Lapės gaudymas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Lapės gaudymas

Lapės gaudymas
-45%
Autorius: Donaldas Kajokas
Prekės kodas: 9789986397557
Pavadinimas Lapės gaudymas
Žanras eseistinės miniatiūros
Metai 2013
Psl. skaičius 160
Įrišimas minkštas
ISBN 978-9986-39-755-7
Išmatavimai 20 cm x 13.2 cm x 1.5 cm
Kaina: 5.50 € 3.00 €
Kiekis:  

Eseistinės užsklandėlės

Populiaraus rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato esiukių knyga. Ją pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“. Knygos pagrindas – „Paguodos atvirlaiškiai sau“. Žaismingų pokalbių, dienoraščio paraščių, miniatiūrų forma skleidžiasi kūrybos ir gyvenimo metmenys. Išskirtinis Kajoko gebėjimas – pakilti virš visko, kas laikina, nereikšminga, stabdyti gyvenimo akimirkas paradoksais, žinančiojo tolerancija.

Susiję leidiniai



<p>„Pakelės šunytyje“ Cz. Miloszas rašė: „Tikriausiai neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną“, – taip prasidėdavo ilgametė „Nemuno“ rubrika „Kūrybinė drąsa ir baimė“. Tačiau ja niekad nesikreipta į sumanytoją Donaldą Kajoką, kuriam 2013 m. buvo kupini kūrybiškų „pranašumų“: vasarą pasirodė eseistinės užsklandėlės „Lapės gaudymas“, už romaną „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) pelnytos L. Dovydėno, o už jį ir eilėraščių rinkinį „Kurčiam asiliukui“ (2011) – Baltijos Asamblėjos premijos. Bet tebūnie visa tai – tik šventiškos priedangos, leidžiančios atsukti klausinėtojos žiūroną į nuolat stebimą ir besistebintį rašytoją.</p> <p>Ką jūs laikote kūrybine drąsa?</p> <p>Kūrybine drąsa nedrįsčiau vadinti tokių atvejų, kai žmogus jaučiasi galintis rašyti bet kaip ir apie bet ką. Jis neva turi drąsos atakuoti, užsipulti visus ir viską: filosofus, teologus, politikus ar amžinąsias tiesas, nes manosi žinąs teisingesnes. Pažvelgęs iš atokiau pastebi, kad jis tiesiog neturi tam tikrų etinių, moralinių pagrindų, todėl stengiasi paaugliškai įžūliai viskam prieštarauti, susikurti drąsaus ar šaunaus ciniko įvaizdį.</p> <p>Manau, vidinį cenzorių, slopinantį tą idioto „drąsą“, privalo turėti visi, kurie atsakingai žiūri į savo profesiją, pašaukimą, gyvenimą. Vidinį cenzorių ir sieju su tikra kūrybine drąsa, nes jis visuomet budi šalia gelmiškojo, tikrojo „aš“, kuris, kai prisiliečiama prie esminių egzistencijos klausimų, neleidžia ar bent sumažina galimybę nusišnekėti. Intelektualiai, emociškai tu gali būti išties drąsus, tačiau vidinis cenzorius turi perspėti: ši idėja yra nelaukta, efektinga, galinti daug kam patikti, tačiau ji iš esmės yra neteisinga, galbūt pažeidžia kokį nors svarbų kosminį dėsnį ar gyvybės principą. Toks cenzorius kuriančiojo sąmonėje, mano galva, privalo budėti nuolat.</p> <p>Su pavojumi efektingai nusišnekėti ne kartą susidūriau rašydamas poeziją, bet labiau – „Kazašą“ bei „Ežerą ir kitus lydinčius asmenis“, kur buvo svarstomos teologinės, dorovinės mįslės bei problemos. Mano romanuose jos gvildenamos truputį kitaip nei poetinėse struktūrose, nes šiek tiek atviriau – o gal tik tiesmukiau? – bandoma prisiliesti, tarkim, prie Dievo – žmogaus, Kristaus – Judo santykio. Išsyk atsiduri ant aštrios briaunos, sykiais prieštaraujančios katalikiškosios teologijos kanonams, bet įmanoma eiti ir ja. Tačiau tik tiek, kiek nedraudžia vidinis cenzorius. Jeigu jo neklausysi, gali susidurti su jėgomis, kurios pridaro daug bėdų, gali net sužaloti psichiką. Būtina nė sekundei nepamiršti, kad, anot Marcelijaus Martinaičio, už žodį teks atsakyt kaip už daiktą.</p> <p>Tad kūrybinė baimė, sutrikimas yra neatsiejami nuo drąsos?</p> <p>Manau, tai dvi to paties reiškinio pusės. Šiaip jau rašydamas lyg ir nepatiriu jokios baimės, išskyrus šią – pavojaus neišgirsti vidinio perspėjančio balso. Visa kita – niekai, rašyk, ką nori ir kaip nori. Apie politiką, civilizacijos kryptį, buitį, teologines, filosofines pažiūras, probleminius mazgus. Bet artėjant prie gelmiškųjų lygmenų visad pravartu stabtelti ir paklausti: ar tai iš principo teisinga? O gal sieki visai kitų tikslų? Ilgam įstrigo vieno kino režisieriaus, regis, M. Formano, mintis, maždaug: žmonės, kalbėkite tiesą ir nebūkite nuobodūs; tai nelengva, nes pati tiesos prigimtis yra nuobodi.</p> <p>Ar nesusidūrėte su baime „išsirašyti“?</p> <p>Į šį klausimą galima atsakyti dvejopai. Išsirašymo galimybė visada egzistuoja, bet... Kaip gyvenimą gyvensi, buvimą būsi, taip ir rašysi. Ne kartą esu minėjęs, kad žmogus tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų savo gyvybines jėgas jau daugmaž išnaudoja. Jeigu neturi galimybės prisijungti prie vadinamosios kitos energijos, tavo jėgos ima slopti. O jeigu toji galimybė atsiranda, tikriausiai galima rašyti ir iki devyniasdešimties. Galbūt ateis ir toks laikas, kai rašyti tiesiog nesinorės, nes bus svarbiau tiesiog būti, na, sykiais persimesti kokiu žodžiu, jeigu tau ar kam nors kitam prireiks, nesibrauti su savo „išmintim“ į kitų, net artimųjų, gyvenimus...</p> <p>Kita vertus, šis klausimas man labai įdomus, kai pažvelgiu į Vakarų ir Rytų kūrėjus. Nors Vakarų rašytojai galvoja, kad tradicija jiems garantuoja tvirtą dvasinį, intelektualinį pagrindą, jie daug labiau blaškosi, į pirmą vietą kažkodėl kur kas dažniau iškelia jaunatvišką pasiplaikstymą, emocinį „romantizmą“, aistrų alchemiją, gal todėl daug greičiau išsirašo. Nelabai žinau, kas parašė labai stiprių kūrinių, įžengęs, tarkim, į septintą dešimtį. Neseniai dar kartą perskaičiau J. W. Goethe’s „Faustą“. Anksčiau vis girdėdavau, kad antrojoje dalyje jis nusirašo. Beveik sunku prieštarauti, juntu, kad joje literatūriniu požiūriu pereinama kone į asmeninę hermetiką, kurios kūrinio visumai galbūt ir nebereikia. Panašiai galiu pasakyti ir apie lietuvių autorius.</p> <p>O jeigu grįžčiau prie senosios Kinijos ar Japonijos poetų, vis dėlto turėčiau sutikti, jog ne vienas jų išties jėgingai rašė iki pat mirties. Tai beveik dėsnis.</p> <p>Suprantama, daugelis jų kūrė kur kas anksčiau, kai vidutinė gyvenimo trukmė buvo kitokia, tiesą sakant, tai sunkiai pamatuojami dalykai. Tačiau Rytų autoriai, regis, stovėjo ant kitokio, lyg ir tvirtesnio dvasinio pagrindo, iki paskutinio atodūsio leidusio gauti kūrybinę energiją.</p> <p>Beje, prie visko, ką sakau, reikėtų pridėti „galbūt“, nes dėl nieko žmogus negali būti absoliučiai tikras, užtikrintas. Kita vertus, pasaulyje yra tai, kas tikra, tačiau jokia kalba, jokia ženklų sistema negali šito perteikti adekvačiai, neiškraipydama, nenuskurdindama, nesumeluodama. Bet ir tada lieka vienas tikras, gal net nuoširdus dalykas – lengvas, nepiktybinis melas, nekaltas meliukas. Tai galbūt ir yra literatūra. Beje, galėčiau pridurti: ir mokslas, ir filosofija, ir teologija etc. Keista, bet mažiausiai, man regis, sumeluoja mitai ir, sekant Radausku, pasakos...</p> <p>Kaip reaguojate į netikėtuose kontekstuose cituojamus jūsų tekstus?</p> <p>Visada malonu, kai knyga, mintis ar eilėraštis dirba savo darbą, kad nėra visai užmirštas, numestas į pašalę. Be abejo, nutinka ir kuriozinių atvejų, kai visu eilėraščiu eini viena kryptimi, o jo ištrauką cituoja, norėdami pabrėžti visai kitą mintį ar teiginį. Tada lieka susiraukti arba nusišypsoti: taip, toks sakinukas buvo, bet tarp kitų, vedančių ne visai ta linkme. Vis dėlto kur kas svarbiau kitkas – kad knyga, nepaisant jos leidimo laiko, dirbtų savo darbą – manau, už tai galima tik dėkoti likimui.</p> <p>Ką vertinate kitų poetinėje kalboje?</p> <p>Paprastumą. Vienas didžiausių stebuklų, kai apie neva arba iš tiesų sudėtingus dalykus, reiškinius pasakoma labai paprastai, tada ir atsiranda „ilgai grojantys“ pasauliniai šedevrai. Juk W. Shakespeare’o „būti ar nebūti?“ išoriškai yra elementarus klausimas. Bet sykiu ir labai paprastai suformuluotas. Tokį nepaprastą paprastumą sunku pasiekti. Kai kartais prisilieti, regis, prie itin painių, sudėtingų dalykų, kuriuose veikia chaotiškos, tarsi jokiems dėsniams nepavaldžios jėgos, vis dėlto patiri, kiekviena ląstele žinai, jog iš esmės ir tenai viskas labai paprasta, taip paprasta, kad protas, mėgstantis sudėtingumą, nesugeba aprėpti. Tada mėgini visa tai išreikti paprastais žodžiais, bet pamatai, kad išeina pasakyti tik prastai. Kiekvienoje situacijoje, kad ir į kokią erdvę įeitum, sieki to paprastumo, bet taip, kad tekstas neprarastų galimybės kuo visapusiškiau aprėpti dar neištirtą, tau paslaptingą sferą.</p> <p>Sudėtingi tekstai, manyčiau, parašomi tada, kai, bandydami pasakyti kuo paprasčiau, kažką prarandame. Stengdamiesi kompensuoti nuostolius, esame priversti kurti sudėtingesnį tekstą. Tarkim, koks T. S. Eliotas nesugebėjo pasakyti paprasčiau, todėl dažnai kūrė painokas konstrukcijas. Bet tai jis darė iš profesinio, iš vidinio sąžiningumo, nemanau, kad norėdamas pasipuikuoti erudicija. Kas be ko, neretai atsiranda ir piktnaudžiavimo atvejų, kai išsilavinimu bandoma pasipuikuoti tartum išskleista povo uodega. Dėl to bent jau mane vietom erzina J. Joyce’o „Ulisas“, kuriame prikaišiota varginančių erudicinių, o gal „erudicinių“ minų, bet, nepaisant to, jam vis tiek pavyko parašyti šedevrą.</p> <p>Poeziją esate pavadinęs žaibo išlydžiu, prozą – jos ilgesnį laiką besitęsiančia iškrova. O kaip apibūdintumėte eseistines užsklandėles?</p> <p>Eseistika parašyta tarpinėje būsenoje tarp prozos ir poezijos. Užsklandėlėse, manau, yra ir žaibo išlydžių, ir gana racionalių pastangų, trumpą tekstą bandant paversti ir paprastu, ir paradoksaliu, t. y. ne tokiu jau ir paprastu, turinčiu kelis dugnus, kelis skaitymo variantus. Nelygu, kas skaitys. Vis dėlto šių tekstų specifika su kalba man leido elgtis kiek kitaip nei rašant eilėraščius. Poezijoje ji pati tarsi ateina ir ima byloti, tau kažką svarbaus sakyti, sykiais net aiškinti tai, ko anksčiau iš tiesų nežinojai. Nesu baigęs filologijos mokslų, tad pirmuosiuose eseistiniuose bandymuose įsitikinau, jog nemoku prozos kalbos, nejaučiu jos niuansų, specifikos. „Komentaruose“ dariau labai daug sakinio, stiliaus klaidų. Nors poezijoje, kurią rašiau jau anksčiau, klaidų beveik nepasitaikydavo, tarsi būčiau intuityviai, be ypatingų pastangų prisijungęs prie kažkokio kolektyvinio kalbos lobyno. Tai mane labai stebino. Dabar jau nelabai.</p> <p>Ar literatūrinių žanrų kaita jūsų kūryboje susiklostė natūraliai?</p> <p>Niekada negalvojau rašyti prozos. Pradėjau nuo „Komentarų“. Ilgą laiką juos rašiausi į sąsiuvinį, tai buvo mintys sau, o platesniame kontekste apie juos pagalvojau tik M. Gorbačiovui atėjus valdžion. Anksčiau nebuvo nė minties, kad tokio pobūdžio pasvarstymus būtų galima spausdinti. Tuo metu man atrodė svarbu ne poetinėmis, o kitomis priemonėmis pasiaiškinti pasaulį, žmogaus vietą jame, intelektualiai artikuliuotą dvasinį pagrindą, ant kurio stoviu. Poezijoje tas pagrindas taip pat egzistuoja, bet ji todėl ir yra poezija, kad be nuostolių jos neįmanoma išversti nei į literatūrologinę, socialinę, filosofinę, nei į jokią kitą kalbą. Taip ir atsirado toji laisvo mąstymo eseistika. Vėliau, jau rašant „Dykinėjimus“, pasidarė įdomu, kas yra toji meninė proza, kokie jos netikėtumai. Gal todėl vienas kitas tos knygos esiukas tapo panašus į novelę. Palengva kilo smalsumas – ar turiu galios pasidairyti po tas ganyklas, kuriose ganosi romanas?..</p> <p>Taigi nuo poezijos prie prozos pereita natūraliai, netrūkčiojant, paprasčiausiai rašant tai, kas man svarbu, negalvojant apie jokią žanrų kaitą.</p> <p>Kas jus, kaip kūrėją, domina šiuo metu?</p> <p>Ir anksčiau, ir dabar mane domina pats gyvenimas. Arba pasakysiu „protingiau“: ne kokia klasikinė, o gyvenimo filosofija. Kitaip sakant, ne kodėl ir ne kur aš esu, o kaip turiu būti čia, kur esu. Nes, suk nesukęs, visi galų gale mes esame čia, nežinia kur. Bet turbūt vis dėlto esame. Kažką veikiame, darome, dirbame. O literatūra... Netgi rašytojui ji, mano manymu, turėtų būti visada antrame plane, šalia, neužstoti pasaulio. Prasčiausi, sudėtingiausi mano gyvenimo etapai susiję su potyriu, kai jaučiuosi esąs per daug rašytojas, t. y. suabsoliutinęs savo veiklos sritį, todėl nuo kažko itin svarbaus ir paprasto nutolęs. Tai silpnina, išderina vidines struktūras. Kai pavyksta jas suderinti, ir literatūra ima šypsotis, nepriekaištauja, jog ne ji čia svarbiausia. Ir tampa saikingai svarbiausia.</p> <p>Paskutinis sakinys nelogiškas, bet tikslus.</p> <p>O kas pastaruoju metu nustebino?</p> <p>Kai esu geros formos, susistygavęs viduje, tada mane nustebina kiekvienas rytas. Pavyzdžiui, balkone rūkant pirmą cigaretę. Šitaip jaučiausi pavasarį, vasarą. Tiesiog visa esybe patiri, jog tau duotas toks fantastiškas daiktas kaip gyvenimas, pats buvimas. Kiekvieną rytą tuo stebiesi: už ką man ši malonė, dėl ko? Vos tik vidinės stygos ima tabaluoti, išeini laukan ir matai – jokio stebuklo! Jis tarsi savaime išnyra prieš tave, kai vėl pavyksta susibalansuoti, susitaikyti su savimi.</p> <p>Tai yra didžiausia nuostaba.</p> <p>Kas dar? Pavyzdžiui, šiuo metu mane stebina ir trys skaitomos knygos. Arba tiksliau: viena veda, kita primena, kiek pakoreguoja tai, ką buvau primiršęs, trečia gerokai erzina. Bet visos yra puikios.</p> <p>Tikriausiai dažnai jūsų prašo patarti, pasakyti savo nuomonę. Man labiau norisi sužinoti ką kita – kokį gerą patarimą esate gavęs?</p> <p>Tikriausiai iš žydų būsiu nusiklausęs šį: „Daryk tai, ką privalai, ir nesirūpink rezultatais.“ Pajutau, kad tai išties gražiai suformuluota mintis, kuri vis sukosi mano sąmonėje, tačiau niekaip negalėjo rasti tokios tikslios ir paprastos raiškos. Toks įvairių tautų, įvairių tradicijų labai įvairiai persakomas patarimas, kuris, nori nenori, kelia klausimą, kas vis dėlto yra tasai didesnis, kuris šitai liepia?</p> <p>Taigi – nesirūpink, ar sulauksi apkalbų, ar apdovanojimų, daryk, ką manai, o gal ir iš tikrųjų privalai daryti. Kad ir eilėraščius rašyk...</p> <p>Kalbėjosi Neringa Butnoriūtė.</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-12-25-donaldas-kajokas-rasyti-kaip-gyvenasi/111928" target="_blank">Nemunas</a>, 2013 12 25</p>
<p>Prof. Viktorijos Daujotytės knygų rekomendacija nuo ~12 min:</p> <p><iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="375" src="//www.youtube.com/embed/OiKSZJXktzs?rel=0" width="500"></iframe></p>
<p>Iš renginio 2013 m. Vilniaus knygų festivalyje:</p> <p><iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="375" src="//www.youtube.com/embed/BRtBAEyImGk" width="500"></iframe></p> <p>Benedikto Januševičiaus vaizdo įrašas</p>
<p>Na va, skaitytojau, jei buvai rugsėjo dešimtosios vakarą Rašytojų klube – džiaukis, jei ne – gailėkis. „Kas ten vyko?“ – norėtum klausti. Ogi naujosios Donaldo Kajoko knygos „Lapės gaudymas: eseistinės užsklandėlės“ pristatymas. Turbūt pastebėjai, kad apie D. Kajoko kūrybą bandyta kalbėti daug, ieškota įvairių prieigų, leidžiančių užčiuopti, sugauti, įvardyti tai, ką poetas išreiškia taiklia metafora, ištobulinta forma, nepretenzingu šypsniu ar kukliu nusistebėjimu. Štai literatūrologas Vytautas Kubilius 1999-aisiais dienoraštyje taip rašo: „Perskaičiau Kajoką. Tai jau ne literatūra, o žmogaus dvasios fenomenas. To neįmanoma parašyti, jei toks nesi. Tai tikėjimas. Vienio ieškojimas. Visai kitas mąstymas ir kultūra.“&nbsp;</p> <p>Panašiais žodžiais apie poeto kūrybą prabilo vakaro vedėjas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas ir pasidalijo pirmaisiais įspūdžiais: „perskaitęs knygą norėjau paskambinti Donaldui Kajokui ir pasakyti: „Gera tavo knyga. Kaip geras būna žmogus.“ Galiausiai pasitelkė šioms dienoms aktualią krepšinio leksiką: „Lietuvos krepšinio komandai lyderių trūksta, bet poetų rinktinei – jau gana. Jis tiksliai ir netikėtai meta tritaškius. Priima tolimus perdavimus net iš Japonijos, iš Marko Aurelijaus laikų, išradingai blokuoja. Turi ką pasakyti apie trenerius ir teisėjus – apie madoms pasidavusius literatūros tyrinėtojus.“&nbsp;</p> <p>Susidomėjai, skaitytojau? Gailiesi, kad praleidai šį vakarą? Gailėkis! Dabar pateiksiu vakaro metu skambėjusio V. Sventicko pokalbio su D. Kajoku ištrauką, kuri, tikiu, suerzins tave dar labiau.&nbsp;</p> <p>V. S. Kas ta Kajoko „lapė“? Kodėl „lapė“?&nbsp;</p> <p>D. K. Tiesą sakant, lapė atsirado truputį vėliau. Šie tekstai buvo rašomi tada, kai dirbau „Nemune“, kai reikėjo pabirų „gabaliukų“. &lt;...&gt; Apie trejus metus rašiau. &lt;...&gt; Pagalvojau, kad šie tekstai gali virsti knyga. Ir tada atsirado lapė. O lapė atsirado iš ankstesniojo mano eilėraščio ir iš Gintauto Dabrišiaus vieno eilėraščio, kuris man labai patiko. &lt;...&gt; Ten buvo lapė, kurią jis gaudo savo smegenyse, ir ką veikti su lape, kai jau pagauni. Tai taip ir atsirado.&nbsp;</p> <p>V. S. O ar didelis buvo kalnas tų popierių, iš kurių atsirinkinėjai tekstus šiai knygai?&nbsp;</p> <p>D. K. &lt;...&gt; Kai pradėjau rašyti, tai ėmiau senus savo užrašus, jie lyg ir tiko. Nes, tiesą sakant, ši knyga ir šie mano pagalvojimai turbūt yra anos mano eseistikos – „Komentarų“, „Dykinėjimų“ – tęsinys, tarsi užsklanda, šioks toks patikslinimas, paabejojimas. Aš visiškai neseniai paskaitinėjau savo „Komentarus“ ir pamačiau, kad pagrindas, ant kurio stovėjau rašydamas, likęs tas pats. Su tam tikromis modifikacijomis, nežymiais pakitimais, bet iš esmės tas pats. Ši knyga, be abejo, gali būti ir savarankiška knyga, bet ji šneka apie tai, kas jau buvo kalbėta anksčiau. &lt;...&gt; „Lapės gaudyme“ man buvo įdomiausia šiek tiek atsigręžti per petį, pažiūrėti, kas padaryta šiek tiek ir mano, bet labiau – kas padaryta kitų žmonių, kurie jau prieš tūkstantmečius kėlė labai svarbius klausimus, tarkim, pradedant visokiais religijų pradininkais ir baigiant filosofais, rašytojais, poetais. Norėjosi pasižiūrėti, ką jie išsprendė ir, tarkim, kaip kai kurios technologijos mums neleidžia atsigręžti ar beveik užblokuoja galimybę pasižiūrėti, ką jie ten darė. Tai buvo tarsi atsigręžimas, nei protingas, nei išmintingas, greičiau kažkoks šypsningas.&nbsp;</p> <p>V. S. Kada, kaip supratai, kad gali rašyti tai, kas gali būti žmonėms reikalinga? Kas tave ištiko tada? Kas nors turėjo ištikti, ar turėjai ką pajusti, juk nuo to priklausė visas tavo gyvenimas, ir jau ne tik tavo, o ir tų, kurie ima tavo knygas į rankas.&nbsp;</p> <p>D. K. Na, dėl to, ar reikalinga, aš nežinau, ar reikalinga. Labai tikiuosi. Juk ne vien sau darai, jeigu sau darytum, tai į stalčių nukištum. Bet, visų pirma, kai kažką darau, tai man įdomiausia, kai pačiam yra įdomu. Kuo mažiausiai galvoju apie skaitytoją. Jeigu man pavyksta save nustebinti, tai aš jaučiu, kad tai gali tikti ir žmonėms, šiek tiek panašiems į mane, kurie eina panašiu keliu, bando tą lapę gaudyti ar eiti paskui kažką, labai jam svarbų. Jeigu man tai būtų neįdomu, tai kam tas knygas rašyti? Tiesą sakant, apie skaitytoją niekad negalvoju. Paskui, tokiais momentais, kai išgirsti, kad kažkas tave skaito, be abejo, labai malonu ir miela.</p> <p>Skaitytojau, tikriausiai jau sielvartauji, kad gražųjį rudens vakarą neteko pasiklausyti pokalbio su D. Kajoku. O buvo verta! Šitiek minčių praleidai, tiek pamąstymų apie tai, kaip rašoma, kaip gyvenama, kuo džiaugiamasi. Neišgirdai ir literatūrologės Audingos Peluritytės-Tikuišienės, kuri kaip visada žaismingai ir šiek tiek ironiškai savo pranešimą „Kajoko žvėreliai“ pradėjo provokatyviu klausimu: „Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos“, o percituotos, perfrazuotos?“ Tad neišgirdai, skaitytojau, apie D. Kajoko rašymo stilių, metaforinį mąstymą, kalbos žaidimus, šaradas, jam būdingą absoliuto jutimą, apie klausimus, kuriuos rašytojas užduoda „ne tik, o tiksliau, ne tiek literatūrologui ar literatūros kritikui, bet tarpinei žmogaus apsiskaitymo, išminties zonai, esančiai ir literatūros, ir literatūrologijos, ir filosofijos, ir religijotyros įtakoje“.&nbsp;</p> <p>Patirtimi dalijosi ir daugelio D. Kajoko knygų redaktorė Janina Riškutė, teigusi, kad šio autoriaus tekstų redagavimas būna minimalus, tad knygoje „Kurčiam asiliukui“ nerašiusi net savo pavardės. J. Riškutė apibendrino D. Kajoko kūrybą, džiaugėsi, kad galėjo skaityti poeto rankraščius nuo pat pirmosios knygos, stebėti, kaip jam paklūsta žodis, kaip nuosekliai laikomasi tos pačios kūrybinės programos.&nbsp;</p> <p>Skaitytojau, žinok, kad vakaro metu, išsirinkę mėgstamiausius D. Kajoko eilėraščius, juos skaitė ir jaunesniosios kartos poetai – Nerijus Cibulskas, Mindaugas Nastaravičius, Vytautas Stankus. O pačioje vakaro pabaigoje klausytojus poetas pradžiugino ir savo skaitomais tekstais. D. Kajokas patvirtino, kad vis dėlto poezija jam lieka „įdomiausia, svarbiausia, daugiau pranešanti“. Todėl, skaitytojau, kad visai nenukabintum nosies ir neprarastum ūpo, išduosiu paslaptį – D. Kajokas skaitė naujausius eilėraščius ir prasitarė apie būsimą knygą pavadinimu „Knyga apie vandenis, smėlius ir vėjus“.&nbsp;</p> <p>Buvo paminėta ir graži sukaktis – D. Kajoko šešiasdešimtmetis. Visi sveikino poetą, džiaugėsi, galėdami su juo dirbti, būti šalia jo, skaityti tai, ką jis kuria. Taigi, mielas skaitytojau, viliuosi, supratai, ko netekai. O kad nepasikartotų tokie praradimai, skatinu tave nepraleisti kitų Rašytojų klubo organizuojamų renginių!</p> <p>Mėnraštis <a href="http://www.tekstai.lt/component/content/article/7330-fausta-radzeviciute-ka-gi-veikei-skaitytojau-rugsejo-desimtosios-vakara" target="_blank">„Metai“</a>, 2013 10</p>
<p>… ir knygos spalva kaip lapės, netgi su jos pėdukėm. Jos skaitymas tikrai primena žvėrelio t. y. esmės gaudymą: trumpi blyksniai, keli sakiniai išminties, ironijos, erudicijos, filosofijos, religinių, tikėjimo įžvalgų. Lyg gaublį suktum, tiek čia skirtingų kultūrų ir temų, ir problemų, ir paradoksų, ir tolerancijos. Labiau rytietiškos dvasios, leidžia perskaičius vieną tekstą nutilti, užversti knygelę ir viduje pasitikrinti savo patirtis, gal nuojautas. Tikrinti ir pasitikrinti…<br /> D. Kajokas savo mažos apimties esė išsako pačią didžiausią pasaulio protų ir kūrėjų sukauptą išmintį. Taip ir norisi Poetą cituoti ir cituoti. Nes gyvenimas, nes mes jame, nes jis mumyse – iš kartos į kartą.<br /> „<em>Žmogaus klausimai.<br /> Klausimai apie žmogų.<br /> Klausimai žmogui.O šiaip jau, Lape, netgi amžinas mūsų pastangų bergždumas nutverti tave už uodegos, privilioti į savo vištidę, tasai akis badantis mūsų netobulumas tėra tik dar vienas mįslingo ir nesugaunamo tavo tobulumo pavidalas.<br /> Manau.</em>“</p> <p><a href="http://gerosknygos.pavb.lt/2013/10/lapes-gaudymas-eseistines-uzsklandeles-donaldas-kajokas-vilnius-lietuvos-rasytoju-sajungos-leidykla-2013-158-2-p-isbn-978-9986-39-755-7/" target="_blank">gerosknygos.pavb.lt</a>, 2013 10 24</p>
<p>Savo atsiliepimą apie Donaldo Kajoko „Lapės gaudymą" galėčiau pavadinti ir atvirkščiai: „Žvėrelių Kajokas" arba – „Kajokas žvėrelis". Pastarasis pavadinimas būtų net tikslesnis knygos koncepcijai įvardyti. Tačiau gal kiek ironiškai nuteiktų tuos, kurie knygos neskaitė arba tvirtina, kad geriau Kajokas rašytų tik poeziją. O ironizuoti norėčiau mažiausiai. Labiau klausti. Aišku, lengviausia – paties autoriaus, sunkiau – pačios knygos.<br /> Tačiau kai kurie tų klausimų labai paprasti, nes kyla iš profesinio smalsumo. Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos"? Percituotos, perfrazuotos, permąstytos.<br /> Kajokas savo knyga, kurios galėtų ir nebūti, užduoda klausimų ne tik, o tikriau, ne tiek literatūrologijai ar literatūros kritikai, kiek tarpinei žmogaus išsilavinimo, apsiskaitymo, išminties zonai, esančiai ir literatūros, ir literatūrologijos, ir filosofijos, ir religijos, ir religijotyros įtakos zonose.&nbsp;Eseistinės užsklandėlės, įvadinės tezės (kurių galėtų ir nebūti), haiku, atvirlaiškiai sau, paveikslėliai, ypatinginiavimai&nbsp;yra smelkte persmelkti įvairių epochų žmonių mintimis, interpretacijomis, perinterpretacijomis, ku­­rios Kajoko interpretacijų srovėje iškyla naujomis minčių, frazių, patirties asociacijomis. Lengviausias būdas pasitikti tokių asociacijų bangą būtų perskaitytų knygų burėmis skrosti Kajoko tezes ir patikrintų citatų purslais nutaškyti žinomų skaitinių jūrą. Maždaug – ar tinkamai pasinaudota Aristoteliu ir Platonu? Esu skaičiusi, galiu patikrinti. Ar neiškraipyti Ekleziasto arba Koheleto, Benedicto Spinozos arba Arvydo Šliogerio teiginiai? Nes kai kurie literatai oho kaip iškraipo. Ar tiksliai pacituotas Carlas Jungas ir Ludwigas Wittgensteinas?<br /> Citatas lengviausia patikrinti, net jei Kajokas, kaip nesusipratęs studentas, ir nesudarė tikslaus bibliografinio sąrašo. Akademinio pasaulio žmonės savo akademinių knygų pabaigoje paprastai nurodo bibliografinę rodyklę, kuri jau pati savaime atidžiam (akademiniam?) skaitytojui rodo, kiek ir kokių knygų žmogus rado, citavo, o gal net ir perskaitė. Jei ne vienas „tačiau". „Lapės gaudymo" pabaigoje tėra šarada, sutrikdanti,&nbsp;suverperuojanti&nbsp;sąmonę, bet nieko daugiau. Pavyzdžiui: „O paskui, jau grįžtant, jau ir dangui vėl žiemiškai apniukus, – / toli toli, kur nieko nieko, tik transriomeriškas / šuns lojimas tarsi hieroglifas / pavingiuotas virš sodo" (p. 158). Romėniškas skaičius CCLVII vainikuoja šias šaradas, sukurdamas lyg ir dar didesnę mįslę. Ne todėl, kad romėniškais skaičiais skaičiuoti tezes yra neįprasčiau nei arabiškais, bet dėl rašmenų, primenančių algebrines lygtis be skaičių, o vien iš simbolinių kalbos ženklų. Tarsi pirmojo „Aritmetikos" autoriaus Diofanto lygtys, Donaldo Kajoko sukurti tekstai provokuoja mus dar didesnės paslapties paieškai nei ji knygos pavadinimu, turiniu ar citatomis rodoma. Kai kurios nebūtinosios Kajoko tezės iš tiesų galėtų būti prilygintos diofantinėms neapibrėžtosioms lygtims, ir Tomo Tranströmerio, švedų Nobelio premijos laureato, eilėraščiai, kurie tam tikrais ženklais patenka į „Lapės gaudymą", taip pat.<br /> Verpetuojanti&nbsp;sąmonė yra Kajoką dominanti paslaptis, kurią prilyginti galėtume tik lapės šokiui sniege. Donaldą Kajoką domina paslėpta, neišviešinta paslaptis, „užkasti pinigėliai", kuriuos naktimis galėtų išsikasti tik katinai ir lapės. Ir Kajokui visada, na, bent jau šioje knygoje, norisi, kad lapė būtų pirma, kad jai pasisektų labiau. Galbūt todėl, kad būdama laukiniu žvėreliu lapė labiau rizikuoja savimi. Ji neturi papildomo šanso prisijaukinti šeimininką, iškaulyti dubenėlį pieno. Lapės žaidimo rizika – absoliuti, lapė visada arčiau neišlikimo ribos, jos šokis sniege – arčiau mirties ir amžinybės, gyvybingesnis. Tačiau kas yra toji riba Kajoko knygoje? Išskleidęs savo tezes nebūtinumo erdvėje knygoje „Lapės gaudymas" Kajokas mums kalba apie kalbos patirtį, kalbos išmintį, Absoliuto teigimą, kurių labiausiai absoliutus yra: „VISKAS SANTYKINA": „atsargiai prisiliečiame prie To, kuris tiesiog budi savo nenuspėjamame būvyje, neminint Jo vardo be reikalo" (p. 16). Kalbos logika, vaizduotė ir išmintis yra Kajoko verpetuojančios sąmonės objektyve, pačiame vertybių centre, iš kurio matuojamos žmogiškumo ir dieviškumo galios, jų susikirtimų parametrai.<br /> Beje, Ludwigas Wittgensteinas knygoje cituojamas tiksliai ir tikslingai. Bent jau ši jo frazė: „Išspręsk kalbos problemą ir neliks filosofinių." Wittgensteino kalbos filosofija yra Kajoko kalbos lygčių, arba lapių, gaudymo instrukcija, tiksliau, viena jų, šalia zeno kalbos filosofijos ar poetinės Algimanto Mackaus, Dylano Thomo, Aido Marčėno. Ir iš tiesų, jei įvardyčiau, perprasčiau ir paaiškinčiau „Lapės gaudymo" kalbos principus, jokio kritinio teksto apie šią knygą man rašyti nebereikėtų. Tokiu atveju būčiau įžvalgesnė, protingesnė ir paradoksalesnė ne tik už knygos autorių, bet ir už tą lapę, kuri kaskart netikėčiau sušmėžuoja knygos skaitytojų akiratyje. Nuo „Dievas yra. / Net jeigu Jo ir nebūtų, vis tiek tai būtų vienintelė tikra Žinia. / Arba Lapė." (p. 92), iki „1) Kaip sugauti lapę savo smegenyse?" / 2) Kaip sugauti lapę lapės smegenyse?" (p. 142). Kol galiausiai visos knygos lapės susibėga į vieną sąmonės verpetą, pranešdamos, kad tikroji knygos „Lapės gaudymo" lapė savo kilme tėra vienas, vienas ir tas pats principas, kuriuo remiasi žmogaus mąstymas ir kalba-metafora: „Lenktynių žirgas yra labai greitas. / Snaiperis yra labai taiklus. / Matematika yra labai tiksli. / Bet nieko nėra greitesnio, nieko nėra taiklesnio ir nieko / Nėra tikslesnio už vietoje ir laiku vėjais paleistą metaforos / Spindulį." (p. 110).<br /> Lapė yra toli gražu ne vienintelis žvėrelis „Lapės gaudymo" metaforų pasaulyje. Gyvų padarų, susijusių tai su veiksmu, tai su daiktu, požymiu, skaičiumi ar aplinkybėmis, kurios nusako sąmonės verpeto pasirodymą žmogaus patirtyje, knygoje yra itin daug. Ir šie žvėreliai sukuria, jei taip galima pasakyti, ištisą kategorijų, požymių, atributų tinklą, kuris nusako, apibūdina, šiek tiek išaiškina patiriamą pasaulį. Tiesa, santykinai.&nbsp;Žuvusi avis,&nbsp;voriukas ant skalbinių virvės,&nbsp;kurčias asilėlis,&nbsp;besiganantis veršelis,Zuangzi drugelis,&nbsp;zylutė&nbsp;ir ta pati&nbsp;lapė ar jos rudas šešėlis&nbsp;yra atkeliavę iš ankstesnių Kajoko poezijos ir prozos knygų. O štai&nbsp;šuo, kurio reikia saugotis,&nbsp;ir&nbsp;kalė, išsidrėbusi ant sofos,&nbsp;vilkai ir imperijų vilkės,Afganistano kiaulė,&nbsp;viščiukai ir vištos,&nbsp;žirgai ir&nbsp;storaodžiai krokodilai&nbsp;savo semantinius tinklus išskleidžia šios knygos erdvėje. Galėtume klausti, kodėl į šį nediduką žvėryną ar zoologijos sodą yra pakviesti kaip tik tokie, o ne kitokie gyventojai? Kodėl nėra liūtų, lūšių ar imperatoriškųjų pingvinų? Jei ne tas pats, Kajoko kalbos lygčių ir santykinumo trajektorijoje paleistas metaforos spindulys. Visas Kajoko žvėrynėlis tėra filologinė alegorija, kuri mums pasakoja apie mus pačius, sugautus: 1) Kajoko smegenyse ir knygos puslapiuose; 2) sugautus mūsų pačių smegenyse,&nbsp;suverpetavusios&nbsp;knygos puslapiuose.<br /> Dėl šios priežasties žavusis Donaldo Kajoko žvėrynas lengvai gali būti pakeistas mąstytojų, filosofų, šventikų ar netgi šventųjų, taip pat literatų, menotyrininkų ar psichoanalitikų kategorijų ar savybių tinklu. Zuangzi drugelio vietoje visai galėtų puikuotis Sokratas arba Kajoko pamėgtas Laozi, o savo pėdelių šokį ant sniego dėliojanti lapė galėtų lengvai keistis pozicijomis su metafizines ištarmes rašiusiu Aristoteliu. Voriukas ant skalbinių virvės greičiausiai galėtų užleisti savo santykinę vietą Alfonsui Andriuškevičiui, o Friedrichas Nietzsche pakeistų šunį, kurio reikia saugotis, tačiau be kurio neįmanoma mąstyti pasaulio.<br /> Jei žvelgsime priekabiai ir ieškosime vertybių hierarchijos ir aiškios vaizdų struktūros knygoje „Lapės gaudymas", turėsime suglumti, kad apibendrinus iškilius autoritetus ir minčių, aforizmų bei paradoksų autorius, Kajoko verpetuojančios sąmonės pasaulis visai nesidrovi atsikviesti net tik Dievo, kuris yra knygos centre, ar viena jo formų – lapės, bet ir trijų paskutiniųjų katalikiškų popiežių, skaičiuojant nuo Jono Pauliaus iki Pranciškaus, Dalai Lamos, rabinų, Čiurlionio, Jungo, Kierkegaardo, Bacho, Cz. Miłoszo ir Valentino Sventicko. Nė vienas jų nėr didesnis už zylę, reikšmingesnis už vorelį ant skalbinių virvės. Susieti tuo pačiu metaforos spinduliu su esmine pasaulio prigimties paslaptimi, su įvairiomis tos paslapties formomis, visi šie autoritetingi asmenys ir visai neautoritetingi žvėreliai įkūnija tiesiog esinių ir kalbos pasaulį, kurio galėtų ir nebūti, kaip ir įvadinių knygos tezių, tačiau Kajoko, o ir Lapės valia, jie yra. Ir su tuo reikia skaitytis. Žodžiai&nbsp;skaityti ir skaitytis&nbsp;šios knygos fone yra identiškos reikšmės žodžiai.<br /> Visa žvėrelių ir asmenybių kohorta Kajoko knygoje yra pašaukta vienam tikslui –­ būti. Autoriui rūpi ne tai, iš ko žmonių ir lapės pasaulis yra sudarytas ar ką kas nors jame iš tiesų veikia, juo labiau nesvarbu – kaip atrodo, bet to buvimo esmių esmė, visų reiškinių ir būtybių visuma, regima kiekvienoje sąsajoje, kiekvienoje smulkmenoje. Taip ir citatos, ir frazės, ir aforizmai, kuriuos Kajokas pasitelkia iš didžių asmenybių knygų, pasakojimų ar atsiliepimų, yra tokie pat sąlygiško buvimo ženklai kaip lapės pėdų, drugelio sparnų ar voriuko tinklo kalba gamtos pasaulyje. Jie visi įsirašo į tą pačią paslapties lygtį. Ir skaitant „Lapės gaudymą" keletą kartų, nuo pradžios ar nuo vidurio (ar atvirkščiai) tampa vis sunkiau pasakyti, ar Donaldas Kajokas ką nors cituoja savo knygoje, ar yra kieno nors cituojamas.<br /> Būti cituojamam lapės šokio ryto sniege iš tiesų atlieptų aukščiausią būties patirtį Donaldo Kajoko poezijoje. Proza ir eseistika tik dokumentuoja, pasakoja ir išaiškina jaudinančios paslapties pasirodymo būdą. Donaldas Kajokas demonstruoja daiktus ir reiškinius, žvėrelius ir visas gyvas esybes kaip tos paslapties dalis, pasirodymo variantus, lygties nežinomuosius. Kalbos ir kalbos dalių požiūriu, Donaldas Kajokas yra ontologinės substancijos aiškintojas, daiktų ir daiktavardžių poetas, kuris supranta, kad daiktai ir daiktavardžiai būties paslapties nei sukuria, nei nebaigia. O veiksmažodžiai čia ir nebereikalingi.<br /> Knygoje „Lapės gaudymas", parašytoje nebūtinų tezių forma, kaip tik ta forma bene labiausiai priartėja prie Kajoko poe­zijos. Susitelkęs ties Wittgensteino idėja išspręsti kalbos problemas, Kajokas diofantinėmis savo kalbos lygtimis iš esmės įsipai­nioja į Benedicto Spinozos teoremų „Apie Dievą" ir „Apie sielos prigimtį ir kilmę" klausimus. Spinozos cituoti jam jau nereikia, jis tik dalyvauja senoje ir labai įtemptoje diskusijoje apie amžinybės imanenciją arba transcendenciją. Ir apsisprendžia imanencijos naudai. Todėl kai kurias Spinozos teoremas, surašytas Kajoko poetinių lygčių forma, galima būtų laikyti bendromis jiems abiem. Pavyzdžiui, kas pasakytų, kieno sudaryta lygtis siūlo štai tokį atsakymą: Dievas yra mąstantis daiktas? Arba: tai, kas intelekte glūdi kaip objektas, turi būtinai egzistuoti gamtoje? Pats Kajokas šias tezes atskiria iš kitokios, Spinozos teoremų konstrukcijos, tačiau knyga „Lapės gaudymas" yra kaip tokių teoremų tikrinimas, kratymas ir atsikratymas.<br /> Teorinio mąstymo būdas Kajokui svetimas, nes sutramdo metaforas, o metaforų spindulius pakeičia sąvokomis ir terminais. Išspręsti kalbos problemas Wittgensteino būdu „Lapės gaudyme" būtų atvirkščias kelias – išlaisvinti metaforas, ir išlaisvinti jas net ir nuo pačios kalbos: „Poezija – vieninteliai įmanomi žodžiai, vienintelėje įmanomoje vietoje, kur jokie žodžiai jau nebeįmanomi. Kaip ir pati vieta tokiems įmanomai neįmanomiems žodžiams. Nors tiesą sakant, ir šito karalienei nepakanka. Kita vertus, ir kodėl turėtų pakakti, jeigu ji, smailianosė laputaitė, pati sau pakankama." (p. 34).<br /> Kajoko pastanga knygoje „Lapės gaudymas" priartėti prie daiktų ir pasaulio, kalbos ir poezijos pradžios, verčia jaustis pakliuvus prie Dievo stalo pasaulio sukūrimo pradžioje. Ir per tą lapės šokį sniege, aistringą žaidimą rizikos akivaizdoje, suprasti, kad nei grynųjų, nei negrynųjų citatų, frazių ir minčių erdvėje pasaulio pradžia mūsų žmogiškai savimonei pasirodo ne molio faktūra ar prakaito lašais, bet kiaurai laiką skrodžiančiu metaforos spinduliu. Klausimų apie ontologinę substanciją akivaizdoje, bylojančioje apie bendrą kalbos ir žmogaus, metaforų ir žvėrelių kilmę, tenka pripažinti filologinę šios substancijos prigimtį. Pasaulio kūrimas žodžiu yra filologinio pobūdžio iš principo, tačiau idėja, kad ontologinės substancijos horizonte metafora yra pirmesnė net ir už kalbą, į knygą „Lapės gaudymas" verčia žvelgti lyg į nuoseklų Kajoko poetinės natūrfilosofijos apibend­rinimą. Tikėkimės, dar ne galutinį.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2013-09-20-nr-3441/1113-knygos/1712-audinga-pelurityte-kajoko-zvereliai" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2013 09 20</p>
<p><em>Bet man savaip žavūs ir tiedu lietuvių poetai, kurie balažin prieš kiek metų Druskininkuose, pirmąjį spalio savaitgalį iki pat paryčių aistringai ginčijosi apie poezijos knygą, nors nė vienas jos nebuvo skaitęs.</em></p> <p>***</p> <p><em>Ne mentoriškai grasyti pirštu, ne žeminti, ne mėgautis „teisinga“ bausme už nedorą kito veiksmą, o ramiai ir kantriai, kasdien ir įtikinamai atskleisti nedorumo beprasmybę. Tikro Mokytojo maksimumas.</em></p> <p>***</p> <p>Naujausioji Donaldo Kajoko knyga “Lapės gaudymas” nesiduoda analizuojama rimtai. Visų pirma, dėl tų neklaužadiškų lapės pėdučių ant knygos viršelio, vos vos susekamų. Tada dėl paties pavadinimo – gaudyti lapę, kas čia per darbas? Galiausiai, anotacijoje įvardijamo žanro (net jei jis ir niekam nerūpi, išskyrus patį autorių) – esiukės, miniatiūros. Atrodytų, knyga visais frontais signalizuoja – parašyta žaismingai, bet skaitytojo neįpareigoja sukti galvos, taip kad pavojaus nėra, nes (lyg ir) nieko rimto neparašyta.</p> <p>Bet nuo rimtumo Kajoko kūryboje nepabėgsi. Iš dviejų dalių – įvadinės „Šešios tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“ ir pagrindinės „Paguodos atvirlaiškiai sau“ ir tarsi tarp kito tarp minėtųjų įsiterpiančios „Cave canem“ dalies – sudarytos knygos centru tampa kūryba ir gyvenimas, nuolatos trukdomas moralės, politikos, būties prasmingumo, neišmintingo proto ir kitų kasdieninių rūpestėlių. Lyg ir mažų, bet svarbių. „Žmogaus klausimai./Klausimai apie žmogų./Klausimai žmogui (157 psl.) – ašis, jungianti Kajoko knygos tekstus. Autorius apie tai rašo lyg ir paraštėse, lyg ir tiktai sau, bet su vidine ramybe, balansu ir jaukiai šypsodamas. Pavydėtinas Kajoko sugebėjimas iš šalies pažvelgti į rimtus dalykus ir apie juos kalbėti be krislelio širdgėlos, ironijos, liūdesio, o veikiau – lengvai, taupiai, išmintingai. Donaldo Kajoko “Lapės gaudymas” – filosofijos ir poezijos balansas, palaikomas tvirtai sukaltų minčių konstrukcijų.</p> <p>Labiausiai knyga tiks smalsiems protams. D. Kajoko eseistines užsklandėles verta skaityti rytais. Neskubant, apgalvojant. Sugrįžtant prie patikusių vietų. Žaidžiant. Atsiduodant skaitymo malonumui.</p> <p><a href="http://www.g-taskas.lt/donaldas-kajokas-lapes-gaudymas/" target="_blank">www.g-taskas.lt</a>, 2013 09 18</p>
<p>Yra knygų, kurias komentuoti, kritiškai aptarti neatrodo tikslinga: dažniausiai jos siūlo simpatiškus pastebėjimus, kokių nors „maksimų“ persvarstymą ar kitaip atskleidžia savitą (ap)mąstymo būdą, kuris gali būti priimtinas, o gal ir ne. Prie jų priskirčiau skvarbių įžvalgų pilną naująją Donaldo Kajoko knygą. Gudriojo padarėlio gaudymu pavadintame leidinyje dalijamasi „eseistinėmis užsklandėlėmis“, miniatiūros sutelktos kaip daugybė „paguodos atvirlaiškių sau“. Kalbant šiek tiek tiksliau (nors užrašai nesileistų apibrėžiami), tai nuosaikiai skambantys, kartais į šypsančio „mokytojo“ tonaciją pereinantys tekstai-nuostabos apie gerą ir prastesnę poeziją, paradoksalų, abejoti skatinantį dabarties pasaulį ir dvasios buvimą jame (o gal priešingai – dvasios ir pasaulio joje). Todėl iš pradžių visa nesusiveda su mintimi, kad „Lapės gaudymas“ – tiesiog užsklandėlės (nuo „užsklęsti“) arba tik atvirlaiškiai sau. Atrodytų, jog skaitai šį tą užsiveriančio, privataus, bet D. Kajokas pats komentuoja, jog rašo knygą, o tekstai neleidžia nusišalinti todėl, kad jie skirti būdraujančiai arba lapę gaudančiai sąmonei. Atvirlaiškį visada gali perskaityti paštininkas arba kaimynas, o užsklanda turi ir puošiamojo piešinio, esančio po tekstu, reikšmę. Tarsi ji būtų nepretenzingas, nebūtinas komentaras. Net jei rašyta tarsi sau, daug ką galima suabsoliutinti kaip viename iš tekstų, kuriame teigiama, jog visa, net seniausioji lyrika „visados yra aš ir apie mane“ (p. 84). Į tokį supratimą apeliuoja ir šie eseistiniai tekstai.<br /> Ne veltui kabinuosi prie žodžių, nes D. Kajoko rašymo būdas gerąja prasme skatina taip elgtis. Reikšmingais mąstymo dėmenimis autorius laiko verbalinę raišką, keletą kartų remiasi Zhuangzi mintimis apie žodžio prasmingumą. Norima išryškinti, kad „kaip kalbame, tokios yra ir mūsų vidinės, gelmiškosios struktūros“ (p. 100), kartu tekstais liudijamas perimtas kalbinis šalia esančių pavidalų suvokimas. D. Kajokas renkasi trumpas, taiklias frazes, kurios, Roland’o Barthes’o žodžiais tariant, priverčia tavyje kažką pasvirti. Kai tiek daug šnabždama, išrėkiama, nenoromis brukama informacijos-vištų klegesio, siūloma susitelkti ties erdvia, silogizmu pagrįsta lakonika. „Lapės gaudymas“ atkreipia dėmesį į joje glūdintį tiek įliteratūrintą, tiek žavų kasdieninį dviprasmiškumą ar triprasmiškumą: „Nedora dorybė ir dora nedorybė. / Rinkis. / Sakai sunku? / Nejaugi? / Juk kiekvienas tai darom keliolika kartų per dieną“ (p. 53); „nebūtis yra ta pati būtis, tiktai neturinti jokių būties savybių. / Ir priešingai“ (p. 70). Tad mažiau nuostabu, kad knygoje galiausiai visa nukreipiama į Aristotelio logiką, teigiančią: „Mūsų mąstymo išvada dažnai juokinga, nes mąstymas pats save paneigia“ (p. 141). Pastaroji, kone tik pabaigoje įrašyta išsami citata be jokių papildomų D. Kajoko įsiterpimų yra stipri ir reikšminga, tarsi apgaubianti užsklandėlė. Visas paradoksalus verbalinis žaismas kviečia manyti, kad tiek rašantysis, tiek skaitytojas yra lapės gaudytojai, nors, tiesa, pirmasis atrodo jautrus, patyręs pėdsekys.<br /> Viena iš minėtinų esminių „Lapės gaudymo“ ašių taip pat gimsta iš kalbos arba yra besąlygiškai su ja susijusi. Bent jau taip atrodo iš pradžių. Tai poezijos refleksijos, nevirstančios tik rašančiojo ar filologo privilegija. Poezija suvokiama kaip dvilypis fenomenas: literatūrinis ir nepastebimai įsismelkęs mumyse. Tikriausioji lyg kokia laputaitė – ne visada pasveriama ir paaiškinama. Gražu, kai apie ją įtikinamai galvojama kaip apie intuityvų arba tiesiog mąstymo būdą be priverstinio veikimo: „Netgi sapnas nėra tikras, kad mes esame tikri. / Netgi sapnas – tas ypatingas mąstymo būdas. / Poezija prisijaukino šį mąstymą. Tačiau, garbė jai, nevirto sapnu“ (p. 139). Tačiau jį verta minėti gal ne dėl abejonių, noro aiškintis, išdėliojant tam tikrus geros ar tikros poezijos bruožus, su kuriais, tikiu, daugelis sutiktų (tik nebūtinai vadovautųsi praktiškai), o todėl, kad ir prabilus apie eilėraščio nuotolį nuo visuomenės, rinkinių tiražus, lapę gaudančioje sąmonėje ji iškyla kaip vertė, dėl kurios reikalingumo ir būtinybės vis dar yra krislelis ramybės. Poezija egzistuoja savaime, kartais būdama aukščiau empirinių problemų.&nbsp;<br /> Skaitant D. Kajoko „Lapės gaudymą“ šmėkšteli: gerai, kad esama stebėjimosi pagaulumo, darančio tekstą įtaigų ir savą. Dar – taip nuosekliai ir vientisai parašyta knyga, kuri, kaip išsitarė autorius, yra artima jam pačiam, gali tokia tapti ir kitam, nejučiomis įsilipusiam į pėdsekio batus ir ėmusiam būdrauti. „Lapės gaudymo“ nekiltų mintis pavadinti D. Kajoko minėtu uždaruku. Jis yra atvirukas, ir ne kitaip.</p> <p>Žurnalas „Nemunas“, 2013 07 18</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Pamažėle žmogumi-orkestru virstantis poetas, eseistas, prozininkas Donaldas Kajokas - vardas, šiandien, ko gero, labiausiai besisukantis ant literatūros gurmanų, literatūros išmanytojų ir kūrėjų liežuvių galiukų.<br /> Vieni po šiai dienai aršiai kritikuoja jo romanus, sakydami, kad prozininkui D.Kajokui nė nesišviečia pasiekti poeto D.Kajoko aukštumų, kiti tuo pat metu įvertina jo romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ didžiausia prozininkams skirta Juliaus Dovydėno premija, Lietuvos prozos kūrėjai niršta, kad poetas drįsta trypti jų valdas, o poetai dūsauja sakydami, kad šio kūrėjo nėrimas į prozą prilygsta mažesnės pavaros perjungimui kūrybiniame ralyje...<br /> Prie viso šio pagyromis, papeikimais, nustebimais ir suglumimais marginto šurmulio pridėję dar ir ką tik nuošusį poeto septynių dešimčių jubiliejų bei knygynų lentynose pasirodžiusią naują jo trumposios eseistikos knygą „Lapės gaudymas“, galime drąsiai tvirtinti, kad D.Kajokas - garsiausias šių dienų Lietuvos rašytojas, apkalbų dažnumu pranokęs net ir kontroversiškąjį Sigitą Parulskį.<br /> Perskaitęs naująjį „Lapės gaudymą“, susižavėjęs šyptelėjau - visu smarkumu kunkuliuojant „aistroms dėl Donaldo“, pats kūrėjas savo vis labiau link išminčiaus žarstomų sentencijų artėjančioje eseistikoje išlieka ramus it Budos statula. Tvirtas savo įsitikinimais, savo žinojimu, savo prioritetų hierarchija, neišmušamas iš vėžių - gaudantis tik esmę, tik stebuklą, tik ontologines įžvalgas, aptaisytas ugniniu laputės kailiu, nenusekantis nei paskui publikos pirštais rodomas bandas bizonų, nei kritikų įkyriai peršamą žūklę medžioklės vietoje.<br /> Knygos kalbėjimas - kažkas tarpinio tarp dzenbudistinių koanų ir Česlovo Milošo (Czeslaw Milosz) „Pakelės šunyčio“: trumpi, netikėtą pasaulio matymo kampą siūlančiais paradoksais nusagstyti tekstukai, vietomis šmaikštūs, vietomis skaudūs, vietomis lyriški, vietomis popikčiai, vienodai užgriebiantys ir socialinius, ir filosofinius, ir literatūrinius kontekstus, o drauge ir besijungiantys į nedalomą visumą - beveržiantys apsupties kilpą aplink dūkstančią lapę, kuri yra ne kas kita, kaip tik pačios mūsų pasaulio, mūsų gyvenimų esmės metafora.<br /> Antai apie mūsų pasaulio prigimtį:<br /> „- Kaip čia yra - žiūrėk, kiek filosofų su ištiestom rankom stovi prie mecenatų vartų, o mecenatų prie filosofų durų - nė vieno.<br /> - Tai todėl, kad pirmieji žino, ko nori, o antrieji ne“.<br /> Arba apie literatūrinius reikalus: „Yra, kur jau ne, toks kritikų porūšis, kad negali atsistebėti - kaip gudriai, kaip narsiai jo atstovai kovoja su literatūra. Tokie slaptojo ordino riteriai, kurie melstis jau nebemoka, užtat puikiai moka visapusiškai analizuoti maldą. Klasikinė pasaka apie lakštingalos išardymą“.<br /> Arba apie mūsų visuomenę: „Kartais cinkteli klastinga minelė, kad valstybinių apdovanojimų mechanika yra maždaug tokia:<br /> - Tą veikėją būtina apdovanoti.<br /> - Varge, už ką? Argi jis turi kokių nuopelnų?<br /> - Kaip gali neturėti? Taigi anąkart gavo ordiną“.<br /> Žodžiu, puiki, nedaugžodžiaujanti, tačiau itin daug pasakanti, skirta daugkartiniam skaitymui ir kiekvieno mūsų moralės, gelmės, dvasingumo ir požiūrio į pasaulį laikmenas performatuojanti ir nuo virusų efektyviai apvalanti knyga. Kiek kelia nuostabą jos giminiškumas kito poeto - Aido Marčėno smulkiosios eseistikos knygai „Sakiniai“, tačiau kol ši dar neišleista, anksti apie tuos sutapimus, papildymus ir paraleles kalbėti.<br /> Belieka svarbiausias klausimas - ar pagavo D.Kajokas dailiauodegę laputaitę? Žinoma - ne. Antraip knygą būčiau vadinęs arba melaginga, arba pavojinga. Tačiau: „O šiaip jau, Lape, netgi amžinas mūsų pastangų bergždumas nutverti tave už uodegos, privilioti į savo vištidę, tasai akis badantis mūsų netobulumas tėra tik dar vienas mįslingo ir nesugaunamo tavo tobulumo pavidalas“.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/portretai/aistros_del_donaldo/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 07 09</p>
<p><strong>Apie tai, kas bus kalbama</strong></p> <p>Ką galima iš esmės pasakyti apie buvimą, nebuvimą, Dievą, poeziją, literatūrą ar žmogų? Galų gale apie patį kalbėjimą, kurio pinklės gimdo daugelį spekuliatyvių mąstymų šiomis temomis? Donaldas Kajokas naujausioje savo knygoje „Lapės gaudymas" apie tai prabyla nesistengdamas jokios tiesos primygtinai išreikšti žodžiais: „Natūralu, galgi ir išmintingiau – niekad nieko nesistengt įprasminti per jėgą, o leistis būti iki dugno perskrostam ir nejučia „įprasmintam" to, ko savo prisilietimu dar nesuparalyžiavo kalba ir kas –­ būtent dėl to –­ neva neturi prasmės" (p. 145). Galima manyti, kad toji tiesa ir yra gaudoma lapė. Neretai modernią sąmonę persmelkia analitiška ir nenaivi–naivi maksima, kad jokia tiesa net negali egzistuoti, tačiau gali būti ir&nbsp;<em>kitaip</em>&nbsp;(šiuo kitaip ir pulsuoja D. Kajoko rašymas). Panašias atomazgas galima užuosti skaitant Viktorijos Daujotytės „Laisvojo mąstymo properšas", Rainerio Marios Rilke's „Laiškus jaunam poetui" ar Gastono Bachelard'o „Svajonių džiaugsmą", tačiau „(...) tas, kuris galvoja, kad žino, jau nežino." (p. 8). Todėl galbūt reikia būti kiek pakankamai protingam, tiek ir pakankamai kvailam. Galbūt iškeičiant silogizmus, terminų tiradas, didžius postulatus į&nbsp;<em>kitą</em>&nbsp;kalbėjimą – punktyrišką, lėtą, meditatyvų, galima laimėti daugiau nei pirmiesiems. Priklauso, kaip pažiūrėsi.</p> <p><strong>Apie knygos padarymą</strong></p> <p>„Lapės gaudymo" reikšmė jau šiek tiek lukštenta, tad galima stabtelėti ties prierašu iškart po pavadinimo – „eseistinės&nbsp;<em>užsklandėlės</em>". Eseistika – aišku, bet kas yra tos užsklandėlės? Jei visą prierašą suvoktume kaip žanrinę apibrėžtį, tai&nbsp;<em>užsklandėlės</em>&nbsp;žymėtų tekstų trumpumą, baigtinumą ir uždarumą. Tačiau ar tikrai jie tokie uždari? Juk čia yra užfiksuotas daugelio minčių iš įvairių sferų atsivėrimas pačiam autoriui, o ir skaitančiajam jos gali atverti plačius klodus minčiai. Uždarumas, užsklęstumas čia galėtų būti suvokti kaip opozicija kritikai: tekstai užbaigti, juos galima sugriauti neatsargiai išnarstant įvairiais analizės metodais. Tai nėra rašymas, kuris atsivertų tarpininkaujant aiškintojui ar kritikui: „(...) jei patyrėme, tekstai irgi prabyla savo unikaliai universaliomis patirtimis. / Jei ne – jie lieka uždaresni už dešimtis grynojo proto, praktinio proto ar sprendimo galios kritikos tomų" (p. 104). Taigi, jei sąmonėje neįvyksta rezonansas, nepersikloja tam tikros dvasinės patirtys, tekstai lieka uždaryti.<br /> Knygoje išskirtos trys gana skirtingų proporcijų dalys. Pirmojoje – „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali" – atsikartoja žinojimo ir nežinojimo motyvai, kaip kuris nors iš jų gali paveikti asmenį ar būtį (kaip ir nebūtį), apie kurią žinoma arba ne. Kartu ir prisiliečiama prie kelių leitmotyvais tapsiančių temų: filosofijos, religijos, budizmo, lyrikos (haiku) ir paties mąstymo bei kalbėjimo. Antroji dalis – „Cave canem" (lot.&nbsp;<em>saugokis šuns</em>) –­ primena eilėraštį, kuris gali pasirodyti gana tolimas visiems kitiems tekstams, bet šalia paskutiniosios&nbsp;<em>užsklandėlės</em>&nbsp;taip pat įgauna svarią reikšmę. Trečioji dalis, pati plačiausia, pavadinta „Paguodos atvirlaiškiai sau". Joje ir veriasi daugiausia šios knygos reikšmių. Pavadinimo semantika skaitymą nukreipia gana gražia linkme: tai nėra bandymas diegti kokią nors pasaulį aiškinančią, universalią filosofinę sistemą. Tai kalbėjimas sau pačiam: nepretenzingas, nesiginčijantis, neneigiantis net to, su kuo nesutinkama, apglėbiantis, lengvas, paprastas ir paradoksalus. Pavadinime minima atvirlaiškio situacija vis dėlto leidžia į šį vyksmą įsitraukti ir skaitytojui. Pastarasis turėtų būti nuolankus, nes įeina į labai intymų ir nenuosavą galvojimą.</p> <p><strong>Apie atvirlaiškius</strong></p> <p>Ši knyga yra pats paprasčiausias kalbėjimas apie pačius paprasčiausius dalykus, kupinas sveiko realizmo, tokio, kuris paradoksams leidžia būti paradoksais: nesistengiama jų išnarplioti ir sudėlioti į lentynėles. Paradoksas gali būti raktas į būties ir nebūties susidūrimą ir abiejų patyrimą, gali būti pats paprasčiausias atsakymas į kebliausius klausimus, kuriuos narpliodama sąmonė įsipina į begalines kilpas.<br /> Šių tekstų atsiradimą aiškina pats autorius: „Čia rašau sau. Ir ne apie kokio Sokrato, Laozi ar kasdienių laikraščių, netgi ne apie mielų bičiulių, savo motinos ar tėvo mintis. Čia rašau, kaip jos palietė mano širdį. Tai visiškai skirtingos istorijos!" (p. 13). Taigi galima nujausti tam tikrą fenomenologinį aktą, susidedantį iš daugybės komponentų. Galbūt todėl ir yra tam tikrų sąšaukų su R. M. Rilke's laiškais, V. Daujotytės darbais ir ypač „Laisvojo mąstymo properšomis". Pats bendriausias aspektas yra požiūris į literatūrą. Apie ją (o ypač – poeziją), D. Kajokas išrašė tikrai nemažai. Poezija šioje knygoje tampa būties ir nebūties susitikimo, persiklojimo tašku: „Ir vis dėlto – poezija, pasitelkusi žodžius, kažkokiu mįslingu, sveiku protu nesuvokiamu būdu, įstengia perteikti tai, ko žodžiais neįmanoma perteikti. Tuo ji ir skiriasi nuo eilėraščių, kuriuose nėra poezijos, nors jie sykiais būna itin profesionaliai sukalti. Neprikibsi" (p. 107) arba „Lygiai taip pat ir haiku nėra. / Bet vien tobulas haiku tai žino" (p. 8). Svarstoma ir kaip pastaroji atsiranda: „Trys žingsniai poezijos link. / 1. Aistringas noras kažką svarbaus pasakyti, išsiaiškinti. / 2. Mokymasis klausytis, ką šneka kalba. / 3. Jautrus, sklidinas pagarbos, atjautos ir meilės abiejų pašnekesys. Ir vienas perspėjimas: žirgu žemę arsi – ant kuino į mūšį josi" (p. 49). Poezija čia laikoma mąstymo būdu, kurio vertikalumas įpina skaitantįjį į žodžiais neišreiškiamus slėpinius ir nutildo&nbsp;<em>vištų kudakavimą</em>&nbsp;galvoje. Autorius rodo, kad ją galima apčiuopti ne tik eilėraščiuose, bet ir atsigręžus į savo paties ar aplink esantį egzistavimą / neegzistavimą. Kita vertus, poezija yra ir atminties būdas, pasiekiantis daug daugiau nei racionalus ar deklaratyvus įvykių vardijimas. Poezija gali būti ir vienas iš tikėjimo pavidalų, su nuojauta, kad joje visuomet esti kas nors dieviška. „Todėl yra poezija – atgaiva protui. / Yra poezija – balzamas sielai. / Yra poezija – atgaiva jausmams, netgi juslėms. / Ir yra tiesiog Poezija" (p. 73). Malonu pastebėti, kad poezijos sukūrimas nelaikomas konkretaus autoriaus savybe. Jeigu, pavyzdžiui, Gottfriedas Bennas rašė, kad eilėraštis yra&nbsp;<em>padaromas</em>, tai D. Kajokas teigia, kad geras eilėraštis&nbsp;<em>atsitinka</em>. O&nbsp;<em>atsitikimas</em>&nbsp;juk nėra vien rašytojo privilegija,&nbsp;<em>atsitikimą</em>&nbsp;iš dalies lemia kažkas, su kuo rašantysis susiduria. Taip ir geri eilėraščiai, sekant šia knyga, ateina iš malonės, o ne iš darbo ir pastangų.<br /> Pažvelgus iš kitos perspektyvos, ši knyga kupina kuo giliausio ir tauriausio tikėjimo. Tokio apstaus, kuris gali apimti visą pasaulį su jo tvarkomis ir reiškiniais.&nbsp;<em>Lapę gaudanti</em>&nbsp;sąmonė pakyla aukščiau skirčių tarp įvairių konfesijų ar religijų, užčiuopdama daugybę tapatumų, išryškindama ir skirtybes, kurios rodo ne prieštaringumą, o veikiau užbaigtumą. Visame pasaulio raibuliavime ir&nbsp;<em>kudakavime</em>&nbsp;jaučiamas Ekleziasto apglėbiantis, dėsningas ir tvarkingas&nbsp;<em>nil novi sub sole,</em>&nbsp;iš rytų plūstantis įsižiūrėjimas, įsibuvimas, meditacija.<br /> Jeigu religija ir filosofija gali eiti viena greta kitos ir įvairiais balsais ginčytis, tai tikėjimas yra kai kas aukštėlesnio: „O kalbant apie Žinią, tai ji, tiesą sakant, tėra viena –­ Dievas yra. / Net jeigu Jo ir nebūtų, vis tiek tai būtų vienintelė tikra Žinia. / Arba Lapė" (p. 92). Tačiau vis tiek visa yra viena, visa yra to paties dalys ir niekas jokiai konkrečiai esybei nepriklauso. Vienio sąvoka, kaip ir Dievo, čia nėra apribojama būtimi. Jos plečiasi taip pat ir į nebūties sferą, nors apie pastarąją nieko ir neįmanoma pasakyti. O bandant prabilti, vėl grįžtume prie filosofijos, apie kurią šioje knygoje esantys atsiliepimai dažniausiai priverčia šyptelėti: „Suk nesukęs, bet iš principo negali būti netikinčio žmogaus. / Nebent jis netikėtų iš principo / Kaip koks F. Nietzsche. / Bet Nietzsche irgi puikus, tam tikram kelio lankstui irgi labai reikalingas. / Jei jo nebūtų, reikėtų jį išgalvoti" (p. 63). Tačiau nereikėtų suklysti. Vienoje iš&nbsp;<em>užsklandėlių</em>autorius teigia, jog visa tai rašo be menkiausios ironijos ar noro pašiepti.<br /> Yra ir daugiau dalykų, pateiktų be ironijos, bet priverčiančių šyptelėti, o kartais – ir nuliūsti. Tai visuomenės aktualijų žaismas šiuose tekstuose. Politika, emigracija, televizinė ar laikraštinė retorika, vidutinybių spindesys<em>&nbsp;ir skurdas</em>... Ši knyga turi labai intensyvų vertikalų matmenį, o tokių temų lytėjimas jį tarsi gesina, įneša buitiškumo, kuris čia kėlęs šypsnį, čia ir nebeskanus. Bet būta čia ko.</p> <p><strong>Apie lapę ir vištas</strong></p> <p>Lapė ir vištos yra du esminiai ženklai, vis pasirodantys šiuose tekstuose. Vištos –­­­­ tai betikslis, bereikalingas galvojimas, beprasmis slėpinių narstymas nesugebant įsisąmoninti pastarųjų tiesiog kaip slėpinių: „Kiek besiriejančių minčių, kiek kudakuojančių vištų galvoje! / Matyt, tai yra filosofinio, psichologinio, mitologinio, etc. žiūros taškų maišalynė. Viena akim žvilgteli pro tą langelį, kita – pro kitą, trečiąja – pro trečią..." (p. 150). Lapė gali būti tiesa, glūdinti anapus suvokimo, gali būti proto – tolumų žmogaus, laisvo buvėjo būsena, gali būti būties, kiek ir nebūties slėpinys, kurio neišanalizuosi, bet gali atsitikti, kad paimsi vienu kartu ir –­&nbsp;<em>tai!</em><br /> Taigi „Lapės gaudymas" yra knyga apie poeziją, apie buvimą, absurdus ir paradoksus, Dievą ir filosofiją, o svarbiausia –­ apie gyvenimo momentus, kada ta laputė lyg netyčia gali būti pagauta ar bent jau pastebėta. Dar vienas iš svarbių aspektų yra gebėjimas stebėtis, nustebti. Nustembantis protas yra laisvas ir kupinas. Knyga baigiama prierašu „<em>Cave canem. Vulpes.</em>" (Lot.&nbsp;<em>Saugokis šuns. Lapė.</em>). Jis veda prie paskutinio aspekto, kurį pavyko perskaityti, ir maga juo pasidalyti. Eilėraštis, pateiktas knygos pradžioje, kalba apie mįslingą, šunišką buvimą, primenantį utilitaristinę laisvę: betikslis plaikstymasis, kada viskas galima, buvimas&nbsp;<em>nepavergtu vergu</em>. O, sekant „Lapės gaudymu", iš tiesų laisvas yra tiktai priesakų žmogus. Lapė apie tai įspėja.<br /> Ar reikia šią knygą skaityti? Galbūt. Kaip minėjau, jeigu viduje nėra panašaus bangavimo, kokiu vilnija D. Kajoko tekstas, galbūt ji nieko ir neduos, o jei įvyks rezonansas – gali norėtis sklaidyti ne vieną kartą. Ji nėra pretenzinga, neperša jokių nuomonių ir neprievartauja pakeisti įsitikinimų. Paguodos atvirlaiškiai sau pačiam. Kaip atvirlaiškius ir dera sklaidyti. Gali nutikti ir taip, kad net skaitytojo mintyse šmėstels toji lapė. Juk:<br /> <em>Kodėl, lapę gaudyti galima ir taip:</em><br /> <em>– sėdi sėdi, sėdi sėdi, kol prisisėdėjęs atsisėdi;</em><br /> <em>– eini eini, eini eini, kol praėjęs pareini.</em><br /> <em>Melsvas varpelis pamiškėj, vaikystės parugėje.</em><br /> <em>Tykus jo gaudimas yra lapės gaudymas.</em><br /> <em>Bet tai jau absoliuti siekiamybė.</em><br /> p. 142</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2013-07-05-nr-3434/943-knygos/1476-zigmas-pakstaitis-apie-esminius-skirtumus-tarp-lapes-ir-vistu" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2013 07 05</p>
<p>Vienam svarbiausių nūdienos lietuvių poetui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Donaldui KAJOKUI šiandien sukanka šešiasdešimt. Žvelgiant iš šalies atrodytų, kad šį jubiliejų švenčia laimingas žmogus, kantriai, ramiai ir vaisingai dirbąs Lietuvos kultūrai, sulaukęs visuotinio pripažinimo, jau spėjęs ir šią solidžią sukaktį tinkamai pažymėti - prieš keletą savaičių už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ jis buvo apdovanotas solidžia Juliaus Dovydėno premija... Klausiame jubiliatą, kaip jis jaučiasi iš tiesų, ar išsipildymo džiaugsmo negesina senatvės baimė?</p> <p>- Menu laikus, kai kūrybinės senatvės pradžią ženklinote ties poetų keturiasdešimties metų jubiliejumi, menu ir garsiąją Dantės (Dante) eilutę „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio“, dar po dešimtmečio įsliuogusią į jūsų eilėraštį - kaip tik tada „senas“ poetas tapo „jaunu“ prozininku... Šiandien kalbindamas jus jau šešiasdešimtmečio išvakarėse, noriu pasiteirauti, kokioje „miško tankmėje“ dabar jaučiatės atsidūręs?</p> <p>- Mieloje tankmėje, kur gyvenimo nueita daugiau nei pusė kelio... Jau antri metai, kai nedirbu „Nemuno“ redakcijoje, esu laisvas žmogus, „susikūręs darbo vietą“. Šiuo metu nekantriai laukiu naujos savo knygos, tai eseistinės-aforistinės užsklandėlės, kurios vadinasi „Lapės gaudymas“ (LRS leidykla). Turiu ir daugiau sumanymų, kelis pradėtus rankraščius - ir prozos, ir poezijos, duokdie, kad tiems planams įgyvendinti nepristigčiau laiko. O jei ir pristigsiu, anokia čia bėda, vadinasi, tos galvoje teegzistuojančios knygos nebūtinos (čia jau kalbu kaip fatalistas).</p> <p>Kūrybinė senatvė, manau, priklauso ne tik ir ne tiek nuo žmogaus amžiaus, kiek nuo jo gebėjimo stebėtis, neprarasti būdraujančios sąmonės, gaudyti netikėčiausius realybės pavidalus visomis savo juslėmis, saulėtais nervų galiukais, kitaip sakant, nuolat jaustis gyvenimo naujoku, justi ne tik gyvenimą, bet ir buvimą. O jis, buvimas, kaip didi dovana bei slėpinys, plyti ir prieš žmogaus gimimą, tęsiasi ir už tų vartų, kuriuos vadiname mirtimi. Bėda, kad tą gyvenimo nuostabą ne taip paprasta išlaikyti, metams bėgant dažnas žmogus ją praranda, tampa išblėsęs, apanglėjęs.</p> <p>Kitaip sakant, kaip gyvenimą gyvensi, kaip buvimą būsi, taip ir rašysi, aišku, jei to dar norėsi. Arba: jeigu iš pat pradžių rašai taip, kaip gyveni, vadinasi, vėliau tau gali būti suteikta galimybė gyventi taip, kaip rašei ar rašai. Tada viskas sustos į savo vietas, bus gerai. Taip gerai, kad nė gerai, nė blogai. O tai yra pats mįslingiausias ir kaifingiausias „gerai“ pavidalas.</p> <p>- Kad ir kaip banaliai skambėtų žodis „branda“, bet juk pusę gyvenimo mokomės, kaupiame patirtį, skaitome knygas, klystame, taisome klaidas, kaupiame gyvenimo ekstraktą, kuris, tikime, sulaukus tam tikro amžiaus virs išmintimi ir nušvitimo detalėmis. Noriu paklausti: ar tas išminties amžius išties yra, ar tai tik paguodos pasakėlė senatvei?</p> <p>- Išminties amžius - abejoju, ar turime teisę apie tokį kalbėti. Gyvenimo patirtis kartais žmogų ne išskleidžia, o prigesina, sukūprina, išblukina visa, kas anksčiau švytėjo akyse. Aš būčiau linkęs minėti buvimo dienas, valandas, minutes, kai jauti, jog esi. Kai esi santarvėje ir su dangum, ir su žeme, jautiesi didesnis už savo ego, tą, anot K.G.Jungo (Carl Gustav Jung), empirinį žmogų. Džiugu, jei tų minučių, tų dienų vis gausėja, tuomet gali spėti, jog esi neišsimušęs iš Kelio. O šiaip žmogaus branda vargu ar priklauso nuo paso duomenų. Žalias jaunuolis turi gal net didesnę galimybę parašyti puikių eilėraščių, nes jo „metaforų fabrikėlis“ veikia labai galingai, o kalba iš esmės yra nepaprastai plastiška, nors būna - tik po kelių dešimtmečių, jau sulaukęs „brandaus“ amžiaus, jis supranta, giliau įsisąmonina, ką parašęs. Ir netenka amo - varge, koks kvailas buvau, bet ir tada man buvo suteikta malonė eilėraštyje ne tik nesumeluoti, bet ir pasakyti daugiau, nei žinojau...</p> <p>Kita vertus, amžius, gyvenimo patirtis, kas be ko, išmoko skirti kai kuriuos dydžius. Kol esi jaunas, sakai: man reikia to ir to, dar ir ano... Bet ar tikrai reikia? Gal derėtų sakyti: aš noriu to ir to, bet tai nėra pamatinė būtinybė. Metai gal ir padeda įžvelgti slidžią ir pavojingą ribą tarp „noriu“ ir „būtina“. Tarp kūno ir žmogaus, kaip visumos, imperatyvų.</p> <p>- Jau beveik baigiate išbandyti visus literatūros žanrus: poezija, romanai, esė... Ar formos pasirinkimas taip pat susijęs su amžiumi? Kas lemia tą žanrų kaitą? Gal, metams bėgant, apskritai keičiasi santykis su kūryba, gal į klausimą, kas yra literatūra ir ką ji gali, šiandien atsakytumėte visai ką kita, nei būtumėte atsakęs trisdešimtmetis?</p> <p>- Poezija - subtiliausias ir sunkiausias žanras, tai literatūros karalienė. Erdviausias mąstymo būdas, gebantis apimti ir harmonizuoti kone visas žmogiškos mąstysenos formas. Paradoksalu, netgi fiziškai, psichiškai sunkiausias žanras. Nors, tarkim, romanas, reikalauja lyg ir daugiau laiko, fizinės ištvermės, bet fizinės, psichologinės, dvasinės įtampos daugiau prireikia rašant eilėraštį. Bent man. Ne kartą sakiau, kad poezija - žaibo išlydis, proza tą patį krūvį pasiima tolydžiau, mažesnėmis porcijomis. Mano atveju tai ir lemia žanrų kaitą, šiokią tokią slinktį prozos link.</p> <p>Kas yra literatūra? Man - mielas žaislas, tam tikros energijos sankaupa, versmė, laidininkas; ir sykiu - akiniai, pro kuriuos geriausiai regiu pasaulį, jo proporcijas, taigi - žiūros taškas.</p> <p>Kadaise bibliotekininkas iš Dievo malonės Viktoras Spitrys skaitydavo paskaitas apie rašytojus, gavusius Nobelio premiją. Esminė idėja - kiekvienas tokio rango rašytojas yra sukūręs savo pasaulį. Puiki idėja, bet šiandien ją kiek koreguočiau: pasaulį sukurti, deja, ne žmogaus valioje, kad ir koks genialus jis būtų. Daugiausia, ką jis gali, tai kantriai, smalsiai ir azartiškai plius ilgai nepavargdamas ieškoti savo žiūros taško, iš kurio, jo manymu, pasaulis regimas ryškiausiai, turiningiausiai, tiksliausiai, gal net teisingiausiai. Bet akcentuoju - jo manymu. Nes bet kuris žiūros taškas tėra, perfrazuojant A.Šliogerį, tik išsidrožtas jaukus kišeninis mitas. Vis dėlto šios Žemės buvėjui labai reikalingas, net būtinas.</p> <p>Pasaulis toks neišsemiamas, toks nenuspėjamas ir podraug paprastas, kad žmogus geba jį tik stebėti ir stebėtis; nors akimirkai išvydus tą neaprėpiamybę, tą nežmogišką paprastumą, dingsta bet kokia pretenzija tituluoti save kūrėju.</p> <p>Na, jei labai nori, tą savo gebėjimą nuoširdžiai nustebti gali pavadinti ir kūryba...</p> <p>- Labai noriu paklausti šešiasdešimtmečio poeto, kokia žmogaus šioje žemėje gyvenimo prasmė? Ko verti iš jūsų žiūrėjimo taško ekonominiai, politiniai, buitiniai, su amžiaus kaita susiję kontekstai? Kaip jūsų amžiaus žmogui atrodo, po mirties esama kaži kokio būties pratęsimo? Ar juntate esant Dievą? Ar mokotės su juo bendrauti?</p> <p>- Gyvenimo prasmė elementari - gyventi. Geriau taip, kad jos neieškotum, neklaustum, kas yra gyvenimo prasmė. Šį klausimą, manau, sufabrikavo kalba, jis pats yra beprasmiškas. Gyvenime verčiau ieškoti ne to, ko nepametei, o nepražiopsoti vertybių. Bet koks atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą tėra kalbos ir ja manipuliuojančios epochos klastotė, jokia tiesa. Atsainūs žvilgtelėjimai į neaprėpiamą gyvenimą pro skirtingus langelius - politinį, filosofinį, religinį, rasinį, ekonominį etc. Dėl šių „atsakymų“ suabsoliutinimo, savotiško demonizavimo paprastai ir kyla sumaištys, rietenos, suirutės, politinės isterijos, netgi kryžiaus, o ir visokie kitokie karai.</p> <p>Gyvenimas ir yra (tik/net) gyvenimas. Bet nepamirškime, kad jis yra ir buvimas. Kaip Jonaičiai, Džonsonai, Ivanovai ar Vanai gyvename nuo gimimo iki mirties, o būvame ir prieš, ir iki, ir po. Bet kitaip. Laimė, niekas nežino - kaip. Gal kaip pats buvimas. Vis dėlto tai jau kiek kitokio mąstymo ir matymo kampas.</p> <p>Dabar apie Dievą, apie tą mįslingąjį X faktorių. Tai labai intymu, nes patirtis, deleguota kalbai/kalbon, išsiklaipo. „Meluoja ištarta mintis“, - perspėjo Tiutčevas. Dramatiškiausia (o gal žaviausia?), ji meluoja netgi tada, kai ją tariantysis nemeluoja. Vis dėlto drįsiu pacituoti ištraukėlę iš šiomis dienomis, kaip minėjau, laukiamo nesulaukiamo „Lapės gaudymo“: „Dvasinis fundamentalizmas: ČIA NIEKO NĖRA MANO. Tai ne Žinia, tai Patirtis.</p> <p>Už ją gal nieko saldesnio ir negali būti. Ji iki minimumo sumažina likiminės klaidos ar nuodėmės galimybę, jeigu nuodėmę suprasime kaip nuosavybės teisės pripažinimą bet kam kitam, išskyrus Dievą. O kalbant apie Žinią, tai ji, tiesą sakant, tėra viena - Dievas yra. Net jeigu Jo ir nebūtų, vis tiek tai būtų vienintelė tikra Žinia“.</p> <p>- Prašau palinkėti ko nors ypatingo savo jubiliejaus proga sau, literatūrai ir Lietuvos žmonėms.</p> <p>- Ko nors ypatingo? Iš daugelio ypatingybių, tikiuosi, jau išaugta, palinkėsiu labai paprastai.</p> <p>Mūsų civilizacija sotų, pramoginį, pertekliaus siekiantį ir šias pastangas adoruojantį gyvenimo būdą vis dažniau bando suplakti su gyvenimo kokybe. Tad visiems ir sau, o ir literatūrai linkėčiau nepainioti šių gana skirtingų dalykų. Jei pavyktų - nesumesti jų krūvon iki paskutinio savo atodūsio.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/svarbiausia__nenustoti_stebetis/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 06 13</p>
2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Peliukas ir Liuka
Kerry Shawn Keys
SKIE-ME-NUO-TA  KNY-GE-LĖ  VAI-KAMS
6.00 €