Dvi saujos laiko

Eilėraščių rinktinė.

Poeto Antano Kalanavičiaus (1945-1992) ir gyvenimas, ir kūryba dažniausiai lydimi vieno žodžio: išskirtinumas. Išskirtinai liūdnos ir tragiškos lemties kūrėjas, sovietinių kultūros prievaizdų stumtas į literatūros užribį, ignoruotas, gyvas nesulaukęs nė vienos savo knygos. Ir išskirtinės poetikos autorius, kurio kūryba – originaliais įvaizdžiais, nepakartojamu savadarbiu žodynu, nepakartojamu skambesiu – neturi atitikmenų ir yra pati tikriausia poetinės savasties mokykla. Už ištikimybę poeto pašaukimui Antanas Kalanavičius sumokėjo fizine atskirtimi, tačiau jo poezija, jo knygos grįžta į savo istorinės paskirties vietą – ant skaitytojo stalo.

„Antanas Kalanavičius, mano vertinimu, yra vienas reikšmingiausių poetų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų... A. Kalanavičiaus gyvenimas ir kūryba sudaro neišardomą visumą... Jis ypatingas originaliu lietuvių sintaksės naudojimu pagal Europos avangardo principą, kuris ypač akcentavo atskirų žodžių ir sakinio sintaksės svarbą.“ – Jan Peter Locher, šveicarų literatūros mokslininkas.

„Šis poetas nepasiduoda neatsakingiems civilizacijos žaidimams; jis yra ne griovėjas, o statytojas; ne chaoso, o harmonijos šalininkas; ne tamsos, o šviesos nešėjas.“ – Algirdas Pakeliūnas, dailininkas.