Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €

A. Kalanavičiaus dvikovą su sistema laimėjo jo eilės. Interviu su poetu Rimvydu Stankevičiumi

A. Kalanavičiaus dvikovą su sistema laimėjo jo eilės. Interviu su poetu Rimvydu Stankevičiumi 2015-06-07

Progiesmių perluotojas, žodžių alchemikas, ir gyvenimo, ir poezijos vienišius – tai tik keletas epitetų, kuriais kolegos bei literatūros kritikai apibūdina poetą Antaną Kalanavičių.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rūpesčiu ką tik pasirodžiusi knyga "Dvi saujos laiko" – dar vienas bandymas pri(si)minti poetą, kuris į literatūros lauko paribius buvo nustumtas dusyk – būdamas gyvas ir iškeliavęs anapilin. Tarsi dvi laiko saujos ir paties A.Kalanavičiaus gyvenimas. Vienoje – laikas, jaunam poetui žadėjęs pripažinimą, kai jo eilės buvo spausdinamos, kitoje – tremties metai, kai sovietmečio kūrybinės cenzūros buvo išeliminuotas iš poetų gretų, jo eiles nustota publikuoti, o kad pragyventų iš eiliakalio jis virto kalviu.

Apie genialųjį kūrėją – pokalbis su poetu Rimvydu Stankevičiumi, vienu iš knygos sudarytojų, A.Kalanavičiui skirto esė "Nedzingęs" autoriumi.

– Kokia buvo jūsų pažintis su A.Kalanavičiumi? Ar pamenate pirmą įspūdį perskaičius jo eiles?

– Taip jau nutiko, kad pirmoji mano pažintis su šio poeto kūryba prasidėjo būtent nuo rašytojų bendruomenę skaudžiai palietusios žinios apie jo mirtį 1992-aisiais. Tuo metu buvau pirmakursis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros studentas, be to, kaip ir didžiuma eiles rašančių pirmakursių, jau laikiau save neatsiejama lietuvių literatūros pasaulio dalimi, tad stengiausi kuo greičiau lopyti sovietmečio dovanotas išsilavinimo ir apsiskaitymo spragas su savo dėstytojais bei bendramoksliais diskutuodamas ne tik apie tai, kas privaloma pagal studijų programą. Sunku patikėti, bet net su, šiandien atrodytų, neišdildomai į lietuvių literatūros klasiką įsirėžusio Vytauto Mačernio kūryba nuosekliau susipažinau tik studijuodamas universitete – manaisiais mokykliniais metais šio poeto tiesiog nebuvo.

Apie A.Kalanavičių pirmiausia sužinojau, be abejo, iš profesorės Viktorijos Daujotytės, kuri viena pirmųjų (drauge su Valentinu Sventicku, One Baliukone, Juozu Apučiu), beje, ir ėmėsi iniciatyvos šį autorių reabilituoti, grąžinti jo kūrybą skaitytojams, parvesti į aktyvųjį lietuvių poezijos kraujo apytakos ratą – ten, kur jai pelnyta vieta. Ėmęs domėtis nuosekliau, susižvejojau ir jo poezijos, iš vienkiemyje A.Kalanavičių lankiusio didžio lietuvių rašytojo Juozo Apučio sužinojau apie šiurpų šio poeto patirtą skurdą ir dar šiurpesnę vienatvę, iš V.Sventicko sužinojau, kad iš poeto vienkiemyje rastų rankraščių leidybai ruošiama pomirtinė jo viso kūrybinio palikimo rinktinė "Ne akmenys guli". Vėliau perskaičiau ir ją.

Pirmasis įspūdis perskaičius? Buvau tiesiog sužavėtas. Ko gero, manasis požiūris į šio poeto eiles nė negalėjo būti labai objektyvus, nes jau buvau paveiktas jo neužmirštamos gyvenimo istorijos, kuri kiekvieną eilutę, regis, spalvino, taurino, puošė ir iki beprotybės aštrino. Jau ir anuomet rašiau eiles ir, be abejo, nebuvau pripažintas, tad ar dar reikia sakyti, kad skaitydamas vienijausi su poetu, semdamasis iš jo stiprybės nepasiduoti, net jeigu prireiks likti užribyje visut visutėlį gyvenimą.

Dabar A.Kalanavičiaus poeziją suprantu visiškai kitaip nei anuomet, bet vis tiek būtų neteisinga sakyti, kad studentiškoje jaunystėje jos nesupratau, nes lig šiol tvirtai esu įsitikinęs, jog šis poetas proziškų gyvenimo taisyklių dar nenugalėtas, dar nenugenėtas jaunuolių sąmonės prabyla ypatingu būdu – tikslių apibrėžčių nereikalaujančia absoliučios vidinės laisvės kalba.

– Įžanginiame straipsnyje poeto eiles vadinate it į kumštį suspaustomis semantinėmis ir fonetinėmis jungtimis. Kiek įtakos šiam išskirtiniam skambėjimui turėjo dainingoji dzūkų tarmė?

– Be jokios abejonės, ne tik kiekvienas poetas, bet taip pat ir bet kuris žmogus, turėdamas gimtąją tarmę, mokėdamas ją, nenutraukdamas ryšių su jos požeminiais šaltiniais yra gerokai turtingesnis už tuos, kurie gimtosios tarmės neturi arba yra ją praradę. Ir visiškai nesvarbu, ar tai būtų žemaičių, ar dzūkų, ar bet kuri kita. O poetui – su kalba dirbančiam žmogui – tarmė yra gausybės ragas visomis prasmėmis, pradedant kalbos turtingumą ir minties įžodinimo galimybes lemiančia sinonimika, baigiant ritmikos bei melodikos subtilybėmis. Tačiau tarmės mokėjimas savaime žmogaus juk nepaverčia poetu. Įžanginiame straipsnyje kalbėjau ne apie neišsemiamus lobynus, glūdinčius tarmėse, o apie asmeninį poeto talentą, naudojantis tarmėmis turtinga lietuvių kalba išgauti, nukaldinti iš jos šį tą savita, lig šiol dar neturėta. Juk tokių perliukų kaip A.Kalanavičiaus "sužalsvas žaibo erškėtis", "viesulų graižtvingi sukiniai", "mėlynas liningasai gyvenimas", "lakštingalėkim na nakties paukštėjančiu balsu" – nerasime nė vienoje tarmėje.

– Poeto bendrakursė Onė Baliukonytė yra pavadinusi jį paskutiniu pagoniu lietuvių poezijoje. Jo kalba esanti iš seno žodyno, jo poezija – iš "vienkiemio gylės". A.Kalanavičiaus kalboje girdėti senosios mūsų leksikos aidas. Ar pajėgūs mes, kasdien keliantys sau tik vieną tikslą, kaip padaryti gyvenimą, kartu ir savo kalbą paprastesnę, nenorintys iš jos išvalyti globalizmo įtakos, net ir poezijoje mėgstantys nelietuvišką leksiką, sintaksę, suprasti, iššifruoti jo eiles, žodžius, kurių reikšmių nerasime nė viename žodyne?

– Nelabai supratau, kas čia tie „mes“? Tikrai nesu iš tų, kurie stengiasi daryti savo kalbą paprastesnę, sąmoningai saugau ją ir save nuo labai madingų šiandien angliškų žodžių su lietuviškomis galūnėmis ir visokių kitokių iš visų pusių it parazitai mus puolančių skolinių, barbarizmų, šabloniškų, negyvų konstrukcijų ir panašiai. Gal man pasisekė, kad gyvenu tarp literatūros ir kultūros pasaulio žmonių, bet aplink mane tokių (kalbą gerbiančių ir puoselėjančių) yra absoliuti dauguma. Jei kalbėtume apie tam tikrų lokalių socialinių grupių – pavyzdžiui, verslo žmonių ar politikų – kalbą, žinoma, norisi stvertis už galvos ir šaukti, kad lietuvių kalba merdi, bet pasivaikštai po kaimus, provincijos miestelius, pabendrauji su Lietuvą bei savąsias šaknis mylinčiais, knygas skaitančiais tėvynainiais ir nusiramini supratęs, kad taurusis tautos branduolys, tautos dvasią, kultūrą ir pasaulėjautą pernešantis į ateitį, mūsų dienomis savąją misiją atlieka taip pat sėkmingai kaip bet kuriuo kitu laiku.

Neabejoju, kad šiandien, net ir būdami it erkėmis apkibę nūdienos kalbos parazitais, esame pajėgūs A.Kalanavičiaus eiles suprasti. Gera poezija dėl to ir yra gera, kad neužsidaro vienos socialinės grupės, vieno regiono ar vieno laikotarpio kontekstuose, kuriems užgesus nebeliktų ir prasminio kodo, "įleidžiančio" į tų kūrinių pasaulį, – gera poezija visada laiko atlapus vartus, pro kuriuos įeiti galėtų bet kurios, net ir dekadanso epochos skaitytojas. Neabejoju, kad kaip tik tokiai poezijai atstovauja ir A.Kalanavičiaus kūriniai. Poezijoje visuomet lieka šis tas neiiššifruojamo, bet taip ir turi būti – kai kas parašoma ne tam, kad suprastume, bet kad pajustume.

– Galbūt tai, kad A.Kalanavičiaus poezija reikalauja ir mąstančio, intelektualaus skaitytojo, užprogramuoja ją būti kiek atokiau nuo aktyviai naudojamos poezijos lauko?

– Dvasios, kaip ir išminties lobiai, visuomet, visais laikais yra saugomi po devyniais užraktais. Ir viduramžių alchemikai sakydavo, kad išminties paslaptis surašant dera vartoti kalbą miglotą, idant tiesa būtų paslėpta nuo nevertųjų akių. Bet kas tie užraktai? Mįslės, rebusai, metaforos – perkeltinė kalba, savaime neįkandama vangiam protui. Tačiau guodžia tai, kad išrinktaisiais ne gimstama, o tampama – nė vienam mūsų nėra užginta galimybė tapti tais vertaisiais.

– Kita vertus, jo eilės gali būti artimos dabartiniam žmogui dėl polinkio į neįprastą žodžių darybą, tuo mums šiandien taip patraukliu priešinimusi taisyklėms, kai kalbant apie vienkartinį veiksmą pasitelkiama ir pasikartojimą nusakanti žodžio daryba – taip gimę žodžiai "suglausdinėjo", "suskliausdinėjo", "pajuosdinėjančią", "prašviesdinėjo".

– Viena, kai skalpelį į žmogaus kūną smeigia profesionalus ir talentingas chirurgas, tačiau visai kas kita, kai tą patį veiksmą atlieka mėsininkas dviašmeniu peiliu. Neginčiju, poezija be kitų savo misijų, išties kalbos kontekste atlieka taip pat ir kunkuliuojančios lavos vaidmenį – neleidžia kalbai sustoti, sustingti ir numirti, tačiau jei skaitytojai A.Kalanavičiaus poezijoje tesugebės įskaityti kvietimą nesilaikyti lietuvių kalbos gramatikos taisyklių ir pasinerti į šiuolaikiškų žodžių darybą – pravirksiu iš apmaudo. Tai jau būtų panašu kaip Kristaus žodžiuose įžvelgti kvietimą žudyti.

– Vieninteliame interviu A.Kalanavičius yra prisipažinęs, kad "anksčiau geriausi eilėraščiai būdavo vienu ypu parašyti, o dabar dėl gyvenimiškų aplinkybių juos rašau dalimis". Gyvenant atskirtyje jo eilės pasipildė naujų motyvų. O kiek tokios pakitusios rašymo aplinkybės padarė įtakos jo eilėraščiams?

– Esu įsitikinęs, kad eilėraščiai į šį pasaulį ateina taip, kaip jiems ateiti yra lemta. Lietuvių literatūros istorijoje eilėraščiai buvo parašomi skurstant, badaujant, spjaudant kraujais, su šautuvu tūnant bunkeriuose, vien mintimis „rašomi“ lageriuose, psichiatrinių „inteligentų palatose“.

Pats pažįstu nemažai lietuvių poetų poeziją į savąjį eilėraštį kantriai ir ilgai nešančių po žodelį, eilutę, posmelį, it bitutės korį į medų. Pažįstu ir mieliau rašančių vienu prisėdimu. Tačiau nei pažįstu, nei iš istorijos žinau ką nors, kuriam nebūtų tekę „dėl gyvenimiškų aplinkybių“ dažniausiai savuosius eilėraščius rašyti dalimis.

Be abejo, poetų gyvenimai lemia ne tik jų kūrinių turinį, bet ir formą, tačiau kaip nebūna temų labiau ar mažiau tinkamų poezijai, taip nebūna ir formų, savaime kaži kuo prastesnių už kitas – svarbu, kaip tą temą ir formą autorius sugeba išpildyti. A.Kalanavičiaus drama buvo ne tai, kad jis neturėjo galimybių ar laiko rašyti – jo skaudžiausia žaizda buvo tai, kad jo kūriniai ciniškai ir brutaliai saugumo tarnybų sprendimu buvo blokuojami nuo skaitytojų – neleidžiamos knygos, nespausdinamos publikacijos. Man žaviausia ir įspūdingiausia yra tai, kad jis, nors beveik tvirtai žinodamas, kad kitaip jau ir nebus, nenustojo rašęs, sudarinėjęs rinkinius, guldęs juos į lentyną, nenustojo tikėjęs savuoju pašaukimu, savosios misijos svarba, išsaugojo motyvą, kurio netektis paprastai ir nužudo bet kokias kūrybines galias.

Be to, tas rašymas vienu ypu – jaunystės atributas. Su amžiumi dauguma poetų netenka šios mūzų malonės, nesvarbu, kaip susiklostytų jų gyvenimo sąlygos ir kūrybinė karjera. Štai kas tikrai akivaizdžiai ir radikaliai pasikeitė A.Kalanavičiaus eilėraščiuose, jam nugrimzdus „vienatvės gylėj“ – tai tonacija. Mažoriniai sąskambiai iš jos pasitraukė negrįžtamai.

– Interviu jis mini Čekoslovakijos įvykius, iki kurių jo eilėraščius spausdinę visi leidiniai, o vėliau visi ėmė ignoruoti. Kodėl? Juk jis pats yra sakęs, kad vertina grynąją poeziją, kuri turi būti bendražmogiška, be politikos prieskonio, paverčiančio ją publicistika.

– Šviesaus atminimo didis lietuvių poetas Jonas Strielkūnas yra sakęs, kad šis kūrėjas buvo gyvas palaidotas atskirtyje kone vien dėl atsainios literatūros prižiūrėtojų pozicijos, esą modernistinių poetų Lietuvoje ir taip jau yra per daug.

Suprantu, šiais laikais tokia priežastis sugriauti žmogaus likimą atrodo tiek absurdiška, kad net sunkiai įtikima. Bet prisiminus, kad sovietiniais laikais net kairiarankiu gimti buvo griežtai draudžiama, vargu ar reikėtų tuo stebėtis. Po Prahos pavasario mažiau nuzombintų tarybinių tautų jaunimas pakėlė galvas – vien tai išsigandusias saugumo tarnybas galėjo paskatinti parodomiesiems smūgiams, kuriuos įprastai smogdavo atsitiktiniams žmonėms, kad visi kiti bijotų. Dar keleriems metams praėjus Kauno Laisvės al. už Lietuvos laisvę susidegino Romas Kalanta. Kas žino, gal saugumo tarnybų antipatiją pakurstė dar ir atsitiktinis poeto pavardės panašumas (ypač turint omeny, kad poetas jaunystėje mėgdavo pasirašinėti kaip Antanas Kalana)? Kas žino, gal keletas kojas Leninui, partijai ir sovietinei Rusijai bučiuojančių eilėraščių ir būtų pakeitę padėtį, bet poeto, kaip jau sakiau, būta tikro: "Aš – ne prostitutė, poezija – juo labiau", – atsakydavo A.Kalanavičius jį paprotinti mėginusiems lankstiesiems. Kad A.Kalanavičius buvo apolitiškas – šventa tiesa. Tačiau lygiai tokia pat šventa tiesa, kad jis buvo neabejotinas Lietuvos patriotas, neparklupdomas jos sūnus. Kas žino, gal ta nedovanotina laisvė buvo matyti ir iš šalies – degė jo žvilgsnyje, glūdėjo laikysenoje ar negebėjime nuolankiai šypsotis?

– Pagal kokius kriterijus buvo atrinkti eilėraščiai? Tarkime, knygoje nėra daug poeto progiesmių, savotiško haiku su akimirksnio įžvalga.

– Taip, palyginti su iki šiol buvusia vienintele A.Kalanavičiaus poezijos rinktine „Ne akmenys guli“, naujojoje rinktinėje „Dvi saujos laiko“ daug ko nėra. Mat pirmojoje buvo sudėta beveik viskas, ką poeto sodyboje pavyko rasti rankraščiuose po jo mirties – daugiau nei 800 eilėraščių ir jų fragmentų, o mes iš jų atsirinkome tik vos daugiau nei 100. Kadangi kūrybinio palikimo visumą apimanti rinktinė jau yra, nebuvo prasmės ir vėl tokią pačią sudarinėti. Šia rinktine drauge su buvusia poeto žmona Perpetua Dumšiene norėjome į rankas paduoti A.Kalanavičiaus kūrybą jo nežinantiems arba prie jo mažai pratusiems – stengdamiesi neišgąsdinti jų rinktinės apimtimi, vengdami knygos fragmentiškumo įspūdžio, norėdami, kad knygoje guldami vienas šalia kito eilėraščiai drauge kuo sklandžiau tarp eilučių papasakotų ir skaudžią paties poeto gyvenimo istoriją, taip pat labiausiai atskleistų unikalų poeto braižą.

Žinau, kad A.Kalanavičiaus gerbėjų – ne taip jau maža. Žinau, kad kiekvienas jų poetą yra atradęs labai asmeniškai ir kiekvienas, paprašytas išvardyti svarbiausiuosius šio kūrėjo eilėraščius, vardytų vis kitus kūrinius, kol galiausiai vėl susirinktų visi, buvę pirmojoje rinktinėje. Todėl neabejoju, kad nuo daugelio poezijos gurmanų vis gausiu ir gausiu barti už vieną ar kitą į rinktinę neįtrauktą eilėraštį, be kurio, anot jų, A. Kalanavičius neįsivaizduojamas. Štai jūs pasigedote atskiro „Progiesmių“ skyriaus, kitas pasiges sekos, prie kurios jo akis jau buvo pripratusi. Ką gi, kaltas esu. Pasiteisinti galiu tik tuo, jog šventai tikiu, kad „Dvi saujos laiko“ – tikrai ne paskutinė šio poeto eilėraščių knyga, kurios sulauksime. Tikros poezijos leidimų juk nebūna per daug, kaip visais laikas per daug mums nėra nei Kristijono Donelaičio, nei Maironio.

– Kuo išskirtinis A.Kalanavičiaus eilėraštis „Dvi saujos laiko“, kuris pasirinktas ir rinktinės pavadinimu?

– Pats šis eilėraštis – išskirtinis tik ir net tuo, kad yra geras eilėraštis. Tiesiog jo pavadinimas geriausiai nusako knygos struktūrą. Be to, man tai įžodina drauge ir šventos skolos grąžinimo aktą. „Dvi saujos laiko“ yra tarsi du poeto žvilgsniai į mūsų šiandieną iš radikaliai priešingų pusių – iš neviltį, beveik nebūtį primenančios praeities, kurioje poetui iki mirties teko tūnoti prislėgtam po tylos gaubtu, iš ten į laiko kaip į jūros bangas ir siuntė link mūsų savuosius eilėraščius, lyg sudužusio laivo jūreivis – savąsias koordinates butelyje, taip pat – iš amžinybės, kurioje laukia kol jo atžvilgiu bus atkurtas teisingumas.

– Knygos įžangoje A.Kalanavičių vadinate viltingu pažadu visų laikų nepripažintiems poetams: jei tik išties esi tikras, net ir visuotinis, net ir tyčinis nepripažinimas tavęs nesunaikins. A.Kalanavičiaus kaip kūrėjo gyvenimą sužlugdė ano meto sistema, jo talentą, kaip sakote pratarmėje, uždengdama užmaršties skraiste. Ar labai pasikeitė Lietuvos poetija nuo ano meto? Ar daug šiandien poetų, liekančių avanscenos nuošalyje, kurioje – ne tik pripažinimas, bet ir galimybės leisti savo knygas?

– Tai, kad jauniems poetams savųjų knygų tenka palaukti ir iki pirmųjų žilų plaukų sruogų – tiesa, ir tai labai liūdna. Kartais jau ima atrodyti, kad situacija pasitaisė, bet vėl kokia nors krizė ar reforma, ar Kultūros ministerijos vadų kadencijų pasikeitimas ir vėl viską iš naujo supurto tarsi žemės drebėjimas. Tačiau A.Kalanavičiaus atvejis – sau lygių neturi. Tyčia ir visuotinai blokuojamų autorių šiandien tikrai nėra. Nenoriu menkinti kolegų, bet man atrodo neatsirastų ir tokio begalinio tikėjimo savimi, tokio nepalaužiamumo pavyzdžių. Dažnas atvejis, kad poetai šiandien nuvysta ir traukiasi iš rikiuotės nepripažintais pabuvę vos kelerius metus – be šlovės uždūsta it žuvys be vandens.

Šiandien, jei ir yra atsitolinusių nuo literatūrinio luomo ir poetinio gyvenimo – tai iš pašaukimo, o ne prievarta, kaip tai buvo su A.Kalanavičiumi. Ne taip seniai savo vienišavimą Dzūkijos vienkiemyje baigė šviesaus atminimo poetas Stasys Stacevičius, tarp miškų, žirgų ir bičių sėkmingai tebevienišauja poetas Gintautas Dabrišius, dar vienas kitas... Bet jų būties emocija nuo A.Kalanavičiaus, suprantama, skiriasi panašiai tiek, kiek vienuolio celė skiriasi nuo kalinio vienutės.

– Gal viltingas pažadas yra pati naujoji A.Kalanavičiaus eilėraščių rinktinė – pažadas, kad antrąkart prisimintas poetas nebebus užmirštas, jo kūryba jau nebedings iš didžiojo lietuvių literatūros kraujo apytakos rato, bus plačiau nagrinėjama?

– Šventai tuo tikiu. Viliuosi, kad netrukus savąjį darbą atliks literatūros mokslininkai – atsiras solidžių akademinių studijų, rimtesnių ir nuoseklesnių jo kūrybos analizių. Kad šio poeto kūryba prigis Lietuvos žmonių sąmonėse ir širdyse, kaip sėkmingai prigijo Vytautas Mačernis, kurio mano mokykliniais laikais taip pat nebuvo. Būtent šių tikslų siekdamas ir ėmiausi rinktinės sudarytojo atsakomybių. Taip pat į šio žodžio meistro kūrybą norėjau atkreipti jaunosios kartos poetų dėmesį, nes esu įsitikinęs, kad šis autorius nusipelno ne tik įtvirtinimo lietuvių literatūroje, bet ir tęstinumo.

– Sako, norėdamas ištraukti iš užmaršties A.Kalanavičiaus eiles, Sigitas Geda turėjo idėją išversti jas į rusų kalbą ir išleisti – esą prieš tokį Maskvos palaiminimą nebūtų priešinęsi ir vietos cenzoriai. Gal tam, kad atrastume jį, verta pasielgti panašiai, išverčiant šio žodžių alchemiko eiles į, tarkim, anglų kalbą? Tik ar apskritai A.Kalanavičių būtų įmanoma išversti?

– Lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas yra pasakęs, kad, jo nuomone, kitokio pašaukimo nei pašaukimas savai parapijai pasaulyje apskritai nebūna. Neabejoju, jog tuo šventai tikėjo ir A.Kalanavičius, tarsi tyčia rašęs taip, kad atbaidytų nuo savo kūrinių potencialius jos vertėjus į užsienio kalbas. Abiem pritariu – atskiros tautos poezija yra konkrečiai kalbai prisiekęs riteris, neturintis sau kitų ponų net svajose. Todėl, nors ir suprantu poezijos vertimų svarbą, bet netikiu tobulo poezijos kūrinio vertimo galimybe. Ypač tokio autoriaus kaip A.Kalanavičius.

Neabejoju, ateis laikais ir bus mėginimų išversti šio poeto eiles ir į anglų, ir į rusų kalbas, tai gal ir reikš sėkmę, gal net – visos Lietuvos sėkmę, tačiau pirmiausia jo kūryba yra skirta mums, lietuviams, iš tų pačių šaknų dygusiems žmonėms, ko gero, vieninteliams, iš visų pasaulio skaitytojų galintiems širdimi suprasti, koks tas, "mėlynas liningasai gyvenimas" ir kodėl.

Šaltiniuotas sugarbėjęs vandenie,
pagelbėk,
šventasis priešaušri, suodinus
pusaiaunakčio skardulių monus
išimki
išimdinėki man iš vis aptemdomų
akių
******
Tarp čiobrelių, tarp
paskutiniųjų išdegdinėja
mūsų žemės laisvė,
nelaimė liepsnomis atėjo
į kunigaikštiškųjų, į
galvų karališkųjų, į vadų
baltųjų sielš šią neplačią
šalį, ir rugio grūdinėly
riešaušrio vaikeliui, o girnapuse,
o išmestoji,
malimėlio nebėra
****
Senos moters sesuo
Vyras, įlaužta krūtine
pirmojo karo arklių,
vežusių patrankas,
ir susikuprojimo žalą
slėpė spyruoklė,
pakėlusi švarko
petį pirštuos.
Sūnus, antrojo pokario
peršautas vaikas,
bėgant taku parugės
ir nesulaukęs žiemos.
Ir ji pati
visąlaik tokia
lyg norėtų pasiskolinti
kūdikį,
o svetimas taigi
ne savas
***
Kad ir man taip
Išėjus į mirtiną
vieškely –
Po jį plūkautų gulbė,
Ir šviesa nesutilptų
Tamsos krešuly.

Interviu su poetu Rimvydu Stankevičiumi parengė Violeta Juodelienė.