Užtvara nuo vandenyno

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Užtvara nuo vandenyno

Užtvara nuo vandenyno
-64%
Autorius: Marguerite Duras
Prekės kodas: 9789986398141
Pavadinimas Užtvara nuo vandenyno
Žanras autobiografinis romanas
Vertėjas Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė
Metai 2014
Psl. skaičius 288 p.
Įrišimas puskietis, su atvartais
Išmatavimai 21.5 cm x 14.7 cm x 2.5 cm
Kaina: 8.40 € 3.00 €
Kiekis:  

Autobiografinis romanas

Pasaulinio garso prancūzų rašytoja, „naujojo romano“ krypties atstovė, dramaturgė, kino režisierė, scenaristė Marguerite Duras (laimėjusi Gonlūrų premiją už romaną „Meilužis“), viename mėgstamiausių, autobiografiniame romane „Užtvara nuo vandenyno“ pasakoja apie paauglystę Indokinijoje, neturtingos prancūzų šeimos vargus mirus tėvui. Motina už visas santaupas išsinuomojo žemės, bet per vėlai suprato, kad potvyniai niokoja pasėlius ir veltui ji statė užtvaras. Tuščia ir kita viltis – ištekinti dukrą už turtuolio. Siuzana daug laiko praleidžia kino salėse, atsiduodama filmų magijai ir svajonėms apie gražesnį gyvenimą. Motina iš nevilties pasiligoja, vaikai visais būdais veržiasi į miestą ieškoti geresnio gyvenimo.

Kūriniui būdingi nuolatiniai M. Duras motyvai – absoliučios meilės troškimas, jaunos merginos ryšys su pasiturinčiu kitataučiu, jausmai ir svajonės, aistra kino filmams. 
 M. Duras (1914-1996) gimimo šimtmetis įtrauktas į UNESCO atmintinų sukakčių sąrašą.

„Prancūzų rašytojas ir žurnalistas Žanas Fransua Žoslenas (Jean-Francois Josselin, 1939–2003) 1998 m. savaitraščio „Le nouvel observateur“ (rugpjūčio mėn. 20–26 d. numeryje) savo straipsnį „Visa tiesa apie Duras“ reziumavo: „Ar ji buvo didi rašytoja? Geriausia sakyti – absoliučia rašytoja. Nes Duras godžiai rijo ir vertė visa, save ir kitus, medžiaga savo kūriniams, vėl ir vėl kartodama kai kuriuos ją persekiojusius motyvus.“ (cituojama iš www.ve.lt straipsnio „Visa tiesa apie Duras“: ji buvo literatūros Piaf. 2014-05-02)

Klaipėdos dramos teatre audringa premjera pagal Marguerite Duras pjesę „Savanos įlanka“. Režisierius – Sigutis Jačėnas.

Susiję leidiniai

Auksinė žuvelė
-60%
3.00 € 7.53 €
Bankininkė
-70%
2.60 € 8.69 €
Tai, kas išlieka
-68%
3.00 € 9.50 €
Nora Vebster
-40%
6.00 € 10.00 €


<p>Su prancūzų rašytojos Marguerite‘os Duras (1914-1996) kūryba lietuvių skaitytojai galėjo susipažinti jau prieš kelis dešimtmečius, kai atskira knyga pasirodė jos romanas <em>Moderato cantabile</em> ir kino scenarijus <em>Hirosima, mano</em> <em>meilė.</em> Vėliau jos gerbėjams į rankas pateko dar ne vienas romanas, tarp kurių reikėtų paminėti <em>Meilužį</em>, pelniusį brolių Goncourt‘ų premiją, <em>Tarkvinijos arkliukus, Vicekonsulą, Jūrininką iš Gibraltaro, Mėtą iš Anglijos, Lolos V. Stein apžavėjimą.</em> Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jos romaną <em>Užtvara nuo vandenyno</em> (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė), kuris, išleistas 1950 metais, buvo jau trečiasis jos romanas, bet pirmasis kūrinys, susilaukęs nemažos sėkmės.</p> <p>Kaip paaiškės vėliau, šis romanas tampa etapiniu kūriniu rašytojos kūryboje, nes jo autobiografinis pasakojimas nukels į jos vaikystę Vietname ir atskleis ne tik motinos dramą (jos bergždžią ir nuostolingą kovą su Ramiuoju vandenynu, nuo kurio kėslų nesulaiko jokios užtvaros, saugančios ryžių pasėlius), bet ir dukters Siuzanos ir jos meilužio istoriją. Po motinos ir brolio mirties autorė dar tris kartus perrašys šį kūrinį. 1977 metais ji parašo pjesę <em>Kino teatras „Edenas“</em>, kurios veiksmas sukasi apie kino teatrą, padėjusį prasimanyti pinigų jos motinai, kur ji skambindavo pianinu per nebyliojo kino seansus. Pasakotojos ir meilužio santykiai taps romano <em>Meilužis</em> (1984) pagrindu. O 1991 metais nesutikdama su kino režisieriumi, kuris nori statyti pagal jos romaną <em>Meilužis</em> filmą, ji parašo romaną <em>Meilužis iš Šiaurės Kinijos</em> apie scenarijų, kuris jai būtų priimtinas.</p> <p>Galima teigti, kad romaną persmelkia du motyvai – laukimas ir pasikartojimas, nes nuolatinis grįžimas į praeitį primena, visų pirma, nenuilstamą motinos kovą su vandenynu, su vietiniais biurokratais ir jos pralaimėjimą, o laukimas yra susijęs su geresne ateitimi, nes motina tikisi, kad jos vaikams gyvenimas nusiseks labiau negu jai.&nbsp;</p> <p>Visi romano svarbiausi personažai – motina, jos duktė Siuzana ir sūnus Žozefas jaučia pasišlykštėjimą savo gyvenimu, kurį norėtų pakeisti ir duktė, ir sūnus. Šia prasme ypač simboliškas yra epizodas jau romano pradžioje, kur vaizduojama arklio mirtis. Mat jis šeimai&nbsp;tarnavo tik savaitę, nors į jį buvo dėta tiek vilčių. Tas pastipęs arklys tampa šios šeimos likimo simboliu, nes yra dar vienos nesėkmės įrodymas, kuris priverčia šeimą persikraustyti į miestą ir ten ieškoti geresnio gyvenimo.&nbsp;</p> <p>Kaip atsvara niūriam gyvenimui tampa kino teatras „Edenas“, kur ne tik dirba motina, bet kur drauge su ja patenka jos vaikai, nors jie ir nematydavo kino filmų, nes glausdavosi prie pianino, kuriuo skambindavo motina. Vis dėlto, vėliau Siuzanai kino teatras tampa savotiška užuovėja nuo gyvenimo negandų, nes vėliau ji jame ieškodavo paguodos ir dažnai per dieną pažiūrėdavo du kino filmus, lyg ir įgyvendindama motinos svajonę, nes ši matė kino filmą tik kartą per savo gyvenimą. Nėra ko stebėtis, kad kinas tiek Siuzanai, tiek jos broliui ima atstoti tikrąjį gyvenimą, tampa laimės įkūnijimu.&nbsp;Romane nemažai lemia ir pinigų motyvas. Su pinigais nemoka tvarkytis motina, nuolat klimpdama į skolas, be to, ji susiduria su sunkumais, norėdama parduoti brangų žiedą, kurį padovanoja ponas Žo dukrai, o pardavusi leidžia be tikslo pinigus. Pinigų valdžiai paklūsta ir Siuzana, kurią vilioja ponas Žo ir kontrabandininkas Žanas Agostis. Tokios aplinkybės lemia, kad Siuzana, paveikta dar ir kino, tik mėgaujasi savo kūno grožio galia, bet nesuvokia, kas yra meilė.&nbsp;</p> <p><span style="line-height: 1.6em;">Mirtis tampa lyg ir išsigelbėjimu motinai, nes ji jaučiasi nepateisinusi vilčių, kai siekė geresnio gyvenimo, kuris jai tampa lyg ir pralaimėjimu.&nbsp;</span></p> <p>Šis kūrinys yra savotiškas auklėjimo romanas, atskleidžiantis, visų pirma, Siuzanos kelią į jos savarankišką gyvenimą. Šiame jos kelyje ją lydi motina, brolis Žozefas, ponas Žo, Žanas Agostis, tam tikra prasme netgi kinas, kurie tampa jos auklėtojais plačiąja prasme, kadangi bendraudama su jais, ji ima pažinti save, palaipsniui tolsta nuo šeimos ir pradeda savo gyvenimą.</p> <p>Taigi, šiame M. Duras romane regime ir motinos dramą, kuri po daugelio jos patirtų išgyvenimų baigiasi mirtimi, ir dukters dramą, nes pastaroji turi savarankiškai įžengti ir tvarkyti savo gyvenimą.</p> <p>Atskirai reikėtų dar paminėti puikų vertėjos Violetos Tauragienės darbą, kuriuo pavyko prakalbinti XX amžiaus prancūzų klasikės M. Duras vieną iš svarbiausių romanų. &nbsp;</p> <p><span style="line-height: 1.6em;">Šiaulių kraštas&nbsp;2015 04 30&nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp;&nbsp;</span></p>
<p>Pradžiai derėtų paminėti iškalbingą faktą: M. Duras (1914-1996) gimimo šimtmetis įtrauktas į UNESCO atmintinų sukakčių sąrašą. Ši išskirtinė pasaulinio garso prancūzų rašytoja, „naujojo romano“ atstovė, dramaturgė, kino režisierė, scenaristė, 1984 m. laimėjusi Gonkūrų premiją už romaną „Meilužis“, &nbsp;lietuvių skaitytojui yra puikiai žinoma – jos „Hirosima, mano meilė“ iki šiol yra vienas populiariausių, ne kartą Lietuvoje perleistų kūrinių, kurį pasaulyje išgarsino Alain Resnais, 1959 m. pastatęs įspūdingą to paties pavadinimo filmą. Štai kaip prancūzų rašytojas ir žurnalistas Jean-Francois Josselin (1939–2003), praėjus keliems metams po Duras mirties 1998 m. savaitraščio „Le nouvel observateur“ (rugpjūčio mėn. 20–26 d.) straipsnyje „Visa tiesa apie Duras“ tobulai apibendrino rašytojos gyvenimo ir kūrybos įvaizdį: „Ar ji buvo didi rašytoja? Geriausia sakyti – absoliučia rašytoja. Nes Duras godžiai rijo ir vertė visa, save ir kitus, medžiaga savo kūriniams, be perstogės kartodama kai kuriuos, ją persekiojusius motyvus.“ Tas pastebima ir ką tik lietuvių skaitytoją pasiekusiame autobiografiniame romane „Užtvara nuo vandenyno“. Šiam kūriniui būdingi nuolatiniai M. Duras motyvai – absoliučios meilės troškimas, jaunos merginos ryšys su pasiturinčiu kitataučiu, jausmai ir svajonės, aistra kino filmams. Įspūdingai pasakojama apie skurdžią paauglystę Indokinijoje, neturtingos prancūzų šeimos vargus mirus tėvui, kuomet motina už visas santaupas išsinuomoja žemės, bet per vėlai supranta, kad potvyniai taip niokoja pasėlius, kad užtvaros statytos veltui. Beviltiška ir kita viltis – ištekinti dukrą už turtuolio. Siuzana daug laiko praleidžia kino salėse, pasinerdama į filmų magiją ir svajones apie gražesnį gyvenimą. Motina iš nevilties pasiligoja, vaikai visais būdais veržiasi į miestą ieškoti geresnio gyvenimo. Viltis išlieka, tačiau ar vien jos pakaks romano herojams?</p> <p>2014 10 30 Julius Keleras (Valstybė)</p>
<p>Romanas įvardijamas pirmuoju iš autobiografinių, skirtų rašytojos paauglystei Indokinijoje pavaizduoti, išleistas 1950 m., nominuotas Goncourt’ų premijai ir atnešęs jaunai autorei pripažinimą. Ir nors Goncourt’ų premiją rašytoja gavo už kitą romaną (garsųjį „Meilužį“, 1984, pagal kurį sukurtas ir kino filmas), „Užtvara nuo vandenyno“ ryškiai atskleidžia bene visus svarbiausius Marguerite Duras bruožus. Savitas stilius, eliptiniai dialogai (pagrįsti lengvai numanomų žodžių praleidimu), glaudžiai susipynusi realybė ir fantazija – susipynusi taip, kad sunku atskirti, kur tiesa, o kur prasimanymas, mėgstami motyvai –­ aistra kino filmams, ryšys su kitataučiu vyru. Ir, be abejo, įtaigiai išreikšti veikėjų troškimai, jausmai, išgyvenimai –­ tai, kas rašytojai visada buvo svarbiausia, nes, pasak šaltinių, abstrakčios literatūros teorijos jai nerūpėjo.</p> <p>Rašytojos biografijoje rašoma, kad ji gimė ir iki 17 metų gyveno vienoje iš dabartinio Vietnamo provincijų. Taigi galima manyti, kad didelė dalis romane pavaizduotų įvykių, aplinkybių ir personažų yra įkvėpti tos paprasčiausios realybės, kuri, vaizduotei padedant, gali tapti visai kitokia. Magiška jos nepavadintum – nebent turėtum galvoje didžiulę kultūrinę ir socialinę atskirtį, ir kolonijinė realybė čia visiškai kitokia, nei gali įsivaizduoti romantiška siela (kolonijinio romantizmo suvilioti, į Indokiniją iš Prancūzijos atvyko pagrindinės knygos veikėjos Siuzanos tėvai – pamatę plakatą, kuriame „nuo vaisių lūžtančio bananmedžio pavėsyje kolonijos jaunavedžiai baltutėlaitėmis eilutėmis sūpuojasi vytelių krėsluose, o aplink juos pluša besišypsantys čiabuviai“, p. 16). Kad kolonijinė realybė – ne egzotiškas romanas, Siuzanos motina įsitikino gana greitai: mirus vyrui ir vaikų tėvui, ji persikėlė į provinciją, išsinuomojo žemės, o paaiškėjus, kad toji žemė nederlinga ir kasmet užliejama Ramiojo vandenyno, ryžosi beprotiškai minčiai – pastatyti už­tvarą nuo vandenyno.</p> <p>Deja, gamtos stichija pasirodė esanti akla, negailestinga, nesulaikoma: visos užtvaros nuėjo niekais. Galbūt to reikėjo ir laukti – juk romanas nėra pergalės giesmė apie žmogaus, pažabojusio gamtą, žygdarbį, primenanti gražiausius socrealizmo puslapius. Juolab kad Siuzanos ir jos brolio Žozefo motinai akivaizdžiai trūko plieninės socrealizmo ideologijos, tačiau netrūko įkvėptos beprotybės: jinai niekada nemetė minties statyti naujas užtvaras, tik sutvirtintas betonu, patobulintas ir pan. Šita jos idée fixe tampa ir savotišku romano leitmotyvu, ir simboliu – statyti užtvarą nuo to, ko nepermaldausi.</p> <p>Jos vaikai, suprantantys tokių idėjų bergždumą, gyvena su motina bene iš gailesčio jos nevilčiai ir beprotybei, jos žlugusioms iliuzijoms, tačiau patys trokšta išvažiuoti, gyventi kitokį gyvenimą. Motinai mirus, jie taip ir padaro, nes niekas jų nesieja su bergždžia žeme. Puikūs, psichologiškai pagrįsti veikėjų charakteriai, motyvuoti poelgiai, glaustas, įtikinamas stilius – kuo daugiau skaitai, tuo labiau domiesi ne tik siužetu, kuris nuosekliai, tvirtai dramaturgiškai rutuliojamas (Duras taip pat yra dramaturgė, scenaristė ir režisierė), bet ir veikėjų likimu.</p> <p>Ir ne tik pagrindinių – į pačią romano pabaigą pateikiama kapralo (motinai tarnaujančio kurčio malajiečio) gyvenimo istorija, kurioje tiek tragikomiškų detalių, kad nežinai, juoktis ar verkti, realybė tai ar fantazija. Begalinio skurdo nualintas žmogus, dirbęs visus įmanomus darbus už dubenėlį ryžių (tiesė kelius su katorgininkais, rinko pipirus, kirto mišką, ganė buivolus, „o daugiausia stovėdavo ryžių laukuose kaip baidyklė varnoms gąsdinti“ (p. 195), palaikomas svajonės kada nors tapti autobuso, kursuojančio iš Ramo į Kamą, kontrolieriumi. Žinoma, dėl jo kurtumo tai buvo neįmanoma. Užtat kai Žozefas, ruošdamasis į miestą, paimdavo kapralą drauge, kad šis rūpintųsi vandens lygiu prakiurusiame radiatoriuje, kapralas atgimdavo: „Pririšdavo (kapralą, – R. Š.) prie bamperio, įbrukdavo į ranką laistytuvą, ir kapralas tapdavo laimingiausiu žmogum lygumoje, tokiu laimingu, kokiu net netikėjo galėsiąs pasijusti“ (p. 195). Kapralo istorija –­­ pavyzdys tiems, kuriems viskas negerai ir kurie nežinia ko nori iš gyvenimo. Kita vertus, kaip ir visos istorijos, kuri su mūsų realybe nesusijusi, ji yra labai juokinga.</p> <p>Nuostabu, kad romanas, kuriame tiek skurdo ir abejingo susitaikymo su juo (ryškiausiai tai iliustruoja čiabuvių vaikų gyvenimas – jie egzistuoja ne kaip žmonės, o kaip gyvulių jaunikliai, krinta nuo ligų ir bado, neretai suvažinėjami pralekiančių vairuotojų, motinos jais beveik nesirūpina), tiesiog pulsuoja vitališka, beprotiška gyvenimo jėga ir aistra. Puikūs puslapiai, kuriuose skleidžiasi Žozefo ir jo mįslingosios moters aistra –­ įtikinami iki paskutinio sakinio. Tokie pat įtikinami Siuzanos ir jos kandidatų į jaunikius, iš pradžių – nykiojo pono Žo, paskui – pono verpalų fabrikanto Barnerio – charakteriai. Ekspresyvi, kino filmo verta scena su kyšius imančiu ir sukčiaujančiu kadastro pareigūnu – dialogą su juo pradeda motina, o baigia Žozefas, atsinešdamas šautuvą ir pamokydamas valstiečius, kaip elgtis su tokiais prakeiktais sukčiais, atvykstančiais tikrinti koncesijų: nušaut ir pakast atokiau, automobilį nuskandint, o jei tardys, tegu niekas neprisipažįsta arba tegu prisipažįsta visi.</p> <p>Puiki knyga, galbūt ir mūsų skaitytojams padėsianti išgyti nuo rytietiškos egzotikos kerų, atskleisdama anaiptol ne magišką, tačiau vis dėlto sukrečiančią, supurtančią realybę, tuos vidinius žmogiškus išgyvenimus, kurie yra universalūs ir kurių neišdildo laikas.</p> <p>2015 10 23 literaturairmenas.lt</p>
<p>Dabartiniame Vietname (anksčiau – Indokinijoje) gimusi ir užaugusi prancūzų rašytoja Marguerite Duras skurdaus gyvenimo kolonijoje patirtį, atrodo, norėjo surašyti romanuose. Knygoje „Meilužis“ aprašoma turtingo kinų pirklio ir moksleivės meilė (penkiolikmetė Duras buvo užmezgusi romaną su vyresniu turčiumi), o štai romanui „Užtvara nuo vandenyno“ Goncourt’ų premijos laureatė skolinasi prisiminimus apie bergždžią savo motinos kovą su plantacijas niokojančiu vandenynu.</p> <p>„Užtvaros nuo vandenyno“ siužetas neįmantrus: muzikos mokytoja išsinuomoja plantaciją, kaip vėliau paaiškėja, ji kasmet užliejama vandenyno – joje nieko neįmanoma auginti. Išvargusi, bet idėjos nugalėti vandenyną apsėsta motina mina takus pas bankininkus ir skolinasi pinigus, kad galėtų prikelti žemę naujam gyvenimui. Isteriška motina (tokia pat buvo romane „Meilužis“) savo neįmanomos misijos įkaitais paverčia sūnų Žozefą ir dukrą Siuzaną. Tačiau jaunas kraujas nori pabėgti nuo nykumos ir nepriteklių, konservuotų kokosų skardinių ir nudilusių sandalų. Dramos ašimi tampa neišsprendžiama lygtis, kurios kintamieji – skirtingos motinos ir vaikų ateities vizijos.</p> <p>Marguerite Duras pasakojimas atspindi kolonijinės Indokinijos realijas: apgaudinėjamus koncesininkus, vietinių badą ir išnaudojimą. Jau minėtas kolonistų skurdas romano pagrindiniams veikėjams toks įprastas, kad tapęs tiesiog inertiška buitimi: ta pati ibio mėsa vakarienei, skarmalai, sukleręs automobilis, sugedę Žozefo dantys. Greta skurdo kolonijoje tarpsta ir nesveika prabanga, kuria „serga“ Siuzanos gerbėjas ponas Žo. Automobiliai ir perlai – baltųjų privilegija, o kaimuose iš bado miršta būriai vaikų (badas jų gyvybes pasiglemžia taip pat spėriai, kaip vandenynas palaidoja ryžių daigus). Visgi Duras svarbiau ne istoriniai faktai apie kolonializmo grimasas, o personažų psichologija, jų pasauliai, tad ji koncentruojasi į personažų charakteristikas, juos apdovanodama kartais net aklomis aistromis (todėl motinos likimas, be abejo, tragiškas – palikta vaikų, nesugebėdama išsivaduoti iš progresuojančios beprotybės, ji miršta). Karštakošis Žozefas ir santūri, išdidi gražuolė Siuzana randa kelią iš motinos koncesijos. Niekindama pono Žo turtus, Siuzana nesileidžia nuperkama ir atsiduoda ją mylinčiam Agosčiui, o nevaldomo temperamento Žozefą sutramdo meilė ištekėjusiai moteriai: personažus išlaisvina pagrindinis visų Duras romanų motyvas – ūmi, visa apimanti aistra. Skaityti malonu ir dėl to, kad nelaimingas žmogaus ir likimo sandūras ji atskleidžia kandokai („bet kvailumas būna savaip įžvalgus“, p. 46).</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2014/12/23/idejos-apsesti/" rel="nofollow" target="_blank">satenai.lt</a></p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €