Merso. Naujas tyrimas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Merso. Naujas tyrimas

Merso. Naujas tyrimas
Autorius: Kamel Daoud
Prekės kodas: 9789986399322
Pavadinimas Merso. Naujas tyrimas
Žanras Romanas
Vertėjas Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė
Metai 2017
Psl. skaičius 176 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Ieva Kuzmienė
ISBN 978-9986-39-932-2
Išmatavimai 20.7 cm x 13.5 cm x 2 cm
Kaina: 6.70 €
Kiekis:  

Romanas

Jis – brolis arabo, kurį nužudė Merso, A. Camus romano „Svetimas“ herojus. Po 70 metų nuo šio įvykio Harunas, gyvenęs brolio „šlovės“ šešėly, nusprendžia neleisti, kad jo šeimos istorija būtų užmiršta. Jis dovanoja broliui balsą ir vardą – Musa. Harunas jaučia kartėlį ne vien dėl žmogžudystės, bet ir dėl to, kad A. Camus jo brolį pavadino tiesiog arabu, tarsi tai būtų pasmerkimo ženklas. Harunas mąsto apie savo vienatvę, pyktį ir sumaištį. Svetimas tarp savų jis trokšta, kad jam pagaliau būtų duota teisė ramiai numirti.

Šį kūrinį puikiai įvertino literatūros kritikai, skyrę jam Pirmojo romano Goncourt’ų premiją. Netrukus autorius buvo apdovanotas François Mauriaco ir Penkių frankofonijos kontinentų  premijomis, taip pat kūrinys pristatytas Renauldot prizui. Romaną pripažino viena geriausių 2015 m. knygų tokie leidiniai kaip New York Times, Publishers Weekly, Time Magazine ir kiti.

Kamelis Daoudas – Alžyro rašytojas, žurnalistas, rašantis aktualiomis šiandienos temomis, analizuojantis Rytų ir Vakarų pasaulio santykius.  Autorius yra sulaukęs religinių fanatikų grasinimų mirtimi. Taip pat pasipylė kai kurių Vakarų intelektualų priekaištai už tai, kad rašytojas neva kursto islamofobiją. Tačiau, palaikomas būrio rašytojų, jis atrėmė priekaištus teigdamas, kad patogu kalbėti apie toleranciją įsitaisius saugiose Europos kavinėse.

Susiję leidiniai



<p>Prisipažinsiu, kad vos tik pasirodžiusį Kamelio Daoudo romaną „Merso. Naujas tyrimas“ vertinau kiek įtariai, nes abejojau iki šiol negirdėto rašytojo iššūkiu ir galimybėmis sukurti lygiavertį atsaką vienam stipriausių prancūzų egzistencialistui Albert'ui Camus ir jo garsiajam kūriniui „Svetimas“.</p> <p>Tačiau autorius tarsi pats susipranta, kad reiklūs, kritiškai nusiteikę skaitytojai, Camus gerbėjai, bus negailestingi, jei nesugebės jų suintriguoti jau pačiais pirmaisiais puslapiais. Vos pradėjus skaityti „Merso“ visgi tenka palikti visą skepticizmą toli užnugaryje – Daoudas savo meistriška kalba, užmanymu užburia skaitytoją, nepalikdamas nė mažiausios abejonės dėl savo talento.&nbsp;</p> <p>„Merso“ puikiai įvertino ir literatūros kritikai, skyrę jam Pirmojo romano Goncourt’ų premiją. Netrukus autorius buvo dar apdovanotas François'o Mauriac'o ir Penkių frankofonijos kontinentų premijomis, taip pat kūrinys pristatytas Renauldot prizui. Romaną viena geriausių 2015 m. knygų paskelbė tokie leidiniai kaip New York Times, Publishers Weekly, Time Magazine ir kiti. Lietuvoje knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė – Černiuvienė.</p> <p>Kamelis Daoudas – Alžyro rašytojas, žurnalistas, rašantis aktualiomis šiandien temomis, analizuojantis Rytų ir Vakarų pasaulio santykius. Autorius yra sulaukęs ne tik religinių fanatikų grasinimų mirtimi, bet taip pat ir kai kurių Vakarų intelektualų priekaištų už tai, kad neva kursto islamofobiją. Tačiau, palaikomas būrio rašytojų, jis atrėmė priekaištus, teigdamas, kad patogu kalbėti apie toleranciją įsitaisius saugiose Europos kavinėse.</p> <p>Knygos pasakotojas – Merso, arabo, kurį nužudė Camus kūrinio herojus, brolis. Po 70 metų nuo ano įvykio Harunas, gyvenęs brolio „šlovės“ šešėly, nusprendžia neleisti, kad jo šeimos istorija būtų užmiršta. Jis dovanoja broliui balsą ir vardą – Musa. Harunas jaučia kartėlį ne vien dėl žmogžudystės, bet ir dėl to, kad A. Camus jo brolį pavadino tiesiog arabu ir šį žodį kūrinyje „Svetimas“ panaudojo net 25 kartus, o vardo – nė kartą. Todėl Kamelio Daoudo herojus pakviečia skaitytoją prisėsti prie jo bare, kad išgirstų istoriją, kurios negalėjo papasakoti Musa, jo brolis: „Praverdamas šio baro duris tu atvėrei kapą, jaunasis mano drauge“.</p> <p>Autorius savo monologiniam pasakojimui pasitelkia veidrodinį principą, ir tai galima pastebėti sugretinus jau pačius pirmuosius Daoudo ir Camus knygų sakinius: Camus rašo, kad „šiandien mirė mama“, o Daoud, kad „šiandien mano mama dar gyva“. Kad atstatytų padėties beprasmybę, arabo brolis vysto alžyrietišką įvykių versiją, nužudydamas prancūzą (pabrėžtinai turintį vardą). Kaip ir Merso, Haruno nusikaltimas įvyksta antrą valandą, bet ne vidudienį akinančioje saulės šviesoje, o mėnesienoje, vidurnaktį.&nbsp;</p> <p>Abu turi sudėtingus, prieštaringus santykius su savo motinomis: „Abu turim kuo pasiteisint – po dangaus kūną ir po motiną“. Abu atmeta tikėjimo paguodą. Abu yra teisiami absurdiškomis aplinkybėmis. Pulkinininkas, apklausęs Haruną, apkaltino šį pavėlavusį keliomis dienomis nužudyti prancūzą prieš Nepriklausomybės atgavimą, tuomet tai būtų išlaisvinimo auka ir jis būtų nacionalinis didvyris, o įvykdyti nusikaltimą „po nepriklausomybės“ – jau žmogžudystė. Nors Harunas patikslina: „Mano veiksmai nebuvo žmogžudystė, jie buvo „atitaisymas“. Tiek Musos mirtis, tiek Haruno atliktas kerštas – beprasmiai. Skirtumas tame, kad Merso į savo gyvenimą ir teismo procesą žvelgė abejingu žvilgsniu, priešingai nei Harunas, svajojantis apie teismą, kurį išgyvens su išlaisvinto žmogaus įkarščiu, nes jis savo motinos akyse jau seniai save palaidojęs, tam, kad gyventų ji. Galiausiai Harunas prisipažins, kad knygoje „Svetimas“ perskaityta istorija yra tarsi jo sielai ištiestas veidrodis.</p> <p>Kamelis Daoudas savo tyrimu kuria sluoksniuotą pasakojimą, suteikdamas skaitytojui skirtingas kūrinio „Svetimo“ suvokimo galimybes. Jis daug dėmesio skiria „Svetimo“ detalių analizei, tarsi užduoda klausimus – kas būtų Merso be arabo? ši istorija – be arabo? šis romanas – be nusikaltimo? – ir suteikia galimybę skaitytojui naujai pažvelgti ir įvertinti šio kūrinio architektoniką. Knygos herojaus Haruno istorija bei kontempliacijos apie vienatvę, pyktį, santykius su šeima ir moterimis, įvykdytą nusikaltimą, persipina su vaizdingais, alegoriniais apmąstymais apie Alžyrą po nepriklausomybės, apie dabartinę religijos politiką, kolonializmą ir pokomunizmą.</p> <p>Refleksijos apie religijas, mano manymu, vienas iš stipriausių ir įdomiausiai aprašytų šios knygos aspektų, po kurio autorius Alžyre netgi sulaukė religinių fanatikų grasinimų mirtimi.&nbsp;</p> <p>Groteskiška, ironiška gaida gan aštriai pasisakoma ne tik apie dievą, kuris „yra labiau klausimas, o ne atsakymas“, apie islamizmą, kuris pasak pasakotojo skatina tinginystę ir apsileidimą, ypatingai penktadieniais, kada visi vaikšto po miestą su pižamomis ir šlepetėmis: „Dievas tą dieną nesiilsėjo, tą dieną jis nusprendė pabėgti ir niekada nebegrįžti“, ir apie visas kitas religijas „klastojančias pasaulio svorį“.&nbsp;</p> <p><em>„Ar esu tikintis? Santykiu su dangumi išsiaiškinti padėjo akivaizdybė: itin anksti suvokiau, kad tarp visų pliurpiančių apie mano padėtį – angelų, dievų, velnių ar knygų kohortų, – esu vienas, žinantis, kas yra skausmas, mirties, darbo ir ligos pareiga. Vienas apmoku sąskaitas už elektrą, ir vieną mane mirusį grauš kirminai. Tad šiš! Taigi nekenčiu religijų ir nuolankumo.“&nbsp;</em></p> <p>Pasirinkta pasakojimo perspektyva ir būdai, iš pirmo žvilgsnio paprastai istorijai suteikia naujų filosofinių ir socialinių prasmių. Daoudas savo jausmingu, dinamišku, intriguojančiu tekstu tarsi sąmoningai kuria priešpriešą šaltai, abejingumo ir nuobodulio pasauliui prisodrintai Camus prozai. Kartais Daoudas savo tekste naudoja ištisas Camus knygos pastraipas, skustuvo tikslumu atkartoja Camus prozos stilių, o kartais savo lyriškumu, išmintingais, humaniškais Haruno filosofiniais pasvarstymais, „Svetimo“ analize, apibendrinimais, jis išsiplečia kur kas toliau ir giliau nei jo pirmtakas Camus. Tad „Merso. Naujas tyrimas“ – įdomus savo sumanymu, forma, talentingai parašytas kūrinys, kurį, manau, privalu perskaityti visiems Camus kūrinio „Svetimas“ gerbėjams.&nbsp;</p> <p>Svarsčiau, kaip šis kūrinys skaitytųsi, jei nebūčiau susipažinusi su „Svetimu“. Tikriausiai tam tikrus niuansus būtų sudėtinga įžvelgti (na, kad ir ko vien vertas tas „veidrodinis“ pasakojimas, kuris tikrai talentingai suręstas), bet filosofiniu požiūriu, Daoudo tyrimas aprėpia kur kas daugiau prasmių, temų nei Camus knyga, todėl, manau, kad skaitytojas labai nepasiklystų bei turėtų kuo pasimėgauti ir su „Svetimu“ nesusipažinęs.&nbsp;</p> <p>Tad turime du svetimus nepažįstamuosius, dvi istorijas nutikusias paplūdimyje. Kuri absurdiškesnė, kuri tikresnė? Asmeniškas klausimas. Spręsti tau, skaitytojau.</p>
<p>Iš pradžių reikėtų paaiškinti, kokioje perspektyvoje turėtų būti skaitomas Kamelo Daoudo romanas „Merso. Naujas tyrimas“, 2017 metų pradžioje lietuviškai išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos?</p> <p>Iš šiuo metu pasaulyje esančių maždaug 220 valstybių, bent du trečdaliai įvardytinos kaip pokolonijinės. Nors tokių šalių yra praktiškai visuose, išskyrus Šiaurės Ameriką, žemynuose, Afrikoje tokių valstybių dalis yra didžiausia – iš daugiau nei 50 šio žemyno valstybių vos kelios nepatenka į pokolonijinių kategoriją.&nbsp;</p> <p>Didelė dalis šiandieninių Afrikos šalių – buvusios Prancūzijos kolonijos. Tačiau viena jų – Alžyras – išsiskiria iš visumos, nes skirtingai nuo kitų Alžyras iki tapdamas nepriklausoma valstybe septintajame XX amžiaus dešimtmetyje formaliai kone pusantro šimto metų buvo integrali Prancūzijos dalis. Palyginimui – kaimyninės Marokas ir Tunisas buvo Prancūzijos valdomos kolonijos, turėjusios vietinius valdymo organus ir tam tikrą autonomiją.</p> <p>Tai, kad Alžyras buvo Prancūzijos dalis, paskatino didžiulės kolonistų bendruomenės susiformavimą jo teritorijoje. Alžyro statuso išskirtinumas galiausiai vainikavosi ir jo tapimo suverenia valstybe proceso unikalumu – skirtingai nuo jau minėtų Maroko ir Tuniso bei daugelio kitų Prancūzijos kolonijų Afrikoje, Alžyro nepriklausomybės karas buvo ne tik ilgas, bet ir išskirtinai brutalus – Prancūzija beveik dešimtmetį nesutiko „paleisti“ Alžyro, o jai galiausiai sutikus, tam aršiai priešinosi prancūzų kolonistų bendruomenė, kuri vis dėlto buvo priversta repatrijuoti en masse. Su ja drauge emigravo ir pro-prancūziškai nusiteikę alžyriečiai arabai.</p> <p>Tačiau po nepriklausomybės iškovojimo valstybingumo ir nacijos kūrimo procesas Alžyre nebuvo sklandus – demokratijos deficito sąlygomis valdžią uzurpavusiam nacionalistiniam sekuliariam elitui nepavyko suvienyti visuomenės, o išorinė tariama ramybė ir vieningumas buvo užtikrinami represyvios teisinės sistemos ir jėgos struktūrų pagalba.</p> <p>Vis dėlto po daugiau nei dviejų dešimtmečių vienpartinio valdymo politinio elito buvo ryžtasi paeksperimentuoti demokratija – 1989 metais įvyko daugiapartiniai ir laisvi rinkimai. Vertinant retrospektyviai, rinkimų rezultatai buvo simptomatiški – pergalę šventė revaivalistinio islamo vėliavnešiai „Islamo gelbėjimo frontas“ (IGF).</p> <p>Municipalinius rinkimus netrukus sekė parlamento rinkimai, kuriuose ir vėl triumfavo, o gal tiksliau, turėjo triumfuoti IGF. Deja, pergale pasidžiauti laimėtojai nespėjo – apsižiūrėjęs sekuliarus elitas, palaikomas buvusios metropolijos bei JAV, rinkimų rezultatus anuliavo, o IGF paskelbė už įstatymo ribų. Tačiau tuo metu jau buvo akivaizdu, kad Alžyro visuomenė suskilo į bent dvi nesutaikomas stovyklas – nacionaline sekuliaria valstybe tebetikinčius, vienoje pusėje, bei visą nacijos ir valstybingumo kūrimo procesą iš esmės peržiūrėti norinčius, kitoje pusėje. Pastarieji įvardytini kaip revaivalistinio islamo advokatai.</p> <p>1992–1995 metai Alžyro istorijoje paženklinti krašto istorijoje neregėto brutalumo pilietiniu karu, nusinešusiu daugiau nei 120 000 žmonių gyvybių. Ir nors aktyvūs karo veiksmai nebevyksta jau du dešimtmečius, šiandieninis Alžyras tebėra savo valstybingumo ir nacijos kūrimo kryžkelėje – eiti sekurialiu vesternizacijos ar revaivalistiniu reislamizacijos keliu.</p> <p>Kamel Daoudo romanas „Merso. Naujas tyrimas“, 2017 metų pradžioje lietuviškai išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, turi būti skaitomas būtent tokioje perspektyvoje. Skaitytojas netruks atpažinti, kad knygos protagonistas yra pirmosios – antireliginės – stovyklos atstovas. Jo požiūris į religiją bei jos vietą individo bei visuomenės gyvenime yra tipiškas – religija trukdo pažangai, ji beprasmiška, naivi ir pan. Nėra abejonių, kad didelė dalis alžyriečių būtent taip galvoja apie religiją ir todėl yra arba labai menkai religingi, arba apskritai agnostikai ar net ateistai.</p> <p>Tačiau romane autorius protagonisto lūpomis parodo, kad jėgų balansas šalyje kinta – religija sugrįžta ne tik į asmeninį piliečių gyvenimą, bet ir visuomeninį. Bene ryškiausias to pavyzdys – protagonisto apverkiamų alkoholiu prekiaujančių barų nykimas šalyje. Primintina, kad ne tik kolonijiniais laikais, bet ir pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais Alžyre buvo gaminama labai daug vyno. Religijos sugrįžimas alkoholio prieinamumo ribojimo forma labai erzina knygos pagrindinį veikėją, o tiksliau – patį autorių.</p> <p>Tačiau dar labiau už religijos sugrįžimą į viešąjį šalies gyvenimą autorių (protagonistą) kamuoja žlugusių nacionalinės tapatybės paieškų procesas – pagrindinis knygos veikėjas-pasakotojas per visą knygą ieško atsakymo į klausimą: kaip nustatyti savo asmeninį, o per tai ir nacijos, santykį su buvusia metropolija, o konkrečiau – etniniais prancūzais, visų pirma, kolonistų asmenyje.</p> <p>Pasakotojas yra draskomas dvejonių ir neapsisprendimo dėkoti prancūzams/ Prancūzijai ar vis dėlto juos/ ją pasmerkti. Šis neapsisprendimas romane susiejamas su Albert Camus romane „Svetimas“ nužudomu bevardžiu arabu, kurio broliu, pasirodo, yra Daoudo romano protagonistas. Jei „Svetimas“ yra apie prancūzą kolonistą, tai „Merso. Naujas tyrimas“ yra apie kolonisto nužudytą arabą. Kitaip tariant, šiame romane priešpastatomi kolonistai ir arabai (alžyriečiai).</p> <p>Romaną, žinoma, galima skaityti kaip asmeninių autoriaus vidinių išgyvenimų atspindį, bet paties autoriaus, ko gero, norėta tai perkelti į alžyriečių, kaip pokolonijinės nacijos, aukos sindromo išklotinę, kuris (sindromas) būdingas tikrai ne vien tik jiems. Norint būtų galima įžvelgti netgi paralelių su Lietuva, kuri taip pat yra pokolonijinė valstybė ir nacija.</p> <p>Romano autorius sulaukė religingų alžyriečių nepasitenkinimo dėl savo nepalankaus požiūrio į religiją. Tai natūralu, nes protagonisto lūpomis išsakyti religijos vertinimai religingam žmogui mažų mažiausiai yra nepriimtini. Tačiau Daoudas yra sulaukęs ir griežtesnės reakcijos – jis pasmerktas religijos mokovų luomo atstovų kaip piktžodžiaujantis prieš Dievą, kas religinės musulmonų teisės yra priskiriama vienam sunkiausių nusikaltimų. Bet Daoudas tikrai nėra nei pirmasis, ne vienintelis kūrėjas, sulaukęs tokios reakcijos, tereikia prisiminti Salmano Rushdie atvejį, kai dėl jo romano „Šetoniškos eilės“ 1989 metais jam „mirties nuosprendį“ paskelbė tuometinis Irano vadovas.</p> <p>Vis dėlto romano vertė tikrai nėra sietina su autoriaus-protagonisto požiūriu į religiją – apie ją kalbama vos keliose knygos vietose. Didžioji knygos pridėtinė vertė yra ta, kad ji per Alžyro pavyzdį leidžia pajusti pokolonijinių visuomenių jei ne tragediją, tai bent dilemą – kokią tapatybę jos turi „apsirengti“ ir priklausomai nuo jos pasirinkti savo valstybingumo kūrimo kelią. Dauguma pokolonijinių nacijų vienu ar kitu momentu buvo, o ir tebėra, atsidūrusios tokioje kryžkelėje, kur tenka apsispręsti, kiek ikikolonijinės tapatybės ir kultūrinio paveldo susigrąžinti ir puoselėti, o kiek jį pakeisti „vakarietiško“ pagrindo vertybėmis ir socialinio gyvenimo formomis.&nbsp;</p> <p>Taigi didžioji pokolonijinių valstybių nacijų dilema yra atsakyti į klausimą, ar jos nori susigrąžinti savastį prievarta iš jų atimtą imperinių valdytojų, ar, priešingai, jos galutinai susitaiko su tuo praradimu ir juda buvusių metropolijų nubrėžtu vesternizacijos keliu nesigręžiodamos atgalios.</p> <p>2010-2011 metais nuvilnijęs „Arabų pavasaris“ taip pat matytinas šioje perspektyvoje – kaip ir romano protagonistas, didelės dalies arabų pasaulio visuomenės, nusivylusios savo šalių nacijų ir valstybingumo kūrimo procesais išėjo į gatves protestuodamos prieš susidariusį status quo. Ir kaip prieš kelis dešimtmečius Alžyre, ten, kur galėjo, į valdžią atėjo revaivalistinės jėgos, dalyje Sirijos ir Irako įsiviešpatavo kraštutinę revaivalizmo atmainą propaguojančios jėgos Islamo valstybės pavidalu, atmetančios ne tik sekuliarios vesternizacijos kelią, bet ir apskritai pokolinijinių nacionalinių valstybių legitimumą.&nbsp;</p> <p>Nors romane pastarojo dešimtmečio įvykiai platesniame arabų pasaulyje nėra aptariami, knygos protagonistas atstovauja tai arabų visuomenių daliai, kuri yra labiausiai nusivylusi ir pasimetusi – ji nebetiki nacionalinės valstybės gyvybingumu (tai romane nuolat pabrėžiama), bet bijosi reislamizacijos.&nbsp;</p> <p>Tačiau ji nemato išeities, todėl tyliai rezignuoja ir degraduoja dar išlikusiuose baruose. Tad romano pagrindinį veikėją-pasakotoją galima matyti kaip neišsipildžiusių pokolonijinių nacionalinių lūkesčių turėjusią visuomenės dalį ar epochos archetipą, palaipsniui, bet gana sparčiai nueinantį į nebūtį.</p> <p>***</p> <p>Tikra pastarųjų metų rimtosios literatūros sensacija tapo šokiruojantis Alžyro rašytojo Kamelio Daoudo romanas „Merso. Naujas tyrimas“. Knygą išsyk puikiai įvertino literatūros kritikai, skyrę jai Pirmojo romano Gonkūrų premiją. Po šio apdovanojimo per trumpą laiką autoriui buvo paskirtos François Mauriaco ir Penkių frankofonijos kontinentų premijos, taip pat kūrinys pristatytas Prix Renauldot prizui. Kūrinį pripažino viena geriausių 2015 m. knygų tokie leidiniai kaip „New York Times“, „Publishers Weekly“, „Time Magazine“ ir daugelis kitų.&nbsp;</p> <p>Šį kūrinį galima vadinti originaliu atsaku ir drauge rimtu iššūkiu, mestu prancūzų filosofo, rašytojo, Nobelio premijos laureato Alberto Camus romanui „Svetimas“. Knygos pasakotojas – arabo, kurį nužudė garsiojo egzistencialisto pasakojimo herojus Merso, brolis, alžyrietis Harunas. Po šio nužudymo praėjo septyniasdešimt metų. Nusprendęs papasakoti savo šeimos istoriją, Harunas dovanoja broliui balsą ir vardą – Musa.&nbsp;</p> <p>Harunas jaučia kartėlį, kad A. Camus jo brolį pavadino tiesiog arabu, tarsi tuo viskas būtų pasakyta, tartum tai būtų išankstinio pasmerkimo ženklas. Harunas kremtasi ne tik dėl pačios žmogžudystės, bet ir dėl to, kad A. Camus knygoje nepaminėjo nei aukos vardo, nei kitų nusikaltimo detalių, kurios svarbios, norint suvokti, kas gi iš tikrųjų atsitiko. Harunas skundžiasi, kad prancūzų egzistencialistas susitelkia tik į žudiko Merso problemas, bet jam visiškai nerūpi nužudytojo likimas. Pasenęs Musos brolis mąsto apie savo vienatvę ir sumaištį. Svetimas tarp savų jis trokšta, kad jam pagaliau būtų duota teisė ramiai numirti.</p> <p>Šis romanas – nuostabus dialogas tarp dviejų kultūrų, bandymas pažvelgti į vakarietiškos kultūros dominavimą iš kitos – kolonizuotųjų šalių – perspektyvos. Drauge tai – meniškai išreikštas kritinis požiūris į, rodos, nepajudinamas Vakarų literatūros bei filosofijos tradicijas.&nbsp;</p> <p>K. Daoudas, rašytojas, žurnalistas, rašantis aktualiomis šiandienos temomis, analizuojantis Rytų ir Vakarų pasaulio santykius, yra sulaukęs religinių fanatikų grasinimų mirtimi. Taip pat kai kurie Vakarų intelektualai apipylė jį priekaištais dėl to, kad jis kurstąs islamofobiją. Tačiau, palaikomas būrio vakariečių rašytojų, K. Daoudas atrėmė priekaištus teigdamas, kad patogu kalbėti apie toleranciją įsitaisius saugiose Europos kavinėse.</p> <p>Kamel Daoud. Merso. Naujas tyrimas: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. &nbsp;ISBN 978–9986–39–932–2, 176 p. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, dailininkė Ieva Kuzmienė.&nbsp;<br /> &nbsp;</p>
2017 Biržėlis
P A T K P Š S
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930  
Perkamiausios knygos
Kraujas mėlynas
Undinė Radzevičiūtė
Ką įkaitins mėlynas kraujas, atvėsins tik mirtis
12.00 €
Aš sėdėjau Stalinui ant kelių
Markas Zingeris
Nostalgiškas žmogaus gyvenimo epas
10.00 €
Bado šokis
Jean-Marie Gustave Le Clézio
Jaunos paryžietės istorija
7.00 €