Kai sėlinsi manęs

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Kai sėlinsi manęs

Kai sėlinsi manęs
Autorius: Gintaras Bleizgys
Prekės kodas: 9789986397977
Pavadinimas Kai sėlinsi manęs
Žanras eilėraščiai
Metai 2014
Psl. skaičius 112
Įrišimas minkštas, su atvartais
ISBN 978-9986-39-797-7
Išmatavimai 22.5 cm x 14.2 cm x 1.1 cm
Kaina: 4.63 €
Kiekis:  

Poezija, tvirtinanti – gyvybė visada laimi

Naujų eilėraščių knyga. Tai sąžiningas, atviras bendravimas su pasauliu ir savimi, su šiuo laiku ir kitais laikais, lemiantis poetinį gyvybingumą visą ko, kas išgyvenama ir suvokiama. Tvirtinimas „gyvybė visada laimi“ aprėpia egzistencijos, tikėjimo, priešybių regėjimo ir harmonijos prasmę.

2014 metais Gintaras Bleizgys už poezijos knygą „Kai sėlinsi manęs“ apdovanotas Jotvingių premija.

Susiję leidiniai

Taisyklingumas
-40%
3.30 € 5.50 €
Jautis
6.50 €


<p>Pokalbis su 2014-ų metų Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premijos lauretu poetu Gintaru Bleizgiu, išleidusiu knygą „Kai sėlinsi manęs“.</p> <p>Laidos garso įrašo klausykitės <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011141167" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p><span style="line-height: 1.6em;">Vilniuje gyvenantis iš Veisiejų kilęs poetas Gintaras Bleizgys yra keistas žmogus: kaip verslininkas jis trankosi po visą Lietuvą ir užsienius, o kaip poetas praktiškai neišeina iš gimtųjų Veisiejų. Šie jam tokie brangūs, o iš meilės jiems radosi tiek daug, kad viso to užteko jau aštuntai poezijos knygai.</span></p> <p><strong>Jautri poetinė uoslė</strong><br /> Naują savo knygą „Kai sėlinsi manęs“ G.Bleizgys pristatė gegužės viduryje, kai liepos Vilniuje dar tik sapnavo apie žydėjimą. Tačiau autorius tikino užuodžiantis jų žiedų medų ir netgi klausė susirinkusiųjų, ar jie nejaučia jų aromato. Tuomet pamaniau – maivosi, provokuoja! Tačiau dabar galiu prisiekti, kad skaitant G.Bleizgio knygą kvepėjo šviežiausiu liepų medumi, gyvybės dūksmu, lakštingalų trankymusi po alyvas. O liepos Vilniuje, beje, pražydo, gerokai anksčiau laiko, kaip ir buvo prieš gerą mėnesį užuosta poeto.<br /> G.Bleizgys iš tolo užuodžia ir mirtį. Jis atvirai prisipažino, kad ši atgrasi Ponia jam smirdi. Jo knygos pavadinimas, beje, turėjo būti „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs“ , tačiau jos redaktorius Valentinas Sventickas pasielgė padoriai ir apdairiai: įkalbėjo autorių užmesti ant juodų ponios akiduobių vualį.<br /> Uoslė poetui, matyt, ne mažiau svarbi nei medžiokliniam šuniui. Ir pats G.Bleizgys to nesigina. „Uodžiu kvepiančias liepas tarsi koks gyvulys, tarsi bitė, mėgindamas panirti į prisiminimus, į gamtą, kurios man nepakanka, pro kurią noriu matyti giliau – pro debesis ir žoles, užstojančias erdvę, į kurią noriu išeiti, išeisiu, pro savo akis, pro mąstymo sienas ir dėsnius, kurie nieko negali man pasakyti apie tai, kas negenda – nebarška, yra nesutraiškoma, nepraeina, ne laikina – žodžiai tokie silpni, į kuriuos mėginu įsikibti, praplėsti nuojautų erdvę, žodžiai, kurių – net jų nepasiimsiu, neatsiremsiu nė į vieną – žodžio šiaudą “, – rašo jis viename esė. G.Bleizgio esė, beje, &nbsp;ne mažiau paveikios nei jo eilės.<br /> <strong>Pro žodžių šiaudus</strong><br /> O tie „silpni“, „šiaudiniai “ G.Bleizgio žodžiai, sulipę į eiles ir atsidūrę plonoje nekaltai baltoje knygelėje, verčia iš koto. Autorius įtraukia skaitytoją į tokį stiprų gravitacijos lauką, kad imi baimintis, kad tai ne šiaip poezija. Ir prof. Viktorija Daujotytė, matyt, jautėsi panašiai, nes štai ką pastebėjo apie buvusio savo mylimo studento knygose besiskleidžiančią, jos žodžiais tariant, poezijos dvasią: „Sunkios nekantros yra tame skleidimesi. Nuojautos, kad poezijoje ir turi įvykti tai, kas gali su žmogumi atsitikti.“<br /> G.Bleizgio poezija, regis, jau ne visai poezija: tai aiškiaregystė. Nepasiruošusiam skaitytojui jo &nbsp;atvertys gali nurauti stogą, bet ir drąsesniam smarkiai neramu, kad beskaitant su juo, kaip ir su autoriumi, gali atsitikti kažkas tikra, svarbu, neliteratūriška. Tarkim, imsi ir įtikėsi Dievą. Arba pravirksi graudžiom ašarom, kad negali to padaryti, o štai G.Bleizgiui kažkodėl tai duota... Ar tik ne tikėjimas teikia jam drąsos kalbėti apie tai, ko paprastai gėdijamasi, slepiama net nuo paties savęs – apie savo silpnumą, abejones dėl psichinės sveikatos, mirtinų ligų baimę?<br /> Bet apie tikėjimą nieko nenutuokiu, tad čia pagarbiai ir pavydžiai patylėsiu. Pats autorius puikiai suvokia, kaip rizikuoja viešindamas savo tikėjimo reikalus. „Ateistinėje visuomenėje kalbėti apie Dievą irgi yra šioks toks pamišimas“, – pastebėjo jis.<br /> Šokiruoja ir pamišėliškas jo poezijos tikrumas, dokumentalumas, atvirumas – šokiruoja tol, kol supranti, kad šiam vyrui gyventi, kautis, kurti eiles ir tikėti Dievą yra viena ir tas pat. Jo eilėse veikia realūs žmonės su tikrais vardais ir pavardėmis, nenuslėptais giminystės ryšiais. Visi įvykiai, nutikimai yra patirti arba susapnuoti , net jų datos surašytos. Štai G.Bleizgys pro savo namo kambario langą girdi lakštingalas alyvose, mato 35-erių &nbsp;kaimynę, apsirišusią galvą skarele po chemoterapijos – ir žino, kaip jai yra baisu aplink taip siautulingai kvepiant vasarai, trankantis alyvose lakštingaloms. Žino – nes kartu su savo mylima dar jauna mama iki pat galo išvėrė tą baisumą, tą mirties sėlinimą.<br /> Tačiau net persmelkta sėlinančios mirties smarve G.Bleizgio poezija mane įkvepia, ramina ir drąsina. Nes net žinodamas tai, ko geriau nežinoti, ištvėręs tai, ko geriau nepatirti, jis, dėkuidie, palieka palyginti normaliu, simpatišku žmogumi. Myli žmoną ir dukrą, vedžioja šunį, groja klasikine gitara, turi gražų namą ir padorų darbą. Manau, jis net pakonsultuotų jus, kur investuoti pinigus, jei tokių turėtumėte, – blaiviai ir dalykiškai.<br /> <strong>Be priešybių kovos</strong><br /> G.Bleizgys niekaip neišvengia atsargaus klausimo, kaipgi jame sugyvena poetas ir verslininkas – tarsi tokia kombinacija turėtų žmogų anksčiau ar vėliau išvaryti iš proto. Tarsi poetas ir Struktūrinių investicijų konsultavimo centro (SIKSC) plėtros direktorius (tokios yra šio sėkmingo verslininko pareigos) turėtų suktis vienas priešais kitą su peiliais dantyse linkėdami vienas kitam mirties.&nbsp;<br /> G.Bleizgys atsako į šį klausimą su jam būdinga seno išminčiaus šypsenėle: „Nėra čia jokios prieštaros, priešybių kovos. Pirmenybę teikiu jėgai, kuri veda pirmyn, drąsai, kuri neleidžia sustoti ištikus nesėkmėms. To vienodai reikia ir kūryboje, ir versle. Laimi tik pasiutę.“<br /> To siuto jam – per akis. Dar labai jaunas, nors sakė buvęs ligotas ir čiuplus, jis iškovojo tamsų (tiksliai nepasakyčiau, kokios spalvos) dziudo diržą. Po lietuvių kalbos ir literatūros magistrantūros studijų Vilniaus universitete pabaigė ir verslo vadybos magistantūrą, nes puikiai suprato, kad iš poetinės kūrybos šeimos nepramaitins. Ir dabar G.Bleizgys dirba kaip pasiutęs, vaikosi verslininko pelno, tačiau poeto šlovė jo nesvaigina. Į premijas jis žvelgia be blizgesio akyse ir pripažįsta, kad šios užganėdina jo tuščiagarbiškumą, tačiau rašyti daugiau ir geriau tikrai neskatina. „Sudėtingiausia yra pelnyti pripažinimą tų, su kuriais kartu mokeisi ar šiandien dirbi, – pastebėjo poetas. – Ten buvo ir galbūt yra ambicijų, pavydo – įvardiju tai be jokių skrupulų. Gautos premijos tuos šlykščius reikalus šiek tiek nuramina.“<br /> Turėtų nuraminti, mat kasmet po knygą išleidžiančiam G.Bleizgiui atitenka bent viena metų premija. Tiesa, jo knyga „Sodas“ pernai buvo tikras galvos skausmas literatūros arbitrams, kurie Jotvingio premiją mielai būtų padaliję perpus – G.Bleizgiui ir Rimvydui Stankevičiui. Šio poeto knyga „Ryšys su vadaviete“ per plauką laimėjo prieš G.Bleizgio „Sodą“ , tačiau vyrai buvo ir liko draugais. Tarsi ginklo broliai (dvyniais jų niekaip nepavadinsi) kartu jie ir interviu duoda, ir po Lietuvą važinėja savo eiles skaitydami gyvai. G.Bleizgys tvirtina, kad pasiklausyti susirenkančių paprastų žmonių dėmesys jam yra kur kas svarbesnis ir vertingesnis nei ekspertų skirta premija.<br /> <strong>Svarbūs projektai</strong><br /> Apskritai šis žmogus skiria svarbius dalykus nuo visų kitų, ir būtent apie juos rašo, turbūt jais ir gyvena. Svarbūs jam liko gimtieji Veisiejai, nuolat iškylantys jo eilėse. Poetas neslėpė esąs laimingas, kad vis dar turi ten ir verslo reikalų. „Beveik kiekvieną savaitę vykstu į savo gimtąjį rajoną. Kartu su partneriais mano įmonė rengė Lazdijų r. savivaldybės 2011–2020 m. strateginį plėtros planą. Konsultavome rengiant ir įgyvendinant daugybę projektų. Dirbau ir su vietos mokyklų renovacijų projektais – Šeštokų, Krosnos, Seirijų, Šventežerio, Kapčiamiesčio, gimtųjų Veisiejų“, – vardijo SIKSC plėtros direktorius ir džiaugėsi, taip atsirandą progą pabendrauti su tais, kurie pažinojo jo mamą, dirbusią Lazdijų rajone vokiečių kalbos mokytoja.<br /> Verslo projektai turbūt nesutrukdys G.Bleizgiui šią žiemą pristatyti dar vieną naują knygą. Negana to, jis pažadėjo per jos pristatymą pagaliau viešai pagroti klasikine gitara, nors tai jam bus tikras išbandymas. Panašu, kad jei ieško išbandymų, išbandymai įkvepia. „Pastarieji 10 metų man buvo vienas didelis įkvėpimas. Buvau ir tebesu labai laimingas, nors net ir labai skaudaus per juos nutikę“, – sakė poetas. Prisipažino puikiai suvokiantis, kad negailestingai degina savo jėgas, kad jų gali pritrūkti.<br /> Jotvingiška negaila, susideginimo paprotys, bet ką čia padarysi: iš jotvingių krašto ir kilęs. Raminuosi, kad „gyvybė visa iškenčia išsilaiko / prisitaiko /gyvybė visada laimi ir štai / tokia mano ateitis.“, kaip rašo pats poetas. Ir kad Ponia su vualiu turės verstis per galvą maskuodama savo dvoką ir labai ilgai kamuotis, kad pagaliau pajėgtų prisėlinti prie šio žmogaus.</p> <p>(Rūta Klišytė www.valstietis.lt 2014-08-16)</p>
<p>Gintaro Bleizgio poezija – nerami, spustelinti apžiūrėti atviro ir intymaus išgyvenimo epicentrus, kuriais norima sutelkti į metafizinį potyrį. Tikrinamas dvasios ryšys su savimi, savo gyvenimu, ne visada juos tapatinant. Rinkinio „Kai sėlinsi manęs“ ašis – mirties nuojauta, kuri papildo jau ankstesnes poeto knygas, tačiau netampa vien ėjimu iš kančios. Eilutėse spurda persmelkiantis tikėjimas amžinuoju ir žemiškuoju gyvenimu, o mirties alsavimas išskiriamas gyvybės apraiškose: „aš žinau kaip ji bijo / kaip kvepia kaip trankos / lakštingalos // kaip dega ir nyra // į tamsą // alyvų žiedai“ (p. 25). Apskritai G. Bleizgio subjektas aktyvaus jutimo, o teksto erdvė gausi dirgiklių. Kuo intensyvesnis pasaulio gyvumas, kuriam pasitelkiami ir sustiprinti pasakymai, tuo stipresnis išgyvenimas, laikinumo trauka. Tokiame kontekste sėlinimas (tylus ėjimas, slinkimas norint būti nepastebėtam) tarytum nesiderina, išnyra per baikščiai, nors mirtis, esanti neišvengiama, sakytum, orfėjiška: „ateina mirtis / (...) / iš už nugaros“ (p. 30), nuolat liudijama, jog tenka „gyventi nesiliaujančio // nykimo akivaizdoje“ (p. 15).&nbsp;<br /> G. Bleizgys domisi sąmonės virsmu, priimamais tikėjimo išbandymais, meno ir egzistencijos susikirtimu, o jo subjektą norėtųsi gretinti su „mąstančios nendrės“ įvaizdžiu. Tekstai plečiasi per tikrovės momentus – vaikystės, artimojo slaugymo patirčių – ir visai kitu kalbėjimu, kuriam nebereikia atramos, kad autentiškai skleistųsi. Pirmuoju atveju nekeista manyti, kad autoriui rašymas reikšmingas pirmiausia sau, nes eilėraštį valdo šiurkštokai pateikiamas, dažniausiai laužančios realybės impulsas, kai remiamasi priežastiniu, dienoraščiui būdingu dokumentalumu („1989-ųjų lapkričio šerkšnas / ir juoduma - - tada / dar paauglys (keturiolikos)“, p. 7; „bokserių veislės kalytė // žuvo 2010-aisiais susidūrusi / su nematomu priešininku“, p. 83), lyg saugant asmeninę atmintį, o kitiems parodant tvirtą objektyvumo sąlygą, per tai patikrinančią savo ryšį su kita esamybe. Tačiau poetas atskleidžia, kad kito pobūdžio tekstuose, kuriuose atsisakoma atramų, jam tokį tikslą pasiekti taip pat sekasi, tik grakščiau. Viename iš įsimintiniausių „Kai sėlinsi manęs“ eilėraščių – meditaciją primenančiame cikle „Kalnuos – su negyvenama savo puse“ ne vien atveriamas dialogas su Dievu, bet jis kartu ir peržengiamas. Poeto pamėgta už žmogų amžinesnė stichiška gamtos apsuptis (kalnai, upė, akmuo) leidžia subjektui būti jos dalimi ir priešpriešose stovinčiu vienetu, sykiu – patiriančiu, kuris prilygtų visur Esančiajam („žmonės / išsivadavę iš sąmonės / kurie tiesiai / kreipiasi į Tave // išjudindami kalnus“; p. 73). G. Bleizgio subjekto išeitis – ne kovoti, išsilaisvinti, ne vien kalbėti su Dievu ar Dievui (tai įprasčiau šiandienos poezijoje, poetas taip pat to nevengia), o sekti jo stiprinančiu pavyzdžiu ir atverti tą galimybę tekstu. Sielos ir sąmonės tyrumas („tai bent turėjai spindėti / kad viskas būtų gyva“, p. 59) suvokiami kaip žmogui sunkiai prieinamas siekinys, padedantis susitaikyti su pasauliu ir prigimtine vienatve.&nbsp;<br /> Tokiame kontekste autorius palengva atsisako kalbėjimo apie rašymą ir renkasi bepročio – regimosios realybės atsisakančiojo, įžvelgiančiojo daugiau (kalbama apie juodą, nematomą pusę, nesamus dydžius) – vaidmenį. Poezija išnyra kaip tylos, vidinės žodžio pusės, juo neišreiškiamos patirties, kuri apskritai svarbi knygoje, ne tiek kaip kalbos žymuo. Introvertiškas kūrybos pobūdis jį pateisina, realizuoja, nors renkamasi vartoti krikščionišką simboliką ir kasdienius, pernelyg įprastus, tiesiog sustiprintus žodžius („vėjo vargonai“, „cypt / milijonai naujų burnų“, „žūtbūtinis lietus“ ir t. t.). Kartais ilgųjų eilėraščių struktūra neatrodo paslanki, bet energingas ritmas, kalbėjimo įsitikinimas išveda. Kita vertus, „Kai sėlinsi manęs“ – tarpinė knyga, susisiekianti ir su „Jonu Krikštytoju“ (2010) bei „Sodu“ (2012). Kūriniai, kaip ciklas „Kalnuos – su negyvenama savo puse“, knygai leidžia susidaryti ir įgauti veidą.&nbsp;</p> <p>Savaitraštis „Nemunas“, 2014 07 03</p>
<p>Ar galima rašant recenziją dalį dėmesio skirti ne knygai, o sau – jos sukeltoms emocijoms aprašyti? Turbūt galima. Juk tai ‒ dalis teksto suvokimo, tik asmeniškesnė. Gintaro Bleizgio poezijos knyga „Kai sėlinsi manęs“ (2014) man sukėlė tokį emocijų proveržį, kokio tikrai nesitikėjau. G. Bleizgio eilėraščiuose perskaičiau tai, kas grąžino prieš trejus metus išgyventas patirtis – onkologinę mamos ligą, vėliau – mirtį. Buvo skaudu, sprangu. Paskui – švaru. Poezija lyg terapija, apsivalymas, iškrova. Ši knyga stebina mirties pajautos gausa, jos intensyvumu. Net puslapiai palytėti juodų pirštų... Poetas irgi turėtų jaustis apsivalęs.</p> <p>G. Bleizgio poezija – egzistencialistinė, kelianti laikinumo, asmens laisvės, santykio su Dievu klausimus. Pavadinimas „Kai sėlinsi manęs“ nurodo, kad mirties tema bus dominuojanti. Tekstuose apie mirtį ryškios tamsios spalvos ar bent esama tamsaus objekto, daikto. Dažnai to objekto ar daikto patirtis ir tampa impulsu kalbėti: „vėjas vėl atpūtė juodasparnius“ (p. 83), „1989-ųjų lapkričio šerkšnas / ir juoduma“ (p. 7), „temsta ir vėjas svetimas“ (p. 59), „mirties kaukė ledinės grimasos“ (p. 63).</p> <p>Kartais eilėraščio pretekstas – tam tikros aplinkybės (dažnai susijusios su mirtimi): „tik kad matyčiau šį ežerą / pasakė man tėvas veisiejuos / tvarkydamas kapą“ (p. 45). Eilėraščio subjektas gyvena tarsi laukdamas mirties, ne tik žinodamas jos neišvengiamybę, bet ir nuolat jausdamas artumą. Mirties nuojauta persmelkusi visą jo būtį: „nebijok / sako nes iš žiedynų // ateina mirtis // iš lakštingalų // prietemų // lūpų // iš kiaurų debesų // iš už nugaros“ (p. 30). Ji patiriama visais pojūčiais: rega (žiedynai, prietema), klausa (lakštingala), lytėjimu (lūpos). Patirtis „iš už nugaros“ dar labiau sustiprina visus jutimus, nes eilėraščio subjektas tiesiogiai lyg ir nemato, bet jaučia ją kaip tam tikrą sandūros su nežinomybe keliamą kūno įtampą.</p> <p>Esama tekstų, kuriuose mirtis pasirodo kaip pačiame žmoguje esanti savastis: „daugybė // rėkiančios mirties manyje“ (p. 49). Ši ištara leidžia numanyti, kad mirties patirtis yra užvaldžiusi eilėraščio subjektą – ji per daug arti, per daug garsi.</p> <p>Įdomiausias ir stipriausias raiškos prasme ‒ skyrius „Metafizinis šuo“. Čia eilėraščio subjekto patirtys jungiamos su bibliniais įvaizdžiais ir simbolika: „dulkės ausy aš viską girdėjau – – – // pro dulkės ausį labiau / negu pro adatos skylę // lindo pralindo ilgi karavanai / su sielų erškėčiais“ (p. 80). Šiame tekste galima rekonstruoti Jėzaus ištarmę (Mt 19, 23-30): „Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“. Sielų erškėčiai ‒ tiek erškėčių vainiko, simbolizuojančio kančią ir išaukštinimą, tiek galbūt ir neišspręstų problemų (duriančio brūzgyno) metafora.</p> <p>Dar vienas reikšmingas simbolis ‒ degantis krūmas („skaudanti upė esu // degantis krūmas ‒ ‒“, p. 82). Senajame Testamente, Išėjimo knygoje, aprašomas Mozei pasirodęs degantis krūmas, iš kurio pasigirdęs Dievo balsas įsakė jam išvesti izraelitus iš Egipto vergijos. G. Bleizgio poezijoje šis įvaizdis išreiškia eilėraščio subjekto laisvės siekį, jo norą išsivaduoti iš kūniškumo, galbūt norą susitikti su Dievu. Pasirinktas nuolat degančio ir nesudegančio krūmo simbolis nurodo, koks stiprus yra subjekto siekis, tarsi jo niekas negalėtų sunaikinti. Tačiau to siekti nėra lengva ar malonu, net jei vaga ‒ kelionė ‒ aiški, juk liepsna degina („skaudanti upė esu“, p. 82).</p> <p>Mirtis visų pirma paliečia per kitus. Prieš porą mėnesių Šiauliuose viešėjęs Marius Burokas užsiminė, kad lietuvių poezijoje trūksta socialinio gyvenimo aktualijų. Aš jų radau keliuose šio skyriaus tekstuose. Turbūt nebėra šeimų, nepaliestų onkologinių susirgimų. Buriamasi net į vėžiu sergančiųjų, juos slaugančių artimųjų tarpusavio pagalbos grupes. Viename G. Bleizgio eilėraštyje subjektas stebi moterį, slaugančią nepagydomai sergančią motiną: „ji slaugė savo mamą kuri / dėl metastazių smegenyse / jau negalėjo nuryti maisto“ (p. 89). Svarbus jųdviejų – dukters ir motinos ‒ tarpusavio ryšys, kurio nesuvokia svetimieji ‒ gydytojai, siūlantys prijungti mechaninį prietaisą, maitinimo zondą, kai dukra atkakliai (ir švelniai) bando maitinti motiną šaukšteliu. Šis paprastas žmogiškas judesys leidžia subjektui nukreipti mintis į transcendentinį lygmenį: „Viešpatie / tegu būna palaiminti visi / esantys prieky manęs (…) / visi su stebuklingais šaukšteliais“ (p. 90).</p> <p>Išsiskiria eilėraštis „vėjas vėl atpūtė juodasparnius...“. Bokserių kalytės laidojimas tampa mirties įsisavinimo ritualu, jos refleksija: „mano stiprioji pusė – – // buvo sutriuškinta – – // ko nepajėgė joks kalėjimas – –“ (p. 84). Mirtis yra absoliuti laimėtoja. Žmogus, gyvendamas myriop, yra lyg duobkasys pats sau: „kol duobę kasiau / kol gyvenu“ (p. 84). Galiausiai laidojama kalytė susimbolinama, o mirčiai suteikiamas metafizinio šuns pavidalas: „tas milijardinis / kuris negailestingai į mane šnopuoja // metafizinis šuo // kurio nebijau“ (p. 85). Mirtis grėsminga, galinti pulti bet kada, besislapstanti. Ir vėlgi – čia pat, šalia. Aiškėja, kad nors mirtis kalbančiajam kelia neigiamų jausenų, vis dėlto jis jos nebijo. Šuns įvaizdis parankus galbūt todėl, kad šuo yra žmogaus prijaukintas gyvūnas, jis seka žmogui iš paskos. Ir mirties nebijoma, ji tarsi prisijaukinta, nors ir grėsminga. Galbūt šią nuostatą lemia ir tai, jog sapnuose eilėraščio subjektas bendrauja su mirusiaisiais, tarsi žino, kas jo laukia po mirties: „su daugybe mirusiųjų / kalbėjau // paskui išsiskirstė visi“ (p. 42). Galbūt galimybė „grįžti“ jį nuramina. Kita vertus, šuns – mirties įvaizdis gali būti siejamas ir su Cerberiu – trigalviu Hado šunimi, kuris saugojo Tartaro vartus, kad mirusieji iš čia neišvyktų, o gyvieji nepatektų.</p> <p>Gyvenimas G. Bleizgio poezijoje išreiškiamas lauko, ežero, kalno, kelio, miško metaforomis. Tai objektai, kuriuos reikia įveikti – pereiti, perplaukti, įkopti. Jie visi turi tam tikro mistiškumo, neaiškumo, sunkumo, dinamiškumo: „turi užgimti ir pereiti / visą šitą didelį lauką / visus kalnus // kaulus“ (p. 50). Galima atkreipti dėmesį ir į sąskambį „kalnus-kaulus“. G. Bleizgys žaidžia eilėraščio mikrolygmeniu ‒ garsų, žodžių sąskambiais, kurdamas vientisą poetinį vaizdą. Štai čia kaulų vaizdinys simbolizuoja mirtį gyvenimo, kaip kelionės‒kopimo į kalną paradigmoje. Neretai vartojamos dar tikslesnės metaforos – uolos, skardžiai, kelkraščiai, griūtys. Tai pavojingos, ribinės situacijos, kuomet eilėraščio subjektui reikia saugotis: „daugybė kelkraščių griūčių ošiantis / sparnų miškas – – pro juos visus / brautis kaip pro kokias šakas“ (p. 60).</p> <p>Eilėraščio subjektas jaučia gyvenimo laikinumą ir trapumą: „viskas yra laikina viskas praeinama / viskas subyra yra tik kelias“ (p. 62). Trumpaamžiškumas būdingas ne tik žmogui. Matydamas krentantį lapą, eilėraščio subjektas mąsto, kad jis krenta žemėn ir kitą pavasarį jo nebus, kai „viskas iš naujo žaliuos“ (p. 44). Pasirinkti gamtiniai įvaizdžiai (o ir pati laikinumo idėja) nėra nauji, originalūs lietuvių poezijoje. Gamtos ir žmogaus paralelės, kalbant apie gyvenimo trapumą, artėja prie rašymo klišėmis, banalybėmis.</p> <p>G. Bleizgio poezijoje esama aiškios skirties tarp šiapusybės (kurią miręs žmogus paliks) ir anapusybės, kurioje laukia Dievas. Galbūt tai rojus, kalbėtojo vadinamas Tėvo namais. Tai vieta, kuriai reikia specialiai pasirengti ‒ galbūt per mirtį: „žmogus išprotėtų čia / netikėtai / pakliuvęs“ (p. 58). Galima spėti, kad ir šiapusybėje yra Dievo buvimo ženklų. Eilėraštyje „tegu nebegrįžta balsas...“ (p. 54) pasakoma, kad Dievas yra visur. Jis tarsi atveria kalbančiojo sielą, leidžia jam pažinti patį save, būties slėpinius: „Viešpatie kaip man gyvent / tarp apreiškimo ir kasdienybės“ (p. 22). Galbūt dėl šio ypatingo, pasitikinčio santykio su Dievu ir mirties, kuri yra tamsi ir baugina, nebijoma. Netgi norima išsivaduoti iš sąmonės ir tarsi susilieti su Dievu. Tačiau tai įmanoma tik „įveikus“ gyvenimą: „reikia ilgai labai ilgai kopti / kad išplauktum į kitą vandenį“ (p. 67). Svarbus ir vedlio motyvas, ypač ryškus eilėraštyje „tango su sigitu geda ‒ la divina komedia“ (p. 94), kur tarsi suliejamos kelios figūros ‒ mirusio poeto S. Gedos, „mokslininko iš kauno“ ir šventąjį primenančio paslaptingu bendrakeleiviu tapusio sekamo žmogaus:</p> <p><em>Maždaug už trisdešimties metrų virš manęs</em></p> <p><em>Ateina tas kurio ieškojau ir iš pradžių</em></p> <p><em>Nei veido nei plaukų dar negalėjau</em></p> <p><em>Įžiūrėti aiškiai nes kaip tik</em></p> <p><em>Jam už galvos išlindus saulė akino</em></p> <p>p. 96</p> <p>Saulė už galvos ‒ tarsi aureolė. Taip natūraliai sujungiama tai, kas šiapus (gamtiška), ir tai, kas galbūt yra anapusybės, sakralumo įsiterpimas į žmogaus gyvenimą.</p> <p>Paskutinį knygos skyrių „Pradžia“ sudaro vos vienas eilėraštis – „Pavasario balsai“. Abu pasirinkti pavadinimai nuteikia viltingai, lyg po žiemos (neigiamų patirčių) turėtų ateiti pavasaris (teigiami dalykai). Tačiau eilėraščio subjekto nuotaikos ne tokios: „kodėl kiekvieną / dieną privalau būti / stipresnis už nebūtį? // artėja žiauriausias pasauly lietus“ (p. 107). Čia derėtų prisiminti ir literatūros tradiciją ‒ savo rinkinį „Pavasario balsai“ yra pavadinęs Maironis ir jį perleisdamas (pildydamas vis naujais tekstais) pavadinimo niekad nėra keitęs. Juolab tos sąsajos akivaizdžios, nes liudijamos tiesiogiai: G. Bleizgio tekste Maironio vardas paminėtas jungiant su Ekleziastu: „gyvenimas / tėra nebūties dūmas ‒ ekleziastas / maironis žodžiai“ (p. 107). Maironis yra rašęs: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės“, Ekleziastas ‒ „Miglų migla! Viskas migla! Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, / kuriuo jis triūsia po saule?“ (Mokytojo 1,1-12). Taip ir G. Bleizgio eilėraščio subjektas stoja į žūtbūtinę kovą su mirtimi, tačiau jau iš anksto jausdamasis pralaimėsiąs: „audžia // mano įkapių rūbą“ (p. 107). Sunkiems ligoniams pavasaris yra kritinis metas. Gamtos proveržio jautrieji neatlaiko. Šį įspūdį dar sustiprina paskutinės rinkinio „Kai sėlinsi manęs“ eilutės: „palesinkit mirusius // nušluokit sniegą / nuo tako“ (p. 108). Paukščiai ir ankstesniuose knygos tekstuose buvo siejami su mirusiaisias, dvasių pasauliu. Šiose eilutėse kaip niekad arti jaučiama mirtis. Skyriaus pavadinimas „Pradžia“ gali reikšti ir eilėraščio subjekto galimą susitikimą su Tėvu Jo namuose. O galbūt jis tikisi nugalėti mirtį? Klausimų daug. Manau, tai geros poezijos bruožas.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/straipsniai/2921-modesta-jurgaityte-palesinti-mirusiuosius" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a> 2014 06 26</p>
<p>Poetas Gintaras Bleizgys šių metų gegužės mėnesį išleido naują eilėraščių rinkinį „Kai sėlinsi manęs“. Bernardinai.lt skaitytojams siūlome pokalbį su šiuo poetu ne tik apie naująją knygą, poeziją, bet ir apie tikėjimą, kuris, pasak pašnekovo, yra visų svarbiausias.&nbsp;</p> <p>– Visai neseniai pasirodė nauja Tavo poezijos knyga „Kai sėlinsi manęs“. Kada subrendo idėja leisti šią knygą? Kokį Tavo gyvenimo ir kūrybos laikotarpį reprezentuoja šis eilėraščių rinkinys?</p> <p>– Tuo metu, kai pradėjau rašyti „Kai sėlinsi manęs“, dar nebuvo išleisti du paskutiniai rinkiniai – „Jonas Krikštytojas“ ir „Sodas“. Jaučiau, kad turiu daug laiko, todėl neskubėjau.&nbsp;</p> <p>Paskutinis šios knygos eilėraštis „Pavasario balsai“ parašytas jau 2013 m., rodos, kovo mėnesį. Taigi, šios knygos rašymo periodas buvo gana ilgas, tuo metu dar ir kitą knygą parašiau, kurią tik ruošiuosi leisti.&nbsp;</p> <p>Pirmajame šitos knygos skyriuje, kuris pirmiausia ir parašytas, kalbama apie Dievą, apie tai, kaip man gyventi tarp Apreiškimo ir kasdienybės. Tuo metu po „Sodo“ rašymo jaučiausi tarsi būčiau išvydęs kažkokį didesnį praregėjimą. Bet apie tai parašyti sudėtinga.</p> <p>Gal ir išsikėliau sau per aukštą kartelę, paskui kurį laiką visai negalėjau rašyti, nes kaip rašyti, pavyzdžiui, apie Apreiškimą. Ar tai dar poezija, ar jau turėtų būti kas kita? Paskui turėjo praeiti dar kiek laiko, kad nusiraminčiau ir toliau rašyčiau paprastesnius dalykus. Taip susidėliojo šita knyga. Iki dabar nuogąstauju, kad ji nėra labai vientisa, kad tokia gana blaškyta, šiaip ar taip, knyga susidarė. Joje yra ir gana neblogų pavienių eilėraščių, kurie bus svarbūs mano gyvenime ir tolesnėje kūryboje.&nbsp;</p> <p>– Esi minėjęs, kad naujosios Tavo knygos pavadinimas turėjęs būti „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs“, kaip nutiko, kad liko tik antroji dalis?&nbsp;</p> <p>– Taip norėjau šią knygą pavadinti. Bet toks pavadinimas yra labai ilgas ir žodis „mirtis“ pavojingas dėl sentimentalumo, banalumo. Ir poetai, ir kiti žmonės, su kuriais pabendraudavau, sakė, kad nereikia rizikuoti su tokiu pavadinimu, tad ir nusprendžiau jį sutrumpinti.&nbsp;</p> <p>Ilgesnis pavadinimas – tai eilutė vieno mano eilėraščio, kuris yra pirmajame šios knygos skyriuje. Rašant šitą knygą, atsitiko toks keistas dalykas, kad buvo labai pajautrėjusios mano juslės ir vienu metu pradėjau labai gerai užuosti visokius augalus, kitus dalykus ir suprasti, iš kur tas kvapas sklinda. Pavasarį, vasaros pradžioje, kada viskas taip žydi ir kvepia, ėmiau svarstyti, koks galėtų būti mirties kvapas. Kartą eidamas gatve pradėjau galvoti, kad po šitom žemėm yra vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai.</p> <p>Pagalvojau, jog tie kanalizacijos vamzdžiai yra kaip liekanos, atgyvenos, kur nuteka kažkokie dalykai iš mūsų buities, iš mūsų kūnų, tarsi mirtis nutekėtų.</p> <p>Pamaniau, kad tikrasis mirties kvapas turbūt yra panašus kanalizacijos vamzdžių kvapą. Tada ir atsirado eilutė: „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs“. Kvepėk, kai ateisi, o ne smirdėk (juokiasi). Tai man buvo labai svarbu ir norėjau, kad atsispindėtų knygos pavadinime.</p> <p>Iš kitos pusės žiūrint, eilėraštyje, kuriame yra eilutė „išsikvėpink mirtie, kai sėlinsi manęs“, atsiduriama mirties tarsi giedančio paukščio akivaizdoje, kai anksti ryte nubudi, prižadintas giesmės. Atidarytas langas ir girdėti, kaip bunda visa gamta, vėjas, visokie paukščiai – tiesiog kunkuliuoja, verda gyvybė. Ir jeigu nebūtum mirties akivaizdoje, nepamatytum to gyvenimo galybės.&nbsp;</p> <p>Šiame eilėraštyje yra visokių juslių: ir uoslė, ir klausa, ir lytėjimas. Keista, bet kai klausiu žmonių, ką jiems reiškia žodis „sėlinti“, daug kas sako, kad tyliai eiti. Vadinasi, tai susiję su klausa. „Kai sėlinsi manęs“ reiškia, jog aš girdėsiu netgi sėlinimą, kad nepavyks...&nbsp;</p> <p>Spaudoj tai šen, tai ten apie šitą knygą jau pasirodė keletas straipsnių. Įdomu, jog buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tekstuose daug mirties, liūdesio, tačiau man taip neatrodo.</p> <p>Manau, kad šitos knygos esmė yra suvokimas, jog mirties ir laikinumo akivaizdoje labai išsiskleidžia emocijos, jausmai, juslės ir gyvenimo pajautimas. Nežinau, kiek man pavyko tai akcentuoti, bet vadinu šį rinkinį gyvybės knyga: čia viskas žydi, pleška, skleidžiasi, bunda. O mirtis, kuri už viso to stovi, tegul išsikvėpina ir tyliai sėlina – ne jos čia pasaulis.</p> <p>Tos mirties akivaizdoj gyveni visa jėga, o taip gal žmogus miegotum ir pramiegotum, ir nepatirtum tikro gyvenimo.&nbsp;</p> <p>– Ar kurdamas galvoji apie tą, kuris skaitys Tavo poeziją? Kaip įsivaizduoji savo idealųjį skaitytoją?&nbsp;</p> <p>– Iš tikrųjų kuo toliau, tuo mažiau galvoju apie skaitytoją. Stengiuosi būti savimi ir rašyti taip, kaip rašau, niekam nepataikaudamas ir netaikydamas.</p> <p>Labai norėčiau, kad mano kūrybos skaitytojas būtų krikščionis, kuris išmano Bibliją ir krikščioniškus kontekstus, ir, aišku, turintis kuo geresnį filologinį išsilavinimą. Mano požiūriu, kiekvienoje meno srityje, kurioje esi, turi būti profesionalas, o tai reiškia, kad turi puikiai išmanyti tą sritį, šiuo atveju literatūrą, tik tada gali kurti. Skaitytojas irgi turi atpažinti tam tikrus literatūrinius dalykus ir žinoti, kaip kas keitėsi istorijoje, kas čia naujo.&nbsp;</p> <p>– Esi užsiminęs, kad savo poeziją laikai tam tikra evangelizacijos priemone ir suvoki ją kaip misiją...&nbsp;</p> <p>– Mano poezija yra verčianti susimąstyti apie dalykus, kuriuos mes visi patiriam: netektis, baimes, skausmus. Tos patirtys žmogų ir kreipia prie Dievo. Tik, kai sakau, kad mano skaitytojas turėtų būti tikintis ar krikščionis, noriu pasakyti, jog neturiu tikslo kreipti prie dievo apskritai, prie kažkokio dievo. Savo gyvenime ir kūryboje stengiuosi konkrečiai būti krikščionių Dievo tarnautoju. Į šitą klausimą žiūriu rimtai ir skaudžiai, nes dažnai susilaukiu pastabų, kodėl kalbu konkrečiai apie krikščionybę, juk galima abstrakčiau kalbėti apie bendražmogiškus dalykus. Tada, jei tas kitas pašnekovas būna vyras, aš kartais paklausiu: „Ar tu turi žmoną“, sako: „Turiu“. Vėl klausiu: „Ar tu esi jai ištikimas?“ – „O prie&nbsp;<br /> ko čia“, – sako. Tuomet atsakau: „Taip yra ir su Dievu, nes Bažnyčia yra Dievo nuotaka.“</p> <p>Taigi, apie tikėjimą neišeina abstrakčiai kalbėti, nes abstrakčiai yra niekas, o išties viskas labai konkretu. Nežinau, kiek toks kalbėjimas mano kūrybai duoda pliusų ar minusų, nes įdeda ir į tam tikrus rėmus – nesu visiškai laisvas. Bet man kūryba nėra svarbiau už tikėjimą, ir aš jau esu ne kartą tai sakęs, jeigu susiklostytų aplinkybės, kad reikėtų rinktis: arba kūryba, arba tikėjimas, tai aš ramiai jos atsisakyčiau.&nbsp;</p> <p>– Kartais Tavo poezijoje matomas santykis su Dievu toks aktualus, toks stiprus, kad kai kuriuos tekstus galima vadinti malda. Galbūt poezija Tau yra būdas kalbėti ne tik apie Dievą, bet ir su Juo?&nbsp;</p> <p>– Neseniai iš krikščionių moterų susilaukiau tokių pastabų: tavo kūryba, sako, yra liūdna, o tikintis žmogus garbina Dievą džiaugdamasis. Aš nematau liūdesio savo kūryboje, matau atvirumą. Jei eilėraštis kaip malda, tai jame yra daug intymių dalykų, kuriuos gali išsakyti žmogui, atsisėdus vienas prieš kitą, bet reikia tą žmogų geriau pažinoti, reikia nueiti kartu tam tikrą kelią. O su Dievu bendrauji daug metų ir Jam išsakai daug dalykų, esančių paslaptyje. Kūryba yra kaip būdas tai išsakyti ir bendrauti su Dievu. Manau, kad tai yra Dievo šlovinimas giliąja prasme.</p> <p>Niekada kūryboje arba su kūryba nėra blogai. Galvoju, kad tai yra tikrasis Dievo&nbsp;<br /> garbinimas. Nesu toks žmogus, kuris galėtų laisvai vaikščioti gatvėmis ir skelbti Evangeliją, nes esu uždaresnio būdo. O poezija man yra išėjimas į viešumą, galima tai lyginti su kalbėjimu gatvėje, nes išviešini, išspausdini tekstus ir visi gali juos skaityti. Kas nori, gali juoktis, gali galvot, kad čia rašo koks nors išprotėjęs ar dar ką nors. Tai yra apsinuoginimas. Bet, mano požiūriu, visas pasaulis yra Dievo ir nėra ko gėdytis.&nbsp;</p> <p>– Literatai ir teologai diskutuoja, kas yra krikščioniškoji literatūra. Vieni teigia, kad jos laikai jau seniai pasibaigė, kiti sako, jog kiekvieną literatūros kūrinį, kuriame regimas pozityvus santykis su krikščionybe, galima priskirti krikščioniškajai literatūrai. Kokia Tavo nuomonė? Galbūt ir Tavo kūrybą būtų galima vadinti krikščioniška?</p> <p>– Mano nuomone, ne visa literatūra, kuri vadinama krikščioniškąja, yra tokia. Krikščioniškąja literatūra aš vadinčiau kūrinius, kurių ne tik tematika krikščioniška, bet ir autorius gyvena pagal Dievo valią. Jeigu geria, rūko ir panašiai, o tuo pat metu rašo atseit krikščionišką literatūrą, aš manau, kad tai yra neįmanoma. Todėl kad, mano požiūriu, krikščioniškoji literatūra kyla iš Šventosios Dvasios, o Šventoji Dvasia negyvena ten, kur yra nuodėmė.</p> <p>Tokia pozicija kelia labai daug įtampų ir pykčio su kai kuriais šiuolaikiniais poetais, kurių, nors jie save vadina krikščioniškais kūrėjais, aš nelaikau tokiais.&nbsp;<br /> Manau, kad literatūroje ar kituose menuose neišeina kalbėti apie Dievą, jei esi&nbsp;<br /> apsisvaiginęs kokiomis nors priemonėmis, tai yra savęs apgaudinėjimas. Žodis yra tuščias, jeigu jame nėra turinio ir veiksmų. Pagal tai aš vertinu literatūros krikščioniškumą ir todėl iš istorijos daugelį kūrinių, kurie remiasi ne Biblija, o kažkokiais kitais šaltiniais, mitais ir supina tai su Biblija, irgi nelaikau krikščioniška literatūra. Bet čia yra mano požiūris.</p> <p>Ar mano paties kūrybą galima laikyti krikščioniška? Labai norėčiau, kad taip būtų, bet pats neišdrįsčiau taip pasakyti.&nbsp;</p> <p>– Įdomu, ką galėtum laikyti autoritetais savo dvasiniame gyvenime...&nbsp;</p> <p>– Žinoma, pagrindinis autoritetas man yra Kristus. Esu reformuotosios Bažnyčios atstovas, todėl, suprantama, man svarbus Martynas Liuteris. Iš Biblijos reikšmingi Jonas Krikštytojas ir apaštalas Paulius. Tiesa, ir pačią Bibliją kaip Dievo Žodį galiu laikyti autoritetu.</p> <p>Iš šventųjų labiausiai žavi Pranciškus Asyžietis. Pranciškonus sieju su meile, atleidimu. Manau, kad to pranciškoniškumo trūksta reformuotose bažnyčiose, ir labai noriu jo ten įnešti. Man itin artima Pranciškaus nuostata, jog mirtis yra sesė, kad visi yra broliai, seserys.</p> <p>Man patinka tie katalikų šventieji, kurie pabuvę tam tikroje aplinkoje jau nebegalėjo pritapti prie šio pasaulio, nes jie jau pamatė tai, ko šitas pasaulis negali iškentėti, atlaikyti.&nbsp;</p> <p>– Yra tokia pjesės T. Wilderio „Mūsų miestelis“ scena, kurioje jau mirusi veikėja kitam mirusiajam užduoda klausimą: „Ar gyvendami žmonės suvokia savo gyvenimą?“, atsakoma: „Ne. Galbūt šiek tiek šventieji ir poetai.“ Ar iš tiesų rašymo dovana padeda geriau suprasti gyvenimą? Kuo Tavo dvasiniam gyvenimui svarbi kūryba?</p> <p>– Visą laiką galvoju, kas yra pirmiau mano gyvenime – kūryba ar tikėjimas. Aišku, kūryba irgi atskleidžia gyvenimą. Tačiau gyvendamas, pamatai tam tikrų dalykų, kurie slepiasi už regimybės, bet yra esminiai. Iš to atsiranda kūryba, apie tai mėgini parašyti. Tad dabar kyla klausimas, ar kūryba atskleidžia gyvenimą, ar atvirkščiai – ji atsiranda tik po to, kai pamatai tam tikrus dalykus.&nbsp;<br /> Kartais aš savęs klausiu: nejaugi tai tik poezija? Ankstesnėse knygose yra tokių eilučių, iš kurių matyti, kad, mąstydamas apie tikėjimą arba apie kokius nors „apreiškimus“, galvoji, nejaugi tai tik poezija. Taigi, poezija man yra tik poezija, o tikėjimas yra net tikėjimas. Toks yra skirtumas.</p> <p>Žinoma, kūrėjai pamato kai ką daugiau, todėl ir kuria, bet mano tikslas būtų laikytis dvasinio tyrumo. Tai reiškia nepaleistuvauti su visokiomis dvasiomis, kaip aš sakau, nes, manau, kad už visko yra dvasia ir į ją remiasi materija. Už visko, ką mes patiriam, liečiam, kalbam, slypi dvasia ir dažnai, mano manymu, menininkai bendrauja su dvasiomis, bet ne su šventosiomis dvasiomis. O jos visos yra turinčios daugiau energijos negu žmogaus kūnas, ir jie parašo įvairių dalykų, daro atradimų, bet tai kartais yra ne tas kelias, kuriuo reikėtų eiti.&nbsp;</p> <p>– Teologas, poetas Jacqeues Gauthier yra pasakęs, kad pačios tinkamiausios priemonės prisiartinti prie slėpinio yra tyla ir poezija. Kai kuriuose Tavo tekstuose matyti, kad poezija yra tarsi nesibaigiąs kalbėjimas, kurį norėtum sustabdyti. Naujajame rinkinyje daug tylos, siekio būti joje, tyla fiksuojama, mėginama ją apčiuopti, suturėti: Viešpatie kaip man gyvent / tarp apreiškimo ir kasdienybės / ir nejaugi / gadinsiu viską mėgindamas / užrašyti mėgindamas / rasti formą ir išvadas, jos nepakanka, ankšta. Panašu, kad net poezija turi nutilti prieš slėpinį...&nbsp;</p> <p>– Čia svarbus meistriškumo motyvas. Tai, ką jauti, supranti, pamatai, pasakai banaliau, paprasčiau, negu iš tikrųjų pamatei. Ir neužtenka žodžių tai įvardyti, nes kai įvardiji, supaprastini. Todėl nejaugi gadinsiu viską mėgindamas užrašyti. Bet kita vertus, kada tu nutyli, žiūri, būni ten kažkur ir mėgini įvardyti – kuri naują žodį. Ne kaip patį žodį, bet kaip tekstą, naują darinį, naują kūrinį, naują būtį. Ir nežinia, ar tu taip prapleti pasaulį, ar jį sumažini. Iš tikrųjų, patirtį, kurią sunku įvardyti, ištardamas žodžiais, sumažini. Tačiau kartu sugebi pasakyti taip, kad prapleti tai, kas apskritai žodžiais yra pasakyta. Ir galbūt paskui kokiam nors žmogui, skaitančiam tavo poeziją, padedi pajausti daugiau negu pasakei.</p> <p>Taigi, čia yra dvi pusės. Jeigu klausiu: nejaugi gadinsiu viską mėgindamas užrašyti, tai kodėl rašau? Mes vis tiek nematom tos didybės, kokia yra iš tikrųjų. Ir todėl rašydamas kartais galbūt praplečiu žmogaus siaurumą. Tikiuosi, kad taip.&nbsp;</p> <p>– Viename tekste sakai, jog, norint kalbėti apie Karalystę, reikia įveikt save – poeziją – nutilt. Kaip supranti Dangaus Karalystę ir ką praktiškai Tau reiškia būti jos piliečiu?</p> <p>– Ji yra tarp mūsų. Būti Dangaus Karalystės piliečiu reiškia būti šito pasaulio ir visatos valdovu, tačiau tarnauti laukiant sugrįžtančio tikrojo šeimininko. Tai savo noru atiduoti save tarnauti. Tai kelti ne vaidus, bet nešti taiką. Tavęs negali išgąsdinti nei didžiuliai agresoriai, nei sudėtingos gyvenimo aplinkybės, nes tu nebijai – esi Dievo vaikas. O Dievo yra šitas pasaulis ir tau jisai paliktas prižiūrėti.</p> <p>Įsivaizduoju, kad Dangaus Karalystė yra prasidėjusi mano ar kito tikinčio žmogaus gyvenime ir niekada nesibaigs. Kūryboje daug metų mėginu kalbėti apie Karalystę ir gal paskutinėse knygose tai pavyksta. Yra tikrai sudėtinga to nesubanalinti, nes gali paprastai parašyti, bet tai nebus literatūra. Pavyzdžiui, mano knygoje „Sodas“ yra toks ciklas, tik ne iš eilės sudėtas, „Jonos atgailos eilėraščiai“. Juose matomas suvokimas, kad ne nuo tavęs viskas priklauso, kad tavo protas yra per menkas, nes vyksta dalykai, kurie nepaaiškinami protu. Žiūri, kad viskas tau baigiasi gerai, kad Dievas viską tvarko.</p> <p>Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra atleidimas. Jeigu sugebi atleisti, išsivaduoji iš visokių kūniškų saitų, dėsnių ir gali būti tikruoju prižiūrėtoju, patarnautoju, Šeimininko atstovu. Dangaus Karalystės piliečio turėtų nežeisti tai, kas vyksta aplinkui, nors ir neteisinga, ir į jį skaudžiai nukreipta. Nes jeigu pradedi pykti, tai reiškia, esi pasaulio pilietis, jau vergauji, o ne valdydamas tarnauji.</p> <p>– Pacituosiu Tavo eilėraščio fragmentą: dar nežinojau koks alinantis gali būti poeto gyvenimas. Kodėl poeto gyvenimas yra alinantis? Su kokiais sunkumais tenka susidurti kaip poetui?&nbsp;</p> <p>– Pagrindinis sunkumas yra toks: jei nori būti tikras poetas, turi rašyti taip, kaip niekas iki tavęs nerašė. Tai reiškia, kad turi išmanyti viską, kas parašyta anksčiau, ir pradėti rašyti kitaip. Kaip aš sakau, tai yra lygu numirti ir prisikelti. Nes turi padaryti tai, ko dar nebuvo.</p> <p>Tam neužtenka literatūrinio išmanymo, žaidimo. Reikia visu savo gyvenimu išeiti į kitokias patirtis, nes turi būti pasiektas tam tikras rašymo meistriškumas. Todėl alinamas yra poeto gyvenimas, nes rašymas yra tik po to, tik trupiniai nuo to, ką patiri ir ką išgyveni. Kita vertus, kai tai patiri, pasirodo, kad esi labai silpnas, o manei, kad taip nėra. „Sodo“ rašymas buvo labai intensyvus ir būdavo momentų, kai pradeda ir galvą spausti, jauti, kad reikia sustoti, nes kūnas tiesiog neišlaiko fiziškai. Tai yra alinami dalykai.</p> <p>Jeigu įsivaizduotum, kad turi užkopti į kalnus, į kažkokį aukštį tam, kad kažką pamatytum, vien užlipimui reikia daug jėgų. Užkopęs apsidairai ir nusileidi atgal, sakykim, parašai knygą. Ir kai pradedi galvoti parašyt kitą knygą ir supranti, kad vėl reikės taip kopti, gali labai išsigąsti. Vis dėlto, pasirodo, įvyksta stebuklų – nejučiom imi ir vėl atsikliūni ten kur nors. Bet tam reikia daug fizinių ir psichinių jėgų. Ir šitas cituotas eilutes, prisimenu, rašiau labai sąmoningai. Tai tikrai nesusiję su bohema. Ne, tai susiję su patirčių išgyvenimais ir mėginimu kuo tiksliau jas įvardyt. Tai yra sunku.&nbsp;</p> <p>– Be poezijos dar rašai esė. Kuris žanras Tau pačiam artimesnis ir kodėl?&nbsp;</p> <p>– Žanro pasirinkimas priklauso nuo nuotaikos. Tiesa, esė reikia daugiau laiko, daugiau susikaupimo. Artimesnis tai vienas, tai kitas žanras, nors vis dėlto labiau poetu save laikau, ir poezija man yra artimesnė. O esė rašau tam tikrais periodais. Turiu minčių ir vis norisi dar tą ir tą parašyti, bet visokius per darbus nespėju. Ruošiuosi kitąmet leisti dar vieną esė knygą.</p> <p>Eseistika yra neatsiejama mano kūrybos dalis, papildanti, pratęsianti poeziją. Ir gal net ir pati savaime galinti būti, bet, manau, kad mano poezija yra stipresnė negu esė.&nbsp;</p> <p>– Tad grįžkime prie poezijos. Rinkinyje „Kai sėlinsi manęs“ vis švysteli vienatvės išgyvenimas. Žvelgiant iš šalies, vargiai galima Tave vadinti vienišu žmogumi: turi šeimą, mėgstamą darbą, bičiulių. Įdomu, jog kai kuriuose Tavo tekstuose su vienatve susiduriama net būnant Dievo artybėj. Kaip paaiškintum tokį vienišumą?&nbsp;</p> <p>– Labai įdomu, kad iš žmonių, kurie pasakė, kad mano poezija liūdna, o Dievas turėtų būti garbinamas džiaugsmu, gavau ir pastabą, kad esu kažkoks vienišas, ir tai yra blogai. To vienišumo priežasčių, manau, yra ir labai paprastų, ateinančių iš vaikystės. Šioje knygoje yra vienas eilėraštis apie tai, kaip namie, palėpėje, laukdavau, kol tėvai grįš iš darbo. Nuo vaikystės turiu tokių keistų išgyvenimų, kad esu paliktas. Atsimenu, kai buvau kokių penkerių metų, su močiute nuvažiavom į Palangą, prie jūros. Kitą dieną mane apėmė baimė, kad esu toli nuo tėvų, kad močiutė jau vyresnio amžiaus, ir kas bus, jeigu jinai numirs. Baimė, jog liksiu vienas. Tai toks didelis baimės potyris, kad pradėjau prašyt: važiuokim namo. Tokių jausmų patirdavau dar būdamas vaikas, darželyje ir kitur.</p> <p>Iš kitos pusės žiūrint, kai pradedi suvokti ir patirti, kad esam mirtingi, tai nors ir teigi, jog nebijai mirties, čia yra ir baimės, ir vienišumo. Aš visąlaik sakau: gimėm mes po vieną ir mirsim. Ir tą akimirką, kai mirsi, nors aplinkui stovės dešimt geriausių draugų, artimųjų ir laikys už rankos, tu vis tiek būsi vienas, nes jie nieko negalės tau padėti.&nbsp;</p> <p>Kiekvieną dieną patiriu jausmą, kad kitas žmogus yra kitas žmogus, o aš esu aš. Ir nieko negaliu padaryti: nei įeiti į kitą žmogų, nei jis – į mane. Tarp mūsų tam tikra prasme yra bedugnė. Galima manyti, jog tai psichologiniai dalykai, bet aš dar galvoju apie tai, kad kai Kristus Alyvų kalne meldžiasi: jei nori atitolink šią taurę, bet teesie tavo valia, nors didesnės vienybės su Tėvu niekas negali patirti, tuo momentu jis vis tiek patiria vienišumą.</p> <p>Taigi, galiu sakyti – taip, esu vienišas, bet tai yra normalu, žmogiška, ir aš galvoju, kad tie, kurie mano, jog nėra vieniši, tiesiog bijo tai pripažinti. Žmogus gali išsigąsti ir išprotėti, suvokęs, koks jis yra vienišas. Nors tuo pat metu ir būtų absoliučiam ryšy su Dievu.</p> <p>Aš vis pagalvoju, jeigu gyvenčiau vienuolyne, jei ten būtų atskiros celės, senoviniai pastatai, ilgi koridoriai, tamsa, man tai būtų didelis Dievo patyrimas, o kartu ir labai didelės vienatvės išgyvenimas. Bet ta vienatvė priartina prie Dievo. Apskritai vienišumo patyrimą sieju su suartėjimu su Dievu.</p> <p>Vienišumas – svarbus dalykas mano gyvenime ir kūryboje. Iš jo kyla didelė dalis mano poezijos.&nbsp;</p> <p>– Tavo poezijoje nuolat aktualizuojama kūno ir sielos problema. Daugelyje tekstų matoma skirtis tarp kūno ir sielos (supratau, kad man per ankšta tarp šių uolų ir savo kūno sienų nusprendžiau nepaisyti kūno). Iš kur Tavo kūryboje kyla toks neigiamas požiūris į kūną?&nbsp;</p> <p>– Apie kūną ir sielą daug mąstau. Per Marijos radiją klausydavausi laidų apie Jono Pauliaus II „Kūno teologiją“. Ten kalbama apie kūno ir sielos dermę, o man sunku ją patirti.</p> <p>Netoli Vilniaus, Nemenčinėje, yra lenkų kapinės, ten yra užrašas, kad jie laukia mirusiųjų prisikėlimo. Aš galvoju, jog mirusieji ne su tais kūnais bus prikelti, jie jau dabar yra prikelti.</p> <p>Tad, kai kalbam apie sielą ir kūną, aš manau, kad, kalbant metaforiškai, jau dabar Dangaus Karalystėje sėdžiu prie stalo su Kristumi.</p> <p>Kūnas yra kažkoks silpnas, įsivėlęs į visokias šios žemės problemas: ir juslines, ir baimes, ir geismus. Su jais kovoji, bet negali kūno pernešt, kaip Kristus pernešė – kaip tobulą ir tikrą auką. Dėl nuodėmės šitas kūnas stokoja Dievo garbės.&nbsp;</p> <p>– Viename poezijos vakare sakei, kad kai kurių tekstų neskaitysi, nes nenori pasirodyti silpnas, nevyriškas. Kaip pats vertini: jautrumas yra stiprioji ar silpnoji Tavo poezijos pusė?&nbsp;</p> <p>– Eilėraščius rašau iš tos silpnosios, jautriosios savo pusės, šiek tiek panaudodamas ir stipriąją. Bet kai skaitai eilėraščius viešai, norisi juos perskaityti paprastai, per daug nesileidžiant į emocijas. Kita vertus, kada skaitai eilėraštį ir negalvoji, ką skaitai, tada ir tie, kurie klauso, per daug negalvoja, ką klauso. O kai galvoji ir tuos išgyvenimus prisimeni, apima graudumas.</p> <p>Niekada gyvenime nesu verkęs iš liūdesio. Graudumas apima, kai supranti tam tikrų dalykų vienkartiškumą ir didingumą. Jeigu aš verkiu, verkiu dėl tam tikro reiškinio didingumo ir svarbos suvokimo.</p> <p>Knygą, kurią ruošiuosi išleisti, parašiau per keletą savaičių. Gruodžio mėnesį, ją rašant, užėjo toks keistas graudumas, buvo ne liūdna, bet graudu. Kelias dienas nežinojau, kas darosi: vaikštai, vaikštai... Tuomet nejučia juokais pradėjau rašyti ir parašiau tą knygą.</p> <p>Todėl įdomu, ar ji kitiems atrodys jautri, graudi, ar ne. Atvirumas, labai didelis atvirumas, galbūt ir yra stiprioji mano savybė. Tai ir pavojinga, ir banalu gali būti, bet nebūtinai tai yra silpnumas. Vis dėlto, kai esi labai atviras, atrodai pažeidžiamas, tuomet kiti mano, kad esi silpnas. Tai aš sakau: ateikit ir pamėginkit mano silpnumą (juokiasi).&nbsp;</p> <p>– Dėkoju už pokalbį.&nbsp;</p> <p>Kalbėjosi Elena Faustina Andrulytė SF.</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-06-25-apie-tik-poezija-ir-net-tikejima-pokalbis-su-poetu-gintaru-bleizgiu/119125" rel="nofollow" target="_blank">www.bernardinai.lt</a>, 2014 06 25</p>
<p>Šį trečiadienį, gegužės 14 d., prieš pat prasidedant penkiasdešimtajam tarptautiniam, didžiausiam poezijos festivaliui Lietuvoje „<strong>Poezijos pavasaris</strong>“ ir gausiai jo renginių programai, festivalio organizatoriai <strong>Rašytojų klubas</strong> kviečia į kitokį susitikimą – autorinį vieno kūrėjo, vieno žmogaus kūrybos vakarą. Tai poeto <strong>Gintaro Bleizgio</strong> naujos eilėraščių knygos „<strong>Kai sėlinsi manęs</strong>“ sutiktuvės.</p> <p>Renginio išvakarėse pasirodysianti knyga – jau septintasis savito poeto <strong>eilėraščių rinkinys</strong>. Tai sąžiningas, atviras bendravimas su pasauliu ir savimi, su šiuo laiku ir kitais laikais, lemiantis poetinį gyvybingumą visa ko, kas išgyvenama ir suvokiama. Tai poezija, tvirtinanti – „gyvybė visada laimi“, o toks tvirtinimas aprėpia egzistencijos, tikėjimo, priešybių regėjimo ir harmonijos prasmę. Ir knygos antraštėje užkoduota ši nuostata: pavadinimas „Kai sėlinsi manęs“ atėjo iš eilėraščio eilutės „išsikvėpink mirtie kai sėlinsi manęs“. Toks buvo ir pirminis eilėraščių rinkinio pavadinimas, o kodėl jis sutrumpėjo, autorius žada papasakoti vakaro metu.</p> <p><strong>Poezijos skaitymai</strong>, muzika, pasakojimai, klausimai ir atsakymai – toks bus vakaro formatas, kviesiantis publiką nelikti nuošaly ir kartu dalyvauti su autoriumi pasitinkant naująją knygą. Ne visai įprasta ir tai, kad šiame renginyje Gintaras Bleizgys bus vienas – be kitų poetų ar literatūros kritikų balsų.</p> <p>Daugeliui Gintaras Bleizgys žinomas kaip poetas, literatūros kritikas, taip pat eseistas. Ankstesnysis jo eilėraščių rinkinys „<strong>Sodas</strong>“ (2012) buvo apdovanotas <strong>Julijono Lindės-Dobilo premija</strong> bei<strong> Jurgos Ivanauskaitės premija</strong>, skirta už kūrybinės sąmonės atvirumą ir intensyvumą, už poetinę drąsą ir galią kurti metafizinę tikrovę, už poetinio žodžio įtaigą, kai žodis yra daugiau nei žodis, bet „išsiplėšęs išsprogęs grynuolis“. Gegužės 14 d., 17.30 val., vakaro svečiai, knygos skaitytojai galės įsitikinti, kad ir naujasis eilėraščių rinkinys veiks šiame kūrybos lauke.&nbsp;</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2017 Rugsėjis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Anapus uždarų durų
B. A. Paris
Knyga, apie kurią kalba visi
10.50 €
Lopšinė
Leïla Slimani
Daugelio šalių skaitytojus sužavėjusi istorija jau lietuviškai
10.00 €
Čilberio moterų choras
Jennifer Ryan
Pasaulinė naujiena!
10.00 €