. Jis ne imituoja vaiko mąstymą, o išgyvena praeitį dar sykį. Dažnai atkuriant vaiko sąmonę prozos tekste neišvengiama klišių bei kraštutinumų – infantilumo ar seniokiško matymo. R. Granauskas, patyręs literatūros kūrėjas, su šia kliūtimi nesusiduria. Iš esmės subjektyvizuotas kalbėjimas – rašyti apie save biografiniame tekste – įtikina be dvejonės šešėlio. Autorius nepagražina ir nebando įtikti kurdamas išimtinai teigiamą veikėjo paveikslą. Jeigu vietoj kreidos, kuri buvo reikalinga sportbačiams išbalinti, pirkdavo cigarečių, taip ir perskaitoma: „Aš nusprendžiau, kad nepirksiu, nueisiu į mokyklą ir tuščiose klasėse prisirankiosiu kreidos. Dantų milteliai –­ tai ta pati grūsta kreida. Geriau nusipirksiu pigiausių papirosų „Boks", –­ jie būtinai reikalingi, kai rašai eilėraštį: „pro melsvus tabako dūmus matos moterų veidai..." („Raudonas kryžius, kraujais nudažytas", p. 86).</p> <p>Mąstant apie R. Granausko vaikystės autoportretą, kuriamą apysakoje „Trečias gyvenimas", būtina pabrėžti užkoduotą polinkį į literatūrą, kuris kyla tarsi iš pasąmonės. Šauklių kaimo vaikas, per dvejus metus baigęs pradinę mokyklą, paniręs į knygų pasaulį – ankstyvoji portreto linija. Tai iš esmės yra knygos žmogus, suvokęs šią priedermę nuo mažumės. Netipinis vaikas, tiesiog atvirai dievinantis knygas, kurių nenurungė net muzika ir mokymasis groti smuiku. Pasakojimas toks gyvas, kad regi visą įvykių tinklą, kuris dėstomas ne griežtai chronologine tvarka, o asociatyviai, kūrybiškai. Knygų pasaulis vaiką apgaubia besąlygiškai, jis įtraukia ir įklampina: „Tas tris knygas skaičiau visą savaitę. Nuo ryto iki vakaro. Užmiršau Aiškūną, užmiršau visa tris sietuvas, net kūlinės žemuogių nė karto neprisiminiau. Aš čia nebegyvenau, aš čia nebebuvau, tartum išskridau iš savo kiemo kaip paukštis" („Laimingiausioji vasara", p. 15). Skaitymo patirtis vėlgi veikia su atmintimi, knyginis pažinimas išjudina vaizduotę ir kitaip skatina vertinti gyvenimo patirtis. Skaitymas apgaubia sąmonę ir pildo atmintį kitų patirtimis, kurios tampa savomis. Metaforiškai nurodytas savo ribų peržengimas – „išskridau iš savo kiemo kaip paukštis" – išties reiškia ir savo mąstymo plėtimą, tobulėjimą.</p> <p>Literatūros žmogui net kalbėjimas tampa natūraliai metaforiškas, vaizdinis. Atrodytų, klišinę metaforą –­ dienos kaip knygų puslapiai – jis paverčia patraukliu palyginimu, natūraliai įėjusiu į tekstą: „Pavasaris pats yra kaip neskaityta knyga. Kiekviena diena – tai naujas puslapis, kuriame parašyta tiek įdomaus, tiek neregėto, tiek negirdėto, ir negali net trumpam užmerkti akių, nes liksi ko nors nepamatęs: paukščio, žiedo, sprogstančio lapo, išneršusios lydekos, kuri užsnūdo seklioj įlankėlėj, vos vos judindama pelekus ir rainai mirguliuodama po vandeniu" („Virginėlė", p. 24). Šioje ištraukoje aiškiai justi ir nesumeluotas santykis su gamta, toks atviras ir net gaivališkas, vaikiškai nesuvaržytas. Šio lakumo nelieka tekstuose, kuriuose dingsta vaiko sąmonė, subjektyvų jutimą pakeičia stebėjimas ir vertinimo atsisakymas.</p> <p>Atminties unikalumo apmąstymas neapleidžiamas ir esė „Žodžio paglostymas", kur atviriau, laisviau prabylama apie atminties klystkelius, apie kuriuos tik puse lūpų buvo užsiminta apysakoje: „Gal gerai, o gal ir nelabai, kad mūsų atmintyje niekas nesudėliota tvarkingai. Ką tik prisiminei vaikystės šunelio ištikimybę, o po minutės – rusų kalbos pamoką septintoj klasėj" (p. 139). R. Granauskas taikliai užčiuopia atminties nepastovumą ir nenumatomą jos judesį. Atmintis ne tik sujungia su kitais, leidžia grįžti į buvusį laiką, bet ir apgaulingai (pozityviąja prasme) nukreipia asociatyviniu tinklu kiton pusėn. Psichologiškai intymus, bet sentimentalumo ar didelio hermetiškumo išvengęs pasakojimas atskleidžia, kaip atmintis nevalingai šokinėja per laiką ir nuslūgsta tam tikrose zonose.</p> <p>R. Granausko „Žodžio paglostymas" – lyg visos kūrybinės programos, apie kurią pats autorius akivaizdžiai nekalbėdavo, santalka. Ši esė kartu yra ir gyvenimo būdo modelis, pagal kurį verta gyventi – būti taip, kad spėtum visą laiką, atsakingai saugoti prisiminimus, išgyventi jausmus ir patirtis. Autorius, gražiai vesdamas mintį, išgrynina universalią idėją: atmintis mus skiria vienus nuo kitų. Žmogus gali prisiminti tik savo gyvenimą. Kiti gali žinoti faktus, biografines detales, tačiau tik tau vienam paskirta užrašyti savo gyvenimą. Tas užrašymas nebūtinai reiškia verbalizavimą ar kūrybinį aktą – R. Granauskas tokios kartelės netaiko. Gyvenimo užrašymas vėlgi siejasi tam tikrais kampais su tuo trečiu – sąmonės –­ gyvenimu, kuris vyksta ir auga iš nežinomybės. Nežinomybę autorius apibrėžia kaip varomąją jėgą, o būties nepastovumas yra natūraliai mums skirtas gyvybės pamatas. Be abejo, rašytojas dėmesį sutelkia į mentalinį lygmenį, apmąstydamas būtį kaip pirmiausia minties darbą, o tik paskui empirinį ko nors veikimą. Pats R. Granauskas išsipildė kaip rašytojas, tai save aiškiai suvokiantis autorius, kuris neprikišamai, be kalbėjimo iš aukšto, liko socialinių, istorinių įvykių nuošalyje, nepretenduodamas į Mokytojo ar šauklio vaidmenį.</p> <p>Rašytojo kalbėjimas lengvai atpažįstamas dėl savo rupaus, dialektizmais praturtinto žodyno. Galima pastebėti ir kitą įdomų reiškinį R. Granausko prozoje – jis dažnai kuria tariamai sinkopišką kalbėjimą, t. y. derina ilgus ir trumpus sakinius, kurie sustiprina veiksmo eigos įspūdį, skaitytojas gali sekundei stabtelėti, kartu nurimti su pasakotojo tono pažemėjimu. Be abejo, išskirtinis autoriaus talentas – gebėjimas taikliai intonuoti – kurti stilistiškai skirtingus portretus, suteikiant jiems galią gyvai įkūnyti veikėjus, kurie susiburia į mišrų, bet vieningą chorą. Svarbus ir pasvertas dialogų ir pasakotojo monologo santykis, aprašymų dermė su bendra teksto struktūra. R. Granauskas yra išgryninęs šiuos matmenis ir suvokęs jų vietą. Tekstai veikiausiai ir įsirašo į klasiką dėl to, kad visa yra pasakyta laiku ir vietoje, deramai. Vieni tai laikytų sustabarėjimu, nekintančiu matu, kuris veikiausiai nereikalingas ir tik apsunkina literatūros procesą, tačiau kita vertus – jei nėra stabilaus rodiklio – nuo ko atsispirti, kas yra kitaip, kaip vertinti, ar tai pratęsia klasiką (tradiciją), ar sulaužo tam tikras pasiūlytas formas?.. R. Granausko atveju pasiūloma išties labai daug –­ apysaka „Trečias gyvenimas" sujungia daugelį svarbių autoriaus kūrybos momentų –­­ nuo stilistikos iki pačios kūrybinės psichologijos. Jis vienoje apysakos dalių užsimena apie tai, kas labai gražiai įrašyta apsakymų rinkinio „Išvarytieji" nugarėlėje: „Kam nieko negaila – tas nieko ir nerašo" („Poe­zija ir melodija", p. 62). Ankstesnėje knygoje liudijami kitų gyvenimai, tačiau istorijų įrašymas, įspaudimas puslapiuose nėra iš gailesčio –­ tarsi, štai, man gaila jų, tegu skaitytojas jaučia empatiją, virkčioja dėl nesusiklosčiusių gyvenimų. Autorius lieka su tam tikru vidiniu lūkesčiu ir nujaučiama galimybe: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti..." –­ rašoma „Išvarytųjų" ketvirtajame viršelyje.</p> <p>Vis dėlto šviesa prasispindi pro tamsą ir lieka išeitimi, teisinga kryptimi. Net ir baimė, kuri seka iš paskos, apgaubia gyvenantįjį permainingame istoriniame laike, nėra ramstis, o tik pereinamasis etapas. Nerimas ir nežinia R. Granausko tekste suskamba metaforiškai, į tai nekrintama kaip į duobę, iš kurios neišlipsi: gyvatė ant peties, ištaria jaunas Granauskas, o paskui pratęsdamas įvykį, išplečia pras­mę: gyvenimas su gyvate ant peties –­ pokario baimė. Tiesa, ne tik stilistika, kūrimo principai jungia autoriaus tekstus. Kad ir metafora „gyvatė ant peties" asociatyviniais tinklais pritraukia jo kitą apysaką „Su peteliške ant lūpų", kurioje taip pat aiškiai suvokiama situacija – miręs tėvas –­ jo nesugrąžinsi, bet plazdanti dvasia, įsikūnijusi drugelyje, lieka.</p> <p>Nors rašytojui žodis yra įrankis, R. Granauskas nemosuoja juo lyg kardu. Autoriui kalba yra daug daugiau –­ tai suteikta galia kalbėti už tuos, kurie negali arba nebegali prabilti. Esė „Žodžio paglostymas" – ypač intymi ir skaudi susidūrimo su šiuolaikiniu pasauliu refleksija. Visas tekstas nuskamba kaip šviesus savo kūrybos palydėjimas ir linkėjimas – esame atsakingi už tai, kas esame ir kuo norime būti. Sujungus šią mintį su „Trečiuoju gyvenimu", galima teigti, jog knygoje tiesiogiai prabylama apie pamatuotą pagarbą Žodžiui, kuris leidžia pasakyti gyvenimus. Nepretenduodamas į visažinio vaidmenį, R. Granauskas viltingai išsako mintį, jog pagarbus santykis su pamatinėmis vertybėmis išsaugo žmogiškumą.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2014-06-27-nr-3480/1865-knygos/2937-deimante-daugintyte-zodis-kuris-kalba-uz-kitus" rel="nofollow" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 06 27</p>
<p>Šis rašytojas – archajiškas ir sykiu modernus prozininkas, dramaturgas, eseistas. Jam balandžio 18ąją sukako septyniasdešimt penkeri. Oficialiai, pagal dokumentus. &nbsp;O paties rašytojo teigimu, jo gimtadienis – kovo aštuonioliktą. Taip teigia pats R. Granauskas šioje, ką tik pasirodžiusioje knygoje, į kurią sudėta aštuonių novelių apysaka, pavadinta taip pat kaip ir visa knyga – „Trečias gyvenimas“, ir esė „Žodžio paglostymas“. Visos „Trečio gyvenimo“ novelės neslepiamai autobiografinės, nuosekliai vedančios būsimo rašytojo vaikystės ir paauglystės takais, rodančios, kas ir kaip kūrė šį menininką. Rašytojas teigia: „Klysk, žmogau! Didžiausia tavo klaida yra klaidos baimė. Kas taip pasakė? Manau, pats Ponas Dievas. Kartu ir palaimino visus klysti drįstančius.“ Klaidos motyvas, tos negeistinos, bet sykiu ir neišvengiamos R. Granausko kūryboje egzistuoja kaip ir kiekvieno žmogaus auto (ar bio) grafijoje. Nėra tobulų. Tad juo labiau įnikę skaitome, kokius gyvenimus nugyveno/išgyveno rašytojas, pripažindamas savo klaidų tobulumą. Šiai R. Granausko knygai &nbsp;posakis, kad, rašytojo kūryba – tai užrašyta jo autobiografija tinka kaip nė vienai kitai. Lietuviškos kalbos rupumas yra viena esminių šio kūrėjo savybių. Kalba, kurią jis atsinešė, jam tarnauja taip, kaip Vydūnui visą gyvenimą tarnavo jo arfa. Granauskas niekada nevaidina rašytojo, užtat jo tekstuose, jei lygintume su bendraamžiais, randasi daugiau atviro nervo, gilesnio įsižiūrėjimo ir įsiklausymo į vaizdus, garsus, jautresnio išgyvenimo, imlumo pasauliui ir tikėjimo, kad knyga, gamta, muzika, nesuvaidintas žmonių artumas yra tas pamatas, ant kurio laikosi pasaulis. Panašiai byloja ir kritikai, rekomendavę šią knygą lietuvių skaitytojui, teigiantys, jog pirmasis gyvenimas –viešas, matomas, antrasis tai, ką aptaria kaimynai, o trečiasis – tik atpažįstamas ir nujaučiamas: iš nutraukto pokalbio, bijant svetimų ausų, iš nutylėjimų ir užuominų, iš to, ko negalima įrodyti.</p> <p>Žurnalas „Valstybė“, 2014 05</p>
<p>Spartesnio Romualdo Granausko rašymo tempo sunku nepastebėti, o rašančiųjų intensyvumas kartais kelia įtarimų. Per pastaruosius pusantrų metų į mano rankas patenkanti jau trečioji rašytojo knyga turi poveikį: ramina ir ne. Net pavydu tokio kokybiško ritmo, kai viskas nesisuka į tas pačias linkmes, o pamatuotai plečiasi. „Trečias gyvenimas“ yra apysaka, sumišusi su autobiografija. Šiam autoriui tai nėra naujas posūkis (pamename „Tris vienatves“; 2011), tačiau iš čia kyla manasis „neramu“, negalintis nesuklusdamas žvelgti į tokią literatūrą, sodrinamą prisiminimų medžiaga. Nėra kitos išeities – tik leisti R. Granauskui kalbėti.<br /> „Trečiame gyvenime“ svorio įgauna ištara „visi mes rašome savo vaikystėmis“*. Ji aktualizuojama per rašymą apie brendimo tarpsnius pokariu, tuomet kilusias pirmąsias kūrybines ambicijas. Kartais šiek tiek nejauku, kaip sugebama perteikti jaunesniojo, labiau už viską siekusio elgtis kaip suaugęs, žiūrą. Vien empatiško žvilgsnio autoriui, norinčiam prakalbinti atmintį, nepakanka – į ją įsiterpia kalbėtojas iš dabarties: „(Kažkodėl nesigailim dalykų, kuriuos tik vieną kartą matėm gyvenime, o juk jie ir yra svarbiausi. Bet šito aš dar nežinojau, man tik begalinis smalsumas sakyte sakė: žiūrėk ir atsimink.)“, p. 24. Jis pasveria situaciją, grąžina pasakojimui linkmę, juk „nesam savo atminties viršininkai“ (p. 65). Ir jaunasis Romaldas išties daug pastebi – knygos puslapius, merginas, pavasarius prie vandens telkinių, dairosi, eidamas į mokyklą ar biblioteką.<br /> „Trečias gyvenimas“ – keliasluoksnė knyga, atidengianti atminties / fikcijos sankabas ir prasmingai liudijanti dar vieną įsimintiną autoriaus frazę: pokaris dar ne istorija, o praeitis. Trečias gyvenimas koduoja tos praeities nutylėjimus, suaugusiųjų pokalbyje neužbaigtas frazes, simbolinius mostus ir nuskamba kaip kompromisas aidžiam neišsakomumui, su kuriuo susiduria išgyvenusieji trauminę patirtį arba dramatiškai reaguojantieji į pokario realijas, kurios dalija tautą. Jo vaidmuo knygoje iš pirmo žvilgsnio tarsi foninis, nes dėmesys sutelkiamas į tai, ką gebama atsiminti: išoriškai dėstomi minėti vaikystės ir paauglystės įvykiai, susiję su vieta ir apsisprendimu kurti. Kiekviename skyriuje saikingai pažeriama nebūtinai tiesiogiai veikusių pokario realijų (apysaka apima etapą, kai šeima kurį laiką gyveno tremtinio namuose, likdama svetima, įsitraukusi į „kažką“), susvarbinamų iki gyviausios ugdančios materijos, vainikuojančios ir knygą (ne save, nors viršelyje didesnėmis raidėmis reklamiškai, bet tikriausiai ne dėl autoriaus užmojo „rėkiama“ kas kita). Vaiko pasaulyje esama nepakaltinamumo – yra daug pirmų kartų, su kuriais reikia susidurti, išmokti juos vertinti. Ypač tada, kai pajuntama, jog saviraiška tampantis rašymas „įgauna prasmę, kurios nė pats nežinojai“ (p. 73).<br /> Sakytum, R. Granauskas kuria prieštarą – paauglio troškimas būti rašytoju išreikštas ne vien romantizuotu plunksnos vedlio veiklos supratimu ir saviraiškos netramdančia emocijų gausa, bet ir prie jo nuvedusiu debiutu, paklususiu laikotarpio estetikai (ne etikai). Tačiau galingesnį pasakotoją, mus susiejantį su dabartimi, kuria ne kas kitas kaip tasai trečias gyvenimas, be kurio tikriausiai nebūtų nei „Gyvenimo po klevu“, nei „Šventųjų gyvenimų“. Arba mokinių literatų būrelį vedusio Šileikio pastabos: „Tu pirmuoju sakiniu pasakei, ką turėjai pasakyti visu apsakymu“ (p. 70). Nebepasakoma, įterpiama tarp raidžių, suteikiamas kitas vardas. Antra vertus, manyčiau, apysakoje (juk literatūros žanre) prisiminimo (ne)patikimumu ne kartą sumaniai pasinaudojama kviečiant susikalbėti. Distanciją išlaikantis pasakotojas, įsiterpdamas į tekstą, tarytum stengiasi būti sąžiningas, pavyzdžiui: „Aš – jau mūsų troboj – sukišau abi plaštakas į šalto vandens kibirą ir laikiau, laikiau, laikiau, pats vos neinkšdamas. (Man dabar labiau patinka prisiminti, kad neinkščiau, nors nežinau, kaip iš tikrųjų ten buvo)“, (p. 39). Kyla prielaida, jog tekste aktualizuojama autentiška patirtis gali būti šiek tiek fiktyvi, meno ir tikrovės santykis netapatus: norint daug ką galima sukurti, pakeisti. Tą patį vėliau atranda rašantis veikėjas, nesėkmingai mėginęs įsivaizduoti džiugų darbininką, kurio niekaip nepavyko „išgauti“ daug tokių nemačius, supratęs, kad perskaityto teksto įspūdis gali neatsikartoti gyvenime. Susipynimų įmanu pastebėti ir daugiau. Taigi „Trečias gyvenimas“ savotiškai peržengia vienašališką, atvirą prisiminimą, kuriame vaizduoji pats save, ir virsta metapasakojimo galimybe, vertingai prabylančia apie rašymą, jo genezę ir materialiu knygos pavidalu ją įliudija. Šalia apysakos spausdinama esė „Žodžio paglostymas“ apie kalbos sampratą savyje ir kituose nekelia impulso abejoti R. Granausko pasirinktu keliu.&nbsp;<br /> „Gramatikos rašo, kad lietuvių kalboje žodžių tvarka sakiny esanti laisva. Geram prozininkui – nelaisva“ (p. 126). Pasverta granauskiška teisybė. Net dilgteli – ramina.</p> <p>* R. Gerbutavičiaus pokalbis „Rašytojas R. Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti.“ Prieiga: http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/rasytojas-r-granauskas-esame-skurdo-visuomene-pikta-bjauri-nesugebanti-uzjausti.htm#.U3uiAvl_tqU.</p> <p>Žurnalas „Nemunas“, 2014 05 29</p>
<p>Jau daugybę kartų savo rašiniuose stebėjausi neįtikėtinu rašytojo, lietuvių literatūros klasiko Romualdo Granausko pastarojo meto kūrybiniu produktyvumu, todėl šįkart nebesistebėsiu, tik pasakysiu, kad vien per pastaruosius trejetą metų jis išleido tris apsakymų knygas „Trys vienatvės“ (2011), „Šventųjų gyvenimai“ (2013) ir „Išvarytieji“ (2013) bei puikų romaną apie šuns Bulio gyvenimą „Kai reikės nebūti“ (2012). Visos šios knygos buvo godžiai išpirktos ir sulaukė pakartotinių tiražų, na, o rašytojas ką tik atšvęsto savo 75 metų jubiliejaus proga gerbėjams padovanojo ir dar vieną naujutėlaitę knygą „Trečias gyvenimas“. Joje - taip pat besivadinanti autobiografinė apysaka ir itin vertinga esė „Žodžio paglostymas“, kurioje rašytojas bando kalbėti apdujusiems nūdienos lietuviams apie jų po kojomis sumintą svarbiausiąją nacionalinę vertybę - lietuvių kalbą.</p> <p>„Trečias gyvenimas“ - tai vienu prisėdimu perskaitoma, vaiskių vaikystės spindulių nutvieksta aštuonių apsakymų apysaka, savąja tematika ir tonacija šiek tiek giminiška Marcelijaus Martinaičio knygai „Mes gyvenome“, šiek tiek - Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiams be datų“, o labiausiai - prieš porą metų išleistai savo paties knygai „Trys vienatvės“, ir ne vien tuo pačiu skaičiumi, įrašytu pavadinimuose. „Trečią gyvenimą“ mielai vadinčiau „Trijų vienatvių“ tęsiniu, tiksliau, pirmąja dipticho dalimi, mat „Trijose vienatvėse“ smagiai pasakojamos rašytojo patirtys sovietų kariuomenėje, rajoninių laikraščių redakcijose, o naujojoje knygoje kalbama apie dar ankstesnius laikus - alkio ir baimės persmelktoje pokario erdvėje prabėgusią rašytojo vaikystę. Beje, šiose dviejose knygose esama ir šiokių tokių siužetinių persidengimų, kaip antai pasakojimai apie surastus sprogmenis ir per plauką išvengtą nelaimingą atsitikimą. Tik, kiek atsimenu, „Trijose vienatvėse“ tai buvo didelė ir galinga bomba, sprogimu iškūlusi šokių sale paverstos trobos langus, o „Trečiame gyvenime“ apsiribota puolamąja granata, paskutinę akimirką, lyg Holivudo filmuose, nuspirta nuo skardžio...</p> <p>Žinoma, įvairiausio kalibro nesprogusių sprogmenų pribarstytoje pokario žemėje, kokioje rašytojui teko augti, tokie nuotykiai turbūt išties būdavo gan dažni, tačiau už jų pasikartojimą kūrinių siužetuose, kaip ir už atsitiktinį knygų pavadinimų panašumą kitam autoriui jau būtų galima rimtai priekaištauti - bet tik ne R.Granauskui, kuriam, kaip žinoma, įsidėmėtinesnis siužetas apskritai nėra būtinas, idant pritvotų skaitytoją galingu emociniu išlydžiu, tad ir kartotis jis paprasčiausiai nemoka, net jeigu keletą kartų kalbėtų apie tą patį nutikimą.</p> <p>Ypač vertinga knygoje man pasirodė esė „Žodžio paglostymas“, kurioje be patoso, skambios retorikos ir didaktikos (kaip kad šiais laikais įprasta) išguldytos esminės, iš protėvių mūsų paveldėtos vertybės, kuriomis galėtume, netgi - privalėtume kliautis kurdami savo vaikų, lietuvių tautos ir valstybės ateitį.</p> <p>Manau, pakanka jau vien šios trumputės kūrinio diapazoną iliustruojančios citatos, idant chaotiškame nūdienos pasaulyje pasijustume stipresni:</p> <p>„Paskutiniame suole sėdėjo du Paulauskai, Justis ir Kastis. Rodos, pusbroliai, bet tai nesvarbu. Mokytoja Dovydaitienė, nekviesdama prie lentos, tikrino, ar išmokom vakar užduotus žodžius:</p> <p>- Kostai, kaip rusiškai „grandinė“?</p> <p>- Lenciūg, - nemirktelėjęs atsakė.</p> <p>- Kepti?..</p> <p>- Kepit’.</p> <p>- Nešti?..</p> <p>- Nešit’.</p> <p>Dovydaitienė nuleido galvą, kad nematytume vis labiau raustančio jos veido. Plaštakos, kurios ramiai gulėjo ant stalo, susigniaužė į kumščius. Dabar trenks į stalą ir pradės šaukti. Paulauskas tebestovėjo suole, nežinodamas, ar jam sėstis, ar ir toliau kyšoti.</p> <p>Kai Dovydaitienė vėl pakėlė galvą, veide nebuvo raudonio, buvo išblyškusi ir suspaudusi lūpas, kad nevirpėtų. Užmiršo Kasčiui pasakyti „sėskis“, tas atsisėdo pats. Dabar kažką pasakys. Ir pasakė, žiūrėdama virš mūsų galvų. Ir ne savo balsu, o lyg kitos moters, kurios čia nebuvo:</p> <p>- Galima neišmokti pamokos. Galima išmokti ir užmiršti. Bet išmoktas melas neužsimiršta niekada. Žmogus ima meluoti vis lengviau ir dažniau.</p> <p>Ir nutilo. Matyt, laukė, kol jai grįš jos pačios balsas. Kai sugrįžo, pasakė:</p> <p>- Eik iš klasės. Aš negaliu vesti pamokos matydama, kaip tu mano akyse virsti melagiu.</p> <p>Kastis ilgai rangėsi suole, visu kuo nuduodamas, jog yra išvaromas nekaltai. Kai išėjo, anoji moteris atsiminė dar ne viską pasakiusi:</p> <p>- Visas pasaulio blogis prasideda nuo melo. Visi žiaurumai, baisumai ir neteisybės.</p> <p>Ir staiga Dovydaitienė mums nusišypsojo:</p> <p>- Pakelkit rankas, kas neišmokot.</p> <p>Visa klasė pakėlė rankas. Ir aš pakėliau, nors buvau išmokęs, - man pasirodė, jog kažkas atsitiks negerai, jeigu nepakelsiu“.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/treciasis_kvepavimas/" rel="nofollow" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2014 05 08</p>
<p>„Laisvosios bangos“ radijo laidoje „Skaityti ar...“ apie Romualdo Granausko autobiografinę knygą „Trečias gyvenimas“ kalba leidyklos vyr. redaktorius, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, literatūros kritikas Arnas Ališauskas. Laidos vedėjas Arūnas Brazauskas. Garso įrašas <a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityti-ar-2014-04-23/" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>LRT pokalbių laidoje „Naktinis ekspresas“ susitikimas su rašytoju Romualdu Granausku 75-ojo gimtadienio proga. Laidą žiūrėkite <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/54865" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Tai – pradžia citatos iš netrukus pasirodysiančios naujos <strong>Romualdo Granausko</strong> knygos, kuri visa atrodo taip: „Klysk, žmogau! Didžiausia tavo klaida yra klaidos baimė. Kas taip pasakė? Manau, pats Ponas Dievas. Kartu ir palaimino visus klysti drįstančius“. &nbsp;<br /> Rašytojui Romualdui Granauskui balandžio aštuonioliktąją sukaks septyniasdešimt penkeri. &nbsp;Oficialiai, pagal dokumentus. Iš tikrųjų, pagal paties rašytojo pasakojimą, jo gimtadienis yra kovo aštuonioliktą. Iš kur duomenys? Iš netrukus pasirodysiančios R. Granausko knygos „<strong>Trečias gyvenimas</strong>“, kurią išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Į naująją knygą sudėta aštuonių novelių apysaka, pavadinta taip pat kaip ir visa knyga – „Trečias gyvenimas“, ir esė „<strong>Žodžio paglostymas</strong>“.&nbsp;<br /> Nors yra sakoma, kad visa rašytojo kūryba – tai užrašyta jo autobiografija, šiai R. Granausko knygai toks posakis tinka kaip nė vienai kitai. Visos „Trečio gyvenimo“ novelės atvirai <strong>autobiografinės</strong>, nuosekliai vedančios būsimo rašytojo vaikystės ir paauglystės takais, atvirai rodančios, kas ir kaip formavo menininką ir žmogų. Šios dvi Romualdo Granausko pusės čia – neatskiriamos. (Kaip neatskiriamai susilydę ir du stiliai – atsiminimų ir grožinės kūrybos, taip pat įtaigiai ir harmoningai lietuvių literatūroje sulydyti gal tik B. Sruogos „Dievų miške“).&nbsp;<br /> Jau ankstyvoje vaikystėje mažojo Romaldo (korektūros klaidos čia nėra – ne Romualdo, o Romaldo, kirčiuoto pirmajame skiemenyje) akiratyje, lyginant su bendraamžiais, randasi daugiau atviro nervo, atidesnio įsižiūrėjimo ir įsiklausymo į vaizdus ir garsus, jautresnio išgyvenimo, imlumo pasauliui ir tikėjimo, kad knyga, gamta, muzika, nesuvaidintas žmonių artumas yra tas pamatas, ant kurio laikosi pasaulis.&nbsp;<br /> Iš čia – ir trečiojo gyvenimo metafora. Pirmasis gyvenimas – tas, kuris vyksta prieš visų akis, kas dieną matomas, užpildomas rutinos, darbų, virtusių nuolatinėmis apeigomis. &nbsp;Antrasis – kasdien girdimas atvirame kaimynų bendravime, kasdienėse naujienose, tiesiog kalbose, įvykių aptarime. O trečiasis – tik atpažįstamas ir nujaučiamas: iš nutraukto pokalbio, bijant svetimų ausų, iš nutylėjimų ir užuominų, iš to, ko negalima įrodyti ar net parodyti, bet tikrai yra. Tame dalyvauti duota visiems, juolab stalinizmo laikais, bet suvokti giliuosius šių procesų vandenis leista tik minėtiems jautriesiems, nepaisant jų jauno ar net vaikiško amžiaus.&nbsp;<br /> Ši knyga – kaip visos R. Granausko knygos: gyva ir vaizdinga, pilna puikių dialogų ir autentiškų vaizdų, pilna to, kas atpažįstama trečiajame gyvenime (kas tai yra – skaityti aukščiau). Romualdas Granauskas – ir rašytojas, ir žmogus – niekada netilpo į bendras taisykles, standartus ar rėmus. Taip ir šį kartą – užuot laukęs sveikinimo raštų iš valdžios, gražių sveikinimų ir kalbų iš įvairių organizacijų, jubiliejinių TV reportažų, jis padovanos puikią dovaną savo skaitytojams.&nbsp;</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €