HEPI FJŪČER

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

HEPI FJŪČER

HEPI FJŪČER
-29%
HEPI FJŪČER
Autorius: Laura Sintija Černiauskaitė ir Renata Šerelytė
Prekės kodas: 9789986398448
Pavadinimas Hepi Fjūčer
Žanras novelės
Metai 2015
Psl. skaičius 160 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-844-8
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 1.8 cm
Kaina: 7.00 € 5.00 €
Kiekis:  

18 novelių

Naujiena: dvi žinomos prozininkės sukomponavo bendrą naujų novelių rinkinį. Romantiška Lauros Sintijos Černiauskaitės vaizduotė remiasi į vaiko ir jaunos moters patirtis, meilės ir vienatvės, pažeminimo išgyvenimus. Renatos Šerelytės novelėms būdinga aštrus siužetas, futurologiniai motyvai, jos kūrinių veikėjai – teisėjai, seimūnai, verslininkai. 

Skaitytojai turi galimybę patys ieškoti šių savitų rašytojų kūrybos sąsajų ir skirtumų!

 

Susiję leidiniai

Vėjo raitelis
4.34 €
Sraige, nerūkyk
-54%
2.00 € 4.34 €


<p>Tiek Laura Sintija Černiauskaitė, tiek Renata Šerelytė turi savitą braižą. Šerelytė dažnai būna fantasmagoriška ir leidžia kūriniuose siautėti vaizduotei, o Černiauskaitė visada įdėmi tarpusavio santykių psichologizmui, asmenybės tragikai, virsmui. Tačiau jųdviejų skirtumai, tampantys pranašumais auginant skaitytojų gretas, naujausioje knygoje „Hepi Fjūčer“ atsiskleidžia savitu kampu ir padalija knygą pusiau. Jeigu ne ši knyga, niekada nebūčiau sugalvojusi palyginti jųdviejų teksto poetikos, naratyvų, pasakojimo tempo. Nes abi labai įdomios, savitos, stiprios ir jas lyginti tas pats kaip sviestą su braške. Iš esmės ir braškė, ir sviestas yra puikūs patys savaime.<br /> Knygą sudaro 9 poros novelių. Pažįstamas iš kitų darbų dailininkės Deimantės Rybakovienės grafinis apipavidalinimas ir šįkart ganėtinai puošnus, tačiau neperkrautas detalėmis. Knygos rūbas – struktūriškai patogus skubančiam skaitytojui. Tematiškai junglios novelių poros atskirtos ir grafiškai –­­ nauju motyvu paremtas pasakojimas visada prasideda dešiniojo lapo viršuje palikus trečdalį balto lapo, kuris skirtas pavadinimui, ir visada prieš jį eina pilkšvas lapas. Kodėl tai vardiju? Apgalvotas knygos apipavidalinimas nors ir nėra taupus (lieka neprirašytų lapų sykiais ir po du), tačiau atrodo estetiškai patraukliai. Žinoma, tokie dalykai būtų sunkiai suprantami, jeigu knyga būtų beprotiško ilgio, tačiau vos 159 puslapiai pateisina pasirinkimus.</p> <p>Devyniose nuo 2014 m. vasario iki spalio datuotose novelėse Šerelytė išlieka labai šerelytiška: kūriniuose siaučia satyriškai, kritiškai vaizduojamos gyvenamojo laiko neigiamos visuomenės raidos tendencijos arba išjuokiamos utopinės geresnės ateities svajonės. Turbūt jau atpažinote literatūrinį žanrą, kurį šįkart pasirinko Šerelytė. Taip, tai antiutopija. Nieko nuostabaus, kad pirmiausia galvon atėjo G. Orwello „1984-ieji“ ir žymioji frazė: „Pradedant vakarykšte diena, praeitis faktiškai atšaukta.“ Baukščiai susiskaitė „Giminės šaknys“: „Kaip man dėl to nesmagu, kaip apmaudinga!.. Juk žmogiškumas be priemaišų – nuostabiausias dalykas šiame pasaulyje. Tyras kaip kristalas, nepažeidžiamas ir negailestingas, – šalta žvaigždė visatos pakraštyje“ (p. 19). Kas nutiktų, jei iš visuomenės, o šiuo atveju šeimos, eliminuotume humanizmo paveldą, šerdį, ir žmogus nebebūtų savaime vertybė, o jo gerovė nebebūtų vertinimo kriterijus ir keltų juoką: „Draugai žvelgia į mane su pašaipa, ypač patys naujausi, kurių smegenys išvalytos nuo klaninių ir gentinių ryšių prisiminimų. Bet gimdytojai manęs neklauso, nors mano intelektas lenkia jų abiejų kartu sudėjus, o juk man tik penkeri. Jiedu mano, kad svarbiausias yra ryšys su žmogumi, ir nori, kad vadinčiau juos tėvais, o tai visiškas ana­chronizmas“ (p. 13)? Jei vienintelis ir teisingas pasaulio aiškinimo būdas tebūtų gamtamokslis? Ir tik fizika, biologija ir chemija taptų visų reiškinių aiškinimo pagrindu? Senelis verkia, nes?.. Senelis jaudinasi, nes?.. Galima sudėlioti, bet kažin ar toks vienpusis pasaulio matymas, išstūmus iš jo jausmus, palikus vien mokslinį žinojimą, suteiktų žmonėms daug laimės.</p> <p>Matyti, Šerelytė ganėtinai tiesmukai užkabina visuomenėje aktualią temą ir remdamasi antiutopijos žanru atvirai rašo apie psichikos sveikatą. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, medijose dažnai kalbama apie socialinį, emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Vadinamieji emocinis intelektas, socialinis intelektas – tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Šerelytės veikėjas gyvena technologizuotame, gamtamokslių žinių pasaulyje, kuriame jausmai, empatija, tarpusavio ryšys tapę atgyvenomis, prarasto laiko liekanomis.</p> <p>Beveik kiekvienoje Šerelytės novelėje vis išnyra orveliška fantasmagorija ir skaitytojui leidžiama patirti, kas nutiktų, jei visuomenėje vienas ar kitas žinojimas taptų dogma ir išnyktų ribos tarp įmanoma ir neįmanoma. Novelės –­ lyg pasakos suaugusiesiems. Tokių mėginimų Europos literatūroje – daugybė, tačiau didžiausio skaitytojų dėmesio jie sulaukė tik XX amžiuje, kai visuomenė nusivylė civilizacijos pažanga. Pirmuosiuose šio žanro kūriniuose ryški politikos, konkrečiau, diktatūrinio valdymo tema: ateities visuomenei suteikiami fašistinės, totalitarinės santvarkos bruožai (pvz., E. Bulwerio-Lyttono „Būsimoji rasė“ ar jau minėti „1984-ieji“). Naujausiuose antiutopijos žanro kūriniuose dažnai rašoma apie žmonių klonavimą, nagrinėjamos eutanazijos, organų transplantacijos, surogatinių motinų temos, svarstomos tokio gyvenimo pasekmės. Beveik visi rašantys antiutopijas kūrė jas kaip priešpriešą utopinėms idėjoms. Tai savotiška polemika su laiko tendencijomis arba pesimistinis įspėjimas apie mokslo ir technologijų keliamas grėsmes. Iš lietuviškųjų antiutopijų galima būtų minėti J. Melniko „Tolimą erdvę“ arba S. Spurgos „Gintarinę valstiją“. Tačiau lietuviškoji antiutopija nėra tokia drąsi ir išraiškinga kaip užsienietiškoji.<br /> Černiauskaitė, priešingai negu Šerelytė, nepamiršta, kad josios pasakojimai, rašyti 2006–2014 m., suguls novelių knygon, ir žanro kanoną atitinka preciziškai. Galbūt šis teksto dėliojimo būdas palankesnis černiauskaitiškai rašymo stilistikai, temų laukui. Sutikite, vientisas konfliktas, intriguojanti fabula, kurią sudaro pagrindinio veikėjo likimui svarbūs įvykiai, plėtojami sparčiai, dinamiškai, neilgai trukus pasiekiant kulminaciją, kurioje paprastai sprendžiamas likimas, dera su aštriu psichologizmu, lyrine rašymo stilistika. Ir jeigu Šerelytę galėjome atskleisti antiutopijos žanro tradicijos kontekste, tai skaitant Černiauskaitę iškyla asociacijų su A. Čechovu, kurio svarbiausias vaizdavimo aspektas – vidinė žmogaus kultūra, žmoniškumas, aplinkos, vidinių demonų ir dvasinio nuovargio pasekmės asmenybei. Ir Černiauskaitės herojės – paprastos moterys, turinčios skirtingą patirtį, įvaldžiusios įvairius socialinius modelius, pavargusios nuo aplinkos spaudimo, kanonų, dažnai vienišos mamos, ar ant visuomenės klišių pasimovę vyrai, kurie sutriko tikrovėje, reikalavimuose.</p> <p>Černiauskaitės novelėms būdingas paprastas siužetas, dažnai persunktas blankios kasdienybės, tačiau labai išraiškingos detalės ir potekstė. Kiekvienoje iš jų išnyra aštrus psichologinis konfliktas, dažnai lydimas emocingų nuotaikų, replikų. Dažnai tai neapsaugota leksika, pasitaiko ir nešvankybių, tačiau nieko keisto, nes dažnai siužetas rutuliojasi aplink personažo dugną. Vis dėlto tas dugnas turi kažkokios numanomos šviesos, kiekviena detalė leidžia nujausti, kad personažas netrukus atsispirs ir kad jo kasdienybės veidrodis, kiek sueižėjęs, dar nesudužo. Slenksčiai. Vis dar apie slenksčius yra Černiauskaitės proza. Tik šįkart ne Benedikto, o devynių kitų herojų. Didžiausią įspūdį paliko „Nekaltutis“, „Apiplėšimas“, „Ypatingas žmogus“, „Mėsytė“. Skiria šias noveles veiksmo vieta, laikas, detalės, o jungia –­ pasakojimo būdas, tiksliau – aiškiai juntamas kryptingas psichologizmas. Emocinė būklė tampa reakcija į aplinką ir lemtingu poelgių motyvu: „Jie paspruko rytą, švintant. Pasiėmė tik būtiniausius daiktus, kiek galėjo panešti. Elena net knygas paliko, atsisveikino su jomis ašarodama, atsiprašinėdama lyg su išduodamais mylimaisiais, pasiėmė tik rusiškai išleistą Lorkos tomelį. Didžiausias jos turtas snūduriuodamas kabojo ant peties, jo kojytės skaudžiai daužėsi jai į dubenį; bet nieko. Ji stabtelėjo už vartelių ir paskutinį kartą nužvelgė ūksmingąjį rojaus kiemą, kuriame, tik dabar pagaliau suprato, tiek kankinosi. Nuo upės kilo rūkas, kaip išprotėjusios čiulbėjo lakštingalos, apsunkę medžių kupolai dar miegojo, gaivi vėsa kandžiojo jos nuogas blauzdas. Ji kvaito nuo laisvės kvapo, kaip ir kiekvieną sykį, kai iš kur nors bėgdavo. Norėjosi verkti ir juoktis, tai buvo taip panašu į įsimylėjimą!“ (p. 121)</p> <p>Ilgoka citata taikliai atskleidžia vieną iš įtaigių Černiauskaitės stilistikos bruožų – impresionizmą. Aplinkos vaizdas kartais virsta žmogaus išgyvenimų, jo nuotaikos projekcija. Tad nieko nuostabaus, kad Černiauskaitės stilistika kiek primena Šatrijos Raganos ar Jono Biliūno tradiciją.</p> <p>Ironiškai skamba tas „Hepi Fjūčer“, tiesa? Tačiau ištikimi šių dviejų prozininkių skaitytojai turbūt ir nesitikėjo, kad pro atidžias moterų akis prasprūs nepastebėtas grėsmės šešėlis, kuris tą fjūčer paverstų labai hepi. Černiauskaitės kūriniuose slypintis dramatizmas, skrodžiančiai atidus žvilgsnis tiesiai į žmogaus sielą savaime tekstus padaro sudėtingesniais, priverčia susimąstyti, stabtelėti, tačiau dažnai jų pasaulėvaizdis, rodos, nusižiūrėtas čia pat, iš kaimyno kiemo. O Šerelytės tekstai dažnai atitinka socialinės satyros pavyzdžius, aptinkamus ir kitų šalių literatūrose. Turbūt todėl ir sunku jas lyginti. Pasikartosiu: lyg braškę su sviestu.</p> <p>2015 09 25 literaturairmenas.lt</p>
<p>Dvi rašytojos – Laura Sintija Černiauskaitė ir Renata Šerelytė – pristato dabartinėje mūsų literatūroje nedažną atvejį. Jos parengė knygą „Hepi Fjūčer“, sudarytą iš aštuoniolikos novelių: autorės draugiškai pasidalijo – po devynias. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2015 m.) Pavadinimas intriguoja savo pašaipiu tonu (ak, ta laiminga ateitis). Dviguba autorystė turi &nbsp;privalumų, &nbsp;bet ir pavojingumų. Gali pernelyg skirtis novelių turinio intencijos, meninė forma, apskritai tame gyvenimo veidrodyje, kurio vaidmenį atlieka literatūra, galima &nbsp;žiūrėti į skirtingas puses ir regėti visai negiminingus reiškinius, daiktus ir žmones...</p> <p>Taip neatsitiko. Knygoje stebėtinai sutampa autorių dvasinės aspiracijos, netgi giluminė stilistika. Abi rašytojos išlaiko tik joms būdingą rašymo manierą, tuo intriguodamos ir žavėdamos skaitytojus. Jos tarsi stovi greta ir įdėmiai žvelgia į gyvenimo veidrodį iš šalies, kaip dvi raganos-regėtojos, o tai neįmanoma žmogui, veidrodyje reginčiam tik save: gražuolį frantą arba &nbsp;atvirkščiai – kompleksų kamuojamą individą.