Reportažas iš kiaušinio

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Reportažas iš kiaušinio

Reportažas iš kiaušinio
-59%
Autorius: Vidas Morkūnas
Prekės kodas: 9789986397403
Pavadinimas Reportažas iš kiaušinio
Žanras apsakymai
Metai 2012
Psl. skaičius 112
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-740-3
Išmatavimai 21.7 cm x 14 cm x 1.5 cm
Kaina: 4.92 € 2.00 €
Kiekis:  

Apsakymai

Antra prozos knyga (pirmoji, „Manekeno gimtadienis“, išleista 2001 m.). Paviršiniai įvykiai autoriaus nedomina, jis stengiasi atskleisti gyvybės ir mirties, žmogaus prigimties ir socialinius ryšius, kuria paslaptingą, šiek tiek mistifikuotą atmosferą, bando hiperrealizmo braižą. Vaizdinga V. Morkūno novelistikos kalba 2010 metais buvo įvertinta A. Vaičiulaičio literatūros premija.
„Man maga tai, kas amžina (mirties paslaptį, vienatvę, ryšį tarp tėvų ir vaikų), sulydyti su dusnia senstančių daiktų laikinybe, įkurdinti stingulio kaustomose daugiaaukščių plynėse, po apmusėjusiomis lempelėmis niūkiuose kambariuose, įsmelkti į pirmojo ledokšnio treškesį ar grindlenčių girgždėjimą, įkvapinti į laiptinių dvaką ar drėgnų pelenų aromatą... ir visa tai panardinti į stebuklingą gimtosios kalbos šviesą. Tam tikra literatūrinė alchemija, ar ne?“ – Vidas Morkūnas

Knyga išrinkta į 2012 m. Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Susiję leidiniai



<p>Rašytoją Vidą Morkūną portale kamane.lt kalbina Jurga Tumasonytė.</p> <p>Pirmą kartą apie rašytoją Vidą Morkūną išgirdau iš kito rašytojo pasakojimo apie tai, kaip vienas Lietuvos prozininkas į Grenlandiją rašyti važiavo. Antras susipažinimas – V. Morkūno apsakymai, parašyti sodriu, su niekuo nesupainiojamu stiliumi. Trečiasis kartas – šis interviu, kuriame mėginsim plačiau susipažinti su retai matomu, įdomiu kūrėju.&nbsp;</p> <p>Man Jūs atrodote toks truputį Patrickas Süskindas: parašėte dvi novelių knygas, gavote aibę apdovanojimų, verčiate iš anglų, vokiečių, lenkų, rusų kalbų, tačiau viešumoje nesirodote dažnai. Turiu omenyje, beveik neduodate interviu, esate nedažnai matomas literatų gaujelėse. Ar tai sąmoningas viešumos vengimas? Kaip manote, ar viešieji ryšiai ir reklama geram rašytojui apskritai yra svarbi, reikalinga?</p> <p>Tyčia tikrai nesislapstau ir interviu duodu, kai tik paprašo, tik prašo retai. Vis dėlto esu intravertas ir tai, matyt, nejučia, kažkaip savaime pasireiškia. Mane tokia pusiau slapto rašytojo padėtis visiškai tenkina. Turiu omeny, būtų nenormalu ir turėčiau rimtai susimąstyti apie savo kūrybą, jeigu ji staiga pradėtų patikti daugeliui, jeigu imčiau šmėžuoti TV ekrane, pseudoelito vakarėliuose ar visokiose komisijose ir komitetuose. Dabar gi mano tekstai kai kam patinka, kai kam yra visiškai atgrasūs, ir tai yra labai gerai. Viešieji ryšiai ir reklama – dalykai, reikalingi leidykloms, gal dar skaitytojams -snobams. Geram, tikram rašytojui reikia rašiklio (aš, beje, juos gana kruopščiai renkuosi), šiek tiek popieriaus ir – svarbiausia – stiliaus. O visi tie purslai buvę nebuvę...</p> <p>Ką veikiate šiuo metu? Ar planuojate &nbsp;imtis stambesnio prozos žanro?</p> <p>Darbų ir sumanymų – begalė. V. Sventicko stalčiuose jau pernelyg ilgai užsigulėjo mano poezijos rankraštis. Reikėtų mėginti kitais metais jį kaip nors išleisti. Be to, per tuos pačius kitus (gražus paradoksas, ar ne?) metus tikiuosi parengti prozos knygą. Tokį trumpų istorijų rinkinį. Turėtų būti jame ir graudulio, ir juoko, ir šviesos, ir šešėlių... Bet sumanymai visada gražiai atrodo... Yra jų ir daugiau. Žinoma, dar ir verčiu. Jau beveik specializuojuosi versti debiutines moterų knygas, ir štai dar viena. Man regis, gera. Apie stambesnį žanrą. Sumanymų turiu dviems, trims romanams, bet kol kas jų imtis neketinu. Abejoju, ar įveikčiau. Vadinasi, atidedama miglotai ateičiai. Jeigu kada pajusčiau, kad atėjo metas, sėsčiau ir rašyčiau. Bet, kaip minėjau, kol kas metas – ne tas.</p> <p>Už ką vertinate novelių žanrą?</p> <p>Pirmiausiai gal pasakysiu, kad termino „novelė“ kažkaip išvis nevartoju, tad, jei galima, kalbėsiu apie apsakymus. Taigi apsakymas mane traukia galimybe visiškai nedidelės apimties tekste sukurti atskirą, autonomišką pasaulį. Dvidešimtyje apsakymų gali gyvuoti dvidešimt skirtingų pasaulių, kai tuo tarpu analogiškos apimties tekstas romane bus gal tik vienas skyrius ar prologas, ar dar koks nors segmentas. Nesakau, kad dėl to romanas yra prastesnis žanras. Man patinka drausmė, kurios būtina laikytis, rašant apsakymą – čia labai svarbu žinoti, kur pradėti ir kada užbaigti. Apie tuščiažodžiavimą negali būti nė kalbos. Įdomus man yra ir intuicijos bei racionalumo santykis. Turiu galvoje, kad reikia ir intuityviai nujausti, kas konkrečiam apsakymui reikalinga, ko verčiau atsisakyti, ir tuo pat metu racionaliai „apskaičiuoti“ idealiausią teksto apimtį. Mano tekstai ir šiaip niekada nebuvo ilgi, bet pastaruoju metu krypstu prie dar trumpesnės, kondensuotesnės formos. Taigi, prisimenant ankstesnį klausimą, panašu, kad vis dėlto tolstu nuo romano...</p> <p>Teko girdėti, jog esate pabuvojęs Grenlandijos rašytojų namuose. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?</p> <p>Taip, visą 2011-ųjų gegužę praleidau pasaulio pakrašty, mažytėje Grenlandijai priklausančioje salelėje 700 kilometrų šiauriau speigračio. Ir salelė, ir miestukas joje, ir visa komuna (tai kažkas panašaus į rajoną, tik ten jis susideda iš daugybės mažų salų, kurių, rodos, tik viena gyvenama) vadinasi taip pat – Upernavikas. Ta sala iš esmės yra iš vandens kyšantis kalnas, o jo ketera – oro uosto pakilimo takas, tad galima numanyti, kaip įspūdinga kilti iš jos ir leistis. Upernavike maždaug 1100 gyventojų, yra trejetas parduotuvių, ligoninė, senelių prieglauda, mokykla, gaisrinė, biblioteka, muziejus. O prie muziejaus – dviaukštis namukas, skirtas menininkams. Pagal kažkokią programą muziejus kviečiasi menininkus iš viso pasaulio ir užleidžia tą namuką, tarkime, mėnesiui, kaip man. Aprūpina šiluma (fizine), vandeniu ir pan., o pragyventi reikia pačiam. Norinčių, matyt, yra daug, susidaro eilė. Bent jau man, kol ji prieis, teko laukti bene pusantrų metų. Kaip supratau iš atsiliepimų knygos ir kitko, lankosi ten daugiausiai dailininkai ir fotografai. Rašytojų – tik vienas, kitas. Dailininkai atsidėkodami palieka muziejui ten nutapytus darbus, o aš surengiau kūrybos vakarą. Taigi, galiu įsirašyti į kūrybinę biografiją egzotišką faktą: kūrybos vakaras Grenlandijoje, Upernavike. Turbūt ir šiaip aišku, kad ten – sniego ir ledo kraštas, visiškai kitoks pasaulis. Atitinkamas ir spalvų spektras. Vasara trunka porą savaičių, tai reiškia, kad spėja sužaliuoti žolė. Vienas labiausiai įstrigusių man dalykų buvo įspūdis, kad ledkalniai, lyg kokio instinkto vejami, traukia į šiaurę, traukia ir traukia. Gal iš tikrųjų juos neša vandenyno srovės. Kitas įspūdingas dalykas – begalinė kaita. Nežinau, gal tai tik tenykščio pavasario bruožas. Bet atspalviai, vėjas, ledas, sniegas, oras ten kinta, juda, mainosi be paliovos. Dar įstrigo tenykštės mitinės būtybės. Iš tų, apie kurias gavau informacijos, nėra nė vienos, kuri žmogui darytų ką nors gero. Visos – viena už kitą klaikesnės. Nenorėčiau, vos mėnesį ten praleidęs, imtis apibendrinimų, bet noromis nenoromis imi žmogus ir surezgi viską į vieną kamuolį – tenykščių depresijas, girtuokliavimą, savižudybes, uždarumą, klimatą, gyvenimo sąlygas, neišvengiamą, sakyčiau, priverstinį žiaurumą gyvūnų atžvilgiu, klaikias mitines būtybes...</p> <p>Skaitydama Jūsų noveles pamaniau, kad jose ryški bjaurumo estetika. Kaip manote, ar šalis, kurioje bręsta ir gyvena rašytojas, lemia jo tekstų specifiką?</p> <p>Dėl tos bjaurumo estetikos norėčiau ginčytis. Nebent ši sąvoka reiškia, kad tai, kas pūva, rūdija, tręšta, aš stengiuosi pavaizduoti taip, kad būtų gražu. Tuomet tebūnie, sutinku, toks negražumo grožis man artimas. Bet nesuprantu, nepriimu meno, kuris bando nuslėpti irimą, žiaurumą, mirtį, kad tik neišgąsdintų suvokėjo, nesugadintų jam nuotaikos. Mano galva, menas kaip tik turi versti žmogų matyti viską – ir tai, kas gražu, ir tai, kas šlykštu, liūdna, tragiška, nes be vieno nėra kito. Todėl man nelabai patinka sąvoka „bjaurumo estetika“ – aš tik aprašau tai, kas egzistuoja, norime to ar nenorime. Ir, beje, aprašau, prislopindamas „spalvas“. Gyvenime esu matęs tokių bjaurasčių, kad nė aprašinėti jų nesinori – būtų „neskanu“. Paprasčiausiai norėčiau, kad žmonės, kurie sako: „gyvenime tiek skausmo ir bjaurasties, kam tai dar vaizduoti mene...“ – neskaitytų mano tekstų. Rašytojo gyvenamoji vieta, manau, neišvengiamai lemia jo tekstų specifiką. Mongolų rašytojas vargu ar gali rašyti taip pat, kaip, tarkime, norvegų. Vien temos neišvengiamai skirtųsi, o kaip dar būtų įdomu patyrinėti subtilesnius dalykus. Sakykim, kaip nuo šalies specifikos priklauso rašytojų vartojama leksika, sintaksė, metaforika ir taip toliau, ir panašiai. Ką ir kalbėti apie skirtingas šalis, jei tos pačios šalies rašytojai, užaugę skirtingomis aplinkybėmis, kartais tiesiog drastiškai vienas nuo kito skiriasi.</p> <p>Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug gerų poetų ir taip mažai gerų prozininkų?</p> <p>Klausimas iš tiesų įdomus ir aktualus. Visiškai sutinku, kad puikių poetų turėjome ir turime labai daug. Kai kurių (nesakau, kad visų) užsienio poetų, gavusių Nobelio premiją, kūryba, man regis, teprilygsta geriausiu atveju vidutinei mūsų poezijai. Nors, žinoma, tos Nobelio premijos neverta laikyti patikimu literatūriniu kriterijumi. Taigi – kodėl tiek daug ir taip mažai? Čia galime tik spėlioti, ir aš spėčiau taip. Ko gero, mūsų mąstysenoje dominuoja metaforiškasis elementas, matyt, trūksta jai racionaliojo prado, kurį laikyčiau labiau prozos instrumentu. Sunkiai mums sekasi pasakoti istorijas, užtat ir linkstame prie laisvesnės, abstraktesnės išraiškos. Juk net ir mūsų kine panaši padėtis. Kadaise kultūrinėje spaudoje būdavo vis padiskutuojama apie lietuviško epo stygių. Nežinau, kas dėl jo labiau kaltas – ar nebuvo epui tinkamų įvykių, ar nesugebėjome jų papasakoti? Aš epą (tegul ir eiliuotą) įsivaizduočiau labiau kaip prozinės mąstysenos vaisių. Gal dėl to epo ir neturime, kad mąstome poetiškai? Žinoma, jau pati mūsų kalba labai tinkama poezijai: begalinės rimo galimybės, deminutyvai... Toks štai chaotiškas mano atsakymas.</p> <p>Vienoje recenzijoje Jūs lyginamas su Antanu Vaičiulaičiu. Kokie prozininkai pačiam pastaruoju metu svarbūs, galintys patekti į, tarkim, įtakingiausiųjų Vido Morkūno penketuką?</p> <p>Jeigu apie įtakingiausius kalbame kaip apie darančius įtaką, tai jų gal nelabai ir yra, mat rašytojų įtakų visaip stengiuosi vengti. O iš mėgstamų... Anksčiau labai vertinau S. Šaltenį, J. Cortazarą, Akutagawą, A. Bitovą. Bet jau seniai juos skaičiau. Reikėtų vėl paskaityti, būtų įdomu pasižiūrėti, ar nepasikeitė požiūris. Iš pastaruoju metu skaitytų didžiulį įspūdį paliko G. Swifto „Vandenų žemė“ (L. Jonušio vertimas). Dar ėmiausi skaityti kone visą rusų oberiutų kūrybą – D. Charmsą, A. Vvedenskį ir kitus. Unikali mąstysena, unikalūs tekstai. Išvis man daug kas patinka, daug ką vertinu. Gal taip yra dėl to, kad savo malonumui neskaitau atsitiktinių knygų – renkuosi. Tik „Silva rerum“ gal pusę teįveikiau. Bet pats kaltas – nereikėjo man eksperimentuoti ir jos imtis. Galų gale paklausiau savęs: „Ar tikrai privalau gaišti laiką su ta knyga?“ – ir grąžinau į biblioteką. Vis dėlto galėčiau pateikti kitokį įtakingiausiųjų penketuką. Kino režisierių! Kiną tiesiog garbinu. Pastaraisiais metais labiausiai – nebylųjį (ypač – vokiečių ekspresionistus), senuosius japonų meistrus: Kenji Mizoguchi, Yasujiro Ozu, Mikio Naruse. Kurosawos net minėti nereikia. O tas penketukas toks: Ch. Chaplinas, A. Kurosawa, A. Tarkovskis, I. Bergmanas, D. Lynchas. Čia suminėjau tuos, kuriuos vertinu už visumą. Tokių, kurie sukūrė po du, tris šedevrus, būtų be skaičiaus. Kinas iš tiesų daro man įtaką. Turiu galvoje net ne vaizdo kūrimą, o pačią mąstyseną, kažkokią sunkiai nusakomą, intuityviai jaučiamą patirtį.</p> <p><a href="http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Rasytojas-Vidas-Morkunas-Nepriimu-meno-kuris-bando-nuslepti-irima" target="_blank">www.kamane.lt</a>, 2013 12 05</p>
<p>2012 m. pasirodęs Vido Morkūno apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“ kultūrinėje spaudoje didelio atgarsio nesulaukė. Prie to veikiausiai prisidėjo ir rinkinio pavadinimas – keistas, tačiau neviliojantis, nekviečiantis skaitytojo imti knygos į rankas, neperduodantis jokios žinutės – taip pretenzingai knygas gali vadinti autoriai, kurie jau turi savo skaitytojų ratą, tačiau ne tie, kuriems savojo skaitytojo dar reikia paieškoti (turint omenyje, kad šis apsakymų rinkinys yra antroji V. Morkūno knyga, autorius priskirtinas būtent ieškančiųjų grupei). Vis dėlto vertėtų konstatuoti, kad taip pavadindamas knygą autorius padarė meškos paslaugą ne sau, o skaitytojui, praradusiam progą susipažinti su dėmesio vertu kūriniu.<br /> Gerą prozą sudaro keli esminiai komponentai: sklandi kalba, įtaigi siužetinė linija ir gebėjimas ją plėtoti. Deja, dauguma prozininkų pamiršta juos visus – pasirinkę fragmentiškus prozinius karpinius disponuoja kelių šimtų žodžių žodynu, eliminuoja siužetą ir dedasi esą modernūs. Čia V. Morkūnas ir ima džiuginti: visų pirma, minėtina jo apsakymų kalba. Jau ant knygos galinio viršelio perskaičius tokius žodžius, kaip dvakas, įkvapinti, kalbos gurmanui pasidaro „skanu“ – šio autoriaus žodynas iš tiesų platus, nepasiduodantis nei laikui, nei madoms – kartais artimas tarmiškai šnekai, kartais net gana individualus (kai kurie leksiniai vienetai, jau senokai išnykę iš visuomeninės vartosenos, aiškiai atsinešti iš namų aplinkos), tačiau niekada – skurdus ar kičinis. Kaip jau užsiminta, V. Morkūnas traukia iš užmaršties seniai pamirštus žodžius ir grąžina juos į literatūrinės kalbos gyvumą (pvz., „Iš niekad netrinktų ir nešukuotų mergaitės pluskų išropojo stambi, pripampusi utėlė, nurėzlino prakaituota kakta, paišinu skruostu ir ties kairiąja ausimi vėl įlindo į plaukų veltinį“, p. 40). Įdomu tai, kad šio autoriaus vartojami retesni, ypač jaunesniems skaitytojams neįprasti žodžiai neatrodo „ne savo vietoje“: V. Morkūno kuriamame pasaulyje kalba yra ne priemonė kurti, o organiška kuriamo pasaulio dalis, susiliejanti su juo į vieną visumą. Paprasčiau sakant, skaitant nejaučiamas rašytojo darbas – knyga kalba pati.<br /> Kitas, jau minėtas, svarbus prozos teksto komponentas yra siužetas – šiuo požiūriu skaitydami V. Morkūno apsakymus susiduriame su savitu ambivalentiškumu. Viena vertus, visuose apsakymuose pasakojama apie kažką – yra konkretūs veikėjai, veiksmas (kartais, beje, virstantis vyksmu ir taip suteikiantis šio autoriaus tekstams poezijos gerąja prasme), vieta ir t. t. Kita vertus, siužetas dažnai keistas, siurrealus – V. Morkūno personažais tampa miruoliai (pvz., apsakyme „Savaitgalis“), pati mirtis (to paties pavadinimo apsakyme), arba veikėjai, sakytume, pasislepia už paties pasakojimo, pvz., apsakymas „Angelas nulūžusiu pimpaliuku“ sudarytas iš fragmentiškų, iš pažiūros menkaverčių refleksijų. Tačiau šis „menkavertiškumas“ yra vienas esminių &nbsp; &nbsp; &nbsp; V. Morkūno kūrybos bruožų – jis rašo apie didelius dalykus, tačiau rašo taip, kad nebūtų justi nei pompastikos, nei patoso. Prozininkas bendrauja su skaitytoju labai savitai – ne per pačią pasakojamą istoriją, o per vaizdus, detales, konotacijas, kurias gali sukelti viena ar kita istorija. Kitaip sakant, V. Morkūnui rūpi perteikti ne pačią istoriją, t. y. ne papasakoti, kas įvyko, o komunikuoti bendražmogiškas patirtis – rašyti apie tėvų ir vaikų santykius, mirtį, vienatvę ir pan.<br /> Tai pagrindinės V. Morkūno prozos temos. Jo apsakymų pasaulis toks, sakytume, švelniai mirstelėjęs – jame daug tamsos, klampaus negatyvo, o tai kiek primena Samuelio Becketto teatrą. Apsakymuose gausu ribinių situacijų: čia ir alkoholikė motina, ir jos kvailelė dukra, laidotuvės, vaikų internatas, ligoninė. Situacijos „nepatogios“ – tokios, kurios turėtų tampyti skaitytojo nervus ir kelti norą mesti knygą šalin. Minėtina ir tai, kad dauguma vaizdų, piešiamų šio autoriaus, yra labai buitiški – seni daugiabučiai, veikėjai – paprasti žmogeliai, – herojų čia nerasime. Iš puslapių sunkte sunkiasi nykus, iki kaulo smelkiąs žmogiškas primityvumas. Tačiau šis „šlykštukiškas“ pasaulis vis dėlto netampa atgrasus. Kodėl? Visų pirma todėl, kad, kaip jau užsiminta, V. Morkūnas nieko nedeklaruoja ir nemoko – teigiamai vertintinas šio rašytojo žinojimas, kada reikia sustoti, mokėjimas reikiamai „iškirpti“ kasdienybės fragmentus ir deramai „suklijuoti“ juos į koliažą, taip pat sugebėjimas laiku padėti tašką. To pasiekti padeda polinkis į jau minėtą siurrealumą – V. Morkūnas žvelgia į tam tikras situacijas kitu kampu, apverčia jas, paverčia paradoksaliomis, absurdiškomis, taip krestelėdamas „patogią“ skaitytojo sąmonę ir priversdamas atsibusti iš kasdienybės letargo (vaikai virsta fazanais ir kiaunėmis, numirėlis važinėjasi dviračiu, senelis žiūri pro medicininio varžto paliktą skylę senelės kūne ir t. t.). Taigi – vykusiai išlaikoma riba tarp realybės ir banalybės.<br /> Dar vienas dalykas, kurį reikia paminėti, yra ypatingas V. Morkūno juslumas – šio autoriaus novelėse labai svarbus kvapas, garsas, lytėjimas. Daiktiškumas čia įgauna naują prasmę. Autorius iššaukia iš skaitytojo pasąmonės tokius pojūčius, apie kuriuos šis veikiausiai seniai pamiršo – kvapai, garsai, spalvos čia apibrėžiami labai taikliai, netikėtai. Net kiek pedantiškai ieškoma specifinių niuansų, kuriais išskiriamas ypatingas garsas, kvapas ar spalva (pvz., „mūrinyje dvelkė drėgme ir bulvių daigais“, p. 14). Regis, autorius fiksuoja kiekvieną supančio pasaulio smulkmeną ir vėliau jas perkelia į apsakymo tikrovę. Toks ypatingas dėmesys detalėms rodo jautrumą pasauliui – kaip žinoma, be jo gera literatūra neįmanoma.<br /> Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad tobulumui ribų nėra – V. Morkūnas taip pat dar turi ką veikti prozos dirbtuvėse. Visų pirma, mokytis skaidrinti tekstą – yra vietų, kur autorius nebesuvaldo įmantraus kalbėjimo srauto (pvz., apsakymas „Prieplauka“ gerokai perkrautas vingraus naratyvo), jis ima varginti skaitytoją. Taip pat svarstytinas kai kurių šiurkštesnių išsireiškimų tikslingumas. Suprantama, tokia kalba norima pabrėžti veikėjų socialinį statusą ir pan., bet to puikiai pasiekiama tiesiog pasakojant istoriją, o elementarūs nusišikt, šūdas, snarglys ir t. t. gerokai disonuoja su subtiliu, vyriškai jautriu šio autoriaus apsakymų kontekstu ir kalbos elegancija.<br /> Apibendrinant reikėtų pripažinti, kad Vido Morkūno knyga gali nepatikti daug kam – pirmiausia tiems, kurie ieško literatūroje idėjų ir universalių tiesų. Taip pat ir tiems, kurie tingi galvoti. Kenksminga ją skaityti bijantiems ieškoti atsakymų į skaudžiausius žmogaus būties klausimus. Tiesa, tiems, kurie tikisi rasti prasmingų atsakymų į tuos klausimus, taip pat nebus jokios naudos. „Reportažas iš kiaušinio“ turėtų sužavėti skaitytojus, kurie pavargo nuo pigios beprasmybės, banalaus plepėjimo ir mitybos leksiniu greitmaisčiu – šis išskirtinis apsakymų rinkinys rekomenduotinas mąstantiems kalbos gurmanams.</p> <p>Mėnraštis <a href="http://www.tekstai.lt/component/content/article/7327-dovile-kuzminskaite-ragaujant-kalba-v-morkuno-reportazas-is-kiausinio-" target="_blank">„Metai“</a>, 2013 10</p>
<p>Vido Morkūno bibliografija – įstabi. Vertimų, grožinės literatūros knygos tik dvi. Pirmoji – „Manekeno gimtadienis“, antroji – taip pat apsakymų – „Reportažas iš kiaušinio“. O nuo šitos dalies galiu pradėti vardinti premijas, kurias autorius gavo už apsakymų, novelių meistriškumą. O jų sakyčiau – nekuklu. Net penkios. Kodėl užsimenu apie tai? Skaitydama „Reportažą iš kiaušinio“ pagalvojau, kad turiu sąlytį su žodžio meistru. Porą kartų net verčiau tikrinti knygos aprašus ar tik į rankas nepapuolė A. Vaičiulaičio tekstas, nes, mano nuomone, būtent šis, XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos autorius, rado tuos svertus, kurie išryškino lietuvių kalbos estetiką. Tačiau susilietę ties kalbos formos puošnumu, įmantrumu, autoriai kaip mat išskiria ties siužetų, tematikos pasirinkimu.</p> <p>Skaitant netikėtai veriasi suvokimas, kad yra gyvenimas ir galimos visos patirčių formos. Ne tik grožis, šviesa, spindesys ir hedonistinė estetika egzistuoja. Du skirtingi poliai visada greta. Vienas be kito – negalimi. Žmogiškumas tampa norimu santykių principu. Pagal tokį principą vyksmas kuriamas ir V. Morkūno apsakymuose. Juose nėra teisimo, baudimo. Yra tik kinematografiškai pateikta situacija, kurioje fiksuojamas dažnai brutalus, asocialus, nepatogus šeimos santykių modelis. Tačiau detalės, atskleidžiančios herojų giluminį, ne išorinį, pasaulį, leidžia pasvarstyti kaip vertybių pliuralizmas veikia, rodos, vieną pastoviausių socialinių institucijų – šeimą. Visgi kaip būtų galima išskirti J. Biliūno tekstuose veikiantį skriaudžiamą žmogų, atspindintį humanistines idėjas, ir norą jį atjausti, drauge iškentėti pasigailėti, taip V. Morkūno apleisto žmogaus portretą, blaškomą vertybių pliuralizmo ir iškankintą reliatyvizmo būvio. Nėra absoliučios tiesos. Tikrovė kinta.</p> <p>Knygos šerdis – 11 trumpų apsakymų, kurių herojai vienas su kitu nėra susiję jokiais ryšiais. Kiekvienas jų – atskiras pasaulis. Tad istorijos fragmentų Vidas Morkūnas skaitytojui pateikia lygiai 11. Tačiau galima pastebėti, kad beveik visose apsakymuose veikia įvairias vienatvės formas globalioje visuomenėje patiriantis žmogus. Ašis – susvetimėjimas. Tačiau toji tema pateikiama per skirtingus charakterius. Vieni herojai asocialūs, girtaujantys asmenys, kiti – užmiršti senukai, trečias – pasiligojęs, bejėgis tėvas, yra ir sena konservatyvi merga. Atrodo, paliestos beveik visos abejingumą patiriančios, tačiau ne visada dėl to išgyvenančios būtybės. Visgi labiausiai sukrečia vaikai, palikti susvetimėjusioje, trūkinėjančių socialinių ryšių bendruomenėje gyventi savo gyvenimo. Ten nėra senelės, kuri mylėtų anūką, nėra ir mamos, kuri apgaubtų šiluma: „Pirmiausia pastebėjo rezginę su kažkokiais geltonais kamuoliukais ir alaus bei šnapšės buteliais – vienas buvo rizikingai nugertas ir užkimštas suvytusiu salotos lapu. Mamytė apsimyžusi gulėjo suragėjusių skarmalų migyje.“ (p. 46). Mažai kam rūpi situacijos būvis, kiekvieno gyvenimo forma priimama kaip socialinė norma.</p> <p>Pasakojimai dažnai vyksta pirmuoju asmeniu. Beveik visada viskas vyksta per „aš“ poziciją. Tik tas „aš“ kartais būna herojus, o kartais – stebėtojas. Pavyzdžiui, apsakyme „Mėsa ir musės“: „Diena bekraštė, kaip ir pati upė čia. Tolumoje ta pačia kryptimi slysta kažin koks šešėlis. Bene laivas? – neįžiūriu“, o „Skenduolės“: „Nei manęs, nei kitų šeimynykščių mergaitė neatsiminė. Prisiminė tik motinos ir jos svečių gargaliavimus, gagenimus, cypavimus bei blogus savo darbus ir visokius nusižengimus – bledes ir krūvas. Jų buvo be skaičiaus.“ (p. 35). Taigi net jei pasakojimas atveriamas skaitytojui trečiuoju asmeniu, „aš“ vis tiek dalyvauja, susitapatina su vienu iš istorijos dalyvių. Tačiau būtent tada kyla klausimas kaip pasakotojas, kuris kartu yra ir herojus, gali sekti, žinoti kito asmens slapčiausias mintis, pasaulėjautą. Visažinystė apkartina pasakojimo intrigą.</p> <p>Įrašyti jusles, būties trapumą, būvio amžinumą Vidas Morkūnas užsibrėžia sau. Turbūt čia ir prasideda daugiažodiškumas, jo kalbos, stilistikos būdvardėjimas skaitytoją vedžiojantis vaizdais, kvapais, patirtimi persunktais literatūros takais: „Kantriai dėvime storutėlę, amžinai laikiną nykaus nuobodulio ir tylos skrandą ir vis laukiame pirmojo vėjo šuoro. Jau labai prastai matanti mūsų senelė sėdi prie lango ir pro murkšliną stiklą žvelgia į sustingusį naktinį sodą. Tamsoje boluoja stori vaismedžių žiedlapiai, kai kur išgeltinti laiko, kai kur plikai dulkėti.“ (p. 66). Juk visa būtų galima aprašyti kur kas paprasčiau, bet būtent kalbos nepaprastumas, tinkamo žodžio atsiradimas (prisipažinsiu, kartkartėmis užmesdavau akį ir į LKŽ pažiūrėti reikšmės) ir yra V. Morkūno savitumas, išskiriantis jį iš didelio rašytojų srauto. Tai nėra grynai pramoginis tekstas. Per sąlytį su kalba, charakterių daugiareikšmiškumu „Reportažas iš kiaušinio“ tampa kur kas daugiau negu tik reportažas apie žmogaus būvį tarp žmonių.</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-10-21-dainora-kaniaviene-asocialumas-arba-vienatves-formos-globalioje-visuomeneje/108985" target="_blank">www.bernardinai.lt</a>, 2013 10 21</p>
<p>Giluminius, kasdienei logikai nepavaldžius reiškinius (svarbiausias iš jų, be abejo, yra mirties mįslė) apčiuopti siekiančios Morkūno prozos išskirtinis bruožas – daiktų pasaulio detalumas, ryškumas, autonomiškumas. Erdvės ir daiktai išlaisvinami personažų sąskaita: kyla įspūdis, kad personažas tėra pretekstas, judantis taškas, reikalingas tam, kad judėdamas aprodytų jį supančias kalėjimą ar nepramušamą kiaušinio lukštą primenančias erdves. Trumpai tariant, Morkūno pasaulėvaizdis grindžiamas prielaida, kad esminiai atsakymai glūdi ne žmoguje, ne jo į pasaulį nukreiptoje sąmonėje, o kažkur kitur, anapus žmogaus. „Reportažas iš kiaušinio" ir yra bandymas aprašyti kelionę anapus to, kas pažįstama ir įprasta.<br /> Žavingomis Letos panoramomis („Mė­sa ir musės", p. 7–12) prasidėjusi kelionė greitai virsta maklinėjimu anapus blogio ir gėrio ribos. Kadangi šis&nbsp;nepasaulis nepavaldus žmogiškai logikai, keliautojai negali jo apmąstyti, suprasti, įvertinti, tik patirti. Pavyzdžiui, apsakyme „Vienatvės g-vė" (p. 47–55) duonos kepalu nešinas pasakotojas į miestelį grįžta tam, kad pagaliau pasakytų savo motinai jį slėgusią „tiesą". Mintyse rinkdamas žodžius jis braunasi per gatvių, kiemų, aplūžusių, apleistų namų labirintus, sutinka nebeatpažįstamus seniau pažinotus žmones, kol galų gale pamiršęs, ką ir kam turėjo pasakyti, atsiduria motinos kieme stovinčioje tuščioje šuns būdoje. Ir tik tuomet, kai sūnaus žmogiškoji savastis (protas, valia, net rega) pradeda nykti, pasirodo monstriška motina: „Nė nepajuntu, kaip užsnūstu, o kai pakirstu, į būdą jau smelkiasi blausi drumzlėta ryto šviesa. Bet iš tikrųjų mane pažadina ne ji ir ne žvarba, o sunkus, lėtas čiuženimas į sueižėjusį kiemo betoną ir slogūs dvoksniai: veikiausiai motina jau nelaiko šlapimo, veikiausiai retai kada prausiasi, veikiausiai negydo seną žmogų spiste apspintančių ligų. Pro angą matau, kaip ji pasilenkia ir padeda prie būdos dubenėlį. Sprendžiant iš kvapo, putra jame prarūgusi" (p. 55). Groteskiška motina Morkūno apsakymuose – slogučio, irimo, puvimo, nešvaros šaltinis –­ nemirtinga, nesunaikinama. O su tvarka, šviesa, protu tradiciškai sietinas tėvas numarinamas jį išskaidant į atskiras dalis, išpreparuojant („Angelas nulūžusiu pimpaliuku", p. 89–107).<br /> Jokio tęstinumo ar atsinaujinimo šiame pasaulyje būti negali: tėvas per klaidą nužudo gyvūnu paverstą sūnų („Visuomenės mokslas fazanams", p. 77–88), moteris savo noru pasirenka&nbsp;negyvenimą, paskutinio vaikystės gimtadienio šventė pasirodo esanti iliuzinė – visi švęsti susirinkę šeimos nariai jau seniai mirę: „Ak, tas paskutinis vaikystės gimtadienis. Mes susėdę prie ilgo stalo. (...) vienas mano broliukų sėdi stalo gale, smarkiai palenkęs galvą – pakaušyje žioji geroka kiaurymė. Žinau, kad kumštuke, kurį laiko pakišęs po stalu, brolis gniaužia sniegą. Teta... neprisimenu jos vardo... šypsodamasi stovi palinkusi virš stalo. Ties dilbiu nulūžusi ranka su visu surūdijusiu peiliu voliojasi dulkėse, todėl teta negali padalinti paskutinio mano vaikystės torto. Tėvas šypsodamasis žvelgia į mane, tik jo akys seniai išbyrėjusios. Iš mamos plaukų, kuriais taip didžiuodavomės, likę tik iškandėjusios pakulos. Įstrigęs tose apgailėtinose liekanose zvimbčioja vabzdys. Jis jau kadais netekęs juslių, bet žino esąs vis dar gyvas, ir jo sparnelių auksas dar spindi." (p. 77–78). Net gamta – nuolat gimdanti ir savo vaisius naikinanti motina – bergždžia ir beprasmė: metų laikai keičiasi, tačiau tai neturi jokios prasmės, viskas kartojasi iš aklos inercijos.<br /> Vienintelė kalba nepasiduoda mirčiai: kol daiktų ir kūnų pasaulis dūla, ji – barokiškai vaizdinga, rupi, tarmybių, neįprastų epitetų prisodrinta – išlieka tarsi tas spindintis vabzdys. Ir vis dėlto „Reportažas iš kiaušinio" dvelkia monotonija, nuoboduliu. Visi be išimties apsakymai konstruojami pagal tą patį modelį, kuriam apibūdinti užtenka kelių raktinių žodžių (kelionė į niekur, miręs gyvasis, transformacija), todėl nuostaba, ambivalentiškas žavesio ir pasibjaurėjimo įspūdis kyla skaitant pirmą, antrą, gal dar trečią kūrinį, o toliau – tas pats per tą patį. Kliše, štampu galų gale tampa ir barokiškai vingrus sakinys, ir neretai itin perdėta bjaurumo estetika.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2013-10-04-nr-3443/1156-25-puslapis/1779-virginija-cibarauske-visai-smagiai-keliaujant-kazkur" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2013 10 04</p>
<p>Regis, Danutė Kalinauskaitė apie Vidą Morkūną bus pasakiusi: rašo nedaug, bet gerai. Iš tiesų, parašęs Vidas Morkūnas viso labo dvi knygas&nbsp;– šią, minimą apžvalgoje, ir dar vieną, novelių rinkinį „Manekeno gimtadienis“, išleistą ar tik ne PK serijoje 2001 metais. Jau tada mane pribloškė neįprastas šito autoriaus rašymas: jo hiperrealizmas atrodo nesuvaidintas, neutriruojamas, be jokio melodraminio ekshibicionizmo. Toks pat autentiškas, kaip autoriaus vaizduojamas pasaulis. Su „dusnia senstančių daiktų laikinybe“ – itin keistu, slogiu, gyvų daiktų ir mirusių žmonių pilnu pasauliu. Morkūno pasaulis – kaip kiaušinis, kuriame gyvybiniai procesai vyksta, sakyčiau, visai kitokia trajektorija, negu įprasta. Kiaušinis čia nebėra gyvybės simbolis, veikiau mirties alegorija, taigi kiaušinio pasaulis Morkūno prozoje pasmerktas ne kaltis į išorę, išsiveržti į erdvę, o trauktis į save. Tokia mažutė besitraukianti visata, artėjanti prie paslaptingo singuliariumo taško. Vargiai iš jo beišsiris dinozauras ar višta.</p> <p>Pasakojimas pavadintas „reportažu“ –­ vadinasi, pasakojimas pretenduoja į taupumą, tikslumą, jame nebus metaforų, interpretacijų ir panašių stilistinių grožybių, šiaip jau būdingų beletristikai. Iš dalies taip ir yra. Barokinės sakinio figūros autoriui nebūdingos. Jis bando kalbėti, sakyčiau, netgi preciziškai – neretai tvarkingai ir tiksliai vardydamas daiktus, objektus, reiškinius, vyksmus. Bet vienas iš tų daiktų – objektų būna toks keistas, kad toji tikslinga tvarka atrodo visiška nesąmonė. Pavyzdžiui, pasakotojui beeinant namo, į glėbį jam įšoka žvėrelis. Jo išvaizda nefiksuojama, bet galima tikėtis, kad žvėrelis – mielas, pūkuotas, ieškantis&nbsp;žmogiškos šilumos. Pasakotojas parsineša žvėrelį namo, sukala dėžę, laiko mūriniame tvartelyje su triušiais, šienu, dviračiais ir panašiai. Viskas būtų paprasta, jei tas žvėrelis nebūtųmirtis. Jo vardas nuo teksto ir nuo skaitytojo sąmonės tarsi atskirtas – figūruoja tik pavadinime. Kaip mįslės įminimas: mįslė vienur, atsakymas –­&nbsp;kitur.</p> <p>Vienas gražiausių knygos kūrinių – apsakymas apie upę Letą. Pasakojimas toks vizualus ir spalvingas, kad vien sapnui nepriskirsi. Tai veikiau giesmė apie dylančią atmintį ir pienišku balkšvumu užliejančią užmarštį, kurią galima sieti ir su fizine mirtimi, ir su beprotybe. Galbūt autorius, prisimindamas tragiškąjį Edgarą Alaną Poe, bandė pasakyti, kad irstant kūnui, pamažu irsta ir siela, bent jau toji, kurią suformavo nerūpestingas ir sotus gyvenimas?.. Gal todėl ir apsakymo pavadinimas toks – „Mėsa ir musės“. Smūgis vartotojiškam pomirtiniam gyvenimo supratimui. Tokiam panašiam į senovės faraonų, kai tikėta, kad prisikelsi kartu su visais savo daiktais ir vergais. Tačiau šiuo atveju pavadinimas nežada prisikėlimo, kad ir kokie gražūs būtų dar bandančios save išlaikyti, įsikabinti į kūno „mėsą“ sąmonės sapnai.</p> <p>Apskritai ramų kultūros vartotoją (kartais norisi pasakyti – atrajotoją) Morkūno pasaulis gali ir papiktinti. Štai apsakyme „Savaitgalis“ viskas vyksta vos ne kaip kokiame „Rojuje Lietuvos“: rūkoma antiena, iš rūsio nešami marinuoti agurkai, užstalėj aidi dainos, girti giminaičiai stripinėja kieme ir laisto patvorio jurginus... Šventė kaip reikiant, nesvarbu, kad laidotuvės, nes ir pats velionis draugiškai sėdi prie stalo ir ragina kelti taurelę.</p> <p>Ir kuo gi čia piktintis? Kad velionis –­ gyvas? Ar ne per daug mes, lietuviai, kaip tauta, esame smulkmeniški? Senovės prūsai dėl to galvos nesuko.</p> <p>Būdingas ironiškai Morkūno pasaulėvokai ir apsakymas „Skenduolės“. Skaitytojui tarsi užmenama mįslė: gyvos ar negyvos yra abi apsakymo veikėjos, motina ir dukra, gyvenančios vamzdyje šalia savo namų gaisravietės?.. Apsakymo pradžia: „Kai motiną pagaliau rado, atrodė ji kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių.“ Apsakymo pabaiga: „Mamytė apsimyžusi gulėjo suragėjusių skarmalų migyje. Atrodė kaip negyva.“ Tiesą pasakius, ta mamytė – lyg koks fantomas, jos gyvastingumą sunku įrodyti, bet štai apleista jos mergaitė tikrai gyva, nes peralkusi, ėdama utėlių, ujama suaugusiųjų, o gal ir nepilno protelio, nes monetas, užuot ką nusipirkusi, sumeta į vandenį ir žiūri, ar blyksės saulės spinduliuose. Gyvumui kartais ir tokio įrodymo užtenka...</p> <p>Apskritai nepatarčiau šios knygos skaityti lietuviams, kurie, emigravę į užsienį, lietuvybės sklaidą supranta kaip šakočių&nbsp;ir kugelio propagavimą, o lietuvių tautą&nbsp;–­­ kaip rūpintojėlių ir koplytstulpių drožėjų, poetų pranašų ir sąžiningų statybininkų būrelį. Viename išeivijos laikraštyje tautiškai nusiteikusi moteriškė (iš aistringo tono spėju, kad emigravusi pedagogė) baisingai pasipiktino fotografu, kuris savo nuotraukoms pasirinko kažkokį apleistą lietuvišką bažnytkaimį su jo svyrančiais stogais ir personažais. Ji suvokė tai kaip sąmoningą tautos juodinimą. Kas būtų, jeigu perskaitytų Morkūno knygą?.. Baisu ir pagalvoti.</p> <p>Kadangi skaitantieji yra protingi arba bepročiai, tai aš tyliai viliuosi, kad toji moteriškė knygų neskaito ir pasvirusio pasaulio dainius Morkūnas nebus apjuodintas.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2013-07-19-nr-3436/989-25-puslapis/1546-prudencija-po-pasauliai-kiausinyje" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2013 07 19</p>
<p>Buvo toks filmas, vaikystėj darė įspūdį ne tiek pati atmosferinė istorija apie be priežasties kylančią apokalipsę – saulės blyksniai, paslaptingos ligos pakirstų žmonių lavonai, kurie taip pat išnyksta, saujelė išlikusiųjų, kurie tuo metu buvo olose, nuo bado pasiutusios katės tuščiuose namuose, saulė, saulė, – kiek to filmo pavadinimas, lyg slaptas noras, kad žmonės dingtų. Panašų poveikį turėjo ir „Nė stiebelio žolės“ (kitas pavadinimas – „Žolės mirtis“) – nuo 1956 m. netolimoje „ateityje“ sausra sukelia badą, JAV vyriausybė subombarduoja savo miestus, išsisukusieji&nbsp;keliauja į įtvirtintą sodybą ir kai prireikia, o prireikia dažnai, atsišaudo. Kodėl tokie dalykai patinka? Kas tai – marksistų aprašyto susvetimėjimo grimasa, miestiečio psichologinis tipas, inteligentu tapsiančio intraverto svajonė? Būtų galima galvot, kad tai kažkas, kas būdinga vien jūsų kukliam recenzentui, partikuliarus, pavienis atvejis, „idiosinkrazija“, net šiek tiek perversija. V. Morkūno antroji knyga „Reportažas iš kiaušinio“ – 107 puslapių pasimėgavimo žmonių ir visuomenės pradanginimu orgija – teikia recenzentui vilčių: jis ne vienas, o gaila. „Mėsos ir musių“ herojus iriasi per žaižaruojančio vandens apstybę, primenančią sąmoningai sapnuojamą sapną (jie labai ryškūs, pasižymintys specifiniu spalvingumu, panašiu į S. Dalí paveikslų); jis vienui vienas, o upė – Leta (atskleidžiau „smūginę pabaigą“, bet tai nieko, nes šis sprendimas nelabai įdomus). „Skenduolių“ siužete nėra apokalipsės, nes nėra paties siužeto, tik šiukšlynų pasaulyje iš vamzdyje įrengto migio išlenda nušašusi mergaitė, ką tik mirusios girtuoklės duktė, kurios „katekizmo“ pakrikuose lapuose „Dievas“ pavaizduotas kaip medžiotojas su šautuvu (demonstratyviai disocijuojant nuo kultūrinės, civilizacinės priklausomybės – apsakymo pasaulis gali būti bet kada), ir pasivaikšto iki lauko išvietės, t. y. pasivaikšto po hiperrealizmą: „Vasarą čia čirškaudavo paukščiukai, įsivėlusios tarp šakų žvilgėdavo tuščios bulvių traškučių pakuotės, pūpsodavo musių apspistos išmatų krūvelės. Rudenyn [...] aukšta žolė ir vešlūs krūmai pamažėle virsdavo rusvai pilku stabarynu“ (p. 37) – toks visos knygos stilius, jei pridėtume dar „iki kraujo sugylė pirštus“ ir „kiaurai vėrė žvarba“ arba: „Kuo užkimšus skylę stoge, kad drėgmė nesismelktų į kaulus, pro lubas nesisunktų į svetainę“ (p. 53) – „gimtosios kalbos šviesą“ (iš autoriaus žodžio po portretu viršelyje) V. Morkūnas supranta kaip įdarbinimą tekste visų įmanomų žodžių, apibūdinančių juslinės patirties – visada nyksmo, niokojančio laiko, jo pažeistų rakandų, kūno, peizažo – niuansus. „Visuomenės moksle fazanams“ siurreali totalitarinė valstybė augina herojaus ir kitų „stingulio kaustomų daugiabučių“ žmonių vaikus internatuose (plg. B. Schulzo „Klepsidros sanatoriją“), kuriuose švietimo programą sudaro laikinas jų pavertimas gyvūnais; herojus tai priima neproblemiškai, kaip sapne; siužetą įsukantis jo smurto proveržis – dar viena niokojančio laiko stigma, šįkart – charakterį. „Mirtyje“ šeima priglaudžia paslaptingą žvėrį dėžėj – „ją“, mirtį; „ji“ ima darbuotis tarp kaimynų, bet siužetą sudaro tos šeimos auganti socialinė izoliacija. Tačiau viso to „alcheminis“ nardinimas į „kalbos šviesą“, o ir mistifikacija, sureliatyvinimas (mirtis, abstrakcija, gyvena pas žmones kaip naminis gyvūnas, bekūnis pasakotojas, vis dėlto įvardinantis save kaip „aš“) leidžia laikyti V. Morkūno hiperrealizmą ne daiktiškos būties aktualizavimu, o būtent teksto orgija, net rašymo pratybomis.</p> <p>Nepriekaištingai sklandus stilistas, apleistų peizažų niokotojas „stebuklinga gimtosios kalbos šviesa“ V. Morkūnas (g. 1962) yra išleidęs tik vieną ankstesnę knygą („Manekeno gimtadienis“, 2001), tačiau 2007 ir 2008 m. tapo apsakymų konkursų laureatu, o 2010 m. buvo apdovanotas A. Vaičiulaičio premija už minėtą apsakymą „Mirtis“. Užtat jo kaip vertėjo – iš anglų, vokiečių, rusų, lenkų kalbų – bibliografija tikrai gausi; čia ir literatūra vaikams, ir šviežutėlis jaunosios jugoslavės&nbsp;T. Obreht&nbsp;šedevras „Tigro žmona“, ir fantastinės literatūros vertimai „Eridanui“ – nuo brolių Strugackių iki A. Sapkowskio. Siurrealią prozą galėtų konstituoti fantastinis siužetas, bet su juo V. Morkūnas būtų almanacho „Geriausia Lietuvos fantastika“ (tokio nebėra, ar ne?), o ne LRS leidyklos autorius.&nbsp;Tolimais 2001 m. hiperkritiškų recenzijų nišą pildė dar ne Castor&nbsp;&amp;&nbsp;Pollux, o M. Kempinskis, rašęs, kad V. Morkūno pasirinkimas rašyti onirinę (vietoj siužeto sapno logikai pavaldžią) prozą yra lengvas kelias be kūrybinių kančių – iš tiesų sklandus ir skambantis tekstas nesusiduria su jokiu konceptualiu pasipriešinimu, o tai diskredituoja autoriaus išdidų patikinimą, kad jis rašąs „apie tai, kas amžina“ (visų pirma apie mirtį ir vienatvę, kaip vienatvę suprantant izoliaciją – autoriaus taip pamėgto nyksmo tęsinį į žmogaus psichiką). Tačiau paprastai manoma, kad tekste svarbiausia – ne kas rašoma, o kaip; pagal tokį kriterijų prašmatnus stilius atleidžia bet kokius minties trūkumus ar klišes („smūginė pabaiga“, kurioje paaiškėja, kad per menką neapsižiūrėjimą įvyko neatšaukiama tragedija, – tai mokslinės fantastikos klišė). Ir vis dėlto tai knyga, kurią aš beveik būčiau norėjęs parašyti – gerai, kad laiku susigriebiau arba atvirkščiai – kad uždelsiau. „Senstančių daiktų laikinybė“, išskleista į pavienių lūšnų, bevaisės vandeningos dirvos, šiukšlynų peizažus, – norėtųsi, kad nieko, o primena daug ką. Pripetės miestas prie Černobylio atominės elektrinės; A. Tarkovskio „Stalkeris“ arba irgi hipsteriams privalomas, bet lengviau įkandamas jo atpasakojimas S. Žižeko „Iškrypėlio įvade į kinematografą“&nbsp;(Pervert’s Guide to Cinema); ir netgi – daugiaserijinis japonų kompiuterinis žaidimas „Silent Hill“ („Tylioji kalva“) ir jo motyvais pastatytas geras pirmasis filmas ir du blogi tęsiniai. Šią estetiką skleidžia ir I. Toleikytė savo prozoje, kuri gal ir nusileidžia V. Morkūnui „hiperrealizmu“ ir kalbos puošnumu, tačiau žymiai pranoksta nuotaikų įvairove ir personažų psichologizmu, tiksliau – personažų egzistavimu. Kur ten – netgi A. Jakučiūnas „Tėvynėje“ ir „Lalagėje“ remiasi ta pačia pamatine tema – alternatyvaus pasaulio be žmonių, sociumo, kuriame egzistuotų tik mintijanti ir patirianti sąmonė, t. y. kuriame&nbsp;vyktų tekstas, kiekvienoje pastraipoje krūpčiojantis nuo teksto, t. y. savo paties, malonumo, užuot pašiurpęs nuo klaustrofobijos; A. Jakučiūnas yra, be abejo, tiek didesnis autorius už V. Morkūną, kiek „Lalagė“ skiriasi nuo „Tėvynės“, o šie abu romanai – nuo „Servijaus Galo užrašų“, t. y. labai. Vis dėlto perskaičius V. Morkūno knygą, blizgančią nepriekaištingumu kaip agento Kuperio iš „Tvin Pykso“ šukuosena, atrodo, kad teksto solipsizmas tampa&nbsp;mainstreamu,&nbsp;taigi išradingumo reikės vis daugiau.</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/?p=25113" target="_blank">www.satenai.lt</a>, 2013 04 12</p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €