2014 03 Julius Keleras. Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba

Ši knyga – iš akivaizdžios aistros atsiradęs kūrinys, nors a priori lyg ir galima būtų pamanyti, jog tai – vienas iš apgalvotų, numatytų, ir galbūt kažkokių išorinių institucinių jėgų primestų, literatūros tyrėjo projektų, kuriam vidinis rašančiojo poreikis nėra privalomas, o tik, kaip tai neretai įvyksta, dėl kurių nors priežasčių, inscenizuojamas. Valdas (dažniausiai jis, šios knygos autorius – poetas ir kritikas – taip būdavo vadinamas) šią knygą rašė kaip emocionaliai ir intelektualiai įkvėptą, motyvuotą eilėraštį, puikiai jausdamas įvairiopus ryšius su savo objektu – populiariuoju poetu Pauliumi Širviu ir visai nesivildamas publikos komplimentų. Užtat ši monografija taip lengvai skaitoma – joje mokslinis žargonas naudojamas minimaliai, tūlą skaitytoją kartais varginančios kūrybos analizės čia nedaug arba ji grakščiai siejama su antrojo pasaulinio karo subrandintu jos herojumi. Pauliui Širviui, mėgtume mes jį ar ne, kaip retam kitam tinka herojaus epitetas. Tai iš karo grįžtantis ir taurumo nepraradęs Odisėjas, kuriam negailestingo vyriškumo pratybos paliko ne vien ryškų pėdsaką: jos šio poeto gyvenime tapo esminiu egzistencijos matavimo instrumentu („pokarinėje Lietuvoje poetas tebegyveno laikydamasis vien karo įstatymų ir tai buvo nesuderinama su gyvenimu šeimoje“, p.248). Paulius Širvys – poetas, karys, vyras, žmogus. Šitie asmenybės labirintai intriguoja Valdą Kukulą, tačiau labiausiai knygos autoriui rūpi ne tiek monumentalizuoti kultinį kelių kartų poetą Paulių Širvį, kiek paaiškinti ir išsiaiškinti, kokiais tarpukario ir pokario keliais jis atėjo į tuos klasika tapusius aštuoniasdešimt eilėraščių. Turbūt nereikia sakyti, kad Pauliaus Širvio poetinė kalba yra suprantama ir šeštaklasiui, ir garbiam senoliui, ir bet kuriam lietuviškai mokančiam skaityti žmogui, nublokštam į atokiausią pasaulio pasvietę. Tai, kas verčia jo žodžius poezija, verčia ir mus domėtis jo biografija, liudininkų atsiminimais bei legendom.

2014 03, žurnalas „Valstybė“