</p> <p>Kas vienija Laurą Sintiją ir Renatą, pasinėrusias į literatūrinės išmonės ir vaizduotės pasaulį? Novelių veikėjų žmogiški paklydimai, kuriuos tyrinėja abi autorės. Sparti visuomenės bendrabūvio kaita, tiksliau – žmonių susvetimėjimas. Biurokratinės valdininkijos išsikerojimas. &nbsp;Tuos paklydimus gyvenimo veidrodyje, kuris šiuo kartu yra proza, &nbsp;jos išryškina skirtingomis literatūrinėmis priemonėmis. Vos apčiuopiamo, trapaus &nbsp;liūdesio, sumišusio su aitria ironija, &nbsp;sklidinos L. S. Černiauskaitės novelės. Fantastinės išmonės meistrė R. Šerelytė pademonstruoja iki tol jos kūrybai nebūdingą sarkazmą, paliudydama, kad tampa Vytautės Žilinskaitės įpėdine. Tik kitas laikmetis diktuoja kitus siužetus ir šiek tiek kitokias literatūrines priemones. Rašytojų satyrikių mūsuose yra reta, kaip, beje, ir vyrų satyrikų, nes humoras ir satyra yra bene sunkiausiai įveikiami žanrai.</p> <p>Taigi Apvaizda apdovanojo abi rašytojas neeiliniu talentu, kad jos ryškintų mūsų gerus ir blogus darbus ir poelgius, apnuogintų mūsų sielas ir priverstų bent valandėlei susimąstyti: kas esu, kur einu, kokia mano paskirtis čia ir dabar...</p> <p>Knygą pradeda Laura Sintija pasažu į praeitį, ją pristatydama kaip mažos mergaitės beužgimstantį vaizduotės pasaulį. Novelės „Proprosenelė“ veikėja saulėtą ir vėjuotą vasarą, kai kamuoliniai debesys danguje išpiešia neregėtus gamtovaizdžius, fantastiškas pilis ir dvarus, mamos pasiųsta eina į krautuvę nupirkti druskos. Toks proziškas reikalas, bet pakeliui į parduotuvę pasuka pro buvusio dvaro griuvėsius. Juk tai taip romantiška – pelėsiais ir kerpe apaugę buvusieji rūmai... (Tokių dar pilna mūsų &nbsp;jau ketvirtį amžiaus laisvoje Lietuvoje.) Ir pirmiausia &nbsp;pamato &nbsp;ant didžiosios menės slenksčio tris šviežias žmogaus išmatų lazdeles. Ant išmatų tupi mėsinga žalia musė. Vaizdelis nupurtantis, keliantis pasibjaurėjimą, bet mergaitę pagauna vizija – mažutė grafienė su milžinišku žiedu išnyra iš alyvų krūmo ant žvilgančio žirgo. Prasideda jų dialogas. Buvusio dvaro šeimininkė ją nugabena į rūmus, aprodo sales ir leidžia paregėti buvusią prabangą. Žinoma, tai buvo tik sapnas, kai, prisnūdus akimirkai, vaizduotėje iškyla žmogui būdingas grožio troškimas... Novelę autorė užbaigia lemtingu jai pačiai sakiniu. „Pirštų galiukuose jau jutau bundančią raganos galią. Parašyta 2006, pavasaris Bukiškėse, beatplaukiant Gelminei“.</p> <p>Antroji novelė „Giminės šaknys“ – Renatos Šerelytės, kurios kūryba pasižymi virtuozišku pasąmoninių blyksnių ir realios tikrovės supynimu. Čia jau neaptiksi nostalgiškai žavios mažosios proprosenelės. Čia siužetą užvaldo fantasmagoriška būsimos mūsų ateities vizija. Mažametis vaikelis &nbsp;samprotauja kaip persenęs šungrybis, ir tai suteikia novelei kraupoko prieskonio. Mat, šis vaikas yra ne buvusio komunizmo, ne dabartinio kapitalizmo, o būsimo „humanizmo“ augintinis. Siužetas nesudėtingas: vaikelio, laikančio save &nbsp;tikru humanistu, naujosios ateities žmogumi – o tokie nepripažįsta jokių sentimentų kultūrai, meilei, atjautai – išmąstymai apie senelį, modifikuotą į runkelį, kurį jo vaikai, taip pat modifikuoti, tik jau stipriau, parsivežė iš kaimo ir pasodino į vazoną. Mat, jie dar turėjo lašelį gailesčio. O senelio vaikaitis jau buvo net ne hibridas – tokie hibridai dar jaučia simpatijų kultūriniam paveldui – o naujosios ateities vaikas, kone steriliai „humaniškas“, taigi asmenybė, kurią sudaro vien tik intelektas. Jokių sentimentalių priemaišų. „Žmogiškumas be priemaišų – nuostabiausias dalykas šiame pasaulyje. Tyras kaip kristalas, nepažeidžiamas ir negailestingas, – šalta žvaigždė visatos pakrašty“, – baigia baugiąją novelę &nbsp;Renata Šerelytė. Parašyta 2014, kovo 5 d., vaizdas pro langą į pliką psichiatrijos klinikos sodą.</p> <p>Satyros žanras, kuris nesyk blykstelėdavo ankstesnėse jos knygose, „Hepi fjūčer“ novelėse įgauna pagreitį. Jau pats knygos pavadinimas skaitytojui perša mintį, kad jis neturi laukti lengvo noveliško pasiskaitymo. &nbsp;</p> <p>L.S. Černiauskaitė ir R. Šerelytė nardo po siužetų vandenyną, kuriame veisiasi pažeistos sielos žuvys. Vieni piktybiškai pažeisti, kiti gyvenimo aplinkybių priversti, kamuojami nevisavertiškumo kompleksų. Skaitytojui ši novelių knyga nėra lengvas pasivaikščiojimas lyriškomis ar nostalgiškomis prisiminimų alėjomis. Joje įspausti prievartos, nuosmukio, skausmo, sielvarto, nemeilės ženklai. Ar tai postsovietinės visuomenės virsmas irgi į savotišką hibridą, kuriame dar išlikę buvusieji bendruomeniškumo, bičiulystės, atjautos pėdsakai. Bet jos individualistiniai principai veda į šaltą susvetimėjimą, į žmonių nusigręžimą vieni nuo kitų, nemeilę silpnesniam, vargingesniam...</p> <p>Grįžtant prie Renatos Šerelytės satyrinių, fantasmagoriškų novelių (jau minėjau, kad ji tiesiog maudosi savo vaizduotės ir pastabumo gyvenimui bangose), noriu tikėti, kad po Vytautės Žilinskaitės, kuri šiemet švenčia savo 85-mečio jubiliejų, ateina ne mažiau aktualizuojanti mūsų gyvenimo bjaurastis satyrikė, su jai būdingu žodynu, fantastinių potėpių ir tipų atspalviais. Kaip mums pažįstamas ponas P. iš novelės „Nepaprastas žmogus“... Kurgi ne. Būdamas partijos, siekiančios tikrovėje net nesapnuojamo populiarumo, mokančios gudriai vilioti į savo tinklus mažas rinkėjų žuveles, jis „tiesiog nekentė jų ir troško didingo, nekasdieniško ir gal net nežmoniško nepaprastumo“. Smagu skaityti, kas jam atsitiko naktinėjant tarp dviejų partijų būstinių...</p> <p>O Laura Sintija Černiauskaitė... Subtilaus psichologinio at(si)vėrimo meistrė. Jos novelių dažna herojė moteris, besidaužanti į gyvenimo paspęstus tinklus, išgąstingai bėganti nuo žiaurokos tikrovės į savo susikurtą pasaulį. Arba nesavarankiškumo kompleksų kankinami vyrai. Novelės „Nekaltutis“, „Pražuvęs kūdikis“ bene ryškiausiai atspindi gležną ir drauge tvirtos šerdies moterį, genamą per gyvenimą atsitiktinumų vėjo. Tekstai prisodrinti tikslių psichologinių ištarmių ir nuovokų, juose jauti tą „raganos galią“‘, apie kurią autorė užsiminė pirmosios novelės pradžioje. Autorė juose augina įtampą, kuri pagauna skaitytoją, nenuspėjantį veikėjų veiksmų atomazgos. Tik nujaučiantį tų vienišų vyrų ir moterų meilės troškulio gilybę, &nbsp;vienatvės nykesnį ir pa(si)žeminimo siaubą.</p> <p>Puikus abiejų viršelių meninis sumanymas (dailininkė Deimantė Rybakovienė). Pirmajame – dvi susimąsčiusios, išplėstomis akimis į save ir tą (ne)laimingą ateitį &nbsp;įsigilinusios moterys rašytojos; ketvirtajame –­ jos tos pačios ir jau nebe tos. Abiejų šypsenos paslaptingos, primerktos akys vylingai &nbsp;juokiasi &nbsp;iš šito gerai joms pažįstamo ir vis dėlto mielo pasaulio.</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-08-21-apnuogintos-musu-sielos-pastabos-parastese-perskaicius-knyga/134216" rel="nofollow" target="_blank">bernardinai.lt</a></p>
<p>Įdomus dalykas tas rašytojų bendradarbiavimas. Kartais iš to neišeina nieko, bet kartais, atsidūrę po vienu viršeliu, du rašytojai atsiskleidžia iš netikėtos, nelauktos pusės, sąsajos tarp jų išryškina ne tiek panašumus, kiek skirtumus. Labiausiai man įsiminęs panašus nesenų laikų lietuviškas eksperimentas buvo 1999 m. pasirodžiusi Sigito Parulskio ir Aido Marčėno knyga „50 eilėraščių“: jie abu atrinko po 50 vienas kito eilėraščių ir parašė vienas kitam įvadą. Pavyko kuo puikiausiai, buvo žaisminga ir įdomu.<br /> O dabar atėjo eilė ir prozai. Dvi stiprios ir savitos prozininkės – L.S.Černiauskaitė ir R.Šerelytė – sudarė bendrą novelių rinkinį. Iš viso jame 18 novelių, jos sugrupuotos po dvi ir šiek tiek susijusios tematiškai (kiek – tai jau ir skaitytojo reikalas, jis iš karto įtraukiamas į žaidimą, į paralelių, sąskambių, panašumų ir skirtumų paieškas). Novelių rinkinys pavadintas įžūliai, kiek arogantiškai ir ironiškai „Hepi Fjūčer“ (lietuviškomis raidėmis užrašyta angliška frazė „Laiminga ateitis“). Tad kokią laimingą lietuvišką ateitį skaitytojas ras, atsivertęs šią knygą? Jei skaitytojas jau yra susipažinęs su abiejų rašytojų kūryba, labai laimingos ateities novelių rinkinio puslapiuose jis nesitikės.<br /> „Romantiška Lauros Sintijos Černiauskaitės vaizduotė remiasi į vaiko ir jaunos moters patirtis, meilės ir vienatvės, pažeminimo išgyvenimus. Renatos Šerelytės novelėms būdinga aštrus siužetas, futurologiniai motyvai, jos kūrinių veikėjai – teisėjai, seimūnai, verslininkai“, – tokia oficiali leidyklos versija.<br /> Abi prozininkės aprėpia visus Lietuvos gyventojus. L.S.Černiauskaitė rašo apie „mažą žmogų“, apie vienišas moteris ir mamas, jų tikrovę, pastangas išgyventi, išlikti savimi, užauginti vaiką ar vaikus. Tai tyli ir kasdienė kova, rėksmingame bruzdesyje nepastebima drama, kurią autorė aprašo meistriškai, verdama smulkias detales, dėliodama subtilius psichologinius niuansus. Į sentimentalumą slystelima, bet nedaug, nestipriai. Aš išskirčiau noveles „Ypatingas žmogus“ ir „Mėsytė“. Pirmoji – savotiška Antono Čechovo „Žmogaus futliare“ variacija, įtikinamas, rišlus, psichologiškai įdomus pasakojimas apie „jauną senuką“ Fortūnatą su „veidu it rakštele“, nuvytusį žmogų, aplink kurį vysta ir gyvenimo džiaugsmo netenka visi. „Mėsytėje“ pagyvenusi, ori, „geležinė“ ponia Ona Regina, tarnautoja, tvarkos mėgėja staiga užklumpama gamtos gaivalo – lietaus, audros – ir trumpam išsilaisvina iš savo kiauto, tvyksteli, pašėlsta ir vėl grįžta savo kasdienes vėžes.<br /> R.Šerelytės novelėse knibžda valdžiažmogių, anonimiškų smulkių tironų, kailį išvertusių pareigūnų ir gėdą praradusių teisėjų. Jos pasakojimuose visu gražumu atsiskleidžia nuskuręs ir aprūdijęs Lietuvos realybės cirkas, kuris hipnotizuojančiame televizoriaus mirgėjime atrodo visai masinantis.<br /> R.Šerelytė savo novelėse groteskiškai pratęsia kai kurias Lietuvos tikrovės linijas į ateitį, paryškina jas – novelės „Giminės šaknys“ veiksmas vyksta tolimoje, pažangioje ateityje, kur žmonių smegenys išvalytos nuo klasinių ir genetinių ryšių prisiminimų. Pasakotojo tėvai iš kaimo parsiveža runkeliu virtusį senelį ir augina jį rūsyje. Novelėje „Antrasis dangus“, kurios veiksmas taip pat vyksta ateityje, pasakojama apie Dangų iš didžiosios raidės, kuriame spindi Žvaigždės iš didžiosios raidės (na, tos, anksčiau buvę televizoriuje), o visokie rašantys didžiagalviai gyvena požemiuose tarp dulkinų knygų.<br /> R.Šerelytės antiutopijos kiek tiesmukos, nubrėžtos ryškiais stambiais potėpiais, lyg novelė būtų apysakos ar romano juodraštis. Bet tekstai, kuriuose įterpiama daugiau detalių, – tikrai smagūs, ypač novelė „Kairysis išėjimas“.<br /> Taigi ar veikia šis tandemas? Ar L.S.Černiauskaitės mikropasaulis dera su R.Šerelytės makropasauliu? Vienai autorei galima prikišta sentimentalumą, kitai – schematiškumą, bet tandemas veikia, o pasauliai dera.<br /> Ir pabaigoje – dar vienas smagus knygos akcentas: po kiekviena novele autorės parašiusios ne tik metus, bet ir trumpą su ja, ar rašymo procesu, ar ta diena, kai novelė buvo užbaigta, susijusią pastabą. Savotišką komentarą. Jame ir slypi tikroji „Hepi Fjūčer“.</p> <p>2015 06 28 <a href="http://kultura.lrytas.lt/literatura/marius-burokas-apie-ateiti-likima-ir-vejus-knygu-apzvalga.htm?p=1" rel="nofollow" target="_blank">lrytas.lt</a></p>
<p>Dvi žinomos prozininkės Laura Sintija Černiauskaitė ir Renata Šerelytė sukomponavo bendrą naujų novelių rinkinį. Pavadino jį "Hepi Fjūčer". Autorių teigimu, ne vienas skaitytojas knygoje tikriausiai atpažins save.</p> <p>"Pavadinimas turi ironišką konotaciją. Kas ta "Hepi Fjūčer" ir kodėl baisu, kad ji dar ims ir ateis, turbūt geriausiai atskleidžia Renatos apsakymas "Giminės šaknys". Būtent jis ir davė impulsą visos knygos pavadinimui", – paklausta apie knygos pavadinimą sakė L.S.Černiauskaitė (L.S.Č.).</p> <p><span style="line-height: 1.6em;">Kolegei antrino bendraautorė R.Šerelytė (R.Š.): Ateitis – labai įdomus laikas, tarsi neegzistuojantis, chimeriškas, galintis būti bet koks, neapčiuopiamas, galbūt todėl ir sukeliantis daugiausia spekuliacijų ir, beje, visokių baimių. Pavadinimas slepia ironišką potekstę, bet kiekvienas skaitytojas turi teisę suprasti jį savaip.</span></p> <p><strong>– Jūs išleidote ne vieną knygą, tačiau ši – pirmas bendras darbas. Kokie motyvai paskatino tokiam žingsniui?</strong></p> <p>L.S.Č: Patys žaidybiškiausi. Tai buvo akimirkos impulsas, kilęs prie vaišių stalo, švenčiant Antano Vaičiulaičio premiją. Abi prasitarėme, kad esame sukaupusios novelių, o Valdas Papievis ėmė mus ir suženijo: "Taigi leiskite bendrą knygą." Jūratė Sprindytė ir Danutė Kalinauskaitė, išgirdusios šį bravūrišką pasiūlymą, ėmė ploti katučių. Liko tik sukomponuoti rinkinį. Tai nebuvo taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių.</p> <p>R.Š.: O man tai pasirodė įdomu ir netradiciška. Mėgstu literatūrinius eksperimentus.</p> <p><strong>– Laura, jūs rašote apie praeitį, o jūs, Renata, – apie ateitį. Ar sunku tai suderinti vienoje knygoje?</strong></p> <p>R.Š.: Rašytojas turi naudotis ne dviem, o visais laikais, kurie yra lietuvių kalbos gramatikoje, o gal net ir tais, kurių nėra. Juk, pavyzdžiui, vizijos, sapnai, regėjimai tarsi neturi konkretaus laiko, nėra apibrėžti ir gali būti tiek labai archajiški, tiek labai modernūs. O apie ateitį rašau iš dabarties perspektyvos, tad sakyti, kad rašau apie ateitį, vargu ar būtų tikslu. Rašau apie dabarties akimirkas – gal tik su sapno, vizijos šešėliu.</p> <p>L.S.Č.: Perskaičius tik pirmą novelių porą, tikrai galėtų pasirodyti, kad Renatai labiau rūpi ateitis, o man – praeitis. Tikslingai pradėjome rinkinį kontrastuojančiomis novelėmis, jos savotiškai papildo viena kitą. Bet iš tiesų manyčiau, kad abi su Renata rašome apie pakrikusį šiuolaikinį žmogų. Tik jos veikėjai – dažniau vyresnės, sovietmečio sužalotos kartos, o manieji – kiek jaunesni, ne taip tiesiogiai paveikti anuomečio baubo. Jei kalbėtume apie stilių, tai aš linkstu į klasikinį, griežtai suveržtą novelės žanrą ir romantinį toną, o Renata daugiau eksperimentuoja, yra intelektuali ir labiau autoironiška.</p> <p><strong>– Ką savo istorijomis norite papasakoti skaitytojams?</strong></p> <p>L.S.Č.: Pasakoju apie juos pačius. Kam to reikia? Tam, kad save pažįstame labai menkai. Gyvename apsimelavę, prisikūrę vidinių mitų apie save taip giliai ir seniai, kad patys jais patikime ir dar kitus įtikiname: esame tokie, kokie iš tiesų visai nesame. Norisi prakrapštyti tą netikrą išorinę žmogaus luobelę ir pamatyti, kas jo viduje. Man mažai rūpi, kuo žmonės dedasi. Įdomiausia, kas jie iš tiesų yra. Išorinės pozos įdomios tik tiek, kiek signalizuoja apie vidų. Apie tai ir knyga – apie klystančius, meluojančius, kažką rezgančius, kažką vaizduojančius, o viduje gležnus ir sutrikusius MUS.</p> <p>R.Š.: Pažvelgus vien į turinį, galbūt ir būtų aišku ką. Siužetus galima papasakoti, bet juk ne tik jie apibūdina kūrinį. Nors siužeto reikšmės tikrai neneigčiau. Pasakoti irgi reikia mokėti, o juolab suvaldyti pasakojimą ir atsisakyti to, kas nereikalinga. Rašytojui tai padaryti dažnai nelengva, nes niekas taip neužburia, kaip gražus kalbėjimas ir grožėjimasis tuo, kaip moki gražiai kalbėti.</p> <p><strong>– Ką jums reiškia laiminga ateitis? Kokia ji?</strong></p> <p>L.S.Č.: Neturiu jokio supratimo! Apie ateitį labai nemėgstu galvoti. Man ir dabarties per akis.<br /> R.Š.: Laiminga ateitis – tai visavertės dabarties akimirkos. Tai, ką sakau šiandien, ką darau šiandien, ką nusprendžiu šiandien, dabar – tai yra svarbiausia ir tai kuria ateitį.</p> <p><strong>– Ar pagrindiniai knygos herojai – realūs? Išgalvoti? Kaip juos apibūdintumėte?</strong></p> <p>R.Š.: Knygos personažai perkošti per vaizduotės filtrą ir iš kasdienybės prototipų virtę literatūriniais herojais, kuriuose galbūt nėra nieko herojiška, bet kažko magiška esama. Neįmanoma visiškai perkelti gyvo, realaus prototipo į kūrinį, jis vis tiek keisis, transformuosis ir jo nepaklusnumas yra nuostabiausia.</p> <p>L.S.Č.: Kad ir kaip būtų keista, impulsus šios knygos novelėms tikrai gavau iš tikrovės – labai stiprius ir aiškius. Keli mano veikėjai labai artimi jų realiems prototipams. Tačiau nebuvo taip, kad nusižiūrėjau žmogų ir aprašiau. Tikrieji žmonės tik suteikia medžiagos literatūrai.</p> <p><strong>– Įsivaizduokite, kad knygų mugėje jums reikia pristatyti savo knygą žmonėms, kurie nėra literatūros gurmanai ar uolūs kūrybos naujienų medžiotojai, jie tiesiog eiliniai skaitytojai. Ką labiausiai akcentuotumėte?</strong></p> <p>L.S.Č.: Ar žinojote, kad knygų nereikia skaityti? Niekas neverčia! Bet tie, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be knygų, jas vis tiek skaito. Labai tikiuosi, kad būtent jie ir atras mūsų "Hepi Fjūčer".<br /> R.Š.: Tiesiog neįsivaizduoju. Bijau ir gurmanų, ir paprastų skaitytojų – šiuolaikinių žodžių prasmės, paveiktos dažniausiai žiniasklaidos, darosi baugios. Turbūt nieko nesakyčiau. Kam įdomu, tas ir perskaitys. O kam neįdomu – negi turiu per jėgą reklamuoti?</p> <p>2015-06-27 <a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/knyga-apie-ateiti-ir-kiekviena-musu-698248#.VZKobPmqpBd" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt</a></p> <p>&nbsp;</p>
<p>LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“ susitikimas su&nbsp;prozininkėmis Laura Sintija Černiauskaite ir Renata Šerelyte, kurios pristatys bendrą novelių rinkinį „Hepi Fjūčer“.</p> <p>Laidos įrašą rasite <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/78989" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p> <p>Reportažas pats pirmas ir trunka kiek ilgiau nei 7 minutes. Gero žiūrėjimo!</p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €