Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €

Donaldas Kajokas: „Aš žinau, kam tarnauju“

Donaldas Kajokas: „Aš žinau, kam tarnauju“ 2013-08-26

Valtelė, fleita, mėlynas, ruduo, lapkritis, šunelė, sapnas, aklas, veršelis, malda, kelias… Tik keletas žodžių, kurie sutikti eilėraščiuose iš karto siejasi su poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko poezija („Žeme kaip viršūnėmis“, „Lapkritis veidrodyje“, „Tylinčiojo aidas“, „Žuvusi avis“, „Drabužėliais baltais“, rinktinė „Meditacijos“, Mirti reikia rudenį“, „Karvedys pavargo nugalėti“). O susimąstę apie vidinę žmogaus darną, santarvę su pasauliu, nuskaidrėjimą, jaukiai paprastą buvimą, žengdami savivokos keliu dažnokai pasitelkiame rašytojo esė („Komentarai“, „Dykinėjimai“), jo prozą („Lietaus migla Lu kalne“, „Kazašas“).

Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žeme kaip viršūnėmis“ išleidai prieš trisdešimt metų. Taigi pasišnekėti esama ir progos. Skaitome trylika (tryliktoji „Sąskambiai: 1+2“ drauge su fotomenininku Romualdu Rakausku) Tavo knygų, bene septynias išvertei. Nepasitikslinau, galbūt Kauno kultūros ir meno savaitraštyje „Nemunas“ dirbi kokius nors proginius metus. Ką pasakytum apie skaičius, datas, jubiliejus?

Skaičiai man svarbūs, bet trisdešimtį buvau pražiopsojęs, neatsiminiau. Įdomu. Prisimindamas savo kūrybinį kelią, pridėčiau dar gerus penkerius metus.

Šiais metais baigiau rašyti lyrikos knygą „Kurčiam asiliukui“, kurioje žaidžia Horacijaus sentencija surdo asello fabellam narrare – kurčiam asiliukui pasakėlę sekti. Kitaip sakant, kalbėti niekus, tuščiai taukšti, nes asiliukas kurčias. Dabar poezija žmonės ne itin domisi, jeigu tavo knygas skaito koks tūkstantis per visą Lietuvą, būtų maksimumas. Todėl ir pasakėlė tokia.

Apie skaičius… Iš pradžių rinkinyje buvo 99 eilėraščiai, paskui – 100, o man kažkodėl norėjosi 101. Turi kažkokią prasmę, asocijuojasi su „Tūkstančiu ir viena naktimi“, Šecherezada. Knygoje 3 skyriai po 33 eilėraščius, dar įvadinis ir gale. Poetas matematikos gali nemokėti, bet su matematika jis niekada nėra susipykęs. Su matematika kaip proporcijų mokslu, o poezija, manau, ir yra pastanga atspindėti kaži kokias realiai egzistuojančias, ne žmogaus sukurtas proporcijas. Vieni sakys Dievo, kiti – kosmoso, visatos, treti – gamtos, kiekvienas pagal savo išmanymą ir tikėjimą. Nė vienas menas negali egzistuoti nejausdamas proporcijų, bet poezija – ypač. Žiūrėdamas, skaitydamas, būdamas neišvengiamai susiduri su skaičių magija, kuri tikrai įdomi. Sakai, trisdešimt metų? Oho!

Žvilgtelėkime praeitin. Kokią bendrystę su knyga patyrei vaikystėje?

Tėvai su jokiais menais, humanitariniais dalykais nebuvo susiję, bet knygas skaitydavo, namuose jų buvo. Kaune, į kurį atsikėlėme, kai man buvo pusantrų metų, mama pasakas skaitydavo ir sekdavo, bet eilėraštis iki mokyklos mano gyvenime nefunkcionavo. Poezija man buvo visiškai nesuvokiama, taip tęsėsi iki devintos ar dešimtos klasės. Pagaliau man pačiam pasidarė įdomu: žmonės šimtmečiais, tūkstantmečiais žino, kas yra poezija, ji egzistuoja, kitiems netgi labai svarbi, o tu absoliučiai nieko apie ją neišmanai? Taip iš smalsumo – buvo tokia „Lietuvių tarybinės poezijos chrestomatija“ žaliais viršeliais – pradėjau skaityti. Ką, aš kvailesnis už kitus? Tuo metu jau klausiausi klasikinės muzikos, mėgau Bachą, Čaikovskį, Beethoveną, o poezija subrendusiam vyriokui – negirdėta. Knygoje buvo daug ideologinių eilėraščių, bet skaitydamas pasitaikančius kitokius, geresniuosius, pamačiau, kad kai kurie žodžiai atspindi mano vidinius išgyvenimus, kalba apie tai, ką ir aš jaučiu, esu patyręs. Kitą kartą per lietuvių kalbos pamoką skaičiau Justino Marcinkevičiaus „Sieną“, ir ta poema mane nukovė. Mokytoja buvo tolerantiška, atimdavo pasuolėse slepiamas knygas, o paskui grąžindavo, net pagirdavo. Perskaitęs „Sieną“ per pertrauką į koridorių išėjau apspangęs. Pirmą kartą pajutau, kokia jėga yra poezija. Nuo to laiko pradėjau ja domėtis, pats šį tą rašinėti. Taip nejučia poezija mane nusivedė ir iki šiol nepaleidžia. Kartais gūžteliu pečiais – o iš kur tau, darbininkiško Kauno priemiesčio berniokui, poezija pasidarė svarbi, pradėjo skleisti kažkokią energiją, pagaliau „įkalino“ visam gyvenimui. Aišku, tenka užsidirbti „Nemune“, versti knygas, bet visa siela – kūryboje. Iš kur tas fenomenas, tas stebuklas, iki šiol neįstengiu suvokti, bet jis ėmė ir įvyko.

Literatūrologai, knygų recenzentai, kultūrinės spaudos apžvalgininkai įžvelgia Tavo kūrybos įtaką kitų poezijai. Kokiame kontekste būdamas, kokius autorius žinodamas, vertindamas, Tu pats pradėjai aktyviai rašyti?

Ilgą laiką buvau visiškai izoliuotas, nė su vienu poetu neturėjau jokio ryšio. Mokykloje, jeigu kas ir rašė, slapukavo, nors brazdindami gitaras kartais sugalvodavome ir žodžius. Atsitiktinai, kažkam patarus, perskaičiau kažkurią Jono Jakšto lyrikos knygą. Man ji padarė įspūdį, ir dabar manau, kad ten buvo ir stiprių eilėraščių. Kai Marcelijus Martinaitis išleido „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, beveik nesupratau tos knygos. Tuo metu aš pats jau skrebenau ir galvojau, kad tokių niekelių galima daug prirašyti. Nesuvokiau mažos Martinaičio revoliucijos. Tik vėliau paaiškėjo tos knygos didybė, rinkinys ne tik Martinaičiui, regis, ir visai tuometinei mūsų poezijai tapo vienu svarbiausių. O man tada labiau rūpėjo pilietinė poezija, patiko Juozas Macevičius, įsiminiau jo eilutę – „sunku iškęsti tiktai pirmą spjūvį“. Maksimos, kai komunistinės idėjos nesipjaudavo su humanistiniais principais, atrodydavo patraukliai. Tos idėjos pačios savaime nėra blogos, tačiau žinome, kad žodžiai sako viena, o praktika liudija ką kita. Taip, man patiko plakatiškumas, kurio atgarsių nemažai pirmojoje mano knygoje, o jeigu kas būtų pasakęs, jog rašysiu meditatyvinę poeziją, būčiau nusijuokęs. Virsmas, lūžis įvyko vėliau. Anuomet mane žavėjo Gintaro Patacko pirmoji knyga „Atleisk už audrą“, jo energingas mostas, gera rašymo technika. Algimanto Mikutos eilėraščiai turėjo daugiau jaukumo, šiltumo, bet jis irgi propagavo aktyvų žmogų. Imponavo plastiškas Mikutos eilėraščių piešinys. Rašyti jis pradėjo labai jaunas, buvo veržlus, į meditacijas nelinkęs poetas.

Studijavai Kūno kultūros institute (dabar – Kūno kultūros akademija). Kūno kultūra, dvasios kultūra… Nors ir girdima sąšauka, stebina, kodėl baigęs vidurinę pasirinkai sportą…

Norėjau studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete, bet man, ne komjaunuoliui, paaiškino, kad neverta nė dokumentų paduoti. Kur nori, sakė, tik ne į žurnalistiką. Sportavau, todėl pasirinkau atsarginį variantą. Kai baigęs pirmą kursą ketinau tapti komjaunuoliu ir vėl važiuoti į Vilnių, instituto valdžia griežtai įspėjo, kad panaudojau valstybės lėšas, todėl neturiu teisės taip elgtis. Teko baigti studijas, o tada pasukau savuoju keliu. Iš trenerių mane greitai paleido, nes jau rimtai domėjausi kitkuo, išėjau į visišką nežinią. Dirbau Greitosios medicinos pagalbos stotyje, Literatūros muziejuje, katilinėje, galop ilgam apsistojau „Nemune“.

Kūno kultūra ir, kaip tu vadini, dvasios kultūra labai siejasi. Bet tai aš geriau suvokiu dabar. Kad sietųsi, reikia turėti ir vieną, ir kitą. Studijuojant sporto disciplinas daugiau laiko skiriama kūnui, pasirinkus humanitarinius mokslus, – sąmonei, dvasiai. Abiem atvejais darna turbūt šiek tiek pažeista.

Vytauto Kubiliaus knygoje „XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija“ apie Tave skaitome: „(…) atėjo į literatūrą 1976 m. kaip „filosofuojantis žmogus“. Susikūrė suverenią mąstymo teritoriją, nepriklausomą nuo sovietinės aplinkos ir ideologijos“. Kaip sekėsi išleisti pirmąją knygą vyraujant brežnevinei stagnacijai?

Nepaisant sovietinės stagnacijos, mano kartai laikas vis dėlto buvo jau palankus. Galėjome nebeliaupsinti Kremliaus, Komunistų partijos, Lenino, nors esu parašęs vieną eilėraštį, skirtą revoliucijos tęsėjams. Tačiau revoliucijų būna labai įvairių, jos – nebūtinai bolševikinės. Eilėraštį nunešiau „Nemuno“ žurnalui, bet po kurio laiko persigalvojau ir atsiėmiau. Mane nubaudė, sumažino įprastai debiutui skiriamus du leidinio puslapius iki vieno (juokiasi). Ir pirmoji mano knyga sudarkyta, trečdalis išmestas. „Vagos“ redaktoriai praleido, spaustuvininkai surinko, turiu išsaugojęs tuos puslapius, o cenzūrai užkliuvo. „Žeme kaip viršūnėmis“ – ne visai mano rankų darbas, į šį rinkinį gana atsargiai žiūriu iki šios dienos. Iškastruotas produktas. Bet niekas neliepė prirašyti ideologinių eilėraščių. Tačiau po to cenzūros įsikišimo buvo aišku – dabar būsi atidžiau stebimas, galėsi tyliai disidentauti, lįsti į savo vidų, bet knygos bus leidžiamos labai retai, cenzorių manymu, būsi foninis poetas. Straipsnius apie savo kūrybą gali visai užmiršti, juose bus rašoma apie kitus žmones. Tačiau man svarbiau buvo pati poezija, o ne per poeziją išeiti į patogų gyvenimą, todėl aš paprasčiausiai nusispjoviau, neturėjau pretenzijų, kad kas nors mane pastebėtų, tiesiog norėjau dirbti savo darbą. Jūs manęs tiktai nelieskite, o aš jums netarnausiu. Aš žinau, kam tarnauju.

Paminėjai savo kartą. Jeigu žiūrėtume į pasus, šalia Kajoko pašauktume poetus Antaną A. Jonyną, Kornelijų Platelį, Gintarą Patacką, Gražiną Cieškaitę, Nijolę Miliauskaitę, kuri žvelgia iš Anapilio, pagal kūrybą tikriausiai pritaptų jaunesni Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius, Daiva Čepauskaitė, Arnas Ališauskas… Vardus dėlioti į lentynėles, grupuoti mėgsta literatūrologai. Kaip Tu nusakytum kartos jauseną?

Literatūroje karta keičiasi kas dešimt metų, mano karta – tavo išvardyti žmonės. Paminėjai tik geriausiuosius. Buvo daugiau, todėl pasakysiu žiaurokai; vieni ėmė lankstytis ideologijai, kiti pristigo gabumų, treti nutarė susikurti gerovę, rašymą pasilikti kaip pomėgį, todėl ne vienas atsisijojo, buvo nurašyti iš aktyviai kuriančių poetų branduoliuko. O branduoliukas po dešimties metų be vargo vėl gali susišnekėti su nauja karta. Kai rūpi tos pačios esminės problemos, amžius nesvarbus. Ir kalbame tada jau ne apie kartą, o apie buvėjus. Žmogus gyvenime gali būti visoks, tačiau branduolio poetas niekada neišduos kūrybos erdvės, šiuo atžvilgiu jis tvirtas kaip plienas. Koks skirtumas, kiek metų Marčėnui ar, tarkim, Baudelaire’ui?

Apie kūrybines poetų galias esi įvairiai pašnekėjęs. Tavo paties laikrodžiui tiksint, kalendorių lapeliams šlamant, kūrybingą lyrikų amžių kartkartėmis pailgini… Kiek Tavo pasisakymuose esama teisybės ir kiek žaismės?

Visada visa teisybė ir visada visa žaismė. Poetai prišneka daug būtų ir nebūtų dalykų, prišneka iš smagumo, nebūtinai tenai viskas – grynas pinigas. Aš manau, kad poezija geriausiai priimama ir toliau paskleidžiama iki trisdešimt penkerių–keturiasdešimties metų.

Priimama, paskleidžiama… Poetas tik laidininkas?

Pats poetas nekuria jokios poezijos. Jis ją priima kaip vibracijas, perleidžia per save ir, suteikęs truputį kitokią struktūrą, atiduoda kitiems. Iki keturiasdešimties žmogus gali pakelti labai didelių krūvių. Kone žaibą. Nes poezija ir yra žaibas. Kai poezija apsėda, ir sąmonę, ir organizmą veikia milžiniškos perkrovos. Gali nevalgyti, nemiegoti, nes esi tokios būsenos, kur laikas neegzistuoja. Kol galų gale užrašai keturias eilutes… Po keturiasdešimties, kad priimtum vibracijų žaibą, reikia turėti gerą stuburą. Todėl poezija rašoma iki penkiasdešimties plius minus dešimt. Nes jeigu esi dvasiškai pasirengęs, išlydžius gali priimti ir ilgėliau. Tegu man atleidžia vyresnieji, nes ir aš, kaip vyresnis, sau jau atleidžiu, bet gilioje senatvėje poetai neparašo tikrai gerų eilėraščių. Bent aš beveik nežinau neginčijamų pavyzdžių. Sakoma, kad klasikinės kinų poezijos kūrėjai išlikdavę kūrybingi iki pat mirties, bet jie turėjo gerą dvasinį pagrindą, daugelis ir gyveno, ir rašė vadovaudamiesi savo tikėjimo principais. Be to, tuomet ir žmonių amžius buvo trumpesnis, penkiasdešimtmetis buvo jau kone senolis.

Tavo knygose daug gaivaus Rytų kultūros alsavimo. Kaip žengei pirmąjį žingsnį Rytų link?

Rytai man – toli gražu ne mados reikalas. Kai rimtai pradėjau domėtis tuo, kas mane supa, parūpo egzistenciniai, filosofiniai, būties klausimai. Suprantama, neišvengiamai susidūriau su tikėjimu. Žinojau tik krikščionybę, o ir tą pačią apgraibom, Biblijos mūsų gatvelėje niekas neturėjo, ilgą laiką nebuvau jos iš viso matęs. Visos žinios iš kunigėlių pamokslų, persakytos tėvų, paviršutiniškos mintys apie rojų, pragarą, skaistyklą… Ir man pasidarė neramu. Jeigu tu čia suklydai, keliausi į pragarą. Savilaidos leidinukuose apie budizmą, dzenbudizmą aptikau reinkarnacijos sąvoką, kuri suteikia galimybę keistis, bent jau kitame gyvenime ištaisyti klaidas, pasitaisyti. Tikriausiai smarkokai bijojau pragaro, nors nebuvau nusidėjėlis, tačiau mintis apie kažkokią neva krikščionišką neteisybę jau ėmė kirbėti. Mano domėjimasis Rytais iš dalies galbūt buvo atsakas į nerastą prieglobstį krikščionybėje.

Esi kalbėjęs, kaip apsukęs ratą per Rytus vėl pasukai krikščionybės link…

Protestavau prieš krikščionybę, kurios beveik nepažinojau, todėl kitur bandžiau ieškoti atsakymo, kas yra žmogus, gyvenimas, buvimas. Taip, sukau didelį lankstą, užsiėmiau dvasine praktika, meditavau, ne vien brošiūrėles skaičiau. Tai buvo iš tiesų rimta. Ir kai išnirau atgal, jau turėdamas tam tikrą Rytų dvasinės praktikos patirtį, išvydau, kad krikščionybės anksčiau aš visiškai nesuvokiau, nepažinau, gyvenau populiariomis nuogirdomis. Kai pats pradėjau rimčiau studijuoti Senąjį ir Naująjį Testamentus, nustebau – tiek Rytų šventraščiai, tiek Biblija iš esmės šneka apie tą patį. Tiktai reikia dvasinės patirties, kad suprastum, apie ką tenai šnekama, kitaip išmintingiausi žodžiai nieko nebylos. Šiek tiek esu susipažinęs ir su judaizmu, mažiau – su islamu, bet tikiu, kad ir islamas nepaprastai taurus ir visomis prasmėmis gražus. Gražūs visų tikėjimų branduoliai, o ne vėliau juos aplipusios neva loginės konstrukcijos bei interpretacijos. Patys kunigai juokauja – jeigu kas ir degs pragare, tai – teologai. Nes neretai tie gudreivos, žūtbūt norėdami pateisinti savo doktrinas, tampa tokie slidūs, taip nusišneka, kad nebeaišku, dėl ko jie visa tai daro. Nelieka esmės, paties buvimo energetinio lauko – meilės, tikėjimo, vilties. Nebelieka trijų banginių, jauti vien veltui gudraujančių proto varžtelių girgždesį. Kai žmogus jaučia turįs branduolį savyje, – ar jis būtų tikras krikščionis, ar tikras budistas, ar tikras musulmonas, – atsiranda unikali galimybė susikalbėti visiems! Absoliučiai visiems.

Ką tuomet pasakytum apie šventeivas, apie tuos, kurie dažnai trypčioja surėmę kaktas?

Yra labai mielų davatkėlių, bet egzistuoja ir davatkiškumas blogąja prasme. Kartais moterėlės kaime susipyksta vien dėl to, kad kunigas šventoriuje vienai padavė ranką, o kitai – ne. Kai davatkiškumas iš savo užkampio, iš savo parapijos prasiplečia iki miesto, šalies, per internetą – iki viso pasaulio, atsiranda karingas davatkiškumas, tuomet be skrupulų galima ūdyti klaidatikius, murkdyti purve neva savo tikėjimo priešus, grasinti, kad sudeginsi Koraną ir panašiai. Kiti, kas be ko, puls pleškinti Bibliją. Nors visi yra broliai. Kad ir kaip dėliosi, visose religijose svarbiausia vis dėlto yra meilė ir begalė jos aspektų – pagalba, pastanga pajusti, suprasti kitą, atjauta savo artimajam, tolimajam… Nežinau nė vieno tikėjimo, ignoruojančio šį kertinį principą.

Betgi grįžkime prie kūrybos…

Nuosavybės prasme žmogus šiame pasaulyje nieko neturi, absoliučiai nieko. Jis mano, kad generuoja idėjas, mintis, – nieko jis negeneruoja. Žmogus tik perduoda toliau tai, ką gauna iš aukščiau. Nesvarbu, kaip tą „aukščiau“ vadinsime, visais atvejais jaučiama kažkokia Galybė. Ir tada ateina nuostabus oraus nusižeminimo jausmas. Kai nusižeminama ne iš silpnumo, o iš stiprybės. Be abejo, visi meniniai sumanymai, moksliniai atradimai, politinės ar verslo idėjos mus pasiekia kaip aukštuminė galinga energija. Tereikia labai nedaug – išlikti skaidriems, kad tą energiją priimtume kuo grynesnę, nesudrumstą, neiškraipytą, ir sugebėti paskleisti ją toliau. Štai ir visa visų sričių kūryba.

Sakoma, kad poetas kartais pasijunta ne parašęs eilėraštį, o pats užrašytas eilėraščio…

Jeigu eilėraštis pavyksta, po dešimties metų jį skaitai turėdamas jau kitokį protą bei patirtį, o jisai, rupūžiokas, už tave vis tiek protingesnis! Nors anuomet buvai dar toks jaunas, neturėjai dabartinės gyvenimo patirties. Skaitysi dar po dešimties metų, o eilėraštis vis tiek bus protingesnis. Kitaip sakant, vis tiek tave mokys, patars tau, tave „rašys“. Nes energetika, kuri įgauna išminties formą, bemaž visiškai nepriklauso nuo žmogaus amžiaus ar gyvenimo vingių. Dvidešimtmetis gali daugiau suvokti už senolį, nors gal ir nesupras, ką suvokia. Toks poezijos stebuklas. Proza žaidžia kitais lygmenimis, ji populiaresnė, labiau skaitoma, todėl prozai kur kas dažniau tenka spręsti ir konjunktūrines problemas. O tikrai gera poezija atlieka vien energijos perdavimo funkciją, kiti dalykai jai nerūpi.

Po trijų lyrikos knygų parašei esė tomelį „Komentarai“, pradėjai pramaišiui leisti poezijos ir prozos knygas. Kodėl, būdamas poezijos pašauktinis, taip elgiesi?

Nežinau. Proza, kaip kūrybinė erdvė, mane pradėjo dominti iš dalies gal ir todėl, kad poetinius žaibus kuo toliau, tuo sunkiau pakelti. Proza suteikia galimybę tolygiau paskirstyti krūvį. Nors būna savaičių, mėnesių, kai poezija ima ir nusiveda paskui save, ir eini nemurmėdamas – beveik kaip ir anksčiau. Atrodo, prozai reikia daugiau jėgų, bet jos energetiniai smūgiai silpnesni. Prozai reikia daugiau fizinio tvirtumo, fizinio laiko, poezijai – dvasinio.

Pokalbio pradžioje užsiminei apie apgailėtinai mažus poezijos knygų tiražus. Kaip manai, kur slypi priežastys?

Nusileistų geležinė uždanga ir knygų tiražai vėl šoktelėtų. Žinoma, laisvai visuomenei irgi reikia poezijos, bet jau kitokios, juk anuomet poezija vykdė daug šalutinių funkcijų. Poezija buvo ir greitoji pagalba, ir filosofija, ir disidentavimas, ir pranašavimas, ir informacija. Pavyzdžiui, kokie buvo Eduardo Mieželaičio knygų tiražai – milžiniški! Ir išpirkdavo. Dabar paskaitai – ne itin daug ką jose ir randi. Bet tuo metu jam buvo leidžiama daugiau nei kitiems, jo eksperimentai suteikė galimybę nujausti, kas vyksta platesniame meninio gyvenimo kontekste, gal net pasauliniame. Jis buvo ledlaužis, nors tie, kurie atėjo po jo, kai ką padarė kur kas geriau. Prieš Dainuojamąją revoliuciją reikėjo Bernardo Brazdžionio eilėraščių patetikos, ir ji puikiai atliko savo misiją. Dabar poezija tiesiog ramiai ir tykiai dirba savo darbą, jos visais laikais, išskyrus autoritarinių režimų epochas, daug nereikia. O koks tas jos darbas – užsiminiau anksčiau. Nors, tiesą sakant, jį nelengva žodžiais nusakyti. Nebent metaforomis.

Paklaustas, kaip gyveni, dažniausiai atsakai: „Gyvenasi“. Kartą šnekučiuojantis kaip tobulą išskyrei Eduardo Mieželaičio ketureilį: „– Pasakyk, upele, / Kaip randi tu kelią? // – Aš neieškau kelio! Aš esu upelė!“ Gyvenimas kaip upelė? Juolab pirmosios knygos „Laimingame eilėraštyje“ rašei: „Man laimės?.. Aš ir taip laimingas. / Laumutės grakščios – ir gerai! / Gerai aptrintas žemės ringas, / ir lova girgždanti – gerai!“ O kaip su upelės srovę stabdančiais kasdienybės šabakštynais? Kokie priešpriešų dygliai slypi po rašytojo „gyvenasi“?

Nežinau nė ką atsakyti. Atsimenu, parašęs antrąją knygą žiūrėjau pro šitą langą į prospektą ir galvojau: na gerai, leidykla išleis knygą, na gerai, kažkas parašys recenziją, na gerai, mane priims į Rašytojų sąjungą – ir kas iš to? Idiotiškas klausimas, vaikiškas, bet buvau, matyt, patekęs į psichologinę duobę, viskas atrodė beprasmiška. Dabar parašiau keturioliktą knygą ir toks klausimas jau nekyla, nors antroji buvo išleista kur kas didesniu (septynių tūkstančių egzempliorių – V. K.) tiražu. Dabar paprasčiausiai jaučiu, kad dirbu menkutį, bet savo darbą. Jį dirbti, vykdyti savo karmą gal ir esu čia atsiradęs, dėl to sutvertas. Ir šito žinojimo man absoliučiai užtenka. Jeigu dirbi savo darbą, nesvarbu, didesnį ar mažesnį, jeigu keliesi šypsodamasis ir eini gulti šypsodamasis, tai ir viskas. Nereikia jokių gudragalviškų kalbų apie egzistenciją, tu jau esi, būni buvimą. Kaip ta upelė… Kaip randi tu kelią? Aš neieškau kelio, aš esu upelė! Kadaise viename tekste rašiau: jei visas atsiduosi takui, jisai vingiuos jau pagal tavo valią. Bet jeigu nesutapęs su taku bandysi priversti pasukti jį savo kaprizų linkme, takas tik nusijuoks iš tavęs ir toliau vingiuos, kur jam reikia. Eik, kur veda tavo takiukas, ir bus gera būti. Jeigu šitai pajutai, velniop visas filosofijas.

Dar apie takelį… Kokie buvo svarbiausi, visam laikui atmintin įsikirtę Tavo dvasiniai potyriai?

Vakarai mus visą laiką kreipia į prasmės, prasmingumo paieškas. Jie šitai daro intelektu, protu. Vienas iš didžiausių mano atradimų buvo tas, kad daugelis klausimų iš tikrųjų yra beprasmiai. Nežinau, kas juos sufabrikavo. Ar žmogaus galva, tam tikra filosofinė tradicija ar pati kalba, tačiau jie naikintini kaip klausimai, jie neturi teisės egzistuoti, nes žmogų tik užteršia, nuveda pseudolinkmėmis. Pavyzdžiui, klausimas kodėl aš čia esu? – beprasmiškas, o kaip aš čia turiu būti? – jau nebeprasmiškas. Bandydamas atsakyti į pirmąjį, iš pradžių privalau atsakyti, kur aš esu? Kitaip sakant, privalau žinoti tai, ko žinoti turbūt neįmanoma. Jau mano „Sapno mechanikoje“ (ciklas knygoje „Lapkritis veidrodyje“ – V. K. ) buvo klausiama, kaip aš čia turiu būti, o ne kodėl. Juk, tiesą sakant, aš nežinau, kur esu – rojuje ar žemėje, sąmonės būdravime ar ten, kur sapnuojama, o gal ten, kur knibždėte knibžda išsapnuotųjų? Bet ar tai svarbu? Kur kas svarbiau, jog ten, kad ir kur būčiau, egzistuoja tam tikros taisyklės, tam tikri kertiniai dėsniai, kuriuos pažeidęs esu baudžiamas, galima sakyti ir švelniau – gana skaudžiai pamokomas. Todėl ir klausiu: kaip čia būti? Ir tai ne socialinis prisitaikėliškumas, tai natūralus ir prasmingas prisitaikymas. Nežinau kur, nežinau prie ko. Kaip žolė. Ir tada sakau, kad esu taip, kaip čia reikia būti. Nežinomoje man erdvėje, sąmonėje ar situacijoje. Galop imi suvokti, jog taip būnant lieka gana paprasti klausimėliai, kuriuos seniai suformulavo ne filosofija, o visi pasaulio šventraščiai.

Kadaise gilindamasis į kalbą, į jos filosofiją pajutau, kaip kalba tampo mus už virvelių. Kalba dvikryptė. Visišką kvailį, tą, kurį valdo vien neišmanymas, ji nuves tenai, kur jam nuolat bus blogai, visur jis jausis kaip pragare. Tą, kuris gerbia kalbą, bet kartu nepasiduoda trumpalaikėms jos vilionėms, įžvelgia ir jos kerų nuodą, kalba irgi pradeda gerbti. Tada tu jau ne fanatikas, o kalbos bendrakeleivis. Bet ją būtinai reikia gerbti, nes kalba tobulai išmintinga. Kvailiams ji visada pakiša koją (juokiasi).

Prieš dvidešimt metų cikle „Sapno mechanika“ įspėjai, kad „sapno vyną“ ragauti dera labai atsargiai, idant neužsižaistum pasauliu. Romane „Kazašas“, regis, ieškai atsakymų į anuomet sau užduotus klausimus? Ir dar. Kas sergsti rašytoją nuo užsižaidimo?

Man šiek tiek keista – mano eilėraščius kritika priimdavo, o poemos likdavo nepastebėtos. Nors jose pažymėti visi esminiai taškai, kurie vėliau po dalelę buvo perkelti į eseistiką, į romaną. Kas be ko, matyt, pats esu kaltas, nesugebėjau įtikinti…

Kai kalbantieji apie „Kazašą“ sako, kad romane sprendžiamas tapatybės klausimas, truputėlį šypsausi. Gal ir tapatybės. Bet man romanas pirmiausia yra struktūra, kur svarbiausia, kad kai kurios proporcijos būtų atspėtos. Tiesą sakant, nežinau, kokia yra to romano problematika, nes rašiau tekstą. Sąmonės paribiai, aukštosios akimirkos, sapnas, egzistencija, liga, kraujomaiša, kūryba, Absoliuto paieškos, atsakomybė… Begalė problemų. Bet ne dėl jų knyga rašyta. Jeigu jos struktūra sugebėjo nors kiek atspindėti aukso proporcijas, kurios egzistuoja visatoje, būtyje, tekstas jau vertas dėmesio, energetiškai įkrautas. Tada romanas turi galimybę išlikti ilgėliau negu idėja, kuri jame neva analizuojama ir rytoj galbūt bus išspręsta. Panašiai nutinka ir eilėraščiams. Jeigu kūriniai rašomi dėl idėjų, menka jų vertė, anksčiau ar vėliau beveik visos idėjos subliūkšta. Atsimenu, Grigorijus Kanovičius perskaitė kažkurią mano esė knygą ir pasakė: „Švari erdvė“. Tai buvo mieliausias komplimentas. Kiekvienas kūrinys pirmiausia turi išsaugoti skaidrią vidinę erdvę. Romanas suteikia galimybę kalbėti polifoniškai, pasisakyti už kitus, gal tau net nemielus asmenis, bet, kartoju, svarbu vidinė erdvė. Tada gali aprašinėti kraupiausius, šlykščiausius dalykus, o kūrinys liks tyras.

Patiko Orhano Pamuko mintis apie prozą: aš nenoriu rašyti romano, kad papasakočiau istoriją, aš noriu sukurti istoriją. Be abejo, rašant išnyra ir autoriaus biografijos faktų, įvairiausių detalių, kitaip sakant, paties autoriaus istorija, kurią reikia paslėpti po kitų žmonių istorijomis, kad vėliau, reikiamu momentu, tavoji istorija slapčia vėl išnirtų, apipintų, sutvirtintų visą tekstą, priverstų jį alsuoti. Labai keistas lydinys. Suprantama, kalbu apie prozą, kurią man pačiam patinka rašyti, ji gali būti ir visiškai kitokia, kuo įvairiausia.

Dėl užsižaidimo. Pasikartosiu – nuo jo mane sergsti vienas paprastutis testas: nubusti ir atsigulti su šypsena. Jeigu šito nėra, užsižaidei. Kūryba, savo gyvenimu, kitais, dar kažkuo. Vien racionalia mąstysena to neįmanoma patikrinti.

Pasišnekučiuoti atplėšiau nuo kompiuterio. Ką rašai? Kada sulauksime naujos Tavo knygos?

Jeigu bus finansavimas, kitąmet, kaip minėjau, turėtų pasirodyti eilėraščių knyga „Kurčiam asiliukui“. O šiuo metu rašau prozą, ir tiek. Kai pamatysiu, kad jau yra statinys, kad liko vien apdailos darbai, tada ir pasišnekėsime. Dabar ne. Kada? Nežinau, nežinau… Pavasarį maniau, kad romaną baigsiu vasarą, dabar atrodo, jog reikia dar metų, kartais– trejų…

Kalbino Vidmantas Kiaušas

www.bernardinai.lt, 2013 08 26