Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €

Regimantas Tamošaitis: „Iki šiol trepsiu tą keistą šokį, kurį vadinu individualia egzistencija“

Regimantas Tamošaitis: „Iki šiol trepsiu tą keistą šokį, kurį vadinu individualia egzistencija“ 2016-04-18

Neseniai pasirodė nauja Regimanto Tamošaičio esė knyga. 20 striukumbukiškų klausimų knygos „Vien tik zuikiai naktyje“ pasirodymo proga autoriui užduoda Antanas Šimkus.

 

1.    Kodėl pavadinime zuikiai?

Su zuikiais draugaudavau vaikystėje, stebėdamas, kaip jie trepsi savo klaikius šokius mėnesienos laukuose ant tvirtos sniego dangos. Atrodydavo beprotiškai, taip jie ir liko mano gyvenime... Atrodo, kad aš su jais iki šiol trepsiu tą keistą šokį, kurį vadinu individualia egzistencija. Trepsiu, vadinasi, egzistuoju. 

2.    Kuo esė tinkamas žanras Tau ir Tavo knygai?

Rimtesniems žanrams neturiu laiko, o norėčiau. Norėčiau parašyti realistinių apsakymų, galbūt kokį rimtą ar pusiau rimtą romaną. Bet tam reikėtų išeiti iš darbų, iš namų, gal šiek tiek ir iš proto. Tokiam žygiui, tokiai rimtai prozai esu perdaug proziškas. Sesuo buitis nepaleidžia. Taigi rimtos prozos man ir taip užtenka, be rašymo. 

3.    Kuris tekstas lengviausiai pasirašė?

Lengviausiai pasirašo tokie tekstai, kuriuos yra paprasčiausi, bet ir žmogiškiausi, be akademizmo priemaišų. Tarkim, „Voverytė“. Išgirdau reikiamą frazę prie pietų stalo, galvoje iš karto susikristalizavo teksto struktūra, ją tuoj pat pašokęs užrašiau, kad nepamirščiau, ir vėl paėmiau šaukštą. O geriausi mano tekstai yra tie, kuriuose mažiausiai manęs. Juos atpažinsi lengvai. 

4.    Ar buvo specialiai rašytų būtent knygai tekstų?

Manau, tik vienas. Nes rašau ne knygai, o šiaip sau. Taigi teko sukti galvą dėl pasakojimo apie zuikius, nes pavadinimas man patiko, o mano užrašuose tos temos apmatai buvo vargingi. Prisiverčiau kažką sukurpti, kas panašu į literatūrą, o tą darinį sustiprinau teologine bei metafizine išmintimi, kuri su menu draugauja tik iš tolo. Bet ir meno be šių metafizinių matmenų nėra, tik jie tekste neturi šokti į akis. 

5.    Koks esė komplikuočiausias?

Komplikuočiausi tokie tekstai kaip „Mažutėliai ir kupranugariai“, nes jie išprakaituoti publicistiškai. Nemėgstu rašyti protingai ir teisingai apie visokius skaudžius dalykus – nuo to niekam ne geriau, o ir patys dalykai gyvenime dėl tokio rašymo nepasitaiso. Bet yra, kas tokius dalykus mėgsta. Yra labai rimtų skaitytojų, kurie atsakingai žiūri į spaudą ir į gyvenimą. Jie nori, kad autorius būtų ne menininkas, bet pilietis – esu sulaukęs tokių priekaištų ir dar sulauksiu. Bet manęs taip sąmoningai gyventi niekas neišmokė. Dar man nepatinka, kad į knygą pakliuvo nevykusių, sentimentalių rašinėjimų, jausmingos savigraužos... Jų neturėjo būti, nes iš tokio amžiaus esu išaugęs. Liko kaip rudimentas, kaip recidyvas. Kokie tie tekstai, nesakysiu, tiesiog juos be gailesčio išmesiu iš pakartotino leidimo, jei toks bus. Kartais pykstu ant savęs, kad iki šiol nesubrendau. 

6.    Kokį knygos tekstą įvardintum kaip mieliausią Tau pačiam šią akimirką? 

Na, tokio šį kartą kaip ir neturiu... Nebent tą pabaigos pseudo interviu, „Literatūra tau ir man“. Jame geriausiai atsikleidžia ir mano asmenybė, ir mano santykis su oficialiąja, popierine kultūra. Jame esu nuoširdus, nepaisant to, kad mane kalbinančioji – fiktyvi, pramanyta. Tiksliau galėsiu atsakyti, kas man knygoje mieliausia, kai pats ją perskaitysiu, bet tai gali būti negreitai. Parašiau ir pamiršau, toks man santykis su mano tekstais. Pasidžiaugiu tik kai kuo iš ankstesnės savo knygos, tarkim, „Imperatoriaus kostiumu“. 

7.    Kuriuo paros metu geriausia rašyti?

Ryte. Pirmieji du trys kavos puodeliai. Kol dar vaikai miega ir kol pareiga nevaro į dienos darbus. 

8.    Koks galėtų būti pagrindinis knygos tekstuose slypintis Tavo klausimas skaitytojui?

Kas tu esi? Ko čia esi? Kaip esi? Kas tavęs laukia? Ar tu esi tikras? Maždaug kaip Immanuelio Kanto suformuluoti esminiai filosofijos klausimai. To aš klausiu savęs, to gali savęs paklausti ir bet kuris skaitytojas, jei tik jam tai rūpi...

9.    Pagal patarlę: kokius du zuikius bandei nušauti šia knyga?

Atsikratyti praeities jausmų bei minčių naštos ir gauti šiek tiek pinigų duonai kasdienei. Regis, pavyko. 

10.    Išleidai dvi esė knygas. Koks pagrindinis skirtumas tarp jų?

Pirmoji knyga, „Vitaminų pardavėjas“, yra poetiškesnė, joje daugiau išmonės, fantazijos, lyrizmo, taip pat ir absurdo. „Zuikiai“ labiau gravituoja į publicistiką, yra rimtesnė, ir man tai nepatinka. Bet buvo reikalinga, kaip toks savižinos, savimonės etapas, gilinimasis į savo sąžinę ir pan. Pirmoje knygoje daugiau žaidžiau ir maiviausi, antroje netyčia tapau nuoširdesnis. Skaitytojai tai pastebi, ir aš vis galvoju – ar tik nebūsiu per daug prisišnekėjęs... 

11.    Kiek maždaug šitų tekstų jau iki knygos buvo pasirodę „feisbuko“ virtualybėje?

Gal koks trečdalis. Įkeldamas savo rytinius rašinėjimus į „feisbuką“ jausdavau palengvėjimą, koks gal būna po išpažinties. Kažkieno perskaitytas tekstas jau yra realizuotas kaip kūrinys, nes įgyja adresanto, parnešimo ir adresato struktūrą, todėl daugiau neberūpi. O kai mane prispyrė padaryti knygą, surankiojau visokių šiaip sau ir nežinia kam pasirašytų samprotavimų, kurie buvo mano dokumentų laikmenose, sugraibiau visur spaudoje išmėtytos savo publicistikos padraikų ir pagražinau visa tai „feisbukiniais“ žaidimais, kad skaitytojui būtų smagiau, tai ir gavosi toks savotiškas įvairios stilistikos eseistikos mišinys. Knyga savaip universali, daug kas joje rastų sau tinkamų tekstų, minčių, idėjų. 

12.    Ko iš knygos galėtų išmokti pradedantis eseistas? 

Eseistika – labai individualus žanras. Sudėtinga eseistikos mokytis iš eseisto. Nes tai unikali asmens saviraiška. Šio egocentrinio žanro ypatybė – turėti daug idėjų ir mokėti jas išreikšti per savitą pasaulėjautą, savitu stiliumi. Pasakojant pirmuoju asmeniu reikia išlipti iš to pirmojo asmens, tarsi atsižadėti savęs ir priartėti prie bendrųjų žmogaus problemų, kalbėtis su skaitytoju taip, kad jis rašančiajam taptų artimesnis ir svarbesnis už patį rašantįjį. Kitaip eseistika tampa literatūriniu autizmu. Manau, galima pasimokyti nebent pačių bendriausių kūrybinių nuostatų: jautrumo kalbai ir atsakomybės už rašomą žodį. Taip pat moralinių kūrybos pagrindų: nuoširdumo, sąžiningumo, atvirumo (bet ne plebėjiško atviravimo, kuris yra puikybės apraiška, menkųjų skydas). Nesakau, kad aš pats esu toks moralinis grynuolis, bet tai mano siekiamybė, kuri teikia vilties. Galbūt kada nors... Kad ir koks vienadienis būtų eseistinis rašinys, jis turi turėti prasmės substanciją. Jame turi būti transcendencijos užuomina, kitaip tekstas be pėdsakų išnyks laiko tėkmėje, kartu su visa masine rašliava, kuria perpildyta mūsų tikrovė. Žodžiu, eseistas turi būti brandi asmenybė, ir kartu tai tiesiog menininkas, kartais beveik vaikas... 

13.    Ar lengva sugalvoti pavadinimus kūriniams?

a.    skyriams?

b.    pačiai knygai?

Visus pavadinimus – tekstų, skyrių ir knygos – sugalvoti sunku. Tai maždaug lyg vardo vaikui ieškojimas. Turi atspėti teksto formulę, idėją, esmę ir ją perteikti patrauklia, įsimintina menine išraiška, talpiu žodžiu. Toks meninis teksto apibendrinimas reikalauja intensyvios meditacijos. 

14.    Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti savo skaitytoją, kokie jie būtų?

Manau, turėtų būti apsiskaitę, kad pajustų teksto konotacijas, slaptus prasmės lygmenis, filosofiškos sąmonės prigimties (bet ne filosofai, neduok Dieve), turintys jausmų ir fantazijos. Žodžiu, neapkerpėję. Amžius – nesvarbu. Kartais mano tekstus rimtai vertina ir moralistai, bet jie nėra tikri mano skaitytojai, nes mene jie ieško idėjų savo teisuoliškumui pateisinti, o ne meno. Įsivaizduoju savo skaitytoją jautrų ir pozityviai mąstantį. Tolerantišką. Taigi gerą, nepiktą žmogų, kuris džiaugiasi gyvenimu. Tai – Dievo dovana, toks skaitytojas. 

15.    Ar turi reikliųjų tekstų peržiūrėtojų tarp artimųjų?

Žinoma, turiu. Vieną ir vienintelį. Nesunku atspėti, kas tai. Jei mano žmonai tekstas nedaro įspūdžio, reiškia, bergždžias reikalas. Tokį rašinį galima pamiršti. Aš ir pamirštu, todėl mano knygoje palyginti mažai nesąmonių. Liko tik viena kita, kurios mano artimoji nepamatė, o aš pats ir nesusivokiau... 

16.    Ar rengiant knygą spaudai teko daug ginčytis su redaktoriais?

Visiškai ne, redaktoriai yra mano geriausi draugai. O jau Janinos Riškutės pagalba man buvo nepaprastai svarbi. Ji tekstų daug netaisė, bet pamatė rinkinį iš esmės ir davė vertingų patarimų. Be to, sustiprino pasitikėjimą, padrąsino. 

17.    Viršelio idėja – Tavo ar dailininkės?

Puiki ta idėja, ir jos sprendimas yra dailininkės, Deimantės Rybakovienės. Pasižiūrėjau jos darbus internete ir pajutau visišką pasitikėjimą. Tik išdėsčiau savo pageidavimas: kad viršelis būtų estetiškai minimalistinis, kad jame matytųsi koks nors gamtos elementas ir kad visa tai turėtų universalią metafizinę užuominą. Ji šią užduotį išsprendė tiesiog fantastiškai, kosmiškai: įkėlė į viršelį stilizuotą zuikio žvaigždyną. 

18.    Viršelio spalvos susidėjo beveik ukrainietiškai. Ar Tavo tekstuose yra politikos?

Iš pradžių tos palvos buvo dar labiau ukrainietiškos, mėlyna ir geltona, tam smarkiai pasipriešinau. Gal ir dabar jos kiek per ryškios. Politikos mano tekstuose visiškai nėra, vien tas žodis man sukelia alergiją, pasibjaurėjimą. Politika žmogų įžemina ir pažemina, tai pasaulietinių galių kovos laukas. Menas turi išlaisvinti žmogaus sielą, o ne supainioti ją ideologijomis. 

19.    Ar galėtum įvardinti autorius, su kurių tekstais norėtų giminiuotis Tavieji?

Gal Daniilas Charmsas būtų gerai. Bet iki jo man toli. Jis dabar apskritai kosmose... Kartais bijau būti panašus į Juozą Erlicką. Nes jeigu žmonės aptiktų tokį panašumą, jis būtų smarkiai ne mano naudai... Dar norėčiau parašyti ką nors kaip Fransas Kafka, bet kad kančios tokioms gelmėms per mažai... O ir nenoriu kentėti. Mieliausiai draugaučiau su Kurtu Vonegutu. Ir ypač su Alisa iš kreivųjų veidrodžių... Taigi, pretenzijų daug, bet ir daugtaškių nemažai...

20.    Kokie esė rašytojo Regimanto Tamošaičio ateities planai?

Jie migloti, nieko neplanuoju, planuoja Dievas, o aš viską darau spontaniškai ir tik šią dieną. Niekada nežinau, ką darysiu rytoj, nes nežinau, koks bus rytojaus pasaulis ir mano nuotaikos. Bet šiokių tokių minčių kyla. Prisimindamas Søreno Kierkegaardo koncepciją galvoju apie kūrybos etapus: pirmoji mano knyga buvo estetinis etapas, antroji – etinis, o dabar manęs galbūt laukia religinis metafizinis šuolis į nežinią. Užtenka čia trepsėti su zuikiais šioje naktyje ir pačiam būti zuikiu. 

lrytas.lt