Boružė, ropojanti plentu

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Boružė, ropojanti plentu

Boružė, ropojanti plentu
-60%
Boružė, ropojanti plentu Boružė, ropojanti plentu Boružė, ropojanti plentu Boružė, ropojanti plentu
Autorius: Viktorija Daujotytė
Prekės kodas: 9789986397687
Pavadinimas Boružė, ropojanti plentu
Žanras monografija
Metai 2013
Psl. skaičius 376
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-768-7
Išmatavimai 21.8 cm x 14.5 cm x 2.8 cm
Kaina: 7.53 € 3.00 €
Kiekis:  

Prigimtinės kultūros kasinėjimai M. Martinaičio kūryboje

Monografijos autorė kviečia skaitytoją kartu „kastis“ gilyn į Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) kūrybos klodus. Knygoje skleidžiasi nuoširdus asmeniškas profesorės santykis su poetu, artimas žvilgsnis, atsiradęs per ilgus bendravimo, susirašinėjimų, veikimo toje pačioje kultūrinėje terpėje metus. „Atminties archeologė“, apmąstydama M. Martinaičio asmeninę visumą, daugiausia dėmesio skiria poezijai. Bet vertina ir jo publicistiką, eseistiką, vaidmenį viešajame gyvenime.

Susiję leidiniai

Mes gyvenome
-32%
4.50 € 6.66 €
Smėlio pilys
-27%
8.00 € 11.00 €


<p>Apie prof. Viktorijos Daujotytės knygą „Boružė, ropojanti plentu“ nuo ~3:48 min:</p> <p><iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="375" src="//www.youtube.com/embed/o0V1JjT_fRU" width="500"></iframe></p>
<p>Kodėl reiktų skaityti knygas apie knygas? Ar nepakanka pačių knygų, pirminių kūrinių? Ar tai nėra tik filologų sfera? Šie naivūs klausimai kartas nuo karto pasigirsta įvairiose auditorijose, kartais prie jų reikia grįžti ir patiems kritikams.</p> <p>Vokiečių literatūros kritikas Denis Scheckas apie paskutinę puikaus rašytojų portretisto Rudigerio Safranskio knygą „Goethe – gyvenimo meno kūrinys“ pasakė, kad ši knyga daro jį vokiečiu labiau negu jo vokiškas pasas. Vargu, ar didesnio pagyrimo galėtų sulaukti literatūros kritiko ar mokslininko knyga.</p> <p>Knygos apie lietuvių rašytojus daugiau ar mažiau leidžia mums suprasti pačius save, kalbančius lietuvių kalba, gyvenančius Lietuvoje, o mylinčius ir nekenčiančius panašiai, kaip ir visur kitur pasaulyje. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido profesorės Viktorijos Daujotytės monografiją „Boružė, ropojanti plentu: prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje“ (2013).</p> <p>Dėmesio centras knygoje – prigimtinė kultūra, jos apraiškos, formos, paliudijimai M. Martinaičio kūryboje. Prigimtinė kultūra knygoje suvokiama nebūtinai kaip pati archajiškiausia, nors yra kalbama ir apie archetipinį, mitinį M. Martinaičio kūrybos pobūdį. Prigimtinė kultūra –tai tas gyvenimas, kai pasaulis buvo liečiamas, buvo patiriamas visomis juslėmis, kuris įrašytas žmonių eisenoje, gestuose, kalbėsenoje arba tylėjime. M. Martinaitis – vienas iš paskutinių tokių mohikanų, kurie iš tos kultūros atkeliavo net iki XXI amžiaus. Ir M. Martinaičio atvejis, nepabijosiu to žodžio, išskirtinis. Išskirtinis jis tuo, kad išėjęs iš tos kultūros ir gyvendamas mieste, jos niekada nepamiršo, neatsisakė, iš esmės daug ką iš ten ir ėmė savo kūrybai, bet sykiu nesakralizavo, nefetišizavo, taip pat ir nesumuziejinošios patirties. Jis bandė tuos pokyčius įvardyti komiškai, groteskiškai arba jautriai ir sentimentaliai, suvokti iš XIX amžiaus perimtų etinių, estetinių nuostatų veikimą naujuosiuose, iš pirmo žvilgsnio radikaliai skirtinguose laikuose. M. Martinaitis man atrodo toks pavyzdys, kuris rodo tos prigimtinės kultūros gyvybingumą, nes gyvybinga yra tai, kas tęsiasi ir gyvena, o ne tai kas trūni muziejuose.</p> <p>V. Daujotytės mąstymo ir kalbėjimo būdas puikiai kuria tos slaptos kultūrinės energijos, slaptų ryšių nenutrūkstamą tekėjimą per laiką įspūdį. Iš esmės tai poetiškas mąstymo kelias – matyti kultūroje ne visada tiesioginius ryšius, sąskambius, jungti skirtingas detales, faktus ir tekstus į vieną prasminį audinį. &nbsp;Visa kultūra ir yra prasmės ryšiai – jų atpažinimas, tankinimas, kūrimas; chaoso tvarkymas, kultivavimas.</p> <p>Profesorė V. Daujotytė yra ir rašytoja Viktorija &nbsp;Daujotytė, neabejotinai pirminių tekstų rašytoja. Jau daug metų ji rašo savo kalba, kurią skaitant girdimas jos balsas. O šioje knygoje M. Martinaičio ir kitų tekstų skaitymas ypatingai ryškus per konkrečią savo patirtį. Autorei svarbu išvardinti jau beveik išnykusius ar nukeliavusius į muziejų daiktus, aprašyti įvairių situacijų būsenas, garsus, kvapus, tyrinėti mažiausias gyvenamojo pasaulio ląsteles, žmonių darbų, veiksmų neišvengiamą rituališkumą. Nors prigimtinės kultūros aspekto M. Martinaičio kūryboje niekaip nepavadinsi nauju ar originaliu, tačiau čia ir svarbesnis noras liudyti buvusią gyvenimo tikrenybę, dalintis jos atpažinimais kitų tekstuose. Tai savotiškas laiškas į ateitį, kuriame siekiama ir paliudyti, kas tuo metu buvo tarsi savaime suprantama, todėl ypatingai neapkalbama, o šiandien vargu ar bepastebima. Štai pasažas iš knygos apie žiemą: „Marelijaus M. Martinaičio tėvų, kiek jaunesnių, gimimo laikas, kai Žemaitė taip tiksliai aprašė, taip iš natūros, iš patirties piešė žemaičių žiemos paveikslą, grėsmingą kosminę galią, neįveikiamą net saulės. Ir vis neužmiršdama žmonių, jų trobų, užpustytų takų, kelių (labiausiai palei tvoras, sulaikančias sniego vėpūtinius), užburbėjusių langų. Žmonės neturėjo dvigubų langų, gal kad stiklas buvo brangus, dangstydavosi langus kokiais divonais, pakulinėm &nbsp;paklodėm, kamšydavo skyles. Lietuvių prigimtinėje kultūroje žiema – išbandymų metas. Išsilaikyti, išbūti žiemą, sulaukti pavasario. Visus metus dirbti, triūsti, sėti, sodinti, auginti, viską surinkti, kad tik nereiktų badauti žiemą. Turėti malkų, kad nereiktų šalti. Turėti ugnies.“ (p. 262-263)</p> <p>Rašydama knygą apie M. Martinaitį, V. Daujotytė rašo ir savo pačios autobiografiją, kurioje vienodomis teisėmis dalyvauja prisiminimai ir klasikų tekstų interpretacijos. Kiekvienas jos pasirenkamas autorius leidžia papasakoti ir savo patirtį, ko atsisėdus rašyti tiesioginio autobiografinio teksto nebūtinai pavyktų padaryti. Šioje knygoje apie M. Martinaitį tokių nujaučiamų patirties sutapimo taškų irgi esama.</p> <p>Mažiau intriguojančios pasirodė eilėraščių analizės, paremtos Mircea Eliades, Algirdo Juliaus Greimo, kitais mitinių pasakojimų tyrinėtojais. Šis tautosakinis, mitopoetinis, etnografinis kodas yra pats natūraliausias mažiausiai netikėtas M. Martinaičio kūrybos skaitymo kampas. Žinoma, kaip pirmoji knyga apie M. Martinaičio kūrybą tokia ir turi būti, juolab, neįsivaizduoju profesorės V. Daujotytės dabar rašančios be savo gyvenimo, bandančios įvardinti vien tai, kas nauja, nesakyta, originalu. Šioje knygoje ramiai grįžtama prie to, kas jau rašyta, kalbėta, prie susirašinėjimų su M. Martinaičiu laiškais ir prie gyvo bendravimo. Kaip nors ypatingai nustebinti knyga negali ir dėl to, kad pastaraisiais metais profesorė tiek rašė, kalbėjo, leido knygų, kad nesikartoti galėtų tik koks neišsemiamų resursų kompiuteris. Bet ne naujumo šioje knygoje ir siekiama.&nbsp;<br /> &nbsp;<br /> Šiame pasakojime apie M. Martinaitį ir prigimtinę kultūrą dėliojami akcentai, prie kurių turės suklusti žmonės, skaitantys tų laikų istoriją planšetiniuose kompiuteriuose ir kituose įrenginiuose, kurių dabar negalime ir įsivaizduoti. Turbūt ta knyga bus svarbi norint suprasti tą laiką, kaip, tarkim, Jurgio Kunčino proza svarbi vėlyvojo sovietmečio Vilniaus menininkų ir įvairaus plauko nevykėlių gyvenimui perprasti.</p> <p>Įdomūs knygos puslapiai gerai žinomą M. Martinaičio Kukutį aprašantys ir kaip turintį žydišką geną, kurio įvardijamas Kukučio apsukrumas, išradingumas, linksmumas, net jei ir pro ašaras. Jo nuolatinis vietos neradimas siejamas su amžinojo žydo mitologema ir tokiu būdu lietuvių prigimtinės kultūros kasinėjimas įgauna daugiaklodį matmenį. Kitos kultūros ir tautos šalia, kartu, buvo mūsų istorijos ir gyvenimo dalis.</p> <p>Skaitant knygą ne primą sykį grįžau prie minties apie tradicinės lietuvių kultūros refleksiją XXI amžiuje. Atsisveikinimas su žemdirbiška mūsų kultūra vyksta jau daugiau negu pusę šimto metų, bet tas maudžiantis procesas toks saldžiai kankinantis ir vis nesibaigiantis. &nbsp;Profesorės knyga, atrodo, persmelkta jei ne apokaliptinės, tai sentimentalios, graudžios nuotaikos – atrodo, kad su šia kultūra ne tik tiesiog baigiasi tam tikras civilizacijos tipas, bet kažkodėl apima jausmas, kad gailėdamiesi, apraudodami tradicinę žemdirbišką kultūrą nuvertiname dabartinę be didesnių argumentų. Žemės byrėjimas tarp pirštų vyresniajai kartai yra tikra. Šito nepatyrę ar nesuprantantys dažnai vertinami tarsi ne tokie autentiški, ne tokie gilūs, ne tokie žmogiški, bešakniai, dirbtiniai, plastmasiniai, virtualūs ir visaip kitaip netikri. Pasižiūrėti į tos prigimtinės žemdirbiškos kultūros ribotumus yra beveik tabu. V. Daujotytės knygoje tik užsimenama („Bet žemdirbių kultūroje, išlaikiusioje ir daug patriarchalinių bruožų, individas yra lyg spaudžiamas.“, p. 195) Individas čia ne tik kad spaudžiamas, jis turėjo paklusti nebūtinai pačiai tobuliausiai bendruomenės tvarkai, o tokios tvarkos laužytojų laukdavo Veronikos ir panašių personažų likimas. Ir kažkodėl atrodo, kad Lietuva be šios žemdirbiškos kultūros pasmerkta niveliacijai bei žlugimui. Bet šie klausimai kyla ne tik skaitant profesorės V. Daujotytės knygą, arba visų pirma ne ją, o bendrai galvojant apie lietuvių tapatybės refleksiją.</p> <p>Ar šią knygą galėčiau laikyti vietoje savo paso, kurio galiojimo terminas dramatiškai baigiasi? Šitos tikriausiai ne. (Pastaruoju metu gal būčiau susvyravęs dėl Brigitos Speičytės knygos apie Maironį „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“). Bet ji pasako apie lietuvių kultūrą ir lietuvius daug – esame konservatyvūs, prisirišę prie gimtojo sodžiaus, net jeigu jo ir neturėjome iš tikrųjų. Bet turime ir kūrybiško potencialo, kurį sukaupusi yra M. Martinaičio kūryba.</p> <p>Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „<a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1008323117" target="_blank">Ką man skaityti?</a>“, 2013 10 31</p>
<p>Straipsnis apie prof. Viktorijos Daujotytės monografiją:</p> <p><a href="http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/marcelijus-ir-viktorija-literaturos-pora/165999" target="_blank">www.lzinios.lt</a>, 2013 10 24</p>
<p>„Kūryba - svariausias nemirtingumo argumentas“, - sako viena žymiausių nūdienos literatūros mokslininkių profesorė Viktorija Daujotytė, ką tik išleidusi monografiją apie šiemet amžinybėn iškeliavusį poetą Marcelijų Martinaitį - knygą, rašytą apie gyvą, o skaitomą apie mirusį. Pasikeitė tik pavadinimas - vietoj pavasariškai linksmo „Labas rytas, Marcelijau“ beliko „Boružė, ropojanti plentu“.</p> <p>- Dar tik pusmetis, kai neturime poeto Marcelijaus Martinaičio, o štai ant stalo jau guli knyga - jūsų rašyta monografija apie jį. Suprantama, perskaitęs ją, žinau, kad pradėjote rašyti dar poetui esant gyvam, ketinote gyvam esant ir išleisti - nė nenujautėte, kaip viskas pasisuks... Tačiau jūsų monografijos, išlydint į amžinybę poetus Joną Strielkūną, Sigitą Gedą, Justiną Marcinkevičių, juk taip pat neužtruko? Gal čia reikėtų kalbėti ir apie tam tikras nuojautas?</p> <p>- Pradžia... Kada kas prasideda, žmogus dažniausiai pamato tik tada, kai tai, kas yra prasidėję, jau baigėsi. Kuo ir kada prasideda knyga, eilėraštis, literatūros refleksija?.. Pradžia visada yra sunkiai apčiuopiama. Tik jei ji iš tiesų yra pradžia - jei rašai ne taip, tarsi vykdytumei kažkokį projektą, kai pradžia ir pabaiga - nulemta laiko terminų. Man įprasta, kad rašau dar kurį laiką nežinodama, nepripažindama sau, ką rašau.</p> <p>Šios monografijos apie M.Martinaitį pradžia gana tolima. Pirmasis mano straipsnelis - iš 1971 metų, pavadintas „Ar žodžiai nieko negirdi?“ Pasirodo, jie - girdi. Tada, kai klausiau, perfrazuodama Marcelijaus eilutes, tie žodžiai mane girdėjo.</p> <p>Visa įsibėgėjo labai palengva - skaičiau M.Martinaičio poeziją, rašiau recenzijas... O kad rašiau ne tik recenzijas, supratau maždaug po dešimties metų - 1981-aisiais, kai, M.Martinaičiui jau dirbant VU Filologijos fakultete, su juo pradėjome nesivaržydami kalbėtis, kai supratome, kad galime būti atviri, galime vienas kito nebijoti, neįtarinėti, pasitikėti. Tais laikais tai buvo be galo brangūs dalykai, nieko brangesnio nebuvo už jausmą, kad „štai šiuo žmogumi aš pasitikiu ir - dar daugiau - tas žmogus pasitiki manimi“. Gal tai ir yra pradžia? Nenusakomas, bet aiškiai pastebimas ženklas žvilgsnyje, reiškiantis, kad galima kalbėtis.</p> <p>- Jūsų bičiulystės šiluma, sklindanti iš šios monografijos puslapių, juntama taip pat ir skaitytojui. Daug ką apie save, iš savęs išrašė ir pats M.Martinaitis, kalbėjęs ne tik poezijos knygomis, bet ir esė, akademiniais tekstais, daug ką, ko nepasakė jis, pasakėte jūs šioje knygoje... Tačiau kaip žmogaus, buvusio labai arti, turėjusio galimybę poetą matyti visą, noriu paklausti - ar daug kas, žmogui išėjus, nepasilieka jokiose knygose, negrįžtamai išsinešama su savimi?</p> <p>- Visuomet išlieka žmogaus paslaptis. Be abejo, galima būtų mėginti tą paslaptį išrišti, tačiau aš nemanau, kad reikia. Didelę pamoką šiuo aspektu man yra davusi Šatrijos Ragana, tarsi pamokinusi sustoti: „Toliau neženk - ten lieka paskutinioji žmogaus paslaptis. Ten jis yra saugus. Tegu tad ir lieka tame paskutiniame saugos rate“. Todėl nenorėjau užminti šio rato linijos. Daugių daugiausiai, vaikščiodama aplink, norėjau pajusti, kad ta paslaptis yra. O jei jau yra - verta apie ją galvoti, nuolat juntant jos tarsi magnetuko trauką, verta, nė akimirkos nepamirštant, nemėginti jos atskleisti. Rašant aplink tą paslaptį, jos buvimas tampa apčiuopiamas. O juk knyga paprastai kaip tik tam ir parašoma, kad skaitantysis suklustų ties tuo, kas neparašyta.</p> <p>Sužinojau tai skaitydama Šatrijos Raganą, o vėliau suvokiau, kad tai dėsnis. Todėl, man atrodo, nerašiau ir tikrai nerašysiu apie tai, kur tos paslapties nepajusiu esant, nerašysiu tol, kol ji nesuplaks virš manęs it širdis.</p> <p>- Gal pasakytumėte, kiek monografijų ir apie kuriuos poetus esate pradėjusi rašyti šiuo metu?</p> <p>- Nesu pradėjusi nė vienos monografijos ir vargu ar knygų apie atskirus žmones dar parašysiu. Jei ir užsimanyčiau, bijau, kad jau man ir jėgų neužtektų - toks rašymas reikalingas nuoseklaus, nepaliaujamo vaikščiojimo poeto kontekstais ir erdvėmis. Dabar mane savo valioje laiko tik nedideli dalykai - fragmentai, fragmentai... Domiuosi jaunais, ateinančiais į literatūrą žmonėmis, bet rašyti apie jaunus man būtų pernelyg sunkus išbandymas - tam reikalingas bendras patirties laukas. Toks, kokį neaprėpiamą ir drauge išvaikščiotą turėjome su M.Martinaičiu.</p> <p>- Monografija - tarsi Charono valtis, žmogų iš buvusios būties perkelianti į kitą, kurioje jis pasiliks. Antai kad ir šis terminas iš jūsų knygos: „artimoji klasika“... M.Martinaitį savąja knyga jūs išlydėjote iš kasdienybės į artimąją klasiką. Juk taip?</p> <p>- Nenoriu, kad mūsų pokalbis taptų miglotas ir sudėtingas, tačiau kitaip negaliu pasakyti - atrodo, kad monografijos siužetą formavo kažkas kitas, ne aš. Kai rašiau šią knygą - buvo labai labai šviesu. Todėl ir pirmasis knygos pavadinimas buvo mažorinis, pavasariškas: „Labas rytas, Marcelijau“, it laiškas prasidėjo knyga...</p> <p>Marcelijus, beje, spėjo perskaityti šią knygą. Nusiunčiau jam užbaigtą rankraštį, jis perskaitęs man paskambino ir pasakė beveik „kukutiškai“: „Sutinku. Sutinku būti ir taip aprašytas“.</p> <p>Na, o paskui jau buvo taip, kaip buvo: Velykos, „Marcelijaus margučiai“ ir... Nešdama suredaguotą rankraštį į leidyklą dar tikėjau, kad įvyks stebuklas ir Marcelijus atsigaus, bet šis pavadinimas jau nebeskambėjo. Tada tituliniame užrašiau „Boružė, ropojanti plentu“ ir nunešiau į leidyklą. Buvo balandžio 5-oji.</p> <p>Ta boružė atropojo iš senos, slogiais 1974 m. rašytos M.Martinaičio knygos „Tylintys tekstai“, iš labai svarbaus pasakymo: „Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas - taip pat jėga“. Tad ir pamaniau sau: tegu ropoja. Juolab kad ir tas Žemaičių plentas visą Marcelijaus gyvenimą - šalia...</p> <p>Mane pačią ima stulbinti savaiminė siužetų kristalizacija, visiškai nepriklausanti nuo rašančiojo sumanymų - sėdi, atlieki patį paprasčiausią darbą - rašai, o tuo metu kažkas vyksta visiškai kitais lygmenimis, kažkas tuoj pat perrašinėja tavąją knygą, neleisdamas net jos pabaigti.</p> <p>Šios knygos siužetas, kaip šiandien matau, virto itin sudėtingu, gal nelengvai ir įkandamu, todėl neabejoju, kad ne vienam žmogui atrodys taip: „Et, ta Daujotytė... Ir vėl pasinaudojo situacija - nespėjo žmogus numirti, o ji - jau knygą parašė“. Beveik girdžiu šiuos žodžius, bet negi pasakysi, kad šitaip nebuvo nei su S.Geda, nei su M.Martinaičiu, nei kitais.</p> <p>- Nemanau, kad šitaip sakys. Juk skaitant knygą tampa akivaizdu, kad rašėte ne tik skaitytojui, ne tik literatūrai, bet, gal net labiausiai, pačiam M.Martinaičiui. Laimė, kad jis spėjo rankraštį perskaityti. Tačiau nujaučiu čia dar esant ir jūsų asmeninį atsisveikinimo ritualą - panašų į mišias už vėlę, „kalnus“ prie karsto, gražų palydėjimą amžinybėn... Panašų įspūdį patyriau skaitydamas ir jūsų monografiją apie J.Strielkūną „Gyvenimas prie turgaus“. Nemanau, kad ir jis spėjo rankraštį perskaityti.</p> <p>- Apie J.Strielkūną rašiau taip pat jam dar gyvam esant. Tos monografijos pradžia plykstelėjo renginio metu, kur J.Strielkūnas skaitė savo eiles: „Tenai nebuvo jokio meno/Tik žmonės gimė ir gyveno“. Persmelkė tada mane tas gyvenimo pojūtis ir monografija ėmė formuotis. O dėl adresato esi visiškai teisus - knyga apie J.Strielkūną iš visų mano rašytų monografijų labiausiai buvo rašyta analizuojamam poetui - jam pačiam. Kad pamatytų savo vertę. Kad pamatytų, koks jis yra didelis. Juk Jonas visą gyvenimą laikė save menkiausiu iš menkiausių ir dėl įgimto kuklumo netikėjo jį giriančiais. Kaip tik dėl to ir magėjo rašyti taip, kad paskaitęs Jonelis viską suprastų ir tyliai su tuo susitaikytų.</p> <p>O dėl rituališkumo - tiesa. Nesvarbu, kad rašai apie žmogų, jam sveikam, gyvybingam ir linksmam esant, bet junti, kad darai tai ne šiai dienai, kad visa tai turi išlikti tikra ir bėgant metams, pasikeitus kontekstams... Todėl atsargumą, kad neužrašyčiau „negyviems neteisybės kreida ant kaktos“, juntu visada.</p> <p>Apie Marcelijų šiuo požiūriu buvo lengva rašyti - jis buvo vienas švariausių ano laiko žmonių, buvo kupinas gražios valstietiškos atsakomybės: „Nors rytoj ir būtų pasaulio pabaiga, vis tiek privalau pasėti rugius“, nuo jo sklido ir tebesklinda šviesa. Tačiau juk niekada nežinai, kaip viskas pakryps, kokiose rankose atsidurs literatūros istorijos vairalazdė - todėl nežinai, ar ištarti tavieji žodžiai išeis poeto išlikimui į gera, ar atvirkščiai. Juk gyvenimo tėkmėje būna labai prieštaringų dalykų, todėl nelabai pasitikiu literatūros istorija - pernelyg kolektyvinis man tai atrodo teismas.</p> <p>- M.Martinaitis visą gyvenimą rašė jausdamas kaži kokį vidinį imperatyvą. Lygiai taip rašote ir jūs. Kaip manote, ar rašytojams, pavyzdžiui, M.Martinaičiui, jų knygos pomirtiniame teisme bus užskaičiuotos, ar jos - tik mums, mirtingiesiems?</p> <p>- Tai negali būti neužskaičiuojama. Bet skaičiuojamos ne knygos, Rimvydai, o tai, kuo žmogus pats su tomis knygomis tapo. Kiek jis su jomis iškentėjo, išgyveno, kiek jo siela skaidrėjo, mintis gilėjo, kiek jo būsenos vėrėsi... Tokios šviesios... O kartais net - šventos...</p> <p>Šitaip esu pagalvojusi - didžiausias žmogaus nemirtingumo argumentas, sklindantis ne iš Dievo ženklų, o iš paties žmogaus gyvenimo, juk ir yra kūryba. Jeigu egzistavo Johanas Sebastianas Bachas arba mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - tai paprasčiausiai negali būti, kad visa tai atsitiktinai prasideda, atsitiktinai baigiasi... Paprasčiausiai negali būti, kad tai - mirtinga.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/negali_buti_kad_visa_tai__mirtinga/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 10 19</p>
<p>„Boružė, ropojanti plentu“ – taip vadinasi naujoji profesorės Viktorijos Daujotytės knyga apie poetą, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Marcelijų Martinaitį (1936–2013). Pirminis knygos pavadinimas „Labą rytą, Marcelijau“ (iš laiško poetui, kuriame profesorė paminėjo bandanti rašyti apie jį) buvo pakeistas po to, kai balandžio pradžioje Marcelijus Martinaitis mirė po patirto insulto.</p> <p>Naujoji knyga – tai monografija, lydima paantraštės „Prigimtinės kultūros kasinėjimai“. Paantraštę tarsi pateisina knygos epigrafas – poeto citata: „Ir Dievas žino kas, po tūkstančio metų rausdamasis po mūsų dvidešimtojo amžiaus popieriaus skiautes, kokioje duobėje, koks archeologas atkas ir perskaitys mūsų sielos hieroglifus.“</p> <p>Monografijos autorė kviečia skaitytoją kartu „kastis“ gilyn į Marcelijaus Martinaičio kūrybos klodus. Kokie yra mūsų&nbsp;sąmonės hieroglifai, ar gebame ir patys juos perskaityti? Kas yra lietuviškas&nbsp;galvojimas,&nbsp;jutimas, prigimtinės mūsų galios ir negalios, persmelkiančios visa, ką darome, rašome?</p> <p>Knygoje siekiama lankstaus poeto&nbsp;asmeninės visumos&nbsp;tyrimo, mažiau tesigilinant į biografiją, nes, pasak Viktorijos Daujotytės, poeto biografija turi patikimas autobiografines versijas, taip pat ir knygose „Prilenktas prie gyvenimo“, „Tylintys tekstai“, „Mes gyvenome“, „Sugrįžęs iš gyvenimo“.</p> <p>Knygoje „Boružė, ropojanti plentu“ skleidžiasi nuoširdus asmeniškas profesorės santykis su poetu, artimas žvilgsnis, atsiradęs per ilgus bendravimo, susirašinėjimų, veikimo toje pačioje kultūrinėje terpėje metus. „Atminties archeologė“, apmąstydama Marcelijaus Martinaičio asmeninę visumą, daugiausia dėmesio skiria poezijai. Bet vertina ir jo publicistiką, eseistiką, vaidmenį viešajame gyvenime.</p> <p>Monografija sudaryta iš dviejų pagrindinių skyrių – „Buvimo būdas žemėje ir kalboje“ ir „Tekstų išsišakojimai patirties laukuose ir laikuose“. Taip pat yra įžangos skyrelis „Šiek tiek apie&nbsp;kasinėjantį, knygą, jos pobūdį“, papildomas skyrius „Palei Žemaičių plentą“, pavardžių rodyklė, knyga iliustruota nuotraukomis.</p> <p>Naujasis knygos pavadinimas „Boružė, ropojanti plentu“ taip pat reikalauja paaiškinimo. Knygos pabaigoje autorė rašo: 2013 metų balandžio penktosios rytas. Peržiūrėjau šios knygos korektūrą. Iš „Tylinčių tekstų“, iš 1974 metų, iš itin slogaus laiko, perrašiau: „Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas – taip pat jėga“. Ir užrašiau kitą knygos apie Marcelijų Martinaitį pavadinimą: BORUŽĖ, ROPOJANTI PLENTU.“</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €