Sraige, nerūkyk

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Sraige, nerūkyk

Sraige, nerūkyk
-54%
Sraige, nerūkyk Sraige, nerūkyk Sraige, nerūkyk
Autorius: Renata Šerelytė
Prekės kodas: 9789986397700
Pavadinimas Sraige, nerūkyk
Žanras eilėraščiai
Metai 2013
Psl. skaičius 56 p.
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-770-0
Išmatavimai 22.8 cm x 20.5 cm x 0.9 cm
Kaina: 4.34 € 2.00 €
Kiekis:  

Eilėraščiai vaikams

Žinomos rašytojos Renatos Šerelytės, linksmųjų knygų apie krakatukus autorės, eilėraščių knyga vaikams. Eilėraščiai kupini fantazijos, sapno spalvų, pamokantys, linksmi, o kiti priešingai – liūdni ar net niūrūs. Knyga iliustruota Gražinos Turčinskienės piešiniais.

„Skaudi patirtis jautriose vaikų širdutėse neišvengiamai budina klausimus, todėl tų klausimų „neišgirsti“, atsisakyti apie juos kalbėtis, nukreipiant kalbą vien apie saulytę ir pasakų fėjas, paprasčiausiai nesąžininga.
Manau, literatūra galėtų bent jau pamėginti būti tokių vaikų pusėje – pabūti savotišku skiepu jiems, pasiekti, kad vaikas bent jau būtų tokiems smūgiams atsparesnis, neliktų su savo skausmu ir siaubu vienas. Esu įsitikinusi, kad vien jau pasakymas eilėraščiuose, kad jo nelaimė ir knygoms yra žinoma, kad pasaulyje jis toks ne vienas, kad ta patirtis jo nesumenkina, neišstumia iš sveikųjų pasaulio, tokį vaiką ir guodžia, ir stiprina.“ – rašytoja Renata Šerelytė pasakoja apie naujos eilėraščių knygelės sumanymą. 

Susiję leidiniai

Vardas tamsoje
-48%
3.00 € 5.79 €
HEPI FJŪČER
-50%
3.50 € 7.00 €


<p>Pirmas jausmas, perskaičius šią knygelę, tiesą sakant, buvo labai keistas. Visų pirma – nuostaba, kad taip ir apie tai galima rašyti vaikams. Ši knyga tikrai priverčia susimąstyti, kaip šiandien reikia kalbėti su vaikais ir ar tokia poetinio kalbėjimo forma jiems bus suprantama, priimtina... Pati rašytoja, pristatydama šią knygą tarsi bando atsakyti į mano iškeltas abejones: „Skaudi patirtis jautriose vaikų širdutėse neišvengiamai budina klausimus, todėl tų klausimų „neišgirsti“, atsisakyti apie juos kalbėtis, nukreipiant kalbą vien apie saulytę ir pasakų fėjas, paprasčiausiai nesąžininga. Manau, literatūra galėtų bent jau pamėginti būti tokių vaikų pusėje – pabūti savotišku skiepu jiems, pasiekti, kad vaikas bent jau būtų tokiems smūgiams atsparesnis, neliktų su savo skausmu ir siaubu vienas. Esu įsitikinusi, kad vien jau pasakymas eilėraščiuose, kad jo nelaimė ir knygoms yra žinoma, kad pasaulyje jis toks ne vienas, kad ta patirtis jo nesumenkina, neišstumia iš sveikųjų pasaulio, tokį vaiką ir guodžia, ir stiprina.“ Šiam rašytojos požiūriui atliepia ir itin savotiškos, nenudailintos, niūrokos, kiek primityvios iliustracijos (aut. Gražina Turčinskienė). Viena aišku – ši knyga stebina ir tikrai išsiskiria vyraujančios vaikų literatūros temų kontekste. Sąžiningo bandymo kalbėtis čia tikrai netrūksta, bet bent jau man vietomis eilėraščiai atrodo pernelyg stačiokiški, abstraktūs, neaišku, apie ką (kai kas tikrai gali būti labiau suprantama tik suaugusiesiems)... Tačiau tie, kuriuose nugali fantazija, sapnas, paguoda tikrai džiugina, o originalių vaizdinių poetika, derinama su kasdienybės detalėmis, aiškiau suvokiama, priimama. Manau, ši knyga – tai provokacija, bandymas itin šviesią ir tyrą lietuvių vaikų poeziją šik tiek nužeminti, priartinti prie kasdienybės, ant jos užberti druskos...</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-17-lapkricio-knygu-gausa-vaikams/110222" target="_blank">www.bernardinai.lt</a>, 2013 11 17</p>
<p>Žinomos rašytojos Renatos Šerelytės, kuriančios tiek suaugusiems, tiek mažiesiems, nauja eilėraščių knyga vaikams „Sraige, nerūkyk“ ko gero nustebins ne vieną skaitytoją ir tikrai išsiskirs iš vyraujančios vaikų literatūros temų konteksto. Eilėraščiuose autorė su vaikais kalba apie pasaulį ir gyvenimą tokį, koks jis būna iš tikrųjų – ne tik gražų, linksmą, pasakišką, bet ir skaudų, liūdną, kartais keliantį baimę ar nerimą.</p> <p>Svarbiausia autorei buvo sąžiningai ir atvirai prabilti vaikams, kalbėti ir ne pačiomis maloniausiomis temomis, su kuriomis susiduria dažnas vaikas. Knygos „Sraige, nerūkyk“ eilėraščiai kartu kupini fantazijos, sapno spalvų, pamokantys, paguodžiantys, pralinksminantys.</p> <p>„Skaudi patirtis jautriose vaikų širdutėse neišvengiamai budina klausimus, todėl tų klausimų „neišgirsti“, atsisakyti apie juos kalbėtis, nukreipiant kalbą vien apie saulytę ir pasakų fėjas, paprasčiausiai nesąžininga.</p> <p>Manau, literatūra galėtų bent jau pamėginti būti tokių vaikų pusėje – pabūti savotišku skiepu jiems, pasiekti, kad vaikas bent jau būtų tokiems smūgiams atsparesnis, neliktų su savo skausmu ir siaubu vienas. Esu įsitikinusi, kad vien jau pasakymas eilėraščiuose, kad jo nelaimė ir knygoms yra žinoma, kad pasaulyje jis toks ne vienas, kad ta patirtis jo nesumenkina, neišstumia iš sveikųjų pasaulio, tokį vaiką ir guodžia, ir stiprina.“ – rašytoja Renata Šerelytė pasakoja apie eilėraščių knygelės sumanymą.</p> <p>Knyga iliustruota Gražinos Turčinskienės piešiniais.</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
<p>Visuotinai (jau ir tarptautinėse plotmėse) žinoma lietuvių prozininkė, galbūt intensyviausią kūrybinį periodą šiuo metu išgyvenanti rašytoja Renata Šerelytė prieš keletą dienų išleido ir dar vieną knygą - vaikams skirtų eilėraščių rinkinį „Sraige, nerūkyk“, kuriame vietoj įprastai vaikams siūlomo idealizuoto, nuo liūdesio, skausmo ir blogio apvalyto pasaulio tikrasis - su mamyte, virstančia „juodąja gulbe“ ir neprisimenančia savo vaikų, su girtu tėveliu, „apkerėtu raganų“, su „baltu ir šaltu“ internato pastatu vietoj namų...</p> <p>Rašytojos klausiame, ar sunku buvo ryžtis atviravimui su vaikais tokiomis temomis ir kodėl, nors šiandien tai itin nepopuliaru, rašytojams verta tai daryti.</p> <p>- Turbūt ir pati pastebite, kad jūsų knyga dabartiniame vaikams skirtos literatūros kontekste smarkiai išsiskiria? Pirmiausia tuo, kad joje vaiko sąmonės tarsi nemėginama saugoti nuo niūrių šio pasaulio atspalvių - nuo jo ne tik neslepiamos, bet net ir mėginama kalbėtis būtent tomis temomis, nuo kurių mylintys suaugusieji labiausiai ir yra linkę vaikystę saugoti: naktimis kaži kur prapuolanti mama, tėvo girtavimas, suaugusieji, vaikams niekada neturintys laiko... Noriu paklausti: ar šių temų ėmėtės sąmoningai ir kodėl?</p> <p>- Literatūra, deja, negali pasiekti, kad tokie skaudūs dalykai kaip geriantys ar abejingi tėvai, jų apleisti vaikai, apiplėšta ir sužalota vaikystė pasaulyje neegzistuotų - ar apie juos kalbėsime, ar tylėsime apsimesdami, kad nepastebime, jie vis tiek yra, ir vaikai - gana nemaža dalis Lietuvos vaikų - su tais dalykais vis tiek savojoje kasdienybėje susiduria. Ši skaudi patirtis jautriose vaikų širdutėse neišvengiamai budina klausimus, todėl tų klausimų „neišgirsti“, atsisakyti apie juos kalbėtis, nukreipiant kalbą vien apie saulytę ir pasakų fėjas, paprasčiausiai nesąžininga.</p> <p>Manau, literatūra galėtų bent jau pamėginti būti tokių vaikų pusėje - pabūti savotišku skiepu jiems, pasiekti, kad vaikas bent jau būtų tokiems smūgiams atsparesnis, neliktų su savo skausmu ir siaubu vienas. Esu įsitikinusi, kad vien jau pasakymas eilėraščiuose, kad jo nelaimė ir knygoms yra žinoma, kad pasaulyje jis toks ne vienas, kad ta patirtis jo nesumenkina, neišstumia iš sveikųjų pasaulio, tokį vaiką ir guodžia, ir stiprina.</p> <p>- Bet argi graudžios realybės konstatavimas guodžia? Gal didžiuma vaikams kuriančių rašytojų mano, kad jei gyvenimas kupinas skausmo ir purvo, tai bent jau poezija, bent jau pasakos tegu išlieka ta erdvė, kur viso to nėra.</p> <p>- Manasis įsitikinimas, deja, grįstas ne teorinėmis žiniomis, o patirtimi - savosios vaikystės prisiminimais. Pačiu šiurpiausiu būdu sužinojau, kad šiame pasaulyje ne viskas yra gražu ir kad nėra jokių sienų, galinčių mane nuo to siaubo, skausmo bei purvo apsaugoti. Todėl, skaitydama savo amžiaus vaikams skirtą literatūrą, visuomet jusdavau tarsi kokią nuoskaudą, kad man meluojama, kad rodomas pagražintas pasaulis, kad deklaruojamas toks pasaulio dėmesys ir meilė vaikui, kokio išties tas vaikas (bent jau toks, koks buvau aš) nė negauna patirti. Jutau, tarsi tos knygos buvo rašytos ne man - kur kas sveikesnėje ir švaresnėje aplinkoje augantiems vaikams, kurių būriui nepriklausau.</p> <p>Dabar, kaip rašytoja, gana dažnai lankausi įvairiuose Lietuvos vaikų globos namuose - turiu galimybę matyti, kaip gyvena, pavyzdžiui, atkampioje Lietuvos vietoje, provincijos miestelyje įsikūrusių vaikų globos namų augintiniai... Žodis „graudu“ čia skambėtų pernelyg banaliai...</p> <p>Savo akimis mačiau motiną - „juodąją gulbę“, lapkričio pabaigoje su vasarinėmis basutėmis ir papurtusiu veidu atėjusią aplankyti savo vaikelio, mėginančią paglostyti vaiko galvą tirtančia nuo pagirių ranka... Mačiau vaikelius, su begaliniu džiaugsmu ir meile bėgančius pasitikti atvinguriuojančio „tėtės“, sunkiai gebančio su savosiomis atžalomis kalbėtis ir vos bepastovinčio ant kojų... O graudžiausia, kad jiems ir toks - pats geriausias, pats mylimiausias, nes kartais ateina - leidžia žinoti, kad „tėtė“ apskritai egzistuoja ir vien todėl yra vertas pasididžiavimo prieš dar liūdnesnius - apie savuosius tėvus visiškai nieko nežinančius...</p> <p>Visa tai pamačius, nesiverčia liežuvis meluoti, kalbėti, kad pasaulio, kuriame jie gyvena, nėra. Tačiau stengiuosi tą pasaulį ne tik rodyti - stengiuosi gaivinti viltį, kad gėris, net jeigu jo nepakanka aplink esančiuose žmonėse, vis tiek egzistuoja ir kada nors nugalės. Mėginu kalbėti, kad pasakų pasaulio etika ir šiame pasaulyje yra svarbi, kad ta etika pasikliauti yra patikimiau nei mokslo hipotezėmis, nes hipotezės griūva ir kinta, o pasakų šalies etika ir dėsniai visada išlieka tie patys.</p> <p>Atimti iš tokių vaikų viltį būtų pats žiauriausias aktas, kokį tegaliu įsivaizduoti, todėl rašau labai atsakingai ir labai atsargiai - tarsi tipendama pirštų galiukais, kad netyčia neužkliudyčiau ir nesugriaučiau vaiko iliuzijos, išgalvotos save paguosti ir situacijai pateisinti. Vaiko fantazija - beribė. Kartais vaikai papasakoja tokių pateisinančių istorijų, aiškinančių, kodėl jų mamytės negali pasiimti iš globos namų, kad mama, išeinanti žibučių parnešti ir pasiklystanti miške tarp tuščių butelių, - atrodo tikrų tikriausias realizmas. Todėl eilėraščiuose visomis savo jėgomis stengiuosi išsaugoti gyvą pagrindinę ir beveik vienintelę tokių vaikų svajonę - mamytė vis tiek vieną dieną ateis. Dar daugiau - svajoju, kad šią knygą perskaitytų ne tik vaikai, viliuosi, kad ją perskaitys ir viena kita „juodoji gulbė“ ir... kas žino - gal tai jai padės atvirsti į mamą?</p> <p>- Ką apskritai manote apie didaktiką literatūroje? Ji veiksminga? Verta rašytojams tai daryti?</p> <p>- Nesu kaži kokia ypatinga didaktinės literatūros gerbėja. Mokykliniais laikais atrodydavo, kad didaktikos literatūroje yra gerokai daugiau, nei reikėtų, o šiandien štai atrodo, kad jos trūksta... Kūryba nėra visiškai sąmoningas apsisprendimas daryti viena ar kita - sprendimai plūsta iš pasąmonės, rašytojas intuityviai pajunta, kada gali ir kada privalo vienomis ar kitomis temomis kalbėti. Temos atsiradimui literatūroje turi pribręsti ne tik rašytojas, bet ir pats laikas, aplinkybės, situacija, visuomenės problemos, pačios pareikalaujančios apie tai kalbėti... Tada, net jei ir norėtum būti didaktinės literatūros kūrėju, tiesiog negali tylėti, nes tau rūpi, skauda.</p> <p>Štai ir prieš keletą dienų per žinias buvo pranešta apie Kupiškio rajone iš geriančiųjų šeimos pabėgusį penkerių metų vaiką. Įsivaizduojat, kokiame pragare turėjo gyventi tas vaikas, jei naktį išeiti į niekur jam atrodė mažiau baisi išeitis, negu pasilikti? Kaip galima su tokiais dalykais susitaikyti, kaip apie tai tylėti?</p> <p>Ar linkiu ir kitiems rašytojams apie tai kalbėti? Nelygu kaip. Juk žinome, kad tarp didaktikos ir demagogijos - tik vienas žingsnis. Be to, ir pačiam rašytojui tokios temos itin sunkiai emociškai pakeliamos. Tad jei rašytojas nori gyventi pernelyg neskaudindamas savo širdies - jam geriau tokių dalykų nedaryti.</p> <p>Gal iš šalies atrodo, kad ši vaikiškų eilėraščių knygelė pasirašė itin lengvai (mat rašydama stengiausi, kad taip atrodytų), bet išties ji gimė labai sunkiai, kruopščiai ir atsakingai dirbant. Pavyzdžiui, knygoje esantis „Seneliuko“ ciklas buvo pradėtas rašyti daugiau nei prieš penketą metų...</p> <p>- Beje, apie tą „Seneliuką“ - protingą, tačiau vien logikos dėsniais besikliaujantį „suaugusį“ vaiką, visiškai neturintį vaikiškos vaizduotės... Net užsimaniau paklausti, ar ne apie savo sūnų ten rašot.</p> <p>- Ne. Mano sūnus, tiesa, taip pat aistringai mėgsta skaityti knygas, bet su jo vaizduote - viskas gerai. Smagu ir pagirtina, kai vaikas yra smalsaus proto, linkęs skaityti knygas, tačiau kai jis teugdo vien racionalųjį pradmenį, visiškai nebemokėdamas net svajoti - manau, taip pat yra rimta problema. Juk gaila vaiko, neturinčio vaikystės. O juk viskas yra susiję - kas žino, juk gal tą „seneliukišką“ pasaulį vaikas susiranda kaip užuovėją nuo tikrojo, kur jis suaugusiesiems jaučiasi nereikalingas?..</p> <p>- Toks nuoširdus jūsų buvimas vaikų, vaikystės pusėje šiais „euromoralės“ laikais vertas pagarbos ne tik dėl motiniškai rūpestingo požiūrio, bet ir dėl drąsos - juk naujieji ES vaikų sąmonės architektai kone cenzūros būdu iš grožinės literatūros reikalauja braukti viską, kas vaiką gali šokiruoti ir nuliūdinti - net Nukryžiuotąjį patariama slėpti nuo vaikų akių, taip saugant jas nuo žiaurybių. Ką manot apie tokią „pedagogiką“?</p> <p>- Absurdas. Tokia „pedagogika“ primena suaugusiuosius, kurie su vaikais kalba paplonintais balseliais ir tyčia švepluodami, neva šitaip rodydami solidarumą jiems. Ko siekiame ir kokių rezultatų sulauksime taip elgdamiesi? Nejaugi rimtai norime vaikus įtikinti, kad blogis pasaulyje neegzistuoja? O kas atsitiks, kai tuo įtikėjęs vaikas susidurs su blogiu akis į akį gyvenime? Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokioje šiltnaminėje erdvėje užaugęs žmogus psichologiškai bus nepalyginti silpnesnis, lengviau sulaužomas.</p> <p>Be to, nereikia pamiršti, kad vaiko vaizduotė - nepaprastai galinga. Jei vaiką aptversime uždraustų ir nutylimų temų siena, jis nenustos pastebėti tų dalykų pasaulyje, bet nustos galimybės juos suprasti, tad vaizduotės padedamas „paaiškins“ viską savaip. Kaip manote - lengva jam bus gyventi vietoj žinojimo kliaujantis savo paties įsivaizdavimais?</p> <p>Melavimas žmogui, o ypač melavimas vaikui tiesiog negali duoti teigiamų rezultatų. Juk ir iš liaudies patarlių žinome, kad melo trumpos kojos. Problemas reikia mokyti spręsti, su negandomis - kovoti, o ne atprasti jas pastebėti. Taip pat žinome, kad ne viskas, kas mums „nuleidžiama iš viršaus“, yra išmintinga. Todėl ir rašytojams, ir pedagogams, ir visiems suaugusiesiems ugdant jaunąją kartą primygtinai linkiu dviejų dalykų: drąsos ir sąmoningumo.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/rserelyte_meluoti_vaikams__nedora/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 10 29</p>
2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €