Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €

Justinas Kubilius: Istorija – savimonės pamatas

Justinas Kubilius: Istorija – savimonės pamatas 2018-08-27

Įsidėmėtina: vis agresyviau  mūsų patriotinę, kultūrinę ir, žinoma, literatūrinę savimonę puolant kičui, pasirodė tikrai geras Sauliaus Spurgos istorinis romanas „Iliuzijos – irgi gėlės“ apie paskutinį Abiejų Tautų Respublikos karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Šis kūrinys atitinka žanro kanoną – puikus epochos idėjų, mąstysenos, papročių, buities, net to meto drabužių ar kalbėsenos stiliaus pažinimas, perteikimas, įsijautimas į veikėjų emocines būsenas.

Tačiau net ne tai šiame romane yra vertingiausia. Kai lygiomis teisėmis kūrinyje susitinka istorija, filosofija ir psichologija, o visą šį derinį dar pagilina subtilios mitologinės užuominos, realybę koreguoja iliuzijos, kai tikrovės ribas plečia meno pasaulis, galima tikėtis daugiasluoksnio, gyvo kūrinio. Taip šįkart ir nutiko. Negana to, romano visuma ima byloti istoriosofine išmintimi – Abiejų Tautų Respublikos likimas, klastingi jos padalijimai ir valstybingumo tragedija jau suvokiama ne kaip vienkartinis „nutikimas“, o kaip žmonių (kartu ir jų valdovo, šiuo atveju karaliaus Stanislovo Augusto) valios, atsakomybės, moralės, istorinės nuojautos fenomenas, beje, ir kaip istorinės logikos kerštas.

Kadangi romane viskas yra persmelkta minėtos kone hegeliškos vienybės, itin spalvingi, įtikinami ir gyvi tampa veikėjų charakteriai, o ką jau kalbėti apie kunigaikštį Gimbutą, reprezentuojantį  lyg iš istorijos ūkų kylančią lietuvių tautinę savimonę su visa jos mitologine gelme, prietarais, garbės supratimu, baisiomis žmogiškosiomis ydomis, dvasiniu grožiu ir žiaurumu.

Tad nieko keisto, kad ir kompoziciniuose  „Iliuzijos – irgi gėlės“ principuose galime įžvelgti prasminių aspektų: istorijos vyksmas yra daugybės sąmonių išvestinė, trajektorija. Ar ne todėl kiekvienas skyrius iš esmės apie tą patį pasakojamas vis kito veikėjo vardu (karaliaus virėjo, to paties kunigaikščio Gimbuto, jo žmonos Izabelės, Rusijos ambasadoriaus Jakobo Zyverso [dienoraštis], karaliaus dailininko Marčelo)? Taip atskleidžiamas vis kitas to paties aspektas, galiausiai sukuriamas visuminis karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio paveikslas. Tikrovė, pasaulis iškyla kaip nevienprasmis, daugialypis darinys, kankinantis save, „analizuojantis“, kovojantis pats su savimi, taigi laikiškas, istoriškas, meniškai gyvas.

Be abejo, romano autorius nėra koks naivuolis, manantis, kad galima prikelti, sugrąžinti ar net pakeisti tai, kas jau buvo. Vis dėlto pagarba istorijai, jos žmonėms, jos faktams kuria artefaktus ir archetipus, o prisijaukinti istoriniai kontekstai virsta mūsų dienų tekstais, saugančiais ir istoriją, ir mus.

 

Justinas Kubilius