Be įsipareigojimų

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Be įsipareigojimų

Be įsipareigojimų
Autorius: Lena Andersson
Prekės kodas: 9789986399858
Pavadinimas Be įsipareigojimų
Žanras romanas
Vertėjas iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė
Metai 2018
Psl. skaičius 328 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė
ISBN 978-9986-39-985-8
Išmatavimai 21 cm x 14.5 cm x 3.3 cm
Kaina: 9.00 €
Kiekis:  

Pasiilgote Esteros? Ji grįžta vėl įsimylėjusi!

Estera Nilson nieko taip ir nepasimokė. Prabėgus penkeriems metams nuo istorijos su Hugo Rasku („Estera. Romanas apie meilę“ (2016)), ji sutinka aktorių Olofą Steną. Ir jau pirmojo pasimatymo metu atpažįsta kūno reakciją: bus beprotiškai įsimylėjusi. Olofas nė neslepia, kad yra vedęs, susituokęs su Eba, nors tuo pat metu susitikinėja ir su Estera. Jiedu užmezga artimus santykius, tačiau, pasak Olofo, tai – jokie santykiai. Nes jis juk vedęs ir sakosi nė neketinantis palikti Ebos. Bet ką tuomet su juo veikia Estera? Gal ji ir paliktų jį, tik tas keistas Olofo dvilypumas puoselėja skyrybų viltį. Pasitelkusi aštrią įžvalgą ir humorą, Lena Andersson atskleidžia meilužės vaidmenį mūsų kultūroje bei giliai įsišaknijusias nuostatas, valdančias meilės trikampį.

Mes visos tai patyrėm – mes visos buvome Estera. Dėl jos mums kaista skruostai, bet jie kaista ir dėl mūsų pačių – Didžiosios Britanijos rašytoja, kritikė Julie Meyerson.

Lena Andersson – garsi švedų žurnalistė, septynių romanų autorė. Labiausiai išgarsėjo kūriniu „Estera. Romanas apie meilę“ – už jį buvo apdovanota Augusto premija. Pasak literatūros kritikų, niekas dar nėra taip pasakojęs apie meilę, kaip tai daro racionalioji L. Andersson.

Susiję leidiniai

Estera. Romanas apie meilę
-38%
5.00 € 8.00 €
Selfų slėnis
9.00 €


<p>Viena žymiausių šių metų Vilniaus knygų mugės viešnių – švedų autorė Lena Andersson, kurios kūriniuose realistiškai nagrinėjamos moters psichologijos, santykių temos. Pati autorė, duodama interviu 15min, sakė, kad savo knygose ji tyrinėja du pasmerktos meilės ir santykių aspektus: susižavėjimą, į kurį neatsakoma tuo pačiu, ir – meilužės ir jos neištikimo mylimojo situaciją.</p> <p>Švedų autorė L.Andersson vadinama viena įdomiausių šių laikų Švedijos rašytojų, ji yra septynių romanų autorė, taip pat dirbanti ir žiniasklaidoje. Labiausiai ją išgarsinęs kūrinys – 2013 metais išleistas ir literatūrinę Augusto premiją pelnęs romanas „Estera. Romanas apie meilę“. Šis romanas ir Lietuvoje sulaukė didelio dėmesio, o neseniai pasirodė ir jo tęsinys „Be įsipareigojimų“. Šiose knygose realistiškai, su dėmesiu psichologiniams niuansams nagrinėjamos nepavykusių santykių, apgaulės, prisirišimo, kaltės, savigarbos praradimo, gėdos ir vilties temos. Apie tai, kas autorę įkvepia rašyti šias knygas, kiek jose autobiografiškumo, apie besikeičiančią moterų vietą visuomenėje – šiame interviu.<br /> <br /> <strong>– Kiek autobiografiškos yra jūsų knygos? Kai kuriose recenzijose galime perskaityti, kad kone kiekviena moteris vienu ar kitu būdu susidūrė su jūsų knygose aprašytomis situacijomis. Ar galite tai pasakyti ir apie save? Ir kiek dėmesio jūs skiriate tyrimams, rašydama knygas – jūsų kūriniai atrodo labai realistiški ir psichologiškai nuodugniai ištirti.</strong></p> <p>– Aš beveik neatlieku tyrimų, tačiau rašau temomis, apie kurias daug galvoju, ir apie dalykus, kuriuos jau žinau. Faktinė analizė yra rizikinga, nes galiausiai romanas gali tapti panašus į žurnalistinį kūrinį, o ne grožinę literatūrą. Rašytojai, kurie kurdami knygas atlieka daug tyrimų, dažnai jaučia poreikį pademonstruoti savo žinias. Aš rašau apie viduje jau sukauptas žinias. Romanai gali būti artimi man pačiai, tačiau daugiau tai visgi yra pavyzdžiai to, kas gali nutikti, bet nebūtinai tai, kad iš tiesų įvyko. Aš visuomet panaudoju savo gyvenimo patirtis, tačiau knygos nėra tiksli jų kopija.</p> <p><strong>– Manau, skaitant jūsų knygas neretam skaitytojui pirmiausia į galvą šaunanti mintis yra – kaip moterys įsimyli tokius vyrus? Ir kodėl jos nepasimoko iš savo klaidų, apie ką ir rašoma jūsų naujoje knygoje? Ar jūs pati, rašydama knygas, pati radote sau atsakymus į šį klausimą?</strong></p> <p>– Moterys įsimyli dėl įvairiausių priežasčių. Tačiau lengviau įsimylėti vyrą, kuris pasiruošęs leistis į santykius su meilės ieškančia moterimi, kuris rodo dėmesį net tuo atveju, kuomet nėra pasiruošęs tęsti santykius. Savimeiliai žmonės paprastai yra charizmatiški ir žino, kaip manipuliuoti kitais, jie daro tai pasąmonėje, net neplanuodami to, tai tarsi jų antroji prigimtis, ir tai leidžia tokiems žmonėms moteris, išsiilgusias meilės, suvilioti.<br /> <br /> Esteros atveju ji racionaliai supranta, kad du žmonės nėra visiškai vienodi, tad ji galvoja, kad nėra priežasčių galvoti, jog jai du kartus nepasiseks. Ir kadangi ji emociškai smarkiai įsitraukia į šiuos santykius, per vėlu juos nutraukti – jų malonūs susitikimai leidžia tikėtis vilties ateityje. Be to, jis suteikia jai vilties, elgdamasis dviprasmiškai ir ambivalentiškai.<br /> <br /> <strong>– Nors jūsų knygos yra grožinės literatūros kūriniai, kai kurie vertina jas ir kaip savotišką terapijos formą. Ar savo knygose įžvelgiate ir tam tikrą savipagalbos, savęs suvokimo funkciją? Kokia, jūsų nuomone, yra jūsų kūrinių paskirtis?</strong></p> <p>– Visiškai ne – nemanau, kad tai yra terapijos forma. Man knygų rašymas yra sunkaus darbo, kai kuriais atvejais pareikalaujančio ir kelių metų pastangų, rezultatas. Reikia sugebėti kontroliuoti istoriją, personažus ir jų motyvus, kad kūrinys būtų įdomus skaitytojams. Tačiau jeigu skaitytojams šių knygų skaitymas tampa saviterapija, tebūnie.</p> <p>Mano literatūros paskirtis yra parodyti tikrąjį pasaulį, glūdintį už uždangos, frazių ir melo.</p> <p><strong>– „Be įsipareigojimų“ yra knygos „Estera. Romanas apie meilę“ tęsinys. Kodėl nusprendėte pratęsti Esteros Nilson istoriją? Ar nutarėte, kad pirmajame romane šis personažas nebuvo iki galo atskleistas?</strong></p> <p>– Manau, kad ir pirmajame romane šis personažas buvo pakankamai išvystytas, tačiau antrajame pavyko dar geriau. Tačiau svarbiausia – aš norėjau parašyti apie du pasmerktos meilės ir santykių aspektus. Pirma, susižavėjimą, į kurį iš tiesų neatsakoma tuo pačiu, ir antra – meilužės ir jos neištikimo mylimojo situaciją. Jau gana anksti pradėjusi rašyti šią istoriją, suplanavau, kad tai bus dvi knygos.</p> <p><strong>– Kalbant apie santykius, yra daugybė posakių – meilėje kaip kare, meilėje taisyklės negalioja ir t.t. Ir kiekviena meilės istorija yra vis kitokia. Tačiau skaitant jūsų knygas atrodo, kad iškyla tų taisyklių ilgesys – netgi situacijose, kuriose emocijos, o ne portas, logika užvaldo elgesį.&nbsp;</strong></p> <p>– Taip, nereikia aiškių nustatytų normų ir taisyklių mūsų elgesiui, kad neįskaudintume vieni kitų. Manau, kad daugiau ar mažiau egzistuoja natūralios taisyklės, kurios atitinka mūsų empatiją. Abu mano romanai iš tiesų ir yra apie tas nerašytas taisykles, apie tai, kaip jos sulaužomos, apie tai, ar pateisinama yra jas pažeisti. Būtent dėl to, kad meilė yra susijusi su jausmais, o ne logika ir racionalumu, mums reikia vadovautis tokiomis elgesio taisyklėmis. Be to, net būdami įsimylėję, mes sugebame apmąstyti savo elgesį, motyvus.<br /> <br /> <strong>– Jūsų knygos išverstos į skirtingas kalbas, išleistos skirtingose valstybėse. Ar jaučiate, kad suvokiant jūsų kūrinius egzistuoja kažkokie kultūriniai skirtumai? Ar girdėjote atsiliepimų ir iš Lietuvos?</strong></p> <p>&nbsp;– Kol kas negirdėjau jokių atsiliepimų iš Lietuvos, tačiau turbūt išgirsiu juos per knygų mugę. Vienintelis kultūrinis skirtumas, kurį pastebėjau, yra tarp katalikiškų ir protestantiškų šalių. Atrodo, kad katalikiškose šalyse žmonės iš tiesų suvokia natūralias taisykles ir teises, apie kurias kalbėjau atsakydama į ankstesnį klausimą; kad negalima interpretuoti įvykių taip, kaip norisi pačiam, individualiai, pagal savo paties sukurtas taisykles. Pasaulyje egzistuoja struktūra, jis nėra chaotiškas; žmonių tarpusavio santykiai priklauso nuo tam tikrų logiškų mūsų elgesio interpretacijų; negali būti nihilizmo ar nerūpestingos laisvės kitų sąskaita.</p> <p>Jeigu paimtume vieną iš mano knygos pavyzdžių – Estera galvoja, kad jeigu kažkas tris kartus su ja permiega po trijų mėnesių nuolatinių vakarienių, susitikimų, kalbų, jis tam tikriems dalykams įsipareigoja, ir manau, ji visiškai teisi prieidama tokios išvados. Panašu, kad katalikai ir Aristotelio mintimis sekantys žmonės sutinka su manimi, nihilistai ir reliatyvistai ne.</p> <p><strong>– Viename savo interviu sakėte, kad jūsų romanai taip pat gimsta iš noro parodyti, kaip kalba gali būti panaudojama išreikšti jausmus.</strong></p> <p>– Taip, mano ambicija buvo parašyti romaną apie meilę, kurį skaitant iš jo stiliaus, kalbėjimo tono, sakinių ritmo būtų perteikiami tokie jausmai, kokius jautė ir Estera.</p> <p><strong>– Jūs dalyvausite Vilniaus knygų mugėje. Daug rašytojų sako, kad jie yra intravertai, taigi susitikimai su didelėmis auditorijomis jiems neretai yra iššūkis. Kaip yra jūsų atveju? Kiek svarbūs yra susitikimai su skaitytojais?</strong></p> <p>– Aš mėgstu susitikimus su savo skaitytojais, esu pripratusi kalbėti prieš dideles auditorijas. Rašyti aš mėgstu namie, tačiau man patinka ir kalbėti apie savo darbą. Nėra didelio tikslo rašyti, jeigu niekas to neskaito ir niekam tai nerūpi.</p> <p><strong>– Kokie yra jūsų rašymo įpročiai? Kiek laiko paprastai užtrunka vienos knygos rašymas?</strong></p> <p>– Aš dažniausiai rašau kasdien, išskyrus vieną dieną, kuomet ilsiuosi. Rašau rytais ir šiek tiek po priešpiečių. Tačiau vėliau mano protas pavargsta, – jeigu tęsčiau rašymą, tai taptų destruktyvu, pradedu gadinti, ką esu parašiusi, imu blogai galvoti apie savo darbą ir save, ir tuo metu laikas sustoti. Tada aš stengiuosi skaityti, jeigu dar nesu pernelyg išvargusi.</p> <p>Romano rašymas užtrunka metus ar dvejus, priklausomai nuo to, kokius kitus darbus tuo metu turiu padaryti. Aš rašau ganėtinai lėtai, daug kartų perrašau savo tekstą, kol galiausiai esu patenkinta juo.</p> <p><strong>– Kaip žurnalistika pakeitė jūsų kaip rašytojos darbą?</strong></p> <p>– Aš nelaikau savęs žurnaliste, esu rašytoja, kurios publikacijos kartais publikuojamos laikraščiuose. Du kartus per mėnesį mano skiltis publikuojama leidinyje „Dagens Nyheter“, šiose publikacijose trumpų esė forma rašau savo mintis apie visuomenę, nagrinėju filosofines temas.</p> <p><strong>– Kokias knygas galėtumėte įvardinti kaip padariusias jums didžiausią įspūdį? Pavyzdžiui, skaitant jūsų knygas man į mintis atėjo Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“.</strong></p> <p>– Mano mąstymui didelę įtaką padarė Platonas. Kalbant apie rašymo stilių, mane įkvėpė Georges Simenonas, Grahamas Greene'as, Albert Camus ir kai kurie XX amžiaus švedų autoriai. Kas liečia meilės temą, mane įkvėpė Charlotte Bronte („Džeinė Eir“) ir kai kurie kiti autoriai.</p> <p>&nbsp;<strong>– Manau, kad didžioji dalis jūsų knygų skaitytojų yra moterys. Kokius atsiliepimus gaunate iš vyrų? Ar manote, kad jie jūsų kūrinius vertina iš visiškai kitokios perspektyvos?</strong></p> <p>– Ne tik vyrai, bet ir moterys labai skirtingai vertina mano romanus apie Esterą. Kai kurie vyrai sako, kad jie jaučiasi Estera ir visuomet tokie buvo. Tai yra tarsi muzika mano ausims – tokiai universalistei, kokia esu aš.</p> <p><strong>– „Be įsipareigojimų“ taip pat nagrinėja meilužės vaidmenį kultūroje. Šie dešimtmečiai pažymėti besikeičiančių lyčių santykių. Ar galvojate, kad meilužių santykis kažkiek keičiasi ar iš esmės lieka tos pats šiais didesnės laisvės laikais?</strong></p> <p>– Būtų logiška galvoti, kad meilės santykiai ir tai, kaip mes juos matome, keisis besikeičiant lyčių santykiams. Tiesa, šiuo metu nematau jokių naujų lyčių santykių pokyčių; vietoje to matau erzinančią tendenciją, kuomet moterys sako esančios silpnos, pažeidžiamos, neliečiamos, o tuo pačiu metu reikalauja, kad jos būtų vienintelės savo troškimų ir tikslų interpretuotojos. Tačiau prieš tam nutinkant, santykiai tapo lygesni, moterys įgavo tas pačias teises būti laisvos, siekti savo tikslų kaip vyrai ir atitinkamai elgtis. Būtent taip elgiasi ir Estera, tačiau nepasiekia gerų rezultatų. Tačiau noriu pažymėti ir tai, kad jai su šiais dviem meilužiais nebūtų pasisekę geriau ir tuo atveju, jeigu ji būtų buvusi pasyvi.</p> <p>Audrius Ožalas, <a href="https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/esteros-autore-l-andersson-mano-romanai-yra-apie-nerasytas-meiles-taisykles-ir-tai-kaip-jos-sulauzomos-286-923576" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a><br /> <br /> &nbsp;</p> <p><br /> <br /> &nbsp;</p> <p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorius</em></p> <p><em>Lisbeth Larsson yra švedų literatūrologė, profesorė, bendradarbiauja su dienraščiu Göteborgs-Posten.</em></p> <p><em>Tema</em></p> <p><em>Estera Nilsson grįžta. „Be įsipareigojimų“ yra Lenos Andersson 2014 metais literatūrine Augusto premija apdovanoto romano „Estera. Romanas apie meilę“ tęsinys.</em></p> <p>Romanu „Be įsipareigojimų“ Lena Andersson toliau atvirai kalba būriams sužeistų širdžių. Estera Nilsson vėl myli vyrą, su kuriuo negali būti kartu.</p> <p>Nedaug romanų pastaraisiais metais buvo tiek narstomi kultūros puslapiuose, kaip Lenos Andersson „Estera. Romanas apie meilę“. Tai užmena mįslę: kodėl šis puikiai parašytas, tačiau gana paprastas romanas apie moterį, nesuprantančią patriarchato taisyklių, galiojančių šiuolaikiniuose meilės žaidimuose, sukelia tokius stiprius jausmus?</p> <p>Dalyvavau keliuose susitikimuose su Lena Andersson Švedijos knygų mugėje ir pamažu pradėjau suprasti, kad tai yra kažkas didelio ir galingo. Eilės rikiavosi ir sales greitai užpildė 50-60 metų amžiaus moterys. Atmosfera buvo pakili, o publikos atsakas pribloškiantis. Žmonės pritariamai linkčiojo, kikeno ir baksnojo vienas kitam į pašonę. Gryna fanių atmosfera.</p> <p>Lyg Lena Andersson būtų pataikiusi tiesiai į sužeistas moteriškos publikos širdis. Lyg būčiau tapusi modernios kolektyvinės meilės tragedijos liudininke.</p> <p>„Estera. Romanas apie meilę“ pasakoja, kaip dvi nesuderinamos intymių santykių tarp vyrų ir moterų taisyklių sistemos priešinamos viena kitai.</p> <p>Iš vienos pusės, tai yra romanas apie moterišką atsidavimą ir vyrišką išnaudojimą. Iš kitos – apie žaidimo taisykles ir tebevykstančią galios kovą tarp lyčių. Kartu su 2014 m. Švedijoje išleistu tęsiniu „Be įsipareigojimų“ šis romanas turėtų būti įtrauktas į visus kultūros istorijos kursus apie elgseną ir papročius dvidešimt pirmame amžiuje kaip privalomas kūrinys.</p> <p>Naujajame romane „Be įsipareigojimų“ Estera sutinka dar vieną „kultūros žmogų“, kuris vienu metu nori paragauti visų ant stalo esančių patiekalų. Esteros širdis kaip mat suliepsnoja. Jau per antrąjį jų susitikimą Estera teigia norinti nugyventi savo gyvenimą su juo. Jis atsisako ir primena faktą, kad yra vedęs ir net neketina skirtis. Priešingai nei Hugo Raskas ankstesnėje knygoje, Olofas Stenas kalba aiškiai. Bet tik ne veiksmais.</p> <p>Užtat Esteros žodžiai ir veiksmai aiškūs. Ji žino, ko nori, ir kovoja dėl to su neblėstančiu užsispyrimu ir energija. Toks elgesys būtų skatinamas, jei taip elgtųsi vyras, galbūt net žadintų tam tikrą susižavėjimą, bet kai taip elgiasi moteris, tai atrodo kaip gryna kvailystė. Taip mano ir jos draugės, su kuriomis Estera nuolatos bendrauja telefonu.</p> <p>Lenos Andersson pasakojimas apie Esteros kelius ir klystkelius, kad ir kokie jie būtų tragiški, tikrai prajuokina. Ne mažiau linksmas yra draugių choras, kuris lyg graikiškoje tragedijoje gieda savo giesmes. Andersson tiksliai ir įžvalgiai aprašo Esteros saviapgaulę, pastangas ir kompromisus.</p> <p>Romane „Be įsipareigojimų“ Andersson dar labiau ištobulino savo pasakojimo techniką ir artėja prie Jane Austen aukštumų, gebėdama būti ir arti savo veikėjų, ir išlaikyti atstumą. Kaip ir Austen, Andersson kuria laikmečio pasakojimą. Esteros asmeninių kančių vaizdavimas tampa didesnio pasakojimo apie moteris ir vyrus dalimi. Romane „Be įsipareigojimų“ aidi tūkstančiai kitų pasakojimų apie vyrus be įsipareigojimų ir moteris, kurios myli per daug.</p> <p>Lena Andersson tapatinasi su pagrindine veikėja moterimi, bet kartu lyg šalto oro gūsiais apsupa ją ironiškais komentarais. Kartais atrodo, kad šis dvilypumas slypi pačios Esteros viduje. Ji nekvaila. Ji tik tiki savo jausmu labiau nei sveiku protu. Ir tai jai reiškia tikrąją meilę.</p> <p>Kaip ir Jane Austen šedevre „Protas ir jausmai“, romane sprendžiama, ar ir kaip galima šiuos dalykus suderinti. Nors Jane Austen pabrėžė “ir”, turėdama omenyje, kad moteris privalo suvaldyti meilę ir jausmais, ir protu, regis, kad šie du dalykai dabar, praėjus daugiau nei dviem šimtams metų, atsiskyrė. Estera sugeba ir mąstyti, ir jausti. Tam tikrais atžvilgiais ji yra nepakenčiamai racionali ir įžvalgi mąstytoja, tačiau kitais – nesąmoningai jausminga. Jos problema – “ir” praradimas: ji paprasčiausiai negali suderinti sveiko proto ir jausmo, visą laiką pamina pirmąjį pastarojo naudai. Tą patį, tik atvirkščiai, galima pasakyti apie aktorių Olofą Steną, Esteros meilės objektą naujame romane. Šį vyrą valdo sveikas protas, jis žaidžia jam patinkančiu jausmu, bet jo nesuvokia. Jei Andersson ir moralizuoja, tai tik dėl Olofo.</p> <p>Priešingai nei ankstesniame romane, kuriame Andersson leido Esterai paleisti savo meilės objektą ir patyliukais pareiti namo su pabrukta uodega, šiame romane Estera atakuoja jį. Ji paprasčiausiai neleidžia jam pasprukti. Tai duoda pamokančių rezultatų, kurių negaliu atskleisti.</p> <p><em>Pagal užsienio spaudą parengė Viltautė Zarembaitė.</em></p>
<p>Lena Andersson grįžta, o kartu ir jos pagrindinė veikėja Estera Nilsson.</p> <p>Į klausimus atsako rašytoja.</p> <p><strong>Estera Nilsson grįžta naujajame romane. Ar ji išliko tokia pati?</strong></p> <p>Taip. Ji vis dar tokia pati, gyvenanti viltimi, ilgesiu, euforija ir besiremianti logiškomis išvadomis, kurios kartu ir teisingos, ir klaidingos.</p> <p><strong>Ar ji jums dar patinka?</strong></p> <p>Estera yra <em>kieta</em>, kaip pareiškė romano veikėjas Olofas Stenas, jos meilužis. Taip pat jis teigia, kad jos neparankiai uždaras būdas yra teigiama savybė. Aš sutinku su juo. Jis gerai charakterizuoja Esterą. Aš ją labai mėgstu. Ji niekad nepasiduoda ir laiko dorumą vertybe.</p> <p><strong>Sakoma, kad sėkmingo kūrinio tęsinys yra blogiausia, ką autorius gali sugalvoti. Kaip sekėsi jums?</strong></p> <p>Tai buvo rizikinga ir ši mintis man slėgė, bet kadangi knygą rašiau nuo 2010 metų, kai šis pasakojimas buvo mano pagrindinis užsiėmimas, jau prieš metus buvo aišku, kad tai nepaveikė mano rašymo. Praėjusius metus paskyriau romano užbaigimui, jį tvarkiau, gludinau, taisiau, papildžiau, formavau. Bet viskas jau buvo savo vietose anksčiau. Per pusantrų metų, 2011-2012 metais, lygiagrečiai rašiau „Estera. Romanas apie meilę“ ir „Be įsipareigojimų“.</p> <p><strong>Apie jūsų romaną buvo parašyta daug tekstų, jūs ir jūsų pagrindinė veikėja buvote išnarstytos visais įmanomais atžvilgiais. Kaip tai išgyvenote?</strong></p> <p>Susidomėjimas ir žavėjimasis knyga man buvo tik malonus. Tiesa, mažiau, kai lietė mano pačios asmenį. Bet pati per daug nesigilinau, dėl to nežinau, kiek apie tai yra parašyta.</p> <p><strong>Jei paklausčiau to paties, ko klausiau apie Esterą: Ar jūs išlikote tokia pati? Kas pasikeitė jūsų gyvenime </strong><strong>2014 metais</strong><strong>, kai </strong><strong>gavote literat</strong><strong>ūrinę Augusto premiją?</strong></p> <p>Aš pati jaučiuosi taip pat, bet to, kaip mane mato kiti, kontroliuoti negaliu. Nežmoniškai daug keliavau dėl knygos ir dalyvavau susitikimuose visoje Švedijoje. Kelionių traukiniu metu užbaigiau naują knygą. Esu šiek tiek pavargusi, bet patenkinta, kad užbaigiau šį tikrai didelį projektą, kurį jau senokai buvau nusprendusi įgyvendinti. Vėliau laukiau drąsos, stiprybės, jėgų ir gebėjimų pateikti medžiagą teisingai. Pasiruošimas užtruko iki 2010 metų, nors buvau viską sugalvojusi jau 2006 metais ar anksčiau.</p> <p><strong>Ar jūsų asmens viešumas jums trukdo?</strong></p> <p>Tai priklauso nuo to, kaip tai išreiškiama. Bet visuomet apsidžiaugiu, kai prieina skaitytojas ir padėkoja. Fantastiška, kai kūrinys, į kurį įdėjai tiek daug vargo, giliai sujaudina žmones. Viešumą daugiausia vertinu kaip laikiną.</p> <p><strong>Persikėlėte į Stokholmo priemiestį Tensta, kur užaugote. Kas suviliojo grįžti namo?</strong></p> <p>Kaina būsto, kurį nusipirkau. Man buvo nusibodę gyventi ankštai ir nuomotis būstą. Tenstoje galėjau įpirkti erdvesnį butą. Be to, man atrodo priimtiniau gyventi vidury mišrios ir šiuolaikinės migracijos prisisunkusios Švedijos. Tensta dar nėra kosmopolitiška, bet gyventojai – jau yra, todėl tai laiko klausimas.</p> <p><strong>Estera yra poetė – bet knygos apie ją rašomos griežta proza. Ar yra poezijos, kurią vertinate kaip rašytoja, nors ir nerašote lyrikos?</strong></p> <p>Esteros Nilsson poezija yra nelyriška ir griežta. Poezija yra mano pagrindinis įkvėpimas kalbos ir tikslaus, kūrybingo ir efektyvaus pasakojimo klausimais. Tai tam tikra rūšis dalykiškos, tikros, nuogos, suprantamos poezijos, kuriai atstovauja Gunnaras Ekelöfas, Werneris Aspenströmas, Kristina Lugn, Charles Reznikoffas, Ulfas Karlas Olovas Nilssonas, Tua Forsström, Claes Anderssonas, Emily Dickinson, Stigas Sjödinas, Sonja Åkesson, Majken Johanssonas, Jacques Prévertas, Larsas Norénas, Päras Thörnas.</p> <p><strong>Dalyvausite Knygos dienoje Malmėje ir turėsite dar vieną progą pasikalbėti su skaitytojais ir atsakyti į jų klausimus. Apie ką dažniausiai jūsų skaitytojai nori diskutuoti su jumis?</strong></p> <p>Kodėl Estera „is so clever and yet so stupid“, kaip suformulavo suomių žurnalistė; kaip gali būti, kad žmogus gali būti ir kvailas, ir protingas, ir kodėl ji elgiasi būtent taip, kaip ji elgiasi. Išskirtinai mažai žmonių domisi, kodėl galima taip nesirūpinti kitais žmonėmis ir savo santykiais, kaip elgiasi Hugo Raskas, pagrindinis romano „Estera. Romanas apie meilę“ veikėjas. Regis, kad dauguma tai laiko savaime suprantamu dalyku.</p> <p><em>Pagal užsienio spaudą parengė Viltautė Zarembaitė.</em></p>
<p>Kviečiame klausytis žurnalisto Audriaus Ožalo parengtos knygos „Be įsipareigojimų“ apžvalgos:</p> <p>https://www.ziniuradijas.lt/laidos/renkuosi-knyga/l-andersson-be-isipareigojimu?soundtrack=1</p>
2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €