Debesis ant žolės: lietuvių novelės antologija

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Debesis ant žolės: lietuvių novelės antologija

Debesis ant žolės: lietuvių novelės antologija
-25%
Sudarytojas: Danutė Kalinauskaitė
Prekės kodas: 9789986398011
Pavadinimas Debesis ant žolės: lietuvių novelės antologija
Žanras antologija
Metai 2014
Psl. skaičius 352
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-801-1
Išmatavimai 20.7 cm x 13.5 cm x 2.6 cm
Kaina: 6.66 € 5.00 €
Kiekis:  

Dešimties geriausių autorių novelių antologija 1994–2014

Antologinėje knygoje spausdinamos geriausios novelės, publikuotos žurnale „Metai“ ir pelniusios prestižinę Antano Vaičiulaičio premiją. Noveles lydi jų autorių esė, atspindinčios požiūrį į žanrą, jo klasiko puoselėtas vertybes, aprėpiančios ir gyvenimo apmąstymus. Novelių autoriai: Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Renata Šerelytė, Petras Dirgėla, Danutė Kalinauskaitė, Bitė Vilimaitė, Vidas Morkūnas, Laura Sintija Černiauskaitė, Valdas Papievis. 

2014 metais dešimtą kartą teikiama premija už geriausią novelę, išspausdintą „Metų“ žurnale. Šioje knygoje – tą garbingą premiją pelniusios novelės. Ir kiekvieno konkursą laimėjusio rašytojo esė apie literatūrą ir gyvenimą. Novelių vertintojai kaskart paisė novelės klasiko A. Vaičiulaičio estetikos normų, jam svarbių vertybių – žodžio drausmės, teksto paprastumo, pasakojimo žaismės, dramatizmo šviesos ir paslapties.

Susiję leidiniai

Naisių vainikas
9.50 €


<p><span style="line-height: 1.6em;">Vasara persirito į antrąją pusę. Visi, kurie netingėjo, jau paskelbė savo vasaros skaitinių sąrašus, tad ramia sąžine galiu pristatyti porą apsakymų ir – o siaube! – novelių rinkinių.</span></p> <p>Turbūt nėra Lietuvoje (o geriau pagalvojus – ir pasaulyje) labiau sunykusio žanro nei apsakymas ir jo sesuo novelė. Lietuva (o geriau pagalvojus – ir visas pasaulis) apimta romano karštinės.<br /> Visi trumpųjų distancijų bėgikai (novelistai, apsakymų, miniatiūrų, net apysakų rašytojai) persikvalifikavo į maratonininkus ir eina tarpusavyje lenkčių, kas parašys daugiau ar didesnės apimties romanų. O ir leidėjai, švelniai tariant, baidosi novelių kaip velnias kryžiaus. Nepelninga. Skaitytojai, savo ruožtu, novelę laiko „aukštuoju menu“ kaip ir poeziją: nei pasimėgausi intriguojančio siužeto vingiais, nei užsimirši – tik įsijauti, tuoj ir baigiasi.</p> <p>Todėl du dešimtmečius (1994-2014) apimanti lietuvių novelės antologija „Debesis ant žolės“ – tikrai įdomi ir netgi maloni išimtis. Šioje antologijoje surinkti Antano Vaičiulaičio premijos, teikiamos už geriausią „Metų“ žurnale spausdinamą novelę, laureatai. Kokie gi tie geriausios novelės kriterijai? Tai „žodžio drausmė, teksto paprastumas, pasakojimo žaismė, dramatizmo šviesa ir paslaptis“ – rašo antologijos sudarytojai. Viso antologijoje dešimt novelių ir jų autorių (Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Rimanto Šavelio, Renatos Šerelytės, Petro Dirgėlos, Danutės Kalinauskaitės, Bitės Vilimaitės, Vido Morkūno, Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Valdo Papievio) esė (o iš tikrųjų kalbos, pasakytos atsiimant premiją) apie literatūrą ir gyvenimą.<br /> Kalbant apie novelių turinį ir stilių, kyla didžiulė pagunda griebtis įprastų būdvardžių: dvasinga, liūdna, graudu, gilu. „Mūsų liūdnasis egzistencializmas“ – taip šį rinkinį taikliai apibūdino jį recenzavusi Renata Šerelytė.<br /> Rinkinys pradedamas labai stipria Romualdo Granausko novele „Su peteliške ant lūpų“. Ši novelė – tarsi visos lietuviškos novelės žanro, su visomis jos ydomis ir stiprybėmis koncentratas. Skaidri, tiksli, lyriška, skaudi ir, žinoma, tiesiog persmelkta liūdesio ir nostalgijos.</p> <p>Nedaug nuo tos lyriškos vagos nenutolsta nei R.Šavelio beveik apysaka apie nevykusį rašytoją, nei Petro Dirgėlos taip pat ilgas istorinis pasakojimas su lyrinio siurrealizmo apnašomis. Itin stipri, šiuolaikiška ir tiksli – Danutės Kalinauskaitės novelė „Namo“. Ji ankštai prigrūsta vaizdų, detalių, pastebėjimų, jausmų nuotrupų, it tų novelėje minimų senukų „mazgelių“ su daiktais. Bet tos detalės neužgožia esmės – išsilaksčiusios, subyrėjusios, susvetimėjusios šeimos, tarp kurios, pasirodo, ne visi ryšiai nutrūkę. Autorė kalba apie gyvenimą, virstantį įpročiu, apie įpročius, stipresnius už gyvenimą.<br /> Vertėtų paminėti ir rupia kalba parašytą, magiško realizmo skraiste apgaubtą Vido Morkūno novelę „Mirtis“, psichologinę-buitinę Lauros Sintijos Černiauskaitės novelę „Nekaltutis“ (nors pabaiga šiek tiek dirbtinė) ir elegišką, plaukiančią (bet itin suvaldytą) Valdo Papievio novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“.<br /> Žinote ką aš pajutau, skaitydamas šį rinkinį? Kad buvau pasiilgęs kalbos. Taip, tos švarios, tikslios, lanksčios kalbos. Ji šiame rinkinyje gyva.<br /> O ko pasigedau? Pasigedau miesto (jis arba svetimas ir atgrasus, arba nejuntamas), pasigedau tos reikalavimuose laimėtojams minėtos „žaismės“, įdomesnių ir platesnių kontekstų, išradingesnių personažų, apskritai išradingumo (ne formos – turinio). Man tikrai smalsu, ar novelė išgyvens, nes jokios šviesos tunelio gale (naujų ryškių talentų), tiesą sakant, nematau.</p> <p><a href="http://kultura.lrytas.lt/literatura/dvi-geros-knygos-lyg-atsisveikinimas-su-trumpuoju-zanru.htm#.U_3FRPmSxp8" rel="notfollow" target="_blank">www.lrytas.lt</a> 2014 08 05</p>
<p>2014-ieji – jubiliejiniai Antano Vaičiulaičio premijos už geriausią novelę, išspausdintą "Metų" žurnale, teikimo metai. Kas antri metai teikiamos premijos dešimtmečiui paminėti išleista lietuvių novelės antologija "Debesis ant žolės".</p> <p>Antologijos stuburas – dvylika dešimties autorių novelių, bet skaitytojas knygoje atras ir kiekvieno konkursą laimėjusio rašytojo esė apie literatūrą bei gyvenimą. Nuo žodžio klasikų iki paskutinio dvidešimtmečio literatūros pievon atneštų: Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Renata Šerelytė, Petras Dirgėla, Danutė Kalinauskaitė, Bitė Vilimaitė, Vidas Morkūnas, Laura Sitinja Černiauskaitė, Valdas Papievis. Įžangos žodį antologijoje tarė Vytautas Martinkus.</p> <p>Su rašytoja, viena iš novelės klasiko A.Vaičiulaičio premijos laureačių ir antologijos "Debesis ant žolės" sudarytoja D.Kalinauskaite kalbėjome apie novelės žanro išskirtinumą, skaitytojo bei kūrėjo santykį su novele, aptarėme ir kai kuriuos knygos sudarymo niuansus.</p> <p>– Dar mokykloje ar studijų metais išmoktas novelės apibrėžimas nelabai tinka surinktosioms į "Debesis ant žolės": dažnai nei apimtis menka, anei laiko imtis, veikėjų irgi ne pora... Žinoma, apibrėžimai ir realybė nebūtinai turi sutapti, bet vis dėlto ar novelė iš prigimties nepaiso taisyklių, ar tik šiuolaikinė novelė tas taisykles keičia? Koks šio žanro išskirtinumas?</p> <p>– Tikrai nepasakyčiau, kad kuris nors iš šios antologijos tekstų perlaužia stuburą "novelei pagal apibrėžimą" ir šiuo požiūriu krečia kokias nors drastiškas išdaigas. Tai kaip tik, manau, labai noveliškos novelės. Jos visos gal net kiek per jaukiai mūsų laikui sukasi tradicinės vaičiulaitiškos novelės orbitoje. O kad šiuolaikinė novelė, jei kalbėtume apskritai, "keičia taisykles", – tai taip. Ji laužo kanoną. Kartais vaisingai ir kokybiškai, o kartais nelabai – neigia tradiciją. Siekia atsinaujinti, tarp atsinaujinimo būdų – ir kūrybos nusakralinimas, kai rašymas kaip "šventas aktas" prilyginamas paprasčiausiems įrašams "kaire koja" socialiniuose tinkluose, "Facebook` e", vadinamiesiems postams. O dar prisiminkime esė suklestėjimo laikotarpį, kai esė pasirodė esanti mobilesnė, lankstesnė, adekvačiau reaguojanti į mūsų laikmetį ir žmogaus psichikos virpesius, ir kanoninė novelė nugravitavo jos link... Šiandien ginčijamasi dėl esė įtėkmių į novelę: novelės jos paskui ar jau eseistika. Sigitas Parulskis rinktinės "Nuogi drabužiai" laikotarpiu apie savo eseistinius tekstus sakė: kuo tai ne šiuolaikinė, digresijų paženklinta novelė, ir taip sakydamas turbūt nebuvo neteisus.</p> <p>– Novelė Jums pačiai artima, tad įdomus ir kūrėjo santykis su šiuo žanru. Gal yra jausmas rašant "tai bus novelė", o gal rašytojas kurdamas nelaužo galvos apie būsimo kūrinio žanrą – tiesiog pasiduoda procesui? Kuo toliau, tuo labiau vieni žanrai įgauna kitų bruožų, visa persipina – kaip manote kodėl?</p> <p>– Rašydama visai nesuku galvos dėl žanro. Gal tik intuityviai vengiu citatų, nes taip labiau kuriama esė nei novelė. Teksto gyvybė, nervas, paveikumas, detalių autentika, kad jos nebūtų nuvalkiotos, tik mano išgriebtos, gerai sukalta struktūra, kai pabaigoje viskas susiveria ant adatos smaigalio, pasakojimo virtuoziškumas, stiliaus registrų kaitaliojimas, laikymas skaitytoją nežinioje iki pat finišo – rašydama galvoji tik apie tai. Pagaliau jei ir laužyčiau galvą dėl to žanro, kas iš to, iš novelės perbėgčiau nebent vėl į novelę. Neturiu daug galimybių rinktis, romanui reikia kitokių blauzdų ir raumenų. Mėgstu mažas formas, kaustytas blusas, ir jei bus mažas romanas, tai jis bus mano atsitiktinumas, o ne taisyklė.</p> <p>Dėl ko viskas susipina – klausimas proto guzams, literatūrologijos mokslų daktarams, o aš tik seselė. Užklausti jie turbūt kalbėtų apie lūžius, virsmus, procesų dinamiką, ardančią bet kokį prieraišumą prie ko nors vientiso, gryno...</p> <p>– Europos ir pasaulio novelių kontekste, kas Jus žavi lietuviškojoje? Kuo mūsų, šiaurietiška, dažnai, rodos, gūdoko siužeto novelė galėtų būti patraukli ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio skaitytojui?</p> <p>– Man sunku kalbėti, kuo mane pačią žavi lietuviškoji novelė, nes žvelgiu iš jos vidaus, čia gal geriau pasisakytų koks danas arba uzbekas. Bet, išgirdusi Jūsų klausimą, supratau, kad turiu patikslinti vieną atsakymą į panašų klausimą. Sakydama, kad "Debesis ant žolės" yra mūsų pastarųjų dešimtmečių lietuvių novelistikos vaizdas miniatiūroje, nesu visai tiksli ir pasakau tik dalį tiesos, nes už šios antologijos ribų ir laureatų pasilieka daug kitų puikių rašytojų (ir laureatų) bei kiek kitokios linkmės mažoji proza: Kęstutis Navakas, Giedra Radvilavičiūtė, Sigitas Parulskis, Rolandas Rastauskas, Herkus Kunčius, Alvydas Šlepikas, Jurga Tumasonytė, Ieva Toleikytė ir kiti, kurių pavardės šią minutę tiesiog neatėjo į galvą dėl mano atminties problemų, o ne todėl, kad jie neverti minėti. Jie visi rašo meistrišką, energetišką, intriguojančią, intelektualią prozą, beveik visi moka juokauti, supranta humorą, ir visais čia išvardytais bruožais galėtų būti ir yra patrauklūs pasauliui. Taigi apie gūdoką siužetą ir šiaurietiškumą kalbėti neišeina, tarkim, H.Kunčius savo literatūriniu temperamentu yra, sakyčiau, net labai pietietis.</p> <p>Lietuvių antologijų į užsienio kalbas sudarinėtojai skundžiasi, koks tai prakeiktai sunkus darbas: tenka draskytis tarp to, kas galėtų patraukti kitakalbį skaitytoją, ir to, ką turime vertingo, istoriškai tiesiog neapeinamo, ir šie du dalykai ne visada sutampa. Kita problema – ar yra daug aukštos klasės meistrų vertėjų, kurie galėtų kokybiškai pateikti tą mūsų literatūrą pasauliui, juk žinome, kad, verčiant į kitą kalbą, verčiamas ne tik tekstas, bet ir į kitą kultūrą – kultūra. Koks nors žodis, konkretybė, realija, kuri mums reiškia ištisą epochą, pavyzdžiui, sovietinę patirtį, kitakalbiui gali nereikšti visai nieko. Užtat jam tikrai ką nors reikš universali struktūra. Mąstau, kodėl mane persekioja ir naktį miegoti neduoda Julio Cortazaro novelė "Parkų begalybė". Nes tame dviejų puslapių tekste pasakytas, tiksliau, išreikštas esminis literatūros dalykas, ir tai yra suprantama bet kokia kalba.</p> <p>– Įžanginiame straipsnyje aptariama prof. Alberto Zalatoriaus novelės analizės svarba – ar "Debesis ant žolės" knygos leidybos procese nebuvo svarstoma galimybė įtraukti ir kritikos straipsnių, komentarų apie pateikiamas noveles? Kodėl pasirinkta sudaryti būtent antologiją?</p> <p>– Viskas labai paprasta: sukako 20 metų, kai egzistuoja A.Vaičiulaičio premija, per tą laiką susirinko dešimties autorių novelės ir jas visas nutarta sudėti į antologiją. Apie kritikos straipsnius nebuvo net kalbos, užtat šalia novelių čia spausdinamos visų autorių esė – refleksija apie laiką, literatūrą, santykį su tradicija. Kai kurios jų nenusileidžia geriausioms novelėms. Pavyzdžiui, R.Granausko "Rakto ieškojimas" yra taip pat, sakytum, universali struktūra – toks subendrintas iš valties išgriuvusio, ne tik batą, akinius, bet ir orientyrus pametusio, maurais apkibusio kūrėjo paveikslas. Šis tekstas rašytas 1995 m., kai pasklido egzodo literatūra, kai jau galėjai skaityti nebe po kaldra, ir mūsų rašytojų gyvenime bei kūryboje daug kas ne per maloniausiai pasikoregavo.</p> <p>– Ar ši antologija – tai jubiliejinis A.Vaičiulaičio premijos leidinys, tiksliau – ar laukti ir kitų tomų?</p> <p>– Taip, tai jubiliejinis leidinys. Ar bus kitų tomų, priklausys, ar bus kiti gyvenimo tomai, t. y. ar Vaičiulaičių šeima, dukros ir jų vaikai toliau mecenuos lietuvių novelę bei šią premiją. Įsipareigojimą pasižadėjo tęsti karta į kartą, tad tikėkimės...</p> <p><a href="http://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/bandymas-pazinti-novele-642106#.VAcDafmSxp8" rel="notfollow" target="_blank">www.diena.lt</a>&nbsp;2014&nbsp;08&nbsp;03</p>
<p>Ši novelių antologija išskirtinė ne tik todėl, kad pasirodė daugiau kaip po trisdešimties metų pertraukos (paskutinė lietuvių novelistikos antologija „Žalias laiko vingis" išėjo 1981 m., leidykla „Vaga"). Anto­logijoje „Debesis ant žolės" išspausdintos visų Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatų novelės, skelbtos „Metų" žurnale nuo 1994 iki 2014-ųjų. Kitas išskirtinumas – noveles lydi laureatų kalbos, pasakytos įteikiant premiją; jas drąsiai galima pavadinti esė. Taigi geras pasiūlymas skaitytojui – vietoj vieno gauni du.</p> <p>Tiesą pasakius, esė šiandien visiems įprasta – kas tik jų nerašo, kaip ir eilėraščių. Nelabai ir nustebinsi. O kas gi yra novelė šiandien? Skaitytojui, rašytojui, leidėjui?.. Vienišas, izoliuotas, nesuprantamas žanras, kurio prigimtis artima eilėraščiui, vadinasi, jis dar pasmerktas būti nepopuliarus.</p> <p>Niekada nepamiršiu vienos leidyklos komercijos skyriaus vadovo veido, kai jis tarė žodį „novelė": jame atsispindėjo toji globėjiška, atlaidi išraiška, kuri atsiranda, kai žiūri į vaiką, pusprotį arba svajotoją, neįvertinantį savo galimybių. Žinoma, toji išraiška nestokoja ir gailesčio, kuris labai netoli nuo paniekos. Bet man visai dėl to nepikta – greičiau netgi nuostabu, kad toji išraiška taip gerai atitinka vadovo žanro supratimą, kad jis nepai­nioja šio žanro su romanu ar poema, kas neretai atsitinka, pavyzdžiui, televizijoje. Ir šiuo atveju žodis „novelė" suveikė kaip saugiklis – kai jį ištaria komercijos skyriaus vadovas, autorius iškart užsičiaupia, nebent būtų puskurtis pustoniams ir niuansams, o juk novelistai paprastai tokie nebūna. (Todėl nieko ir nebesako.)</p> <p>O kadangi pristatant šią antologiją ne kartą skambėjo žodžiai apie novelės ir eilėraščio giminystę, prigimtį, panašumą, visiškai natūralu, kad leidėjui reikia apsisaugoti nuo kvailystės, nuo beprotystės, nuo įkyraus kaip niežai egzistencializmo, kurį šie žanrai įkūnija. Novelė bloga tuo, kad „per greitai pasibaigia", anot paprasto skaitytojo, liudijančio, kad vertybė yra tai, ką galima ilgai gromuliuoti ir atrajoti. Kad nemažam skaitytojų ratui žodžio drausmė, sakinio tikslingumas, teksto juvelyrika, kompozicijos principai apskritai neįdomūs, ir sunku būtų dėl to priekaištauti, nes šiuolaikinio skaitytojo skonio kriterijus formuoja ne tik madingos literatūrinės tendencijos, literatūrinis snobizmas, bet tiesiog rinkos pasiūla, kuri pagrįsta pataikavimu vartotojui: išmesti į rinką tai, kas bus garantuotai nupirkta ir suvartota. Tai dažniausiai būna pigūs, greitai pagaminami, fabrikiniai dalykai –­ ne „rankų darbo".</p> <p>Taigi novelė literatūrinėje rinkoje figūruoja kaip savotiška prabangos prekė, skirta nedideliam, specifiniam vartotojų kiekiui. Pasitelksiu Danutės Kalinauskaitės žodžius tam pailiustruoti: „O prabangą, kaip teigė A. Tocqueville'is, gali sau leisti tik aristokratinių šalių literatūros, ne demokratinių, nes demokratinių skaitytojams reikia lengvų, greitai skaitomų knygų, elementarių formų grožio, kuriuo galima būtų mėgautis tuojau pat, o svarbiausia – būtinai ko nors nauja ir netikėta" (Danutė Kalinauskaitė. „Kauleliai, peilis, susmulkėjimai", p. 283).</p> <p>Bet, kita vertus, būtent leidyklos, turinčios stiprius komercinius skyrius, išleido G. K. Chestertono „Tėvą Brauną", E. A. Poe „Raudonosios mirties kaukę", O'Henrio „Išminčių dovanas", J. Joyce'o „Dubliniečius", Bitės Vilimaitės „Papartynų saulę", Etgaro Kereto „Ilgintis Kisindžerio" –­ kam tai skirta, demokratams ar aristokratams?..</p> <p>Gal būtent lietuviška novelė, nors ja ir turėtumėm didžiuotis, turi kažko, kas nepatinka leidėjui?.. Kai imi mąstyti apie tai, į galvą ateina vien šablonai. Agrarinė poetika, lyrinis panteizmas, būtojo laiko martirologija... Štai ir aptariamos antologijos pavadinimas „Debesis ant žolės" – gražus, bet vėlgi kažkoks „šlapias", kiek verksmingas, vėl lietus, vėl Lietuva... Prisiminiau prancūzų kalba išleistą lietuviškos novelistikos rinktinę, pavadintą „Des âmes dans le brouillard" („Sielos rūke"; Presses universitaires de Caen, 2003, sudarė Loreta Mačianskaitė). Ką gi, matyt, mes amžinai pasmerkti plūduriuoti lietuviško egzistencializmo vandenyne. Tiesą pasakius, tai joks trūkumas, gal net privalumas, – priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Kai šiuolaikinis pasaulis ima darytis panašus į vienmatę plokštumą (nepaisant virtualių erdvių ir išmanių technologijų), tai gali būti netgi įdomu. Tačiau toks liūdnas egzistencializmas ir „graudžiai gražus buvimas" (pasak Juozo Apučio) leidėjui nepatinka, ir tiek. O požiūris, kad novelistika savo prigimtimi turėtų būti ne tik poetinė, bet ir filosofinė, teologinė, leidėjui, ko gero, dar nemalonesnis.</p> <p>Kai ėmiau skaityti šios antologijos noveles, išryškėjo jas jungiantys šešėliai, medžiaginės gijos – nelengva juos apibūdinti, pavadinti poetiniais, emociniais, loginiais, struktūriniais ar kitokiais. Romualdo Granausko peteliškės šešėlis siejasi su Valdo Papievio aprašomu ant šakos nutūpusiu kopūstinuku ir per jo šešėlį nuropojusia skruzde. Dar – su Juozo Apučio drugeliais ant japoniško skėčio; juo mergaitė kapinėse dengiasi nuo lietaus. Savaip tai siejasi ir su Petro Dirgėlos novele – lovoje gulinčiu Ažukalniu, kuris kiaurą dieną spokso į juodą tašką ant sienos, ir Renatos Šerelytės neįvardytu vabzdžiu (o gal ir ne vabzdžiu), ropinėjančiu senos mokytojos akinių stiklais. Čia ir „balkšvas angelas", šmėstelėjęs veidrodyje (Bitė Vilimaitė. „Ta mergaitė").</p> <p>Liūdnas egzistencializmas, kad ir kaip jį neigtum ar stengtumeisi padaryti linksmesnį. Kažkas vyksta ir tuo pat metu – nevyksta. („Nieko čia neįvyko" – dažnas priekaištas novelei.) Gal iš tiesų?.. Ką norėjo pasikviesti Rimanto Šavelio novelės veikėjas, padėdamas dvi taureles ir dvi lėkštes, ir nuo ko užsirakino? Ką lyg trapų žvėrelį dėžėje užkala (užrakina ir nuo smalsių akių paslepia) Vido Morkūno novelės herojus ir nuo ko lyg baikštus žvėrelis pabėga Lauros Sintijos Černiauskaitės novelės herojė Elena?..</p> <p>Pasaulio plokštėjimas neišvengiamai susijęs su paaiškinimais: nesuprantamas dalykas arba turi paaiškėti, arba yra atmetamas. Taigi daug nuostabą keliančių dalykų šiandien lieka už borto. Novelė – ne išimtis. Jeigu ji norėtų (galėtų) prisitaikyti prie laiko ir mados, turėtų tapti žanru, įkvėptai adoruojančiu banalybę, panašiu į sveikinimo koncertų tekstus. Arba eiti į kitą kraštutinumą – tapti labai dinamišku mini romanu. Jo modelį matome Kurto Vonneguto romane „Čempionų pusryčiai" – rašytojas Kilgoras Trautas geba sugalvoti intriguojančius siužetus. Jie labai tinka tokiems mini romanams, tačiau... ištikimas (ir bene vienintelis) Kilgoro Trauto gerbėjas dūsaudamas turi pripažinti, kad siužeto nepakanka: „O, kad jis (Kilgoras Trautas) mokėtų dar ir rašyti"...</p> <p>Štai čia, ko gero, ir slypi didžiausia paslaptis. Novelę visada – be išimčių –­ reikia mokėti parašyti...</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2014-07-11-nr-3482/1907-25-puslapis/2999-renata-serelyte-musu-liudnasis-egzistencializmas" rel="nofollow" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 07 11</p>
<p>„Debesis ant žolės“ – tai pastarojo dvidešimtmečio geriausios lietuvių novelės vienoje knygoje. Antologijoje spausdinamos geriausios novelės, publikuotos kultūros žurnale „Metai“ ir pelniusios prestižinę Antano Vaičiulaičio premiją, teikiamą kas dvejus metus.</p> <p>Knygoje esančias noveles (jų iš viso dvylika) lydi autorių esė, atspindinčios rašytojų požiūrį į žanrą, novelės klasiko Antano Vaičiulaičio puoselėtas vertybes, taip pat aprėpiančios ir autorių gyvenimo apmąstymus. Knygoje skelbiamos tokių autorių kaip Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Renata Šerelytė, Petras Dirgėla, Danutė Kalinauskaitė, Bitė Vilimaitė, Vidas Morkūnas, Laura Sintija Černiauskaitė, Valdas Papievis, noveles ir esė.&nbsp;</p> <p>2014 metais buvo teikiama dešimtoji Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija, o jos laureatu tapo žinomas rašytojas Valdas Papievis. Novelių vertintojai, rinkdami laureatą, kaskart paisė novelės klasiko A. Vaičiulaičio estetikos normų, jam svarbių vertybių – žodžio drausmės, teksto paprastumo, pasakojimo žaismės, dramatizmo šviesos ir paslapties. Taigi antologinėje knygoje „Debesis ant žolės“ publikuojamos dešimties autorių tokius reikalavimus atitikusios novelės, atspindinčios 1994–2004 metų lietuvių novelistiką.&nbsp;</p> <p>„Knygoje dvylika novelių, man regis, viena už kitą patrauklesnių. Jas parašė dešimt šiandienės novelistikos meistrų. Vienos – trumpos, beveik atitinka griežtą klasikinį žanro kanoną, joms parašyti autoriams neprireikė net po tūkstantį žodžių, o kitoms, mažiau tradicijai pavaldžioms, neužteko ir dešimteriopai daugiau“, – apie antologiją teigė rašytojas, literatūrologas Vytautas Martinkus.</p> <p>Pranešimas spaudai&nbsp;</p>
2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €