Kraujas mėlynas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Kraujas mėlynas

Kraujas mėlynas
Autorius: Undinė Radzevičiūtė
Prekės kodas: 9789986399308
Pavadinimas Kraujas mėlynas
Žanras romanas
Metai 2017
Psl. skaičius 360 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-930-8
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3.5 cm
Kaina: 12.00 €
Kiekis:  

Ką įkaitins mėlynas kraujas, atvėsins tik mirtis

Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.

Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.

 

<p>Viena įdomiausių Lietuvos kūrėjų vadinama rašytoja Undinė Radzevičiūtė išleis naują romaną „Kraujas mėlynas“, kuris knygynuose pasirodys jau vasario pirmosiomis dienomis. Unikaliu stiliumi pasižymintys autorės kūriniai net keturis kartus buvo patekę į kūrybingiausių metų knygų sąrašus, du kartus į geriausių metų knygų sąrašus, o 2015 m. romanas „Žuvys ir drakonai“ įvertintas prestižine Europos Sąjungos literatūros premija ir Lietuvių PEN centro išrinktas tarp geriausių dešimtmečio knygų. Šiuo metu yra kilęs didelis užsienio leidėjų susidomėjimas rašytojos knygomis. Jos verčiamos į 7 Europos kalbas, autorei skiriamas nemenkas tarptautinis dėmesys.</p> <p>Kiekvieno naujo U. Radzevičiūtės kūrinio pasirodymas skaitytojų ir kritikų sutinkamas kaip literatūros įvykis. Originalus, nepakartojamas rašymo stilius, savita estetiškai išbaigta struktūra, koncentruota mintis U. Radzevičiūtei leidžia užimti išskirtinę aiškiai apibrėžtą vietą šiandienos literatūros tradicijoje. Savo kūriniais rašytoja įrodė gebanti praplėsti šiuolaikinės lietuvių romanistikos ribas.</p> <p>Kaip pristatydama naująjį romaną „Kraujas mėlynas“ teigia autorė: „Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai sidabro dalelės į šeimos kraują patenka keletą šimtmečių iš eilės, tas kraujas tampa lyg užnuodytas. O užnuodytas kraujas didina žmogaus ambicijas.“</p> <p>Didelės ambicijos ne visada pavojingos, bet jei susiklosto palankios aplinkybės joms augti, galima lengvai pasiekti tą ribą, kai jos pradeda naikinti viską aplinkui. Netgi patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, ir tuos, kurie su juo, į mirtį.&nbsp;</p> <p>Šis romanas pasakoja apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią čia pat, už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje. Beje, kūrinio pradžioje pateikiama labai intriguojančių detalių apie ryšį, siejantį šią giminę su pačia autore.<br /> Kūriny Europos viduramžiai &nbsp;jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Bernhardas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis mano, kad pasaulyje viskas įmanoma, reikia tik įtikinamos priežasties veikti.</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Ne per seniausiai knygynuose pasirodęs „Kraujas mėlynas“ nustebino galbūt ne tiek novatoriškumu, kiek įvairių kūrybos bruožų subalansavimu: kaip „180“, šioje istorijoje randame vieną veikėją, kuris pakilęs iki vadovaujamų pareigų galiausiai iš dalies dėl prastų sprendimų, iš dalies dėl likimo užgaidų praranda savo pasiekimus; kaip „Žuvys ir drakonai“, tai istorinėmis žiniomis paremtas romanas; kaip „Baden Badeno nebus“, čia pavyksta suderinti humoristinės ir rimtosios literatūros bruožus (lengvas stilius palengvina skaitymą, bet neatitraukia dėmesio nuo istorinių faktų, paskatina jais domėtis); „Frankburgas“ perskaičius šį romaną, tiksliau, jo prologą ir du epilogus, dabar nušvinta kitomis spalvomis, pasirodo, rašytoja abiejuose kūriniuose sujungia savo giminės paieškas; galiausiai, kaip ir „Strekazoje“, čia rasime daug juodojo humoro.</p> <p>Manau, kad šis romanas tik patvirtina teiginį, jog Undinė Radzevičiūtė puikiai jaučiasi šiandieniame literatūros pasaulyje. Istorinio romano žanras, tiesus kalbėjimas, subtilus humoras – šiomis savybėmis galima nusakyti receptą, kuriuo vadovaujantis rašant romaną dabar galima tikėtis sėkmės. Žinoma, ne viską įmanoma nusakyti taip paprastai, Undinei Radzevičiūtei galima priskirti ir savitą teksto struktūros bei žodžio pajautą arba, kitais žodžiais, rašytojo talentą. Dėl šito dalyko aplink ją turbūt ir susibūrė gerbėjų būrys, pasiryžęs nepraleisti pro akis nė vieno kūrinio. Tokiu atveju galima sakyti ir taip: skaito autorę, o ne knygą.</p> <p>„Kraujas mėlynas“ – brandžiausia autorės knyga. Visos iki jos pasižymi tam tikru tematiniu ir stilistiniu lengvabūdiškumu, kuris padaro Undinės Radzevičiūtės knygas iki galo neapibrėžtas, atviras interpretacijoms. Jas sunku priskirti kuriai nors siauresnei kategorijai, sunku trumpai vienu sakiniu nusakyti, apie ką jos. „180“ buvo žingsnis kita – paprastumo – kryptimi ir „Kraujas mėlynas“ tai pratęsia, tik jau brandžiau. Tai istorinis romanas apie Livonijos ordino magistrą. Žinoma, ne vien apie jį, tačiau tai yra siužeto ašis, nuo kurios per daug nenutolstama. Šiame romane skaitytojas neras daug galimybių savo interpretacijoms.</p> <p>Taip pat tai pati vyriškiausia rašytojos knyga. Vaizduojamas rūstus viduramžių riterių ir dvasininkijos pasaulis, kur moterims vietos, rodos, nebuvo. Taigi čia nė viena jų neatsiduria dėmesio centre, o figūruoja daugiausia kaip intrigų objektas. Galima sakyti, knyga paneigia garsų posakį cherchez la femme, nes pagrindinė veikėjų motyvacija – pinigai, valstybių teritorijos, įtakingi postai. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Manau, toks autorės sprendimas iš dalies nepasiteisina, nes sukurtas pasaulis atrodo vienpusiškas, juk romantinių santykių (žmonų ar meilužių) įtaka politikai abejoti nereikėtų: „Magistras nori įžengti į Rygą dar iki vestuvių, kad princesė Helena dar iki vestuvių spėtų pamatyti jo triumfą?“ (p. 130) Tačiau romane ši pasakojimo linija taip ir lieka neišplėtota. Galima padaryti ir bendresnę išvadą: tai būdinga visai Undinės Radzevičiūtės kūrybai. „Žuvyse ir drakonuose“ netgi matome laiko ir kultūros skiriamus vyrų (XVIII a. Kinija) ir moterų (XXI a. Europa) pasaulius. Nors romantiniai jausmai ir santykiai čia figūruoja, tema nėra plėtojama. Šiokia tokia išimtis būtų „Strekaza“, kurios antroje dalyje istorija ir koncentruojasi į vyro ir moters santykius. Vėliau autorė apleido šią temą. Kodėl? Mano mintys tebūtų spėliojimai, tad atsakymo nepateiksiu. Tačiau esu tikras, kad tinkamai įvilkta į romano formą romantinių santykių tema „Kraują mėlyną“ būtų padariusi visavertiškesnį.</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2017/05/19/undines-radzeviciutes-kuryba-iii-parduoti-knyga/" rel="nofollow" target="_blank">Šiaurės Atėnai</a></p>
<p><strong>Neseniai rašytoja Undinė Radzevičiūtė išleido savo naują knygą „Kraujas mėlynas“, – ironišką istorinį romaną, kurio pradžia, anot autorės, buvo giminės šaknų ieškojimas. „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė“, – apie šio romano istorinį pagrindą, duodama interviu 15min sakė U.Radzevičiūtė.</strong></p> <p>U.Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos laureatės, naujas romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tai istorinis romanas, kuriame gausybė išdavysčių, intrigų, tai – pasakojimas apie Borchų giminės atstovų bandymus siekti valdžios, jų ambicijas, dažnai nepamatuotas. Šios Livonijos kronikos papasakotos U.Radzevičiūtei būdingu stiliumi – taupūs, grakštūs sakiniai, viską persmelkianti ironija.</p> <p>– Iš šios knygos įžangos ir epilogo aiškėja, kad ši knyga gimė iš giminės istorijos tyrinėjimų. Ir anksčiau esate kalbėjusi apie iš Kurliandijos atvykusią jūsų šeimą. Kiek šioje įžangoje yra tiesos, o gal įdėjote į tokį temos pristatymą šiek tiek fikcijos, žaidimo? Kiek tikrovę atitinka įžangoje esantys pasakojimai apie jūsų giminės narius, prosenelius? Kiek kūriniuose jums apskritai iki šiol svarbus buvo biografiškumas?</p> <p><em>– Tai tikra liūdna istorija. Ten viskas tikra: ir vagonas baldų, ir užgrobtas dvaras, ir Mitau, ir nuotraukos, ir „štrauso“ plunksna, ir pavardės. </em></p> <p><em>Ir net dialogai tikri. Net tos varnos tikros. Ir jei varna nebūtų atsisėdusi man ant galvos, aš nebūčiau ėmusis tos knygos.</em></p> <p><em>Jau kažkur minėjau, kad visada rašau knygas apie tai, kas man įdomu arba svarbu. Todėl ta prasme jos visada biografiškos.</em></p> <p>– Po knygos „Žuvys ir drakonai“ išleidimo jūs pasukote į visai kitokį žanrą, išleidusi „180“, kurį netgi buvo galima apibūdinti kaip detektyvinį siužetą turintį romaną. Dabar – istorinis romanas. Kaip galima suprasti, būtent giminės šaknų ieškojimas nulėmė šį žanrą. Ar buvo ir kitų priežasčių?</p> <p><em>– Pirmiausia tai buvo giminės šaknų ieškojimas. Tačiau istorinio romano rašymas bent pradžioje yra labai malonus. Jis primena kompiuterinį žaidimą „Minesweeper“. Jei paspaudi sėkmingą kvadratėlį, staiga atsidaro didžiulis laukas, apstulbinantis savo medžiagos įdomumu. Iš kitos pusės tai detektyvo darbas: pagal tikrus faktus tu bandai rekonstruoti įvykius. </em></p> <p>– Kiek jums, rašant šią knygą, svarbus buvo istorinis tikslumas? Kaip rinkote istorinę medžiagą šiam romanui? Ką įdomiausio, labiausiai stebinančio atradote tirdama istorinę medžiagą?</p> <p><em>– „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus.</em></p> <p><em>Bazinė medžiaga buvo Livonijos kronikos, Ordino įstatai, Baltijos kilmingųjų sąrašas, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją, ir istorikų, rašiusių apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbai, elektroniniai archyvai, bendravimas su kitais žmonėmis ieškančiais savo borchiškųjų šaknų, galiausiai išlikusios Livonijos pilys.</em></p> <p><em>Didžiausi atradimai buvo du: kaip tą šeimą vadino Italijoje – mane tai tikrai pribloškė, ir tai, kad Borchų herbas yra identiškas šv. Tomo Beketo herbui. </em></p> <p>– Šiame romane išlieka stiprus ironijos, humoro pojūtis. Atrodo, kad visą šią istoriją rašote su šypsena.</p> <p><em>– Tai greičiausiai mano niekaip neatsikratomas požiūris į pasaulį. </em></p> <p>– Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip atsirado toks knygos pavadinimas?</p> <p><em>– Pirmas knygos pavadinimas buvo „Kraujas mėlynas, dangus pilkas“. Tai turėjo reikšti, kad kraujas kilmingas, o perspektyvų beveik jokių. </em></p> <p><em>Bet aš visų savo knygų juodraščius duodu skaityti savo geriausiam draugui. Ir jis visada būna kuo nors labai nepatenkintas. Šį kartą jis pareikalavo, kad aš sutrumpinčiau pavadinimą iki „Kraujas mėlynas“, nes jam labiau patiko idėja knygos pradžioje, kad mėlynas kraujas – užnuodytas kraujas. </em></p> <p><em>Ir manau, kad jis teisus.</em></p> <p>– Knygoje „Žuvys ir drakonai“ rašėte apie Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimus. Šioje irgi randame tų kultūrų susidūrimų. Kiek jums pačiai svarbus daugiakultūriškumas?</p> <p><em>– Man jis labai įdomus, bet labiau kultūrine prasme, o ne politine. </em></p> <p>– Vienas iš knygos motyvų – nepamatuotos ambicijos, didžiuliai su realybe prasilenkiantys užmojai. Rašote apie senus laikus, tačiau kiek čia galima įžvelgti ir šiuolaikinės visuomenės aspektų? Sakoma, kad viena iš istorinių romanų funkcijų yra žvelgti į dabartį praeities akimis.</p> <p><em>– Viena iš kelių pagrindinių knygos idėjų yra apie tai, kad pasaulis kartais griūva ir nieko nedarant, ir iš visų jėgų stengiantis jį sutvarkyti. Kartais nuo to bandymo jį sutvarkyti jis griūva dar greičiau. Tai aktualu ir šiuolaikiniam pasauliui. </em></p> <p>– Kalbėjausi su jūsų knygą į vokiečių kalbą vertusiu vertėju Corneliumi Helliu, jis teigia, kad „Žuvys ir drakonai“ yra europinio lygio romanas, turintis visas galimybes sulaukti sėkmės vokiškai kalbančiose šalyse. Jūsų knygos leidėjai Vokietijoje, paklausti apie tai, kuo galėtų ši knyga patraukti skaitytojus Vokietijoje, teigė, kad „labai įdomiai atskleisti moterų personažai, juokingi dialogai, originalus būdas rašyti apie Europos misiją Kinijoje“, kad romane šiuolaikiškai ir kosmopolitiškai atskleidžiami Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimai. Kaip jums pačiai atrodo, ar būtent ši jūsų knyga galėtų sulaukti daugiausia dėmesio ir užsienyje?</p> <p><em>– Ji turėtų būti įdomi latviams ir estams, nes Livonijos ordinas buvo keliems amžiams įsitvirtinęs jų teritorijoje. Taip pat ji gali būti įdomi vokiečiams, nes dauguma knygos personažų yra kilę iš Vestfalijos, dabartinės Vokietijos vakarinių žemių. Galiausiai knygos idėjos yra universalios, ir ji galėtų būti įdomi bet kurioje Europos šalyje. </em></p> <p>– Jūsų romanas „Žuvys ir drakonai“ buvo įvertintas Europos Sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro ji buvo išrinkta viena geriausių dešimtmečio knygų. Jūsų knygos vis patenka į kūrybingiausių knygų sąrašus. Kiek jums svarbūs apdovanojimai ir įvertinimai?</p> <p><em>– Pirma premija rašytojui yra tarsi legitimacija, išorinis patvirtinimas, kad jis rašytojas. Ar man svarbūs apdovanojimai ir įvertinimai? Viskas priklauso nuo to, kokie. Pavyzdžiui „Tolerancijos premijos“ man niekas niekada neduotų, o „Pilietinio pavyzdžio“ premijos aš pati nelabai norėčiau. </em></p> <p>– Pabaigai – klausimas apie jūsų literatūrinius pomėgius. Kokias knygas dabar skaitote, kas paliko didžiausią įspūdį, o galbūt kaip tik, nemaloniai nustebino?</p> <p><em>– Kai rašau, aš visai neskaitau, nes tai trukdo rašyti. O tai reiškia, kad beveik nieko neskaičiau dvejus metus. Dabar skaitau labai konceptualią, o kartu lengvai juokingą Enrique Vila-Matas knygą „Bartleby ir kompanija“ (Bartleby y compañía) apie tai, kodėl rašytojai meta rašyti, arba netgi ir visai nepradeda.</em></p> <p>Interviu su rašytoja Undine Radzevičiūte parengė žurnalistas Audrius Ožalas.<br /> <a href="http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-apie-nauja-romana-kraujas-melynas-tai-buvo-gimines-saknu-ieskojimas-286-755132" rel="nofollow" target="_blank">http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-apie-nauja-romana-kraujas-melynas-tai-buvo-gimines-saknu-ieskojimas-286-755132</a></p>
2017 Biržėlis
P A T K P Š S
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930  
Perkamiausios knygos
Kraujas mėlynas
Undinė Radzevičiūtė
Ką įkaitins mėlynas kraujas, atvėsins tik mirtis
12.00 €
Aš sėdėjau Stalinui ant kelių
Markas Zingeris
Nostalgiškas žmogaus gyvenimo epas
10.00 €
Bado šokis
Jean-Marie Gustave Le Clézio
Jaunos paryžietės istorija
7.00 €