Straipsniai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Straipsniai

Straipsniai
Autorius: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Sudarytojas: Vytautas Landsbergis
Prekės kodas: 9789986397618
Pavadinimas Straipsniai
Žanras straipsniai
Metai 2013
Psl. skaičius 104
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-761-8
Išmatavimai 21.7 cm x 17 cm x 1.3 cm
Kaina: 5.21 €
Kiekis:  

Visi žinomi M. K. Čiurlionio straipsniai

Knygoje spausdinami visi žinomi M. K. Čiurlionio straipsniai apie muziką ir dailę bei Tautos namų idėją, parengti geriausio jo kūrybos žinovo. Iliustruota M. K. Čiurlionio piešiniais, natų pavyzdžiais, nuotraukomis, faksimilėmis. Leidinys priskirtinas nuosekliai čiurlionianos darbų tąsai.
Knygą parengė Vytautas Landsbergis.

<p>1908 m. lapkričio 16 d. laiške Sofijai Gimbutaitei iš Peterburgo Čiurlionis rašė apie sumanymą prie Dailės draugijos steigti muzikos skyrių („muzikos šaką"), papunkčiui išdėstė jo tikslus ir veikimo būdus, tarp kurių numatytas ir toks: Dailės draugija „paskelbia lietuvių kompozitoriams konkursą lietuviškoms originalioms kompozicijoms"; laiško prieraše pridūrė: „Dėl konkurso, tai aš jame nedalyvausiu, nes norėčiau būti žiuri komisijoje, kad galėčiau budėti dėl premijuojamų kompozicijų lietuviškumo. Savo veikalus aš ir taip galiu paaukoti D. dr., ar ne tiesa?" (M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. Paruošė V. Čiurlionytė-Karužienė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 232–234).</p> <p>Apie konkursą Čiurlionis rašė į „Viltį", „Lietuvos žinias". Dėl ligos rūpintis jo eiga ir dalyvauti vertinimo komisijoje nebegalėjo. Dailės draugija konkursą baigti pavedė Česlovui Sasnauskui, gerai žinomam Peterburgo muzikui [jis į komisiją pakvietė konservatorijos profesorius Jazepą Vitolį ir Hyneką (Ignatijų) Vojáčeką bei kompozitorių, chorvedį, dainininką, žurnalo „Muzyka i penije" redaktorių Michailą Goltisoną].</p> <p>Cituotieji Čiurlionio žodžiai skamba lyg jo paties pasidarytoji gyvenimo išvada bei kūrybos tikslų apibendrinimas. Nuo pat jos pradžios muzikos tautiškumą suvokė ir kaip savaiminę, ir sąmoningai siekiamą kūrinių ypatybę: kadangi rašąs tai, ką jaučia, jo kompozicijose „dažnai atsispindi lietuviškas ilgesys, liaudies gaida", kurios profesorius Carl Reinecke nesupranta (ten pat, p. 154; Leipcigo konservatorijoje studijavo 1901–1902 m. m.), reikalauja tokias aiškesnes vietas ištaisyti [todėl į uvertiūrą „Kęstutis" „tepavyko vos du lietuviškus motyvus įvesti" (ten pat, p. 84); tokie motyvai atsirado jau jo mokslo Varšuvos konservatorijoje metais.] Studijų draugui švedui pasakoja apie Lietuvą ir Lenkiją (tas jam apie Švediją ir Norvegiją) ir paskambina (tik) lietuviškų liaudies dainų. Labai laukė simfoninės poemos „Miške" atlikimo Varšuvos filharmonijoje (būtų kviestas diriguoti pats), bet nesulaukė, – jo bičiuliui Eugeniuszui Morawskiui reikalaujant, kad koncerto programoje būtų parašyta, jog Čiurlionis – lietuvis, poemos atlikimo atsisakyta, nes koncertas buvo skirtas naujai lenkų kompozitorių muzikai. Leipcigo laikotarpio Čiurlionio kūriniuose susidarė jo lietuviškos melodikos tipas. 1901 m. gruodžio 29 d. laiške šmaikštaudamas aprašo tapybos pradžią – pavyko visai neblogai nutapyti Druskininkų ežerėlį, o nepavykusį jūros su laivais vaizdelį perdirbo į „puikų lietuvišką kaimą", ten pat, p. 59).</p> <p>Cituotoji Čiurlionio laiškų ir kitų raštų rinktinė yra jo savotiška autobiografija. Čia įdėti ir vadinamieji laiškai Devdorakėliui, menininko testamentu kartais vadinamas literatūrinis vaizdelis apie žalios spalvos ieškotojus su senelio patarimu jaunam („žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi"; koks nors bokštas su tokiu užrašu gal būtų tinkamas paminklas Čiurlioniui – nejaugi jis jo Vilniuje nevertas?). Rinktinėje yra kone visi spaudai parašyti straipsniai. 1905 m. rudenį Varšuvos lietuviams pagaliau gavus leidimą steigti savišalpos draugiją, Čiurlionis pasisiūlė vadovauti jos chorui, – šitaip įsijungė į ir tenai prasidėjusį viešą kultūros sąjūdį. Dalyvavo I lietuvių dailės parodoje Vilniuje, tapo vienu Dailės draugijos steigėjų. 1906 m. baigus mokslą Varšuvos dailės mokykloje, jo niekas su Lenkijos sostine tvirčiau neberišo, apsigyveno Vilniuje. Čia spaudoje ir pasirodė jo straipsniai, kurių svarbiausia tema – mūsų muzikos ir dailės padėtis, tautiškumas, raidos gairės. Savo nuostatą jos atžvilgiu viename 1908 m. laiškų Sofijai išreiškė taip: „mūsų laukia daug darbo, ir neturi supratimo, kaip aš džiaugiuosi. (...), kaip aš didžiuojuosi, jog mes, Tu ir aš, esame tokioje padėtyje, kad galime ką nors duoti žmonėms" (M. K. ČIURLIONIS. Laiškai Sofijai. Sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis. I leid. –­ Vilnius: Vaga, 1973; II papild. leid. – Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 215). Davė labai daug.</p> <p>1960 m. išleista Čiurlionio raštų rinktinė štai jau daugiau nei 50 metų ir jo kūrybos tyrėjams, ir kitiems žmonėms yra be galo svarbus pažinties su menininko asmeniu, mintimis, kūryba šaltinis [na, matyt, ne visiems; šių metų gegužės 27 d. „Lietuvos ryte" apie baleto „Čiurlionis" pastatymą Nacionaliniame operos ir baleto teatro teatre rašoma: „Ką mes (? – J. B.) iki šiol žinojome apie M. K. Čiurlionį? Kad jis buvo kompozitorius, dailininkas, vedė rašytoją ir mirė jaunas. Tai sustabarėjusi nuomonė, kurią išgirsdavome dar pradinėse klasėse"; matyt, svarbiausia baleto pranešta žinia (nes išspausdinta keliskart didesnėmis raidėmis) yra ta, kad Čiurlionis buvo įstrigęs „tarp lenkiškos ir lietuviškos tapatybės" (!), todėl scenoje jį prakalbino ir Lietuvos, ir Lenkijos kūrėjai....].</p> <p>Nuo to laiko pasirodė daugybė įvairių žanrų, įvairiomis kalbomis parašytų Čiurlionio kūrybos tyrinėjimų, o prof. Vytauto Landsbergio dėka –­ ir visi jo raštai. Į „Laiškus Sofijai" jis įdėjo ir tas anksčiau skelbtų laiškų vietas, kurias dėl itin intymių „meilės ir garbinimo žodžių" (p. 21) Sofija Čiurlionienė buvo leidusi skelbti tik po jos mirties, leidinį papildė kitokia laiškų bei atsiminimų medžiaga. 1997 m. pasirodė V. Landsbergio parengtas leidinys „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Žodžio kūryba", kur sudėti (ir įvadiniame straipsnyje išnagrinėti) visi menininko literatūriniai kūriniai –­ lygiareikšmė, tik mažai plėtota ir ne visa išlikusi jo kūrybos dalis.</p> <p>Pernai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido V. Landsbergio parengtą knygą „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Straipsniai". Joje pirmąsyk vienon vieton sudėti visi – ir tie, kurie buvo 1960 m. leidinyje, ir tie, kurių ten nėra, bet žinoti iš vėliau skelbtos vienos kitos ištraukos (visą 1909 m. Čikagos „Lietuvoje" spausdintą pirmąjį Čiurlionio straipsnį „Apie muziką" V. Landsbergis buvo paskelbęs 1971 m. „Pergalės" Nr. 3), iš po anų laikų spaudą pasižvalgiusių muzikologų bei dailėtyrininkų raštų. Knygos pratarmėje paaiškinta kai kurių straipsnių autorystė (vienas kitas skelbtas be Čiurlionio pavardės kaip laikraščio redakcinis straipsnis), kai kur (pasakant kodėl) pataisinėta kalba bei terminologija. Tad knygą sudaro du skyriai – paties Čiurlionio straipsniai ir straipsniai bei vieši dokumentai, kuriuose M. K.Čiurlionio bendraautorystė yra žinoma arba numanoma. Čiurlionio straipsniai, recenzijos – anaiptol ne vien jam rūpėjusių ir praeičiai priklausančių dalykų (visuomenės muzikinio skonio, muzikos ir dailės tautiškumo, liaudies meno išsaugojimo ir pan.) panagrinėjimo bei vertinimo pavyzdžiai. Jų mintys tebėra svarbios šiandien. Pavyzdžiui, Čiurlionis lietuvių profesinės muzikos tautiškumą pirmiausiai siejo su liaudies muzikos savybių panaudojimu (taip teigė daugelis ano ir ankstesnio meto vadinamųjų tautinių mokyklų kūrėjų). Tačiau iškėlė ir kitą, šiandienių moderniųjų kompozitorių kūrybos neabejotino tautiškumo prigimtį taip pat galinčią paaiškinti mintį. Česlovo Sasnausko dainose nėra atpažįstamų folkloro savybių. Pagyręs Sasnausko profesinius sugebėjimus, Čiurlionis jose vis dėlto girdi „tą tikrai lietuvišką stygą" ir sako, kad „negali būti kitoniškai (...). Juk Č. S. yra mūsų brolis, lietuvis, ir manau, kad ir norėdamas nemokėtų parašyti nelietuviškos kompozicijos" (p. 46). Taigi tautiškumo šaltinis –­ kūrėjo asmenybė. Tą mintį dar aiškiau išreiškė vienas naujo (po Čiurlionio) lietuvių muzikos modernizmo pradininkų Jeronimas Kačinskas 1938 m. diskusijoje: „Ieškant mūsų kompozitorių kūryboje tautiškumo žymių, ne tiek reikėtų kreipti dėmesį į tai, kas yra bendro su senąja lietuvių (liaudies) muzika, kiek į tai, kaip panaudoja savo sąmonėje išgyventus meno principus dabartinis lietuvis kūrėjas" (J. Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla. Straipsniai / Laiškai / Atsiminimai. Sudarė ir tekstus parengė Danutė Petrauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997, p.188).</p> <p>Antrasis knygos skyrius – Čiurlionio veiklos apimties bei ano meto kultūros gyvenimo žygių liudijimai (juk buvo praėjęs vos trejetas metų po lietuvių spaudos, viešo kalbos vartojimo ir tautinio gyvenimo formų draudimo panaikinimo). Tai Lietuvių dailės draugijos steigimą skelbiantis straipsnis (aprašyti ir jos tikslai), Draugijos įstatai (pasirašė steigėjai Antanas Žmuidzinavičius, Čiurlionis, Petras Rimša, Jonas Vileišis), „Lietuvių tautos namų" komiteto ir Komisijos dainoms rinkti komiteto atsišaukimai (pastarąjį pasirašė Eduardas Volteris, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Naujalis, Čiurlionis ir šiandieną istorikų pri(pa)miršti kunigai Jurgis Narjauskas bei Jonas Perika), visas 1910 m. sausio 15 d. „Vilties" numeryje pirmą kartą skelbtas lietuviškų muzikos terminų sąrašas (kai kurie tebevartojami šiandien, terminologijos komisiją sudarė Sasnauskas, Čiurlionis, Tallat-Kelpša, Kazimieras Būga ir Augustinas Voldemaras). Knygą puošia keleto Čiurlionio grafikos bei kitų darbų, jo ir Sofijos rankraščių kopijų.</p> <p>Tačiau čiurlionianos dokumentikoje dar daug ko trūksta. 2001 m. pasirodė a. a. Vytauto Strolios parengta „M. K. Čiurlionio diskografija", bet verkiant reikia Čiurlionio biblio­grafijos (tokia išėjo 1970 m.). Neminint straipsnių, mokslo konferencijų pranešimų įvairiomis kalbomis, šiais laikais išleista ir mūsų autorių knygų anglų kalba. Reikia ir jo raštų (ir laiškų) vertimų. Filmo apie Čiurlionį („Laiškai Sofijai", 2013) režisierius sako nuolat skaitęs jo laiškus Sofijai (matyt, kažkieno pasiūlytus vertimus). Kuriuos, kiek jų? Ar – kaip nuolat pabrėžta – nedokumentinio filmo kūryboje galioja nutolimo nuo istorinės asmenybės tikrumo ribos, kurias peržengus (kuo didesnio meniškumo sumetimais?) ji jo visai nebetenka. Tarp filme prigalvotų dalykų – ir vulgarus masinės produkcijos filmų neva Čiurlionio „meilės nuotykis". Tikrasis Čiurlionis, lyg Friedricho Schlegelio ar Novalio sielos potyrių galios ir poetinio talento paveldėtojas, 1908 m. lapkričio 19 d. iš Peterburgo Sofijai šitaip rašė: „Vaikeli mieliausias mano, negaliu minčių sukaupti – spindulingas chaosas, Jūratė, Tu, tūkstantis saulių, Tavo glamonės, jūra, chorai – visa tai nuostabiai jungiasi į vieną simfoniją. Rašyti taip sunku, žodžiai tokie kieti, sausi. O norėčiau pasiųsti Tau šiame laiške visas gražiausias mintis, kurios, kaip pabaidytų žuvėdrų pulkai, Jūratei pasirodžius, skraido sidabrinio rytmečio migloje viršum šviesios Baltijos. (...). Norėčiau pakilti į aukščiausias viršūnes, neprieinamas mirtingiesiems, ir iš gražiausių žvaigždžių nupinti vainiką Zosei –­ Žmonai mano. Norėčiau myluoti Tave aukščiausia glamone baltame mieguistame debesyje, tingiai slenkančiame viršum Didžiojo Okeano, Zosele mano, Baltoji Laukų Gėlele mano, Nežinomų kraštų, Neliestų Girių, Laimės Salų Karaliene" (LAIŠKAI SOFIJAI, p. 230–231).</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/1415-muzika/2185-jonas-bruveris-ciurlionio-rastai" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 01 03</p>
<p>„Laisvosios bangos“ radijo laidos „Skaityk su Ugniumi Butkumi“ garso įrašas – <a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityk-su-ugniumi-butkumi-2013-09-20-2/" target="_blank">M. K. Čiurlionis „Straipsniai“</a></p>
<p>Žinių apie M. K. Čiurlionį tikriausiai nebus per daug. Jos kaip tik neišsenka, stebindamos netikėtomis pusėmis, nes nuolat esama tų, kurie noriai apie jį pasakoja, studentus ir smalsuolius vedžioja po neatrastas erdves tarsi audiogidai, aiškinantys muzikos, dailės ar literatūros aspektus. Bet, ko gero, dar pagaulesnė – autoriaus žodinė kūryba ir veikla, kuri lyg trapūs mus pasiekiantys intymieji laiškai šiandien išlaiko galimybę tapti cituotinais, permąstytais. Dailiai išleistoje knygoje spausdinama dalis M. K. Čiurlionio raštų palikimo – nuo laiškų ir įvairių biografinių pašnekesių atsieti straipsniai. Taigi šie tekstai nėra atradimas, veikiau perpublikuojamas priminimas, tačiau nieko blogo pripažinti, kad stilingai iliustruotą, dažais kvepiantį rinkinį etažerėje prie kitų leidinių glausti yra maloniau nei senesnį. O ypač – jei rinkinėlio sudarytojas ir nekvestionuojamas čiurlionianos žinovas Vytautas Landsbergis įžangoje tikina, jog šiame leidime tekstai (daugelis versti iš lenkų kalbos) dabar skamba sklandžiau.<br /> Straipsniuose dėstomos bundančios XX a. pradžios Lietuvos kultūros problemos ir džiaugsmai, tad įterpti atskirame leidinyje jie tarsi įgauna naują kvėpavimą. Publikacijose apie Tautos namų idėją, siekį burti menininkus, lietuviškos muzikos poreikį M. K. Čiurlionis atsiskleidžia ne vien kaip A. Žmuidzinavičiaus bendramintis kvieslys į darbą (nors, tiesą sakant, tas kvietimas darbuotis, sklidęs XX a. pradžioje, turi savotiško žavesio, artinančio prie pirmapradės meno reikšmės) – jis ir dėstydamas savo mintis reprezentuoja vienijančias idėjas. Tekstų rankraščių, kuriuose jis priverstinai aiškino savo paveikslus, neišliko, tačiau išties įdomu skaityti nuoširdžius menininko tekstus apie muziką. Ši tema – gyvastinga išgyvenančiojo, nekasdieniškai, nepragmatiškai besirūpinančiojo viduje. Tai, kas sodietiška, arti žemės, matoma lyg aukštojo meno atsiradimo galimybė, įkvėpimo versmė, kreipianti į kiekvieno asmens dvasinę prigimtį – jautrią ir kuriančią grožį: „Ši prieš amžius širdies gelmėje pagimdyta dainelė atsklidusi sužadins visa, kas gražiausia ir geriausia žmoguje. Tokia tatai yra muzika, ir tokia jos svarba ir tikslas. Apsireiškia ji retai, bet kas ją kartą išgirdo, tas visuomet jos ilgėsis“ (p. 58). M. K. Čiurlionis atsiveria kaip muzikos niuansams dėmesingas profesionalas (pavyzdžiui, kai prabyla apie V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ nelietuviškus melodinius pasažus), o kartu – kaip kūrėjas, mene įžvelgiantis dieviškos galios apraiškas. Tad negalėtume teigti, kad publicistika, įvairūs nuostatai apie steigiamas menininkų draugijas numalšina kiek asmeniškesnį pasakymą. Tuo ši knyga atrodo išliekanti, tuo dvelkia.<br /> Susipažindama su M. K. Čiurlionio straipsniais, mąsčiau apie potencialų jų adresatą, išnyrantį tarsi iš anuomet. Vienas jų dažnai kartu laukia autobuso. Vyrėlesnio amžiaus visad kostiumuotas vyras, rankose laikantis segtuvą su natomis, kartais – gėle, po nosimi murmantis, kad „Čiurlionį skambinti sunku“ ir kad norėtų, gal dar suspės harmonizuoti liaudies dainas. Graudžiai žavus, vis dar sutinkamas. Išlipa Laisvės alėjos prieigose. Jei prasilenksit su šiuo baltaplaukiu, pamokit.</p> <p>Žurnalas „Nemunas“, 2013 09 05</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Neseniai knygynų lentynas pasiekė galbūt solidžiausio šios srities specialisto profesoriaus Vytauto Landsbergio parengtas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas visų didžio Lietuvos dailininko ir talentingo kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio periodikoje skelbtų straipsnių rinkinys, kuris taip ir vadinasi: „M.K.Čiurlionis. Straipsniai“.<br /> Nors tokio pobūdžio šio lietuvių genijaus palikimas (ypač turint omeny, kad M.K.Čiurlionis dėstyti savo mintis raštu ne itin mėgo, o lietuviškai rašyti apskritai nemokėjo) nėra gausus, nors kai kurie knygoje publikuojami straipsniai lietuvių publikai jau žinomi ir iš kitų šaltinių (regis, randami ir ankstesnėse prof. V.Landsbergio M.K.Čiurlionio kūrybą analizuojančiose knygose), o kiti pasirašyti kolektyviai arba apskritai anoniminiai, tokią knygą turėti, dar kartą ir dar kartą perskaityti kiekvienam lietuviui yra pravartu.<br /> Bent jau tam, kad neįmantria, bet itin emociškai paveikia M.K.Čiurlionio kalba kiekvienam dar kartą būtų primintas neseniai tautą savy pačiuose aptikusių ir visai jaunutę valstybę kūrusių žmonių entuziazmas, bekompromisis tikėjimas savarankiška, turinčia ką saugoti, kuo didžiuotis ir ką kitiems pasakyti autentiška mūsų kultūra, tautos dvasia ir jos ateitimi - nesvarstytinai svarbesne už kiekvieno mūsų galimybes asmeninei laimei pasiekti.<br /> „Ir mes, jeigu norime greičiau pirmyn žengti, jeigu mums malonus skubesnis tautinis ir kultūrinis pakilimas, turime neatsižadėti nė vieno pragumo, nė vieno jau kitų išbandyto kilimo įrankio“, - rašo M.K.Čiurlionis, tą „pragumą“ suvokdamas, kaip Tautos Namų - visų menų štabo - kūrimą, kaip po visą pasaulį išsiblaškiusių lietuvių dailininkų sukvietimą į Lietuvių dailės parodą, tarsi bendras vardiklis sujungusią kultūrines tautos pajėgas, kaip Dailės draugijos muzikalinį konkursą, nuveikusį tą patį vienijimo darbą tarp lietuvių kilmės kompozitorių, kaip muzikos ir dailės kritikos pirmųjų želmenų mūsų krašte puoselėjimą, meno kokybės kriterijų įtvirtinimą visuomenės sąmonėje...<br /> „Su lietuvių muzika kitoniškai yra: nėra dar jos, o kas yra, tai tarytum apžavėtas turtas, ir norint juo naudoties reikia žinoti burtų žodį, reikia būti pašauktam. Tas turtas guli mūsų dainose, nejudintas mažne, laukdamas pašauktųjų, tikrų darbininkų, lietuvių muzikos įsteigėjų &lt;...&gt;<br /> Štai kelias, kuriuo turi eiti ir plėtoties lietuvių muzika. Mūsų liaudies dainos taip gražios ir originalinės, kad reikia tik sugebėti pamilti jas ir imtis jų - suprantamas dalykas, reikia dar žinojimo ir talento, bet talentą Lietuvoje ne taip sunku surasti, o mokslo įgis kiekvienas, kurs norės ir darbo nebijos &lt;...&gt;<br /> Paimkime kokį nežinomą Lietuvos kampelį. Tokia liūdna lyguma, mažos kalvelės kur-ne-kur stūkso, čia kadugys išsikerojęs, ten palinkusi sena koplytėlė su Viešpaties Jėzaus kančios paveikslu; prie jos šalies glaudžiasi beržas ir tartum visomis šakelėmis ašaroja. Aplinkui, kur pažvelgsi, žemė žalia pušų juosta apjuosta, tyla ir pilku dangumi pridengta. Ir štai iš tolo, iš už kalnelių atskrenda daina: „Oi, giria, giria, girele žalioji“... Ir plaukia jautri gaida, ir atsiremia į žaliąją girią - ir į pilkąjį dangų. Plaukia niekieno nemokyta, tiesiai iš širdies, ir žadina kažkokį keistą ilgesį, kažką amžina primena. Eikit ir pasiklausykit, o kas nėra tikras, ar jis lietuvis, tai dainos klausydamas ir tą pajus. Pajus ir dar daugiau - sužinos, kad yra žmogus, kad siela jo graži kaip baltasis aniuolas“.<br /> Štai kokią Lietuvą kūrė M.K.Čiurlionis, štai apie kokią svajojo savo publicistiniuose kūriniuose. Todėl manau - mums, sekliuose žemiškuose reikaluose prapuolusiems žmogučiams, tolydžio pradedantiems pamiršti, ką išties reiškia žodis „Lietuva“, šiandien perskaityti šią knygą gyvybiškai svarbu.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/portretai/mkciurlionio_publicistika/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 08 16</p>
2018 Balandis
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
Perkamiausios knygos
Prezidento žvalgas: du gyvenimai
Arvydas Anušauskas
Knyga apie Albiną Čiuoderį
10.00 €
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Bėgimas į nežinią
Viktorija Prėskienytė-Diawara
Afrikietiški apsakymai
9.00 €