Kvėpuoju

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Kvėpuoju

Kvėpuoju
Kvėpuoju
Autorius: Vitalija Pilipauskaitė – Butkienė
Prekės kodas: 9789986398585
Pavadinimas Kvėpuoju
Žanras eilėraščiai
Metai 2015, 2018
Psl. skaičius 144 p.
Įrišimas minkštas
Dailininkas Tomas S. Butkus
ISBN 978-9986-39-858-5
Išmatavimai 20 cm x 13 cm x 1.1 cm
Kaina: 6.00 €
Kiekis:  

Poezija. Serija „Pirmoji knyga“

Man nesvarbu, ką jūs manote apie poeziją. Svarbu, ką jaučiate. Tikiu, kad ši knyga nepaliks abejingų: vienus ji pradžiugins, kitus suerzins, tretiems sukels nuostabą, o ketvirtus netikėtai įkvėps. Tokia ir yra jos paskirtis: padėti mums prisiminti, kad esame gyvi.

Gimiau 1981 m. liepos 17 d. Augau Jurbarko rajone Dudiškių kaime prie Panemunės pilies – ant aukšto Nemuno šlaito, nuo kur vėrėsi atviras, gražus, gyvas pasaulis ir kur susiėjo daugelio mano protėvių istorijos. Baigiau Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnaziją. Studijuodama lituanistiką Vilniaus universitete, ėmiau gilintis į moteriškumo raišką šiuolaikinėje literatūroje, kultūroje ir visuomenėje. Tai svarbiausia mano tyrinėjimų, domėjimosi ir išgyvenimų tema – iš jos pradėjau auginti daktaro disertaciją. Tapusi mama, įžengiau į motinystės pasaulį, kuriame pradėjau plėtoti naujas veiklas: paskaitas, seminarus, renginius. Kartu su bendramintėmis įsteigėme VšĮ Prieraišiosios tėvystės centrą, Dulų asociaciją. Per tą laiką susitikau ir su intensyviausiomis virsmų akimirkomis: patyriau, kaip gimstama ir kaip mirštama. Tai mane daug ko išmokė.

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

Leidyklos skelbtame pirmosios poezijos knygos konkurse 2015 m. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė laimėjo pirmąją vietą, 2016 m. buvo apdovanota Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija. Tai jau antrasis knygos leidimas.

Susiję leidiniai

Šaltupė
-35%
3.00 € 4.63 €
Apie reiškinius
5.00 €


<p>Pirmosios knygos konkursą šiemet laimėjusi Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė taip pat domisi artima tema – moters pasaulėvaizdžiu. Tačiau, kitaip nei anksčiau aptartuose A. Ruseckaitės tekstuose, šįkart siekiama projektuoti&nbsp;žinojimą, kokia yra „moters siela“, jos prigimtis. Apie tai kalbėti stengiamasi mažiau tikėtinai: knygoje „Kvėpuoju“ pirmame plane iškyla tiesosaka. Poetiška tai, kas realistiška, skaudu ir gali būti atvirai pasakyta: „visa, ko&nbsp;reikia eilėraščiui, / yra išgyventas pasaulis, / pasakojimas iš lūpų į lūpas, / grįžtant prie tūkstantmetės tradicijos, /giedančių moterų, slemo“ (p. 33). „Kvėpuoju“ tekstai taip pat paklūsta naratyvinei logikai, tik šįsyk daugeliu&nbsp;atvejų ji panėšėja į pasakas apie kuriantį gyvybę ir pražūtingą geismą. Apibendrinti įvairias jų variacijas galima maždaug taip: lemtingos juslinės akistatos tarp vyro ir moters, kančia, kurią įveikus arba apie kurią paskaičius,&nbsp;būtų įmanoma ką nors keisti. Mėginama gyvenimiškai „normalizuoti“ situacijas („jie mums ateitį kloja, / kaip patalą, / prisigėrusį spermos, kraujo, snarglių, / vietoj pūko ir vilnos / ar poilsiu kvepiančio pieno“, p. 80), tačiau&nbsp;iš esmės tradicinės pelenių „pasakos“ pervelkamos kitais drabužiais, bet funkcijų nekeičia – siekiama laimingo finalo kartu ar atskirai („perplėšiu pusiau savo mėsą /savo kūną savo likimą / kad saugiai suaugtų švariai / kad&nbsp;randų nebeliktų“, p. 79), galiausiai galbūt jis atrandamas pilnatvę teikiančiame motinystės švitesyje. Įdomu, kad leidinyje moterį reprezentuoja šiurkštaus vyro skriaudėjo ar (ir) mylimojo pažeidžiamos, engiamos&nbsp;provincijų mergaitės bei motinos. Kad ir kokios būtų subjekčių istorijos, itin ryškiai realizuojamas tradicinis įvaizdis: žmogus arti gamtos, t. y. prigimtinio natūralumo, kurį komplikuoja niauri rutina ir buitis. Tokiame fone&nbsp;ryškėja universalusis klubais siūbuojančios ir sijonus pasikaišančios moters vaidmuo – gyvybės nešėja, pati esanti dukra, kuri tampa motina. Savaime toks įvaizdis yra kaip ir aiškus, tačiau kai kuriuose V. Pilipauskaitės-Butkienės&nbsp;tekstuose įsimena atviras seksualumas, kūniškumas, gyvybinio ciklo tapatinimas su žeme (pvz.: „tada prasideda liūtys, / iš dangaus į žemės gelmes /svyra krūtys, / įsčiose verda lava, / žemės kava, / žodžiai be garso verčiasi / dirvomis ir šlaunimis, / skruostai ir vyrai užkaista, / banguojam, siūruojam, kvatojam, /gimdom vaikus ir per mus / pačią esmę išlieja pasaulis, / per moterų paslaptis“, p. 102). Paradoksaliai moteris, konservatyvioje visuomenėje sieta su nekaltumu, kuklumu, dabar yra reprezentuojama atvėrusi „gyvybės paslaptį“, demonstruojanti kūną. Tačiau tapatinimas su kraštovaizdžio elementais kaip tik byloja apie nepakitusią natūralią jos prigimtį, o vaizdinija leidžiasi pakylėjama iki šventumo, esmės. Taip, būdama atvira, šalia prievartos (kito „trypiamų rūtų darželių“) moteris tebepriklauso vadinamajai tradicinei gyvensenai, kone sakraliam šeimos pratęsimo aktui. Taigi tekstuose laviruojama tarp mito ir demistifikacijos: vienas rodo vaizdavimo modelį (laiminga motina kursto šeimos židinį, bet jos patirtys sukrečiančios), kitas – laisvesnį, atviresnį kalbėjimo apie visa tai būdą. Šios tendencijos būdingos new-age’o poetikai, kurią grindžia įvairių požiūrių sinkretiškumas, pagarbiai priimamos tradicijos sklaida, pojūtis, jog visa ritmiškai atsikartoja. Jau senokai suvokta, kad, pasitelkus archajinius momentus, gelminius archetipus, įmanoma&nbsp;atsitraukti nuo vyraujančių publicistinių klišių, apribojimų ar išlaikyti dvasinę, kultūrinę autonomiją. Tai telkiantis veiksnys, nes remiamasi atpažintumu, cikliniais bruožais, kuriais įmanu spekuliuoti. Taigi knygoje moteris iš pirmo žvilgsnio yra mažutė, didi ir emancipuota sava prigimtimi bei reinkarnacijai artima paskirtimi – pratęsti gyvybę: „tu perduosi mano kraują kitai moteriai, / ir visa tekės, kaip tekėję“ (p. 133), plg. krūtį „nudiegė / lyg kas gyslą su virkščiomis būtų išrovęs, / iš dešinio šono srovelė į žemę – / ten, kur pienas turėtų tekėti“ (p. 62). V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstai plėtoja pastaruoju metu rašančių moterų eksplikuojamą temą: kūno (ne)pažeidžiamumas proporcingas dvasiniam būviui, harmoningas, pagal archajinius dėsnius gyvenan- tis žmogus prisideda prie pilnatvės jausmo. Tad neaišku, kodėl, anot redaktoriaus Aido Marčėno, „turėtų kilti šioks toks šurmuliukas“ (p. 140). „Žiaurus&nbsp;atvirumas“ autorės tekstuose daugiausia ribojasi žodynu, atjauta, empatija, kurią pirmiausia transliuoja kalbančioji ir kurios trokštama iš skaitančiosios (ko gero, pirmiausia iš jos): „o man taip ir perbėgo, žinot, per širdį“ (p. 40).&nbsp;Manyčiau, tai siūlo V. Pilipauskaitės-Butkienės knyga. „Kvėpuoju“ skaitoma kaip visuma, o subjektė – kolek- tyvinė, todėl perduodami įvairūs prievartos, agresijos scenarijai atskleidžia, jog ji yra „mes“, jos patirtis – „mūsų“. Tada imi abejoti, ar tai yra drąsa byloti, poetinė situacija ar tiesiog ideologija, kuriai gali pritarti arba ne. Ne vien atjausti.</p> <p>Neringa BUTNORIŪTĖ</p>
<p>Jau tapo tradicija, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla rudenį pristato dvi pirmąsias jaunųjų autorių knygas. Viena iš tokių autorių yra Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė (g. 1981 m.) – tekstų kūrėja, poetė, literatūrologė, dula, renginių organizatorė. Jos eilėraščių knyga „Kvėpuoju“ laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą Pirmosios knygos konkursą poezijos kategorijoje.</p> <p>Eilėraščių knygos „Kvėpuoju“ viršelis išsiskiria įdomiu Tomo S. Butkaus dizainu. Priekiniame viršelyje – pusė autorės portreto. V. Pilipauskaitė-Butkienė siekė, kad knygos viršelis turėtų unikalų veidą, kuris atskleistų ją kaip autorę. Galima teigti, kad skaitytojas autorei labai svarbus: „Būtent dėl to ir knygos „veido“ ilgai ieškojau – kad skaitytojas pamatytų.“[1] Galiniame viršelyje išspausdinti V. Pilipauskaitės-Butkienės žodžiai būsimiems knygos skaitytojams. Autorei nesvarbu, ką skaitytojai mano apie poeziją. Svarbu tai, ką jie jaučia: „Tikiu, kad ši knyga nepaliks abejingų: vienus ji pradžiugins, kitus suerzins, tretiems sukels nuostabą, o ketvirtus netikėtai įkvėps. Tokia ir yra jos paskirtis: padėti mums prisiminti, kad esame gyvi.“ Neatsitiktinai pasirinktas ir eilėraščių knygos pavadinimas „Kvėpuoju“ – tarsi nuoroda į gyvenimą, jo patyrimą.</p> <p>Šios knygos redaktorius – žinomas poetas Aidas Marčėnas. Redaktoriaus žodyje „Redaktoriaus kažkas tokio“ A. Marčėnas pabrėžė, kad V. Pilipauskaitės-Butkienės poezija yra moteriškai žiauri ir nežmoniškai atvira. Eilėraščių knyga „Kvėpuoju“ atspindi laisvą XXI a. moters žvilgsnį į save ir pasaulį. Eilėraščiai itin atviri, kuriantys nepagražintos realybės vaizdą. Galbūt todėl viename iš knygos epigrafų panaudota Šv. Bernadetos mintis: „Tai, kas bus parašyta kuo paprasčiausiai, bus geriausia. Besistengiant dalykus pagražinti, jie tik iškraipomi.“ Akivaizdu, kad autorei ši mintis labai reikšminga ir lydi visą jos poezijos knygą.</p> <p>V. Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščiai pasižymi šiuolaikiška forma. Autorė žaidžia žodžiais (eilėraštis „moterų tinklas...“), žanrais (eilėraštis „Baladė“), net kitų šalių literatūros motyvais (eilėraštis „Japoniškasis“). Knygoje galima rasti ir eilėraščių ciklų, ir trumpų eilių. Eilėraščių knygą „Kvėpuoju“ sudaro penki skyriai: „Prabudimas“, „Medus ir pelynai“, „Moterų paslaptys“, „Rožinis mano mirusioms meilėms“ ir „Giedojimai“. Nors pirmasis eilėraštis – „Moters siela“ – neįeina į skyrių, bet jis puikiai atspindi visą knygą. Šio eilėraščio pabaigoje konstatuojama: „Moters siela – / talpi ir kantri kaip pasaulis“ (p. 10). Reikia pastebėti, kad autorei visuomet rūpėjo moteriškumo tematika. Jau studijuodama lituanistiką Vilniaus universitete, V. Pilipauskaitė-Butkienė ėmė gilintis į moteriškumo raišką šiuolaikinėje literatūroje, kultūroje ir visuomenėje. Autorė prisipažįsta, kad tai svarbiausia jos tyrinėjimų, domėjimosi ir išgyvenimų tema.</p> <p>Eilėraščių knygoje „Kvėpuoju“ itin daug kūniškumo, todėl čia svarbūs pojūčiai. Gyvenimas pirmiausia patiriamas kūnu per regą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. V. Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščiuose gyvenimas suvokiamas kaip fenomenas. Tačiau jis nėra pagražintas, nes autorė iškelia įvairias šeimos ir visuomenės problemas. Vaiko, moters ar vyro balsu ji kalba apie agresijos, prievartos, ligos, mirties situacijas. V. Pilipauskaitės-Butkienės kalbantieji, dažniausiai moterys, knygoje atsiveria, o jų istorijos sukrečia. Autorė pabrėžia, kad eilėraščių moterys gyvos: <em>„Jos jaučia, drąsiai kelia iš rūsių ir palėpių savo biografijas, dėsto savo istorijas, klausia nepatogių klausimų, žengia į tabu teritorijas ir dalijasi slapčiausių akimirkų išgyvenimais. Visai kaip aš.“[2] V. Pilipauskaitė-Butkienė dažnai susitapatina su kalbančiomis moterimis.</em></p> <p>Knygoje labiausiai atsiskleidžia moters kūniškumas – tik moteris geba išnešioti ir pagimdyti vaiką. Taigi eilėraščiuose ryškus moters kaip motinos archetipas. Svarbiausia moters paskirtis – būti motina, todėl knygoje nemažai eilėraščių apie nėščią ar gimdančią moterį. Knygos redaktorius A. Marčėnas taikliai pastebėjo, kad V. Pilipauskaitės-Butkienės „poezija, galimas daiktas, nėščia. Nėščia, galimas daiktas, gyvenimu“ (p. 139–140). Paskutinis knygos eilėraštis „Pasaulio sukūrimas“ išryškina moters kaip motinos paskirtį su meile kurti naują gyvybę ir kartu naują pasaulį: „Kauluose brinksta, / šitoks ilgas ir šitoks nepaprastas: „mama“ (p. 139). Gimimas suvokiamas kaip stebuklas, nuo kurio prasidėjo pasaulis. Galima teigti, kad knygoje neapsieinama be asmeninės autorės patirties. V. Pilipauskaitė-Butkienė – ne tik mama, bet ir dula, t. y. gimdyvės padėjėja, teikianti nemedicininę pagalbą besilaukiančiai moteriai nėštumo, gimdymo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu. Dula susiduria su kitų moterų patirtimi, išgyvena ypatingas virsmų akimirkas.</p> <p>V. Pilipauskaitei-Butkienei svarbūs šeimos ir giminystės ryšiai, patirties perdavimas iš kartos į kartą. Eilėraščiuose kuriamas ryšys tarp motinos ir vaikų bei tarp šeimos ar giminės moterų. Motinos ir vaikų ryšį geriausiai atskleidžia „Mano pirmo vaiko eilėraštis“, „Mano antro vaiko eilėraštis“ ir „Mano trečio vaiko eilėraštis“, kuriuose išryškėja gimimo stebuklas ir begalinė motinos meilė vaikams. Eilėraščių cikle „Mano moterys“ autorė kalba apie senąsias šeimos ir giminės moteris, kurios perdavė jai savo genus: „Aš – / to paties pripilta, / tuo pačiu tekanti“ (p. 36). Itin jautrus eilėraščių ciklas „Duobelė“, dedikuotas „Močiutei“, kuriame pasakojama skausminga močiutės gyvenimo ir ligos bei mirties istorija: „Pastėro, ranka įsitvėrus į išduobtą krūtį, / pati tapusi duobele, pati savimi netapusi, / ir negalėjo patikėti, kad praėjo, / kad viskas, kad baigėsi, kad tiek ir tetruko / pro šalį riedėjo ruduo, / pro šalį lyg sėmenys vėsiai tekėjo gyvenimas“ (p. 70–71). Tačiau neišvengiamai vyksta kartų kaita. V. Pilipauskaitė-Butkienė „Mano trečio vaiko eilėraštyje“ kreipiasi į savo sūnų: „Tu perduosi mano kraują kitai moteriai, / ir visa tekės, kaip tekėję“ (p. 133). Autorės teigimu, tai natūralus procesas, užtikrinantis šeimos ir giminės tęstinumą.</p> <p>Knygoje daug dėmesio skiriama ir moters kaip mylimosios vaizdavimui. Eilėraštyje „Baladė“ vyro ir moters pokalbis atskleidžia tragišką jų meilės istoriją. Kaip ir visose baladėse, čia netrūksta paslaptingumo ir tragizmo. Knygoje originalia struktūra išsiskiria eilėraščių ciklas „Rožinis mano mirusioms meilėms“. V. Pilipauskaitė-Butkienė tarsi kalba rožinį apie savo buvusius ar mirusius mylimuosius. Kiekvieną pasakojimą skiria karoliukai, kol galiausiai prieinama prie paskutinės ir skaudžiausios istorijos – mazgelio: „Juk visas šis rožinis dėl tavęs, mano neišdrįstas pripažinti / jausme, mano kaltės šešėli, mano gerklę užkišęs kamšti, / samanų gniužule“ (p. 121). Autorė atskleidžia tragišką meilės be atsako istoriją.</p> <p>Kiekvieną eilėraštį taip pat galima suvokti kaip kūną, gimstantį iš minčių audinio. Knygoje autorė atsiveria ir kaip kūrėja. Eilėraštyje „Geriausi eilėraščiai“ V. Pilipauskaitė-Butkienė akcentuoja, kad geriausi eilėraščiai parašyti ne popieriuje ar kompiuteryje, o mintyse. Tuo tarpu eilėraštyje „Išvarymas“ nevengiama autoironijos: „Kažkada bičiulė pasakė, / kad tai, ką rašau, ne poezija, / ir ji, kaip ir mano poezija, / buvo teisi“ (p. 99). Vis dėlto kai kuriuose V. Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščiuose riba tarp poezijos ir prozos iš tiesų trapi. Galbūt ryškiausias proziškumo pavyzdys – „Rožinis mano mirusioms meilėms“.</p> <p>Knygoje „Kvėpuoju“ galima pastebėti intertekstų, kai į išorinį tekstą įsiterpia vidiniai tekstai. Pavyzdžiui, eilėraščio „Mažutytei“ epigrafui pasirinkta Agnės Žagrakalytės mintis. Eilėraštyje „Mergaitės. Mažoji“ ryškus Jono Biliūno „Kliudžiau“ motyvas: „Tai buvo nedidelė balta mergytė, / jos menkas suliesėjęs kūnelis / drebėdavo iš šalčio ir baimės“ (p. 19). V. Pilipauskaitė-Butkienė remiasi autoriais, kurie jai artimi, tekstais, kurie išgyventi. A. Marčėnas, kalbėdamas apie V. Pilipauskaitės-Butkienės knygą, pabrėžė, kad tai susitikimas su poezija, „įkvepiančia bložėmis, iškvepiančia parulskiais, įkvepiančia parulskiais, iškvepiančia bložėmis. Ir taip toliau, ir savitai“ (p. 139). Atidžiau paieškojęs, skaitytojas rastų ir daugiau autorę įkvėpusių rašytojų.</p> <p>Galima teigti, kad V. Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščių knyga „Kvėpuoju“ – labai atvira ir kartu jautri moters sielos poezija. Knygoje autorė susitapatina su kalbančiomis moterimis ir pasakoja jų istorijas, kurios dažnai sukrečia. Ji apibendrina ne tik savo, bet ir daugelio moterų patirtį. Neatsitiktinai knyga dedikuota moterims – „Mano Mokytojoms“, įkvėpusioms gyvenime ir kūryboje. V. Pilipauskaitė-Butkienė eilėraščiuose atsiveria kaip dukra, mylimoji, motina ir kūrėja. Vis dėlto svarbiausia moters patirtis yra motinystė. Galbūt todėl kiekvienas eilėraštis pulsuoja gyvybe. Autorė leidžia skaitytojui patirti eilėraštį kaip gyvenimą.</p> <p>2015 11 14 <a href="http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Kvepuoti-moters-siela" rel="nofollow" target="_blank">kamane.lt</a></p>
2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €