Palaužta moteris

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Palaužta moteris

Palaužta moteris
Autorius: Simone de Beauvoir
Prekės kodas: 9789986399544
Pavadinimas Palaužta moteris
Žanras Apysakos
Vertėjas iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė
Metai 2017
Psl. skaičius 264 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Ieva Kuzmienė
ISBN 978-9986-39-954-4
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.8 cm
Kaina: 9.00 €
Kiekis:  

Tai, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna

Šią knygą sudaro trys istorijos: „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Jos intymios kaip susitikimas tête-à-tête. Pavergiančios gyvenimiška išmintimi. Atskleidžiančios, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna. Jų herojės aiškiai suvokia viena – laikas išblėsina norą trokšti ir pakerta galimybę būti trokštama.

„Santūrumo amžiuje“ vaizduojama į šeštąjį dešimtmetį įžengusi moteris. Iš pradžių ji išsiskiria ypač tvirtais principais, bet kuo toliau, tuo labiau, veikiama šeiminių ir karjeros aplinkybių, praranda pasitikėjimą savimi. Ji suvokia kad jai nebepavyks bendrauti su sutuoktiniu kaip anksčiau, ir jaučiasi išduota sūnaus. Nesėkmę patiria ir jos paskutinioji knyga. Pagrindinės „Monologo“ herojės duktė nusižudė, išsiskyrusi ji neteko sūnaus globos, jos santykiai su motina – įtempti. Ji monologo forma beviltiškai protestuoja prieš savo šeimą bei visuomenę. „Palaužta moteris“ – tai intymus herojės Monikos dienoraštis. Išėjus iš namų suaugusiems vaikams ir ji ima tolti nuo sutuoktinio ir staiga sužino, kad jis ją apgaudinėja jau aštuonerius metus...

Tai trys nepamirštami gyvenimo išbandymus patiriančių moterų paveikslai, trys iki šiol nė trupučio nepasenusios istorijos, atskleidžiančios skausmingas moters tapatybės paieškas.

Simone de Beauvoir (1908–1986) – prancūzų literatūros klasikė, garsi filosofė, feministė, viena įtakingiausių pasaulio moterų, ilgametė egzistencializmo krikštatėvio, Nobelio premijos laureato Jeano Paulo Sartre’o bendražygė. Garsiausiame savo filosofiniame veikale „Antroji lytis“ autorė filosofiniu požiūriu įvertino moters padėtį visuomenėje. Ši knyga tapo feministinių judėjimų manifestu, o joje esanti tezė „Moterimi ne gimstama – ja tampama“ – šūkiu. Kitoje garsioje savo knygoje „Neapibrėžtumo etika“ ji iškelia pagrindinį egzistencinį šiuolaikinio žmogaus klausimą – kaip elgtis ir kokias vertybes rinktis absurdo akivaizdoje. Ji parodo ne kaip tverti chaosą, o kaip kurti jame. Nepaisant visų konfliktų ir sunkumų, su kuriais rašytojai teko susidurti, jos pasirinktas gyvenimo būdas, pasaulėžiūra ir talentas ją pavertė viena įtakingiausių pasaulio moterų.

– Pasakyk, kodėl taip vėlai grįžti.

 Jis nutylėjo.

 – Jūs gėrėte? Lošėte pokerį? Kur nors ėjote? Tu pamiršai laiką?

 Jis tebetylėjo, kažkaip primygtinai sukinėdamas tarp pirštų taurę. Aš išpyškinau pirmus pasitaikiusius absurdiškus žodžius, kad išmuščiau jį iš vėžių ir išplėščiau pasiaiškinimą:

 – Kas čia darosi? Tavo gyvenime yra moteris?

 Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis atsakė:

 – Taip, Monika, mano gyvenime yra moteris.

<p>Ji nebuvo nuožmi kovotoja už moterų teises, tačiau dabar vadinama feminizmo karaliene. Prancūzų filosofės Simone de Beauvoir mintys milijonams moterų tapo kelrode žvaigžde. Dar Sorbonos universiteto laikais ji gavo Bebrės pravardę, nes, pasak rašytojos, tai bendruomeninis gyvūnas, linkęs pamąstyti, o paskui veikti. Lietuvos knygynus ką tik pasiekė autorės apsakymų rinkinys „Palaužta moteris“ – jis, pasak literatūros kritikų, atskleidžia, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna. Kalbėdama apie savo kūrybą, autorė yra pasakiusi: „Vaizduodavau moteris tokias, kokias jas apskritai matydavau, kokias tebematau: susiskaldžiusias.“ Ta proga siūlome paskaityti garsios filosofės ir literatūros kritikės Julios Kristevos straipsnį, skirtą „Palaužtai moteriai“.</p> <p>1968-ųjų sausį Bebrei sukako šešiasdešimt – santūrumo amžius? Būtent taip vadinasi pirmoji iš trijų apsakymų rinkinyje „Palaužta moteris“, pasirodžiusiame tą patį mėnesį. (Pirmą kartą tekstai buvo publikuoti 1967-aisiais žurnale „Elle“ kartu su Beauvoir sesers Hélène graviūromis.) Knyga tučtuojau susilaukė didžiulės komercinės sėkmės, tačiau nebuvo itin palankiai priimta. Feministės sukritikavo kūrinį dėl „per daug negatyvių“ moterų portretų. Dauguma tokių kritinių atsiliepimų rašytoją palaužė – ji pati tai pripažino. Kaip ir „Gražūs paveikslėliai“, šie trys pasakojimai, iš esmės, neatitiko to meto skaitytojų lūkesčių.</p> <p>Bebrės knygos vientisumas ir nenutrūkstamumas nepriekaištingas: trijuose „Palaužtos moters“ apsakymuose Bebrė skirtingai bando atsakyti į vieną iš nuolatos jai ramybės neduodančių klausimų, vaizduodama sudėtingas trijų moterų situacijas – visos veikėjos, užuot bandžiusios keisti susiklosčiusias aplinkybes, su jomis susitaiko. Kritikus stebino būtent tai, jog šiame rašytojos sukonstruotame pasaulyje veikia bemaž eilinės moterys; moterys, prisiimančios klasikinį vaidmenį šalia vyro, kuriam, paprastai tariant, paskyrė visą savo gyvenimą. Tačiau nesvarbu, ar moteris eilinė, ar ne, Beauvoir romanų atžvilgiu skirtumo dažnai nesijaučia. Sutinkame ir pasigailėtinų marionečių, kurių skruostai pernelyg dažnai nukaista, linkusių greitai netekti pusiausvyros, moterų, kurių gyvenimo siūlas staigiai nutrūksta, kurios greitai praskysta, pamačiusios krūvą spalvotų blizgučių, bet taip pat ir moterų, kurios nykiai savyje užsisklendusios, kaip Ana romane „Mandarinai“, niūriai svarsto apie savo savižudybę – dauguma moterų, kurias vaizduoja Bebrė, sąmoningai mėgina nuo savęs nuslėpti faktą, jog gėdingai bėga nuo laisvės. Jas dar aplanko trupinėlis vilties, kuri veria širdį: „Kas žino? Galbūt vieną dieną ir vėl būsiu laiminga? Kas žino“, – svarsto Ana. Visos šios moterys, besiblaškančios tarp depresijos ir inertiškumo, sprunka tolyn nuo savo troškimų, – nors to ir nenorėjo, – &nbsp;apsitverdamos klaidingomis iliuzijomis.</p> <p>Tarp pasakojimo apie moterį, kuri susitaiko su savo senatve, ir dienoraščio, kurį rašo moteris, niekaip negalinti susitaikyti su tuo, jog buvo išduota, Bebrė įterpia Miurielės „monologą“. Tai – itin žiaurus, nepadorus, pagiežingas, desperatiškas, persunktas saviapgaulės bei sielvarto monologas, jo kulminacijoje išgirstame pamišėlišką kreipinį į Dievą, kuriuo Miurielė nė netiki: „Tu man skolingas šį revanšą, Viešpatie. Reikalauju – suteik man šansą.“ Po šio pasakojimo pateikiamas trečiasis, palaužtos, vyro paliktos moters dienoraštis, smelkte persmelktas slaptų maniakiškų minčių bei užslėpto įtūžio. Dėl jo kilo nemažai nesusipratimų: skaitovių, kurios pačios buvo patyrusios išdavystę, publika (o tokių buvo ištisas legionas) išjautė Monikos širdgėlą, nelaimingos moters išpažintyse išgirdo savo atbalsį bei teisėtus skundus dėl paminto pasitikėjimo. Nors Bebrė ir neigė tokias moterų interpretacijas, vis dėlto pati jautė atsakomybę tapatintis su savo personažo sąmone: iš tiesų, ji labai subtiliai paaiškina Monikos tragediją. Monika buvo priklausoma nuo vyro, kuriam „viską paaukojo“; o juk tokia auka, anot Beauvoir, visada prišaukia apmaudą. Juk ne be priežasties pačios rašytojos motina, „nepajėgdama susiturėti“, „radusi laisvą valandėlę virsdavo tikra furija“ – „pakėlusi triukšmą, juo dusindavo savo širdies kuždesius“... &nbsp;</p> <p>Prie savo personažų, tiksliau, moterų, kurių istorijas pasakoja, Bebrė laikosi prisirišusi ne tam, kad ištiestų joms ranką ir kartu paverkšlentų, bet tam, kad atvertų joms akis ir parodytų, kuriuo būtent momentu jos peržengė ribą, kad tai suvokusios atsisakytų savo fikcijų, apgaulingų pykčių ir melagingų bei guodžiančių šnekų, kurios užliūliuoja protą. „Palaužtos moters“ Monika griebiasi kvailų priemonių: lieja ašaras ir kelia scenas, kelia reikalavimus ir veikiai sugniūžta – ji kenčia. Tačiau toks kentėjimas atrodo beprasmis. Viskas jai atrodo beprasmiška, netgi patarimas bandyti tą prasmę atrasti. Kaip Monika nesusipranta, kad puola žemyn, mėgindama įtikinti draugus, jog jos varžovė yra patikima, skaitydama horoskopus, versdama savo dukras kalbėti? Paskutiniai jos žodžiai: „Aš bijau.“ Monika nepriklauso toms atgrasioms ir savimyloms pamišėlėms, kaip Paula ar Luiza Peron, kitų Beauvoir kūrinių veikėjos. Iš esmės skaitytojos – ir tokių tikriausiai ne viena – daro klaidą tapatindamos save su Monika dėl jos išgyvenamo apmaudo, dėl to paradoksalaus išduotųjų moterų apmaudo, kuris kyla iš suvokimo, jog nebesi mylima, jog tavęs nebetenkina tavo išvaizda, jog sakai dalykus, kurių neturėtum sakyti ar nusižemini iki tokio lygio, kad imi užgaulioti ar plyšauti siekdama išgelbėti tai, kas jau prarasta... Monika įžūlumu šiek tiek nusileidžia Miurielės kliedėjimams ir jos audringam monologui.</p> <p>Paradoksalu, bet susitaikymo nuotaikomis pasižymi pirmasis apsakymas, o ne paskutinysis. „Santūrumo amžiuje“ regime tylią personažo rezignaciją, kuri pamažu transformuojasi ir perauga į tariamą pamišimą ir užlaikytą beprotybę. Bebrė skaitytoją palieka visiškai sutrikusį, pasimetusį tarp dviprasmybių. Taip subtiliai&nbsp; mėginama žadinti skaitytojo smalsumą. Viskas čia sumišę; grėsmė virsta skausmu. Ir nedaug moterų, kai kenčia, sugeba susitvarkyti su ištikusia neganda. Šio apsakymo pagrindinė veikėja nieko nežino apie žiaurų kitų dviejų veikėjų moterų likimą. Andrė, jos vyras, neišdavinėja jos su jaunesne gražuole – kaip Monikos vyras Filipas, skirtingai nei Miurielės dukra, ji nesižudo. Ji nesiruošia virsti pavydžia ir šykščia harpija, kas yra būdinga palaužtai moteriai. Ne taip, kaip vienišė Miurielė, kuri Kalėdų naktį, kai kiekvienoje šeimoje tvyro visuotinis džiaugsmas, aklinai užsidariusi langines plyšauja iki pamišimo. Tačiau čia veikėja susiduria su tikriausiai kur kas rimtesniu likimo išbandymu, nes bet kokie mėginimai taisyti susiklosčiusią situaciją, net ir pasitelkus laisvą valią, yra beviltiški. Tas išbandymas – tai senatvė. Senatvė nėra vienas iš tų nenumatytų atvejų, kaip veikėjų išbandymai kitose dviejose apsakymuose; tai netgi ne liga, kurios būtų galima išvengti ar išsigydyti; kiekvieno žmogaus gyvenime senatvė yra neišvengiama ir negrįžtama. Apsakymas „Santūrumo amžius“ prasideda scena, nuo kurios per nugarą perbėga šiurpas vien dėl to, jog ji tokia įstabiai nežymi: „Ar mano laikrodis sustojo? Ne. Bet rodyklės lyg ir nesisuka. Nežiūrėk į jas.“ Šoko reakcija, su kuria ši moteris pasitinka naująją atvykėlę senatvę, duoda jai impulsą ieškoti būdų, kaip išlikti gyvai, kaip save įtikinti tebesant gyvą, bei imtis veiksmų, kurie tokio amžiaus moteriai nebepritinka.</p> <p>Ji – pripažinta profesorė, išgarsėjusi savo moksliniais veikalais, tačiau paskutinysis jos darbas nesusilaukė pripažinimo: „Mano kūrinys liks toks, koks yra: aš pamačiau savo ribas.“ Tai primena pačią Bebrę. Kažkas skausmingo ir gilaus sieja šį pasakojimą su Bebrės gyvenimu. Abi moterys nekenčia savo senstelėjusio kūno; tiek viena, tiek kita jaučia stiprų potraukį jaunam žmogui, kuris gali jas „įsileisti į savo ateitį“; tiek viena, tiek kita visur jaučia „dulkių skonį“, tiek vieną, tiek kitą aplanko prisiminimai iš tų „grynų kaip deimantai“ laikų, kai pasaulis, kaip ir jų širdys, žydėjo jaunyste.</p> <p>Abi moteris sieja netgi tokios dekoratyvinės detalės, kaip iš kelionių parsigabenti suvenyrai, „portugališki gaidžiai“ ir kontrastingų spalvų audiniai. Ir kai Beauvoir veikėją persmelkia skausminga nuojauta dėl seksualinio saulėlydžio, dėl ko ji tampa „akla ir kurčia“ visam pasauliui, pasigirsta Bebrės atbalsis: „Daugiau niekada jokio vyro...“ Per savo personažą Bebrė atsiskleidžia dar geriau, dar geriau suvokia visa ko universalumą: likimo, kūno, nujaučiančio savo mirtį, jausmų, kurie veikiai gali pražudyti. Beauvoir veikėjai labiau pasisekė: jos santykiai su Andrė viską pergalės. Nors ji ir pergyvena dėl padidėjusio kraujospūdžio, juodu nebegrįžtamai leisis į šį „paskutinįjį nuotykį“ – dviese. Tačiau vargu, ar toks scenarijus būdingas pačiai Bebrei: ji žino, kad pavojai Sartre’o gyvenime – dažnas palydovas...</p> <p>Julia Kristeva</p> <p>Versta iš: <em>Re)découvrir l'oeuvre de Simone de Beauvoir : Du "Deuxième sexe" à "La cérémonie des adieux"</em></p> <p>Iš prancūzų kalbos vertė Justina Tulaitė</p>
<p>Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“ yra įžvalgi literatūrinė studija. Autorė bando atskleisti, kaip skaudžias gyvenimo permainas patiria trys vienas su kitu nesusiję moterų personažai. Manau, tai trilogija, tačiau ne dėl to, kad apysakų siužetai pratęsia vienas kitą, o dėl to, kad kūriniai, vaizduojantys tris skirtingas moteris, sukuria tris perspektyvas, leidžiančias kitaip pažvelgti į tą patį dvasinį įvykį – krizę.</p> <p>Vieną vasaros atostogų mėnesį trukusi santykių krizė, viena kupina neapykantos Naujųjų metų naktis ir šeši mėnesiai abejonių ir kančios. Visiškai skirtinga laiko trukmė. Skaitytojui tai reiškia skirtingą skaitymo patyrimą. Nebūtina skaityti šių trijų apysakų iš eilės. Rinkiniuose, kuriuose būna įvairios apimties ir žanro tekstai, skaitymo eiliškumas paprastai nėra svarbus. Kita vertus, manau, šioje knygoje apysakų eiliškumas yra reikšmingas. Pirmoji apysaka „Santūrumo amžius“ nuteikia gana intelektualiam, psichologinio stiliaus skaitymui. Mėnuo, kurį pagrindinė veikėja išgyvena ganėtinai intensyviai, įtraukia ir, galima sakyti, puikiai atlieka masalo vaidmenį. Antroji apysaka „Monologas“ dar labiau nustebina emociniu intensyvumu, tačiau yra nemenkas skaitymo iššūkis, visa laimė, kad ji pati trumpiausia. Galiausiai trečioji – „Palaužta moteris“: skaitytojas jau pavergtas rašytojos talento ir džiaugiasi ką tik įveikęs tai, kas sunkiausia – ir BUM! – kai jau esame pripratę prie emocingų moterų, rašytoja mus supažindina su savo jausmus varžančia ir abejonėse skendinčia pasakotoja, kurios dienoraščio skaitymas pareikalauja daugiausiai kantrybės.</p> <p>Ši knyga išleista 1967 m., taigi Lietuvoje pasirodė praėjus 50 metų nuo pirmojo leidimo Prancūzijoje. Galbūt ši simbolinė data ir lėmė, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pristatė šią knygą savo skaitytojams, nors reklamoje apie tai neužsiminta. Be to, 1967-aisiais autorė artėjo prie šešiasdešimtmečio. Todėl puikiai galėjo tapatintis su pirmosios apysakos „Santūrumo amžius“ pasakotoja. Abi jau buvo išleidusios knygas, dėl kurių sulaukė pripažinimo, tad klausimai „Ar dar galiu pasakyti ką nors naujo? Ką nors įdomaus?“ beveik neišvengiami. Dviprasmiškas požiūris į einantį laiką išradingai atskleidžiamas jau pirmuoju sakiniu: „Sustojo mano laikrodis? Ne. Bet rodyklės, atrodo, nesisuka“ (p. 7). Ši pirmoji apysaka pasižymi ne vien perėjimo iš brandaus į senatvės amžių vaizdavimu, bene svarbiausią pasakojimo dalį užima pasakotojos jausmai dėl sūnaus pažiūrų pasikeitimo ir apsisprendimo keisti profesinį kelią. Taip pat dėmesio centre atsiduria moters santykiai su vyru ir kūrybinio kelio vėlyvame amžiuje klausimas, kritikos dėl savo naujausios knygos priėmimas. Visos šios temos susipina į emocingą pasakojimą.</p> <p>Kokios tos trys perspektyvos, kurias minėjau pradžioje? Žinoma, galimi ir kiti interpretacijos variantai, tačiau aš jas įvardinsiu remdamasis savo turimu klinikinės psichologijos išsilavinimu: 1) prasmės paieškos, 2) emocijų išliejimas ir 3) racionalizacija. Tai žinomi psichologijos terminai. Pirmasis reiškia žmogaus pastangas įveikti krizę ir nepalūžti sukuriant ar atrandant pozityvią, pamokančią prasmę, kylančią iš nemalonių įvykių. Austrų neurologas ir psichiatras Viktoras Franklis daugiausia žinomas dėl šio metodo taikymo psichoterapijoje. Vienas iš konkrečių būdų, kaip tai padaryti, yra parašyti savo gyvenimo istoriją (naratyvą). Sunkų laiką išgyvenantys žmonės paprastai negali imti ir nuosekliai visko papasakoti, tad ilgainiui gebėjimas tai padaryti gali žymėti sėkmingą krizės įveikimą. Antrasis metodas – emocijų išliejimas – nėra toks gražus ir pozityvus, tačiau kartais neišvengiamas. Psichologijoje apie tai pirmiausia pradėjo kalbėti austrų gydytojas Josefas Breueris. Jis atrado, kad emocijų patyrimas (kaip priešingybė emocijų užgniaužimui) pasakojant apie svarbius įvykius padeda pacientams sveikti. Vėliau šį metodą plėtojo Sigmundas Freudas, kuris skatindavo pacientus kalbėti bet ką, kas ateina į galvą. Žinoma, geriausia, jei emocijos išliejamos tinkamomis sąlygomis, neverčiant būti liudytojais pašalinių žmonių. Sakydamas „tinkamos sąlygos“ daugiausia turiu omenyje pokalbį su tam pasiruošusiu ir nusiteikusiu asmeniu, kuris ir susijęs su tų emocijų atsiradimu, arba psichoterapiją. Emocijų išliejimas gali suteikti laikiną palengvėjimą ir pagrindą imtis iš tikrųjų spręsti problemas, todėl paprastai veiksmingas tik kaip papildomas metodas išbristi iš krizės. Trečioji perspektyva – racionalizacija, būdas protingai ir logiškai kalbėti apie nemalonius dalykus taip ir neįvardinant savo tikrųjų jausmų tų dalykų atžvilgiu. Tai nėra psichoterapijos metodas, o natūraliai žmogaus taikoma gynyba nuo pernelyg stiprių jausmų. Nors Freudas puikiai žinomas dėl šio termino teorinės svarbos, pirmasis jį pradėjo vartoti Velso neurologas ir psichoanalitikas Ernestas Jonesas. Racionalizuojantis asmuo neatskleidžia tikrųjų savo pasirinkimo motyvų, vengia pripažinti, kaip iš tikrųjų jaučiasi, ir sau, ir kitiems. Vietoj to jis sukuria įtikinantį, iš pirmo žvilgsnio pakankamą paaiškinimą. Taip tikrasis krizės išgyvenimas atidedamas vėlesniam laikui, o kartais žmogus racionalizuoja visą gyvenimą.</p> <p>Simone de Beauvoir parenka kiekvienai apysakai vis kitą pasakojimo būdą, kuris padeda tiksliau atskleisti tai, ką norima pavaizduoti kūriniu. „Santūrumo amžius“ pasakojamas tradiciniu stiliumi su tam tikra įžanga, toliau kylančiais konfliktais ir netgi, galima sakyti, gera pabaiga. Nors toli gražu ne visi klausimai išspręsti, pasakotoja pasijunta tvirtesnė, todėl skaitytojui lieka viltis, kad toliau viskas turėtų klostytis gana pozityviai. Taigi čia galime matyti nuoseklumą ir pastangas suprasti. „Monologas“ – tai sąmonės srauto stiliumi parašytas kūrinys, kai negalėdama užmigti Naujųjų naktį vieniša pasakotoja lieja visą kartėlį, neapykantą ir skausmą dėl nenusisekusių santykių ir netekčių. Veikėja nesiskaitydama su žodžiais, o rašytoja su skyrybos ženklais leidžia skaitytojui būti įtrauktam į emocingą sūkurį. „Palaužta moteris“ – paskutinis ir ilgiausias kūrinys apie moterį, kuri sužinojusi apie vyro neištikimybę bando ieškoti išeities, kaip išsaugoti jai taip reikalingus santykius. Čia tekstas yra dienoraščio forma kuriamas pasakojimas, leidžiantis pažvelgti į šios moters santykį su savimi pačia. Dienoraštis gali padėti ieškoti prasmės ir išlieti emocijas, tačiau jis nelabai gali padėti, jei žmogus nesiryžta pripažinti, ko iš tikrųjų nori, priimti sprendimų, ką toliau daryti. Skaitydami apie pusę metų besitęsiančią pasakotojos Monikos kančią ir svyravimus esame išties įtraukiami į nemenkos kantrybės reikalaujantį procesą – moteris svyruoja nuo noro nutraukti santykius su vyru prie tikėjimo, kad viskas greitai bus taip pat kaip anksčiau („Jau seniai buvau mačiusi Morisą tokį linksmą, tokį lipšnų. [...] Turbūt viliasi suderinti mūsų gyvenimą ir savo nuotykį: jei tai neilgai truks, aš nieko prieš“, p. 151; „Kai jis įeina, kai man šypsosi, kai mane bučiuoja sakydamas: „Sveika, brangioji“, tai Morisas: jo gestai, veidas, jo šiluma, kvapas. Ir akimoju mane užplūsta begalinis švelnumas: jis čia“,</p> <p>p. 175). Daliai skaitytojų (ir man) gali būti išties sunku priimti tokį Monikos neryžtingumą nutraukti santykius su jai neištikimu vyru ir stebėti, kaip ji mėnuo po mėnesio klimpsta į vis didesnę depresiją. Depresija – tai liga, neleidžianti žmogui išgyventi liūdesio, skausmo ar pykčio. Kartais labiau dėl žmogaus neryžtingumo, kartais dėl neurologinių priežasčių ši liga gali gyvą žmogaus veidą paversti neišraiškinga kauke. Racionalizacija – būdas išvengti nemalonių jausmų – tai dar ne depresija, tačiau kartais gali tapti tiesiu keliu į ją. Tačiau racionalizuojančiam žmogui atrodo, kad atitolindamas nemalonius išgyvenimus jis tik pats sau padeda.</p> <p>Visu tuo nenoriu pasakyti, kad Simone de Beauvoir rašydama šias apysakas turėjo omenyje visus šiuos psichologijos terminus. Mano tikslas kuklesnis – pasiūlyti tam tikrą knygos skaitymo ir supratimo perspektyvą, kurią kiekvienas skaitytojas gali tiek atmesti, tiek priimti, priklausomai nuo to, kiek jam apskritai įdomūs psichoterapijos teorija ir praktiniai metodai.</p> <p>Pabaigoje noriu atkreipti dėmesį į pagrindinių veikėjų vardus ir ironijos prieskonį. Pirmoji pasakotoja paliekama bevardė. Taip lyg ir sustiprinamas įspūdis, kad autorė pasakoja apie save. Be abejo, visiškai tapatinti jų negalima, nes autorė neturėjo vaikų. Kyla įspūdis, kad antrosios ir trečiosios pasakotojų vardai parinkti kontrasto principu. Vardas Miurielė kildinant iš lotynų kalbos reiškia „jūros žvaigždė“, taigi sukelia gamtos grožio įspūdį, tai yra priešingybė pykčio ir kartėlio kupinai veikėjai. Vardas Monika verčiant iš lotynų kalbos reiškia „patarti“, o pati veikėja atsiduria tokioje situacijoje, kai prašo patarimų, ką jai daryti, ir iš esmės patarimas, kurį gauna, atsisuka prieš ją pačią. Vardų parinkimas ne vienintelis ironija pasižymintis rašytojos sprendimas. Skaitant „Monologą“ kartais taip pat kildavo noras nusišypsoti iš perdėm agresyvių, tragiškų (160 kartų pavartotas žodis „įgriso“) ar viltingų minčių („Vėl lankysiuosi pas modeliuotojus rengsiu vakarėlius kokteilius mano nuotrauką su gilia iškirpte spausdins&nbsp;Voguemano krūtys atlaiko viską“,</p> <p>p. 97). Ironija čia nevaidina svarbaus vaidmens, tačiau, mano nuomone, knygą šiek tiek praturtina.</p> <p>Apibendrinimas. Apysakų trilogijos „Palaužta moteris“ dėmesio centre – skausmingi moterų išgyvenimai. Tekstai turtingi ir literatūriniu, ir psichologiniu požiūriu: skirtingos pasakojimo formos (tradicinė, sąmonės srauto ir dienoraščio) perteikia skirtingus psichologinius niuansus (bandymą suprasti ieškant prasmės, impulsyvumą arba emocijų išliejimą, pastangas kontroliuoti ar racionalizuoti savo emocijas).&nbsp;</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2017/11/17/vienas-menuo-santykiu-krizes-viena-neapykantos-naktis-ir-puse-metu-kancios/" rel="nofollow" target="_blank">satenai.lt</a></p> <p>&nbsp;</p>
2018 Rugpjūtis
P A T K P Š S
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €