2013 08 16 Rimvydas Stankevičius. M. K. Čiurlionio publicistika

Neseniai knygynų lentynas pasiekė galbūt solidžiausio šios srities specialisto profesoriaus Vytauto Landsbergio parengtas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas visų didžio Lietuvos dailininko ir talentingo kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio periodikoje skelbtų straipsnių rinkinys, kuris taip ir vadinasi: „M.K.Čiurlionis. Straipsniai“.
Nors tokio pobūdžio šio lietuvių genijaus palikimas (ypač turint omeny, kad M.K.Čiurlionis dėstyti savo mintis raštu ne itin mėgo, o lietuviškai rašyti apskritai nemokėjo) nėra gausus, nors kai kurie knygoje publikuojami straipsniai lietuvių publikai jau žinomi ir iš kitų šaltinių (regis, randami ir ankstesnėse prof. V.Landsbergio M.K.Čiurlionio kūrybą analizuojančiose knygose), o kiti pasirašyti kolektyviai arba apskritai anoniminiai, tokią knygą turėti, dar kartą ir dar kartą perskaityti kiekvienam lietuviui yra pravartu.
Bent jau tam, kad neįmantria, bet itin emociškai paveikia M.K.Čiurlionio kalba kiekvienam dar kartą būtų primintas neseniai tautą savy pačiuose aptikusių ir visai jaunutę valstybę kūrusių žmonių entuziazmas, bekompromisis tikėjimas savarankiška, turinčia ką saugoti, kuo didžiuotis ir ką kitiems pasakyti autentiška mūsų kultūra, tautos dvasia ir jos ateitimi - nesvarstytinai svarbesne už kiekvieno mūsų galimybes asmeninei laimei pasiekti.
„Ir mes, jeigu norime greičiau pirmyn žengti, jeigu mums malonus skubesnis tautinis ir kultūrinis pakilimas, turime neatsižadėti nė vieno pragumo, nė vieno jau kitų išbandyto kilimo įrankio“, - rašo M.K.Čiurlionis, tą „pragumą“ suvokdamas, kaip Tautos Namų - visų menų štabo - kūrimą, kaip po visą pasaulį išsiblaškiusių lietuvių dailininkų sukvietimą į Lietuvių dailės parodą, tarsi bendras vardiklis sujungusią kultūrines tautos pajėgas, kaip Dailės draugijos muzikalinį konkursą, nuveikusį tą patį vienijimo darbą tarp lietuvių kilmės kompozitorių, kaip muzikos ir dailės kritikos pirmųjų želmenų mūsų krašte puoselėjimą, meno kokybės kriterijų įtvirtinimą visuomenės sąmonėje...
„Su lietuvių muzika kitoniškai yra: nėra dar jos, o kas yra, tai tarytum apžavėtas turtas, ir norint juo naudoties reikia žinoti burtų žodį, reikia būti pašauktam. Tas turtas guli mūsų dainose, nejudintas mažne, laukdamas pašauktųjų, tikrų darbininkų, lietuvių muzikos įsteigėjų <...>
Štai kelias, kuriuo turi eiti ir plėtoties lietuvių muzika. Mūsų liaudies dainos taip gražios ir originalinės, kad reikia tik sugebėti pamilti jas ir imtis jų - suprantamas dalykas, reikia dar žinojimo ir talento, bet talentą Lietuvoje ne taip sunku surasti, o mokslo įgis kiekvienas, kurs norės ir darbo nebijos <...>
Paimkime kokį nežinomą Lietuvos kampelį. Tokia liūdna lyguma, mažos kalvelės kur-ne-kur stūkso, čia kadugys išsikerojęs, ten palinkusi sena koplytėlė su Viešpaties Jėzaus kančios paveikslu; prie jos šalies glaudžiasi beržas ir tartum visomis šakelėmis ašaroja. Aplinkui, kur pažvelgsi, žemė žalia pušų juosta apjuosta, tyla ir pilku dangumi pridengta. Ir štai iš tolo, iš už kalnelių atskrenda daina: „Oi, giria, giria, girele žalioji“... Ir plaukia jautri gaida, ir atsiremia į žaliąją girią - ir į pilkąjį dangų. Plaukia niekieno nemokyta, tiesiai iš širdies, ir žadina kažkokį keistą ilgesį, kažką amžina primena. Eikit ir pasiklausykit, o kas nėra tikras, ar jis lietuvis, tai dainos klausydamas ir tą pajus. Pajus ir dar daugiau - sužinos, kad yra žmogus, kad siela jo graži kaip baltasis aniuolas“.
Štai kokią Lietuvą kūrė M.K.Čiurlionis, štai apie kokią svajojo savo publicistiniuose kūriniuose. Todėl manau - mums, sekliuose žemiškuose reikaluose prapuolusiems žmogučiams, tolydžio pradedantiems pamiršti, ką išties reiškia žodis „Lietuva“, šiandien perskaityti šią knygą gyvybiškai svarbu.

www.respublika.lt, 2013 08 16