Kaip mes mokėmės mirti

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Kaip mes mokėmės mirti

Kaip mes mokėmės mirti
-63%
Autorius: Vidmantė Jasukaitytė
Prekės kodas: 9789986397533
Pavadinimas Kaip mes mokėmės mirti
Žanras autobiografinis romanas
Metai 2013
Psl. skaičius 568
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-753-3
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 4.6 cm
Kaina: 8.11 € 3.00 €
Kiekis:  

Autobiografinis romanas – knyga apie vėžį

Knygos pasakotoja serga vėžiu, ją užklumpa žinia, kad vėžiu susirgęs ir jos mylimas vyras. Pasipriešinimas ligai, dvasinės galios jai atsispirti, įtikėjimas gamtos, maldų, žmogiškojo gėrio pajėgomis – šie motyvai, išreikšti energinga, sodria, įtaigia kalba, sukuria ypatingų įtampų lauką. Į siužetą įsilieja pačios autorės kūrybinės, politinės, kultūrinės veiklos ir asmeninio gyvenimo patirtys, jos suteikia kūriniui dienoraštiškų spalvų. 
Vėžio semantika įgyja metaforiškų reikšmių. Jų opozicija – skaudžių išgyvenimų paveiktos moters sieloje kylantis supratingumo ir atjautos jausmas, kuris išsilieja vidiniais monologais ir asmeniškomis maldomis. Moters ir vyro ryšys, grįstas stipriu jausmu, abiejų gebėjimas sukurti aukštojo bendravimo erdvę, daro stiprų įspūdį.
„Ši knyga apie vėžį – apie mano ir mano artimiausio bendrakeleivio susidūrimą akis į akį su mirtimi, po kurio išlikau tik aš viena. Pradėjau rašyti tikėdama, jog mano patirtis gali padėti daugeliui žmonių. Tačiau labiausiai ji padėjo man pačiai – atskleidė daugybę egzistencinių paslapčių ir atvėrė pasaulį – amžiną ir begalinį, kuriame niekas neišnyksta amžinai, tik pasitraukia iš mūsų akių. Be šios skaudžios patirties niekada nebūčiau žinojusi, kaip myliu gyvenimą, ką sugebu iškentėti dėl jo, nebūčiau atradusi kančios švytėjimo ir kančios laimės dar vieno avietinio ryto, dar vienos audringos, žaibuojančios nakties vardan. Ir nebūčiau žinojusi, kad dviems žmonėms būnant drauge niekas, absoliučiai niekas neturi jokios reikšmės, išskyrus patį buvimą drauge ir ieškojimus, kas tam buvimui suteiktų visų nuostabiausią prasmę. Didelis, visa apimantis ir visur esantis Dievas laikė mus savo kvėpavime, kad menkos žmogiškos jėgos kuo daugiau išlaikytų pažinimo skausmo ir kuo dažniau pajustų akimirkų laimės begalybę.“ – Vidmantė Jasukaitytė

Susiję leidiniai

Ambra
-54%
2.00 € 4.34 €
Tai, kas išlieka
-68%
3.00 € 9.50 €


<p>Į rankas pateko stora, daugiau nei 500 puslapių Vidmantės Jasukaitytės knyga „Kaip mes mokėmės mirti“. Iškart dėmesį patraukė subtili, stilinga ir kartu simboliška viršelio nuotrauka – į tolį besitęsiantis koridoriaus vaizdas. Pagirtinas Tomo Martišauskio darbas. Išgirdę V. Jasukaitytės pavardę daugelis prisimena tokius jos kūrinius kaip „Po mūsų nebebus mūsų“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“, „Aš nužudžiau savo dukterį“ ir kt. Šį kartą ji ryžosi rašyti autobiografinį romaną, kurio pagrindinė tema yra jos pačios ir jos vyro liga – vėžys. Romano pristatyme V. Jasukaitytė sakė, jog ši knyga buvo pati sunkiausia iš visų, kiek parašiusi. Tikriausiai pritarčiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovui Valentinui Sventickui, kad „labai sunku ką nors spręsti apie tokio pobūdžio kūrybą“. Kaip jis teigia, „knyga prasilenkianti su įpročiais, normomis, su tradicijomis, jos vieta labai neapibrėžta, neaiški“. Tačiau, manau, į tokią kūrybą reaguoti reikia ir netgi būtina.<br /> „Kaip mes mokėmės mirti“ nėra įprastas pasakojimas apie savo gyvenimą ir kūrybą. Veikiau tai išgyvenimų autobiografija ir, norisi paminėti, labai koncentruota – į asmeninius, giluminius potyrius. Kūrinys susideda iš apibendrinimų, samprotavimų, svarstymų, kartais objektyvių pasakojimų apie save ir artimus žmones, gydytojus, seseles. Tačiau labai daug dėmesio skiriama vidinėms būsenoms aprašyti: nuotaikų kaitai, baimei, skausmui, nerimui, nevisavertiškumo jausmui, vilčiai ir kt. Jausminiai potyriai šiame romane svarbiausi, o veiksmas lieka tarsi antraeilis dalykas, tik karkasas. Ne veltui autorė rašo: „Visą gyvybės ir mirties kelią pirmiausia nueiname jausmais, o po to mintimi“ (p. 185). Pasak V. Sventicko, „autorei labai sunku susikurti distanciją su įvykiais, kurie jaudina, veikia, skaudina, neramina, nėra užgesę“, nes rašytoja nekontempliuoja situacijos, o vis dar ją patiria. Todėl nuolat aprašinėjamos būsenos. Tai atskleidžia ir kalbos stilius: dominuoja emocingas, energingas ir nuoširdus pasakojimo būdas, dažnai primenantis dienoraštį, padedantis įsijausti į personažų situaciją bei kuriantis tiesioginį skaitytojo ir pasakotojo santykį.<br /> Pradėjus svarstyti apie gyvenimo ir mirties ryšį norisi pažvelgti į knygos pavadinimą: „Kaip mes mokėmės mirti“. Jis tarsi šiek tiek prieštarauja kūrinio turiniui, esmei. Juk romane iš visų jėgų bandoma gyventi, bėgama nuo egzistencijos baigties, mėginama užkoduoti save gyvastingumui, bet jokiu būdu ne mokomasi mirti – visomis išgalėmis stengiamasi išlikti ir tuo tikima. Tokį pavadinimo pasirinkimą galima pateisinti nebent siekiu pabrėžti kontrastą tarp gyvenimo ir jo baigties, akcentuojant pagarbią baimę pačiai mirčiai.<br /> V. Jasukaitytė knygą apibrėžia kaip „vienos vilties romaną“. Tai, be abejo, skambi ir išradinga knygos paantraštė, labiau atspindinti jos turinį, bet ne pobūdį. Visgi apibūdinimas nėra tikslus ir žanriškai nekonkretizuoja kūrinio, galbūt net truputį klaidina skaitytoją. Pirmiausia reikia pastebėti, kad romanas yra autobiografinio pobūdžio ir tai vienas svarbiausių požymių, dėl ko būtent taip jį derėtų įvardyti. Antra vertus, knygai būtų galima suteikti filosofinio romano statusą. Liga, jos suvokimas bei patyrimas gimdo filosofiškumą: žmogus priartėja prie egzistencinių paribių, susiduria su kančia, suvokia kūno trapumą ir laikinumą. V. Jasukaitytė knygoje savo ligą transformuoja į tam tikrą dvasinę patirtį, kuri praturtina ir patį sergantįjį. Visos patirtys čia siejamos į vieną bendrą, tad romanas ir autobiografinis, ir filosofinis. Tačiau galima manyti, kad nesiekiant konkrečiai įvardyti knygos žanro pasitelkiama išradinga ir skambi paantraštė.<br /> Labai svarbus kūrinio klodas yra santykis su Dievu ir malda. Romane Dievu neabejojama, nekvestionuojama, ar Jis yra – Juo tiesiog besąlygiškai tikima kaip pačia aukščiausia materija ir jėga. Sunkios ligos akivaizdoje autorė nuostabiai susilieja su malda ir supranta, kokia galinga ji gali būti, jeigu meldžiamasi teisingai ir iš visos širdies. Teisinga ir nuoširdi malda gali būti tik sugebėjus atleisti visiems, atsiprašius ir pajutus meilę žmogaus būčiai. Meldimasis tampa įrankiu, padedančiu sveikti: „Užmigdavau rankose laikydama tą maldyną. Nors daugybės šventųjų nepažinojau, mažai buvau girdėjusi apie juos, tačiau visada perskaitydavau ligonio maldą. Ją skaitant oras virdavo aplinkui. Kas tai? Niekada to nesužinosiu žmogišku žinojimu, tačiau širdis sakė, kad tai yra atsakas į mano prašymus“ (p. 148). V. Jasukaitytė dažnai pasitelkia biblinius motyvus, Šventojo Rašto intarpus. Daug kalbama apie simbolius, sapnus, ženklus, kurie pasirodo tik tikinčiajam. Autorė nevengia aiškinti ir minties galios, pasąmonės, įtaigos principų. Neretai minimos Josepho Murphy’o knygų įžvalgos ir pabrėžiama, kad Jurga Ivanauskaitė taip pat buvo atradusi jų grožį. Per santykį su Dievu stengiamasi perprasti ir ligos prigimtį, išsiaiškinti, kodėl kūno liga dažnai yra sielos negalavimas.&nbsp;<br /> Liga, kova su ja romane įgauna kelio, kelionės metaforą. Kaip žinia, literatūroje tai bene labiausiai išplėtotas kultūrinis simbolis, turintis begalę prasmių. Čia atsiranda keletas interpretacijų: kelionė per ligą, sveikimą, gydymąsi ir sykiu žengimas asmeninio augimo, stiprėjimo, vidinio tobulėjimo link. Ėjimas dažnai žymi pačią egzistenciją, tad romane itin svarbu gyventi, patirti – plačiąja šio žodžio reikšme. Vėžys tampa kelionės metafora, o kelionė virsta mirties metafora: kur einama – mirties ar išlikimo link? Autorės žodžiais tariant, „svarbiausia neiškristi iš gyvenimo srauto“ (p. 437). Kartais atrodo, kad ėjimas per ligą panašus į beviltišką Sizifo darbą: kovojama su vėžiu, kuris vis atsinaujina, bet visuomet lieka rusenanti viltis.<br /> Romane svarbus kančios aspektas kaip ribinės situacijos išraiška. Manyčiau, tai knygoje išreikšta stipriausiai ir paveikiausiai. Kančia atsiranda tiek fiziniu, tiek emociniu pavidalu. Kūno skausmą lemia liga ir jos sukeliami nepatogumai, tam tikras fizinis diskomfortas. Tai patiria ir autorė, ir jos vyras. Tačiau romane svarbesnė vidinė, emocinė kančia, kuri atsiranda matant kito – artimojo – skausmą. Kūrinyje nekeliama klausimų, kodėl aš turiu kentėti, ar tai mano klaidų pasekmė, nes tikima, kad sunkumai turi prasmę. Šiuo atžvilgiu autorė įtaigiai kuria psichologinius personažų portretus: gailesčio, skausmo, sąžinės priekaištų ir kitų jausmų perteikimas padeda suprasti situaciją. Pabrėžiamas nuolatinis susitvardymas, o kartais ir silpnumo akimirkos, kurios labai greitai gali palaužti, jei šalia nėra artimųjų. Pasak autorės, „(...) pasaulis ir sutvertas, kad žmonės negyventų po vieną“ (p. 190). Sunkiomis akimirkomis bandoma tapatintis su didžiais žmonėmis: „Sėdėjau už stalo ir pajutau, ką tikriausiai jautė ir Seneka, ir Sokratas, kai jiems buvo įsakyta nusižudyti patiems...“&nbsp;<br /> Kartu tai ir meilės istorija, paremta pasitikėjimu, begaliniu rūpesčiu ir skausmu matant artimojo, mylimojo kančią. Daug sunkiau kalbėti apie vėžį, kai juo serga abu šeimos nariai. Tačiau autorė stengiasi likti tvirta ir visokeriopai palaikyti sergantį vyrą, kurį vadina bendrakeleiviu. Nors kūnas nuolat alinamas, ji stengiasi išlaikyti ir išsaugoti gyvą širdį. Pasiryžta kentėti už du, sveikti už du, mylėti už du...<br /> V. Jasukaitytės romaną natūraliai norisi lyginti su Gendručio Morkūno biografine apysaka „Puodukas kefyro ant palangės“ (2012), kurioje taip pat labai jautriai kalbama apie sergančiojo realybę, santykį su aplinka ir artimaisiais. Kartu bandoma kvestionuoti gydytojų, medicinos tikrovę. Šie du kūriniai panašūs ne tik tematika, bet ir realybės vaizdavimo autentiškumu – nieko nėra išgalvoto, viskas tikra, patirta, pajausta, išgyventa. Galbūt tai labiausiai ir jaudina abiejuose kūriniuose – ligos tikrovė iš arti, tokia, kokia ji yra. Nors V. Jasukaitytės knyga pilna egzistencinių pajautų, kartais gali pasirodyti, kad autorė stengiasi guostis, nori būti išgirsta ir suprasta, o gal siekia, kad būtų gailimasi. Su pastebimu kartėliu aprašomi skaudžiausi gyvenimo etapai: valdžios požiūris į ją, liga, svetimų žmonių brutalumas, šiurkštumas. Kartais tai skamba kaip skundas ar priekaištas. Galbūt tokio pobūdžio kūrinyje to paprasčiausiai neišvengsi, šitai nulemia ir knygos tematika, ir ypatumai. Kitaip G. Morkūno apysakoje – čia į viską žvelgiama švelniau, lengviau. Atsiranda nuotaikingo tono ar švelnaus juoko, kartais net ironijos atgarsių. Rašoma tarsi susitaikius ir priėmus esamą situaciją. Visgi abu kūriniai parodo net tik akistatą su liga, sergančiojo realybę, bet atskleidžia ir poreikį kalbėti šia tema, ją aktualizuoti.<br /> Naujasis V. Jasukaitytės romanas „Kaip mes mokėmės mirti“ turėtų nesunkiai atrasti nišą tarp skaitytojų. Vėžiu sergantiems žmonėms ši knyga gali tapti ramsčiu, pagelbstinčiu įveikti ligą. Nesusidūrusiesiems su ja kūrinys atvers sunkų, pilną gilių potyrių pasaulį, padės suprasti, kas yra vėžys ir kova su juo. Pasak V. Sventicko, „V. Jasukaitytė parašė savo knygą“, todėl, manau, į ją reikia reaguoti kaip į gyvą organizmą, kuris pulsuoja gyvenimu ir kova.</p> <p>Nemunas, 2013 12 05</p>
<p>„Nežinau, kas dėl to kaltas, tačiau iki ligos niekada nejaučiau didelio noro gyventi. Būdavo ištisų savaičių, kai jausdavausi taip, tarsi čia būčiau atsidūrusi atsitiktinai ar per klaidą. Visą laiką jutau, kad mano tikrieji namai ir tikroji tėvynė yra kažkur kitur, o čia esu tarsi komandiruotėje – nejaukiame ir šaltame gyvenime, kur taip maža meilės, kur tiek daug neapykantos, kur žmonės svetimi vienas kitam ir jų niekas nesieja“, – prisipažino rašytoja Vidmantė Jasukaitytė.</p> <p>Lietuvos rašytojų sąjungoje ji pristatė savo naują knygą „Kaip mes mokėmės mirti“, kurioje atvirai pasakoja savo potyrius ir atradimus tiek jai, tiek ir jos vyrui Vincui Dineikai sergant vėžiu. Rašytoja iš vėžio spąstų išsikapstė, o jos vyrą liga įveikė.</p> <p>Liepos 10 dieną 65 metų sukaktį švęsianti V. Jasukaitytė teigė, kad išgirdusi baisiąją diagnozę negavo šoko, nepuolė į neviltį, o tik beveik nuolankiai suvokė, kad teks išeiti iš šio gyvenimo visai netrukus. Tačiau jai kilo klausimas „nejaugi dabar?“ – jis buvo susijęs su gyvenimu, kurio nelabai mėgo. Neilgai trukus rašytoja pajuto, kad savo išgyvenimus turi papasakoti tiems, kurie niekada nebuvo atsidūrę arti mirties. Ir ji griebėsi gydymosi bei plunksnos.</p> <p>Ilgainiui atsirado knyga „Kaip mes mokėmės mirti“, kurią leidėjai pavadino „vienos vilties romanu“. Tačiau skaitytojai neturėtų apsigauti – jeigu tai ir romanas, tai pirmiausia ne literatūros žanro prasme. „Kaip mes mokėmės mirti“ – vis dėlto daugiau dienoraštis, esė, atsiminimai, prikaišioti retsykiais tuštokų frazių apie „dieviškosios visumos darną ir rimtį“.</p> <p>„Ši knyga apie vėžį – apie mano ir mano artimiausio bendrakeleivio susidūrimą akis į akį su mirtimi, po kurio išlikau tik aš viena. Pradėjau rašyti tikėdama, jog mano patirtis gali padėti daugeliui žmonių. Tačiau labiausiai ji padėjo man pačiai – atskleidė daugybę egzistencinių paslapčių ir atvėrė pasaulį – amžiną ir begalinį, kuriame niekas neišnyksta amžinai, tik pasitraukia iš mūsų akių. Be šios skaudžios patirties niekada nebūčiau žinojusi, kaip myliu gyvenimą“, – teigia V. Jasukaitytė.</p> <p>Pasak rašytojos, ši knyga – ne apie gydymąsi, o apie sveikimą. „Gydymas ir sveikimas – du skirtingi procesai, – kalbėjo V. Jasukaitytė. – Gydytojas tik duoda vaistų, stebi tavo būklę, o sveikti privalai išmokti pats. Nė vienas sveikasis, nė vienas gydytojas neįsivaizduoja, kas yra sergančiojo santykis su mirtimi. Tai žino tik tas, kuris tai patyrė. Todėl tikiuosi, kad mano knyga gali padėti žmonėms mokytis sveikti, gali padėti susimąstyti apie ligos priežastis, šaknis, gali paskatinti pagalvoti, kodėl mes sergame – gal kad artimieji taptų ištikimesni ir mus slaugytų, gal kad mes patys išmoktume sveikti ir kitaip žiūrėti į pasaulį.“</p> <p>V. Jasukaitytei tiek liga, tiek ši knyga daug atėmė, bet ir daug davė. Rašytoja teigė, kad ji net dėkinga Dievui už tokį likimą, nes jeigu ne liga, ji anksčiau ar vėliau būtų išėjusi iš šio pasaulio taip ir nepatyrusi, kas yra geri žmonės, laimė, džiaugsmas, meilė.</p> <p>Pasak literatūros kritiko Valanetino Sventicko, knyga panaši į pačią autorę, į jos būdą, elgseną. „V. Jasukaitytė parašė savo knygą“, – apibendrino V. Sventickas. Jis viliasi, kad ši knyga sukels diskusijų.</p> <p>Svarbiausi biografijos faktai</p> <p>V. Jasukaitytė (g. 1948 m. liepos 10 d. Šiaulių rajono Pumpučių kaime) – rašytoja, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja.</p> <p>Mokytis pradėjo 1955 m. Voveriškių aštuonmetėje, mokslą tęsė Šiaulių 5-oje vidurinėje mokykloje.1966 m. baigė Šiaulių 3-ąją vakarinę vidurinę mokyklą. Nuo šešiolikos metų pradėjo dirbti. 1967-1972 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau dirbo „Minties“ leidykloje.</p> <p>1970 m. pasirodė pirmoji V. Jasukaitytės publikacija, o 1976 m. – pirmoji poezijos knyga „Ugnis, kurią reikia pereiti“. Išleido dar kelias poezijos knygas („Taip toli esu“, „Mano broli, žmogau“, „Saulės per daug“, „Neiškastam sidabrui pasakyk sudie“, „Tikrasis nebūties veidas“ ir „Subačiaus gatvė. Getas“), dvi apysakų knygas („Stebuklinga patvorių žolė“ ir „Balandėlė, kuri lauks“), esė „Golgotos vynuogės“, keturis romanus („Po mūsų nebebus mūsų“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“ ir „Aš nužudžiau savo dukterį“). Pagal rašytojos scenarijų sukurtas kino filmas „Žolės šaknys“, kurį režisavo G. Lukšas.</p> <p>V. Jasukaitytė yra kelių literatūrinių premijų laureatė: Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus – už poezijos debiutą ir J. Paukštelio – už romaną „Po mūsų nebebus mūsų“, 2003 m. jai buvo skirta Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija už eilėraščių knygą „Subačiaus gatvė. Getas“.</p> <p><a href="http://www.lrytas.lt/sroves/biblioteka/rasytoja-v-jasukaityte-papasakojo-ka-jaucia-mirstantis-zmogus.htm" target="_blank">www.lrytas.lt</a>, 2013 06 21</p>
2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €