Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €

M. Zalytė: skrydis su nepakeliama našta

M. Zalytė: skrydis su nepakeliama našta 2016-05-22

Visiškai slaptai parašyta knyga išėjo į didelę viešumą. Latvės Maros Zalytės romanas „Penki pirštai“ – apie tai, kaip Sibire, tremtinių šeimoje, gimusi mergaitė Laura su tėvais grįžta į Latviją. Kaip ji regi ir suvokia staiga pasikeitusią aplinką? Kaip ji čia prigis?

Knyga jau išleista Estijoje, Gruzijoje, išversta dar į keturias kalbas. Dabar pasirodė ir lietuviškai: išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Erika Drungytė. Latvijoje M. Zalytė – didelis autoritetas. Lietuvoje pluoštas jos eilėraščių pasirodė knygelėje „Mes atėjome į šį pasaulį“ (1983). Pjesės „Margarita“ ir „Žemės mokestis“ statytos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. „Margarita“ išleista atskiru leidiniu (2005). Naujajame Rygos (Alvio Hermanio) teatre šiuo metu vėl rodoma M. Zalytės debiutinė pjesė „Pilnas Maros kambarėlis“. Pirmasis jos pastatymas sovietmečiu prilygo sprogimui: veikalas prikišamai rodė savo meto pakrikimą ir kėlė esminį klausimą: jeigu ir toliau taip, ar yra ateitis Latvijai ir jos žmonėms? Iki šiol M. Zalytės žodis gerai girdimas. Rašytojos gimtinė – Sibiras. Į Latviją ji sugrįžo panašaus amžiaus, kaip ir „Penkių pirštų“ herojė Laura. Kaip eita iki šio romano, „Lietuvos žinių“ žurnalistas kalbėjosi su autore Mara Zalyte.

Proza – tik dabar

– Nešiojotės „Penkių pirštų“ vaizdinius, nuotaikas, siužetus visą gyvenimą? Kaip supratot, kad metas prabilti?

– Taip, nešiojausi šią medžiagą visą gyvenimą. Nuo tada, kai patikėjau, kad tikrai būsiu rašytoja (buvo aštuntojo dešimtmečio pabaiga), aiškiai žinojau, jog kada nors parašysiu apie savo šeimos ir savo vaikystės patirtis. Nežinojau, kada, nežinojau, kaip, tik žinojau, kad parašysiu. Sovietų okupacijos metais tai buvo neįmanoma, todėl šiandien galiu vien stebėtis: iš kur tas didžiulis tikrumas?! Ilgą laiką vis būta kitų prioritetų – du vaikai, penki eilėraščių rinkiniai, daugiau kaip dešimt veikalų teatrui, kalbos, straipsniai, esė, Atgimimas, visuomeninė veikla ir t. t. Tik apie 2010-uosius pradėjau rašyti romaną.

– O dabar – palengvėjo?

– Iš pradžių atrodė, kad taip. Tačiau sunkumo išrašymą iš širdies buvau supainiojusi su palengvėjimu, kuris užplūsta pabaigus ilgą ir sunkų darbą.

– Kaip jums padėjo poetės talentas, dramaturgės įgūdžiai?

– Galbūt pasąmoningai. Kokios nors tiesioginės pagalbos, deja, nejutau! Vis dėlto džiaugiuosi, kad anksčiau prozos nerašiau, kad pradėjau kaip tik dabar – turėdama nemažai profesinės patirties. Be to, neįsivaizduoju, kaip poezija ar dramaturgija galėtų atskleisti „Penkių pirštų“ turinį. Poezijos stiklas – per trapus, o drama – pernelyg šiurkšti. Pačiai buvo įdomu, kas čia išeis, kaipgi pavyks suvaldyti gana chaotiškus prisiminimus, rasti jiems struktūrą.

– Latvių literatūroje netrūksta įspūdingų kūrinių apie vaikystės pasaulį. Vienas tokių – Anos Brigaderės romanas „Dievs. Daba. Darbs“ („Dievas. Gamta. Darbas“). Jaučiu „Penkių pirštų“ dvasinę giminystę su juo.

– Taip ir yra! „Dievas. Gamta. Darbas“ man labai artima knyga. Skaičiau ją ne vieną kartą, būdama visokio amžiaus, ir įsitikinau – kuo žmogus vyresnis, tuo giliau suvokia A. Brigaderės antraštėje nurodytas vertybes. Kaip ir „Penki pirštai“, A. Brigaderės knyga apie vaikystę nėra knyga vaikams! Kadaise ją inscenizavau, buvo nelengva, nes didžioji A. Brigaderės jėga yra epinis pasakojimas. Paversti jį dialogais reikštų iš skarotos eglės padaryti telefono stulpą. Tačiau geras režisierius, išmanydamas pirminį šaltinį, įstengtų išversti esmę į scenos kalbą. Tuo metu man toks nepasitaikė.

– Abiejuose romanuose svarbi erdvė – sodyba, vardu Šaltiniai (latviškai – Avoti).

– Šaltiniai, tas pats sodybos pavadinimas, yra pasveikinimas A. Brigaderei. Man patinka savo darbuose paslėpti tokių pasveikinimų, pamojavimų. Jūs pirmas tai pastebėjot.

Užpildo baltas dėmes

– Lietuvoje tremtinių prisiminimai pradėjo rodytis Atgimimo metais, tik ta banga greit nuslūgo. O kaip tremties tema atskleista latvių literatūroje?

– Liudijimų apie Sibirą surinkta daug, įvairiose saugyklose. Yra fondas „Sibīrijas bērni“ („Sibiro vaikai“), leidžiantis puikias knygas ir kuriantis filmus, yra organizacija „Dzīvesstāsts“ („Gyvenimo istorija“), kuriai rūpi sakytinė (žodinė) istorija. Yra Okupacijos muziejaus fondai. Dokumentiniai liudijimai, daugybė atsiminimų. Tačiau literatūros veikalų – nedaug. Melanijos Vanagos „Veļupes krastā“ („Prie Vėlių upės“) buvo pirmasis tikrai vertingas literatūriniu požiūriu.

– Kaip jautėsi grįžusieji iš Sibiro – apie tai grožinėje literatūroje turbūt iš viso nebuvo prabilta?

– Sakydama, kad „Penki pirštai“ yra autobiografinis romanas, visada pabrėžiu žodį romanas. Tai nėra vaikystės prisiminimai. Žinoma, tais prisiminimais ir remiamasi, tačiau tikrovė perkurta meno formomis. Sugrįžimas iš tremties vaizduotas mažai; kad visai nevaizduotas, nedrįsčiau sakyti, nes galiu klysti. Mano knyga iš tiesų užpildo baltas dėmes. Pasakojimai apie Sibirą, suprantama, pilni skausmo ir kančios: badas, mirtis, slogutis. Daugiausia tai sugniuždytų, palaužtų sielų istorijos. Knygos „Penki pirštai“ veikėja Laura, penkiametė mergaitė, išsiskiria gyvybingumu, troškuliu gyventi, nors ir pati neša sunkią naštą. Jos nesąmoninga užduotis – nugalėti, stiebtis į šviesą, skristi. Kad ir kokia sunki našta, skristi.

– Latvijoje knyga ilgai nesitraukė iš perkamiausiųjų dešimtukų. Vadinasi, tiražas gana didelis?

– Latvijos mastu didelis. Septyni leidimai. Skaitytojų palankumas mane labai jaudina. „Penki pirštai“ – populiariausia 2014 ir 2015 metų knyga Latvijos bibliotekose.

– Taip pat apdovanojimas – Metų knyga prozos kategorijoje (2013). Kaip užprogramuoti tokią sėkmę?

– Sąmoningai, protu, šito neišskaičiuosi. Neįmanoma. Taip daro bulvarinė literatūra, užtat ji ir bulvarinė. Rašytojas su skaitytoju turi būti susijęs kaip grybas su grybiena. Mentališkai, kalbiškai. Viskas vyksta pasąmonės lygmeniu. Jokių išskaičiavimų neturėjau. Medžiaga formą įgavo pamažu, intuityviai – berašant.

Šią knygą rašiau visiškai slaptai. Mano mama neturėjo nieko žinoti, nes būtų be galo jaudinusis, verkusi kiekvieną dieną. Kaip verkdavo visą savaitę prieš Birželio 14-ąją ir dar savaitę po jos. Dėl to neretai atsidurdavo ligoninėje. Nei kolegos, nei draugai, nei nedraugai – niekas nežinojo, kad rašau. Nebuvo nei leidėjo, nei sutarties, nei termino – niekas šios knygos nelaukė. Paprastai aš nevengiu dalytis sumanymais, kuriuos ketinu įgyvendinti. O šįkart – ne.

Giacomo Puccini – obelyje

– Knyga išversta į estų, gruzinų, anglų kalbas. O į rusų? Įsivaizduojat „Penkis pirštus“ šiandienos Rusijoje?

– Išversti nepakanka. Vertimus reikia išleisti. Taip, knyga išleista estų, gruzinų, dabar ir lietuvių kalba. Angliškai pasirodys JAV gal dar šiemet. Yra geri vertimai į suomių ir vokiečių kalbas, bet kol kas nėra leidėjų. Vertimas į rusų kalbą taip pat yra. Vertėjas geras, žinomas, tačiau pasirašyti sutinka tik slapyvardžiu. Nežinau net, nuo ko pradėti leidybos reikalus. Manau, rusams būtų pravartu perskaityti knygą, tik Rusijoje kol kas jos niekas neleis. Gal Brighton Beache?

– Barake gimusią Laurą krikštija lietuvės. Tai juk autobiografinis momentas.

– Istorija apie krikštamotes lietuves buvo vienas labiausiai jaudinančių dalykų, kuriuos man pasakojo senelė.

– Nebandėte vėliau tų moterų susirasti?

– Jaunystėje buvau kvaila, neklausinėjau, kaip jas suieškoti. Senelei mirus, buvo per vėlu. Dabar jos turėtų būti jau labai garbaus amžiaus. Nors – kas žino, gal perskaitys knygą ir atsišauks?

– Tai jūs katalikė? Pakrikštyta katalikiškai.

– Sykį kalbėjausi su Rygos katalikų arkivyskupu metropolitu. Papasakojau apie krikštą Sibire. Mane be galo domino, ar toks krikštas galioja. Ir kad pasakytų pats arkivyskupas. Ekscelencija patvirtino, kad katalikiškas krikštas galioja. Taip, bet yra viena bėda, pasakiau. Vėliau buvau krikštijama Liuteronų bažnyčioje. Prašom pasakyti, kokios iš tiesų esu tikybos. Jis atsakė, kad visada pasilieka galioti pirmoji. Prieš mudviem išsiskiriant, šelmiškai pašnibždėjo į ausį – poete, bet kuriuo atveju Dievas juk vienas!

– Viena labiausiai jaudinančių romano vietų – skyrelis „Opera“. Čia skaitytojas išgirsta Giacomo Puccini muziką. Ar iš tiesų vaikystėje sėdėdama obelyje dainuodavot? Italų kalba? Čio Čio san ariją?

– Taip, dainuodavau, tik, aišku, nežinodama, kokia kalba ir apie ką dainuoju. Kartodavau kaip papūga. Buvau šimtus kartų ją girdėjusi – kaip lopšinę. Ją man dainuodavo Asia, anglų šnipė.

– Rašote „Penkių pirštų“ tęsinį?

– Taip, pamažu. Laura jau eina į mokyklą.

Su rašytoja bendravo Audrius Musteikis. lzinios.lt