Nenoriu nieko neveikti

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Nenoriu nieko neveikti

Nenoriu nieko neveikti
Nenoriu nieko neveikti Nenoriu nieko neveikti Nenoriu nieko neveikti Nenoriu nieko neveikti
Autorius: Marcelijus Martinaitis
Sudarytojas: Valentinas Sventickas
Prekės kodas: 9789986397908
Pavadinimas Nenoriu nieko neveikti
Žanras eilėraščiai ir rankraščiai
Metai 2014
Psl. skaičius 216
Įrišimas minkštas
ISBN 978-9986-39-790-8
Išmatavimai 24 cm x 14.2 cm x 1.8 cm

Anksčiau neskelbtų eilėraščių rinkinys

Plačiai žinomo savito poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) eilėraščiai, rasti po jo mirties, nauji ir nespausdinti ankstesniuose rinkiniuose. Kartu pateikiami daugelio čia spausdinamų kūrinių rankraščiai bei juodraščiai, nuotraukos iš Martinaičių namo Vanaginėje. 

Knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė už šią knygą apdovanota diplomu knygos meno konkurse „Vilnius'2014“ grožinės literatūros ir eseistikos grupėje.

Susiję leidiniai

Mes gyvenome
-32%
4.50 € 6.66 €
Boružė, ropojanti plentu
-34%
5.00 € 7.53 €
Vakar ir visados
8.50 €


<p>Buvo žinia, kad Marcelijus Martinaitis pradėjęs rengti spaudai naujų eilėraščių knygą. Būta ir susitarimų su juo, kada sulauksime rankraščio. Pokalbis tuo sutartu laiku. „Kad dar ne, tai trūksta ko nors, tai nesidėlioja“, – maždaug taip pasakė.</p> <p>Knyga, kurią atsivertėte, sudėta iš kūrinių, rastų poeto namuose po jo netikėtos mirties. Ankstesnėse knygose nespausdintus tekstus iš kompiuterio išrinko, sutvarkė ir leidyklai patikėjo poeto žmona Gražina Martinaitienė. Tai nei lengvas, nei paprastas darbas, visiems suprantama – sukėlęs ir išgyvenimų. Jai dėkingi ir leidėjai, ir, be abejo, skaitytojai.</p> <p>Kilo mintis knygoje parodyti ir poeto rankraščių. Pasikalbėjęs apie tai su Gražina Martinaitiene, sulaukiau daugiau nei galima buvo tikėtis. Ji atrado bemaž visų čia spausdinamų eilėraščių rankraščius. Pirma, tai paliudijimas, kad Marcelijus Martinaitis, jau senokai prisijaukinęs kompiuterį, poeziją teberašė ranka. Pirmiau ranka. Antra, gretindami rankraščius ir spaudos ženklais čia spausdinamus tekstus, tuoj pat pamatysite, kad jie retai besutampa. Tai aiški žinia, kad šis poetas pradines eilėraščio versijas dažnai keisdavo, tobulindavo, trumpindavo arba plėtodavo. Pradinių ir galutinių redakcijų publikavimas greta suteiks skaitytojams retą malonumą pasigėrėti kūrybos procesu. Vienos kitos baladės (tarkime, „Rytmetinės radijo žinios Kukučiui“, „Kukutis neturi medalio“) sąmoningai teikiamos ankstesnės rankraštinės versijos, nors yra ir mašinraščių, artimesnių baigtiniam tekstui. Specialistams, kurie tokiais reikalais domisi ypač, tebus prasitarta, kad prie dažno eilėraščio būta po keletą rankraščio lapų, skirtingų. Niekas turbūt nesistebės juodraščio kopijoje pamatęs su eilėraščiu niekaip nesusijusių (kartais ir susijusių) įrašų arba rašantįjį aplankiusios katės pėdsakų.</p> <p>Pratarmės autoriui, juoba leidėjui, mandagu susilaikyti nuo „analizių“ ir knygą peršančių imperatyvų. Taigi tebus tiek. Knygoje susitiksime su bemaž visomis atpažįstamo Marcelijaus Martinaičio poezijos formomis. Susitiksime ir su lyrika, ir su Kukučiu, ir su K. B., su Pliugžma. Patirsime netikėtą šių poetinių personažų suartėjimą. Šmėstelės mintis, kad poetas bus ketinęs eiti šiuo keliu.&nbsp;</p> <p>Kiekviena Marcelijaus Martinaičio poezijos knyga būdavo vis kitokia. Kitokia ir ši. Suprantate, dėl ko tai sakoma. Patirsite, kad taip ir yra.&nbsp;<br /> <br /> <span style="line-height: 1.6em;">Valentinas Sventickas</span></p>
<p>Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinktinėje Nenoriu nieko neveikti beveik prie kiekvieno eilėraščio pateikiamas rankraštinis jo variantas, retai sutampantis su išspausdintu galutiniu. Galimybė skaityti pradinę ir galutinę eilėraščio redakciją greta leidžia gėrėtis kūrybos procesu: kaip ranka parašytas eilėraštis taisomas, išbraukiami, vietomis sukeičiami žodžiai, redukuojamos eilutės, kaip išgryninama galutinė eilėraščio forma. Dokumentiškumo intrigą palaiko ant rankraščio lapelių pažymėtos ne visada su eilėraščiu susijusios pastabos. Estetinį įspūdį sustiprina Vytauto Balčyčio nufotografuoti Martinaičio daiktai ir namai Vanaginėje. Tačiau labiausiai domina patys eilėraščiai: skaitant sunku atsiriboti nuo žinojimo, kad knyga yra „pomirtinė“ – sudaryta iš po mirties rastų, naujų, vadinasi, paskutinių eilėraščių.</p> <p>Šį – pabaigos poezijos – reiškinį yra šiek tiek tyrinėjusi Brigita Speičytė. Savo straipsnyje1 apžvelgusi kelių klasikinių poetų vėlyvuosius tekstus, autorė teigia, kad įmanoma išskirti tam tikrą „pabaigos tekstų“ tipą, kurį apibrėžia ne tiek jų parašymo chronologija, kiek jų semantikos, struktūros, intonacijos ypatybės. Žodžiu, ne visi vėliausiai parašyti eilėraščiai įstengia vainikuoti kūrybą, ir nebūtinai kūrybą užbaigiantys tekstai sutampa su biografinio autoriaus gyvenimo finalu (manyčiau, kad Martinaičio kūrybos pabaigos tekstai išrašyti 2004 m. rinkinyje K. B. Įtariamas, nors šią prielaidą reikėtų atskirai tikrinti). Tačiau įsiklausyti į paskutinius eilėraščius verta jau vien dėl to, kad tai leidžia stebėti asmens ir kultūros kūrybinių resursų apytaką, ieškoti „kultūros nuosėdų“ ant gyvenimo ir kūrybos patirtį iškošusio tinklo.</p> <p>Liūdnoje paskutinių Martinaičio eilėraščių knygoje išskirtinai ryškus, nuolat pasikartojantis vienišumo, vienatvės motyvas:</p> <p><em>Miškais ateina vienišas</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">toks vienišas ruduo.</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Ir paukštis vienišas,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Dar neišskridęs</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">ir medis vienišas</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">ir vienišas keleivis</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">tuščiam kely.</em></p> <p>(„Vienatvė“, p. 42)</p> <p>Susidaro įspūdis, kad subjektas nebejaučia vienovės su gyvenamu pasauliu, nebesijaučia organiška jo dalimi, todėl garsiai girdėti neviltis dėl trūkinėjančio, yrančio ryšio su aplinka:</p> <p><em>išeini pro duris</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">ir užuodi, kaip kvepia nasturtos,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">kurios sustiprina tavo gyvenimą.</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Bet sutrikęs sustoji,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">juk nieko joms iš tavęs nereikia –</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">net ir gyventi.</em></p> <p>(„Išėjimas į kiemą“, p. 105)</p> <p>Tai reikštų, kad natūraliai „gyventi“ yra minimaliausia sąlyga, kurią turi išpildyti, jeigu esi šiame pasaulyje. Tačiau subjektas nejaučia, kad aplinka jam šią sąlygą keltų: kvepiančioms nasturtoms iš tavęs visiškainieko nereikia (p. 105). Šis pojūtis trikdo („Bet sutrikęs sustoji“), rodo pasikeitusį santykį su pasauliu, kuris iki šiol, matyt, buvęs organiškas, tolygiai susisaistęs intersubjektyviais santykiais.</p> <p>Beregint silpstantis ryšys su pasauliu, egzistencinis liūdesys („Klausausi, kaip išskrenda gervės. / Lyg būčiau voroj paskutinis / Žiemoti čia liekantis paukštis – / Pats nuo savęs atsiskyręs, / Nuo savęs nežinia kur nutolęs“; eil. „Auksinis ruduo“, p. 51) lemia subjekto nostalgiją ir troškimą bet kokia kaina sustabdyti laiką („Te ilgiau dar pabūna ruduo“, p. 24; „Te ilgiau dar pabūna žiema“, p. 33; „Tik noriu, kad mano diena / kas rytą sugrįžtų, / kad ir snieguota, purvina, / vėjuota, / bet grįžtų“; p. 45; „Kad taip dar 20, 30 metų, / kurių abu neturėsime!“, p. 79). Liūdnos eilėraščių intonacijos kyla iš gyvenimo prarasties jausmo: „Jau nenueisiu iki Babilono. / Viskas pakeista: / Keliai, miestai, kalbos – / Juos jau užvertė šimtmečiai“ („Mano lange...“, p. 77) – ir iš abipusio intersubjektyvaus ryšio ilgesio: „Mano žodžiai / pasiilgo, kad būtų jie išgirsti“ („Mano žodžiai...“, p. 99).</p> <p>Subjektas mąsto apie laiką kaip apie tekančią upės srovę, kuri negrįžtamai nusinešė buvusį gyvenimą:</p> <p><em>Kai dabar ateinu prie tos upės,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">nei tavęs</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">nei manęs ten nėra.</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Vanduo jau neatsimena,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Kaip mudviejų neatsimins amžinybė.</em></p> <p>(„Vanduo nieko neatsimena: Kita redakcija“, p. 55)</p> <p>Tėkmė, ėjimas, judėjimas užtikrina gyvenimą laike („Eidamas žinau, jeigu sustosiu, / tai ir bus to laiko pabaiga“; eil. „Kelio daina“, p. 117), kuris savo takumu kontrastuoja Amžinajai ramybei, suvokiamai kaip cementinis, paminklinis sąstingis: eilėraštyje „Aukštai“ iš aukščio perspektyvos, lyg iš amžinybės, žvelgiama į žemę:</p> <p><em>Apačioj nejuda, lyg sustingę prieš amžinybę,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">uraganai ir potvyniai.</em></p> <p><em style="line-height: 1.6em;">Tenai aukštai</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">galima trumpam</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">pabūt amžinybėj,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">kuri taip pat nejuda,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">kaip ir laikas,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">kuris kada nors sustos.</em></p> <p>(„Aukštai“, p. 47)</p> <p>Neapeinama vienišo subjekto lyrinių apmąstymų tema yra mirtis, pomirtinio gyvenimo būsenos: „Mokėsiu būti numiręs taip, / kaip reikės. / Taip, kaip reikės / prastam cementiniam paminklui“ („Taip, kaip reikia cementiniam paminklui“, p. 103); „Nenoriu nieko neveikti po mirties – / Tiek amžių / Negalėsiu nieko pasakyt, kas vyksta“ („Nenoriu nieko neveikti po mirties...“, p. 81). Eilėraščiuose su mirties nuojauta susitaikoma ne lengvai ir ne iš karto („laikau kirvį / kad galėčiau apsigint nuo mirties / (kuri lenda per langą, laužia duris)“; eil. „Žodžiai, ko jūs tylite...“, p. 97). Subjektui labiausiai baisu dėl to, kad mirti teks vienam („Likau vienas išnuomotame savo gyvenime, / kurį turėsiu kažkam sugrąžinti“; eil. „Po jubiliejaus“, p. 121). Šis egzistencinis vienišumas kontrastuoja su prisiminimu apie senuosius kaimiečius, kurie net ir mirtyje nepasilieka vieni:</p> <p><em>Jie būdavo vis po porą:</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">vyras ir moteris –</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">prie darbo, prie stalo,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">per sekmines</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">aplink rugių lauką,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">taip pat ir kape –</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">nesiskirdavo.</em></p> <p>(„Senieji kaimiečiai“, p. 107).</p> <p>Dabartinį savo gyvenimą subjektas suvokia kaip nuolatinę, užsitęsusią nemigą, laviravimą ties „širdies demarkacine linija“, skiriančią gyvenimą nuo mirties (p. 85), senų skylėtų prisiminimų lopymą (p. 109), sap­ną. Šiapusinis pasaulis darosi ankštas, todėl vis dažniau kuriais nors kanalais (vaizduote, sapnu, nuojauta užsimerkus) persikeliama į „anapus“: „Sutemsta. / Koks ankštas pasaulis! / Nieko nematau, užsimerkęs / anoj pusėj lietaus“ („Audra: Kita redakcija“, p. 19).</p> <p>Eilėraščių subjektas prisistato kaip senas žmogus (eil. „Ką pagalvojo senas žmogus“, „Du senukai“), stilistinių figūrų, palyginimų lygmenyje ryškiai reprezentuojamos senatvės patirtys:</p> <p><em>Ilgiau ir ilgiau gyvenant,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Vis dažniau lyja,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Naktys ilgėja –</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Lyg senelių prieglaudoj.</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Ir vėjai sielą išpusto iš kūno.</em></p> <p>(„Artėjant žiemai“, p. 31)</p> <p>Senatvė eilėraščiuose susitinka su vaikyste, vaikiškumu kaip tolygios pajėgos suprasti, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime: eilėraštyje „Einant gatve su vaiku“ (p. 89) vaikas stebisi, kad tiek daug gatvėje žmonių, kurie mato tave, bet iš tiesų nežino, kad tu esi, egzistuoji:</p> <p><em>– Tiek jų daug žiūri</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">ir mūsų nemato?</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">– Nemato, net kai žiūri į mus.</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">– Gal einam greičiau į mišką,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Aš čia bijau.</em></p> <p>Sužinoti, kad kitas yra, reiškia ne abejingai praeiti pro šalį kaip pro daiktą, nors ir matomą, bet susitikti žvilgsniuose, pokalbyje, užmegzti abipusį kontaktą. Abejingi, nevalentiški žmonės-daiktai kuria kraupios atmosferos, kurioje nėra gyvybės, įspūdį. Todėl verčiau trauktis į draugiškesnę, dialogiškesnę aplinką – mišką (plg. eil. „Šimkaičių miško aikštelėje / Gūdžioje miško aikštelėje“, p. 35).</p> <p>Antra ir trečia knygos dalys skirtos Kukučio ir K. B. eilėraščių pluoštams. K. B. eilėraščiai toliau sprendžia globalios normatyvizuotos struktūros ir vis dar lokalios sąmonės (asmens privatumo ir prigimtinės laisvės) konfliktą:</p> <p><em>Per daug čia gyvenimo</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">ir per mažai dvasios,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">to, kas nematoma, laukiama ir nežinoma.</em></p> <p><em>Per daug čia nakties,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Per daug langų, durų,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">automobilių,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">per daug man,</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">per daug čia valstybės.</em></p> <p>(„K. B. Vilnius, Vokiečių gatvė“, p. 141)</p> <p>K. B. pasakoja vis absurdiškesnes eilėraščių istorijas: žudikai apsirinka ir nužudo filosofijos magistrą, kadangi nužudytas „ne tas“, todėl byla nutraukiama („K. B. apie filosofijos magistro N. nužudymą“, p. 144); arba – kaleidoskopiškas žvilgsnis į lėkštą chaotišką žiniasklaidos turinį ir aktualijas, vardijant ne itin skoningai skambančias politikų pavardes: „apibrazauskinti, / nuforuminti, / apterleckinti, / vaišviluoti, / nuprunskinti, / landsbergiuoti, / petkevičiuojasi, lyguoja, / pasiuokuodami...“; eil. „K. B. Skaito laikraščius. Savaitė“, p. 157). K. B. sąmonę juodina laikraščiai („K. B. skaito laikraščius: juodoji sąmonė“, p. 153), subjektas kasdien gyvena baimės įtampoje, kad šiandien mane partrenks, įstrigsiu lifte, sumuš arba apiplėš einantį gatve, sužinos banko kortelės kodą etc. Šios nepasitikėjimo aplinka jausenos, skaidančios subjekto sąmonės vientisumą, ypatingai priartina K. B. prie pirmtako Kukučio patirčių.</p> <p>Trečioje dalyje skelbiami paskutiniai Kukučio eilėraščiai pakartoja klasikines Kukučio baladžių vietas ir siužetus, komentuoja, aiškina ankstesnį Kukutį, pavyzdžiui, jo sugebėjimą būti vienu metu „keliose šalyse, Paryžiuje, Stokholme ir Maskvoj / kalbėti įvairiomis kalbomis, / kurių jis nesupranta“ („Apie Kukučio globalizaciją: Iš agentūrinio pranešimo“, p. 179). Justi pastanga naudotis tais pačiais, atpažįstamais įvaizdžių ir temų resursais (kaip įprasta Kukučiui, ir toliau tarsi savarankiškai pasaulyje gyvena skirtingos jo kūno dalys: liežuvis, ausis, koja). Tačiau paskutiniai lyriniai Kukučio portretai vis labiau panašėja į K. B.: Kukutis atsiduria naujoje kultūrinėje aplinkoje, kuri taip pat ne mažiau groteskiška už ankstesnę: pavyzdžiui, jis negali gelbėti skęstančiojo, nes neturi gelbėtojo pažymėjimo, neturi kulkosvaidžio, nes niekas dabar nenaudoja kulkosvaidžių, galiausiai „jis net neturi dėl ko / atiduot savo kojos / ar bent akies!“ („Kukutis neturi medalio“, p. 171). Kukučio lyrinių patirčių erdvė darosi vis panašesnė į K. B. erdvę: Kukutis taip pat tampa naujo pasaulio įtariamuoju, savotiškai yra numarinamas protokoluose, bylose (p. 181), patiria savotiškų nuotykių globalizacijos epochoje (eil. „Apie Kukučio globalizaciją“, „Globaliniai Kukučio nuotykiai“, „Įtariamas Kukutis“), pagaliau visiškai paskutinis rinkinio eilėraštis skelbia „Dekukutizacijos įstatymą (Pliugžmos projektą)“ (p. 206). Nuo šiol Kukutis bus inventorizuotas, bus ištirti jo nuolatiniai atsivertimai, persivertimai, deformacijos, bus nustatyta kokios UAB yra į jį investavusios, bus atimta jo teisė pasirašyti ant vertybinių popierių, bus atimti autoriaus jam kadaise suteikti įgaliojimai vienu metu būti keliose vietose, skelbtis pakartam bei dalyvaujančiam savo laidotuvėse, galiausiai bus palaidotas tarp Neries ir Vilijos (p. 207). Jeigu K. B. Įtariamo (2004) ikiteisminis tyrimas būtų dar nenutrauktas, į tą pačią bylą būtų galima įsegti ir šiuos naujausius, paskutinius eilėraščius apie Kukutį.</p> <p>Rinkinio pavadinimui Nenoriu nieko neveikti sudarytojas parinko eilutę iš šio eilėraščio:</p> <p><em>Nenoriu nieko neveikti po mirties –</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Tiek amžių</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Negalėsiu nieko pasakyti, kas vyksta.</em></p> <p><em>Keista, juk ir iki gimdamas</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Tylėjau, nieko nepasakiau.</em><br /> <em style="line-height: 1.6em;">Kodėl nebijau nebuvimo iki šiol?</em></p> <p>(„Nenoriu nieko neveikti po mirties...“, p. 81)</p> <p>Subjekto prisipažinimas – „Nenoriu nieko neveikti po mirties“ – suponuoja baimę būti įkalintam sustingusioje pasyvioje amžinybėje, kur nėra laiko tėkmės, todėl joje neįmanomas aktyvumas. Nuogąstaujama, kad reikės tylėti („Negalėsiu nieko pasakyti“), ir ši baimė suponuoja subjekto poreikį įvardyti, suprasti, nušviesti, t. y. „pasakyti, kas vyksta“. Atrodytų paradoksalu, tačiau paskutinėje strofoje subjektas prisipažįsta, kad vis dėlto nejaučia baimės nebūti: „Kodėl nebijau nebuvimo iki šiol?“ Ar tai reiškia, kad baisiausias dalykas yra ne nebūtis, bet negalėjimas veikti, sakyti? Ir kaip reikės vėl tą tylą ištverti kaip ir prieš gimstant?</p> <p>Paskutiniai Martinaičio eilėraščiai atrodo liūdni. Juose, lyginant su visa ankstesne jo poezija, vis silpniau srovena gyvybinė energija, anksčiau prikėlusi tiek gyvenimų „iš pasėtų rugių“ ar aidėjusi negimusių kūdikių balsais, kuriuos liudijo girdėjęs K. B. Įtariamas. Paskutiniuose eilėraščiuose vis daugiau rimties, sąstingio ir vienišos tylos, bet kartu akivaizdus gyvenimo, gamtos savaimingumas (nasturtos vis tiek kvepia, ruduo vis tiek auksinis, lapai parkuose krenta) – nepriklausomai, ar subjektas yra, veikia, sako, ar jis tyliai išeina („Toksai išnykimo gražumas. / Kuriam ir tavęs nebereikia – / Lyg parko nukritusiam lapui, / Kurį gal tik vėjas pakels“; eil. „Auksinis ruduo“, p. 51). Tu išnyksti, išeini iš pasaulio, bet pasaulis lieka pilnas gyvybės. Tai turėtų teikti vilties, kad atsimerkus vis tiek kas nors matysis ir iš „anos lietaus pusės“?</p> <p>1 Žr. Brigita Speičytė, „Pabaigos tekstai: atsisveikinimas su poezija“, in: Colloquia, 2009, Nr. 22, p. 11–37.</p> <p>„Knygų Aidai", 2014 m. Nr. 2</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-07-19-akvile-reklaityte-sioj-lietaus-pusej/119829" rel="nofollow" target="_blank">bernardinai.lt</a>, 2014 07 22</p>
<p>Paimdama dar vieną leidinį, kuriame publikuojami rankraščiai, anksčiau neskelbti eilėraščiai, negaliu gerąja prasme nenustebti ir nenusitolinti nuo to, kaip pagauliai jis yra išleidžiamas. Taip, kad knyga įsileistų. Marcelijaus Martinaičio „Nenoriu nieko neveikti“ apgaubta šiurkštoko popieriaus viršeliu, kurį įprastai paliktume vidinei pusei. Atsivertus supažindina su ranka prirašytais rankraščių puslapiais (tai įprasčiau) ir sodyba Vanaginėje, pritraukia prie joje vietą radusio seno daikto, priklausiusio poetui, faktūros. Galbūt tai neveiktų, jei ne visuminis M. Martinaičio eilėraščių laukas, kuriame derėjo ir autentiška daiktų kalba.</p> <p>Apskritai ši knyga, susijusi su M. Martinaičiu, per praėjusius metus – jau ketvirtoji (laiškai ir pokalbiai su Viktorija Daujotyte „Sugrįžęs iš gyvenimo“, profesorės parengta monografija „Boružė, ropojanti plentu“, pakartojama „Mes gyvenome“). Kitaip nei neseniai aptartoje Just. Marcinkevičiaus rinktinėje „Iš natūros“ (2014), kurioje galima stebėti poeto mažųjų prasminių vienetų taisymą, M. Martinaičio dar stipriau aktualizuoja kūrybos procesą, poeto žiūrą, nes užkulisius pradengia plačiau – eilėraščių sekomis. V. Daujotytė, kalbėdama apie M. Martinaičio kūrybą, vartoja kalbos kasinėjimo sąvoką. Skaitant iš neskelbtų tekstų sudarytą „Nenoriu nieko neveikti“ (knygoje publikuoti lyriniams priskirtini tekstai, „K. B.“ ciklas ir „Kukučio baladės“) ją galima pavartoti ir kita prasme – kasinėjimo kaip telkimosi į teksto daugiaprasmiškumą, jo plėtimąsi. Būtent tai paveikia, nes kai kurie tekstai, net jei turi tris versijas, nevadintini vienas kito redakcijomis, o tapę savarankiškais variantais.</p> <p>Viena atraminių publikuojamos lyrikos situacijų galėtų būti įvardijama vientulyste, supama gyvenimo trumpėjimo nuojautų. Reikšmingas pats rašymas: „Bijau rašyti eilėraščius, / Nes jie gali pasakyti, / Ko aš nežinau / Ar net negaliu suprasti“ (p. 115). Šalia esančiuose tekstuose atsiranda mintis, jog „tolsta jie nuo manęs jie jaunesni už mane / jie dar gali paliest“ (ten pat); kitur: „Baisūs yra eilėraščiai – / jie susiję su nebūtim, / su tuo, ko seniai jau nėra“ (p. 113). Žodžio galia atgyti M. Martinaičio tekstuose išlieka su kvestionuojamu prasmės savarankiškumu, tikimybėmis, jos gyvybine priklausymo pasauliui žyme (tereikia prisiminti „Kukučio balades“). Tačiau, atrodo, kūryba yra cikle, kuris poetui svarbus daugeliu aspektų. Grįžimo motyvas knygoje yra įvairiai įsirašęs bent keletą kartų, aprėpiantis nuo žodžio iki žmogaus. Pastaruoju aspektu pereinama į taupiomis priemonėmis išreikštą jutimą, jog gyvenimas yra tarsi amžinybė arba prilygsta jos prieangiui, o sykiu gali būti užmaršties teritorija: „Einu, einu, einu, / Net nežinodamas kur – pareinu“ (p. 27), „Te ilgai vakarais / Kūrenas ugnis židiny, / Kad ilgiau prie jo pasėdėčiau, / Nieko daugiau nenorėdamas, / Tik jausdamas šilumą, / Kaip sugrįžęs iš gyvenimo“ (p. 33). Kitur atidengiamos emocinės vibracijos, vidiniai procesai – nuostaba, kad pasauliui nesi reikalingas, gali nuskambėti kaip nuosprendis ir kaip atradimas. Gal todėl skaitant natūralu būtų į tolumą klausti, kurį iš tų tekstų autorius iš tiesų būtų paslėpęs, o kurį leistų išvysti mūsų akims?&nbsp;</p> <p>Knygoje įtaigiai nuskamba frazė „širdies demarkacinė linija“, kuri juntama nemigos akimirkoj, lyg baimėje, kad „tenai, anoj pusėj, / pasigirs / sargybinio šūvis“ (p. 86). Eilėraščiuose ne kartą apie gyvybę prabylama pasitelkiant įsipareigojimo, tarnystės samplaikas („mano tarnyba – / būti gyvu“; &nbsp;p. 103). „Nenoriu nieko neveikti“ bent iš dalies atskleidžia, kiek daug sutilpo viename kūrėjo asmenyje ir kaip skirtingais rakursais galima suvaldyti, išlaikyti nenusenkančią, unikalią poetinę kalbą – kamerinę, sarkastiškai nukreiptą sociuman, virstančią nesugaunama, savotiška „kosmoso sąmone“. Eilėraštyje vaiko klausimas „– Kodėl niekas nemato, / kad mudu esam? / Kad esam, jie niekada nesužinos? / – Niekada...“ (p. 89) gali sulaukti ir Kukučio atsakymo: „– Ne visai taip: / atskirai kiekvienas nemato manęs. / Bet jie žino iš laikraščių, / kad esu“ (p. 191). Net jei kiekvienas rinktumėmės skirtingus variantus, M. Martinaičio „Nenoriu nieko neveikti“ dar kartą, dar truputėlį kitaip gali atverti laisvo kūrėjo akiratį.</p> <p>Savaitraštis „Nemunas“, 2014 04 10</p>
<p>Plačiai žinomo savito poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) eilėraščiai, nauji ir nespausdinti ankstesniuose rinkiniuose, šiemet sugulė į rinkinį „Nenoriu nieko neveikti“, pavadinimą gavusį iš vieno naujų eilėraščių fragmento. Su būsimu eilėraščių rinkiniu dirbęs ir jį ruošęs poetas, deja, knygos sustyguoti, sudėlioti jos struktūros nespėjo, tačiau paliko beveik šimtą naujų eilėraščių.&nbsp;</p> <p>Knygos sudarymo darbus kartu su poeto žmonos Gražinos Martinaitienės pagalba užbaigė literatūros kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. Kadangi knygos struktūra liko nesudėliota paties autoriaus, redaktorius nusprendė grupuoti eilėraščius pagal tematiką į tris skyrius: didžiausią knygos skyrių lyriką, naujus ankstesniame rinkinyje sukurto K.B. personažo ciklo eilėraščius ir naujas Kukučio balades.&nbsp;</p> <p>Sudarant knygą, kilo mintis joje parodyti ir poeto rankraščių bei juodraščių, kurie daugelį nustebins dažnais braukymais, taisymais, vieno eilėraščio keliomis redakcijomis, rašytomis ant paprastų lapelių. Redaktorius Valentinas Sventickas pabrėžia jų svarbą ir grožį knygoje: „Pirma, tai paliudijimas, kad Marcelijus Martinaitis, jau senokai prisijaukinęs kompiuterį, poeziją teberašė ranka. Pirmiau ranka. Antra, gretindami rankraščius ir spaudos ženklais čia spausdinamus tekstus, tuoj pat pamatysite, kad jie retai besutampa. Tai aiški žinia, kad šis poetas pradines eilėraščio versijas dažnai keisdavo, tobulindavo, trumpindavo arba plėtodavo. Pradinių ir galutinių redakcijų publikavimas greta suteiks skaitytojams retą malonumą pasigėrėti kūrybos procesu. Vienos kitos baladės (tarkime, „Rytmetinės radijo žinios Kukučiui“, „Kukutis neturi medalio“) sąmoningai teikiamos ankstesnės rankraštinės versijos, nors yra ir mašinraščių, artimesnių baigtiniam tekstui. Prie dažno eilėraščio būta po keletą rankraščio lapų, skirtingų. Niekas turbūt nesistebės juodraščio kopijoje pamatęs su eilėraščiu niekaip nesusijusių (kartais ir susijusių) įrašų arba rašantįjį aplankiusios katės pėdsakų.“</p> <p>Taigi greta kone kiekvieno spausdinamo eilėraščio skaitytojai matys ir rankraštinį jo variantą. Taip pat knygoje publikuojamos Martinaičių namų aplinkos nuotraukos, darytos fotografo Vytauto Balčyčio, o viršeliui knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, kūrusi ir visą knygos maketo dizainą, panaudojo poeto anūkės Justinos Skučaitės piešinį. &nbsp;</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
<p>Režisierius Piteris Veiras (Peter Weir), kurdamas savo puikųjį kino filmą „Mirusių poetų draugija“, vargu ar galėjo įtarti, kad tokia draugija yra įmanoma be jokių metaforų. Ir ne tik įmanoma - nuo seno poetų žeme vadinamoje Lietuvoje ji realiai egzistuoja.</p> <p>Savo rašiniuose jau gyriau būrį lietuvių poetų, kurie po mirties, atrodytų, ne tik nenustojo rašyti, bet dar ir tapo itin produktyvūs - vis tebeleidžiami nauji, publikos neskaityti Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus kūriniai, o štai Valdemaro Kukulo bibliografija po mirties pasipildė jau keturiomis knygomis...</p> <p>Su nauja knygų mugėje pristatyta poezijos knyga „Nenoriu nieko neveikti“ į „teberašančių mirusių poetų draugiją“ neseniai įstojo ir didis poetas, lietuvių literatūros klasikas Marcelijus Martinaitis, išeidamas anapus, mums palikęs kone šimto eilėraščių rankraštį, ties kuriuo, jau įžvelgdamas būsimą knygą, iki paskutinių savo dienų dirbo, nors leidėją Valentiną Sventicką ir tikino, kad dar „nesilipdo“ knygos struktūra.</p> <p>Ką gi - struktūra (o žinome, kad M.Martinaičiui itin rūpėdavo knygos vientisumas) taip ir liko nesustyguota, todėl knygos redaktoriams neliko nieko kito, kaip tik sugrupuoti eilėraščius į tris tarsi natūraliai atskylančius skyrius: lyriką, naujus ankstesnėje knygoje užgimusio „K.B.“ ciklo eilėraščius ir, žinoma, „Kukučio balades“, kurių knygoje „Nenoriu nieko neveikti“ suskaičiavau net septyniolika.</p> <p>Žinoma, turbūt ir nereikėjo tikėtis, kad paskutinė knyga pranoks visas ankstesniąsias ir virs iškiliausiu baigiamuoju akordu, vainikuojančiu visą kūrybinį kelią, tačiau drįstu teigti, kad keletu eilėraščių iš šios knygos savąjį kūrybinio palikimo „aukso fondą“ M.Martinaitis vis dėlto papildė. Čia norėčiau pirmiausia paminėti eilėraščius „Audra“, „Artėja žiema“, „Pelytė mano knygų lentynoje“, „Rytą, šviežiai pasnigus“, „Vienišas kaip mirtis“, „Sugrįžęs iš gyvenimo“, kurie ne tik nepadarytų gėdos, patekę į poeto viso gyvenimo rinktinę, bet ir pridurtų šį tą svarbaus prie jau anksčiau išrašytų poetinių M.Martinaičio kontekstų.</p> <p>Visa kita knygoje - jau kitur ir kitaip išrašytų kūrinių prasminės, melodinės ar emocinės variacijos - tarsi mėginimai papildyti ar praplėsti jau esamus eilėraščius, dar kartą - žvelgiant iš kitos laiko perspektyvos - ties jais pamedituoti, retsykiais atrandant net ir sau pačiam netikėtų prasmių.</p> <p>Beje, šią knygą įdomu skaityti dar ir kaip retai skaitytojo akims teprieinamą poeto pratybų sąsiuvinį, kur galima rasti po keletą skirtingų to paties eilėraščio variantų, matyti faksimilėse nubrauktus žodžius, autoriaus ranka darytus pataisymus, stebėti, kaip nuo niekinio, poetinės įkrovos veik neturinčio ruošinio eilėraštis ima skleistis, kaip žengia per tą paslaptingą, sunkiai įvardijamą ribą, už kurios jau prasideda poezija.</p> <p>Pagrindinė knygoje spausdinamų eilėraščių tematika - mirtis, artėjantis bauginantis susitikimas su ja ir mėginimas tam susitikimui pasiruošti, tačiau esama ir mėginimų šmaikštauti, pamokslauti, poetinėje plotmėje reaguoti į nūdienos aktualijas.</p> <p>Žodžiu, „Nenoriu nieko neveikti“ - tiek forma, tiek turiniu įvairi, platų prasmių diapazoną turinti ir tikrai verta perskaityti knyga. Beje, atskiro komplimento nusipelno šią knygą apipavidalinusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dailininkė Deimantė Rybakovienė. Nežinia, ką manytų pats M.Martinaitis, tačiau man išvaizdos požiūriu šis rinkinys - vienas gražiausių leidyklos istorijoje.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/paskutiniai_marcelijaus_martinaicio_eilerasciai/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2014 03 13</p>
2017 Lapkritis
P A T K P Š S
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
Perkamiausios knygos
Palaužta moteris
Simone de Beauvoir
Tai, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna
9.00 €
Eik su juo
Agnès Ledig
Tai istorija apie moters vertę, gebėjimą išlikti savimi
10.50 €
Ponas Zy
Gerimantas Statinis
Pono Zy gyvenimas – istorija, nutikusi tarpukario Vilniuje
10.50 €