Sakiniai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Sakiniai

Sakiniai
-57%
Autorius: Aidas Marčėnas
Prekės kodas: 9789986397564
Pavadinimas Sakiniai
Žanras menkoji eseistika
Metai 2013
Psl. skaičius 307
Įrišimas minkštas
ISBN 978-9986-39-756-4
Išmatavimai 22.5 cm x 14.4 cm x 2.2 cm
Kaina: 6.95 € 3.00 €
Kiekis:  

Menkoji eseistika

Žinomo poeto eseistiniai užrašai. Jie fiksuoja 2010–2012 m. įvykius, patirtis, apmąstymus, mintis apie kultūros žmones, autoriaus artimuosius ir bičiulius. Perteikia poeto savivoką ir autorefleksijas, liudija budinčią mintį ir sielą.

„Štai jau veik metai, kaip išgyvenu kūrybinę, o tai reiškia – ir dvasinę, krizę. Tik šį sykį be didelių kančių, siaubų ir beprasmybių. Mat šie sakiniai keičia eilėraščius, kaip narkomanui euforijos nesukeliantis metadonas heroiną. Ir vis dėlto nemigos naktį, apžvelgdamas šiuolaikines savo sąmonės būsenas, patiriu šiokią tokią poetinę haliucinaciją, regiu esąs nuodėgulis. T.y. gulintis, t.y. nuodingas. Net sau. Ir tik nerimtas šių sakinių dūmelis kuria šiokią tokią euforišką vertikalės iliuziją. 
***
Šiąnakt svarsčiau, jei tektų tai, ką čia rašinėjuos, publikuoti, ar šiuose sakiniuose pasitaikančius vardus ir pavardes palikčiau, ar kažkaip maskuočiau, gal net atsisakyčiau gyvuosius ar mirusiuosius galinčių įžeisti epizodų?
Nusprendžiau, kad palikčiau kaip yra. Šiaip ar taip, juk tai, netgi su konkrečiais vardais ir daugiau ar mažiau žinomomis pavardėmis, tėra tik mano vaizduotės, o kartais netgi fantazijos sutverti personažai, ir su tikrais tuos vardus bei pavardes dėvinčiais asmenimis, be tų vardų pavardžių, veik nieko bendro neturi. Galų gale, kaip ir visi tokio pobūdžio tekstai, šie sakiniai neigiamai byloja ne apie parašytus asmenis, o tik apie jų autorių, šiuo atveju – mane.“ – Aidas Marčėnas

Susiję leidiniai

Lapės gaudymas
-45%
3.00 € 5.50 €
Dievų taupyklė
3.48 €
Tuščia jo
5.50 €
KasDienynas
-52%
4.00 € 8.30 €


<p>Prof. Viktorijos Daujotytės knygų rekomendacija nuo ~12 min:</p> <p><iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="375" src="//www.youtube.com/embed/OiKSZJXktzs?rel=0" width="500"></iframe></p>
<p>Aidas Marčėnas, įvardydamas knygos žanrą kaip „menkąją eseistiką", anaiptol nesumenkino nei paties žanro, nei šią knygą parašiusio asmens. Man regis, kad nė neketino, ir tai labai išmintingas sprendimas. Žodis „menkas" poetui ir filosofui (o poezijos ir filosofijos paralelių kūrinyje apstu, ir labai iškalbingų, man labiausiai patiko damų laukimas teatre prie tualetų ir filosofijos profesorės tikėjimas ateiviais) veikiausiai reiškia ne tiek silpną ir nereikšmingą, kiek bekūnį, mažą, ištirpstantį, išnykstantį, pasiglemžiamą didesnės, galingesnės substancijos. Paradoksalu, tačiau pasiglemžtas „menkas" tampa didžiosios substancijos dalimi, taigi – dideliu, o gal net didingu.<br /> Kas gi yra „menka" šioje knygoje? Be abejonės, tai turi būti labai gerai pažįstamas objektas, kad galėtum jį taip traktuoti. Ir kas gi kitas, jei ne sakinys. Sakinys kaip kasdienybės užrašas, kaip sapno stenografija, kaip laiko žymuo ir laikmečio atspalvis. Gal netgi kaip vandens apytakos ratas – ne veltui ant knygos viršelio debesų fotografija (fotografas – Algimantas Kunčius). Įdomi ši sakinio geometrija –­ pretenduodamas į liniją, tiesę, iš esmės jis yra apvalus, ir autorius tai žino, todėl jo užrašuose tiek daug akinių, aštuoniukių ir taškų.<br /> Žinoma, autorius stengiasi būti kuklus, jo distancija tarp didžiojo ir menkojo, mažojo „aš" ganėtinai išmintinga. Ir nors manija susimenkinti, susikuklinti yra tokia pat sadomazochistinė dvasinė vertybė, kaip pasipūtimas ir susireikšminimas, bet jos abi kažkodėl labai kotiruojamos tarp literatų, ypač „pasišventusių" ir „atsidavusių" (žodžiai, dvelkiantys prostitucija) kokiam nors kilniam tikslui. Prisiskaičius Marčėno „Sakinių", norisi iš vieno žodžio išmesti sangrąžinę dalelytę „si", o iš kito – trečiąją raidę nuo pradžios. Tada jie tampa pakenčiami šiais žodžių perprodukcijos laikais. Beje, Marčėno eseistikoje vienas labiausiai man patikusių dalykų – absoliuti žodžio klausa. Ji autoriui leidžia tiksliai diagnozuoti madingų literatūrinių tendencijų ir autorių negalavimus. O ir šiaip smagiai paimprovizuoti žodžiais-garsais, jų reikšmėmis, atspalviais, niuansais.<br /> Šioje knygos apžvalgėlėje, kuri nepretenduoja į recenziją, o veikiau yra impresija, galioja laisvesnės kūrinio aptarimo taisyklės, pagrįstos bendruoju įspūdžiu. O kadangi „Sakiniai" man įspūdingi žodžio klausa, pasirinkau keletą pavyzdžių su&nbsp;garsu, girdėjimu, gyrimu –&nbsp;savo semantika ir fonetika panašiais žodžiais, figūruojančiais esė pavadinimuose, savaip atliepiančiais&nbsp;klausą.&nbsp;Kilo didelė pagunda pacituoti tuos išraiškingus sakinius, bet susilaikiau, užteks ir pavadinimų: „Kankinuosi, skaitydamas išgarsėjusią knygą", „Įveikiau išgarsėjusią knygą", „Skaitant išgirto autoriaus knygą". Ir koks gi protingas tas Aidas, tas Marčėnas – neįvardija, kas tie išgarsėjusieji, užtat skaitantysis gali manyti, kad tai parašyta būtent apie jį.<br /> „Sakiniuose" daug žodžių tinklu bandomų pagauti sapnų. Juos itin sunku užrašyti žodžiais, o tuo labiau sakiniais, kurie, šiaip ar taip, pretenduoja būti sąmoninga struktūra, kompozicijos ašimi, o sapnas neturi ašies, jis – archajiška, kartais netgi ne žmogiška forma, atspaudas sąmonėje. Ir kai skaitai Marčėno sapnus, jie uždaryti sakiniuose kaip vazonėliuose, užberti sakinio žeme, o iš jos kyla ir lapoja keistų spalvų ir kvapų vaizdai, kurių autentiškumą gali įvertinti tik pats autorius –­ skaitytojas gali tik atspėti, nes jo sapnų patirtis kitokia.<br /> „Ne, neparašysiu, nė nemėginsiu rašyti romano. Niekada neturėjau pirmojo sakinio. Visi mano iškrypę sakiniai turėjo mane. Visi, išskyrus pirmąjį. Kažkas jį turi, Kažkas jį paslėpė nuo manęs" („Vienoraštis 74", p. 290). Taip, toks pasiteisinimas priimtinas. Ko nepasakyčiau apie filosofijos profesorę, kuri neduoda ramybės poetui su tuo nelemto romano rašymu, –­ pasiūlyčiau romaną parašyti jai. Paprasti žmonės – turgaus prekeiviai ar autobusų vairuotojai – mano, kad romanus rašyti yra grynas juokas, reikia tik gyvenimo patirties. Kadangi tos patirties kiekvienas turime su kaupu, tai būtų tiesiog sarmata neparašyti romano.<br /> Kodėl Marčėnas romano nerašo, klausti vargu ar tikslinga, geriau klausti – o kam Marčėnui jį rašyti? Bet kadangi teisingai paklausti ne visiems išeina, tai Marčėnas ir turi teisintis – kažkas paslėpė sakinį ir panašiai. Čia jau koketavimas, bet kur dėsies, kai nori atrodyti protingas. Bet juk esmę atskleidžia tokios eilutės: „Lėkštą nugalėtojų poeziją rašyti atsisakau – geriau vakarais vietoj tokių eilėraščių rašinėsiu štai tokius sakinukus" („Žirklė", p. 20). O argi nėra lėkšto nugalėtojų romano? Argi ne į tokį strimgalviais laužiasi rašytojai kaip stumbrai į ūkininkų rapsus?.. Man regis, Marčėnas tai intuityviai suvokia. „Tokie sakinukai" gelbsti jį nuo romano. Nežinau, ar tai į naudą literatūrai ir pačiam autoriui. Bet tikiuosi.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2013-10-11-nr-3444/1173-25-puslapis/1808-prudencija-po-kitokie-sakiniai-ir-kitokie-zmones" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2013 10 11</p>
<p>Dar šviežia, netgi – kol rašau šias eilutes – oficialiu renginiu nepristatyta knyga, kurios laukiau ir godojau ilgai bei laimingai.</p> <p>„Subalansuota poetams, bet tinka ir žmonėms“ – rašo autorius priešlapyje ir šypsosi savo ironiška šypsena. Ji neapleidžia ir perskaičius knygą, kuri sudaryta iš pastebėjimų, atminčių, sapnų ir kitų nušvitimų. Tai, kaip įvardina pats A. Marčėnas – menkoji eseistika. Tačiau žodis „menkas“ čia labiau skirtas tik tam, kad sukurtų visiems tiems užrašytiems nušvitimams kažkokią apčiuopiamą erdvę tarp eilėraščių ir esė. Nerašau, tarp poezijos ir esė, nes viskas, ką rašo A. Marčėnas, yra poezija. Net jeigu ir išsiginant, net jeigu ir išsiginant išsigynimą. Tokia ir ši knyga – poezija, užrašyta sakiniais. Knyga gimusi iš aplinkos stebėjimo ir virškinimo, išsisluoksniavusi nušvitimais, kurie taikliai ir švelniai glunda prie intymaus svetimo pasaulio vaizdų ištroškusių skaitytojų.</p> <p>„Tokie rašinėjimai, jei stengiesi nefantazuoti, įdomūs tiek, kiek įdomi rašančiojo asmenybė.“</p> <p>Skaitant šią knygą pravartu (nors nebūtina) žinoti kontekstus. Pavardės, vietos, įvykiai, neįvardintos, tik numanomos, personos, žaidžiančios perkeltine prasme apvytus žaidimus. Ši knyga – tai A. Marčėno, kaip jis mėgsta rašyti – aplinkos ataidėjimas, perleidus viską per žmogiškai individualų ir poetiškai jautrų filtrą.</p> <p>Įtariu, jog tiems, kurie nesidomi poezija, ši knyga gali ir nebūti kaustančiai įdomi, tačiau man ši knyga labai patiko. Vien tuo, jog, norint, joje galima įžiūrėti kur kas daugiau nei parašyta. Ir jaustis ganėtinai gerai perskaičius bei supratus du ar tris prasminius sluoksnius. Net jeigu autorius visur jų palieka mažiausiai po keturis.</p> <p>Ši knyga – tai delikatesiniai sausainiai. Nedidelėmis porcijomis, sakiniais ateinanti pas tave ir nieko neprašanti. Tiesiog besišypsanti į akis ir ironizuojanti tavo banalų susižavėjimą. Tačiau tuo pačiu – besidžiaugianti juo. Ir tuo pačiu – ironizuojanti tą besidžiaugimą. Ir taip toliau, ir panašiai.</p> <p>A. Marčėnas atveria prasminius laukus ir nenurodo konkrečios krypties, o suteikia progą (jeigu tik yra noro už to kabintis) pačiam pagalvoti kas ir kodėl. Arba tiesiog – stebėti ir stebėtis.</p> <p>„Norėčiau sukurti poezijos knygą, kurios eilėraščiai išnyktų, vos juos perskaičius. Visam laikui. Dabar gi dažniausiai įvyksta atvirkščiai. Visam (žinoma, su išlyga) laikui išlieka tekstai, kurių niekas neskaito. O jei ir skaito, tai neperskaito. O jei ir perskaito, tai ne taip. O jei ir taip, tai vis tiek.“</p> <p>Man ši knyga – tikras džiaugsmas. Atradimo džiaugsmas pačia gražiausia jo prasme. Kita vertus, nemėgstantiems A. Marčėno, ši knyga tikriausiai tebus dar vienas įrodymas, kodėl jo reikėtų nemėgti. Susireikšminimas, pasipūtimas, arogancija – sakys jie – ir visa tai padauginta iš dešimties. Marčėnas turbūt tik šypsotųsi ir pridurtų – iš dešimties tūkstančių. O tuomet papildytų, jog tai tėra skaičius – vienetas su daug nulių. Visai kaip ir jis – vienetas – su daug skaitytojų – nulių. O tuomet šią ironiją paslėptų dar vienas abejonės debesis.</p> <p>„Poezija ir filosofija. Jin ir jan. Poezija klausia: „Kam rašyti storas migdančias knygas, jei visa tai galima pasakyti vienu sakiniu?“ – „Štai dėl to, kad vienu sakiniu pasakyti galėtum, jas ir reikia rašyti“, – atkerta filosofija.“</p> <p>Taigi, knyga – tikra poetinė virtuvė, kurioje rasis įvairiausi valgiai. Pradedant Juozu Erlicku ir baigiant Radži. Pradedant Viena ir baigiant Vilniumi. Pradedant ir baigiant, tik tam, kad galėtum vėl ir vėl, pradėti ir baigti.</p> <p>Skaitau ją jau antrą kartą, versdamas puslapius, leisdamas jiems skrieti ir neštis mane tolyn.</p> <p>„Valdemaro Kukulo prokurorišku tonu pagrįstai bei nepagrįstai keliami klausimai ir man neleido užsnūsti ant laurų. Esu dėkingas, nes miegoti ant laurų nepatogu. Jie duria.“</p> <p>Vertinimas: 10 / 10</p> <p><a href="https://lentyna.wordpress.com/2013/09/18/aidas-marcenas-sakiniai/" target="_blank">lentyna.wordpress.com</a>, 2013 09 18&nbsp;</p>
<p>Radijo&nbsp;laidos „Literatūros akiračiai“ garso įrašas – <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1007569414" target="_blank">A. Marčėnas „Sakiniai“</a></p>
<p>Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Aido Marčėno knygą „Sakiniai". Sunku tokią tvirtai subyrėjusią knygą recenzuoti, tad tik tokios eseistinės pastabos, atsiradusios iš gyvo kontakto su mažais teksteliais, kartais panašiais į dienoraščio įrašus, kartais į kritines įžvalgas ar trumpus pranešimus. Gražiausia, kai nepanašu nei į tą, nei į aną, laikosi lyg ir iš nieko, arti eilėraščio, bet ne eilėraštis. Užsimenama apie krizę, bet juk nebūtinai. Tiesiog kita būsena, sunkesnė, neįprastesnė. Sunku ne rašyti, o nerašyti. Išlaukti. Mokantis eilėraščius gali rašyti ir tada, kai to daryti nereikėtų.</p> <p>Taip, sakiniai, bet ir akiniai, jei s nutrupėtų, kaip Aido Marčėno kūryboje jau yra buvę („Ištrupėjusios r dvės", 2012); tada apie „Sakinius" paradoksalia citata ir užsiminta: „Skaitytojas man nerūpi. Todėl jį ypač gerbiu." Abstrakčias esybes ir nesybes (pagal Donaldą Kajoką) gerbti nesunku. Sunkiau su tais, kurie čia pat, bet Aidui Marčėnui ir tai pakeliama. Dailininkas Jokūbas Jacovskis viršelyje sakinių–akinių motyvą paryškina, tokia graži mėlyna A, lyg dangaus properša tarp debesų. Toks sakinys, jei ir nepasakytas, tik pamatytas.</p> <p>Poetą gyvenimas laiko prie pat savo akių. Ir todėl taip intensyvu, tiek ribėjimo, virpėjimo, tiek įspindžių ir atspindžių, tiek tikro ir netikro, tiek žodžio akcijų ir tiek reakcijų. Gyvenimo srautas, nepertraukiamas tekėjimas, sruvimas sąmone – be atvangos, dienos darbais (kai jų pasiseka turėti) ir nakties sapnais, o gal ir sapnais atvirom akim. „Dievų taupyklė" (2012), gyvenimo srauto poezija – rinkinio paantrašte ši situacija Aido Marčėno pagauta, įvardyta. Galiausiai išbandyta, nebijant rizikos, – būkite, rašykitės, eilėraščiai, kol rašotės, suimkite savin visa, kas vyksta, ką matau, girdžiu, užuodžiu, tekėkite. Bet eilėraščių negali būti tiek, kiek jų gali (galėtų) būti. Kur turi nutekėti tas nuolat susitvenkiantis vanduo, greit pažaliuojantis, juk eilėraštį dar reikia ir pasaugoti, neapkrauti, neperkrauti. Lyrikai žanrų hierarchijoje suteikiant aukščiausią vietą, matyti, kad dažnai ji supama publicistikos, eseistikos, kritikos, kitų rašymų. Sąmonės perkrovų nuėmimo būdas buvo ir Sigito Gedos gyvavaizdžiai. Kad siela turėtų darbo, kad neimtų graužti akmenų. Tų akmenų, didesnių ir mažiukų, žinia, galima ir pasirinkti – ypač iš dabarties, iš to, kas vadinama literatūriniu gyvenimu ar negyvenimu. Neabejotinai svarbu, kad to gyvenimo ir negyvenimo liudytojų būtų. Daugeliui labiau už eilėraštį įdomu poetų tėvai, vaikai, mylimosios ir mylimieji, draugai ir nedraugai, kita vertus, gyvenimas visad įdomu, maitina tiriančius ir tyrinėjančius kūrybą ar bent rašybą (platesne prasme). Aidas Marčėnas teikia pranešimų apie save ir savuosius, jis (kaip ir Tomas Venclova), linkęs ir eilėraščius komentuoti, aiškinti, rašyti jų istorijas. Istorijoms priklauso ir paantraštės, epigrafai ar pusiau epigrafai.</p> <p>„Sakinių" paantraštė – menkoji eseistika, parašyta per porą metų, 2010–2012 metais. Rizikinga paantraštė – kai menkiniesi, tai ir puikiniesi, nors to ir nenorėtum. Apie Marčėną sakyti, kad tai nėra menka, būtų per menka. Taip atsitiko, kad knyga išėjo kartu su liepos mėnesio „Metais", su Marčėno eilėraščiais „Jazminui ir varnalėšai", švariais, gana griežtai suderintais jų pačių sistemos požiūriu; jau ne srautas, jau tai, kas iš jo ir virš jo. Arba po juo, kur Viešpaties landa poezijoje, atsirandanti „tartum iš nieko – čia, / kur kryžiuojasi, liejasi viskas – šviesoj – / ne laiku, vis labiau ne laiku – per mane" („Naujas eilėraštis Arvydui"). Naujas – po Sigito Gedos, išlieka sankabos ir sankalbos, svarbios ir „Sakiniams". Juk ir juose tas pats principas – per mane. Už objektyvą didesnis atminties subjektyvas – persakyta sakinio dalis. Persakymų sakiniai negali išvengti. Dalį to, ką sakome, persakome. Iš paskutinio pokalbio su Sigitu Geda, kai ištaręs: „Dabar skaitau Marcelijų Martinaitį. Viską. Labai blogai."<br /> Taigi – labai blogai. Prisieina persakyti. Pridurti: taip sakė tas, kuris dažniausiai buvo teisus, bet dar dažniau neteisus. Arba kitaip: dažniausiai buvo neteisus, bet dar dažniau teisus. Taip galima sakyti ir apie Aido Marčėno „Sakinius". Bet ar teisus / neteisus čia būtų svarbiausia? Gal ne. Svarbiau suvokti bendresnį lauką, kuris matomas, kuriame mąstoma. Nors su Donatu Petrošiumi ir pasiginčija, kad taip nesakęs, man ir ginčytis nesinori: jei ir nesakiau, tai galėjau sakyti; jei persakiau, kas kito sakyta, tai juk ne šiaip sau. Jei atrodo, kad taip, tai juk irgi ne šiaip sau. Sutinku ir kai nesutinku. Šiek tiek nesutinku ir kai sutinku. Tai į toną knygai. Visos paradoksinės formos ir formelės Aidui Marčėnui tinka ir pritinka. Kas menkiau, matyti, nepaslėpsi. Niekas negali mąstyti lygiai, lygiai įtemptai, prasmingai, įdomiai. Neišvengsi duobių, duobelių. Bet matyti ir kas gerai, tikslu, kas įdomu, kas pasakoma, atveriama – apie save kituose, apie kitus savyje. Ne, apie Valdą Kukulą ne taip, pagalvoju, bet po keleto puslapių randu kitaip – neapeisi, vien Sigito Gedos nuomone nepamatuosi, – ketera, briauna, kuri ir skiria, ir jungia. Matymas, vertinimas „Sakiniuose" gyvai pulsuoja, keičiasi, kinta. Taip veikia subjektyvas – atminties, sąmonės, matymo, girdėjimo, tikrai galingesis už objektyvą, jo plačiau ir nesiaiškinant. Akylas ir dantingas, dantų pasigenda ir ten, kur pasaulis lytimas tik lūpomis. Ar eseistika nėra gyvenimo pasilengvinimas? Rašai, bet juk ir rašinėji, neprivalai įsikinkyti į pavalkus, be kurių neįveiksi didesnės apimties teksto, to romano, kuris vis tarsi šmėžuoja ir prieš Aido Marčėno akis. Kas žino? Gal tie bandymai jau veda kažkur toliau ar giliau, gal tie galandami, gludinami sakiniai turi dar ir jiems patiems neįžiūrimą tikslą?<br /> Noras, iš kurio „Sakinių" eseistika kilusi, – nemenkas: „išmokti sukurti sakinį –­ paprastą, aiškų, nepretenzingą" (p. 11). Parašyti gal ir paprasčiau, bet sukurti? Kūrybos veiksmas – tūriškas, tūrio; neužtenka paviršiaus, reikia gylio, aukščio. Sapno; gali būti, kad poetai mokosi sapnuoti; onirinė poezija. Talentingai sapnuoti reikia talento – kaip ir poezijai: „Sapnavau Onę Baliukonę. Vyko jos knygos pristatymas. Storiausio folianto. Du skirtingi leidimai iš karto. Iliustracijos Doré stiliumi (...) Pristatymo vakarėlyje Onė Balikukonė sėdėjo man ant kelių. Kitur jai nebebuvo vietos" (p. 85). O juk iš tiesų – Aido Marčėno poezija išlaiko ir Onės Baliukonės vietą. Ne tik jos. Geri eilėraščiai, gera eseistika saugo ir tuos, kurių nebėra. Petras Palilionis „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlėje" ką tik išleido Onę Baliukonę, gražiai skamba, geri eilėraščiai, aukštos prabos. Tik vėlesniu laiku juose radosi kiek „per daug poezijos". Ne apie ją taip sako Aidas Marčėnas, apie kitą poetą, redaguojamą, mokomą (p. 65). Bet ir bendresnė situacija, pavojus, kad viskas neužgožtų nieko. O to gožimo pasitaiko ir „Sakiniuose". Nuo pat pradžios, nuo dedikacinio ar kokio skiriamojo įrašo: „Nesėdėjau prie Brežnevo, Andropovo ir Černenkos." Tas pats šaltinis – kaip ir menkinimosi.</p> <p>Eseistikoje (kaip ir eilėraštyje) kas nors yra, kai lyg ir nieko nėra. Nieko ypatingo, tik gyvenimas, tik žmonės, mylimi ir nelabai, svarbūs ir nelabai. Tik dangus, tik debesys, gal ir svarbiausi, knygos išvaizdai pasitelkti iš Algimanto Kunčiaus, bet kiek nublankę, ne tų formatų. Lauko apribos, akiratis, regratis, horizontas. Nuo jų priklauso, kas patenka, o kas ne, prie ko sustojama, kas apeinama. Ratas žmonių, su kuriais būnama (patys artimiausi), su kuriais susitinkama – anksčiau bare, kavinėje, dabar labiau kokiame literatūros vakare ar tiesiog einant, vaikštant. Bet labiausiai – tekstuose, kurie rašomi, redaguojami, skaitomi. Artimiausių, mylimiausių dalia – būti kuriančio žmogaus sąmonės viešumoje; bet kitas tas buvimas nei kokiame „Stiliuje", labai saugus, juk net papešiojamas lieki meilės lauke (pagal Arvydą Šliogerį), dalyvaujantį ir „Sakiniuose". Iš Šliogerio – daiktas; pirmiau nei iš Donaldo Kajoko. Gražus eilėraštis –­ geras daiktas (p. 297). Taip, labiau daiktas nei koks dalykas. Tikras daiktas – atskiras; kaip ir medžio lapas su savo gyslelėm. Taip ir eilėraštis. Esė gali būti ir dalykas, nepasiekiantis daikto-eilėraščio. Taip, kad rašytum, reikia gyvenimų, ne tik gyvenimo, patirties. Reikia tos neaiškios daugiskaitos, lyg būtum buvęs ten, kur nebuvai. „Kažko – metafizinio juokdario, iš tų gyvenimų puvėsių išaugančio, nelyg Axis mundi, Pasaulio medžio, ant kurio vėl išnoksta gyvenimai" (p. 272). Rašantis negali išvengti rašymo svarstymų, jei ir ne problemų. Aidas Marčėnas prieina esminį tašką: „Rašyti gerai – kai rašymų aukštumos baigiasi išmiklinto stiliaus vingrybėmis – manęs netenkina. Rašyti labai gerai –­ per sunku" (p. 272). Rašyti sakiniais, sakymais-pasakymais, ne vardan formos, nebent ja vykusiai sužaistum. Paradoksas: pradedi nuo to, ką nori pasakyti, bet tas noras virsta (ir turi virsti) tekstu, forma, stiliumi; būtų gerai, kad tokiu išmiklintu, kad to miklumo nė nepastebėtum. Skaidru – matyti. Aidas Marčėnas tai pajėgia. Kol nepakliūva į teksto traukos inerciją, kai reikia užpildyti, prirašyti. Ar reikėtų į tokias vietas baksnoti? Tokio lygio rašančiajam, koks yra Aidas Marčėnas, nebūtina. Jis pats puikiausiai jaučia, kur yra silpnesnis. O skaitantys, juolab gerbiami, irgi patys apsisprendžia. „Sakiniai" – subjektyvūs, bet jie ir nesiekia būti kitokie. Iš čia ir jų intriga, lydinti skaitymą, įdomumas. Esame daugiabriauniai veidrodžiai, atspindime vieni kitus, atsispindime; ir tada, kai to specialiai nesiekiame. Ir net kai vengiame ar bijome. Aido Marčėno atspindinti ir kartu įspindinti sąmonė –­ intensyvi, ribanti, ribuliuojanti. Žmogus, kuris ne tik rašo. Dar ir skaito, netgi filosofiją (Friedrichą Nietzsche, Albert'ą Camus, Emanuelį Leviną...), netgi Franzą Kafką. Netgi lietuvių autorius. Žiūri senus filmus, liūdnus ir nostalgiškus, klasiką. Klausosi muzikos, muzikalus. Mintis, poetines būsenas išvaikšto, išplauko, išguli. Sėdi mažiausiai. Atrodo, kad ir eilėraštį geba vertinti iš klausos. Arba iš oro, labai prisodrinto – kvapų, garsų, tylos. Tame prisodrintame ore galima ištarti: vardan formos (p. 303); greičiausiai tas vardan yra svetimybė, bet ką daryti su himnu, su poteriais? Vėlgi nebūtina suprasti pažodžiui, forma yra tai, ko išvengti negalima. Tik reikia, kad ji nesustingtų. „Jei tikrai esi poetas ir ilgai gyveni, rašydamas įgyji daug anapusinės patirties, apie kurią kalbėti žodžiais – beprasmiška. Gal tik tiek: labai esi, bet nesi dar labiau, o iš nebuvimo perspektyvos įgali matyti žmogų tokį, koks šis yra, tikrąjį gyvybės grožį ir siaubą, neįkainojamą netobulumą be jokios pridėtinės vertės" (p. 246). Ar tai ta pati mistika, kuri pagal Josifą Brodskį rodo pralaimėjimą? Ar ir ta – sapnų, slaptosios Marčėno eseistikos versmės, iš kurios kyla gyvybės grožis ir siaubas – neatskiriamai. Bet ne tik iš tos slaptosios gilybės, bet ir pačiame paviršiuje. Arba gyvenime. Gyvename juk pačiame paviršiuje, įsikabinę, įsitvėrę. Tarp baisiai gražaus ir dar baisiau gražesnio nėra ribos (p. 246). Kai visko daug, nebematyti nieko (p. 54). Neišleisti iš akių nieko. Nepraleisti nepajutus mirties –­ „Sakiniuose" kartojasi numirė, numirė, numirė... Lyg paskutiniai pokalbiai, paskutiniai žodžiai. Mirtis yra siužeto genas, – kadaise ištarta Jurijaus Lotmano, paprastai, nei struktūralistiškai, nei semiotiškai, be jokio kvadrato, sakyti, kad mirtis yra gyvenimo priešprieša, per menka. Mirtis atnaujina pasakojimą, pasakojimus. Ir gyvenimą, jo moralines atramas.</p> <p>Turbūt tai ir bus svarbiausia „Sakiniuose". Turbūt dėl to pradėjau apie juos galvoti, galiausiai rašyti, kad neliktų nepastebėta. Mirtis atveria akis. Sugrąžina. Prie savo ir prie kultūros, tradicijos tėvų. Aidas Marčėnas naujai iškėlė, įprasmino tėviškumą, kaip gyvenimo ašį, axis mundi. Tėvas, miręs tėvas, vis svarbesnis, gyviau juntamas, suvokiamas, būtinas. Ryškus, daugiabriaunis įspaudas eilėraštyje „Garažinis" (rinkinys „Šokiai", 2008). Pirmajame „Sakinių" puslapyje: „Treji metai, kai numirė tėvas. Siaubas ne dėl to, kad tėvas mirė ir pasaulis, niekam to nežinant, pasibaigė, o labiau dėl to, jog nuo naujo pasaulio pradžios abejingai praėjo treji metai" (p. 11). Sąmonė skaičiuoja nuo tėvo mirties praėjusius metus, jau kito, kitokio gyvenimo. Grįždama, tikrindama, neužmiršdama ir mirties estetikos. Kadaise profesorė Elena Červinskienė, skaitydama paskaitas apie Antoną Čechovą, su nuostaba sakydavo, kad šiam rašytojui mirtis gali būti graži, kad mirtis išleidžia gilią grožio šaknį ar žiedą, bet tik matančiam, jaučiančiam. Aido Marčėno citatos tąsa: „Prieš trejetą metų, dvidešimties laipsnių šalčiu paženklintą rytą, mūsų namuose mirti pražydo ir slyvos šakelė, kurią nunešėm tėvui, – karste jiedu buvo pats tobuliausias rimas."</p> <p>Tėvo, tėvelio šešėlis visoje knygoje – trapi, prasminga istorija, kurioje daug žmonių gali atpažinti save. Ir save jau savo vaikuose. Daugiau, giliau negu tik atskiras, biografinis vingis. Lyg sąmonės pasipriešinimas užplaukiančiai ar ant mūsų akių vis labiau užtraukiamai miglai – neliks tėvo, motinos vardų, neliks ir jų pačių, jų geliančios atminties, to švariai liūdno džiaugsmo ir sapne (p. 162). Gal kaip tik tas sąmonėje naujai, patikimai išsiskleidęs tėviškumas nutiesė lyg kokį naują lieptą, sakysim, į Justiną Marcinkevičių. Skirsnis „Numirė Justinas Marcinkevičius" apima kelis fragmentus, kuriuos jungia gyva, skvarbi, kritiška ir kartu empatiška mintis. Jos intymioji konfigūracija tarp bendresnių ideologemų: „Dabar pagalvojau, kad Justinas Marcinkevičius – vienatinis mano sutiktas poetas, į kurį kreipdavausi tik daugiskaita. Bet dabar, trapios amžinybės akivaizdoje, man tai pasirodė familiaru" (p. 165). „Tragedija daro Justiną Marcinkevičių poetu, neatšaukiamai. Tuo, kuriam sakau Tu. Ir priduriu – kaip Sigitui Gedai, Jonui Strielkūnui, sau – vargšas, vargšas poete" (p. 166).<br /> Poezija savo klausimus turi išsispręsti pati. Tai yra – poetų rankomis ir širdimis. Eilėraščiais, eseistika, galiausiai sakiniais.</p> <p>Aidas Marčėnas neatsisako nei pasakyti, nei pasisakyti, neužmiršdamas, kad yra dalykų (ir daiktų), kuriuos „išreikšti teišgali poezija".</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2013-09-06-nr-3439/1078-knygos/1657-viktorija-daujotyte-sutinku-ir-kai-nesutinku" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2013 09 06</p>
<p>„Ką, po galais, čia veikiu?<br /> Labai paprasta – naudojuosi (...) unikalia galimybe būti. Prieš nebūtį išgyventi buvimą. Net turėdamas nebe daug laiko, turiu jo pakankamai, kad tai suvokčiau, t. y. perprasčiau ir užmirščiau.“ (p. 74)<br /> Paėmus knygą, kurios paantraštėje pirštais ištarškentas užrašas „eseistika“, visad anksčiau ar vėliau norisi pasakyti, kad ji sprūdi kaip žuvis. Tad ir Aido Marčėno trumpi, neįmantrūs, kartais kandūs sakiniai vis sprūsčioja, aptaškydami viena kita mintimi. Jų autoriui maga prisegti bandytojo etiketę, mat „Sakiniai“ balansuoja tarp savanoriško dienoraščiavimo ir tų užrašymų mėginimo pakylėti prie eseistikos. T. y. pagrįsti jų reikalingumą, nes knygoje esama nemažai savistabos ir savotiškos aplinkstabos – literatūros ir jos užkulisių, praeities (ir „Suokalbio“ laikų), šeimyninių santykių, šiandieninės Lietuvos ir debesų baroku pasipuošusio Vilniaus. A. Marčėnas dalijasi pastebėtais kasdienybės triukais, negaili šiurkštesnio pasakymo aplinkiniams ir sau, prisipažįsta esąs „lėkštokų, gan komiškų sapnų gerbėjas“ (ir juos dažnai aprašo). Tarsi šiaip. „Sakiniuose“ daug lakoniškų pastabų išėjusiesiems palydėti, jų gausi grupelė beveik provokavo imti ir įraityti ką nors liūdno ar panašaus į „knyga, registruojanti išėjimus“. Bet tai – neatsiejama penkiasdešimtmetį perkopusio asmens gyvenimo pasekmė: vis dar stebinanti, nesibaigianti, todėl atsiranda paskata čiupti spalvingos praeities siūlgalius. Taigi tema neapsibrėžiama, visuma – spontaniška. Bent jau tokia pasirodo iš pirmo žvilgsnio.&nbsp;<br /> Vis dėlto A. Marčėnas nepaliauja kurti žaismės, nes skaitytojui neleidžiama viskuo aklai tikėti, o trumpiems tekstams būdinga eseistikai deranti savybė – realybė, nykstanti tarp išgalvojimų: „Šiaip ar taip, juk tai, netgi su konkrečiais vardais ir daugiau ar mažiau žinomomis pavardėmis, tėra tik mano vaizduotės, o kartais netgi fantazijos sutverti personažai, ir su tikrais tuos vardus bei pavardes dėvinčiais asmenimis, be tų vardų pavardžių, veik nieko bendra neturi“ (p. 168).<br /> Ši knyga žymi virsmą ir sudomina, kai suvoki, kiek joje arba už jos liko emocijų. Spontanišką tekstų visumą įrėmina laikas: „Sakiniai“ kilo jaučiant išsirašymo būseną, kuri prasidėjo po „Dievų taupyklės“ (2009 m.), o baigėsi kažkuo panašiu į „Ištrupėjusių erdvių“ (2012 m.) kūrybos etapą. Poezija tarsi prigęsta, autorius šiek tiek nuo jos nusitolina, aktyviau persikelia į gyvenimo, debesų nužiūrinėjimo (ir viršelis priverčia nukreipti žvilgsnį į dangų) ir kūrybos refleksijos zoną. Knygoje dėmesio skiriama skaitymui, redaktoriaus darbui (vertingi intarpai apie Sigitą Gedą, jau išleistų Rimvydo Stankevičiaus, Gintaro Bleizgio knygų rankraščius) ir sakiniavimui apie recenzuojamą savo kūrybą, paraštėse diskutuojant su jaunąja karta. Tai nekasdieniška. Sykį viename renginyje pasivadinęs XX a. pabaigos poetu, A. Marčėnas „Sakiniuose“ netiesiogiai argumentuoja šį apsibrėžimą. Tik ne todėl, kad sąmoningai įsiskliaustų į literatūros kontekstą, labiau – kad netiesiogiai atsiribotų nuo jaunesniųjų „mokytojo“, „autoriteto“ naštos.<br /> „Sakiniai“ (nors žodyje šiek tiek didesnė A kreipia į „akinių“ reikšmę – stebėjimą kažkieno kito žvilgsniu, kuris aprėpia marčėniškus pasaulius) vis tiek išlieka įstrigę rašymo kontekste. Tarsi viena iš jo poezijos temų trumpam pakeistų formą. Ką gi, sveika. Net ir nekurdamas A. Marčėnas užsirašinėja, stebi pasaulį, renka galimos ir esamos poezijos trupinius, traukia juos ir praeities įvykių pavidalu. Tik besąlygiškai pasikliauti jų turiniu vis dar negali – knyga apgaulinga, nes, rodydama dienoraštiškumo užuominas, netampa gyvai liudijančiu dokumentu, kuriuo galėtų pasitikėti gerbėjai (tie netobuli poezijos skaitytojai). Vidinis noras tęsti, rinkti raides palengva tampa sąmoningu veiksmu. Nuo detalių fiksavimo „sau“ pereinama prie žodžių numanomai auditorijai: įrašai komentuojami tarsi pasiteisinimai, atsiranda galimybė suvokti, kodėl būtent apie tai rašoma. Be to, skaitydamas knygą dalyvauji jos atsiradimo procese – A. Marčėnas komentuoja „Sakinių“ redaktorės pastabas. Skyriai pateikiami kaip žodinė ekvilibristika: „Čia kažkas taip“, „Čia kažkas ne taip“, „Čia kažkas“ ir eseistiškiausioji „Priedainė“. Todėl visa atrodo kaip postmodernus ir neįpareigojamas žaidimas, tarsi nekuklus autorius šypsotų pro lūpų kamputį, jaustųs valiūkas bandytojas, galintis bet kada trūktelėti pečiais ir prasprūsti ištaręs: „Čia gi menkoji eseistika.“ Sąžininga, bet ne visai tikra.<br /> Tačiau už kartkartėm pasirodantį gebėjimą justi aplinkinių ir literatūros trūkumus, vienišojo vienišavimo Vienoje užrašus neprivalomoje „Priedainėje“ norisi tarstelėti, kad ji – ne tokia menka.&nbsp;</p> <p>Žurnalas „Nemunas“, 2013 09 05</p> <p>&nbsp;</p>
<p>„Norėčiau išmokti sukurti sakinį - paprastą, aiškų, nepretenzingą. Jei pavyktų tvarkingai sujungti bent du, o gal net ir tris sakinius, būčiau ne tik patenkintas, bet ir laimingas. Metai kiti neprabėgtų bergždžiai“, - rašo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, visuotinai pripažintas poetas Aidas Marčėnas naujojoje (Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje) „menkosios“ eseistikos knygoje „Sakiniai“, tuo tarsi mėgindamas paaiškinti skaitytojui knygos atsiradimo priežastį, o drauge - ir jos tikslą.<br /> Kadangi A.Marčėnas lietuvių literatūroje atstovauja gryniesiems - kitais žanrais „nesusitepusiems“ poetams - galima būtų pajuokauti, kad vien posmais šitiek metų kalbėjusiam žmogui įprasti kalbėti užbaigtais, veiksnį ir tarinį turinčiais sakiniais - gan rimtas iššūkis, tačiau, žinoma, tai - tik pokštas, nes juk visi atsimename jo knygą „Būtieji kartiniai“ bei įvairias publikacijas periodikoje, tad žinome, kad šiam poetui kalbėti sakiniais sekasi pavydėtinai lengvai ir kad tai daro ne koks nors jo neatskleistas alter ego, o tas pats poetas, kitą sykį vietoj menkosios esė pateikiantis puikaus eilėraščio ruošinį. Pavyzdžiui: „Sapnavau kafkiškuose koridoriuose įsikūrusią anapusinę leidyklą, kuri perleidžia „Dievų taupyklę“. „Nepyk, bet perskaitęs nieko nesupratau“, - sako man redaktorius Ričardas Gavelis ir glosto pelytę, kurią sulaužytu stuburu prieš savaitę buvau priverstas pribaigti ir kurios žvilgsnis, paskutinę viltį praradusio žmogaus žvilgsnis lydėjo mane iki šio sapno, ne - iki šio sakinio“. Argi čia - ne poezija?<br /> „Sakiniuose“ poetas iš tiesų - nesirenka temų, neapsibrėžia kalbėti vien apie literatūros ar kultūros reikalus - svarsto apie pasaulio prigimtį ir ne visada dailią vidinę žmogaus sąrangą, apie skaudžiąsias - lietuviškąsias bėdeles, apie poeziją, ištirpusią visiškai nepoetiškuose kontekstuose, ir apie nepoeziją, kitą sykį gudriai pasislėpus tūnančią poezijos valdose, kalba net ir apie politikus, valstybės reikalus, medituoja ties sapnais, artimųjų mirtimis, sutapimais, atsitiktiniais kalambūrais, fiksuoja šmaikščius, poezijos pėdsakų turinčius savo buitinius pokalbius su žmona, su draugais, plunksnos broliais, nevengia demaskuoti ir karaliaus nuogybės, nepaisydamas, kad kalba prieš plauką dabartinei Lietuvos užsienio ir vidaus politikai, išsako įžūliai drąsias mintis tolerancijos, kosmopolitizmo, liberalizmo klausimais, pasitaiko ir tikslių, iki sentencijos žvilgesnio nugludintų (nors ir ne visada teigiamų) Lietuvos kultūros didžiųjų vertinimų... Pavyzdžiui: „Sigitas Geda gyveno Justino Marcinkevičiaus laikais. Justinas Marcinkevičius rašė Sigito Gedos laikais“ arba „Sigito Gedos „Pėdos“ - nesveikos, pilnapadės, o bėgta - lyg iš rekrūtų“.<br /> Rašydamas apie prieš keletą savaičių pasirodžiusią kito poeto - Donaldo Kajoko eseistikos knygą „Lapės gaudymas“ jau leidau sau garsiai nustebti dėl „Lapės“ ir „Sakinių“ tematinio bei stilistinio giminiškumo, o dabar ketinu užbaigti šią mintį, pasakydamas, kurie plotai šiose dviejose knygose išlieka nepersidengę - D.Kajoko mintijimai palengva skaitytoją veda link rytietiškos - dzeno - išminties, o A.Marčėno išmintis - „vilnietiška“ - gerokai kandesnė, šmaikštesnė, ciniškesnė, ne pernelyg dievota, nors įdėmiau pažvelgus, suręsta ant krikščioniško moralinio pamato.<br /> Na, o esminis šių dviejų knygų poveikio skirtumas - kad skaitydamas D.Kajoko knygą šypsojausi mintyse, o skaitydamas A.Marčėną - kvatojausi balsu.<br /> Knyga, tiek turinio, tiek stilistikos požiūriu - puiki, nors esu beveik įsitikinęs, kad daugeliui knygoje minimų asmenybių (ypač rašytojų luomo) „Sakiniai“ ne tik nepatiks, bet kai kuriuos net ir papiktins, mat tikrai ne etikos kriterijus autoriui buvo svarbiausias, atrenkant tekstus šiai knygai. Na, pavyzdžiui: „Kartais Eugenijus Ališanka tai šen, tai ten primena, kaip viena graikė, susipažindama su juo, pratarė: „Neįtikėtina, kad toks gražus vyras gali būti dar ir toks geras poetas“. Tikra tiesa. Neįtikėtina. Neįtikėtina viena, o ir kita - neįtikėtina“, - užbaigia A.Marčėnas.<br /> Laimė, sąžiningas poetas vienodai smarkiai į tuštybės centrą smūgiuoja ne tik kitiems, bet ir sau: „Kai apie mūsų audringą jaunystę bus sukamas meninis filmas, kas jame vaidins Sigitą Parulskį? Įdomu, ar gaus „Oskarą“ už antraeilį?“... Tiesiog nuginkluojančiai kuklu. O kai žmogus kuklus, tai ir jo kritika kitų atžvilgiu ne tokia skaudi, ar ne?..</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/amarcenas_prakalbo_sakiniais/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 08 06</p>
<p>Iki šiol vien grynajam poezijos žanrui atstovavęs visuotinai pripažintas lietuvių poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas ką tik išėjusioje savo eseistikos knygoje „Sakiniai“ šalia kitų imasi ir visuomenės kritiko vaidmens. Ta proga su poetu kalbamės apie Lietuvą. Tą, kuriai rašomi eilėraščiai, ir tą, kurioje tenka gyventi.</p> <p>- Naujoji eseistikos knyga „Sakiniai“ išdavė, kad esi kur kas socialesnis žmogus, nei atrodė iš šalies. Tad noriu paklausti, ar savuosius domesius žemiškuoju pasauliu, proziškais jo reikalais taip ilgai maskavai, ar su amžiumi pats pasikeitei?</p> <p>- Socialus aš buvau visuomet, tačiau juk socialumas socialumui nelygu - niekada nebuvau veikėjas, visuomet - stebėtojas. Politika, ekonomika, visuomenės nuotaikos... Išties stengiuosi nekvaršinti sau galvos ir į emocinį santykį su visu tuo nesivelti, bet juk esu Aidas - vardas įpareigoja vienaip ar kitaip reflektuoti pasaulio klegesius, - tad kas iki manęs prasiskverbia, kas mane sudomina, tą ir ataidžiu, net nežinau - sąmoningai ar ne. Maždaug taip: sėdžiu tarp šakų į medžio viršūnę įsikoręs ir stebiu, kaip juda kariuomenės, kaip vyksta mūšiai... Bet nė prie vienos kariuomenės neprisidedu ir niekam jų išsidėstymo koordinačių neišduodu.</p> <p>- Kaip - nė prie vienos? Bet juk egzistuoja ir tokie kontekstai, kurie negali nerūpėti - pavyzdžiui, Lietuva?</p> <p>- Žinoma, kad Lietuva man rūpi, bet veikiau ta vidinė, ta idėjinė Lietuva, kuri dar niekada nebuvo sukurta. Turbūt ir nebus. Kaip neįmanoma, kad žmogus virstų angelu, taip pat neįmanoma, kad Lietuvoje ar kokioje kitoje valstybėje viešpatautų vien gėris ir išmintis. Todėl stengiuosi kiek įmanydamas puoselėti tą savo vidinę Lietuvą ir nesigraužti dėl pastebimų neatitikimų tarp jos ir to, ką matau už lango.</p> <p>Menu Arvydo Šliogerio pasisakymą per televiziją, kur jis Lietuvos ateitį piešė tiesiog beviltiškomis spalvomis... Labai nustebau, kad taip kalba žmogus, dar vakar džiūgavęs, kaip viskas gražu ir idealu... Ėmiau domėtis, kas taip ūmai pakeitė jo nuomonę, ir paaiškėjo, kad A.Šliogeris automobilį sudaužė. Štai jums ir niūrių Lietuvos perspektyvų priežastis.</p> <p>Todėl stengiuosi taip susitvarkyti savąjį vidų, pasirinkti tokį santykį su aplink vykstančiais reiškiniais, kad sudaužytas automobilis, profesiniai ar šeimyniniai nesklandumai, netgi - brangių žmonių mirtys manojo pasaulio matymo nepakeistų. O į pasaulį stengiuosi žiūrėti vaiko akimis, nes, manau, būtent toks žvilgsnis - vienintelis gyvas ir tikras, gebantis matyti visus pirmapradžius dalykus.</p> <p>- Gal turi ir konkrečią saviauklos metodiką savajam vidui šiuo požiūriu tvarkyti?</p> <p>- Nieko sudėtingo - tiesiog stengiuosi kartkartėmis į save pasižiūrėti iš šalies, ne tik iš vidaus. Stengiuosi nuolat sau priminti, kad nesu toks, kokį matau pats, kad kiti mane mato visai kitokį, kad tai, kas mane erzina kituose žmonėse, labiausiai ir veši manyje...</p> <p>Jaunystėje mėgdavau tokį žmonių vidų atskleidžiantį eksperimentą. Bendraudamas su vyresniais, tituluotesniais ir plačiau pripažintais rašytojais prisistatydavau esąs genijus, nė neišsiduodamas, kad kvailioju. Su tais, kurie į tai sureaguodavo sveikai, pastebėdami manąją autoironiją, taip ir susibičiuliavome, bet didžioji dauguma, deja, reaguodavo „tradiciškai“.</p> <p>Išties kaip tik tiems, gebantiems įžvelgti mano autoironiją, aš ir rašau. Tokiems, kurie mąsto, kurie neturi išankstinės nuomonės, moka klysti ir pralaimėti. Kurie supranta, kad pralaimėjimas - neišvengiama bet kokios pergalės sąlyga, kad kitokios pergalės nei pralaimėjimas šioje tikrovėje apskritai nebūna.</p> <p>- Kitados, būdamas jaunas, aistringas ir pilnas nuojautų poetas, rašei: „Pasaulis baigiasi. Todėl reikia rašyti eilėraščius...“ Paprastai tariant - tikėjai, kad gyvename pasaulio griūties, artėjančio kracho akivaizdoje ir kad menas, poezija gali tą krachą pristabdyti. Koks tavo santykis su šiomis eilutėmis šiandien?</p> <p>- Nuo tų eilučių parašymo prabėgo trys dešimtys metų. Negi nepastebi, kad per tą laiką griūties procesai tik paspartėjo? Taip - pasaulis baigiasi. Tik vargu ar poezija gali tikėtis tą pabaigą atitolinti. Ne. Tačiau ji įgalina net ir tą griūtį išgyventi kaip estetinę vertybę. Be to - poezija žino, kad kiekviena pabaiga byloja ir apie būsimąją pradžią.</p> <p>Jei meni - tą eilėraštį užbaigiu eilutėmis: „Nes vargas, jeigu poezija numirs anksčiau nei kalba, o kalba - anksčiau nei pasaulis“. Būtent ties kalba kviečiau suklusti. Kalba - mus vienijantis pradas, joje glūdi prigimtiniai žmonių ryšiai, kultūrinis kodas. Jeigu sąvokos nustos visuotinių, bendrą žmonių patirtį įvardijančių prasmių, pasaulyje įsiviešpataus chaosas.</p> <p>Žinoma, susikalbėti gatvėje ar parduotuvėje aš galiu išmokti angliškai arba skaityti knygas rusiškai, bet išreikšti autentišką, subtilią patirtį galiu tik lietuviškai, tik gimtąja savo kalba, ir niekaip kitaip. Šiuos dalykus geriausiai žino poetai emigrantai, priversti gyventi atskirtyje nuo gyvosios savo kalbos. Tuos skausmingus mėginimus išlikti kalboje, mėginti kiek įmanoma kalbos terpėje gyventi tuose kontekstuose, kurie tikrovėje yra nepasiekiami, ryškiausiai pastebime Josifo Brodskio, Česlovo Milošo kūryboje... Pastarasis net yra ištaręs: „Kalba buvo manoji Tėvynė“. Čia jis teisus - kalba yra kiekvieno poeto Tėvynė. Ir, beje, kiekvieno lietuvio apskritai. Mat Lietuva - unikali pasaulyje tuo, kad yra lingvocentristinė valstybė. Visi XIX a. mūsų šviesuoliai Lietuvos valstybę kūrė būtent aplink lietuvių kalbą - lietuvių kalba yra ir dabartinės Lietuvos gyvybinis centras bei kertinis akmuo. Todėl nepaliauju kartojęs (apie ką kalba taip pat ir tavo minėtasis eilėraštis), kad nuolaidų galima daryti visur - politiniuose, socialiniuose procesuose, o štai kalbos srityje jokių nuolaidų daryti negalima. Kalba yra gyvas daiktas, veikiantis mus ir per mus kur kas stipriau ir giliau, nei patys manome. Nuo kalbos būklės tautoje - neabejoju - priklauso ir tos tautos emocinė būsena, laimės koeficientas.</p> <p>Taip, lietuvių kalba yra tikroji mano Tėvynė. Net nesvarbu, noriu aš to ar ne. Nesakau, kad lietuvių kalbą iškeliu ant altoriaus, laikau ją pranašesne už kitas kalbas, bet ji - vienintelė mano duotybė, vienintelė, kuri tikrai, nesumeluotai, be jokių išlygų - mano. Čia kaip ir su motina - klausimas „Ar tu myli savo mamą?“ juk būtų labai kvailas. Su tėvais santykiai gali būti ir labai sudėtingi, bet tėvai - nepasirenkamas dalykas ir tai juntame. Lygiai taip ir su kalba.</p> <p>- Pastebėjau, kad tiek šioje esė knygoje, tiek naujausiose poezijos knygose vis dažniau bendrauji su mirusiais. Todėl noriu paklausti, ta terpė, kurioje tu su jais bendrauji, - tai tik kalba ir poezija ar tai jau tikėjimo, religijos dalykai?</p> <p>- Tai kad religijos reikalai ir poezijos reikalai man - sinonimai. Nors esu krikštytas, perskaitęs Naująjį ir Senąjį Testamentus, susipažinęs su šventųjų ir Bažnyčios tėvų raštais, nesu praktikuojantis katalikas. Bet jeigu aš kada tarsiu, kad tikiu esant Dievą ir man pavyko Jį pažinti - tai tik per poeziją. Kaip tik tose vietose, kur pajuntu esant poezijos galimybę, taip pat nugirstu ir paslaptingą Dievo alsavimą.</p> <p>O kalbėjimasis su mirusiais... Tiesiog tie žmonės - mano svarbiausi žmonės, tad tokia smulkmena - gyvi jie ar mirę - neturi jokios reikšmės. Žmonės, pas kuriuos atėjau į pasaulį, pas kuriuos atėjau į literatūrą - beveik visi jau anapus. Gyvi gal - kokie penki... Liko daug kas jiems nepasakyta, neatsakyta. Todėl kalbu dabar. Ar tikiu, kad jie mane girdi? Žinau, kad girdi. Gal taip gerai pavyksta su jais susikalbėti todėl, kad pats jau geras dešimtmetis, kai esu miręs - turėčiau būti miręs, bet man dar atseikėta papildomo laiko padaryti tai, ką privalau, ko nepadariau iki šiol. Tad ir gyvenu dabar tokį lengvutį, skaidrų, besvorį pomirtinį gyvenimą, skirtą grąžinti skolas.</p> <p>- Dar apie naujosios knygos žanrą. Perskaičius ją akivaizdu, kad maždaug pusė esamų kūrinių be vargo galėjo ir dar galėtų virsti eilėraščiais. Kai kurie tekstai tiesiog masinantys poezijos ruošiniai - tik imk ir dėliok. Kodėl tad rinkaisi rašyti būtent esė?</p> <p>- Taip, dalis šių tekstų išties be vargo galėtų būti perkeisti eilėraščiais ir manau - daugiau nei pusė. Bet čia kaip tik ir suveikia poetinė sąžinė: „Jeigu šiuos kūrinius galima užrašyti paprastais sakiniais, tai kam iš jų daryti eilėraščius? Eilėraščiai, poezija visada yra daugiau nei paprastas, sklandus kalbėjimas. Todėl eilėraščiais kalbu tik tai, ko paprasta kalba neįmanoma pasakyti. Poezija yra labiau tai, kas pasakoma poetui, ko šis iki rašomo eilėraščio nežinojo, nei tai, ką poetas žino ir gali lengvai paversti vidutinišku eilėraštuku.</p> <p>Toks požiūris, tokia kūrybinė regula atsiranda su amžiumi. Jei šiandien būčiau savo vardą ir talentą garsinti norintis dvidešimtmetis jaunuolis - suprantama, iš daugelio šios knygos esė būčiau mėginęs daryti eilėraščius.</p> <p>- Nemanai, kad pasauliui baigiantis tolydžio mąžta ir prasmė rašyti knygas. Juk nebeliks adresato?</p> <p>- Nebeliks. Jau ir dabartinės kartos, pastebėjau, nebeturi kaži kokio organo poezijai virškinti - kaži kas keičiasi žmonijos sąmonėje. Buvau apstulbęs iš šiuolaikinių moksleivių sužinojęs, kad jiems nesuprantama Sigito Gedos poezija. Jiems neatsiveria S.Geda, supranti? Tai kas tada atsiveria, atrodytų?.. Bet moksleiviai nekalti - jie nebejunta S.Gedos poetinio kodo, nebejunta ketvirtojo matavimo - laiko. Atrodo, kad jaunoji karta gyvena trijų matavimų erdvėje - ir jiems to, deja, pakanka. O poezija juk iš esmės yra būtent apie laiką.</p> <p>Naujoji mano knyga „Sakiniai“ išleista 1500 egzempliorių tiražu. Manau, kad tiek skaitytojų, sugebančių suvokti, apie ką kalbu, Lietuvoje dar atsiras.</p> <p>Bet manoji laimė ir nelaimė rašyti knygas nekinta nuo potencialių skaitytojų skaičiaus. Kam skirta auginti skaitytoją - lai augina skaitytoją, kam skirta pertvarkyti pasaulį - lai tą pasaulį ir pertvarko, o man skirta rašyti knygelę. O gal ta knygelė, patekusi į reikiamas rankas ir į reikiamą protą, perkeis vieną vienintelį žmogų, kuris po to perkeis pasaulį.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/vidine_aido_marceno_lietuva/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 07 20</p>
2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €