Nacis kirpėjas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Nacis kirpėjas

Nacis kirpėjas
Autorius: Edgar Hilsenrath
Prekės kodas: 9789986397632
Pavadinimas Nacis kirpėjas
Žanras romanas
Vertėjas iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas
Metai 2013
Psl. skaičius 440
ISBN 978-9986-39-763-2
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3.6 cm

Makabriška, šiurpinanti juodojo humoro istorija apie žmoguje glūdintį blogį

Nacis Maksas Šulcas, pasisavinęs savo aukos Iciko Finkelšteino pavardę, gyvena Izraelyje kaip žydas kirpėjas ir netgi susilaukia pagarbos kaip nacionalinis didvyris... Šitokią makabrišką, šiurpinančią ir juodojo humoro nestokojančią istoriją pasakoja talentingas žydų kilmės rašytojas Edgaras Hilsenrathas. Neįprastas, groteskiškas holokausto vaizdavimas, pasitelkiant šelmių romano elementus.

Edgaro Hilsenratho romanas „Nacis kirpėjas“ pirmiau buvo išleistas JAV ir tik po gero penkmečio – Vokietijoje, nes bijotasi, kad satyros apie SS ir žydus autorius gali būti apkaltintas antisemitiškumu. Romanas pradedamas žodžiais „Aš esu Maksas Šulcas“, ir toliau buvęs esesininkas pasakoja savo gyvenimo odisėją – kaip dalyvavo žydų žudynėse, kaip pasinaudojo savo aukos, vaikystės draugo Iciko Finkelšteino dokumentais, išvyko į Palestiną ir gyveno kaip žydas, tapo puikiu kirpėju. Šis chameleoniškas vaidmuo tęsiasi toliau – naujasis Icikas dalyvauja kovose už Izraelio valstybę, vėl žudo. Miršta sulaukęs gilios senatvės, didžiai gerbiamas kaip Izraelio didvyris. Prieš skaitytojo akis – daugiaveidis, daugialypis charakteris. Knyga išsiskiria nepakartojamu žydišku humoru ir meistryste, šiurpina ir juokina, čia daug kandžios ir šmaikščios satyros. Tai vienas kontroversiškiausių romanų apie holokaustą. E. Hilsenrathui kūrinys atnešė tarptautinį pripažinimą, romanas išverstas į 16 kalbų.

E. Hilsenrathas gimė 1926 m. Leipcige, 1938 m. šeima persikėlė į Rumuniją, tačiau neišvengė geto, koncentracijos stovyklos Ukrainoje. Su pirmu pabėgėlių traukiniu išvyko į Palestiną, vėliau gyveno Izraelyje, Paryžiuje, JAV, dabar gyvena Berlyne. Apdovanotas A. Döblino, H. E. Nossacko, L. Feuchtwangerio, J. Wassermanno ir kitomis literatūros premijomis. Lietuvių kalba išleistos jo knygos „Maskvos orgazmas“ ir „Pasaka apie paskutinę mintį“. Autoriaus interneto svetainė www.hilsenrath.de.

Lietuviškasis knygos leidimas įtrauktas į 2013 metų vertingiausių verstinės klasikos knygų sąrašą, sudaromą Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos. 

<p>Kur apsigyvena blogis? Tikrasis baisusis blogis. Ar jis egzistuoja? Kokie jo veidai, konfigūracijos ir transformacijos? Kokiais pavidalais jis inkarnuojasi istoriniuose personažuose, ar jie būtų didieji vadai ir veikėjai, ar mažo kalibro išgyventi bandantys nelaimingi pastumdėliai? Kaip šias formas ir esmes bando užčiuopti rašytojai ir menininkai? Ar jie nerizikuoja tampydami velnią už ūsų, bandydami pažvelgti jam į akis, arba vaikydamiesi pasaulio sūkuriuose ir akivaruose? Ar savo kūrybinėse fantasmagorijose neįsibrauna šventvagiškai į nekvestionuojamų tiesų ir vertybių teritorijas? Tokie ir kiti klausimai kyla skaitant knygą „Nacis kirpėjas“.</p> <p>Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje vykusiame šios knygos pristatyme rašytojas ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris pasidalino savo mintimis apie šią rašytojo Etgaro Hilsenratho knygą.</p> <p>Vaizdo įrašas <a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-07-markas-zingeris-knyga-ne-nacis-kirpejas-skirta-brandziam-skaitytojui/113699" target="_blank">čia</a>.</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-07-markas-zingeris-knyga-ne-nacis-kirpejas-skirta-brandziam-skaitytojui/113699" target="_blank">www.bernardinai.lt</a>, 2014 02 07</p>
<p>"Aš esu Maksas Šulcas... Icikas Finkelšteinas gyveno gretimame name." Taip pradeda savo romaną "Nacis kirpėjas" Edgaras Hilsenrathas ir toliau rašo apie žydų genocidą vykdžiusio vokiečio virsmą žydu.</p> <p>Romanas primena Sruogos "Dievų mišką", kur žiaurumai taip iškreipia realybę, kad nebeaišku, kur tikrovė, o kur kliedesiai.</p> <p>Maksas Šulcas, vokietis, nacis, arijus, pavagia savo vaikystės draugo žydo Iciko tapatybę, kai jam po karo tenka slapstytis nuo teisingumo.</p> <p>Po karo daugelis nacių bandė slapstytis kas kaip gali: vieni, pakeitę pavardes, bandė gyventi normalų gyvenimą Vokietijoje, kiti bėgo iš šalies į įvairiausius kraštus, ypač mėgiama buvo Lotynų Amerika. E. Hilsenratho pasiūlytas scenarijus pribloškia išradingumu ir įžūlumu - nacis slepiasi tarp žydų. Pakeičia pavardę, atlieka apipjaustymą, mokosi religinių dogmų, net iškeliauja į Izraelį, tampa gerbiamu visuomenės nariu.</p> <p>Tačiau, kad ir kaip įžūliai skambėtų šis planas, po juodu humoru ir grotesku slepiasi kai kas kita: II pasaulio karo baisumai ir nacių žiaurumas, dažnai svetimas net patiems naciams.</p> <p>"Ar žinote, kaip viename miškelyje sušaudoma 30 000 žydų? Ir ar žinote, ką tai reiškia nerūkančiam žmogui? Tenai aš išmokau rūkyti."</p> <p>Knyga parašyta žydų kilmės rašytojo, paties patyrusio koncentracijos stovyklų baisumus, tačiau 8 dešimtmečio pradžioje ją pabijota leisti Vokietijoje, mat baimintasi sulaukti kaltinimų antisemitizmu. Todėl romanas pirmiausia pasirodė JAV, ir tik po kelerių metų - Vokietijoje.</p> <p>Tai tikrai viena įsimintiniausių pernai skaitytų mano knygų, nesakau, kad geriausia, bet ji tikrai įsirėžė giliai į smegenis.</p> <p><a href="http://knygoholike.blogspot.com/2014/01/edgar-hilsenrath-nacis-kirpejas-arba.html" target="_blank">knygoholike.blogspot.com</a>, 2014 01 19&nbsp;</p>
<p>Viena įdomiausių praėjusių metų literatūrinių naujienų – išverstas žydų kilmės vokiečių rašytojo Edgaro Hilsenratho satyrinis romanas „Nacis kirpėjas“. Autorius, kaip ir knygos herojus, yra gyvenęs tiek Izraelyje, tiek Vokietijoje. Geografiškai ir istoriškai nutolusios valstybės romane veikia kaip skirtingų tapatybių centrai, kuriuos sujungia profesionalaus kirpėjo ir ne ką mažiau profesionalaus žudiko asmenybė.</p> <p>Kandžiai papasakota istorija</p> <p>Skaitant istorinio pobūdžio literatūrą dažniausiai neima juokas. Tai, kas buvo, atrodo didžiai baugu, neretai sunkiai suvokiama žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Hilsenrathas pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą – vieną žiauriausių kada nors įvykdytų nusikaltimų. Jis rašo apie tai šmaikščiai, kandžiai, ironijos per maža nepasirodys, o per daug – gali. Tačiau pavojaus persisotinti ironiškomis įžvalgomis nebelieka tuomet, kai žvelgi į praeitį šiek tiek kitaip, atsargiau, kai skaitai fikciją, kaip galėjo būti, o ne neginčijamą istorinį liudijimą. Tiesą sakant, kategoriško buvo šiame pasakojime išvis nėra; Maksas Šulcas, pagrindinis veikėjas, kalbantis apie praeities nutikimus, pats nuolatos abejoja jų tikrumu: „Aš tikrai nesapnavau, nors ir nesu visai tikras. O kas yra tikra šiame gyvenime? Ar aš esu aš? Ar tai tikra?“ (p. 213); „Šmėklų laivas! „Egzitas“! „Prisikėlimas“! Prisimenate? Vaiduoklis tas laivas. Kaip ir gyvenimas. Egzistuoja jis ar neegzistuoja? Buvo jis ar nebuvo? Ar viskas buvo tik sapnas?“ (p. 408)</p> <p>Sapnas tai ar ne, skaitytojui reikės nuspręsti pačiam. Ir vis dėlto žydų genocido istorija papasakota vaizdžiai, originaliai, neįprastai kandžiai. Išryškinami stereotipai, tautų skirtumai, visa tai tampa karnavalinėmis kaukėmis, kurias išvydęs (perskaitęs) šypsaisi. Hilsenrathas įrodo, kad apie skaudžius dalykus galima rašyti ne tik skausmingai.</p> <p>Rašytojas papasakos jums ne tik apie fiurerį ant Alyvų kalno, bet ir apie žydo berniuko draugystę su vokiečiu, pastarojo, jau tapusio esesininku, karjerą, vėlesnę jo odisėją, karus Izraelyje beigi daug kitų nutikimų, tikrų ir išgalvotų.</p> <p>Neieškokite antisemitizmo, ieškokite Freudo</p> <p>Šį romaną neabejotinai galima skaityti ir iš psichoanalitinio žiūros taško. Jau pradžioje Maksas Šulcas pasakoja apie jį prievartaujantį patėvį; vėliau berniukas vaizduojamas sapnuojantis kovą su motinos partneriu dėl jos meilės, taigi, išgyvenantis Edipo kompleksą. Vaikystės potyrius galima vertinti kaip tolesnių įvykių priežastis. Maksas Šulcas, nužudęs vaikystės draugą Iciką Finkelšteiną, pasisavina jo tapatybę. Vokietis tampa žydu, Maksas Šulcas tampa Iciku Finkelšteinu, elgiasi, gyvena, meldžiasi taip kaip jo vaikystės draugas ir beveik įtikina skaitytoją, kad vokiečio tiesiog nebeliko. Kita vertus, jis nuolatos prisimena įvykius, buvusius ar nebuvusius Šulco gyvenime; kartais kalba kaip „aš, Icikas Finkelšteinas“, o kartais kaip „aš, Maksas Šulcas“. Neišvengiamai norisi diagnozuoti herojui asmenybės susidvejinimą.</p> <p>Pats Šulcas, tapęs Finkelšteinu, spėlioja: „Gal turiu nevisavertiškumo kompleksą? Ir tas kompleksas būdingas visai žydų tautai? Aš klausiu savęs: ar neturiu ir iškastruotojo komplekso?“ (p. 202) Kaipgi be kompleksų, jei knygoje minimas ir pats Freudas. Be Freudo, čia sutinkame ir graiką Teiresiją, kuris, kaip byloja legendos, buvęs ir vyras, ir moteris, taigi, fikcinio asmenybės susidvejinimo įspūdis tik sustiprėja.</p> <p>Chameleoniškas herojus tampa pretekstu pažvelgti į reiškinius iš dviejų absoliučiai skirtingų perspektyvų – žudiko ir nužudytojo. Belieka mėginti nustatyti ribas tarp sapno ir realybės, egzistuojančių literatūrinėje erdvėje: „Ar viskas buvo tik sapnas?“</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2014/01/10/ieskokite-freudo/" target="_blank">www.satenai.lt</a>, 2014 01 10</p>
<p>„Kas tai ir kur tai glūdi, tas kažkas, kas padaro žmogų žudiku? Ar tai įgimta, ar tai yra genas, paveldėtas potencialas, kurį vieni turi, o kiti ne? Ar visa tai susiformfuoja spaudžiant aplinkybėms, išsivysto per konfrontaciją su pasauliu, yra išgyvenimo strategija, gyvenimą gelbstinti liga, racionali beprotybė?“ (Jo Nesbo, „Leopardas“)</p> <p><strong>Trys istorijos atsakomybės tematika</strong></p> <p>„Nagi, sakyk, kodėl pabėgai iš pamokos?“ – klausia mokytojas. „Visi bėgo, tai bėgau ir aš“ – kaltu balsu pralemena mokinys. „Na o tu?“ – jo suolo draugo teiraujasi mokytojas. „Taip pat, kadangi jau visi bėgo, tai bėgau ir aš“ – teisinasi šis. Visų likusiųjų pasiteisinimai vienodi. Suprask, kaip gi galėjome nebėgti, jei jau visi kiti taip elgėsi. Kaip būtume atrodę savo klasės draugų akyse? Kaip galėjome priimti priešingą sprendimą, kai susidūrėme su masės spaudimu ir pakibusia pasmerkimo ir patyčių grėsme, jei nuspręsi vadovautis savo galva, savo sąžine, o ne bandos instinktais.</p> <p>Antrojo pasaulinio karo metai. Nacių okupuota Lenkija. Jokūbas Kacas bėga nuo savo persekiotojų, savo buvusių klasiokų. Henekas jį pasiveja ir pakiša koją. Parpuolusį Kacą gauja ima spardyti. Spardo Henekas, spardo Rysekas, spardo ir Zygmuntas ir tik Vladekas aiškina esą nesmurtavęs prieš buvusį savo klasės draugą. Šie jo žodžiai šaižiai kontrastuoja su gaujos elgesiu. Suprask, jei spardo visi, tai spardau ir aš. Tadeuzas Slobodzianekas savo dramoje „Mūsų klasė“ puikiai perteikia tą visuotinai įsitvirtinusią nuostatą: „Prie ko čia aš? Juk darau kaip ir visi?“</p> <p>„Buvo laimė kartu bėgioti rytais, visiems kartu nuogiems stovėti po karšto vandens čiurkšle duše, dalintis siuntinius, kuriuos kiekvienas gaudavome iš namų, kiekvienas paeiliui, kartu prisiimti atsakomybę už iškrėstą išdaigą, padėti ir palaikyti vienas kitą besąlygiškai kasdieniame gyvenime, kovoti kaip vaikams, būti panašiems vienas į kitą“ – savo tekste rašo 1938 metais iš nacistinės Vokietijos emigravęs žurnalistas Sebastianas Heffneris. Savo tekste jis fiksuoja palaipsnį individo tirpsmą minioje. Šiuo vaistu, anot jo, naciai taip ilgai girdė vokiečius, kad nemaža dalis jų prarado galimybę priimti savarankiškus moralinius sprendimus. Tapo gera ir teisinga elgtis taip, kaip elgiasi visi. Minios, vadovaujamos fiurerio, elgesys tapo visuotiniu moraliniu kriterijumi, pagal kurį galėjai įvertinti savo paties elgesį.</p> <p>Kas bendro tarp šių trijų iš pažiūros visiškai skirtingų istorijų? Vieni tik bėga iš pamokų, kiti štai jau puola mušti tą, su kuriuo dar neseniai sėdėjo viename klasės suole, o treti iš pradžių mėgaujasi nekaltais pokštais, o vėliau išsirengia klusniai vykdyti fiurerio nurodymų organizuoti masines žudynes. Bendras yra elgesio pateisinimas. Tuo pateisinimu tampa minia, masė. Elgiuosi taip, kaip elgiasi visi kiti. Atsisakau būti savarankišku priimdamas moralinius sprendimus, pasikliauju mase. Siekiu liautis egzistuoti kaip savarankiškas ir atsakomybę už savo poelgius nešantis individas ir tampu tik statistiniu vienetu bandoje, diktuojančioje, kur ir kaip eiti. Apskritai bandau ištirpdyti pačią individualios atsakomybės idėją, nes ten, kur kalti tampa visi, nebekaltas yra niekas.</p> <p><strong>Kaip virstama žudiku</strong></p> <p>Visų šių trijų istorijų bendras vardiklis yra masės žmogus. Kas jis toks, kokios jo ypatybės, kaip suprasti jo mąstymą ir elgesį? Kaip dar vieną itin svarbų bendrąjį vardiklį galime nurodyti ir blogio klausimą, kuris labai rūpėjo ir pradžioje pacituotam norvegų rašytojui Jo Nesbo. Kas gi paverčia žmogų žudiku? Ar viską nulemia pati prigimtis ir žudiko ateitis įrašyta jau žmogaus genuose? Kitaip tariant, ar gali būti taip, kad žmogus iš prigimties yra blogas? O gal tai laisvo ir sąmoningo pasirinkimo rezultatas? O gal žmogus žudiku tampa prispaustas aplinkybių?</p> <p>Šiuos klausimus savo kūrinyje „Nacis kirpėjas“ nagrinėja rašytojas Edgaras Hilsenrathas. Susipažinkime iš arčiau su pagrindiniu šio romano veikėju Maksu Šulcu. Jau pačioje knygos pradžioje paaiškėja, kad tai be tėvo ir su kekše motina augęs vaikas: „Kas buvo mano tėvas, tiksliai negaliu pasakyti, bet jis tikri buvo kuris nors iš šių penkių asmenų.“ Tai žmogus, kurį auklėjo patėvis Antonas Slavickis – apgailėtinas antisemitas, aiškinęs, kad jo kirpykla yra menkai lankoma ne dėl to, kad jis šlapinasi į kriauklę, kad jo konkurentas Chaimas Finkelšteinas geriau sukasi ir moka kirpti be laiptų, o dėl to, kad žydai apkerėjo visus miestelio gyventojus ir taip pagrobė jo klientūrą. Tai buvo laikai, kai šalies istorija būdavo atmiežiama nemenka doze mitologijos, kur vyravo rasinis antisemitizmas, kurį puikiai atskleidė tas pats Maksas Šulcas jau pokario metais teigdamas, kad žydai jo šalyje buvo nekenčiami ne dėl kažkokių savo poelgių, ne dėl užimamos padėties, ne dėl skirtingos religijos, o paprasčiausiai todėl, kad yra žydai. Maksas Šulcas yra ir vaikystėje patirto smurto auka. Tačiau tai nėra pakankamos priežastys rasti atsakymą į klausimą, kodėl jis tapo masiniu žudiku.</p> <p>Maksas yra žmogus, turintis daug veidų: kirpėjo veidą, mokyto žmogaus veidą, puspročio veidą, iškrypėlio veidą, futbolininko veidą, žudiko veidą. Jis nėra iš prigimties blogas žmogus, nes taip teigdami nuvertintume patį blogio fenomeną. Suprask, dalis gimsta geri, o kiti jau nuo pat mažumės yra užprogramuoti blogiui. Maksas Šulcas gali elgtis ir gerai, ir blogai. Vieną dieną vilkėdamas SS uniforma jis be gailesčio gali suleisti mirtiną fenolio dozę nekaltam vaikeliui ir taip pasmerkti jį myriop. Po kurio laiko jis „Egzito“ laive, plaukiančiame į tuometinę Palestiną, prisidengęs svetima Iciko Finkelšteino pavarde, jau leidžia vaikams vitaminus. Vieną dieną jis yra koncentracijos stovykloje dirbantis masinis žudikas, o po kurio laiko jau gerbiamas kovotojas už žydų tautos laisvę. Maksas Šulcas – žmogus chameleonas.</p> <p><strong>Mušk, kad nebūtum mušamas...</strong></p> <p>Prisitaikyti, štai kokia jo gyvenimo filosofija. „Ar ne tam gerasis Dievas išrado nekaltybę, kad ji būtų sutrypta... čia, Žemėje? Ir argi silpnieji ir bejėgiai neužklumpami iš netyčių, neparmušami pagaliais, neišprievartaujami, neišniekinami, neišbarškinami per subinę stipriųjų? Tam tikru momentu tiesiog nepašalinami? Ar taip nebūna? O jei būna... tai kodėl jūs sakote, kad Maksas Šulcas paisto niekus?“ – skamba masinio žudiko monologas, kuris atskleidžia, kad vienintelis tokio chameleoniško individo tikslas yra žūtbūt atsidurti stipriųjų gretose. Geriau jau pačiam mušti, o ne būti mušamam, geriau prievartauti, o ne būti prievartaujamam.</p> <p>Romane „Nacis kirpėjas“ vaizduojamas pasaulis, kuris vadovaujasi Kalno pamokslu. Ne, ne tuo, kurį išsakė Jėzus laimindamas vargdienius, liūdinčiuosius, romiuosius, alkstančius ir trokštančius. Tai ne tas pamokslas, kuris skatina mylėti savo artimą, jį užjausti, ištiesti ranką. Tai visai kitas pamokslas, kurį išsakė Adolfas Hitleris šaukdamas, kad palaiminti yra stiprieji, nes jie karaliaus žemėje. Ir teigė jis, kad nė nuostata akis už akį, dantis už dantį nebėra pakankama, tad dabar už vieną akį tariamam skriaudikui reikia išlupti dvi, už vieną dantį – išmušti visus. Autoriaus nuoroda į religiją čia nėra atsitiktinė, nes juk nacizmas kaip toks buvo kvazireliginė ideologija su savo viešpačiu fiureriu ir jo griaudėjančiais pamokslais, su savo apeigomis, savo nelabaisiais, kuriuos reikia sunaikinti. Kaip atskleidžia jau pokario metais Maksą Šulcą kankinanti senė Veronja, tai buvo ideologija, žadėjusi išrinktiesiems, kad jie bus dievai. Ir elgėsi naciai taip lyg iš tikro būtų dievai. Būtent todėl Veronja ir teigia, kad nėra nieko malonesnio kaip keršyti tam, kuris buvo dievas, o dabar yra niekas.</p> <p>Tai pasaulis, kuriame vyrauja nuosmukio kultūra, kur Zweigas, Dostojevskis ar Mocartas tėra tik fasadas, pridengiantis ištvirkimą, moralinę degradaciją. Maksas Šulcas – šio pasaulio dalis, veikėjas, kuris tokiomis sąlygomis jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Po karo jis pasigviešia nužudyto vaikystės bičiulio Iciko Finkelšteino tapatybę. Tapatybę žmogaus, kurį pats nužudė šūviu į nugarą – tam, kad nereikėtų žiūrėti į akis. Juk žudyti galbūt ir nesinorėjo, tačiau negalėjai išsiduoti, kad turi draugų žydų, ypač jei tavo paties išvaizda neatitinka arijų standarto. Juk ir pats gali būti palaikytas priešu. Tad Maksas Šulcas žudo, žudo tarsi robotas, atliekantis užprogramuotą mechaninę funkciją. Nors, aišku, jis nėra robotas, nes nebuvo užprogramuotas, o pats laisva valia pasirinko žudyti. Jis žudo, o po karo staiga pats apsimeta žydu – nunaikina SS tatuiruotę ir išsitatuiruota Aušvico kalinio numerį. Visai tai tik todėl, kad žydai laimėjo karą. Juk reikia būti nugalėtojų pusėje.</p> <p><strong>Laisvė tarnauti blogiui</strong></p> <p>Jau pokario metu Maksas Šulcas pats sau bando atsakyti į klausimą, kodėl gi tapo masiniu žudiku. Juk jis nebuvo apsigimęs antisemitas, vaikystėje netgi atstovavo žydų, o ne vokiečių futbolo komandai. Gal dėl visko kaltos geltona ir juoda lazdos, kuriomis buvo mušamas? Gal kaltos tos rankos, kurios tomis lazdomis mojavo? Juk dėl to kilo noras kažkam atsikeršyti, atsiteisti už patirtą skausmą. „Tačiau taip smarkiai ir be saiko aš niekada nebūčiau galėjęs tvatinti ta lazda arba lazdomis... jeigu ne įsakymas. Įsakymas, kuris liepė: tvok!” – prisipažįsta Maksas Šulcas. Jis prisipažįsta buvęs tik smulki, baikšti, spurdanti žuvelė, kuri galėjo tvoti tik kažkam leidus. Ir tas leidimas buvo duotas. Tuomet, kaip puikiai atskleidžia tūlas vokiečių kalbos mokytojas Zygfridas fon Zalcštangė, mušti silpnesniųjų pakilo bankrutavę asmenys, įvairiausi skystablauzdžiai ir šiknalaižiai, kuriems nepavyko prasimušti ir kurie dėl to kaltino visus aplink tik ne patys save, pakilo tie, kuriems kadaise buvo užvažiuota per labuonę, kad trenktų atgal, pakilo visi, kurių kojos buvo per ilgos ar per trumpos, pakilo iškrypėliai ir impotentai. Trumpai tariant pakilo visi, kurie buvo pritvinkę neapykantos, tačiau buvo per silpni ir baikštūs veikti patys. Reikėjo vado, kuris atsistotų prie altoriaus ir suteiktų leidimą mušti ir skriausti. Leidimas buvo gautas ir galiausiai dauguma kaip ir Maksas Šulcas po pralaimėto karo vapėjo: „Niekada nebuvau antisemitas. Aš tik dariau kaip kiti.“</p> <p>Tai – pamatinė masės žmogaus nuostata, susiejanti Maksą Šulcą ir gausybę anoniminių žuvelių, įsijungusių į žudymo mašinos aptarnavimą, su teksto pradžioje minėtomis istorijomis ir jų veikėjais. Viktoras Franklis kadaise yra rašęs, kad iš žmogaus negalima atimti vieno dalyko: laisvės priimti moralinį apsisprendimą vienos ar kitos gyvenimo situacijos atžvilgiu. Maksas Šulcas ir daugelis kitų į jį panašių bando įpiršti, kad jie tokio sprendimo priimti negalėjo, kad jie buvo priversti tarnauti blogiui, nes priešingu atveju būtų atsidūrę priešingoje barikadų pusėje. Jie teisinasi tuo, kad elgėsi pagal tuomet galiojusius įstatymus. Tai – demagogija. Sprendimas elgtis taip, kaip elgiasi kiti, taipogi yra moralinis apsisprendimas. Tai – moralinis apsisprendimas, kuriuo nusimetama atsakomybė, kuriuo išsižadama savo asmenybės ir tampama masės dalele, klusniu blogio tarnu. Tarnystė blogiui, kaip ir apsisprendimas siekti gėrio, nėra pasyvus susitaikymas su neišvengiamybe, tai aktyvus ir sąmoningas apsisprendimas.</p> <p>Savo ruožtu kelias didelių moralinių kompromisų link prasideda nuo mažų nuolaidų. Vienintelė užkarda tam – ugdyti savarankišką, morališkai tvirtą asmenybę, kuriam aplinkinių elgesys nebūtų kriterijus, kuris suprastų, kad moralinės normos glūdi jo sieloje, o ne išorinėje aplinkoje.</p> <p><strong>Bausti ar išteisinti?</strong></p> <p>Gyvenimo pabaigoje Maksas Šulcas, o tuomet jau apsimetėlis Icikas Finkelšteinas, bando pabėgti nuo slegiančių sąžinės priekaištų. Susitikimas su teisėju Volfgangu Richteriu yra tarsi simbolinis jo teismas, kurio pabaigoje nuskamba nuosprendis „nekaltas!“. Suprask, nekaltas todėl, kad tokiam nusikaltimui nėra adekvačios bausmės, kad nužudytiesiems gyvybės jau nebegrąžinsi, kad pats negali būti pakartas dešimt tūkstančių kartų. „Nėra man tokios bausmės, kuri galėtų patenkinti mano aukas“ – teigia masinis žudikas Maksas Šulcas. Tai dar vienas tipinis masės žmogaus bruožas – bet kokia kaina pateisinti savo veiksmus, išsisukti nuo atsakomybės. Tačiau juk bausmė nėra tam, kad būtų patenkintos aukos, nes net ir vienos pražudytos gyvybės niekada nepavyks grąžinti, bausmė yra tam, kad būtų griežtai ir nedviprasmiškai deklaruota – toks elgesys, nukrypstantis nuo visuotinių moralės normų, negali būti toleruojamas, o taip besielgiantis paprasčiausiai turi būti izoliuojamas, atskiriamas nuo bendruomenės, įsipareigojusios konkretiems moraliniams idealams. Makso Šulco ar bet kurio kito į jį panašaus asmens išteisinimas, kaip teigia, pats masinis žudikas, yra pasišaipymas iš Dievo ir pasaulio, pasišaipymas iš teisingumo. Jei negalime apginti pamatinių žmogaus teisių, tai ko verta visa teisingumo sistema?</p> <p>E. Hilsenratho knyga yra tarsi perspėjimas apie tai, kad tokių veikėjų kaip Maksas Šulcas pasaulyje netrūksta. Tačiau neturime pulti dairytis aplinkui, o visų pirma turime pažvelgti į veidrodį, kaip kad knygos pradžioje žvelgė ir Maksas Šulcas. Ką matome? Ar neatpažįstame savyje to masės žmogaus, kuris dėl visko kaltina kitus, kuris skuba elgtis taip, kaip elgiasi kiti, ir būtent bandos elgesyje atranda pateisinimus savo nusižengimams. Ar matome žmogų, įsipareigojusį siekti dorybių, ar tiesiog tą, kuris moralę sutapatina su laiko dvasia ir išpažįsta, kad tai, kas teisinga šiandien, ryt, o juo labiau poryt, jau bus atgyvena, tereikia būti apdairiam ir atsistoti į gretas tų, pagal kurių dūdelę šiandien šokama? E. Hilsenrathas perspėja – masinis žudikas Maksas Šulcas gali glūdėti kiekviename iš mūsų. Tik tą suvokę galime su tuo kovoti. Beje, apie tai, tiesa, savaip yra perspėjęs tiek Zygmuntas Baumanas, tiek Hannah Arendt.&nbsp;</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-12-02-donatas-puslys-nacis-kirpejas-blogio-anatomija-pagal-e-hilsenratha/110816" target="_blank">www.bernardinai.lt</a>, 2013 12 02</p>
<p>Apie šį romaną turbūt pakaktų pasakyt, jog šis kūrinys dabar ne vien vokiečių kritikų vertinamas labiau už G. Grasso „Skardinį būgnelį“. O pastarasis gi – irgi šelmių romanas – &nbsp;ilgus dešimtmečius buvo moderniojo vokiečių romano matas. Kaip teigiama, Edgaro Hilsenratho satyra dar kandesnė, lakoniškesnė, šmaikštesnė. Ir kontroversiškesnė. &nbsp;Pirmąkart romanas buvo išleistas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1971 m. ir tik po penkerių metų – Vokietijoje. Baimintasi, kad satyros apie SS ir žydus autorius, nepaisant to, kad pats yra žydas, gali būti apkaltintas antisemitiškumu, kadangi žydų gyvenimas gete pristatomas ne vien iš gerosios pusės. Skaitydami pastebėsime, jog romane „Nacis kirpėjas“ itin savitai, nevengiant juodo humoro, sykiais net makabriškai vaizduojamas holokaustas ir pasakotojo gyvenimas. Žydiško humoro sklidiname romane pasakojama apie ariją Maksą Šulcą – neaiškios kilmės ir anaiptol nearijiško ūgio ir išvaizdos tipą, mėgdžiojantį savo vaikystės draugą žydą Iciką Finkelšteiną. Pastarojo pavyzdžiu sekdamas Maksas ima mokytis Iciko tėvo Chaimo kirpykloje. Tuomet užklumpa juodasis Vokietijos laikotarpis: pradedami žudyti žydai, ir Maksas tampa uoliu egzekutoriumi, žudančiu, kai tiktai jam įsakoma. Trečiajam Reichui žlugus, Makso imama ieškoti, tačiau, buvusių nacių padedamas, jis virsta žydu. Vizualiai jis išties – kaip iš akies trauktas žydas. Izraelyje Maksas tampa sėkmingu kirpėju, puikiai įsikuria, kovoja už Izraelio valstybę ir vėl be skrupulų žudo. Miršta sulaukęs gilios senatvės, gerbiamas kaip nacionalinis Izraelio didvyris. Tokios šio personažo pervartos lietuvių skaitytoją tikriausiai privers pergyventi pačius prieštaringiausius &nbsp;jausmus.<br /> Edgaras Hilsenrathas gimė Leipcige, holokausto metus praleido Mogiliovo-Podolsko gete, paskui gyveno Rumunijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, JAV, dabar Berlyne. Rašytojas yra Döblino, Nossacko, Feuchtwangerio, Armėnijos nacionalinės ir kitų premijų laureatas. Lietuviškai 1994 m. pasirodė jo knyga „Maskvos orgazmas“, 1995 m. „Pasaka apie paskutinę mintį“. „Nacis kirpėjas“ išverstas į 16 pasaulio kalbų.</p> <p>Žurnalas „Valstybė“</p>
<p>Radijo&nbsp;laidos „Skaityk su Ugniumi Butkumi“ garso įrašas – <a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityk-su-ugniumi-butkumi-2013-10-18-2/" target="_blank">E. Hilsenrath „Nacis kirpėjas“</a></p>
<p>Edgaro Hilsenratho, žydų kilmės vokiečio rašytojo, kūryba pasaulyje plačiai žinoma. Tarptautinį pripažinimą jam atnešė romanas „Nacis kirpėjas“, laikomas vienu kontroversiškiausių kūrinių apie Holokaustą ir išverstas į šešiolika kalbų. Šį rudenį Lietuvos knygynus pasiekė ir lietuviškasis romano leidimas (iš vokiečių kalbos išvertė Teodoras Četrauskas, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), o lapkričio mėn. planuojamas ir knygos pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje.</p> <p>Kodėl romanas kontroversiškas? Pirmiausiai jis buvo išleistas 1971 metais JAV ir tik po gero penkmečio Vokietijoje, nes bijotasi, kad satyros apie SS ir žydus autorius gali būti apkaltintas antisemitiškumu, nepaisant to, kad pats yra žydas... Romanas pradedamas žodžiais „Aš esu Maksas Šulcas“, ir toliau šis personažas pasakoja makabrišką savo gyvenimo odisėją, nevengiant satyros, juodo humoro, neįprasto holokausto vaizdavimo.</p> <p>Pasakotojas Maksas Šulcas – nacis, buvęs esesininkas, dalyvavęs žydų žudynėse, – pasinaudoja savo nužudytos aukos, vaikystės draugo žydo Iciko Finkelšteino, dokumentais, perima jo tapatybę ir istorijai pakrypus naciams nepalankia linkme, kaip žydas pabėga į Izraelį, ten gyvena ir dirba kaip puikus kirpėjas, netgi sulaukia pagarbos kaip nacionalinis karo didvyris... Nes šis chameleoniškas vaidmuo tęsiasi toliau – naujasis Icikas dalyvauja kovose už Izraelio valstybę, vėl žudo. Miršta sulaukęs gilios senatvės, didžiai gerbiamas didvyris.</p> <p>Taigi prieš skaitytojo akis veriasi daugiaveidis, daugialypis charakteris. Makabriška, šiurpinanti ir juodojo humoro nestokojanti istorija pasakojama talentingo žydų kilmės rašytojo. Knyga išsiskiria nepakartojamu žydišku humoru ir meistryste, šiurpina ir juokina, čia daug kandžios ir šmaikščios satyros. Tai vienas kontroversiškiausių romanų apie Holokaustą.</p> <p>Edgaras Hilsenrathas gimė 1926 metais Leipcige, 1938 metais šeima persikėlė į Rumuniją, tačiau neišvengė geto, koncentracijos stovyklos Ukrainoje. Su pirmu pabėgėlių traukiniu išvyko į Palestiną, vėliau gyveno Izraelyje, Prancūzijoje, JAV, dabar gyvena Vokietijoje, Berlyne. Apdovanotas A. Dublino, H. E. Nossacko, L. Feuchtwangerio, J. Wassermanno ir kitomis literatūrinėmis premijomis. Lietuvių kalba yra išleistos jo knygos „Maskvos orgazmas“ ir „Pasaka apie paskutinę mintį“.</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €