Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Peliukas ir Liuka
Kerry Shawn Keys
SKIE-ME-NUO-TA  KNY-GE-LĖ  VAI-KAMS
6.00 €

Įveikus pirmosios knygos slenkstį. Pokalbis su 2014 - ųjų metų Pirmosios knygos konkurso laureatais

Įveikus pirmosios knygos slenkstį. Pokalbis su 2014 - ųjų metų Pirmosios knygos konkurso laureatais 2015-03-02

Lietuva – rašytojų žemė, ir nepanašu, kad situacija žadėtų keistis. Pernai į Pirmosios knygos konkursą buvo atnešta 24 poezijos ir 30 prozos rankraščių. Pirmosiomis kovo dienomis istorija kartosis: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygynėlis tradiciškai lauks autorių, nešinų pirmosiomis knygomis. Kaip jaučiasi rašytojas, nešdamas savo kūrybą į Pirmosios knygos konkursą ir jau išleidęs savo PK, prašome palyginti ir atsakyti į tuos pačius klausimus pastarųjų pirmųjų knygų kūrėjus – poetę Jurgitą Jasponytę, išleidusią rinkinį „Šaltupė“, ir prozininką Tomą Vaisetą, knygos „Paukščių miegas“ autorių. Beje, abi knygos buvo ne tik šiltai sutiktos, bet ir palankiai įvertintos.      

1.Maždaug prieš metus buvote pakeliui į Pirmosios knygos konkursą. Dabar ne tik esate knygos autorius, bet ir spėjote sulaukti dėmesio, gražių įvertinimų. Kaip pasikeitė literatūrinė ir žmogiškoji savijauta per tuos metus ?

Jurgita Jasponytė.

Turbūt išėįus knygai jaučiuosi gerai, nes dar prieš metus, ruošiant rankraštį, buvo kilę klausimų – o gal nereikia ? Nors prieš metus gal jau mažiau abejojau, negu prieš dvejus... O dabar – knyga yra tokia, kokia yra, kokia ir turėjo būti. 

Kitas momentas susijęs net ne su knyga, su tekstu: jeigu tu jį dedi į knygą, viešini, reiškia tu jį leidi interpretuoti taip, kaip kam norisi, rasti tai, kas ko ieško. Ir tai nereiškia, kas skaitytojas būtinai užčiuops būtent tai, ką pasakei tu. Gal ir taip, bet gal ir ne visada.  

Tomas Vaiseta.

Pasikeitė taip, kaip turbūt pasikeičia kiekvieno žmogaus savijauta, kai jam pasiseka įgyvendinti kokį tikslą. Bet ne daugiau. Ir, aišku, tai sukūrė įvairių smulkių nemalonumų: kažkas sužinojo, kad turiu literatūrinių ambicijų ir dabar žiūri į mane su sunkiai paslepiama pašaipa, kitam atrodo, kad kas jau kas, o aš tikrai nevertas būti už tą knygą kaip nors įvertintas, dar iš kitų jaučiu, kad antrajai knygai būtų iškelti dideli lūkesčiai, ir baisu juos nuvilti. O iš viso šito susilipdė supratimas, kad rašymas, toks labai asmeniškas, intymus, vienatvės malonumo kupinas reikalas, turi viešas pasekmes. Tai atrodo savaime suprantama tik tol, kol pats su tuo nesusiduri.

2. Iš visiškai šviežios patirties atsakykit, ar labai svarbu jaunam žmogui išleisti pirmąją knygą ? Kaip jums atrodo, kokia grėsmė kyla iš gero rankraščio atmetimo, ir kokia – iš blogo rankraščio išleidimo ?

J.J. Aišku, kad abu šia variantai - kraštutinumai ir abu jie - blogi. Bet jeigu klausiam, kuris iš jų blogesnis, blogesnis – turėti gerą rankraštį, kuris nebus išleistas. Taip atimama esminė galimybė ir iš knygos, ir iš žmogaus. Nes pirmuoju atveju – jei išleidžiama silpnesnė knyga – iš klaidų galima mokytis, galima kažką keisti... Atskiras klausimas – kaip žmogus sureaguos žmogus į aršią pirmosios knygos kritiką. Vienas – susigūš ir sakys: ne, ne, aš daugiau tikai nieko nerašysiu ar bent jau nepublikuosiu. Nors jeigu rašys, greičiausiai neištvers ir vis tiek skelbs, ką parašė. O kad dėl kritikos vis dėlto visai nerašytų – nežinau, ar taip gali būti. Sprendžiu pagal save, nes rašau negalvodama apie publikacijas, kritiką – neturėdama atsakymo į klausimą, kodėl. O paskui jau su tekstais atsitinka tai, kas atsitinka – negi aš juo laikysiu sau, ar man pačiai jų reikia ? Nebent kol rašau.

Prisimenu, kai prieš keliolika metų dirbau vienoje bibliotekoje ir vedėjai prasitariau, kad rašau, ji iš karto pasakė: tu turi publikuotis, tu turi dalintis. Iki šiol tai prisimenu kaip esminį dalyką. Žodžiu, rankraštis, kad ir silpnesnis, turi būti išleistas.

T.V. Tiems, kam knygos rūpi ir kas turi ambicijų rašyti, - labai svarbu. Kitų žmonių priimamas sprendimas leisti knygą reiškia, kad tu trumpam išsivaduoji iš ankšto narciziškumo kalėjimo - tai, ką rašai, turi bent minimalią vertę ir kitiems. Aišku, jei knygos išleidimo faktą priimsi neadekvačiai, tuoj pajusi, kad atsidūrei dar ankštesniame narciziškumo kalėjime. Bet tai jau kita istorija.

Gero rankraščio atmetimas turi tik vieną grėsmę - bus parašytas dar geresnis rankraštis. O jeigu geresnis rankraštis nebus parašytas, vadinasi, tai buvo pats sėkmingiausias gero rankraščio atmetimas. Daug daugiau grėsmių kelia blogo rankraščio išleidimas, nes tai gali išleisti grafomanijos džiną iš butelio. Beje, taip nutinka per dažnai.

3. Amžini ginčai, kokia turi būti literatūra – vienų požiūriu, ji neišvengiamai turi būti visuomeniška, sociali, bendruomeninė. Kiti gi gina dramblio kaulo bokšto teoriją ir sako, kad menas, taigi ir literatūra, - paskutinė individualizmo užuovėja. Kam pritariate jūs, o gal turite ypatingąją nuomonę ? 

J.J. Aišku, kad žmogus yra individas, ir aišku, kad jis vis tiek yra visuomenėje, jis negali absoliučiai atsiriboti. Jeigu jau jis atsiriboja, jis ir turi nieko neskelbti, niekam nerodyti, sėdėti apsikabinęs savo tekstus, ir tiek, tik – kokia viso to prasmė ?

T.V. Ypatingosios nuomonės neturiu, bet manau, kad literatūra, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, gali būti ir visuomeniška, ir individualistinė, ir palaikanti vyraujančias kultūrines nuostatas, ir kontrkultūrinė, ir t. t., nes kuria konkretus žmogus, o ne kolektyviniai vienetai, ir tas konkretus žmogus apsisprendžia, ką jis nori sukurti. Man patinka socialinės kritikos literatūra, kol ji netampa plikomis deklaracijomis, ir radikaliai estetizuota literatūra, kol pajėgiu suprasti, ką autorius nori pasakyti. Vienintelė sąlyga, kurią kelčiau individualizuotai literatūrai, tai - komunikacijos su kitais būtinybė, t. y. bet kokia literatūra turi kalbėti su kitais, surasti savo kad ir labai mažą auditoriją. Neįsivaizduoju, kad literatūra galėtų būti tikras monologas. Nors kartais tokia ir apsimeta.

Visada keistai skamba reikalavimas, kad menininkai turi padaryti tą ar aną. Nes iš tikrųjų nėra jokios misijos, kuriai menininkai būtų pašaukti ir kurią privalėtų vykdyti. Užtenka, kad jie yra ir kad jie savo talentu sutinka pasidalinti su mumis.

4. Jūsų kūryba atvirai individualizuota, atsiribojanti nuo visuomeniškumo idėjų, anot Henriko Radausko, „nestatanti namų, nevedanti tautos“. Tačiau „skaitytojų tauta“ jūsų kūrybą sutiko ir priėmė kaip labai savą. Čia daugiau paradokso ar dėsningumo ? Kur to šaknys ?

J.J. Mums visiems nuolat norisi galvoti, kokie mes esame išskirtiniai, bet iš tikrųjų - ir taip, ir ne. Kad to, kas parašyta, neatpažintų kitas žmogus, turi būti siaubingai išgalvota, turi būti nesusiję su jokia realybe – ne tik su tavo, rašytojo, asmenine realybe – su jokia... Taip, mano tekstai, kaip minėta, individualizuoti, bet juose skaitytojai daugelį dalykų atpažįsta kaip savo. Taip ir yra, tai – mano, o kartu – ir jų. Manau, kad žmogaus mąstymas, prigimtis yra būtent tokia – būti skirtingiems ir suprasti vieniems kitus. Pažiūrėkim: skirtingose tautose, kurios gyvena skirtinguose kontinentuose, randasi tie patys archetipai. Tai reiškia, kad žmonėms tiesiog būdingas mąstymo panašumas. Ir poezijos suvokimo panašumas, kad ir kokia skirtinga ir individualizuota ji būtų. Ir išėjus knygai aš tarsi gaunu patvirtinimą, kad žmones pasiekia tai, ką galvojau.     

T.V. Baimę kelia rašantys knygas tam, kad vestų tautą. Beje, paprastai tokiais atvejais tai būna net ne literatūra, o politinė programa, kaip gražiai bebūtų ornamentuota žodžiais. Tautos vedlių kūrybą atskirčiau nuo to, kas mano supratimu yra visuomeniška literatūra - kalbėjimas apie svarbius ar, autoriaus nuomone, turinčius būti svarbiais visuomenės reiškinius, procesus, idealus, vertybes, jų stoką ar perteklių. Autorius čia kalbasi, ginčijasi, barasi, bamba, virkauja, guodžiasi, bet tik jau ne kviečia eiti paskui jį.

Šia prasme nustebau, kad jūs pavadinote tą pirmąją mano knygą „atsiribojanti nuo visuomeniškumo idėjų“, nes jei ir turėjau kokį sumanymą, tai tik priešingą. Juk kitu atveju net neturėčiau kaip pateisinti savo sprendimo imtis istorinių siužetų, rašyti apie jautriausius mūsų visuomenės istorijos epizodus, apeliuoti į bendrą atmintį ir patirtį. Tai galiu daryti tik aiškiai parodydamas, kad priklausau šiai visuomenei ir man rūpi, kas su ja darosi. Jeigu vienas kitas skaitytojas (toli gražu ne visa „skaitytojų tauta“) atpažino ir suprato šį mano siekį, galėjo taip būti, kad knygos nesviedė į kampą, o netgi dešimt ar penkiolika minučių pagalvojo, kas ten parašyta, ir ramiai padėjo į lentyną.

5. Egzistuoja smagus posakis, kad labiausiai rašytoją atskleidžia ne pirmoji, o antroji knyga. Ar sutinkate ? Kaip manote, ar PK – labiau iniciacija, kurią tikras kūrėjas kitomis knygomis turi „nulaužti“, ar tiesiog pradžia, kurią galima ramiai tęsti, ir tiek ?

J.J. Neturiu atsakymo, nes manau, kad kiekvienas atvejis skirtingas. Gal tai lemia ir rašytojo amžius – tarkim nuo mokyklinės kūrybos, jeigu ji sugulė į pirmąją knygą, turbūt būtina nueiti tolyn. Pavyzdžiui, man padarė įspūdį Antano Šimkaus antroji knyga, visai kitokia, negu pirmoji, yra ir daugiau tokių atvejų. O mano atveju... Dažnai girdim posakį, kad knyga, ir nebūtinai pirmoji ar antroji, yra tarsi etapas, kurį reikia peržengti ir eiti toliau. Aš to nejaučiu. Išėjus mano knygai, aš nejaučiu, kad norėčiau nuo jos atsiplėšti ir daryti kažką visai kito. Taip, praėjo metai, pareina mėnesiai, kažkas manyje keičiasi, bet čia aš – ta pati, ir aš negaliu nieko nukirsti kirviu ir pradėti rašyti kitaip. Aš manau, kad įmanoma tik nuosekli kaita, man net nejuntant. Apskritai, atsakymo į klausimą, kaip turėtų būti, nėra. Aš rašau antrą knygą ir nežinau, kaip turi būti, kaip ir nežinojau, rašydama pirmą.    

T.V. Lietuvoje (gal ir kitur) tai ne „smagus posakis“, o tiesiog principas, kurį galėtume pavadinti „antrosios knygos dogma“ arba dar kaip nors. Kiek esu klausęs ir girdėjęs, tai šiuo principu vadovaujasi nemažai literatūrą rašančiųjų, vertinančiųjų ir skaitančiųjų, todėl pats gali kiek nori apsimesti esąs abejingas tam, kad būsi vertinamas tik iš antrosios knygos, bet tai yra tapę gana aiškiu orientyru daugeliui.

Kai tik pradedi rašyti tam, kad būtum publikuotas (taigi ir skaitomas, ir vertinamas), iš karto papuoli į tam tikrų rašytų ir nerašytų kultūros taisyklių lauką (net kai garsiai deklaruoji, kad jas laužai). Šia prasme pirmoji knyga paklūsta taisyklei, kad tai yra iniciacija, kaip antroji knyga - „tikrojo vertinimo“ taisyklei.

Bet tuo pačiu literatūrinis gyvenimas yra toks gaivališkas, kad bet kokios taisyklės tik padeda mums susikurti tvarkos iliuziją, o iš tikrųjų nutinka labai įvairiai: autorius gali būti parašęs dešimt knygų ir niekaip niekur nesiinicijuos, kitas bus parašęs dešimt knygų ir tik tada inicijuosis, trečias atsiskleis tik su ketvirta knyga, o ketvirtas parašys vieną vienintelį šedevrą ir dings amžiams iš skaitytojų akiračio. Juk literatūros istorijoje žinomi visi šie atvejai. Ir būtent šitas žinojimas, nepaisant visų taisyklių, leidžia rašyti toliau, net ir suprantant, kad prieš antrąją knygą yra išaugę lūkesčiai.

6. Be abejo, šį pokalbį skaitys ne vienas jaunas žmogus, turintis rankraštį ir turintis abejonę: verta ar neverta atiduoti leidyklai? Tikėti ar netikėti komentarais, su kiuriais rankraštis bus atmestas? Tikėti ar netikėti komentarais, su kuriais rankraštis bus priimtas? Ką jam patartumėt ?

J.J. Jeigu jau žmogus rašo, jeigu turi parengęs rankraštį, aišku, kad jis jį bet kokiu atveju turi nešti. Bet labai gerai ir labai naudinga šalia turėti kokį nors žmogų, kuris patartų - arba sustiprintų, arba patartų palaukti. Žvilgsnis iš šalies visada yra gerai, nes pačiam vienam įvertint savo knygą tikrai sunku. Kita vertus, pats konkursas irgi yra tam tikras barometras – ten yra komisija, ji perskaitė, ji nusprendė – tavo kūrybą dar kartą kažkas be tavęs patikrino.  Šiuo aspektu aš pripažįstu autoritetą: jeigu aš vertinu, ką rašo tas žmogus, reiškia jis sugeba pajausti ir suprasti, ką rašau aš.

Ir kitas dalykas, kaip jau minėjau atsakydama į kitą klausimą, - laiko faktorius. Parašytas rankraštis turi tapti knyga, antraip gali ir pavėluoti. Viskas turi vykti savo laiku. 

T.V. Jei tik yra noro nešti rankraštį, visada verta. Tave supantys artimieji, draugai, pažįstami niekada nebus tokie sąžiningi kūrybos vertintojai kaip tavęs nepažįstantys ir visą gyvenimą literatūrai atsidavę asmenys, o būtent tokie yra žmonės, dirbantys leidyklose. Tiesa, tik gerose leidyklose. Deja, apsispręsti, kas yra gera leidykla, gali tik kiekvienas asmeniškai ar ko nors autoritetingo patartas. 

Literatūros istorijoje būta tokių atvejų, kai buvo atmesti ir netgi pašiepti labai geri literatūros kūriniai. Tais pavyzdžiais dažnai remiasi tie, kurie nenori girdėti išsakomų kritiškų pastabų apie jų kūrybą. Tačiau jie pamiršta tūkstantį kartų dažniau pasitaikančius atvejus, kai autoriai nepaklauso sąžiningos kritikos ir vis tiek randa būdų išleisti knygą vien tam, kad tęstų grafomanijos tradiciją. Taigi komentarų visada verta klausyti (kad susigaudytum, kad atsipeikėtum, kad supyktum, kad pasitemptum), bet verta ir prisiminti, kad niekam nepriklauso galutinė tiesa ir verdiktas. Ir jau tikrai ne man, tad ir šio patarimo nebūtina klausyti.

7. Jeigu tiesa, kad pirmoji knyga – dažniau įvykis asmeniniame autoriaus, negu viešajame literatūros gyvenime, ar nesureikšminame PK konkurso ? Kokia jo vieta literatūros procese ?

J.J. Galvoju, ar galiu išskirti tą konkursą – ar knygos, išėjusios Pirmosios knygos konkurse, yra kitokios, negu kitur išleistos pirmosios knygos. Nežinau, knyga yra knyga... Bet jeigu kalbam siaurai apie PK seriją – vartai septintojo dešimtmečio pradžios PK knygas, ir jos tau kažkuo gražios. Yra tokia sąvoka „tęstinumas“ – ji viską ir paaiškina. 

T.V. PK konkursas išleidžiamoms pirmosioms knygoms iš anksto yra sukūręs kitokį vertinimo lauką nei pakliūna kitų leidyklų išleidžiamos knygos. Joms a priori yra užtikrintas didesnis dėmesys dėl istoriškai susiklosčiusios tradicijos, tam tikro įdirbio, kurį galėtume pavadinti „infrastruktūra“, ir t. t. Be to, nemažai šiuo metu garsių ir pripažintų rašytojų taip pat pirmąją knygą išleido šioje serijoje, todėl natūralu, kad ieškantieji naujų talentų pasidomi konkursu.

Nemanau, kad konkursas yra sureikšmintas - yra tam tikra dalis skaitytojų, kuriems literatūra įdomi kaip procesas, o tuo pačiu - ir nauji, švieži, dar ne visai susiformavę, todėl viltis ir atlaidumą žadinantys autoriai. Sekdamas PK, gali šį poreikį bent iš dalies patenkinti. O apskritai ieškoti naujų genijų ir peikti „niekam tikusią“ jaunąją kartą yra to paties labai seno kultūrinio žaidimo pusės. Mes jį ir žaidžiame toliau.

Ačiū už turiningus ir įdomius atsakymus !

Klausinėjo Arnas Ališauskas