Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2017 Rugpjūtis
P A T K P Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
Perkamiausios knygos
Anapus uždarų durų
B. A. Paris
Knyga, apie kurią kalba visi
10.50 €
Lopšinė
Leïla Slimani
Daugelio šalių skaitytojus sužavėjusi istorija jau lietuviškai
10.00 €
Čilberio moterų choras
Jennifer Ryan
Pasaulinė naujiena!
10.00 €

Rašytojas Olivier Bourdeaut: Tai, kas man nutiko, yra kiekvieno rašytojo svajonė

Rašytojas Olivier Bourdeaut: Tai, kas man nutiko, yra kiekvieno rašytojo svajonė 2017-07-02

Prieš sukurdamas romaną „Belaukiant Bodžanglio“ jo autorius patyrė nesėkmę, rodos, visose gyvenimo srityse. Ji išmetė iš mokyklos, jis nesėkmingai dirbo įvairius atsitiktinius darbus, vėliau tapo bedarbiu. O sulaukęs 35-erių tėvų namuose per septynias savaites parašė kūrinį, kuris tapo bestseleriu ne tik Prancūzijoje, bet ir buvo išleistas 36 užsienio šalyse. Tai fenomenalus sėkmės atvejis – romanas Prancūzijoje apdovanotas net trimis prestižinėmis premijomis, o jo autorius, kaip paaiškėjo, nuo vaikystės buvo disleksikas – kaip ir knygos herojus berniukas painiodavo raides ir skaičius.

 „Belaukiant Bodžanglio“ tik patvirtina, kad kaskart atsiranda autsaideris, kurio niekas nelaukė, savotiškas literatūros Rokis Balboa, paneigiantis visas prognozes ir lenktynėse įveikiantis sąrašo viršūnėje karaliavusius senbuvius, tarp kurių – Philippe’as Delermas, Grégoire’as Delacourt’as, Murielė Barbery, Claudie Gallay, Anna Gavalda, Romainas Poértolas... Šiemet šis autsaideris – 35-erių nepažįstamasis Olivier Bourdeaut, kuris įsiveržė į literatūros pasaulį su Bordo leidykloje „Finitude“ išleista knyga ir susižėrė „RTL-Lire“, „France Télévisions“ ir „France Culture-Télérama“ premijas. Šiltas ir (kol kas..) kuklus autorius pasakoja savo istorijos apie nevykėlį, susišluojantį visus laurus. Tikras Rokis...

Skelbiame interviu su tiek pat sėkmingu, kiek tiesmuku „Belaukiant Bodžanglio“ autoriumi, kuris sako: „Man, be abejo, sekasi“.

Aš jums, be abejo, užduosiu klausimus, į kuriuos jau kurį laiką atsakinėjate. Ar toks pasisekimas jūsų nevargina?

Priešingai, man visai malonu – net jeigu ir tenka apie save kalbėti daugiau, nei būčiau norėjęs. Po dvidešimties metų galbūt tai ir pradės varginti, bet dabar nevargina, jaučiuosi tik maloniai spustelėtas.

Kaip vertinate šią netikėtą sėkmę? Kaip pasaką? Sapną? Pelnytą pripažinimą?

Pelnytą... nežinau. Kuo nusipelniau? Bet, be jokios abejonės, jaučiuosi labai laimingas. Rašytojai rašo, kad būtų skaitomi. Netikiu kalbomis tų, kurie aiškina, kad jiems tai visai nerūpi ir kad jie iškloja viską popieriuje tik dėl savęs. Šiandien esu skaitomas ir tai mane džiugina. Tai – prabanga.

Kaip paaiškintumėte šią sėkmę?

Be abejo, priežasčių yra daug. Viena – šis smagus tekstas teikia optimizmo gan niūriam laikotarpiui. Žmonės jaučia poreikį pabėgti, pasislėpti burbule. Kita, kuri visiškai nuo manęs nepriklauso, – labai vykęs, smagus, pastebimas knygos viršelis. Trečia –  šiais laikais vos pasirodžiusi knyga iškyla tuojau pat: apie ją sklando gandai, ji aptariama tinklaraščiuose bei socialiniuose tinkluose ir visi, žinoma, nori perskaityti romaną, apie kurį tiek kalbama. Šiuo atveju, vėlgi, galimybę pasinaudoti tokiu efektu laikau privilegija.

Numatėte tai iš anksto?

Ar numačiau? Ne. Bet apie tai svajojau, taip. Tai, kas man nutiko, manau, yra kiekvieno rašytojo svajonė. Bet taip pat žinau, kad man, be abejo, sekasi.

Ši svajonė pasiekė kiną: sulaukėte kelių knygos ekranizacijos pasiūlymų. Kai kurie kino filmų kūrėjai jus domina labiau nei likusieji?

Taip, žinoma. Bet to neatskleisiu – rizikuočiau nuliūdinti tuos, kurių nepasirinkau (juokiasi). Rašydamas regiu vaizdus, mano idėjos gimsta labai vizualiu būdu, tad svajojau apie kiną. Bet visgi stebiuosi, kad tai iš tiesų vyksta.

Vaikystėje daug skaitėte?

Nepaprastai daug. Skaičiau viską iš eilės. Neturėjome televizoriaus. Jis sugedo dar prieš man gimstant ir niekas niekad jo taip ir nesutaisė. Tad buvo likusios dvi itin svarbios vaiko formavimuisi galimybės – nuobodžiauti arba skaityti. Negana to, jaučiau savotišką spaudimą, nes, pavyzdžiui, mano tėvas buvo uolus skaitytojas, o motina prižiūrėjo ligoninės, kurioje dirbo, biblioteką. Skaičiau daug spaudos, daug klasikos. Skaičiau viską. Pavyzdžiui, prisimenu, kad „surijau“ Yannicko Noah autobiografiją pavadinimu „Neturi dviejų kamuoliukų“. Tai viską pasako! Dažnai skaitydavau periodais. Buvo Maupassant’o periodas, kai skaičiau visą, kokią tik galėjau rasti, jo kūrybą. Ir dabar darau tą patį. Šiuo metu mano gyvenime – Husarų periodas. Skaitau Rogerį Nimier, Antoine’ą Blondiną, Michelį Déoną, Jacques‘ą Laurent‘ą. Perskaitęs tris ar keturias knygas, pasijutau toks artimas lyg būčiau pakviestas prie jų stalo. Ką tik baigiau skaityti Blondin’o „Studijų baigimo atestatą“ ir likau apstulbęs. Vienas kritikas, kalbėdamas apie mane, paminėjo Blondin‘ą. Man tai atrodo tiek pat malonu, kiek ir neįtikima.

Vis dar jaučiate šią aistrą?

 Ji gan suvaldyta, bet žinau, kad darau klaidą, valandų valandas skaitydamas straipsnius internete. Einu iš vieno puslapio į kitą. Anksčiau skaitydavau laikraščius. Bet laikraščius pasklaidom, perverčiam tai vieną skyrių, tai kitą, galop grįžtame prie sudominusio straipsnio. Internetas – kas kita. Viena informacija veja kitą ir mes niekad nebegrįžtam atgal. Norėčiau liautis – savaitės gale suvokiu, kad galėjau perskaityti keturias ar penkias knygas ir tai mane kaskart nuliūdina.

Šis skaitymas padarė jums įtaką?

Ne. Bent jau ne tokią, kokią visi tariasi matantys. Po „Belaukiant Bodžanglio“ išleidimo, man  yra lipdomas panašumas į Borisą Vianą. Iš pradžių buvau pamalonintas, bet dabar jau ima truputį varginti, nes tas menamas panašumas visiškai klaidingas. Paauglystėje skaičiau Borisą Vianą– nuobodu nebuvo, bet taip pat ir nieko stulbinančio. Ir aš praktiškai apie tai niekada ir nekalbėjau.. Iki šios dienos, kai man tai grįžta lyg bumerangas.

Ar jaučiate daugiau įtakų?

Jei reiktų išskirti vieną, vaizdai, kurie rašant dažniausiai man iškildavo, buvo iš Trumano Capote’ės romano „Pusryčiai pas Tifani“ ir iš filmo, kurį Blake‘as Edwards‘as pagal minėtą kūrinį pastatė. Tiek filme, tiek knygoje mane ypač sužavėjo nuostabi šventės scena. Jeigu kas būtų atradęs ryšį tarp Capote’ės ir „Belaukiant Bodžanglio“, tada taip, nebūčiau tam prieštaravęs. Bet Vianas... Ne, tikrai ne.

Kalbėjome ir apie Fitzgeraldą?

Juokais, taip. Betgi, po galais, Fitzgeraldo stilių nuo manojo skiria šviesmečiai. Labiausiai mus siejantis dalykas yra šukuosena, kurią suteikiau savo personažui Žoržui – Fitzgeraldas irgi turėjo tokias pat keistas garbanas. O šiaip norėjau jam išreikšti tam tikrą estetinę ir vizualinę pagarbą, bet toli gražu nelaikau savęs jo krikštasūniu. Perskaičiau jo interviu rinkinį „Knygos ir Rolls Royce’sas“. Bijau, kad tai gerokai pranoksta tai, ką aš čia jums dabar pasakoju...

O autobiografiškumas? Tai, ką man papasakojote apie televiziją, galima pastebėti ir knygoje, kurioje pasakotojo tėvas darbe netgi užsideda „Kvailio kepurę“...

Ne. Romaną vos vos padailinau autobiografiniais elementais, bet tai buvo visiškai neplanuota. Būtų klaidinga žvelgti iš šios pusės.

Save pavaizdavote kaip negabų mokinį, kas neretai yra paties autoriaus biografinė užuomina. Jūsų atveju tai - tiesa?

O taip. Buvau visiškai negabus mokinys. Visose srityse. Buvo tik kelios retos, vienkartinės išimtys – man sekėsi prancūzų kalba, istorija ir, įdomiausia, – nes šiuo metu visiškai tuo nebeužsiimu, – sportas. Bet buvau beviltiškas ne šiaip sau: buvau disleksikas, kairiarankis ir turėjau klausos problemų.

Apie tai kalbate su šypsena. Nebuvo skaudu?

Buvo! „Susirinkau“ viską, ką tiktai galėjau. Man buvo sunku susikaupti, visuomet vėluodavau. Po 6 mėnesių mokykloje aš vis dar pasimesdavau koridoriuose. Žinoma, buvo sunku! Neįmanoma nuolat gauti blogų pažymių ir išsisukti nuo padarinių. Kiek vėliau prie nerūpestingumo prisidėjo įžūlumas. Atradau prajuokinimo galią ir ja naudojausi. 5-oje klasėje buvau atsilikęs dėl mokymosi problemų, o 6-oje – ir dėl mokymosi, ir dėl elgesio problemų. Iš esmės, man labai anksti susidarė įspūdis, kad viskas įvyksta be manęs.

Tai privertė jus jaustis nevykėliu?

Be abejonės. Visą laiką gyvenau kaip nevykėlis. Gedėjau savo sėkmės. Tai tiesiog buvo ne man. Aš šitai priėmiau ir gyvenau per daug nekentėdamas.

Dabar jaučiatės atkeršijęs?

 Nė kiek. Man labai nepatinka šis bjaurus žodis. Visa tai pirmiausia man padėjo suvokti, kokia trapi yra sėkmė. Žinau, kad viskas gali dingti. Dabar vaidinu pagrindinį vaidmenį, tačiau bet kada galiu tapti antraeile dekoracija. Nesėkmė yra tam tikra prasme patogi – nieko iš savęs nebesitikime – nesitiki ir kiti. Sėkmė – ji įpareigoja. Jausiu, jau jaučiu daug spaudimo dėl savo būsimo romano.

O finansiškai tai keičia jūsų gyvenimą?

Neabejotinai. Metų metus gyvenau iš pašalpos. Viską vis dar skaičiuoju pašalpos vienetais. Toks sėkmingas autorinių teisių pardavimas, žinoma, aprėpia daug pašalpos vienetų!

Tarp jūsų mokyklinių nesėkmių ir „Belaukiant Bodžanglo“ sėkmės įsiterpia saujelė smulkių darbelių. kai kurie iš jų vadinasi išties įmantriai, pavyzdžiui, čiaupų atvėrėjas...

Ši užduotis Sen Nazero ligoninėje, kur buvo problemų su smėliu vamzdyne, truko 3 mėnesius. Juokingai skamba, bet tai gan fiziškai vargino.

Buvote ir faktotumas leidykloje?

Taip, „Nathan“ leidykloje. Skelbime pareigos buvo įvardytos būtent taip – faktotumas – ir tai man sukėlė šypseną. Iš esmės buvau registratorius ir kartais atlikdavau vieną kitą papildomą darbelį.

Tai buvo būdas priartėti prie litertūros karalijos?

Visiškai ne. Norėjau padirbti 3 mėnesius, o tada pradėti rašyti.

Poetiškiausias iš jūsų darbų buvo druskos kasyklos darbininkas.

Keturis mėnesius šlaviau Gerande druskos „miltus“ druskos kasykloje. Norėjau dirbti savomis rankomis. Aplinka buvo kerinti, darbas – sunkus, tačiau ir įkvepiantis. Aš jį aprašysiu būsimoje savo knygoje.

„Belaukiant Bodžanglio“ nėra pirmoji jūsų knyga?

Ji – pirmoji publikuota, bet prieš tai buvau parašęs kitą knygą. Iš esmės, buvau išspirtas iš darbo pas nekilnojamojo turto agentą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo sukčius – jei šie du apibūdinimai nėra sinonimai (šypsosi). Jis buvo man skolingas pinigų, niekuomet nemokėjo komisinių. Taigi brolis mane pasikvietė į svečius ir iškėlė ultimatumą – dabar arba niekada. „Po kelių metų mums atsimokėsi savo romanu. Kol rašysi, gali gyventi čia – pažiūrėsim, ar eisi iki galo.“ Jis man paskolino savo kompiuterį. Kitą dieną man siaubingai sukosi galva – tuomet jau tikrai privalėjau tai padaryti. Rašiau dvejus metus, bet prieš pradėdamas jau buvau daug apgalvojęs. Mano galvoje viskas buvo sustatyta į savo vietas, tereikėjo visa tai išguldyti ant popieriaus.

Ir tada popierius išsiuntėte leidėjams?

Gavau penkis neigiamus, tačiau pozityviai nuteikiančius atsakymus. „Fayard“ leidykloje netgi sutikau Elisabeth Samama. Apskritai visi jie man kartojo, kad „kažkas ne taip“ – bent jau kai man pagaliau pavyko suprasti, ką jie man sakė. Vienas leidėjas Paryžiuje išvis yra kažkas nuostabaus – jis nebaigia savo sakinių ir visuomet stengiasi atrodyti išsilavinęs (juokiasi). Kaskart išeidamas iš biuro iki galo taip ir nesuprasdavau, kas gi man buvo sakoma.

Bet vis dėlto nusprendėte parašyti antrąją knygą?

Žinoma. Buvau pasiryžęs tęsti ir būčiau tai daręs net ir tuo atveju, jei atsiliepimai būtų buvę itin nemalonūs. Išvykau rašyti pas tėvus – šis aplinkos pakeitimas yra labai svarbus. Pirmoji knyga, parašyta ne pačioje smagiausioje vietoje, buvo gana tamsi. Romanas „Belaukiant Bodžanglio“, kurį parašiau mėgaudamasis saule, priešingai, yra šviesi ir džiugi knyga. Tarytum klimatas būtų daręs įtaką mano rašymui. Prieš tai gyvenimas Paryžiuje buvo niūrokas. Po dviejų valandų lėktuvu iš ten patyriau šoką: oras buvo gražus, mane supo gamta. Dažnai juokdavausi vienas, švilpaudavau duše.

Ar rašydamas jaučiate poreikį užsidaryti? Atsiriboti?

Taip. Man reikia užsidaryti ir atsidėti vien rašymui. Jei turiu susitikimą ir privalau išeiti iš namų, tuomet nebegaliu daugiau nieko daryti. Mano rašymo būdas gana linijinis. Baigęs skyrių, jo nebekeičiu.

Ar „Belaukiant Bodžanglio“ buvo lengva rašyti?

Taip. Parašiau per 42 dienas, ėjosi labai gerai, kone savaime. Turėjau Ipodą, į kurį draugas buvo įkėlęs muzikos. Kartą įsijungė Ninos Simone daina „Mr. Bojangles“ ir aš panorau jos motyvą panaudoti romane.

Vėl jį siuntėte Paryžiaus leidėjams?

Porąkart. Gavau du neigiamus atsakymus: iš „Lattès“ leidėjų, kuriems buvau siuntęs pirmąją versiją ir kuriems ji pasirodė paviršutiniška (nebuvo šeimos tėvo vizijos, kurią pridėjau jau kiek vėliau), ir iš „Le Dilettante“ leidėjų – jie man atsiuntė patį žiauriausią, koks tik begali būti, laišką: iš pradžių išreiškė atvirą entuziazmą, tačiau užbaigė sakiniu: „Deja, šios knygos leisti negalėsime“.

Tada išsiuntėte kūrinį mažai Bordo leidyklai?

Kad ir maža, bet jos katalogą jau buvau matęs. Su malonumu perskaičiau „Laukinius ponius“ ir internete ieškojau, ką jie turėjo Michelio Déono. Pastebėjau, kad praeitais metais „Finitude“ išleido jo novelių rinkinį. Peržvelgiau katalogą iki galo ir išsiunčiau rankraštį. Po keturių dienų sulaukiau skambučio ir moteriškas balsas man pasakė: „ Mums labai patiko jūsų romanas. Norime jį redaguoti.“ Tai buvo Emmanuelle Boizet, „Finitude“ redaktorė. O aš galvojau, kad draugai sumanė pajuokauti.

„Finitude“ neprašė nieko keisti?

„Belaukiant Bodžanglio“ – ne. Ten buvo keli pasikartojimai, bet tai, iš esmės, normalu. Su tekstu dirbome 10 dienų. Esu gan paklusnus, tad dažniausiai sutikdavau su jų siūlymais. Su kitu romanu, be abejo, jie turės daugiau darbo.

Knyga yra gana „belaikė“. Joje beveik nėra laiko nuorodų.

To ir siekiau. Cituoju Claude‘ą François, miniu Berlyno sieną, bet tai – labai menkos užuominos. Norėjau, kad knyga „plūduriuotų“. Beje, skaitytojai nesutaria dėl jos laiko: vieni ją priskiria ketvirtajam XX a. dešimtmečiui, kiti – septintajam.

O pirmasis romanas? Dabar jau jį išleisite?

Esu kupinas dvejonių. Draugai, kurie jį perskaitė, mano jį esant geresniu už „Belaukiant Bodžanglio“. Bet jis labai slogus, labai kartus. Negaliu jo leisti po „Belaukiant Bodžanglio“, mano skaitytojai jausis tarytum gavę šlapiu skuduru per veidą. Be abejo, reiktų jį perkurti, bet kodėl gi ne?

Bet kokiu atveju, prieš tai išleisite kitą romaną? Tai bus trečiasis ar antrasis?

Trečiasis. Norėjau rašyti apie Pietų Ameriką ir Floridą, bet nesu ten buvęs ir nesugebu rašyti apie nežinomas vietas. Tad nusprendžiau rašyti apie druskos kasyklas, kur jau pabuvoti teko. Tai bus dviejų personažų, kurie niekada nebūtų turėję susitikti, susidūrimas. Parašiau 170 puslapių iš 250-ies. Bet kol kas nieko nebedarau – „Belaukiant Bodžanglio“ reklama užima per daug laiko.

Kalbino Hubert’as Prolongeau

Interviu skelbtas žurnale „Le Magazine Littéraire“

Iš prancūzų kalbos vertė Laura Jonaitytė