Pūgos durys

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Pūgos durys

Pūgos durys
-30%
Pūgos durys Pūgos durys Pūgos durys Pūgos durys
Autorius: Rimvydas Stankevičius
Prekės kodas: 9789986398295
Pavadinimas Pūgos durys
Žanras eiliuota pasaka
Metai 2014
Psl. skaičius 64 p.
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-829-5
Išmatavimai 24.7 cm x 17.5 cm x 1 cm
Kaina: 6.00 € 4.20 €
Kiekis:  

Eiliuota pasaka

Poetas Rimvydas Stankevičius ir dailininkas Šarūnas Leonavičius siūlo pasinerti į pasaką. Kol pūgos sublokšti pakeleiviai pasakoja nutikimus, laumės buria, užkeikia, pradangina...
Kas gi ten vyko ir kodėl kilo pūga?

Susiję leidiniai

Betliejaus avytė
-50%
2.90 € 5.79 €
Kertinis skiemuo
-50%
3.00 € 6.00 €
Laumių vaikas
-32%
6.50 € 9.50 €
Valhala
9.00 €


<p><em>Iš penkių šiuose Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių kūrinių vaikams net keturi yra parašyti vaikų literatūroje debiutuojančių autorių. Vienas tokių – tai poetas ir eseistas Rimvydas Stankevičius, už lietuvių mitologija paremtą poemą „Pūgos durys“ jau spėjęs gauti geriausios vaikų poezijos knygos apdovanojimą. Dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis papuoštos pūgos autorius – apie vaikų literatūrą, nacionalinį kultūrinį pamatą ir skaitymą.</em></p> <p><strong>Esi žinomas poetas bei eseistas, iki šiol kurdavęs tik suaugusiam skaitytojui. Kaip kilo mintis papildyti mūsų vaikų literatūros autorių gretas?</strong></p> <p>Parašius vieną knygą vaikams, vargu ar galima jaustis papildžiusiu vaikų literatūros rašytojų gretas – labiau, ko gero, mane tiktų priskirti ne prie vaikų rašytojų, o prie rašytojų, kurie į vaikus nėra moję ranka.</p> <p>Mano vaikystės laikais Lietuvos vaikai dar kaži kaip natūraliai augo itin geros vaikiškos poezijos apsuptyje – nei knygynų lentynose, nei viešojoje kultūrinėje erdvėje netrūko lietuvių literatūros klasikos: vaikiškoje bibliotekėlėje turėjau Maironį ir Kristijono Donelaičio „Pasakėčias“ su vaikiškom iliustracijom, Salomėjos Nėries „Eglę – žalčių karalienę“ ir Kazio Binkio „Dirbk ir baiki“. Taip pat – mano vaikystės laiku rašytų knygų: turėjau savo Eduardo Mieželaičio „Kastantą muzikantą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Martyno Vainilaičio „Bruknelę“, Anzelmo Matučio „Drevinuką“. O dar Kostas Kubilinskas, Vytė Nemunėlis, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Janina Degutytė, Sigitas Geda... Visa jų puiki poezija buvo tokia natūrali anuomet augusių lietuviukų vaikystės sudėtinė dalis, kad vaikams iš tiesų nė nereikėjo ja specialiai domėtis – poezija į jų gyvenimus ateidavo pati. Netgi mūsų išdykavimai, kaip dabar pagalvoju, būdavo „poetiški“ – bendraamžes mergaites gebėjome erzinti ne bet kaip, o pačia S. Nėrimi: „Tu piemenaitė murzina/ Tu man – viena, viena, viena“, o gimtosios silabotonikos melodijų poveikį, patys to nesuprasdami, jau mokėmės justi net atsietai nuo semantikos: „Kerpėsiais ir pele aukštaugus apai/ Pilių štai trakinga garbis“...</p> <p>Šiandien apsidairius po kultūrinę erdvę ir į ją įsiklausius atrodytų, jog niekada nė nebuvo tos ką tik vardytos lietuvių vaikų poezijos klasikos, nėra nei jos kokybę siekiančių nūdienos poetų kūrinių. Žinoma, visos šios knygos kažkur yra – bibliotekose, kai kurios gal net ir knygynuose, viena kita parašoma ir dabar – tačiau jos, ugdant nūdienos vaikus, nepasitelkiamos, jų, kaip ir visos nacionalinės literatūros, vertė – marginalizuota, iš mūsų pačių ir iš mūsų vaikų domesių lauko neatsakingai patraukta šalin, todėl jų nėra mūsų aktyviojoje sąmonėje, nėra kasdieniame mūsų gyvenime nepertraukiamai cirkuliuojančiame kultūros apytakos rate. Eilėraščiai beveik nebedeklamuojami prie Kalėdų eglučių, mokyklose, viešuosiuose renginiuose, spektakliuose, animaciniuose filmukuose, jie nevirsta dainelėmis, tėvai neskaito savo dar nemokantiems skaityti mažamečiams, mamos neniūniuoja migdydamos, supdamos, eilėraščių citatos nebeprigyja mūsų kasdienėje kalboje kaip sentencijos, epitetai, pamokomi ar juokingi priežodžiai... Tokiu būdu visą šį kultūros klodą praranda nūdienos vaikų sielos – vieno matavimo netenka jų fantazijos pasaulis, nukenčia jų kalbos pojūtis, asmeninio leksikono ir iškalbos turtingumas, o be to – perpus sumažėja galimybių, kad vaikystėje rakto į poezijos pasaulį negavęs žmogus suaugęs jį susiras pats.</p> <p>Taigi, mane suėmė apmaudas dėl nuskurdinto, „nupopsinto“ į dailininkių, tiesiog pomėgį rašinėti turinčių mamų – visada mylinčių vaikus, nuoširdžių ir geranoriškų, bet ne visada talentingų – dizainerių ir televizijos „žvaigždžių“ rankas atiduoto šiandien augančiųjų vaikystės pasaulio ir nusprendžiau parašyti „senovišką“ poezijos knygą vaikams, atitinkančią visus vaikų literatūros klasikų kriterijus tiek vertybių, tiek pasaulėjautos, tiek preciziškų reikalavimų formai prasme – eilėdarai, rimavimui, kirčiavimui, kalbos kultūrai, siužetui, kompozicijai...</p> <p>Žinoma, bendros situacijos tai nepakeis, bet prieš nūdienos vaikus bent jau nesijausiu kaltas, jog neatidaviau jiems to, ką, būdamas vaikas, pats buvau gavęs iš anų dienų vaikus ir vaikystę mylinčių poetų kūrinių.</p> <p><strong>Tavo debiutinėje knygoje gausu lietuvių mitologijos, pasakos elementų. Kodėl pasirinkai tokias temas, kodėl jos turėtų būti svarbios jauniesiems skaitytojams?</strong></p> <p>O kas galėtų būti svarbiau už mūsų nacionalinės kultūros šaknis, už pačias unikalios mūsų prigimties ištakas – lietuvių pasaulėjautą, lietuvių tautosaką, lietuvių mitologiją? Tai – kultūrinis pamatas, ant kurio visi stovime – ir rašytojai, ir skaitytojai, ir netgi skaityti nemokantieji.</p> <p>Kitados profesorius Vincas Krėvė savo studentams yra sakęs: „Mieli kuriantys studentai, naudokite lietuvių tautosaką savuose kūriniuose. Nes toks yra natūralus tautosakos kraujo apytakos ratas – ji iš žmonių lūpų privalo patekti į knygų puslapius, kad iš jų – vėl grįžtų į žmonių lūpas.“ Kiek žinau, būtent atsiliepdama į šiuos žodžius „Eglę – žalčių karalienę“ ir kitas lietuvių liaudies motyvais kurtas poemas taip pat parašė ir Salomėja Nėris. Į juos savo „Pūgos durimis“ stengiausi atsiliepti ir aš. Manojoje pasakoje yra panaudotos septynios lietuvių liaudies sakmės, tai sakau ne gėdydamasis, o didžiuodamasis, visų jų siužetus bei mitologines prasmes išsaugojau autentiškus – neperkurtus, nesušiuolaikintus, „nepagražintus“, nesuluošintus.</p> <p>Kodėl man atrodo svarbu visa tai pateikti jauniesiems skaitytojams? Noriu, kad jie nacionalinį kultūrinį pamatą po savo kojomis susikurtų ne plušdami ir sąmoningai besistengdami, o nejučia, žaismingai ir be jokių valios pastangų – taip, kaip išmokstame gimtosios kalbos ir meilės gimtajai šaliai.</p> <p>Vieną vasarą su žmona ilsėjomės Druskininkuose: aplink miškai, juose sergstima iš praeities glūdumos čia suplūdusi Lietuvos dvasia, „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įkrauti kontekstai, veik čia pat esanti, veik pirštu paliečiama senovė... Ir kaip tyčia tuo metu į mano rankas pateko poilsio namų bibliotekėlėje rasta Norberto Vėliaus surinktų lietuvių liaudies mitologinių sakmių knyga „Sužeistas vėjas“. Taigi, visi šie dalykai many sulipo į tokį branduolinį junginį, kad tiesiog nebeturėjau kitos išeities – tik imti ir rašyti.</p> <p><strong>Ar yra skirtumas – kurti vaikui ar suaugusiajam? Gal rašyti jaunam skaitytojui, kaip galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio, kur kas lengviau?</strong></p> <p>Būtent nūdienos suaugusiųjų manymas, kad vaikui rašyti lengviau, kad vaikui tinkamiausia literatūra – tiesiog žavios nesąmonės, kurios, suaugusiųjų nuomone, vaiką turėtų pralinksminti ir užburti – kaip tik ir sukūrė ką tik mano aptartą situaciją, kai literatūriniu vaikų „ugdymu“ užsiima tie, kurie stokoja ne tik literatūrinio talento, bet ir atsakomybės prieš vaikus. Asmeniškai aš manau, kad – šiukštu – poezijos knygose vaikams pseudorimavimo negalima pakišti vietoje rimavimo – juk vaikas autoriaus neišmanymą ir klaidas įsidėmės kaip etaloną ir siekiamybę. Lygiai tas pats ir su kirčio klaidomis, kurios rimuotu tekstu itin lengvai „pametėjamos“ skaitytojui ir sudaiginamos jo asmeninėje kalboje. Ir su kalbos kultūros, faktinėmis, loginėmis, pedagoginėmis klaidomis, kurios juk daro įtaką ne tik jaunųjų skaitytojų literatūrinį skoniui bei meilei knygai, tačiau taip pat ir jų moralę, intelektą, asmenines filosofines nuostatas, vertybių skalę, charakterį…</p> <p>Be to, labai nedora yra įžeidinėti vaikus manymu, kad jie – kvaili ir primityvūs padarėliai. Iš tiesų nėra reiklesnio skaitytojo ir taiklesnio kritiko negu vaikas. Rašyti jiems – didžiausios atsakomybės reikalaujantis ir jokiu būdu ne „juokų“ darbas.</p> <p>Kaip tik todėl, prieš nešdamas knygos rankraštį į leidyklą, pirmiausia su juo apsilankiau pas vieną autoritetingiausių Lietuvos vaikų rašytojų – poetę Ramutę Skučaitę, kuri tekste kruopščiai suženklino visas kūrinio klaidas bei literatūrinius trūkumus. Ir tik tuomet, kai „Pūgos duris“ nugludinau atsižvelgdamas į visas jos pastabas, kai lig vienos ištaisiau kirčio klaidas – ryžausi siūlyti šį kūrinį jaunajam skaitytojui.</p> <p><strong>Kokia, tavo manymu, turėtų būti ideali vaikiška knyga?</strong></p> <p>Kalbėti apie kokią nors „idealią“ vaikišką ar ne vaikišką knygą, jai privalomus bruožus būtų baisi demagogija, paminanti asmeninio skaitytojo literatūrinio skonio teisę bei mėginanti nuneigti iš esmės nenuneigiamą tiesą, jog kiekvieno skaitytojo santykis su skaitoma knyga – asmeninis, grįstas skirtingomis dvasinėmis, jausminėmis ir intelektualinėmis patirtimis ir unikalia kiekvieno mūsų sielos sankloda.</p> <p>Galiu tik pasakyti, kad man vaikystėje ideali vaikiška poezijos knyga buvo Sigito Gedos „Užmigę žirgeliai“, o prozos – Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“.</p> <p><strong>Kaip manai, ką jaunajam skaitytojui duoda knyga, kodėl verta ją atsiversti? Juk šiandien laiko praleidimo būdų vaikui – nors vežimu vežk…</strong></p> <p>Šiuo požiūriu, kaip ir daugeliu kitų, esu labai senamadiškas – manau, kad knyga nėra tik vienas iš laiko praleidimo būdų ir esu giliai įsitikinęs, kad jos niekas ir niekaip negali atstoti.</p> <p>Į šį klausimą galėčiau atsakyti, beje, ir labai žemiškai, pragmatiškai, netgi ciniškai: nes tie, kurie vaikystėje skaito knygas, užaugę valdo tuos, kurie vaikystėje knygų neskaito. Neturiu omeny, kad skaitantieji būtinai atsiduria seime ar ministro kėdėje, tačiau plačiąja prasme – argi ne žmonijos sielų ir protų gelmė kuria ateitį? Visa kita – tik seka iš paskos.</p> <p>Viešėdamas Lietuvos mokyklose vaikams visada cituoju senovės kinų poeto Issa žodžius: „Pamerkime šią puikią rožę/ Į geltoną vazą/ Nes duonos/ Vis tiek nėra“. Sakau jiems: „Žinokit – šitas pasaulis jums gyvenant ne didės, kaip kad dažnai atrodo dabar, o tik mažės. Ilgainiui suprasite, kurie keliai niekur neveda, kurie – užsibaigia aklagatviais. Atskirsite, kurie šio pasaulio kontekstai – tik tušti, beprasmiai blizgučiai, kurie jūsų įsivaizdavimai – naivūs, kurie lūkesčiai – nesuderinami su fizikos dėsniais... Todėl rinkdamiesi, ar draugausime su knyga, ar ne, iš tiesų renkamės – ar gyvenimą pragyvensime su „puikia rože geltonoje vazoje“, ar be jos. Kitaip tariant, arba patirsime savo gyvenimą kaip dovaną, arba tik kaip neišvengiamybę.</p> <p><strong>O kokią vietą knyga užėmė tavo vaikystėje?</strong></p> <p>Išsamiai į šį klausimą esu atsakęs knygoje „Betliejaus avytė“, kūrinėlyje „Ji egzistuoja, toji knyga“, todėl tiesiog pacituosiu:</p> <p><em>Knygos mano gyvenime atsirado labai anksti – anksčiau, negu išmokau skaityti. Jos veržėsi iš dviejų pusių. Pirma - knygos kalbėjo man tėvo balsu kiekvieną vakarą gulantis miegoti. Bijodavau miego, vaikystėje sapnuodavau labai slogius sapnus, tad ėjimas gulti buvo vienas nemaloniausių dalykų dienotvarkėje. Tačiau žinodamas, kad gulsiu šalia tėtės ir miegamajame dar ilgai degs šviesa, kad ten gyvens Vilhelmo Haufo dykumų plėšikai, tarybinis narsuolis majoras Viesulas, Šerlokas Holmsas su daktaru Votsonu, vyks nesibaigiančios indėnų ir kaubojų kautynės, į lovą guldavau su malonumu, stengdamasis negalvoti apie tą laiką, kai it nuosprendis nuskambės tėvo žodžiai: „Na, iki skyriaus pabaigos, ir labanaktis“, – ir teks gesinti šviesą.</em></p> <p><em>Antra – man bylodavo knygų kvapas, nesuprantami šriftai ir, žinoma, paveiksliukai. Negalėdamas suprasti, kas parašyta, susikurdavau istorijas pagal paveiksliukuose pavaizduotas scenas ir bendrą knygos diktuojamą nuotaiką. Tai sunku paaiškinti žodžiais, bet viskas – knygos senumas, jos puslapių pageltimo laipsnis, storumas, kvapas (kuris dar dabar man yra vienas maloniausių) padėdavo suprasti: knyga jausminga ar protinga, linksma ji ar liūdna. Pats „darbas“ su knyga prasidėdavo susinešant šalia daiktus, panašius į pavaizduotus paveikslėliuose, ir išdėliojant juos preciziškai laikantis išdėstymo tvarkos iliustracijoje. Šautuvą „vaidindavo“ ledo ritulio lazda, vyno taurę – kompotas, laužą – spalvotų flomasterių krūva, kepamą žvėrieną - kotletas, peilius ir kovinius kirvius atstodavo virtuvės įrankiai... Na, o aš būdavau herojus. Atsistodavau, atsisėsdavau ar atsiguldavau tiksliai taip (kartais labai nepatogiai), kaip knygos personažas. Daugybę kartų esu buvęs ir nugalėtojas, ir lavonas, ir bėglys, ir persekiotojas…</em></p> <p><em>Dabar, kai pagalvoju, jau tada visomis įmanomomis priemonėmis mėgindavau iškviesti į save tą knygose slypinčią magiją, jėgą, kuri (tada tuo neabejojau) kur kas didesnė, svarbesnė nei papasakota istorija. Žinoma, nemokėjau to įvardyti žodžiais, sunkiai pavyksta ir dabar, bet jutau knygose slypint kažkokią alchemiją, įtariau, kad perskaitęs suprasiu kažką nepakartojamo, tapsiu išmintingesnis, galingesnis nei kiti žmonės, žodžiu, tapsiu burtininkas, o jie – pats mačiau – savo galią saugo geležimi kaustytose ir voratinkliais apėjusiose knygose. Vėliau, išmokęs skaityti, nesąmoningai kiekvienoje knygoje ieškojau tų alchemijos paslapčių...</em></p> <p>Tebeieškau jų ligi šiolei. Ir vis randu.</p> <p><strong>Ko palinkėtumei jauniesiems knygų skaitytojams?</strong></p> <p>Numanomas ir, be abejo, teisingas atsakymas būtų: „Skaityti.“ Tačiau linkiu ne tiesiog šiaip skaityti, o draugauti su knyga. Ir netgi ne tiesiog draugauti, o įgyti ją kaip neatsiejamą savo paties dalį, kaip jaukią priebėgą, papildomą slaptą kambarį namuose, vien jums priklausantį pasaulį. Noriu palinkėti, kad knygų skaitymas niekad nebūtų užduotis, nebūtų darbas, saviauklos forma, tėvų ar mokytojų reikalas, bet natūraliai virstų asmeniniu jūsų gyvenimu. Kam gi visą ilgą vakarą, visą nuobodų liūčių ar speigų sezoną, visą savo gyvenimą tūnoti viename ir tame pačiame kailyje? Juk tuo pat metu galime būti ir tauriais princesių vaduotojais, ir kosmoso platybių valdovais, ir šarvais kaustytais gilios praeities karžygiais, ir, kas žino – galbūt geriausiais pasaulyje ateities rašytojais.</p> <p>Kalbino Tomas Dirgėla</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-11-rimvydas-stankevicius-nera-reiklesnio-skaitytojo-ir-taiklesnio-kritiko-negu-vaikas/140627" rel="nofollow" target="_blank">bernardinai.lt</a></p>
<p>Poetas Rimvydas Stankevičius svečiuojasi LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Autoriaus&nbsp;eiliuota pasaka „Pūgos durys“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose. Pokalbis apie knygą su dr. Kęstučiu Urba.</p> <p>Laidos įrašą galite rasti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/94128/labas_rytas_lietuva_ii_dalis#wowzaplaystart=0&amp;wowzaplayduration=2831000" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Poeto Rimvydo Stankevičiaus eiliuota pasaka vaikams „Pūgos durys“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose. Pokalbis su autoriumi LRT laidoje „Ryto allegro“. Laidos įrašo kviečiame klausytis <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2015-11-25/category/0/limit/40" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (nuo 53:40 min.)</p>
<p><em>Apie poeziją ir kitus žanrus, apie rašymą suaugusiems ir vaikams, apie kultūrines realijas ir bibliotekas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalas „Tarp knygų“ kalbasi su poetu Rimvydu Stankevičiumi.</em></p> <p><strong>Pokalbio pretekstu tapo Vaikų knygos dieną Jums įteiktas apdovanojimas – geriausia 2014-ųjų poezijos knyga vaikams literatūros specialistai išrinko Jūsų sukurtą eiliuotą pasaką „Pūgos durys“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Žinoma, jis ne pirmasis – esate daugelio premijų laureatas. Ką be premijų ir kitų apdovanojimų iš tokių švenčių parsivežate sau?</strong></p> <p>Nėra tiek svarbu, parsiveži apdovanojimą iš renginių, festivalių, ar ne. Sakyčiau, jie yra kultūrinės apytakos ratas ir yra savaime svarbūs. Kartais būna, kad nepaisant premijos nenori važiuoti – juose jautiesi labiau dirbąs, negu galįs ko nors pasisemti.</p> <p>O ir patys festivaliai labai skirtingi, pavyzdžiui, „Poezijos pavasaris“ man, kaip ir kiekvienam poetui, yra savaime vertingas dėl gilios tradicijos, dėl to, kad turi nacionalinės svarbos bruožų. Kaip Latviai turi Dainų šventę, tapusią tautos skiriamuoju bruožu, taip ir mūsų „Pavasariai“ yra kažkas panašaus. Dvasinis užmokestis ir yra pats dalyvavimas juose, kai gali jaustis viso to didelio proceso dalimi, kuri ne ties tavimi prasidėjo, ne ties tavimi ir baigsis. Pavyzdžiui, „Poetinis Druskininkų ruduo“ mano laikais būdavo toks festivalis, kuris leisdavo pažinti poetų gentį. Įsivaizduokit, mes, būdami poetų bendruomenė, labai retai vieni kitus matom. Vilniečiai tarpusavyje šiek tiek bendrauja, o kiti išbarstyti po visą Lietuvą. Taigi tokie festivaliai yra galimybė pabendrauti vieniems su kitais ir kaip su asmenybėmis, nebūtinai kaip su poetais. Atsiranda aiškesnis suvokimas, kame tu esi, ką darai, į ką orientuojiesi, kokius žmones laikai bendražygiais.</p> <p>Kalbant apie kasmetę Vaikų knygos dieną, labiausiai patinka bendrauti su vaikais. Dažnai važinėju po mokyklas, niekada neatsisakau, nebent sveikata ar svarbus darbas sutrukdo. Manau, kad tai ir yra svarbiausia, nes knygos gyvena savo gyvenimą, poetai, pavyzdžiui, irgi turi galimybių gyventi poetinį gyvenimą, jau minėjau festivalius. Čia yra misija. Tai yra tai, kam tu esi poetas – atiduoti vaikams visą šviesą, meilę, kuri yra literatūroje.</p> <p><strong>Vadinasi, „Pūgos durys“ atsirado neatsitiktinai?</strong></p> <p>Eiliuotą pasaką parašiau ne iš poetinių ambicijų, o daugiau iš bendražmogiškų, pedagoginių paskatų. Nesu pedagogas, bet kiekvienas žmogus turėtų kartais juo jaustis. Aš tiesiog pamačiau, kad nūdienos vaikai neturi tokių knygų, kokias vaikystėje turėjau aš. Liūdna dėl jų pasidarė ir nutariau parašyti, kad turėtų.</p> <p>Kai pats augau, buvo labai gera vaikų literatūra. Buvo Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis, Vytė Nemunėlis, Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Kostas Kubilinskas, kurio biografija gal ir baisi, bet jo eilės geros, ypač vaikams. Visa tai buvo mūsų ankstyvajame vaikystės lauke. Galėtumėte paklausti, ar tikrai dingo, nes jos nesudegė. Dingo, jas prarijo! Periferijoje nuskendo. Dabar kitos mados, tos knygos laiku neakcentuojamos ir jas nukonkuruoja spalvingesnės, kurias rašo net ne rašytojai, o dizaineriai... Aš labai atsakingai žiūrėjau į šitos knygos rimavimą. Nenorėjau, kad vaikas gautų prastą rimavimą, manydamas, kad jis geras. Kalbos kultūros, kirčiavimo klaidų nepalikau nė vienos, nors savo tikroje poezijoje kartais palieku, nes skaito suaugę – atsirinks, o vaikas gali ir neatsirinkti ir mano klaidą priimti kaip normą. O čia jau mano atsakomybė ir nuodėmė.</p> <p><strong>Daugiausiai išleidote poezijos knygų suaugusiesiems, naujausia – irgi eilėraščių rinkinys. Skaitytojams taip pat pasiekiama ir Jūsų eseistika, poezija vaikams, apie kurią ką tik kalbėjome. Kaip atsirado kitų žanrų tekstai, ne poezija suaugusiesiems: iš būtinybės, iš smalsumo?</strong></p> <p>Ištikimybė žanrui egzistuoja, bet ji pažeidžiama daug sunkiau negu gali atrodyti. Paprastas pavyzdys: tarkime, aš esu dievdirbys, drožiantis rūpintojėlius iš medžio. Tai pasakykite, ar dievdirbys turi teisę šaukštą išsidrožti? Aš manau, kad turi. Nesakys žmonės, kad va, persimetė į kitą sritį – droždavo Dievą, dabar išsidrožė šaukštą. Ne, jis ir toliau droš iš medžio Dievą, o šaukšto tiesiog jam ar kitiems reikėjo.</p> <p>Lygiai taip su mano eseistika. Aš nenustoju būti poetas parašęs vieną, dvi, tris kitokias knygas. Juk ir ne rašytojai, pavyzdžiui, Čiurlionis, paliko žodinės literatūros kūrinių. Mažai tokių, kurie laikosi vieno žanro, ir net nemanau, kad tai turėtų būti siekiamybė. Nes ištikimybė vien poezijai būtų kažkas panašaus į vairuotojo ištikimybę antrai pavarai. Kam? Manau, kad žmonės pirmiausia skirstomi ne į poetus ir prozininkus, o į asmenybes. Visa saviraiška, kuri reikalinga asmenybei išsiskleisti, yra būtina, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, poetas vis tiek eilėraščiuose rodo savo aukščiausią tašką. Jis tai daro dėl savęs, norėdamas pamatyti savo ūgį, galimybes. O kiti mano darbai, eseistika, nebuvo rodymasis, ką galiu. Tai buvo paslauga skaitytojams, kad jie turėtų knygą-draugą. Knygą, kurią skaitant yra šilta, kuri guodžia. Nes šiais laikais nemadinga knygose kalbėti apie tai, ką myli, kas yra svarbu. Perskaitęs knygą sužinai, ką rašytojas skaitė, ko rašytojas nekenčia... Sužinai daugybę dalykų apie rašytoją, bet nesužinai, ką jis myli, nes apie tai tarsi nekalbama. O aš, kaip skaitytojas, galiu pasakyti, kad tokių dalykų žmogui labai reikia. Knyga jam neturi būti rebusas, galvos daužymas į sieną – tai turi būti draugas sunkiomis situacijomis, kad su ja pasijustum stipresnis.</p> <p><strong>Galbūt sulauksime ir romano?</strong></p> <p>Ne, nesulauksite romano. Jei lygintume su pavaromis, tai būtų atbulinė pavara, kuri man nereikalinga. Kaip bus senatvėje, kai būsiu kitoks, negaliu duoti rankos nukirsti, bet man atrodo, kad romano nebus.</p> <p><strong>O ar užkietėjusiam romanų, prozos skaitytojui reikia ieškoti poezijos? Kaip ją atrasti?</strong></p> <p>Jei klaustumėte, ar lakūnui reikia mokėti plaukti, atsakyčiau, kad nereikia, jei nežada išlipti iš lėktuvo, bet jeigu žada... Lygiai taip ir su užkietėjusiais prozos skaitytojais. Galbūt jiems ir nereikia, jeigu to nepasigenda, jeigu nesijaučia išsėmę prozos galimybių iki dugno ir nenori ieškoti kitų spalvų, emocijų.</p> <p>Tai, ko normalia žmonių kalba negalima pasakyti, galima pasakyti poezija. O proza apie tai kalbėti atrodytų beprotiška. Taigi vis dėlto yra galimybių ribos. Autorius rašydamas labai atsakingai renkasi, kokia forma jam priimtiniausia. Prisipažinsiu, kad pusę savo sąmoningo gyvenimo buvau prisiekęs prozos skaitytojas ir nemaniau, kad poezija man reikalinga, o dabar galite juoktis – ne tik skaitau, bet ir rašau. Taip būna. Man atrodo, jeigu skirta žmogui atrasti kažką gyvenime, aplinkybės savaime susiklosto taip, kad jis atrastų.</p> <p>Papasakosiu, kaip atradau klasikinę muziką. Muzikos mokykloje mokytojas mane užrakindavo klasėje, kad išmokčiau groti (namuose neturėjau fortepijono), ir išeidavo. Aišku, kad vaikas užrakintas negroja. Aš pasiknisau po spintą, radau patefoną ir plokštelių. Būtų buvusios pramoginės plokštelės, būčiau klausęs jų, bet buvo tik klasika. Vienas pats vaikas tampa suaugusiu. Jeigu mokytojas išeidamas būtų liepęs klausytis Mocarto, būčiau neklausęs, bet kadangi liepė groti, buvo gera klausytis Mocarto. Šitaip ir tiktai taip reikia rasti poeziją – pačiam.</p> <p><strong>Kokią poeziją skaitote? Dažniau renkatės lietuvių ar užsienio autorius?</strong></p> <p>Mane masina pasaulio proza, nors perskaitau ir lietuvių kūrybos. Kalbant apie poeziją, dažniau renkuosi lietuvių autorius, nes esu žmogus, netikintis poezijos vertimo galimybe. Pavyzdžiui, poetiniai sąskambiai, frazeologija, kuri kiekvienos tautos yra asmeninė, – nieko to neišversi. Ir apskritai, manau, kad poetinis pašaukimas tam ir duotas čia, lietuvių autoriams, kad jie rašytų lietuvių kalba apie lietuviškus kontekstus. Amerikiečiams lietuviškos poezijos nereikia, lietuviams nereikia amerikiečių poezijos, aš taip manau. Tai yra gyvybinis maistas konkrečios vietos ir konkrečios kalbos, kuriai tu priklausai.</p> <p>Mano mėgstamiausi poetai yra Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda – penketukas būtų toks. Jie patys stipriausi ir šiandien.</p> <p><strong>Kuo stebitės ir džiaugiatės vartydamas naujausias lietuvių poezijos knygas ir ko pasigendate?</strong></p> <p>Džiaugiuosi jaunaisiais autoriais. Poetui didelis džiaugsmas, kad poezija nesibaigia ties jo karta, kad yra tęstinumas. Man patinka, kad ateina daug tikrai stiprių jaunų žmonių: Mindaugas Nastaravičius, Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus, Giedrė Kazlauskaitė, Ramunė Brunzaitė, Vainius Bakas ir kiti. Tai stiprūs žmonės, žinantys, ko iš savęs nori poezijoje. Man dėl to labai gera.</p> <p>Atsakymas į klausimą, ko pasigendu, būtų nekorektiškas dėl to, kad pats esu poetas. Jeigu ko nors pasigendi, tai imk ir daryk, nereikia rodyti pirštu į kitus. Pavyzdžiui, pasigedau kokybiškos vaikiškos poezijos, tai ėmiau ir parašiau. Kadangi pasigedau eseistikos, nukreiptos į bičiulišką buvimą su žmogumi, o ne išmintį, tokią knygą ir parašiau. Manau, visi taip turi daryti. Jeigu ko pasigendi – imk ir daryk.</p> <p><strong>Taip pat esate žurnalistas – stebite ir vertinate aktualijas, daug bendraujate su įvairių kultūros sričių atstovais. Koks Jums atrodo mūsų kultūrinis kraštovaizdis, kas labiausiai krenta į akis bendraujant su kultūros žmonėmis?</strong></p> <p>Trumpai pasakysiu taip: labiausiai į akis krenta kultūros žmonių suglumimas. Yra kultūros žmonių, asmenybių, didelių talentų ne mažiau, o gal net ir daugiau negu bet kuriais laikais. Tačiau užuot buvę bendruomenė, jie kažkodėl yra po vieną. Galima sakyti, išsiskaidę, bet galima sakyti ir išskaidyti, nes jie nelaimingi. Anksčiau lietuvių literatūra buvo tarsi bendras vardiklis, dabar tokio pojūčio nėra. Visi cechais, leidyk­lomis, finansavimo dalykais suskaidyti. Kartais liūdna, nes kiekvienas tarsi dirbam sau, o kas dirbs Lietuvai, jos kultūrai – tam bendram vardikliui? Dėl to žmonės ir suglumę, kaip mažas vaikas, kuris tarsi nori būti geras, bet nežino kaip. Tas dabartinės kultūros žmonių veide atsispindintis jausmas ir yra suglumimas. Norim būti stiprūs, jaučiam turintys jėgų, bet nežinome kaip, nes visi – tarsi nesurinkta dėlionė.</p> <p><strong>Kaip apibūdintumėte dabartinę kultūrinės spaudos situaciją?</strong></p> <p>Kultūrinės spaudos situacija, mano galva, yra tragiška. Kokia prasme beprašytumėte patikslinti, vis viena atsakymas būtų toks pat. Jeigu kalbėtume apie finansavimą, valstybės požiūrį į ją, – tai taip pat tragiška. Toks finansavimas negali pritraukti žmonių. Jie mielai dirbtų „Literatūroje ir mene“ arba „Šiaurės Atėnuose“, bet kuo jie gyvens ten dirbdami? Žmonės turi atiduoti savo šįdri, savo laiką, tad norisi gauti ir atlyginimą. Jo nėra, dėl to nėra ir kokybės. Į kultūrinę spaudą šiais laikais rašo ne tie, kas gali pagal sugebėjimus, o kas sutinka. Tad automatiškai kokybė irgi yra tragiška. Netgi galima sakyti, kad didesnioji dalis save vadinančių kultūriniais leidiniais neatlieka savo funkcijos. Pavyzdžiui, tinklalapis Bernardinai.lt – jis nėra kultūrinis, labiau religinis. Galite su manimi nesutikti, bet, mano manymu, jis labiau atlieka kultūros leidinio funkciją už tuos, kurie tiesiogiai yra kultūriniai. Vadinasi, yra negerai. Jeigu Bernardinai.lt, sugebantys atstovauti kultūrai (beje, finansavimo neturi kaip ir kiti, gyvena iš skaitytojų kišenės), kokybe laimi, kad būtų išlaikomi, kodėl to nedaro kitų kultūros leidinių darbuotojai? Nežinau. Vadinasi, trūksta iniciatyvos, tikėjimo tuo, ką darai.</p> <p><strong>Bibliotekos stengiasi kuo geriau atitikti bendruomenių poreikius, siūlo įvairių praktiškų paslaugų, prisideda prie visuomenės švietimo, socialinių įgūdžių gerinimo. Kaip bibliotekos, Jūsų manymu, galėtų prisidėti lavinant žmonių sielas?</strong></p> <p>Mano požiūriu, bibliotekos labai prisideda lavinant žmonių sielas. Tai sakau, nes daug važinėju po bibliotekas. Ką gali, tą padaro, ir nuveikia tikrai nemažai. Jos kviečiasi rašytojus, buria žmones aplink save. Bibliotekininkės apskritai, man atrodo, yra viena tų gyvybingų arterijų, kuria teka lietuvybė, kultūra. Labai myliu visas bibliotekininkes ir visas lituanistes, nesu objektyvus, nes man tai labai svarbu. Spėju, kad didžiąją mano skaitytojų dalį ir sudaro šis segmentas.</p> <p>O problemos prasideda virš bibliotekų, ne jose. Prasideda nuo valstybės požiūrio į bibliotekas. Gal bus ir keista, bet yra gana nemažų miestų, rajonų centrų, kuriuose nėra bibliotekų arba jos apmirusios dar nuo sovietinių laikų ir neatnaujinamos, tai yra šiurpu – žmonės neturi kur skaityti. Arba yra bibliotekų, kuriose technologijos nugalėjo knygas. Man graudu žiūrėti, kai iš pirmo žvilgsnio biblioteka pilna žmonių – vau, atrodytų, koks kultūros laimėjimas. Tuomet apsidairai, ką jie veikia: ten yra kompiuterių salės, kavinės, vos ne sporto klubai ir dar kas nors, nes bibliotekos priverstos pačios išsilaikyti ir naršo galvą, kaip čia padarius, kad būtų pelno, nes iš knygų skaitymo jo negausi. Ypač, kai turi naują modernų pastatą – jo prarasti nenori ir stengiesi žūtbūt išlaikyti. Ir tada bibliotekos personalas, užuot rūpinęsis tikrąja savo funkcija – skleisti literatūrą, kultūrą po žmonių protus ir širdis, turi užsiimti komercine veikla, kad save išlaikytų. Skaitytojai automatiškai pasimeta tarp vertybių, pamiršta, kas yra biblioteka, ir pradeda į jas vaikščioti kaip į kompiuterių kavines. Tai blogai, bet kaltinu dėl to aukštąsias valstybės institucijas, viena iš jų – Kultūros ministerija.</p> <p><span style="line-height: 1.6em;">Su poetu kalbėjo Viktorija Pukėnaitė&nbsp;</span></p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-08-04-rimvydas-stankevicius-jeigu-ko-pasigendi-imk-ir-daryk/133666" rel="nofollow" target="_blank"><span style="line-height: 1.6em;">bernardinai.lt</span></a></p> <p>&nbsp;</p>
<p>Pasiklausome Mariaus Eidukonio vedamos Laisvosios bangos radijo laidos „Skaityti ar...“. Svečiuose – poetas Rimvydas Stankevičius. Kalbamasi apie eiliuotą pasaką vaikams „Pūgos durys“.</p> <p>Laidos įrašo klausykimės&nbsp;<a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityti-ar-2015-01-14/" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>LRT radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ R. Stankevičius ir jo naujausia knyga „Pūgos durys“. Laidos klausomės <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011337787" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.</p>
2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €