Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2017 Rugpjūtis
P A T K P Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
Perkamiausios knygos
Anapus uždarų durų
B. A. Paris
Knyga, apie kurią kalba visi
10.50 €
Lopšinė
Leïla Slimani
Daugelio šalių skaitytojus sužavėjusi istorija jau lietuviškai
10.00 €
Čilberio moterų choras
Jennifer Ryan
Pasaulinė naujiena!
10.00 €

M. KVIETKAUSKAS: „MOKSLUI REIKIA MENINIO JAUTRUMO, LITERATŪRAI – MĄSTYMO DRAMOS“

M. KVIETKAUSKAS: „MOKSLUI REIKIA MENINIO JAUTRUMO, LITERATŪRAI – MĄSTYMO DRAMOS“ 2017-01-10

Publicistiniai tekstai žiniasklaidoje neprivalo būti rėksmingi ir agresyvūs, kad sukeltų atgarsį visuomenėje ir pasklistų pasidalinimais socialiniuose tinkluose. Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas rašo ramiai ir be įžeidinėjimų – ir vis tiek įžiebia diskusiją, palieką antspaudą.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi dirbantis mokslininkas ką tik išleido savo eseistikos knygą „Uosto fuga“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Joje spausdinami ir dar neskaityti tekstai, ir tie, už kuriuos Kultūros ministerijos ir Lietuvių PEN centro sudaryta komisija 2016-ųjų pabaigoje M. Kvietkauską įvertino Bronio Savukyno premija už publicistiką.

Leidykla su ministerija tarytum būtų susitarusios – prieš pat šventes, vos kelių dienų skirtumu, pelnei ir premiją už publicistiką, ir pasirodė publicistikos (turbūt tiksliau – esė) knyga. Knygą lytėjimu pradėjau tirti nuo reljefinio viršelio, paskui šokau prie datų. Ir lenkiau pirštus, kuriuos esė buvau pražiūrėjęs kultūrinėje spaudoje.

Tai mano eseistikos rinkinys, kurį sudariau peržvelgęs savo publikacijas, pasirodžiusias per gerą dešimtmetį, nors daugiausia – nuo 2010-ųjų, nuo įvairiais atžvilgiais man reikšmingo teksto „Lituanistinis interesas“. Nuo jo, parašyto stažuojantis JAV Jeilio universitete, pradėjau nuosekliau ieškoti savo eseistinio stiliaus, perspektyvos, šiuo tekstu debiutavau ir kaip LRT radijo komentarų autorius.

O visai knygai pavadinimą suteikė 2015 m. sukurta esė „Uosto fuga“ – irgi man ypač svarbus, lūžinis tekstas, esė-susitikimas. Jo rašymas prasidėjo nuo kultūros istorijos tyrinėjimo – S. Kymantaitės-Čiurlionienės ir M. K. Čiurlionio biografijos detalių aiškinimosi – bet netikėtai atvedė prie gyvo žmogaus likimo. Dėl šio teksto man nelauktai atsivėrė žymios fotografės Onos Pajedaitės namų – ir, drįsčiau pasakyti, asmeninės istorijos – durys.

Dar vėliau pasirodė, kad tos atsivėrusios durys nebuvo vienintelės, kad gija veda toliau. Taip man nutiko pirmąkart – tiesiog gavau įrodymą, kad žodžiai gali pavirsti realiais gyvenimo siužetais, o rašymas – nenuspėjamais įvykiais. Tai verčia permąstyti pačią jo sampratą – tarsi išjudina esė tekstą iš vidaus, paverčia jį statymu žaidime, kuris yra ir fiktyvus, ir realus tuo pat metu. Nenuspėjamas. Todėl mano knyga ir baigiasi nebe esė ar publicistikos tekstu, o itin ribine, literatūrine laiško-nelaiško forma. Atsivertęs knygą skaitytojas pats pamatys, kad tekstas jos pabaigoje iš tiesų ima šokti, grafiškai judėti. Beje, mikroskopiškai juda jis ir visoje knygoje – tik reikia atidžios akies, kad tai pastebėtum. Tegul tai liks intriga.

Už šiuos ir kitus knygos meno stebuklus esu be galo dėkingas jos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei. Vaizdinio šios knygos pavidalo kūrimas tapo atskiru, netikėtu ir mane visiškai įtraukusiu procesu. Atidavęs paskutiniuosius tekstus leidyklai, pakliuvau į Sigutės meninę laboratoriją. Rezultatas – tokia esė, fotografijų ir tekstų grafikos jungtis, kurios iš pradžių net negalėjau įsivaizduoti. Tad ir šiuo požiūriu knyga baigėsi labai netikėtu dialogu, savita bendraautoryste.

Žodžiu, man kaip tekstų autoriui atrodo, kad knyga atitinka savo vardą. Fuga lotyniškai reiškia bėgimą, vijimąsi. Knygoje ir yra bėgama – atsispiriama nuo literatūros mokslo, pereinama prie kritinės publicistikos, kultūrinės eseistikos, o galiausiai ištrūkstama į teksto ir vaizdo laisvę. Beveik poeziją.

Tomas Venclova – stiprus mokslininkas, lygiai kaip poetas. Viktorija Daujotytė – profesorė, bet poetės titulo išsižada. Koks pats būtum eseistas, jei ne mokslininkas? Ir išvis – ar būtum?

Turbūt kiekvienas ieško sau tinkamiausio raiškos spektro, savo derinio. Klausimas, ar tokį išties atranda, ar eina įprastais, autoritetų išmintais takais. Manau, kad universalių receptų ir pavyzdžių čia nėra. Kai kuriems poetams mokslinis rašymas atrodo ir turbūt iš tiesų yra žudantis.  O kai kuriems literatūrologams visa lyrika atrodo įtartina ir iš tiesų trukdo jų objektyvumui.

Būna ir kitokių poetų, kitokių mokslininkų. Mano asmeniniu patyrimu, intelektualinė įtampa gali būti suderinama su poetinio pobūdžio būsena. Netgi gali viena kitą įkrauti. Jeigu tik yra tikros energijos – tiek viename, tiek kitame poliuje. Aišku, tai nėra lengva. Neretai viena su kita tos energijos ima pjautis, viena kitą stelbti. Turbūt lengviau būtų pasilikti tik vieną, kitą išjungti. Tada ir išoriniai vaidmenys taptų aiškesni. Bet būti netipiškam savaip „užveda“, gal net suteikia manevro laisvę.

Paprasčiausiai galėčiau paaiškinti savo derinį taip: man nėra artimas mokslas be meninio jautrumo, ir nėra artima literatūra be mąstymo dramos. Vienas iš būdų išreikšti tokį balansą – esė.

Studijuodami žurnalistiką Andriaus Vaišnio dėka kultūringos ir atsakingos publicistikos mokėmės iš Vaižganto ar Valentino Gustainio. Bet rašymas jų nuotaika ir stiliumi šiais laikais turbūt neįmanomas, kai vienas kito nebegirdime. Pačiam vis dėlto pavyksta nuo narcisistinės publicistikos pozos atsigręžti prie ramesnio kalbėjimo. Iš kokia šaltinių kyla tokia nuostata?

Manau, kad mano tekstai dauguma atveju svyruoja tarp publicistinės kritinės analizės, kultūros tyrinėjimo ir tarp subjektyvios literatūrinės raiškos. Žanro atžvilgiu vadinčiau juos kultūrine eseistika. Turbūt šie tekstai skiriasi nuo pagrindinės lietuvių eseistikos tonacijos – nuo vadinamosios „Šiaurės Atėnų“ mokyklos. Ji kur kas labiau remiasi subjektyvių patirčių, šiuolaikinės gyvensenos apmąstymu, netgi privačių detalių eksponavimu. O aš labiau atsispiriu nuo kito poliaus – nuo kultūros refleksijos, mėgindamas kalbėti apie mūsų visuomenės sąmoningumo raidą, tradiciją, atmintį; nevengiu ir kalbos žaismės, intrigos, metaforiškumo, asmeninės potekstės.

Iš kur tai kyla? Ko gero, iš jau minėtų vidinių nuostatų, nors įvardinčiau ir mokyklą: mano rašymo būdas pamažu formavosi „Metų“ žurnalo redakcijoje, kurioje tarp 1999 ir 2008 m. dirbau kritikos skyriaus redaktoriumi, kurį laiką turėjau netgi savo publicistikos skiltį. Man buvo svarbus tos redakcijos žmonių, rašytojų, pagrindinių bendradarbių nuomonių ratas – redaktoriaus Danieliaus Mušinsko, Juozo Apučio, Jūratės Sprindytės, Valdo Kukulo, Sigito Gedos, Gražinos Gedienės, Nijolės Miliauskaitės, Onės Baliukonės, Ramūno Klimo... Būta savitos tos redakcijos atmosferos, kuria, matyt, persiėmiau. Akademiniame pasaulyje didelės reikšmės turėjo ir turi Viktorijos Daujotytės laikysena. Be to, Vaidoto Daunio linija, kurią iki šio laikau svarbia, nors per anksti nutrūkusia.

Gal šie ingredientai ne visiems patinka, neatrodo pernelyg „madingi“ – bet tokie jau maitino mano mąstymą, ir negalėčiau nė vieno jų išsiginti. O Europos eseistikos nepakeičiamais orientyrais man buvo ir iki šiol išlieka Vaclavas Havelas, Albertas Camus ir Nicola Chiaromonte.

Taigi puikiai suprantu, kad mano eseistika šiandienos kontekste nėra mainstream, pagrindinė srovė, ir tokių srovių gaudyti nė neketinu. Juolab ji yra kitoniška pažvelgus į dominuojantį toną mūsų didžiojoje žiniasklaidoje, ypač interneto portaluose, kurių publicistika yra smarkiai politizuota, be to, agresyvi.

Rėksmingi publicistai labiausiai matomi, o jų tekstais džiaugiasi net intelektualai. Agresyvios publicistikos prisiskaitę visi išvien papiktdžiūgauja, bet kažin ar prisideda prie kultūros ir visuomenės būklių refleksijos.

Aš bandau rašyti dialogiškai. Pagrindinis medijų srautas dažnai nuslopina, nutyli tam tikras gyvenimo temas, patirtis, nuostatas, kultūros vardus, kuriuos man atrodo svarbu kelti į viešumą. Be to, komercinės medijos dažniausiai stiprina stereotipus ir sustabarėjusias priešpriešas – kad tik kurtų efektą.

Pavyzdžiui, toks medijų efektas man atrodo negyva, buka priešprieša tarp vadinamosios vakarietiškos, liberalios pozicijos ir tradicinės lietuvybės. Arba sovietmečio paveldo sergėtojų ir griovėjų priešprieša. Tokie medijų sukeliami „debatai“ paprastai baigiasi tik laikinu erzeliu, bet ne žmonių mąstymo pokyčiais. Todėl pats rašydamas apie Salomėjos Nėries vertinimus, sovietmečio ar globalizacijos patirtis, Lietuvos žydų ir lenkų tradicijas arba musulmonų ir krikščionių konfliktus, stengiuosi išjudinti barikadų pozicijas ir atrasti kitokios perspektyvos galimybę, kuri išvaduotų mus nuo nuolatinio grįžimo į senas aklavietes.

Man svarbi pačių medijų būklė. Kultūrinė žiniasklaida Lietuvoje yra neproporcingai marginalizuota ir nematoma, o didieji dienraščiai ar interneto svetainės reikiamo vaidmens neatlieka. Todėl pats pirmiausiai tekstus skelbiu kultūrinėje spaudoje – tai mano sąmoninga pastanga kiek įmanoma stiprinti jos pozicijas. Labai svarbūs yra ir Lietuvos radijo laidų, interneto svetainės „Bernardinai.lt“ reiškiniai.

Šiandien jau visiškai akivaizdi vakarietiškų medijų kaip demokratinės institucijos krizė. Medijoms patekus į komercinių ir politinių manipuliacijų, neapykantos kurstymo, hibridinių karų, neatsakingo žaidimo masių nuotaikomis būklę, medijoms nebepajėgiant stiprinti pilietinės visuomenės ir jos kritinio mąstymo, keičiasi ir byra pati Vakarų politinė tikrovė. Apšvietos epochoje susikūrusi spauda kaip pilietinės visuomenės ir viešųjų debatų instrumentas įgijo didžiulę galią, išplėtojo puikias technologijas, bet dabar patiria visišką moralinę krizę.

Britanijos referendumas dėl narystės ES ar JAV prezidento rinkimai – akivaizdžios šios krizės pasekmės. Vietoj laisvos minties Vakarų medijos ima vis labiau skleisti masines baimes, fobijas – tai L. Donskio ir Z. Baumano įžvalga. Šios fobijos daug kur Europoje, netgi mūsų kaimyninėje Lenkijoje, grąžina diktatūrų šmėklas. Taigi ieškoti kitokių kanalų ir kalbėjimo būdų medijų erdvėje – itin aktualu.

Užsimeni apie didžiuosius dienraščius; aš sakyčiau, kad didžiųjų jau nebėra. Liko tik paskirų balsų salelės. Užtat kas dar ilgai išliks, ilgiau už bet kurį dienraštį – tai asmens balsas, individualus tonas. Kad šis balsas išnirtų iš medijų archipelago, atrodo, reikia būti triukšmingam ir agresyviam. Kaip pats ieškai balanso? Juk skaitytoją vis tiek tenka dirginti?

Bet ar komunikacija turime siekti trumpalaikio dėmesio, ar minčių ir žinių apsikeitimo? Argi neįmanoma žmonių pritraukti įdomia, nauja mintimi, o ne tik tuščiai dirginant primityvias reakcijas – smalsumą, baimę, geismą? Argi daugelis žmonių nesijaučia nusivylę tuo turiniu, kurį kasdien gauna iš Lietuvos žiniasklaidos, tegu ir sensacingai pateiktą? Juk dauguma jų yra ganėtinai išsilavinę, jų emociniai pasauliai yra sudėtingi, o mąstymas imlus. Jeigu tik Lietuvos žiniasklaida pamėgintų iš tiesų suvokti savo auditorijos poreikius, o ne veiktų pagal elementarias viešųjų ryšių efekto ir pelno strategijas, ji atrastų be galo daug apleistų nišų. Kai kurių mano paties tekstų, kurie pasirodė ne pagrindiniuose interneto portaluose, nesirėmė skandalo taktika, buvo parašyti gana sudėtingu eseistiniu stiliumi, atgarsis vis dėlto buvo stebėtinai platus. Sakyčiau, jog tai – ne populiarumo, matomumo siekio, o turiningų mainų su auditorija dalykas. Manau, kad kitokia komunikacijos strategija – mainų, o ne efekto – tikrai yra galima.

Man regis, savo publicistikoje a priori esi taktiškas ir taikingas, bet tarsi paslepi sprogmenį su atgalinio laiko skaitikliu – aštrų kampą.

Be abejo, negalėčiau paneigti savo kaip publicisto aistros dalyvauti debatuose. Kiek įmanoma kokybiškai.

Kitą kartą tiesiog negali nutylėti?

Vienas iš tokių savaime, iš staigios reakcijos parašytų tekstų buvo mano nedidelė esė „Requiem Literatų svetainei“ – apie žymiosios kavinės „Literatų svetainė“ likimą, kai ji 2014 m. buvo galutinai uždaryta ir virto greitojo maisto užkandine. Man atrodė, būtų gėda tylėti dėl to, kas nutiko pačioje Vilniaus širdyje, šalia Katedros ir centrinės mūsų aikštės, agoros. Bet pamenu, kad tuomet operatyvią reakciją specialiai „šaldžiau“, kad ji būtų argumentuota, o ne taptų emocingu puolimu prieš globalųjį verslą.

Savo esė „Laisvųjų menų likimas“ daliniesi pašnekesio su lenkų literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu fragmentais, cituoju: „ten, kur silpsta humanistika, stiprėja barbarybė“.  Ar sutiktum, kad šios barbarybės ženklas, ir vis ryškesnis, yra žiniasklaidos puolimai ad hominem? Populiarieji publicistai nevengia menkinti silpnesniojo, tokia nuostata gal net yra svarbiausia jų rašymo sąlyga. Ar pakanka atsvaros šiai barbarybei?

Manau, kad auganti žodinė agresija žiniasklaidoje, asmens juodinimas viešumoje nėra nekaltas reiškinys, kad ji gali pereiti į kitas agresijos formas – pavyzdžiui, politinį susidorojimą su kitaminčiais. Pavyzdžių – net ir dabartinėje Europoje – daugiau nei pakanka. Pagarbus tonas – tai ne politinio korektiškumo dalykas. Nepatogią nuomonę galima reikšti drąsiai, bet ne brutaliai. Tai etoso klausimas.

Štai šio etoso žiniasklaida ir atsisako – dėl aklos konkurencijos rinkoje. Kita vertus, labai didelei žmonių daliai, taip pat ir jaunajai, vakarietiškai kartai, etiška laikysena, pagarba kitam anaiptol nėra tuščia sąvoka. Manau, kad toji atsvara pamažu stiprėja ir stiprės. Taigi ir šiuo požiūriu vyksta kova dėl to, kokia bus mūsų viešoji erdvė. Ir ne tik Lietuvos. Vaclavas Havelas 1999 m. vienoje esė teigė: visos Europos ateičiai bus ypač svarbu, ar pavyks atgaivinti dvi tradicines, fundamentalias, bet ypač apleistas jos civilizacines vertybes – pagarbą ir atsakomybę.

Drįsčiau apibendrinti, kad šiuolaikinėje lietuvių eseistikoje kultūros istorijos paveldo ženklai pasirodo veikiau kaip skambi ir iliustratyvi dekoracija asmeninėms patirtims. Pagal tavo tekstus regisi, kad yra kitaip – refleksijos apie kultūros paveldą sužadina asmenines patirtis ir išgyvenimus. Ar tikrai? Ar gali taip būti? 

Kultūra man neatrodo tik ženklai, bet kartu gyvenimai ir likimai. Kūnai ir sąmonės. Jų gyventos erdvės, dabar apgyvendintos mūsų. Santykis su kitu likimu gali atsirasti nepaisant laiko, ir tada koks nors XVII amžius gali pasidaryti ne mažiau aktualus, negu XXI. Šiuo požiūriu man visiškai suprantamas Milošas, sakęs, kad kai kuriais momentais gyveno labiau XIX a. pradžioje, negu esamuoju laiku. Vienoje naujausių knygoje paskelbtų esė „Amžino judesio meistras“ apie Vilniaus architektą Joną Kristupą Glaubicą ir mistinę baroko poeziją aš gana stipriai nuklystu į XVIII a., paskui į XVII a. vidurį, o dar vėliau į sovietinio pokario laikus. Ir dar bastausi po visokius Silezijos miestelius. Kaip matyti – visiški šunkeliai. Kas ten veda? Turbūt tai, kad pats ieškau tam tikrų išeičių, kurias padeda suvokti anksčiau gyvenusių žmonių likimai.

Knygoje rašai, kad „pažindami tokių fugų (tai yra kultūros istorijos dramų – red.) skausmą, esame kur kas budresni ir atsargesni“. Pavyzdžiui, po Holokausto mes neišvengiamai privalome likti jautrūs žydų tautos, kitų tautinių bendrijų atžvilgiu. Mes pažįstame partizanų skausmą, todėl pasirodėme atsargesni Rusijai įvykdžius agresiją Ukrainoje. Ko tiksliau gali išmokyti menininkų – pagal titulinį knygos tekstą tai būtų Čiurlionio ir Milošo – biografijos? Net ne tiek jų kūriniai, kiek gyvenimai? Gyvenimai kaip kūriniai?

Milošas yra sakęs: įsijautę į kitų žmonių biografijas, tampame atsparesni ideologijoms. Pagundai manyti, kad gali būti ar buvo tik vienaip, o ne kitaip. Galvojimui, kad esam šioje erdvėje vieninteliai, ir gyvenę anksčiau, tylintys ar esantys šalia mums nesvarbūs.

Galbūt visa tai moko paprasto žmogiško solidarumo.

bernardinai.lt Kalbino Marijus Gailius