Mes gyvenome

Už šią knygą Marcelijus Martinaitis pelnė keletą premijų – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pripažinta Kūrybiškiausia knyga (2009), skaitytojų išrinkta Metų knyga (2010), pelnė Žemaitės (2010), Juozo Paukštelio (2011) premijas. Ji vertinama Viktorijos Daujotytės monografijoje „Boružė, ropojanti plentu" (2013).

Biografiniai užrašai – tikra naujiena dideliame žinomo poeto knygų sąraše. Kitas netikėtumas – pasakojama daugiausia apie vaikystę ir paauglystę („tai buvo metas, kai aš pats kūriau save"), baigiama ten, kur prasideda viešas poeto gyvenimas. Prisimenanti sąmonė atkuria kaimo vaiko aplinką, žmones, papročius, įvykius, jo potyrius, kreipusius kūrybos ir miesto pusėn. Memuariniam pasakojimui ypatingo savitumo suteikia poeto etninės įžvalgos, praeities ir dabarties apmąstymų pynės. Ir autoriaus laikysena: taip, buvo nepriteklių, baisumų, vargo, bet sklido ir gyvenimo šviesa.

„Ši knyga yra biografinio pobūdžio, apie vaikystės bei paauglystės metus su kai kuriomis projekcijomis į vėlesnį laiką ir į dabartį. Tai maždaug apima laikotarpį iki mano išvykimo iš kaimo.

Šie biografiniai tekstai kartu yra ir apmąstymai apie sudėtingą laikų sankirtą: Nepriklausomos Lietuvos okupaciją, karą ir pokarį, stebint vaiko akimis ir visa tai vertinant jau iš kito žiūros taško, kuris sietinas su biografiniais užrašais „Tylintys tekstai" (2006), apimančiais 1971–2001 metų laiko tarpą.

Lieka biografijos spraga, maždaug 1952–1970 metai, daug kuo nepanašūs į tuos, kurie minimi vienuose ir kituose biografiniuose užrašuose. Tikiuosi, jog kada nors užpildysiu ir šį laiko tarpą kita knyga. Vėl turėtų būti apie tai, kaip reiškiasi laiko veikmė ne vien man – asmeniui, bet ir visai aplinkai, kultūrai, papročiams." – taip apie biografinius užrašus yra kalbėjęs autorius.