Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €

A. Marčėnas: Tauta, kuriai nereikia gyvos literatūros, - miršta

A. Marčėnas: Tauta, kuriai nereikia gyvos literatūros, - miršta 2015-09-06

Tauta, kuriai nereikia gyvos literatūros, - miršta

Aidą Marčėną kalbina poetas, savaitraščio „Respublika“ žurnalistas Rimvydas Stankevičius.

Šiuos skaudžiai į mūsų dabartį pataikančius žodžius garsus Lietuvos poetas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas užrašė
naujausioje, vos prieš savaitę Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje savo poezijos knygoje - "Viename". Apie buvimą viename su gimtąja kalba, su pasauliu bei Dievu šiandien ir kviečiame pasikalbėti poetą.

- Parašytų knygų skaičiumi, poete, jau artėji prie dviejų dešimčių, amžiumi - prie šešių dešimčių, todėl noriu paklausti, ar tos knygos tau pačiam - tarsi laiptelių pakopos, vedančios aukštyn, ar tik kaip nuplėšti kalendoriaus lapeliai, besiblaškantys vėjuje? Kitaip tariant - ar parašytomis knygomis artėji prie vidinės brandos, išminties, nušvitimo?

- Norėčiau tikėti, kad artėju. Kiekviena rašoma knyga, ypač poezijos knyga, juk keliu sau vienus ar kitus uždavinius, kurių didžiuma, po teisybei, būtų neįvykdomi, jei nebūčiau iki jų atėjęs ankstesnėmis knygomis. Ne, ne, tik nemanyk, kad imu ir nusprendžiu: „Aha, kadangi anoje knygoje elgiausi taip, tad šioje elgsiuos štai šitaip.“ Dirbtinai čia nelabai ką gali padaryti - kalba, poezija arba susiranda poetą, arba ne, arba duoda jam užduočių, arba ne. Jeigu lietuvių kalba iš manęs dar vis kažko nori, kažką iš manęs drožia, vadinasi, dar nesu sudrožtas iki degtuko, dar įmanoma kažką pakoreaguoti tame nebaigtame mano portrete.

- Kiekviena knyga keli sau tikslus, bet ar yra koks galutinis tikslas? Kai holivudiniuose filmuose Briusas Vilis (Bruce Willis) išgelbėja pasaulį, įprastai su pasimėgavimu užsirūko cigarą. Pats turi tokį iššūkį, kurį įveikęs galėtumei pasielgti panašiai?

- Tokių iššūkių gal ir turiu, bet tikrai neturiu tokių cigarų kaip Briusas Vilis... O jeigu rimtai, asmeniškai nesiekiu išgelbėti pasaulio, nekeliu sau kaži kokių globalių vidinių tikslų. Kitaip tariant, tie tikslai - ne mano, tai lietuvių kalbos tikslai, o aš esu viso labo jos transliuotojas, jos rašiklis.

Kad ir kaip besuksi - kalba yra pirminė, o ne poetas. Ir ne pats aš tai sugalvojau, tik pritariu tą suvokiantiems - nuo Liudviko Vitgenšteino (Ludwig Wittgenstein) iki Josifo Brodskio.

- Nepaisant to, retas šiandien toks požiūris. Deja, net ir tarp literatūros pasaulio žmonių šiandien jau vyrauja nuomonė, kad kalba tėra priemonė, tik instrumentas...

- Girdėti ir man tokie pasakymai. Žinoma, galima teigti, kad kalba yra tik instrumentas, tačiau ne tada, kai kalbame apie kūrybą. Išmoktam rašymui, scenarijams, net šiuolaikiniam romanui toks apibrėžimas gal ir tiktų, bet ne romanui klasikiniam  ir juo labiau ne poezijai.

Apskritai manau, kad poetas nuo prozininko tuo ir skiriasi, kad prozininkas kuria pasaulį, o poetas pats yra pasaulio kuriamas.

- Tad ką naujausioji poezijos knyga „Viename“ iš tavęs sumanė sukurti?

- Norėjosi parašyti knygą verlibru, taisyklinga sintakse. Jei pastebėjai, knygoje beveik nėra rimuotų eilėraščių.Nemanyk, kad man, prigimtiniam rimuotojui, tai buvo lengva. Kad įveikčiau rimavimo inerciją, kuri manyje yra, greta knygos tekstų rašiau dar ir sklandžiai rimuotus absurdinius ketureilius, kad save įžeminčiau - idant rimavimas nesiveržtų į knygos puslapius.

- Beje, o kodėl siekei rašyti verlibru? Juk ir pačiam nėra paslaptis, kad literatūros pasaulio publika iš tavęs labiausiai laukia būtent rimuotų eilėraščių, sonetų. Tyčia jiems neduodi, ko jie geidžia?

- Už tai, kad esu poetas, o ne pataikūnas. Kad moku rimuoti, žinau ir pats, tačiau argi įdomu daryti tai, kas  pavyksta be rimtesnių pastangų? Visuomet knieti išmokti ko nors naujo, padaryti tai, ko anksčiau neįstengdavai. Man patiko mokytis sintaksės. Buvo gražu žiūrėti, kaip knygoje tarpusavyje žaidžia ilgi ir trumpi sakiniai, kaip atsiranda vidiniai sąskambiai...

- Beje, ši knyga man lyg ir antika dvelktelėjo?

- Ačiū už pagyrimą. Jau gerokai seniau atkreipiau dėmesį, kad beveik visa gera poezija, na, bent jau ta, kuri man patinka, turi antikos geną. Dar manau, kuo didesnis poetas - tuo gilesnė jo poetinė atmintis. Tomo Venclovos atmintis, pavyzdžiui, siekia senovės Romą, gal net graikus, Juditos Vaičiūnaitės - renesansą, na, o Sigito Gedos - akmens amžių, ledynmetį ar netgi pasaulio sutvėrimo laikus.

- Poetinė atmintis - taip, tačiau dar ir kalbėjimo tonas. Antikos poetai kalbėdavo nepasilikdami sau galimybės klysti, kalbėdavo tvirtai tarsi dievų siųsti šaukliai. Panašų pasitikėjimą tariamais žodžiais jaučiu ir paties intonacijose.

- Pasitikėjimas atsiranda tada, kai abejonėms ir kito kelio paieškoms paprasčiausiai nebelieka laiko. Suprantu, kad jau nebespėčiau tapti geru batsiuviu ar kosmonautu, tad tenka apsistoti ties savimi kaip poetu.

Tačiau manau, kad iš tikrųjų poezija yra jaunų žmonių reikalas, net - vaikų reikalas, todėl poetais tegalime būti tiek, kiek turime savyje išsaugoję to vaiko, gebančio nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką daro, vis atrasti naujus pasaulius ir vis patirti ką nors pirmą kartą. Be to, vaikai - laisvi nuo formų, dėsnių, liepiančių elgtis vienaip ar kitaip, todėl elgiasi visiškai natūraliai.

O tai, kad būtent per vaikus kalba Dievas - juk jau ir iki manęs daugybę sykių yra ištarta.

- Jeigu manęs kas klaustų, kuo išsiskiria naujoji knyga A.Marčėno kūrybos kontekste, sakyčiau, kad ji - šviesiausia ir trykšte trykštanti meile pasauliui. Antai kad ir „Albų“ ciklas, primenantis padėkas žmonėms, gimtajai šaliai, kalbai, draugystei, meilei... O juk būti atviram, nuoširdžiam, kalbėti apie savo jausmus - drąsu ir, sakyčiau, rizikinga.

- „Alba“ reiškia baltą spalvą, aušrą, bet išties - tai trubadūrų giesmės žanras, giesmė - ryto padėka damai už praleistą naktį. Aš čia, žinoma, dėkojau ne damoms, norėjau pasakyti „ačiū“ vertybėms, kurias suradau šiame pasaulyje, kurios padėjo man naktyje neprapulti.

- Šv.Jonas, vienos evangelijų autorius, yra ištaręs: „Dievas yra meilė“. Tu savo eilėraštyje sakai, jog žinai, kur yra Dievas, - ten, kur yra visi dar neparašyti eilėraščiai. Dar kitame eilėraštyje ištari, kad poezija yra meilė. Jeigu teisingai supratau, pats savo poetiniuose ieškojimuose jau esi arti religinio jausmo?

- Ko gero, visada taip jaučiausi. Juk rašai eilėraštį taip pat ir Dievo buvimu. Net ne šiaip Dievo buvimu, o jo buvimu visai šalia tavęs rašančio, aiškiai jaučiamo ir nesutampančio su tavimi. Į kūrybinį procesą panirusiam poetui Dievo buvimu abejoti netenka - įkvepiant Dievas visada yra, tik iškvėpdami imame abejoti.

Tačiau šios patirtys man netrukdo jaustis agnostiku ir apskritai negalvoti apie mano sielos išgelbėjimą.

- Betgi poetas Gintaras Bleizgys recenzijoje yra pavadinęs tave moraliausiu nūdienos lietuvių poetu. Jis - neteisus?

- Dešimties Dievo įsakymų stengiuosi laikytis. Ar pavyksta - kitas klausimas, bet bandau, ir mano galvoje tie įsakymai aidi varpais. Kartais laiku, kartais - po laiko, bet aidi...

Kaip žmogus nesu toli nužengęs šventumo keliu, esu perdėm paprastas, negudrus ir nelabai ką turintis pasakyti, bet dėliodamas eilėraštuką - esu kitoks, esu kita. Tik vargu ar ne poezijos kalba su manimi įmanoma apie tai pasikalbėti.

- Minėjai, jog jauti, kad pati kalba pamėtėja poetams užduočių. Gal jau esi supratęs ir suformulavęs sau, ko iš tavęs lietuvių kalba šiandien nori?

- Žinai, kas yra pranayama? Tai jogos kvėpavimo praktika, padedanti iš kūno ir iš sielos išvalyti visus nešvarumus. O poezija yra kalbos pranayama. Beje, ši praktika pataria itin užderštose vietose apskritai nekvėpuoti. Šią tiesą, matyt, kalba žino , todėl poetus ir renkasi. Kalba nenori numirti, o poetai yra kalbos gyvybės garantas. Tik tam mes, - poetai, ir esame reikalingi - idant per apvalytų kalbos plaučiai bei smegenys.

- Vienas iš tokių apvalymo būdų - eilėraštyje skaudžiai ištarti: „Literatūra, kuriai nereikia mirusių rašytojų - miršta. Ir miršta tauta, kuriai nebereikia gyvos literatūros“?

- Kalbu, be abejo, apie šiandieną. Tačiau skausmo čia nėra, yra tik konstatavimas... Betgi pats pasižiūrėk - mirę poetai šiandien atrodytų nedalyvauja jokiose kultūrinėse refleksijose, tarsi jų nė buvę nebūtų, prisimenami tik per jubiliejus, bet ir tas prisiminimas - kaži koks valdiškas, drungnas...

O kadangi biblioteka, apie kurią tame eilėraštyje rašau - geto biblioteka, žydų biblioteka - tautos, kuri itin pagarbiai ir skrupulingai žvelgia į savo kultūrą, į savo tautos palikimą, tas mūsų nenorėjimas savos kultūros atrodo dar ciniškesnis ir žiauresnis - toks, kad net jau ir nebegaila.

Ir nuo ko gi tai prasideda? Nuo tavo minėto tarp rašytojų įsigalinčio manymo, jog kalba - tik priemonė, tik instrumentas. Suprask, ji - instrumentas, o jau aš - to instrumento savininkas. Kuo gi jautiesi esąs, mažutėli?.. Negi išties išmintinga manyti, kad tūkstančius metų tarpusi ir klestėjusi kalba, visą tą laiką ir telaukė užgimstant štai tokio, ne kaži kiek ją teišmanančio "instrumento" valdovo.

O dėl tavo pastebėjimo, kad ši mano knyga - kupina meilės, pasakysiu, jog įmanoma visą gyvenimą kalbėti labai švelnius, malonius ausiai, meilę prisiekiančius žodžius, o elgtis šlykščiai. Lygiai taip, gali būti niurgzliu, skaudinančiu ir erzinančiu kalbėtoju, bet elgtis kaip mylintis žmogus.

Poezija gi - nėra ir niekada nebūna žodžiai. Tik žodžiai. Jeigu poezija tikra - jos žodžiai visada sutampa su poelgiu, veiksmu. Ir, greičiausiai, pasakymas „myliu“ poezijoje - būtent tai ir reiškia.