Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €

RAŠYTOJA LENA ANDERSSON: „ĮTRŪKIS TARP KALBOS IR TIKROVĖS YRA LITERATŪROS PAGRINDAS“

RAŠYTOJA LENA ANDERSSON: „ĮTRŪKIS TARP KALBOS IR TIKROVĖS YRA LITERATŪROS PAGRINDAS“ 2016-10-11

Švedų rašytoja ir žurnalistė Lena Andersson (g. 1970) savo romane „Estera. Romanas apie meilę“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw) gilinasi į, jos žodžiais tariant, šiurpią prarają tarp minties ir žodžio, noro ir išraiškos, tikrovės ir fantazijos, o drauge į tai, kas tokiose prarajose išsivysto. Už šią knygą ji buvo apdovanota literatūrine Augusto premija.

Jūsų romaną „Estera. Romanas apie meilę“ labai teigiamai įvertino kritikai. Kokia buvo skaitytojų reakcija? Ar rašydama įsivaizduojate savo idealųjį skaitytoją?

Skaitytojų reakcijų buvo įvairių, bet daugiausia teigiamų ir palaikančių. Daugelis iš jų gali tapatintis su pagrindine veikėja Estera Nilson, kitus ji erzina: žmonės sutrinka supratę, kad jie elgėsi, jautėsi ir galvojo taip pat, kaip pagrindinė romano veikėja.

Galvodama apie savo skaitytoją, įsivaizduoju save, žmogų su panašiais pomėgiais, interesais ir stiliaus jausmu. Man svetima mintis, kad žmonės yra originalūs. Tikiu, jog iš esmės jie yra panašūs. Nesame vienodi, nieko panašaus, bet mūsų esmė tokia pati, taigi, rašydama panašiems į save, rašau ir daugeliui kitų. Niekada nespėlioju, kas galėtų patikti potencialiam skaitytojui.

Kokią asmeninę ir profesinę reikšmę Jums turi Augusto premija? Ar panašūs literatūriniai įvertinimai lemia knygos sėkmę Švedijoje?

Tokie apdovanojimai, kaip Augusto premija, veikia pirkėjus ir užsienio šalių leidėjus. Apdovanojimas padėjo man parduoti daugiau knygų.

Skaidrumas, su kuriuo analizuojami Esteros jausmai, galėtų būti įvardytas kaip šaltas, vyriškas rašymo būdas. Ką manote apie tokius apibrėžimus ir ką reiškia būti rašytoja moterimi Švedijoje?

Mano misija – panaikinti prielaidas apie įgimtus, neišvengiamus ir kolektyvinius skirtumus tarp lyčių. Žinoma, mums daro įtaką lyčių vaidmenys, kurių buvome mokomi daugelį metų. Jie veikia mūsų savivoką, mūsų pačių ir kitų žmonių lūkesčius. Nemanau, kad moterys rašo arba analizuoja kitaip negu vyrai. Skaidrumas nėra vyrų prerogatyva, tai įpročių ir temperamento klausimas.

Žinoma, galima tvirtinti, kad moterys ir vyrai skirtingai rašo ir analizuoja, tačiau tai jau socialinių, ne biologinių lyčių klausimas. Jei naudosime šias sąvokas, kurias aš laikau iš esmės klaidingomis ir netinkamomis, tai reikš, kad vyrai gali rašyti moteriškai, o moterys vyriškai. Savaime suprantama, save suvokiu kaip rašytoją, o ne kaip moterį rašytoją. Estera Nilson kuo puikiausiai galėtų būti vyras. Jį kamuotų tokios pačios meilės problemos.

Ar manote, kad didėjanti modernių žmonių nepriklausomybė apsunkina galimybę sukurti ilgalaikius santykius?

Ne. Jei žmonės nori būti nepriklausomi, jie turėtų to siekti ir tokie tapti. Svarbu tai, kad prieš kurdami santykius, jie pripažintų norintys tą nepriklausomybę išsaugoti. Tai susitarimo ir diskusijų klausimas. Žmonės turi apskaičiuoti, ar jų nepriklausomybė verta savo kainos ir atvirkščiai. Viską lemia abipusis susitarimas.

Apie tai kalbama ir mano knygoje. Estera Nilson labai aiškiai suvokia savo norus ir juos išsako, tuo tarpu Hugo Raskas vengia apie juos kalbėti. Tarp jų įvyksta vertybių konfliktas. Estera žino, kad negalima priversti kito žmogaus įsipareigoti, bet žodžiai ir veiksmai turi pasekmes. Hugo Raskas negali įsipareigoti kitam žmogui, bet apsimeta, kad tai nieko nereiškia. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus aiškiai išsako nieko nežadantis, užmegzti santykius reiškia pasirašyti savitą sutartį. Net jei tai buvo tik žodinis susitarimas, Esteros ir mano nuomone, Hugo jį sulaužė. Sutartis gali turėti įvairias sąlygas, bet apsimesti, kad jų apskritai nėra, yra blogai, ir mes visi tai žinome.

Detali Esteros jausmų analizė primena Ingmaro Bergmano filmus, nagrinėjančius moters psichologiją („Tyla“, „Persona“, „Verksmai ir šnabždesiai“ etc.). Ar kas nors lygino Jūsų romaną su Bergmano filmografija, ar jis iš tiesų labiau žinomas ir vertinamas užsienyje nei Švedijoje?

Drįstu teigti, kad nė vienas mano romano skaitytojas negalvojo apie Bergmano filmus! Režisieriaus darbai labai svarbūs švedams, bet dar aukščiau vertinami užsienyje. Man tikrai patinka „Persona“, bet kur kas labiau žaviuosi Bergmano tekstais. Jo rankraščiai primena romanus. Kai kurie iš jų ir buvo išleisti tokiu formatu. Perskaičiau juos su didžiuliu susidomėjimu ir gavau daug žinių apie rašymą bei žmones. Nemanau, kad Estera yra tipinis moteriškos psichologijos pavyzdys. Neįprasta, kad moteris siektų vyro taip, kaip tai daro ji, nekreipdama dėmesio į nesėkmes. Vis dar manoma, kad moteris tyliai sėdi ir laukia.

Be detalios meilės analizės, Jūsų romane gvildenamas tikrovės ir kalbos santykis. Kyla įspūdis, kad tai ir yra pagrindinė knygos tema. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo susidomėjimą psicholingvistika?

Sutinku, kad tai pagrindinė arba viena iš pagrindinių mano knygos temų. Kalbos ir tikrovės santykį plačiai aptariau savo skiltyse, straipsniuose ir antrajame romane apie Esterą. Tai sudėtingas filosofinis klausimas, į kurį tūkstančius metų gilinasi mąstytojai. Jis neatsiejamas nuo svarstymų, kas yra sąmonė ir ką mes galime žinoti apie tikrovę. Mano manymu, žmogaus sąmonė tikrovę teisingai suvokia tada, kai jis atsiduria ant išlikimo ribos.

Akivaizdu, kad daugelio reiškinių, pavyzdžiui, erdvės arba visatos, natūraliai negalime interpretuoti teisingai. Panašu, kad kalbinė struktūra yra įgimtas dalykas. Vis dėlto kalba perteikia pasaulio modelį, bet ne jį patį. Kalba negalima pasikliauti, ji nėra tiksli ir nuolat evoliucionuoja. Tokia kalbos prigimtis. Žodžiai ir sakiniai yra reikalingos konstrukcijos, bet jos interpretuoja, o ne atspindi tikrovę. Be šio įtrūkio tarp kalbos ir realybės, šio neužtikrintumo, nebūtų nei humoro, nei absurdo, nei melo, nei skirtingų perspektyvų, nei dinamikos – trumpai tariant, nebūtų literatūros. Psicholingvistikai svarbu išsiaiškinti, kaip šis įtrūkis tarp kalbos ir tikrovės veikia mūsų mąstymą apie tikrovę. Tai ypač svarbu analizuojant iliuzijas ir nesusipratimus.

Kaip Jums sekasi suderinti žurnalistiką ir rašymą? Ar darbas dienraštyje formavo ir darė įtaką Jūsų literatūriniam stiliui, ar būtumėte linkusi atskirti šias dvi veiklos sritis?

Rašiau laikraščiams kaip kritikė ir analitikė. Niekada nesirėmiau žurnalistiniais metodais ir požiūriu. Mano refleksijos panašėjo į eseistiką. Nepaisant to, tai visai kas kita, nei kurti grožinę literatūrą. Rašydama laikraščiams buvau priversta verbalizuoti savo mintis, požiūrį ir atidžiai juos analizuoti, o tai iš esmės teigiamai veikė mano kūrybą ir mąstymą. Jis tapo kur kas aštresnis. Ilgainiui darėsi vis sudėtingiau suderinti žurnalistiką su kitomis rašymo formomis, todėl nuo praėjusių metų vasaros visą savo dėmesį skiriu knygoms.

Viena iš dešimties Margaretos Atwood taisyklių rašytojui skamba: „Daryk pratimus nugarai. Skausmas blaško dėmesį.“ Estera yra prisiekusi bėgikė, Jūs slidėmis išmaišėte visą Švediją. Ar šiandien praktikuojate kokią nors sporto šaką? Jei taip, ar tai padeda rašymui?

Tikra tiesa, kad nugaros skausmas blaško dėmesį. Nepaisant fizinio aktyvumo, o gal būtent dėl jo, kenčiu baisius nugaros skausmus. Stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt