Stalo kalnas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Stalo kalnas

Stalo kalnas
Autorius: Vladas Braziūnas
Prekės kodas: 9789986398264
Pavadinimas Stalo kalnas
Žanras eilėraščiai
Metai 2014
Psl. skaičius 114 p.
Įrišimas minkštas su atvartais
ISBN 978-9986-39-826-4
Išmatavimai 21.8 cm x 14.5 cm x 1.2 cm

Metų knyga 2015

Vladas Braziūnas savo eilėraščiais – ne tik kalbos meistras, kaip statybinę medžiagą kūrybingai naudojantis tarmybes, frazeologizmus, mitologizmus, etnologizmus, baltiškosios kultūros žodinę emblematiką. Poetas – ir restauratorius, kuriam svarbiausias vektorius, naudojant bet kurį įvaizdį – grįžtamasis ryšys su istorija ir priešistore, didysis, amžinasis grįžimas į pradžią. Į žmogaus ir žmonijos pradžią, į tikėjimo ir dievoieškos pradžią, į meilės ir kalbos pradžią. Knyga „Stalo kalnas“ – tai poezija kaip mėginimas atsiminti šimtmečių ir tūkstantmečių senumo istoriją, iškelti iš pasąmonės tos patirties fragmentus, atgaivinti ją. 

Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Knyga „Stalo kalnas“ išrinkta į 2014 - ųjų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Už šią knygą poetas Vladas Braziūnas 2015 m. įvertintas Maironio premija.

Vlado Braziūno poezijos rinkinys „Stalo kalnas“ tapo Metų poezijos knyga 2015.

Susiję leidiniai



<p>Vlado Braziūno poezijos knyga „Stalo kalnas“ pateko į Metų knygos rinkimus. Pokalbis su autoriumi LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“.</p> <p>Laidos įrašo galite klausytis <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2015-11-10/category/0/limit/40" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (nuo 20&nbsp;min.)</p>
<p>Pašnekovas – poetas Vladas Braziūnas, kurio eilėraščių knyga „Stalo kalnas“ – viena iš penkių, pretenduojančių tapti Metų knyga poezijos kategorijoje.</p> <p>„Kai pats rašai, tie giluminiai poezijos dalykai jau amatas turi būti kuo didžiausias, bet rašant nei tu jį turi jausti, nei žmogus skaitydamas. Atrodo, kad viskas čia būtent taip turi būti suklostyta. Užeina tas rašymas, ir turi būti visu savo gyvenimu šitai akimirkai pasiruošęs, kad tinkamai išnaudotum ją iki galo“, – sako V. Braziūnas.<span style="line-height: 1.6em;">&nbsp;Laidos įrašo galite pasiklausyti </span><a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012058665/ryto_allegro_2015-10-28_08_10" rel="nofollow" style="line-height: 1.6em;" target="_blank">čia</a><span style="line-height: 1.6em;">. (nuo 00:54 min.)</span></p>
<p>Vlado Braziūno poetinis kelias prasidėjo 1974 m., tačiau kūrėjo pirmajai eilėraščių knygai dienos šviesos teko laukti net septynerius metus. Rinkinys <em>Slenka žaibas</em> (1983) leidyklos stalčiun nugulė kaip idėjiškai ir <em>meniškai nebrandus</em>. Sprendinys – neadekvatus, neatitinkantis tikrovės – melas, tai byloja pelnyta Zigmo Gėlės premija, skiriama stipriausiam poezijos debiutui. Vertė, paženklinusi jau kūrybos pradžią, reikalavo kantrybės, laukimo. Ko gero, kiekvieno kūrėjo kelyje drauge eina laukimas ir pripažinimas. Tik kas jie – praeiviai, palydovai; besivejami ar besivejantys?.. V. Braziūnas, poetas, eseistas, vertėjas, viename interviu ištarė: <em>Viskas man per vėlai – nuo debiuto iki premijų...</em> Tačiau ar tikrai per vėlai?</p> <p>Literatas per keturiasdešimt vienerius kūrybos metus pelnė daugiau nei trisdešimtį premijų, apdovanojimų. Recenzijoje visų nesiimama vardinti, ribojamasi keletu, kurių svara nesuabejos nė vienas (lietuvių) kultūros žmogus: Stasio Šimkaus (1982), Salomėjos Nėries (1999), Jotvingių (2003), Julijono Lindės-Dobilo (2007), Antano Miškinio (2009), Dionizo Poškos (2009), Bernardo Brazdžionio (2014) premijos, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija už geriausią poezijos knygą vaikams<em> Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai </em>(2012); tarptautinio Taraso Ševčenkos fondo premija už ukrainų poezijos vertimus (2002), tarptautinio <em>Vilenicos</em> literatūros festivalio (Slovėnija) <em>Vilenicos krištolo</em> prizas (2005), Latvijos rašytojų sąjungos Metų (2005) literatūros apdovanojimas už viso gyvenimo indėlį į latvių literatūros vertimus (2006); Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Karininko kryžius (Croix de la reconnaissance) už nuopelnus stiprinant Latvijos ir Lietuvos draugystę bei bendradarbiavimą bei Baltijos Asamblėjos medalis už indėlį į Baltijos šalių vienybės stiprinimą ir bendradarbiavimą (2011); Lietuvos Respublikos ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2013); Nacionalinė kultūros ir meno premija už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką (2013). V. Braziūno kūryba verčiama į kelias dešimtis kalbų, tai suponuoja kultūrinės pajautos ir žiūros plotmę, kai tavo sielos balsas ataidi kito sieloje, taip susikalbama, nes kal͂ba žmogiškasis pradas.</p> <p>Vertės žymės rodo literato raiškos įvairiapusiškumą – kuriama suaugusiems ir vaikams, rašoma poezija ir proza, tiesa, rečiau, retai; peržengiamos literatūros žanrus, rūšis skiriančios ribos. Gausūs ir sėkmingi vertimai iš latvių, lenkų, ukrainų, rusų, baltarusių, prancūzų ir kt. kalbų liudija kalbinį išmanumą ir jautrumą, skirtingų kultūrų pažinimą, žinojimą ir ypatingą kito pajautą, atjautą, idant tavo tekste kalbėtų kitas, skambant jo balsui skleistųsi mintys. Atida, leidžianti išgirsti, suprasti ir <em>gyventi</em> kitu, liudyti kitą, tačiau nepaneigiant savęs – būnant savimi – vertėjo ženklas. Vertimas – tai literatūrinis dialogas, pokalbis, kai asmeninė ir kito kūrybos teritorijos tampa vienu prasmių lauku, kalbančiu trečiam – skaitytojui. Sakytina, jog Lietuvai artimų kaimyninių šalių literatūros vertimai V. Braziūnui leidžia išskaityti &nbsp;<em>baltų kultūros kodą</em>, kurį literatas, vadinamas <em>restauratoriumi</em>, įžvalgiai, išmintingai verdamas kalbą, (at)kuria savo poezijoje. Kalboje esti, glūdi visa, kas amžių amžiais vyko šiame pasaulyje – <em>būtyje po saule</em>. Tačiau praeitis – interpretacija dabartyje, o ateitis – dar tik iliuzija. Tiesos akimirka – dabar. Tad, kas matosi V. Braziūno <em>Stalo kalne,</em> nuo kurio žvelgiantis kūrėjas vainikuotas šių metų penkiasdešimt pirmojo <em>Poezijos pavasario </em>laureato ąžuolais, taip pat apdovanotas Maironio premija?</p> <p><em>Stalo kalnas </em>– daugiareikšmis, daugiaprasmis vaizdinys, kurį vizualiai įprasmino knygos apipavidalintoja Sigutė Chlebinskaitė. Jautriai minimalizmo estetika sukurtame viršelyje pasitelktas dailininko Algirdo Steponavičiaus piešinio (1965) fragmentas, kurio juodai baltas keturkampių trikampis plokštumine žiūra – stalas, o vertikale – kalnas. Meninis sprendimas tęsiamas leidinio priešlapiuose, o išlaikyta ir plėtojama achromatine palete vaizdžiai ženklinami rinkinio skyriai. Tai tampa akivaizdu pamažu verčiant knygos lapus.</p> <p>Vaizdinę kalbą tęsia žodinė – tekstais aiškinamos, skleidžiamos <em>stalo kalno</em> reikšmės ir prasmės. Pradedama literatūros kontekstais. Pirmiausia Vladimiro Nabokovo pusiau autobiografinio romano <em>Žvelk į arlekinus</em> (2012) ištrauka: „O didis malonumas, malonumo parapetas, leis man tobulai pabaigti užduotį: paskui galvoje iškilo aiškus, kompaktiškas tarsi kažkas didingo ir tvirto – altorius! Stalo kalnas! &lt;...&gt;. Mano patiklios rankos tebebuvo išskėstos, bet padais minkštos dirvos nebejutau. Troškau grįžti pas tave, į gyvenimą“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė). Užduotis – misija, atliekama einant į <em>tave</em> – aukščiausiąjį kūrėją, esantį pačiame gyvenime, patį gyvenimą. Atsisakoma, netenkama savęs, idant taptum juo, jame – visa viename. <em>Stalas</em> – materija, savotiška literato kūrybinė dirbtuvė, talpinanti jo buitį ir būtį, tai pamatas, ant kurio kyla kalnas – žodžiais skleidžiamas pasaulis. Tačiau <em>žodžio</em> žmogus kal͂ba ne sau, jam reikalingas, būtinas girdintysis, klausytojas, tai žymima folkloro tyrėjos Saulės Matulevičienės ištara: „Patraukė ant Stalo kalno. Kartu ėjo daugybė žmonių, / gal net gerai nežinodami, kur ir kodėl eina, / bet pasitikėdami, kad kryptis teisinga...“ Pa(si)tikėjimas, jog kūrėjo žodžiai – tiesos orientyras, rodo žodžio reikšminę svarą, paveikumo galią, o literatą prasmina žmonijos vedliu. Jis – išskirtinės išminties žmogus, pažįstantis ir pastebintis ženklus, kuriuos skaitydamas orientuoja(si) aplinkoje. Atskleista, į(si)vardyta, nusibrėžta žodžio žmogaus – vedlio misija autoriui yra ypatinga atsakomybė; o skaitytojui ji – pagrįstas lūkestis rinkinyje (at)rasti kūrinius, ženklinamus žmogiškojo prado vertės, drauge tai išbandymas, ar gebėsi į(si)skaityti ir išskaityti?..</p> <p>Pirmasis kūrinys yra tarsi malda, poetiškai gelmiškas kreipimasis į Dievą. V. Braziūno, kaip dera <em>kultūros kalbiniam restauratoriui,</em> įvardytą sava aukštaičių šiaurės panevėžiškių šnekta<em> mūsų Tėvs</em>. Tikima Dievo buvimu danguje, pripažįstama jo galia. Todėl prašoma dabarties žmonių, – <em>mūsų kartų,</em> – vargstančių žemėje, šiame žemiškame gyvenime, <em>išganymo</em>, atpirkimo. Gyvenimo kaip kančios sampratą perteikia kalvarijų ratų įvaizdis, o<em> išganymą,</em> atpirkimą prasmina prašymas <em>atverpti. </em>Verpimo motyvas neatsitiktinis – tai kultūriškai reikšminga pasitelktis – giliaprasmė idėja, besiskleidžianti, aiškėjanti kūrinio eilutėse. <em>Verpėja, minanti ratelio pakóją </em>(p. 13), – viena likimo ir mirties deivių, vadinamų moiromis. Eilėraštyje vaizduojama <em>Kloto</em> – gr. Κλωθώ – „verpėja“, verpianti gyvenimo giją. Kūrinyje minimas<em> ratelis</em> ar verpstas yra deivės atributas, Kloto skiriamasis ženklas. Verpimas – gyvenimo vyksmas, o <em>atverpimas </em>– grįžimas atgal, atbulas veiksmas ar tiesiog retrospektyvi žiūra. <em>Kloto</em> taip pat laikyta<em> Nakties dukra,</em> reikšminga tamsa, neaiškumas – būdingi žmogaus likimui. Nakties akcentą stiprina, palaiko mėnulio įvaizdis: „Armėniškai patekant mėnesiui“ (p. 13). Frazę galima aiškintis nuoroda į mėnulio kalendorių, galiojusį senovės Armėnijoje. Graikų mitologijos įvaizdis, krikščioniškosios religijos Dievo prašoma atverpti, laikas mąstomas paisant mėnulio, tad eilėraštis – kultūrų sampyna, o visa tik būtis ir apie būtį <em>buvimo kontekstuose</em>.</p> <p>Ypatingos svarbos poetiška ištartis, žyminti gyvenimo tėkmę: „Metams plečiantis ir dylant / dienai“ (p. 13). &nbsp;Daugėjant jau praėjusių metų, gyvenimo diena dyla kaip mėnuo. Senstantis žmogus retrospektyviai žvelgia, permąsto savo gyvenimą. „Tuščias aukojimų stalas / tu čia ir tėvas, ir motina / verpėja ir atverpėjas / artėji prie Stalo kalno“ (p. 13) – fragmentas – pripažinimas, jog žmogus yra savo gyvenimo kūrėjas ir vertintojas – teisiantis, smerkiantis, baudžiantis ar atleidžiantis. Žvelgiant iš menininko, rašytojo perspektyvos, pateikta ištrauka interpretuotina kaip momentas kūrybos, kuri – visiška laisvė, leidžianti būti visa kuo, įprasminti visa. Tačiau laisvė visada yra ir pati didžiausia nelaisvė, nes kūrybos – žodinės, kalbinės – galia visada sutampa su ypatinga atsakomybe.</p> <p>V. Braziūnas eilėraštį tęsia, kontekstualizuoja ar tiesiog, pasitelkęs Viktorijos Daujotės (Daujotytės) eiliuoto žemaičių varniškių patarme teksto fragmentą, kuria (at)aidintį, (ati)tariantį <em>minčių sąšaukos dialogą:</em> „Kalna aš vėsa čiesa matau, / &lt;...&gt; / kāp pamėslėju aplei vėskūn, kas tin / ī bovin, šėloma tāp ė parein par kūna, / lėgi pat līžovi“ (rinkinys <em>Gīvenu vina</em> (2012)) (p. 14). Kalnas – tai žmogaus ar net visos žmonijos gyvenimas, istorija, besiverianti, aiškėjanti kontempliacijos akimirką. <em>Žodžio žmogui </em>potyris, visumos pajauta, suvoktis nėra tik asmeninė reikmė, jam būtina pasidalyti, o dalijasi jis ne kitaip – žodžiais, kalbà, reiškiančia ir apreiškiančia visa, kas yra, buvo ar bus. Tai kūrėjo esaties duotis – misija – patirti, pažinti pasaulį, imti iš jo visa ir savąja raiškos forma (ati)duoti, grąžinti, skleisti, taip dauginti (iš)mintį.</p> <p>Eilėraštis „tárpija“ yra tarsi būties retrospekcija. Mąstomi pereiti, patirti žmogaus gyvenimo tarpsniai, bandytos ar tiesiog esančios, galimos buvimo formos. Pirmajame posmelyje išvardijami gamtos objektai, prasminantys ugnį, orą, vandenį, žemę, tad regėta, patirta visa. Tačiau – <em>pro ašaras minant pakeles ir bekeles </em>(p. 16). Tai sunkaus, sudėtingo gyvenimo teiginys. Akcentuojama horizontalioji, žemiškoji plotmė ir jos tamsios paribio, užribio vietos. Lyrinis subjektas – ant žemės, žemėje ir tik žvelgia aukštyn ar mato ežeruose padanges apverstas. Išpažįstama kančia, kentėjimas, nes<em> ir saulė, ir vaivorykštė – pro ašaras</em> (p. 16), kančią stiprina angies – nuodingos gyvatės įvaizdis.</p> <p>Antrajame posmelyje dominuoja vienatvės jausena: „Buvau kaip laukas, išmylėtas, plynas / nelankomas nei saulės, nei lietaus / dangaus mėnulis, apneštas pelynų / <em>ėdriom žiedadulkėm</em>“ (p. 16). <em>Išmylėtas</em>, vadinasi, – mylėtas ir apleistas, nes (gal) išseko meilė ar nebeliko kam mylėti. <em>Plynas laukas</em> tapatinamas su <em>dangaus mėnuliu</em>, jie – vienas žemėje, kitas danguje – vieniši. Reikšmingas pelyno įvaizdis, juo artėjama namų link. Tai skirtingos, priešingos nei iki tol kūrinyje prasmintos būties, buvimo formos vaizdinys. Ypač svarbu jungti, nenutraukti minties saito tarp antrojo ir trečiojo posmelių, tai poetas žymi skeldamas žodį pusiau. „Prikaus- // tytas taikaus Medūzos žvilgsnio / prie sodžiaus ar prie žodžio nuošalaus“ (p. 16) – aiškėja, jog lyrinis „aš“ vienatvę išgyvena namuose – <em>sodžiuje</em>, kur jis<em> prikaustytas</em>. Šis žodis labai stiprus, akcentuoja ryšį, santykį su vieta kaip grandinę, neleidžiančia palikti, net ir likus vienam.</p> <p>Vėlgi telkiamasi graikų mitologija. <em>Medūza</em>, viena ir plačiausiai žinoma iš trijų pabaisų seserų, vadinamų <em>gorgonėmis</em>. Anot legendų, Medūza buvo graži moteris, tačiau Poseidono ir Atėnės kovos verpetai – dieviškoji lemtis – pavertė ją pabaisa, kurią vos pamatę visi suakmenėdavo. Mitologinės istorijos kontekste lyrinis subjektas aiškėja kaip akmuo, kurio materialiame pavidale esti, glūdi, tūno žmogiškoji esatis. Akmens įvaizdis primena, net akcentuoja kūrinio pradžioje paminėtus <em>atminimų akmenis</em>, jie tarsi <em>suskamba</em>,<em> (at)aidi</em> ir išsiskleidžia baltų tikėjimo, baltų kultūros, <em>baltiškojo kodo </em>prasme. Suvoktyje veriasi galimybė bandyti aiškintis, į(si)vardyti eilėraščio pavadinimo reikšmes, tačiau tai tik daugiau mažiau sėkminga interpretacija, kurią siūlo, suponuoja baltų kultūros restauracijos, o pirmiausia – (iš)saugojimo įžvalga. Žodžio <em>tárpas</em> antroji reikšmė – „metas, laikas“; ketvirtoji – „kuo nors susijusių žmonių aplinka“ (DLKŽ 2013)[i]. Jų akivaizdoje tárpija suvoktina kaip <em>laiko aplinka</em>, vienijanti ir (iš)liekanti, pasiliekanti vietoje, jos paveiktoje erdvėje. Galbūt tai <em>sodžius</em>, galbūt <em>lietus</em>, galbūt <em>gegutės kukavimas</em>, <em>tuščia sodyba</em>, kurioje vieniša. Laikantis <em>stalo kalno </em>prasmės aiškinimo, veikiausiai tai – žodis, nors ir <em>nuošalus</em>, kuriame visa, ir kas nebūta, ir nebūsima, kas tik vienam žinoma, suprantama, jaučiama ir išsaugoma kaip atminta ar atminsima.</p> <p>V. Braziūno kalbos pajautimas, išmanymas skleidžiasi priebalsių žaisme: „Skalija Dievo skalikai / klystančią sielos avelę / linksta po širdžia dunksėję žingsniai: at-stu, per ats-tu // lipa išklipusiais laiptais / laibaliemenė, pila / po lašą pelijančio vyno / kol nepatvino actu // iš akmens ir iš amžiaus“ (p. 21). Prasminės, o ypač garsinės sąšaukos, atošaukos kuria ritmą, įveda į kalbinę struktūrą, sistemą, į ją pirmiausia norisi panirti, pasinerti, kartoti, atkartoti tarsi baltišką užkalbėjimą, rytą išvydus, sutikus tą <em>sielos avelę, nyrančią ir ryto dulksnos skurdžių atokalnių sodų.</em> Tik eilėraštį išgyvenus, išjautus, galima mėginti aiškintis, kas užkoduota, slypi žodžių kalbos kloduose, ieškoti takų, takelių ir žiūrėti, kur jie veda. Jau girdėti žingsniai <em>at-stu, ats-tu,</em> – nelauk, kad vynas nepavirstų <em>actu...</em> Kaip toli nueisi? Širdžiai niekada niekas ne per atstu. Kalbà kaip atodūsis, atsikvepiant ištariamas ne tik žodis, bet ir siela pasirodo, <em>(iš)eina pasivaikščioti:</em> „O kad ir ką aš padaryčia / lietui daužantis / užplaks iš lėto, lyg netyčia / dulkėtos graužatys“ (p. 31). Gražiai (su)žaidžia, (su)skamba poetui savos – aukštaičių šiaurės panevėžiškių – šnektos ir lietuvių bendrinės kalbos dermės. Rimas randasi bendrybėje, galūnių sutapime – sutarime, o visa iš <em>netyčios</em>, iš kalbos pajautos, kai <em>lietus išplauna sielos graužatį.</em></p> <p>Rinkinyje, kopiant į <em>stalo kalną</em> ar žvelgiant nuo jo, vaikščiojama paribiu tarp tikra–netikra: „Tavo – /mano sapnuojamos – / sapnuose / aš / pagaliau / tikras“ (p. 26). Jausminėje atvertyje myšta sapnuojama, įsivaizduojama ir iš tiesų esama. Tarsi matematikoje, kai du minusai virsta pliusu, – dvigubas sapnas – <em>sapnuojamos sapnai</em> leidžia tapti, būti ar tiesiog paliudija tikrumą. Abejonė, nežinia, o gal (ir) svetimumas, vienišumas, nors ir esama su žmonėmis, tarp jų, skleidžiasi šventėje, kuri „dar tik prasideda, lik čia / kur – čia? / su mumis / kurčia mano dvasia / dienomis užtrenkta, nuščiuvusi naktimis“ (p. 37). Klausimas – kur čia? Suponuoja, jog kūrinio „aš“ šventės nejaučia, jam jos nėra. Ar dėl to, kad dvasia <em>kurčia, užtrenkta</em>? Ar dėl to, jog kal͂ba, beldžiasi ne tie? <em>Dvasia – nuščiuvusi,</em> ji tylėdama nakties tyloje laukia, klausosi, tad yra atvira. Kurtumas – negirdėjimas ar nemokėjimas kalbėti, būti išgirstam? Tai – dvasinis kurtumas, kai pavargstama nuo garsų tuštybės, tuštumos, nuo laukto skambesio tylos. Dabartis čia – kelionė per dykumą, kurioje jau nebetikima sutikimo išsipildymu, jis laukia kitoje, naujoje ar tiesiog sugrįžtoje realybėje: „Galinėj stoty, atgalinėj galybėj“ (p. 37).</p> <p>Sapnas ar vaizduotė, fantazijos sritis, kur visa įmanoma, kur nėra negalima, ir nebūtina žiūrėti proto akimis. Taip matomas V. Braziūno „galios centras“ – <em>galia</em> kaip <em>valia</em> – tereikia panorėti ir yra: „Vieta, į ją neprasiskverbia protas / tiesas apžergęs vargeta kuprotas / iš Tėvo sodo permestas į sostą // vos tik sudėjau vakarinį bluostą / toj vietoj, tam sode, išaušo rytas / ir aš buvau to ryto atmainytas // jau ne tarytum, niekas ne tarytum / iš tikro visa, kad ir ką darytum / o nieko ir nereikia, vien tik būti // nesitikėt, nesiekti ir nebūgti / vydėt: neri beribėn kiaurai grotas / aistros galybės ir skaistos beprotis“ (p. 83). Šis eilėraštis tarsi poeto, kuris neretai, dažnai, o gal ir visados yra ne proto, o <em>aistros ir skaistos valdomas beprotis</em>. Jo sostas – vaizduotės idėjų sode, čia visa jo ir visa jam.</p> <p>V. Braziūnas žmogų paliudija, jo esatį prasmina kūno kaip gamtos, visos būties elementų vienove: „Liūdno͂s, kerinčios muzikos, lūpų / aguonų, šventųjų gyvenimų mistiką / akmens sąnarį / rask mano kūne susenusiam / akį aptemusią, reginčią / ugnį bedugnę rusenant / &lt;...&gt; turėsi mane, tik mane / ne čia, vogčia, vandeny, po žeme / nuplėšusi krikšto vilnonius marškinius“ (p. 94). Susenęs kūnas – gyvenimo <em>(ap)rašytas,(iš)rašytas</em>, tad po mirties, kai žemiškasis kūnas – <em>krikšto marškiniai</em> – jau bus sudėvėti, nuvilkti, žmogus bus visur ir visame, įsigyvenęs ir tapęs pačiu pasaulio gyvenimu. Poetas, nors ir telkiasi kitas kultūras, vis tik jis – baltas <em>krikščioniškuose kontekstuose</em>. Eilėraštyje „raudonos lapės aukojimas“ gausu krikščionių religijos įvaizdžių, ritualų aliuzijų.<em> Čia kalbinis restauratorius plaukia kiaura valtimi surištomis rankomis, nes žemė dega po šventu žvaigždėtu stogu,</em> o tas čia – <em>skęstanti pasaulė</em> (p. 130).</p> <p>V. Braziūno <em>Stalo kalne</em> matomas pasaulis, kai dar vyriškoji ir moteriškoji giminės grįstos kitos suvokties provaizdžiais, kai pasaulis, būtis buvo šventa ir galėjo susitikti žmogus žmogų be kultūros skirčių, o sutarę įvaizdžius regėti sielos akimis. Kūryba beveik nestabdyta skiriančių ženklų, tad skaitytojas yra tiesiog pasaulyje – būtyje po saule, idant atkurtų, susikurtų realybę savą sau.</p> <p>2015 07 15 <a href="http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Kalbine-buties-restauracija" rel="nofollow" target="_blank">kamane.lt&nbsp;</a></p>
<p><strong>- Už savo poezijos knygą „Stalo kalnas“ šiemet esate paskelbtas „Poezijos pavasario“ laureatu. Viename interviu esate minėjęs, kad „poetas turėtų būti vienišas slampinėtojas, pasaulio virpesių gaudytojas. Neprošal jam būtų ir palėbauti. Jis neturėtų užsikrauti visuomenės rūpesčiais bei darbais“. Bet jums taip gyventi juk nepavyko ir nepavyksta?</strong></p> <p>- Aš pats taip negyvenu ir, man atrodo, niekas čia Lietuvoje taip negyvena. Taip buvo gal kokiame devynioliktajame amžiuje ar dar vėlesniame, o gal dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Arba poetas pats buvo kilmingas ir jam jo valstiečiai dirbo ar dar kas nors. Arba buvo tokia graži mecenatystės tradicija, kurios, deja, dabartinėje Lietuvoje tik pirmuosius daigus turime. Ir tai, žinoma, ne tai, kad poetui ką nors užsako, jį išlaiko. Nebent kai kada padeda dėl jau parašytų knygų leidybos. Tai va tas poetas negali atitrūkti nuo buities. Gražu, galima tik pasvajoti, kad tau nerūpi šio pasaulio buities reikalai. Vaikštai sau, slampinėji... Prancūzai šitaip ir vadina poetus - slampinėtojais, „flaneur“. Slampinėji ir šneki sau su angelais, paukšteliais, su kuo tik nori, su dvasios gyventojais. Tas poetinis gyvenimas šitaip praeitų daug produktyviau. O dabar žmogus pirmiausia turi uždirbti sau duoną, kad badu nenumirtų, o jau po to tik tavo reikalas, jei dar užsiimi kažkokiais kūrybiniais dalykais. Kurie oficialiai laikomi labai reikalingais, bet, anot kai kurių žmonių, kuriems priklausytų tas reikalingumas, tai tie kūrybiniai dalykai visiškai nereikalingi.</p> <p><strong>- Gana tragiška situacija. Buitis yra pastovi žmogaus būties tramdytoja...</strong></p> <p>- Žinoma! Kūrėjas galėtų daug daugiau nuveikti, jei nebūtų priklausomas nuo daugybės kasdienių rūpesčių, reikalų, jei gyventų idealioje, tikrovėje niekur neegzistuojančioje valstybėje, kuri galėtų būti jo mecenatas. Bet svajok nesvajojęs. Esi susitaikęs su savo realybe, o tas akimirkas ar valandas pasilaikai, kad galėtum normaliau kurti. Aš čia dabar stabtelėjau, svarstau, kokį čia žodį paėmus. Tas žodis „kurti“ gal pernelyg patetiškas. Kiekvienoje kūryboje yra daugybė amato, bet kad tuo amatu galėtum profesionaliai užsiimti, turi apvaginėti pirmiausia save. Save, savo artimuosius.</p> <p><strong>- Kadaise paauglystėje norėjote tapti ornitologu. Kokiam paukščiui priskirtumėte dabartinės Lietuvos realybę? Neminint gandro. Gal kokiam šiek tiek išprotėjusiam paukštvanagiui?</strong></p> <p>- Man visi paukščiai, kurie gyvena gūdžioje girioje, yra egzotika. Bet labai mieli padarai yra tie, kurie yra arčiau mūsų. Kai labai įsižiūrime, tai matome nuo paprasto žvirblio iki visokių varninių paukščių šeimynos. Tai ir varna, ta pilkoji mūsų, ir kovarnis, ir mano visiškai įsimylėta kuoselė, na, šarka gali pašvytruoti... O jau didelis, galingas paukštis yra varnas, juodvarnis. Tas iš tikrųjų yra gūdžių miškų paukštis. Bet, aišku, viskas keičiasi. Net ir Vilniuje buvo ant aukštos įtampos stulpo susisukęs lizdą. Bet tai yra galingas, tikrai galingas, atokiai besilaikantis, kilniai neprisileidžiantis, akylas paukštis.</p> <p><strong>- O kokių žmonių daugiau pastebite? Susigūžusių žvirbliukų, juodvarnių ar kurapkų?</strong></p> <p>- Nežinau. (Juokiasi.) Kad aš prisiminčiau savo vaikiško eilėraščio eilutes... „visokių yra tarp žmonių/žalčių, avinų ir šunų“. Bet paukščių tame eilėraštyje paminėta nebuvo. Tai šitas margumynas buvo ir bus. Visuomenė kaip visuomenė. Čia yra žmogaus prigimtis, ir kiek tu tos visuomenės sugyvenimo visus krumplelius, krumpliaračių sukibimą reguliuosi, kiek tepalais tepsi - vis tiek girgžda. Reikia džiaugtis, kad mūsų karta pragyveno labai ilgą amžių tiesiogiai nepaliesta karo. Kai kas buvo labai skaudžiai paliesti prieškario, įvairių tremčių, tačiau bent tiesiogiai nepatyrė to tikrojo karo. Ir duok Dieve, kad bent viena karta Lietuvoje būtų pragyvenusi, taip ir nemačiusi to tikrojo karo. Tai yra labai daug. Nes mes esame ant visų šunų tako. Visi gi nori pereiti per šitą mūsų žemelę. Tiesa, įsijungia tie didieji mėginimai tuos krumpliaračius sutepti, suderinti. Palies mus ar nepalies? Gal ir nieko blogo nebus, bet pavojus tai kybo.</p> <p><strong>- Esate kilęs iš Pasvalio. Iš vėjo, lygumų, molio, saulėlydžių, vasarą nusenkančių šulinių ir karstinių įdubų krašto. Toks peizažas poetą ugdo kitaip nei žemaičių kalvos, uždengiančios net artimiausią kaimyną? Gal suformuoja dramatiškesnę lyrinę jauseną?</strong></p> <p>- Aha, kai mano gimtinėje šuva pabėga, tai dar trečią dieną matyti. Kai smegduobė atsiveria po namu, irgi blogai. Bet žmonės ir prie ugnikalnių išmoksta gyventi. Aš pats, kai neseniai pasitaikė savo krašte būti, prisiminiau, kaip keli metrai nuo mūsų namų, prie pat pamatų, naktį atsivėrė smegduobė. Ir kambario, kur nakvodavau, langas buvo toje pačioje namo pusėje. Paskui tą naktį jau nelabai užmigau. Girdėjosi, kaip ten giliai smegduobėje kažkas vis dar garma, burbuliuoja. Tarsi gyventų kažkas požemiuose.</p> <p><strong>- Bet poezija būtent ir taiko į tas burbuliuojančias, dundančias žmogaus smegduobes. Kurios visada yra gyvos, nujaučiamos žmogaus požemiuose. Tik ne visada atsiveria.</strong></p> <p>- Suprantamas dalykas. Poezija yra tam tikras beviltiškas bandymas užčiuopti vidinę žmogaus esmę. Pasakyti kiek savo, o kiek bendrą pasaulio matymą. Nesi vienas vienintelis. Atsiliepia į tavo poeziją ir kiti žmonės. Nes žmonijos prigimtis panaši. Tūkstančius metų nesikeičia. Pasikapstęs prieini prie mitinių pasaulio pradžios dalykų - ir matai, kad žmogus nesikeičia. Gali skaityti graikų mitus, mūsų stebuklines pasakas analizuoti iš tų mitinių klodų. Aišku, ten sunku atsikapstyti, tačiau visa tai yra ir labai gražiai susišaukia su viskuo.</p> <p><strong>- Net ir mūsų lietuviški žodžiai išduoda mitinę prasmę. Pavyzdžiui, „tekėti“, „nuotaka“. Juk „ištekėti“ - tai kaip vandeniui, kaip upei ištekėti kitur. Tai irgi sąsaja su mitiniais klodais.</strong></p> <p>- Marti per dvarą teka pro vosilkėlį žalią.</p> <p>- Literatūros kritikas Liudvikas Jakimavičius kartą yra jus pakritikavęs, kad rašote tik apie būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį laiką...</p> <p>- Esamojo laiko nėra, nes kol vieną žodį pasakai, tai esamasis laikas ir pasibaigia. Apie ateitį nežinome. Belieka praeitis, be kurios nieko į tą ateitį nesuprojektuosi. Nebus į ką atsiremti. Poezijos laikas, kaip būties laikas, nėra dalomas į praeitį, dabartį, ateitį. Kai šnekame apie praeitį, tai tik apie tą laiką, kurį dar galime nuojautomis patikrinti. Jei nori į ką nors tvirčiau atsiremti, remkis į tai, kas jau buvo. Ir tau, ir tūkstančiams žmonijos kartų. Mes gi nieko daugiau nedarome, tik kuriame pagal seniausią modelį savo pasaulį. Nueiname kelią ir kaip žmonija, ir kaip tas mažas vaikutis. Stengdamiesi racionalizuoti, pajusti visą pasaulio struktūrą, esame vis tas pats mažas vaikas. Tik, palyginti su protėviais, viską darome kur kas greičiau. Bet tai lemia ne žmogaus vidus, o greitesnės technologijos.</p> <p><strong>- Galvodamas apie artimiausią Lietuvos ateitį esate optimistas ar pesimistas?</strong></p> <p>- Stebuklinės pasakos yra pačios žiauriausios, bet su laimingomis pabaigomis. Jeigu žmonija išgyveno šitiek metų, tai ir išgyvens. Aišku, atskiras individas gali ir nuo atsilupusios namo plytos nukentėti, žūti. Bet gamta individų neskaičiuoja. Niekur mes iš atsinaujinimo ratų nepabėgsime. Tikėkimės, kad tie rateliai nesulūš.</p> <p>Parengta pagal savaitraščio <a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/51ojo_poezijos_pavasario_laureatas_vertejas_krastotyrininkas_vladas_braziunas_apie_paukscius_gimtine_zmonija/" rel="nofollow" target="_blank">„Respublika“</a> priedą „Gyvenimas“</p>
<p>Skaitydama Vlado Braziūno poeziją nesunkiai įvardiju ją siejančią giją – pastovumas, tolydumas, vidinis, neskubinamas teksto judėjimas. Tai atpažįstama poezija, pasižyminti fonetiškai aktyvia iškalba, ištirpinusi ego, besikreipianti ir besinaudojanti istorinio, mitinio laiko nuovoka, suvyta iš neatsitiktinių žodžių prasmių. Tekstai išsidėstę skirtingose platumose: atšokę nuo grynai lietuviškosios, baltiškosios tikrovės, pereiną prie globaliai judančio numanomo subjekto trajektorijų. Tai galbūt neatsitiktinai liudija ir simboliškas knygos pavadinimas. Jeigu pasidomėtume, vieną Stalo kalną rastume Vilniuje, kitą – Pietų Afrikos Respublikoje, tačiau nesvarbu, apie kurį galvotume, poetui jis yra lėto, sluoksnius atidengiančio reginio vieta, kurią naujausioje knygoje suskaidžius į tris dalis visgi galima sudėti į vientisą, bet skrodžiantį dėmenį: „leidosi kalno balandė“ „ant žydinčio ąžuolo delno“ „laiko pakraštyje“.<br /> Tai, ką randame V. Braziūno poezijoje, būtų ne subjektas, turintis atmintį, bet pačios laike kintančios kalbinės atminties darinys. Jis sąmoningai atsistumia nuo dabarties, kad lyg viziją artintų plačiai suvokiamą praeitį. Šią nuostatą bene tiksliausiai išsako eil. „Vienodai amžini ir lygūs“: „tikrovė juokiasi / geriau suglausk ausis / suspauski smilkinius, nesiklausyk, kaip klykia / kalbėk, neišsiduok, kad ji teisi // kad ji neprašo duonos nei tavęs / tik nieko sau negali padaryti / tikrovė, pasiklydusi avis // jau viskas, ji daugiau nebesikeis / tu per dažnai keitiesi“ (p. 113). Tačiau praeitis taip pat nerealizuojama, nes nuolat paženklinta praradimo (pvz., „pūvančio grūdo / švytėjimas“, p. 29; „atšaukti trukmę ir suglusti / į dabartį, bet ji nekrustels / įsmigus – spindulio akuotas / praradęs galią pasiduot“, p. 42; „rentiniu kylančią vėsią / rūdijančią dylančią šviesą / lytėsiu, šypsniu“, p. 89). Ko gero, liudijama pažeista bendrystė – dar aptinkama, bet kuriamo žodžio trumpalaikiškai perkeičiama. Kalba, būdama sustingdančio pasakymo fragmentas, primena darnų audinį, kurio kiekviena detalė būtina statiniui. Žodis įsivelia jame taip, kaip skyrių ar atskirų tekstų pavadinimai sukimba į ritualizuotą grandinę.<br /> Vis dėlto rezultatas rodo, kad „Stalo kalne“ tekstas nuoseklus, skirtingas, išaustas iš garsų, bet tartum nesusidarantis, savo pulsacija panašus į šalia esantį. V. Braziūno žodis man pirmiausia ne regintysis, vaizdijantis – jis atitinka fikciją, profesionaliai gimdomą iš kalbos estetizuojant („lėktuvų pačiūžos per matinį / vasaros ledą, tulžtantį / vis bespalvyn“, p. 58; „į apynio kvapnią sveikatą / geria maištaujantis krūmas“, p. 112). Dėmesys žodžiams ir jų ryšiams nesiekia pagilinti prasmių, o greičiau jas įtvirtina, preciziškai, be išdaigos suglaudžia. Taip pat mitinė, archajiška detalė neįgauna papildomo charakterio, ji tiesiog būva atskleisdama praeinamybės gražumą. Sužadinta kalbiškai, kartu su žodžių junginiu įsirašo į iš jos keliamą kalbinę atmintį. Ji, mano požiūriu, tolsta nuo to, ką galiu taikyti savajam „aš“ ar atpažinti kaip savą – tai blunkančio pasaulio reginys, kai „mažas lašelis gaivingas / vien jo būtų užtekę / vienas jis būtų apgynęs“ (p. 86). Todėl apie visumą (kuri gal labiau būdinga vėlyvesnei poeto kūrybai) netinka kalbėti tik kaip apie „rekonstrukciją“ ar „archeologiją“, o veikiau kaip apie saugantį įsigėrusio praradimo, nuotolio liudijimą. Jis atrodo paradoksalus galvojant, kad V. Braziūnas jau nėra poetas, „apdainuojąs“ išvaikščiotą etnografijos lauką. Greičiau – niūniuojantis jo sustruktūruota ritmika, o jo atributus nešiojantis per skirtingas laiko juostas. Turtingas žinojimas liudija V. Braziūno suvokiamą skirtingų kultūrų, jų lygmenų susikalbėjimą. Savaime platūs poezijos mostai, siekiantys aprėpti erdvės, laiko ir kultūros klodus, yra įsipareigojimas, stebinantis ir žavintis erudicija, tačiau netekęs aiškios krypties, palengva iš sakų virstąs gintaru – tarytum įsikūręs šalia veiksmo nervo. Ar pažeistos bendrystės liudijimas pakankamas uždavinys, lieka atviras klausimas, nes „Stalo kalnas“ neatrodo specifiškesnis už ankstesnius leidinius ar lydimas papildomų užmojų, kurie galbūt anksčiau galėjo atrodyti būtent rekonstruojantys „ne šios pasaulės gramatiką“ (p. 30). Jos ieškoti gali būti šio poeto kūrybos mėgėjo tikslas, tačiau norėtųsi, kad vien juo nesiribotų. Vis dėlto labiausiai nekyla abejonių dėl fakto, kad nuo „Stalo kalno“ atsiveria kadaise sudrebintų žemių vaizdas: platus, su praeinamo grožio šuorais.</p> <p>Žurnalas „Nemunas“. 2015 06 04</p>
<p>Už knygą „Stalo kalnas“ Maironio premija apdovanotas ir „Poezijos pavasario“ ąžuolo lapų vainiku vainikuotas Vladas Braziūnas. Be jo, į garbingus apdovanojimus pretendavo Giedrė Kazlauskaitė (knyga „Meninos“), Mindaugas Nastaravičius („Mo“) ir Gintaras Bleizgys („Kai sėlinsi manęs“ bei „Taisyklingumas“). Pretendentai ir laureatas Vladas Braziūnas trumpai pristato savo knygas, paskaito iš jų eilėraščių.</p> <p>Laidos įrašo klausykimės <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011698245" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>51-ojo tarptautinio literatūrinio festivalio "Poezijos pavasaris" laureatu tapo gerai žinomas poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Braziūnas, kuriam už naujausią eilėraščių rinkinį "Stalo kalnas" bus įteikta ir Maironio premija.</p> <p><strong>– Tiesą sakant, nežinau atmintinai visų "Poezijos pavasario" laureatų, nesistengiu jų įsiminti, ir galvojau, kad tie "Poezijos pavasario" laurai tamstos jau kadaise yra pelnyti. Kita vertus, jie ir yra jau kadaise pelnyti, su tuo, manau, daugelis sutiks, tik štai premija yra toks daiktas, kurį gauni šiek tiek vėliau, nei pelnai, turbūt taip ir turi būti, kad neprarastum žemės tvirtumo po kojomis. Taigi juos pelnė poezijos knyga "Stalo kalnas" (ne tamsta, jei ką). Ką galėtų V.Braziūnas pasakyti apie šią knygą ir apie premijas apskritai? Apie teigiamą ir neigiamą poveikį (tiek premijų, tiek poezijos)?</strong></p> <p>– Nesu nei virėjas, nei kulinarijos bestselerių rašytojas, kur jau ten. Vis dėlto rašyti horoskopus kadaise vieno leidinio man siūlyta buvo, tad, matyt, turėčiau teisę manyti apie viską. Štai apie literatūros laurus manyčiau gerai. Lauro lapeliai (gal ir ąžuolo lapai, apynio spurgai) tikriausiai turi baktericidinių ir net haliucinogeninių savybių. Tad teigiamas premijų, laureatysčių ir kitų panašių dalykų poveikis galėtų būti tas, kad žmogui, tų dalykų ištiktam, jie bent kurį laiką dar padeda išlaikyti sveiką iliuziją, kad gal ne visą gyvenimą būsi krutėjęs tuščiai. O tokia iliuzija kelia ūpą ir užtat gerina kai kurias nuodėmingo organizmo funkcijas. Nervinę ir emocinę taip pat. Užtat ir dabar, prispirtas vieno didžiulio darbo termino, ne apimtas panikos laipioju sienom, o štai gana ramiai atsakinėju į pačios klausimus. Neišvengiamus: tokia tų laurų kaina, toks poveikis – bent kelias savaites būti sutrikdytam, išgriebtam iš savo darbų rutinos, rodytis ir kalbėti. Tad nepasakysi, kad tas poveikis nestiprus.</p> <p>O poezijos... Kai skaitau kolegų, jis teigiamas ir tiesioginis. Kai prisireikia paskaityti savo paties, – tik kartais skaidrus, nedrumsčiamas visokių šalutinių poveikėlių.<br /> Apie "Stalo kalną" ir jo premiją... Virėjai gal nesiginčys, kad lauro lapelius geriau berti į puodą, o ne į auštančią lėkštę. Užtat jaučiu palengvėjimą, kad įvairių premijų skyrikų akyse nebetavaruosiu kaip koks krislas, užstojantis jaunesnius ir smarkesnius, – vien pernai jie šitiek galingų eilėraščių rinkinių išleido!</p> <p><strong>– Na, bala nematė tų premijų, eilėraščiui tai jos tikrai nerūpi, o kas tada jam rūpi? Ar jis "pasirašo", ar yra parašomas, o gal išmąstomas, sukonstruojamas, gal su(si)dainuojamas. Kas yra tas eilėraštis, kodėl jis yra ir kam?</strong></p> <p>– "Kas tu esi, eilėrašti?" – klausė Viktorija Daujotytė – pasirodo, jau prieš 35 metus! Ir eilėraščiai jai per visą knygą atsakinėjo. O kiek dar naujų lietuviai ir nelietuviai per tą laiką prikūrėme!.. Neimsiu čia už visus eilėraščius ir jų rašytojus, mąstytojus, konstruotojus ar dainuotojus atsakinėti – negražu būtų. Juk nė savų dažniausiai nepažįstu, neatsimenu, kaip jie kada iš kur atsiradę. Tokia nuojauta, kad bus pritykoję mane iš pasalų. O tada arba aš juos sutvarkiau, arba jie mane. Ir akiplėšiška būtų girtis, kad dažniau aš juos. Arba galiu. Kaip tas, kur su valstiečiu mušėsi: aš jam kad tik duodu, tik duodu su botagu, o jis man kada ne kada su bezmėnu! (Žodynas sako, kad "bezmėnas" – "buožė, svartis, svertuvas"; čia pridėčiau – gelažinis.)</p> <p><strong>– Taigi už poezijos knygą "Stalo kalnas" esate apdovanotas "Poezijos pavasario" laureato vainiku ir Maironio premija. Šis poezijos festivalis jau 51-asis (jame dalyvavote toli gražu ne vieną ir, spėju, ne septynis kartus), kaip jis, jūsų žvilgsniu, kinta, ar kinta, kiek jis yra svarbus jums, kiek svarbus eilėraštis žmogui, net ir tam, jo neskaitančiajam?</strong></p> <p>– Prieš keturias dešimtis metų sėdim Krasnojarske ant suolelio su Johannu Christianu Hölderlinu, lyriškai jis man šnabžda apie širdies netektis. Ūmai pajuntu, kad mudu čia ne vieni, kad į jo eilutes man per petį akis įbedęs ir toks eilinis, sakykim, -auskas, niekais neužsiimantis suvalkietis. Tik išraudo ir giliai atsiduso: ir aš kiek netekęs!.. Ir papasakojo kruviną baladę, kaip jis šešiolikinei mergaitei mandagiai įkalbėjęs vaikelį, kaip buitinio aptarnavimo kombinato direktoriui net vesti ją buvo prisiekęs, užtat šis jam, batsiuviui, net butą be eilės buvo pažadėjęs. Bet va ėmęs -auskas ir girtas kaip reikiant susipliekęs, ir – arba kalėjiman, arba kariuomenėn. Nei buto, nei mergaitės!.. Mūsų klausimu: ar būtų kada apsivertęs -auskui liežuvis širdį šitaip išlieti? Su visais kardais ir sopuliais! Tokį katarsį pajusti!.. Nuo tada šventai ir tikiu poezijos galia, net prevencine. Tik rimtam žmogui, poezijos grožybių iki šiol nepatyrusiam, reikėtų suprantamai paaiškinti, kad jis jai visada gali paskambinti ar parašyti. Arba pasinaudoti reta proga ir ateit į pasimatymą su ja, 51 kartą išgražėjusia – per Jos pavasarį!</p> <p><strong>– Taigi poezijos jėga didžiulė, bet, regis, jos tamstai neužtenka, labai jau dažnai matome su fotoaparatu, ir ne šiaip su kokia muiline, objektyvai būna tokie, kad uch. Ir dabar grįžote atidaręs fotografijų parodą, ar ne? Taigi kur buvote, ką matėte, eilėraščių ten ar skaitėte, ir kuo (kodėl) jums svarbi fotografija – joje, regis, labiausiai jus domina žmogaus veidas, portretas?</strong></p> <p>– Taigi. Nuo tokios didžiulės jėgos patartina kartais kiek ir atsitraukti. Saugumo sumetimais. Tada užsiglaudžiu ar už fotoaparato, ar už kokių kitų blogų įpročių, labai jau dažnai nematomų. Tiesa, tolyn garsyn vis prasitariu, kad gyvenimo laiko nebeužteks ne tik fotografuoti, bet ir apsikuopti fototeką, jau, sakau, baigta, viskas. Bet kitądien žiūriu, kad ir vėl grįžtu atidaręs fotografijų parodą. Netyčia. Šiuokart iš Minsko, iš mūsų valstybės ambasados.</p> <p>Tas "pa(si)matymų" parodos atidarymas ten irgi buvo apgaubtas ištisinio dviejų parų poezijos ir muzikos vyksmo: antrą kartą Baltarusijoje svečiavomės kaip oficiali "Poezijos pavasario" grupė. Gegužės 18-ąją Pelesos lietuvių vidurinėn mokyklon atvažiavome trys poetai (Evaldas Ignatavičius, Aidas Marčėnas ir aš), aktorius Juozas Budraitis... (Vilką minim – vilkas čia: va ką tik feisbukan atsiuntė nuotrauką, tad irgi fotografijos viruso pažeistas – kaip ir beveik mes visi toje grupėje.) Toliau: dainininkė Sigutė Trimakaitė, trimitininkas Dominykas Vyšniauskas, visus mus poetiškai pristatė prozininkas Herkus Kunčius. Mokykloje buvo baisiai gera, paskiau tik liko stengtis ir tikėtis, kad kitur blogiau nebus. Nebuvo. Nei tą patį vakarą Lydos kultūros rūmuose, nei rytojaus dieną.</p> <p>Taigi gegužės 19-ąją susitikom su Baltarusių PEN centro žmonėmis (čia Herkui teko ir kitos pareigos – mūsų PEN centro eksprezidento), o ambasadoje atidarius parodą ir vėl suskambome – drauge su kolegomis baltarusiais, mūsų eilių išvertusiais, ir senu pažįstamu iš "Magnus Ducatus Poesis" ir folkloro festivalių Todaru Kaškurevičiumi, su Dominyku šįkart susikankliavusį lietuviškomis kanklėmis. Vėliau vakare "tut.by" galerijoje abiem kalbomis skaitėme ir mes, ir kolegos baltarusiai, mūsų duetai jau ištisai virto trio ar kvartetais, tarkim: Evaldas Ignatavičius ("du viename": poetas ir ambasadorius) ir jo vertėja Julia Cimafejeva, jūsų tarnas ir jo vertėjas Andrejus Chadanovičius drauge su Dominyku Vyšniausku ir Todaru Kaškurevičiumi; šiedu muzikantai skambėjo aidėjo ir su Aidu, Andrejumi (jis ir Aido vertėjas) bei Juozu Budraičiu (Juozas visur skaitė Aido eiles, į rusų kalbą verstas Georgijaus Jefremovo), ir su baltarusių poetais (Uladzimeru Arlovu, Andrejumi Chadanovičiumi, Maryja Martysevič (verstais mano), Alesiu Razanavu (man teko paskaityti Almos Lapinskienės vertimų), Sabina Brylo, kitais mielais, – artimesnė pažintis su jais dar laukia... O per tarpus už tylą skaidriau sruveno tyras Sigutės Trimakaitės balsas.</p> <p>Ir aš ten buvau, fotografavau, ir domino žmonės, veidai bei portretai. Nes jie, kaip dažniausiai ir nutinka, buvo arčiau nei paukščiai, peizažai ar kurmiai.</p> <p><strong>– Poetas – tai toks, na, kaip čia gražiau pasakyti: truputį keistas, lengvai pamišęs, vėjų turtingas, tai kaip jis gyvena? Kokia jūsų kasdienybė, ką veikiate, kai eilėraščių nerašote, kuo gyvas esate? Beje, visada šalia – ir kukli, švelni mūza, jūsų žmona (nors truputi ir apie ją, savo šeimą, mums, skaitytojams, juk smalsu).</strong></p> <p>– Tai nesiginčysiu. Sutinku: gyvas esu tais, kaip pati sakai, vėjais. Kai nerašau eilėraščių, įnirtingai naršau po kiauras kišenes kokio gal per stebuklą neišsmukusio ieškodamas.<br /> Šiaip jau čia visokių vėjų prišnekėjau, tad tokiu gūsiu verčiau švystelėčiau padebysna kad ir panašia proga privalomą "Poezijos pavasario" Paukštę. O apie namus, šeimą, žmoną... Ne, jos taip nė nevadinu (viešiau pasakau "maniškė Alma" ar panašiai). Ką čia drįsčiau? Nebent išsitarti savo paties eilute: "Švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane silpną ir švarų."</p> <p>laumės raistely velėja<br /> kultuvėm daužo bailias<br /> iš pragarmių koplytėlėn<br /> atblyksinčias liepsneles</p> <p>jų šviesą kuriu ar mirštu<br /> nei apmaudu, nei baisu<br /> kai Viešpaties žuvys iš pirštų<br /> kai vieversiai iš ausų</p> <p>iš kraujo, atmeni, dygo<br /> smigūs nemigę uodai<br /> lygos su tavo sargyba<br /> spygavo pasklidai</p> <p>čežėjo, kas netingėjo<br /> skriejo pro šalį būriais<br /> fėjos, apaštalai, gėjai<br /> genijai ir juokdariai</p> <p>telkės ir skelbė nuo kelmo<br /> teisiųjų tiesas falcetu<br /> nuodėmės tavo per švelnios<br /> ir apskritai – tu ne tu</p> <p>****<br /> ir bus atidaryta</p> <p>tavo aky atminty<br /> ne mūsų rausvas ruduo<br /> raudonos pusrūsio druskos<br /> be mūšio nepasiduok<br /> bus ką išduot ir bus kam<br /> mano aky atminty<br /> įžiebt pavojaus spalva<br /> įžangūs lietūs punktyrais<br /> žymi negalimybes<br /> žydinčias, žydras, pažyra<br /> tavo aky atminty<br /> mano aky atminty<br /> galudienių durų stiklai<br /> dvivėrės užsikirto<br /> dvigubai atkakliai<br /> belsk, kol prišauksi</p> <p>*****</p> <p>kažkas iš miego, kažkas iš niekur<br /> taikos pabusti<br /> kai nebeaišku, smėlis ar sniegas<br /> kapus užpustė</p> <p>tyliai kaip žalčio nugara vėjas<br /> pilkas ledynas<br /> vaikšto pažliugęs, kol priartėja<br /> prie pilkapyno</p> <p>pinasi žliūgės, visos vienodos<br /> pinas ir vysta<br /> vyšnių žydėta ledyno soduos<br /> žydėta vyšnių</p> <p>****<br /> debesys virvėm, mazgais</p> <p>kas mūsų dieną ištraukė<br /> iš niekur, padėjo<br /> nuogą ant delno, kas ją<br /> tyrinėjo pro saulės<br /> lupą ugninę<br /> čepsėjo, perkūnijom krenkštė</p> <p>nesudegė kalnas, ir mes<br /> dar ne skrudintos skruzdės<br /> tempiančios degantį šapą<br /> sunkesnį nei pusę šešėlio<br /> per sieną Platono oloj<br /> visa reginčiom žiotim</p> <p>mėšlungiškai mus<br /> paskandinusioj</p> <p>****<br /> homo exularis</p> <p>kraštui, tradicijai, Dievui<br /> dirbsi, bet jų neturėsi<br /> pragaras rojaus pievų<br /> prakalbos į puvėsį</p> <p>tuštumą dykavidurę<br /> tuksi juodos meletos<br /> našlės su naščiais prie durų<br /> kryžių pametusis latras</p> <p>grįši? vien tik žadėsi<br /> miražo, pažado Dievas<br /> netikras, aklas kaip dėsnis<br /> dėvimas nenudėvimas</p> <p>2015 05 31 <a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/poezijai-visada-galima-paskambinti-ar-parasyti-693471#.VXU_98-qpBc" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt</a></p>
<p>Pokalbis su 51-uoju „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijos laureatu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, poetu Vladu Braziūnu. Jis įvertintas už eilėraščių knygą „Stalo kalnas“. Taip pat laidoje – poeto skaitomi naujos knygos eilėraščiai.</p> <p>Laidos klausykimės<a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011698182" rel="nofollow" target="_blank"> čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Pradėkime nuo vyresniojo. To, mačiusio trimis pavasariais daugiau. Braziūnui (g. 1952-02-17) bene labiausiai tiktų rimto poeto apibūdinimas. <em>Rimtas</em> kūrėjas, nesistengiantis bet kaip įbrukti bet ko, rimtai dirbantis su tekstais ir per 40 (vėl tie kiekybiniai įverčiai) kūrybos metų išmėginęs įvairius jų pateikimo formatus. Rimtumo įvaizdį sustiprina išleistų knygų gausa: Braziūnas iš tų autorių, kurių originalių, verstų, redaguotų leidinių skaičių kiekybiniais rodikliais apibūdinti nelengva. Ir pats poetas savo knygas jau, regis, bus nustojęs skaičiuoti (asmeninėje svetainėje teigiama, kad poezijos knygų būta 15, tik kone dešimtmečio senumo data po šiuo įrašu verčia suabejoti duomenų patikimumu – juk vien tarminė „Saula prė laidos" vėliau sulaukė dviejų leidimų skirtingais pavadinimais, o būta dar ir keleto kitų rinkinių). Taigi „Stalo kalnas" – naujausias rašytojo leidinys, nugulęs ant solidžios jo darbų krūvelės viršaus.</p> <p>Dažnai skaitytojai, susidūrę su tokiais svarbą akcentuojančiais žodžiais (rimtas, <em>solidus</em>), skirtais kūrėjo ir kūrybos apibūdinimui, nei recenzijoje, nei recenzuojamame tekste šių savybių aptikti nebesitiki. Dėl apžvalgos solidumo garantijų nėra. O štai Braziūnas – tikrai solidžiai atrodo. Ir, nepaisant to, išlieka toks pats –­ braziūniškas: nuolat pasikapstantis po gilumas ir vis randantis ką nors naujo. Dalį aptinkantis tolimuose, seniai susiformavusiuose telkiniuose, gal tame 1091 dienos pradiniame tarpsnyje ar dar ankstesnėse priešgymio gelmėse, kur būtasis laikas susipina su būtąja erdve: „vėjo kojų spalva –­ bulvienojų, o rankų – šešėlių / tų, kur skriejo per sienas ir lūžo nuo lubų begalviai // gal jie mano, gal tavo, gal senio, gyvenusio pernai / tik per žvilgsnį mergaitės, kur bandė įpiršti tau kvepalus / iš anapus, kur teka pašvaistės, pakvaišusiai varnai / maga grįžti ir pasižiūrėt, kiek nuskridus ir kuo dabar tapus" (p. 69). Dalį įžvelgiantis kažkur aplink lengvai sklandančios ateities nuojautose: „geriau, kad tai būtų vasaros / pavakary prie ugniakuro / girdėtum per lėtą lauką / kaip niekas tavęs nebešaukia" (p. 102).</p> <p>Potraukis tyrinėti senovės klodus tikrai nenustebins tų, kurie susipažinę su Braziūno poezija. Ramuviečiu jį galima pavadinti ne tik kasdienėje veikloje (su šiuo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu susijęs ilgokas poeto gyvenimo tarpsnis), bet ir kūryboje. Mitologinės priešistorės paieškos būdingos jau pirmiesiems rinkiniams. Vėliau daug žaidęs su kalbėsenos formomis, sąskambių dėlionėmis, „Stalo kalne" poetas tarsi grįžta prie pradmenų. Specifinės, braziūniškos skiemenų darnos čia gal kiek mažiau, bet vaizdinių prasminiai simboliai vietomis atveria stebinančių sąsajų sritis: „stovėjom būry kaip klevai, kaip levai / ir kraujas tekėjo, toli keliavai / atsilikęs nuo stovinčių būrio / ir zvimbusios bitės sužiuro / nemelavai?" (p. 54) Sužiurusios bitės čia lyg kažkoks stabo konstruktas –­ momento nuostabos liudijimas. Įsiskaitant į šį Braziūno rinkinį, nuostabos jausmas tirštėja. Ir ne tik todėl, kad autorius nuolat užklumpa skaitytoją demonstruodamas netikėtas kalbinių išraiškų galimybes. Įgudęs kūrėjas lengvai fragmentuoja teksto struktūrą, laisvai jaučiasi valdydamas semantikos ir sintaksės figūras (tai itin gerai atspindi negausūs, tik reikiamose vietose sudėlioti kableliai). Tad „Stalo kalno" patekimas į 2014 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką – tikrai pelnytas.</p> <p>Kur kas labiau netikėta paties Braziū­no laikysena šiame rinkinyje. Dažnai rodosi, kad autorius pagauna ne tik mus, bet ir save prie kažin kokių naujų žymių: besi­žavintį smulkiais, dažnai besikartojančiais kasdienybės vyksmais („debesys atnešė naktį / lietūs praėjo pro šalį", p. 86, „mes dviese sudėvėtuos kambariuos / su kuo baruos, kieno ten žodžiai mėtos / paloviuos, pastaliuos, o smilkiniuos / kieno ten rožės žydi nepasėtos", p. 32), keistai besižval­gantį po pažįstamas apylinkes („pavasaris, ruduo erškėtės / oras toli girgždės / gervių trikampiai trimituos / už kalvos, vos vos begirdėt", p. 41). Atrodytų įprastos, pernelyg neišsiskiriančios impresijos, leidžiančios subjektui be kliūčių pereiti prie minties vystymo. Bet jose itin juntama tai, ko anksčiau šio poe­to kūryboje nebuvo – nuolatinė nežinios nuojauta: kažkas (viskas?) nuolat vyksta šalia, bet vyksmas taip ir neišduoda savo krypties („į juodą upę kaip lietus panyra / nekantrūs pirštai, virtę amžinybe // kaip nežinia kur plaukusi žuvis", p. 106).</p> <p>Tokiais atvejais įprasta sakyti, kad kūrėjas subrendo. Bet ne veltui pristatydamas Braziūną apžvalgos pradžioje, tuoj po gimimo datos, minėjau žodį <em>rimtas</em>. Braziūnas – jau seniai rimtas ir subrendęs. Nebereikia jam bręsti – nei metai, nei kūrybos plotmė to tikrai nereikalauja. O vis dėlto... kažkas panašaus „Stalo kalne" matoma. Gal ne pati branda, o poreikio subręsti pojūtis. Tiksliau – noras atskleisti tą poreikį, parodant pasikeitusį <em>laikino</em> ir <em>amžino</em> santykį: „iš tiekos metų jau išgyvenęs / nebepargrįšiu" (p. 24).</p> <p>Savotiško brandos pojūčio kupinas ne tik knygos tekstas, bet ir jo pateikimas. Trys apylygės apimties skyriai labiau ne atskiria, o papildo. Vientisumą nesunkiai išduoda jau pačių skyrių pavadinimų dėlionė: „leidosi kalno balandė" –­ „ant žydinčio ežero delno" – „laiko pakraštyje". Darnų minties tęstinumą paryškina ir savitas knygos dizainas: lapai kiekviename skyriuje vis tamsesni, pilkesni; baltą priekinį viršelį puošia stambesnė apipavidalinimui panaudoto A. Steponavičiaus piešinio fragmento dalis, o į pilkšvą galinio viršelio zoną teišlenda smulkus jo gabaliukas. Atsakingas dizainas ir maketavimas rašytojui buvo būdingas ir ankstesniuose rinkiniuose (turbūt ne veltui Braziūnas žinomas ir kaip fotografas), o šįsyk, regis, juntamas ir nemenkas dailininkės S. Chlebinskaitės indėlis.</p> <p>Vis dėlto branda (ar artėjimo prie jos poreikis) šiame rinkinyje nenustelbia visiems gerai pažįstamų braziūniškų meditacijų: „ant pernykščių ražienų varnėnas / patvory prieraišuojantis šuo / ir žvaigždė nei šešėlis pamėno / kur pašėlusios šviesta delčios" (p. 97). Vietomis neužmiršti ir tarminio kalbėjimo ritualai. Bet „Stalo kalne" iš šiaurės Lietuvos parsineštais senolių žodžiais (<em>šulnys</em>, <em>krenglys</em>, <em>viečnastis</em>) neužsižaidžiama, retkarčiais prasprūstantys netikėti sąskambiai labiau skirti teksto gamai paįvairinti, neverčiant skaitytojo griebtis žodyno.</p> <p>Taigi naujajame rinkinyje matome lyg ir kitonišką, ir kartu vis tokį patį, gerai pažįstamą Braziūną. Rimtą ir šelmišką, solidų ir jaukų, gilų ir pikantiškai vylingą... Bet svarbiausia – paženklintą šviežiu gyvenimo įspaudų sluoksniu. Kūrėją, nuolat kaupiantį vis pilnėjančioje kasdienių potyrių rinkmenoje naujus atradimus. Į šiuos – lig tol nematytus ar tiesiog nepastebėtus – ženklus pirmiausiai derėtų atsigręžti visiems Braziūno poezijos gerbėjams. O ir menkiau pažįstantiems rašytojo kūrybą jie galėtų tapti savitais kabliukais, padedančiais išnarplioti sudėtingų poteksčių rezginį. Rezginį, į kurį įpinta ir 1091 dieną trukusios vaikystės pradmenų patirtis, ir pastarųjų metų išgyvenimai, ir su laiku menkai besisiejantys vyksmai –­ „laiko pakraštyje, besibaigiant / gėlėtiems šiltiems mėnesiams" (p. 93).</p> <p>2015 05 15 <a href="http://literaturairmenas.lt/2015-05-15-nr-3521/2533-knygu-presas/4012-antanas-sheshi-kiekybinio-ivercio-interpretacija" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a>&nbsp;</p>
2018 Balandis
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
Perkamiausios knygos
Prezidento žvalgas: du gyvenimai
Arvydas Anušauskas
Knyga apie Albiną Čiuoderį
10.00 €
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Bėgimas į nežinią
Viktorija Prėskienytė-Diawara
Afrikietiški apsakymai
9.00 €