Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €

Rašytojas Jeanas Claude’as Izzo: „Kai esi priverstas laikytis taisyklių, įgyji progą jomis žaisti“

Rašytojas Jeanas Claude’as Izzo: „Kai esi priverstas laikytis taisyklių, įgyji progą jomis žaisti“ 2016-05-04

Jo romanuose gimtasis miestas, Marselis, – visa apimantis. Tai daugiau nei dekoras, tai – ir personažas, ir gyvenimo būdas. Jeanas Claude’as Izzo – jo nestandartinis detektyvas „Totalus cahosas“ visai neseniai pasirodė ir lietuviškai – su trenksmu debiutavo būdamas penkiasdešimties, kriminaliniam romanui suteikdamas nuaro bruožų. Išgarsėjęs savo kūryba, rašytojas įrodė – kriminalinis romanas gali būti kitoks. Interviu, kurį „Totalaus chaoso“ autorius davė žurnalistei Christine Ferniot, puikiai atskleidžiamas originalus rašytojo požiūris į kriminalinio romano žanro taisykles.

Su jumis viskas prasideda ir viskas baigiasi Marselyje. Kodėl pasirinkote rašyti apie savo gimtąjį miestą? Ar dėl to, kad paprasčiau?

Nebūtinai dėl to, kad paprasčiau. Tiesiog pasakiau sau, jog mėginsiu parašyti tokį romaną, kurį pats skaityčiau. „Totalus chaosas“ gimė iš šių lažybų. Ligi šiol nebuvo parašyta jokio šiuolaikinio romano apie Marselį, na, bent jau jokio, kuris pasakotų tai, ką norėčiau išgirsti. Aš pats norėjau kalbėti sykiu ir apie nostalgiją praeičiai, ir apie šiandienos miestą, jo konfrontacijas su migracijų srautais. Vos pradėjus rašyti, tapo aišku, kad tai bus Marselis.

Ar jums iš tikrųjų pasirodė, kad Marselio romanistai šiandien nebemėgsta?

Romanuose Marselis dažnai būdavo tiesiog dekoras. O mane domino atskleisti miesto vidinį pasaulį, sukurti iš jo realų personažą, palydovą mano herojui, Fabio Montalė. Šitas miestas gyvuoja visu tempu, jis be galo svarbus visiems mano veikėjams, kaip ir visiems jo gyventojams.

Pasirodžius jūsų romanui, Prancūziją užplūdo marselietiško kriminalinio romano banga. Ar nemanote, kad galime kalbėti jau ir apie atskirą „marseliečių mokyklą“?

Visiškai ne. Jaunieji rašytojai turi noro rašyti apie Marselį. Marselietiško romano tradicija įsigali. Tačiau kam ta etiketė? Vietoj „marseliečių mokyklos“ termino konstatuočiau paprasčiausią faktą: atsiranda naujų rašytojų, kino ir muzikos kūrėjų, plečiančių šio miesto suvokimo ribas. O kuo daugiau požiūrių į miestą, tuo esame arčiau tiesos ir humaniškumo.

Kodėl savo pirmajai knygai pasirinkote kriminalinio romano žanrą?

Nes buvau artimiausiai su juo susipažinęs. Su romanu susidraugavau labai vėlai, būdamas penkiasdešimties. Jei būčiau sau pasakęs, „Na ką, parašykim romaną „Baltajai“ leidyklos „Gallimard“ kolekcijai (sakydamas „Baltajai“, kalbu apie prancūziškus romanus)“, – būčiau save terorizavęs. Dabartinės literatūros potencialą labiausiai jaučiu slypint būtent kriminaliniame romano žanre.

Bet šis žanras turi savų taisyklių. Jų laikytis privalu.

Žinoma, rėmai, taisyklės, tiksliai apibrėžtas žanras yra atspirtis. Tačiau anot Jeano Patrico Manchette’o, kai esi priverstas laikytis taisyklių, įgyji progą jomis žaisti. Nenorėjau paprasčiausiai perteikti to, ką jau buvau skaitęs. Atsižvelgdamas į žanro rėmus, siekiau kurti naujas istorijas. Kas vienija prancūziškojo kriminalinio romano autorius, tokius kaip Maurice’as Dantecas, Pascalis Dessaint’as, Thierry Jonquet? Akivaizdu, kad niekas; neskaitant to, jog tai žanras, kuriame kiekvienas groja savo melodijas – kiekvienas savaip.

Kalbant apie autoritetus, kai sugalvojote parašyti savo pirmąjį romaną, kokie autoriai šmėžavo jūsų galvoje?

Literatūroje turiu bent tris autoritetus. Tai – Camus „Svetimas“, Jameso Mallahano Caino bei Jimis Harrisono romanai. Dėl tos nežmoniškai slegiančios saulės, dėl šviesos reikšmės mano „Soleà” yra artimiausias Camus. Jaučiasi ir Josepho Conrado bei Roberto Louis Stevensono įtaka.

Jimis Harrisonas jums artimas dėl savo gurmaniško, kupino susižavėjimo žvilgsnio į gamtą. O Jamesas Cainas?

Tai – rašytojas pietietis, atsiduodantis Viduržemio jūros dvasia. Jį skaitydamas jauti, kaip tave prikausto, suvoki, kas yra fatališkumas. Kriminaliniame romane paprastai vaizduojamas veikėjas kritinėje situacijoje. Jamesas Cainas tą situaciją perteikia kokiu nors įvykiu. Mane žavi ta nuojauta, kad tuoj įvyks kažkas, kas viską apvers aukštyn kojomis. Problematika tokiu pat būdu vystoma ir Camus romane „Svetimas“. Diena prasidėjo motinos laidotuvėmis, o pasibaigs žmogžudyste ir kalėjimu. Tokios idėjos man artimesnės nei Dashiellis Hammettas ar Raymond asChandleris. 

Jiems trūksta jausmo. Ko nepasakysi apie jūsų kūrybą. 

Štai čia aš ir sužaidžiu taisyklėmis! Neįsivaizduoju istorijos be draugystės, be meilės, be moters. Gyvenime komplikuočiausias dalykas man atrodo meilės santykiai ir draugiški ryšiai. Abu man yra absoliučiai nesuvokiami dalykai. Žmonės, kuriuos mylime, gali pasielgti pasibaisėtinai, ir vis dėlto juos mylėsime. Kaip galima rimtai kalbėti apie gyvenimą, neužgriebiant tokių sudėtingų temų?

Mėginti atskleisti esmę, pasakojant paprasčiausią istoriją?

Jei iš mano romanų išmestume lyrinius nuokrypius, šuolius į praeitį, tai ir tebūtų tik menkutė kriminalinė istorija, neturinti didelės reikšmės. Esmė slypi kitur. Tai visa, kas mane traukia tiek išoriniame, tiek vidiniame pasaulyje. Tačiau kalbėti apie išorinį pasaulį įmanoma tik per vidinį.

Toks intymus žvilgsnis jums leidžia kalbėti apie viską. Tiek apie Nacionalinį frontą, tiek apie saulėlydį senajame uoste.

Štai prie ko šiandien mane privedė aktyvizmas. Netoleruoju skambių politinių diskursų, net jei asmeniškai sugebu priimti daugumą dalykų. Pirmiausia, būkime sąžiningi patys sau, o po to jau imkimės agitacinių politinių veiksmų. Jei bistro koks nors frontininkas porina apie imigrantus ir niekas neprataria nė žodžio, reikia pripažinti – tai jų bailumas. Neįvardijus sau savo paties trūkumų ir paskui įsitraukus į kokią nors asociaciją, galima labai lengvai perlenkti lazdą. 

Taip sakote, nes pats kadaise priklausėte komunistų partijai. Bet vieną dieną ryšiai buvo nutraukti...

Jau dvidešimt metų nebeturiu nieko bendro su politine veikla. Tikra tiesa, išmokau jausti ribas. Anksčiau kasdien rašydavau redakcinius straipsnius iki tol, kol supratau, kaip sunku vis dėlto viešai deklaruoti tiesą, kuri kertasi su tavo paties asmeniniais įsitikinimais. Tada kaip tik perskaičiau Michelio Le Bris „Žmogų vėjo padais“, ir tai man buvo žalias signalas. Ši knyga nušvietė dalykus, kuriuos man sunkiai sekėsi įvardinti. Le Bris rašė apie realųjį pasaulį, tačiau kai esi persismelkęs ideologija, dažniausiai būni atitrūkęs nuo realybės.

Atsistatydinote staiga?

Tą pačią savaitę pasitraukiau iš partijos, mečiau laikraštį ir išsiskyriau su žmona.

Kaip tai žiauru! Savo romanuose stengiatės faktus apeiti, užglaistyti viską švelniais potėpiais.

Užuot tiesiogiai prabilęs apie švelnumą, daug labiau vertinu, kai apie tai kalbama lengvais brūkštelėjimais, subtiliais gestais.

Švelnumas ir gurmaniškumas, sakote. Jūsų knygose daug kalbama apie alkoholį. Apie kasdieninius malonumus.

Man tai atrodo būtini dalykai. Vyną geriame ne dėl paties gėrimo, o dėl dalybų. Gėrimas ir valgymas kartu sukuria bendrystės jausmą. Jei kyla noras su kuo nors susipykti, verčiau pykti gurkšnojant gerą vyną. Antraip žodžiai gali nunešti per toli. O galų gale nemanau, kad įmanoma papasakoti Viduržemio jūros dvasia pulsuojančią istoriją apsieinant be tų kasdienių ritualų – o juk jie visuomet yra puiki proga pasikalbėti. Nors kai kas apsieina be jų. Pavyzdžiui, Paryžiuje neįprasta švaistyti laiką einant kažkur papietauti, į restoraną užsukama nebent pasikalbėti apie reikalus. Marselyje tai būtų laikoma katastrofa: jei vidurdienis, čia įprasta išgerti taurelę aperityvo, juk skubėjimas nieko nepakeis. Pasaulio nepakeisi, atsisakydamas gurkštelti „Pastis“ aperityvo. Visų tų reikalų imsimės pasibaigus siestai. Būtent toks yra mano santykis su laiku. Taip gyvendami tampame pastabesni įvairiems šviesos reiškiniams. Gera leisti sau sustoti ir pasigėrėti jūra, uoste besileidžiančia saule... O prieš aperityvą dar vyksta pasiruošimas vaišėms virtuvėje, o dar prieš tai keliaujama į parduotuvę. Marseliečiai daug nutuokia apie malonumą. Įsivaizduokite, pakviečiate moterį kartu pavakarieniauti arba draugus – malonumas pamažėle pasiglemžia visą jūsų sielą ruošiant maistą, mėgaujantis vaišėmis, naktį, kurioje pasaulį pakeisime dar keturiasdešimt tūkstančių kartų. Ypač vasarą, po žvaigždėtu dangumi...

Dabar daug aiškiau, kodėl jūsų gerbėjų rate skaitovių ne ką mažiau nei skaitovų. Vis dėlto šiek tiek nedora apie visa tai rašyti kriminaliniame romane.

Nedora? Na, jei taip sakote. Visą naktį keitęs pasaulį, vis tiek puikiai žinai, jog ryte realybė viską vėl sutvarkys pagal save, per žinias paskelbdama žuvusiųjų skaičių – keturi šimtai. Visi žinome, kad realybė nuolat aptemdo mūsų gyvenimo džiaugsmą. Tačiau nustoję tikėti tais mažais, bet esminiais dalykais, esame pasmerkti. Tikiu laime tuo pačiu metu pesimistiškai žvelgdamas į žmonijos ateitį. 

Tikite laime, bet jūsų veikėjai metodiškai žūsta.

Fabio Montalė yra tik simbolis, personažas ant popieriaus. Jis privalo mirti, nes aplinkybės yra tokios negailestingos, kad jis nebeturi pasirinkimo. Bet šiose istorijose nieko iš anksto nebuvo numatyta. Tik baigdamas „Irkluotoją“ („Chourmo“) pajaučiau, kad mano personažas turi pakankamai krūvio, kad turėsiu parašyti dar ir trečią knygą – tada užsibrėžiau eiti iki galo. Romane „Soleà” vis daugiau ir daugiau žūstančių veikėjų, išvykimų, o pats Marselis atmintyje iškyla tik per miesto šviesas, jo gatvėmis niekas nebevaikštinėja. Viskas darosi panašu į Soleà muziką – tai absoliučios tylos metas, Montalės metas.

 „Soleà“ yra sunki, liūdna, žiauri, knyga, bet kruvinų scenų skaitytojas joje neras.

Kraujas manęs nedomina, man rūpi tiesiog išsakyti idėją, jog mirtis nepakeliama. Kalbant apie Sonjos mirties sceną, trumpai užsiminti, kaip duše pasipylęs kraujas nuteka miesto lietvamzdžiais, yra pakankama, kad leistum skaitytojui susidaryti įspūdį, kas mirtį daro atgrasia. Nenoriu nusiristi iki pigaus žiaurumo. 

Ilgą laiką rašote ir poeziją. Kiek stipriai ji paveikė jūsų rašymo įgūdžius?

Poeziją rašau nuo 1969-ųjų. Būtent per ją išmokau perduoti emociją, apsieidamas be literatūrinių aprašymų. Bandau ją įskiepyti į romaną – tai ne taip paprasta!

O kaip dėl apsakymų?

Rašydamas romanus tuo pat metu kuriu ir apsakymus. Apsakymus, kurių manęs teiraujasi tai čia, tai ten. Laikausi vienintelio principo: papasakoti priešistorę, paaiškinančią keturių eilučių kriminalų ir nelaimių skiltyje atsidūrusį straipsnelį, kuris vėliau tampa tarsi mano apsakymo reziumė. Papasakoti pradžią: kas dėjosi viešbučio kambaryje prieš šios poros žmogžudystę? Grąžindamas istorijai jos ištakas, aš tarsi pripažįstu mirtį arba sukylu prieš ją. 

Ilgai delsėte imtis romano. Bijojote?

Taip. Vienu metu žavėjausi prieštaringai vertinamais rašytojais. Kai priklausiau komunistinei partijai, buvau visiškas struktūralizmo teroro, kurį sėjo žurnalas „Tel Quel“ ir Sollersas, įkaitas... Ta partija nebuvo abejinga kritinei literatūros bangai, o to meto romanas siekė išjudinti kalbą, o ne pasakoti istorijas. Kadangi neturėjau jokio akademinio išsilavinimo, man truko intelektinių gairių. Mano mylimo Maco Orlano vardas partijos narių intelektualų rate būtų nuskambėjęs kaip keiksmažodis. Neįsivaizdavau savęs rašančio tai, kaip Denis Roche ar Marcelin Pleynet. Tai ir nerašiau. Tenkinausi darbais, kurie mane į rašytojų ir literatūros pasaulį priėmė ne taip grobuoniškai: dirbau pardavėju knygyne, bibliotekininku... O po to bendradarbiaudamas su Michelis Le Bris „Étonnants voyageurs“ festivalyje pajutau, kaip mano baimės literatūros atžvilgiu atslūgsta.

Ką ketinate daryti šiandien, žuvus visiems, net ir kai kuriems antraplaniams, jūsų personažams?

Parašyti noir tipo romaną apsieinant be kriminalinio romano struktūros. Rašymas – tai vis dėlto šventas, brangus procesas, atotrūkio, vienatvės procesas. Laimės procesas. Viskas, kas man neduoda ramybės, tai dalykai, apie kuriuos rašau: skausmingų įvykių rutuliojimas, meilės nesėkmių aprašymai, temų apie skyrybas gvildenimas. Romanisto užduotis yra leistis ten, į kur kasdieniniame gyvenime vengiame nužengti.

Ką manote apie prancūzų kriminalinį romaną?

Yra autoriai, kurie atkuria, ir yra tie, kurie kuria. Šie rašo taip, tarsi mėgintų išsisukti nuo žanro. Bet svarbi yra ne tiek paties kriminalinio romano, kiek populiariosios literatūros ateitis. Kodėl tiek daug rašytojų imasi būtent šio žanro? Nes kitokiuose rėmuose jie nesugeba laisvai rašyti. Jie nuklydo į paraštes. O šiandien paraštės yra svarbesnės už pagrindinį tekstą. 

(Iš prancūzų kalbos vertė Justina Tūlaitė).

15min.lt