Iš natūros

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Iš natūros

Iš natūros
-31%
Iš natūros Iš natūros Iš natūros Iš natūros
Autorius: Justinas Marcinkevičius
Sudarytojas: Valentinas Sventickas
Prekės kodas: 9789986397809
Pavadinimas Iš natūros
Žanras eilėraščiai
Metai 2013
Psl. skaičius 119
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-780-9
Išmatavimai 16.3 cm x 17 cm x 1.6 cm
Kaina: 5.79 € 4.00 €
Kiekis:  

Anksčiau neskelbtų eilėraščių rinkinys

Šioje knygoje – populiaraus poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) eilėraščiai, lig šiol nespausdinti jo rinkiniuose. Parinkti iš autoriaus rankraščių.

Po Justino Marcinkevičiaus mirties (2011 metų vasario šešioliktoji) ant jo rašomojo stalo buvo naujų eilėraščių pluoštas. Buvo sąsiuvinių ir aplankų su rankraščiais. Iš jų parinkti eilėraščiai šiai knygai. 

Iš „Pratarmės“:

Literatūros palikimo sąvokos archyvinis skambesys netinka šiai knygai apibūdinti. Nes tai, kas čia spausdinama, yra nauja – Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) lyrikos rinkiniuose lig šiol nespausdinti eilėraščiai, visų pirma parašytieji po paskutiniosios knygos išleidimo.

Svarbiausi publikacijų šaltiniai – po Just. Marcinkevičiaus mirties (2011 metų vasario šešioliktoji) ant jo rašomojo stalo buvęs naujų eilėraščių pluoštas; poeto kūrybinio darbo kambaryje rasti aplankai ir sąsiuviniai su rankraščiais ir mašinraščiais, kuriuos peržiūrėti knygos sudarytojui patikėjo poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė. 

Knygos pavadinimas – „Iš natūros“ – pasirinktas įsidėmėjus paskutiniųjų Just. Marcinkevičiaus poezijos publikacijų žurnaluose „Metai“ ir „Santara“ vienodą antraštę. 

Susiję leidiniai



<p>Valentino Sventicko rūpesčiu Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleisti paskutiniai Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai –­ „Iš natūros" (2013). Toks pavadinimas jau buvo pasirodęs publikacijose, paties poeto pasirinktas, tinkamas pavadinti tam, ką paskutiniaisiais gyvenimo metais darė. Kas ta natūra, kas vadinama šiuo lotynišku žodžiu? Gamta, žmogaus prigimtis, tikrovės objektai priešais akis, norinčias piešti, aprašyti ar kaip kitaip pavaizduoti. Ką akys, veikiančios kaip dvasios įgaliotinės, pamato, išskiria iš ribuliuojančio vaizdyno. Iš natūros, bet jau ir už natūros – atvejis iš fragmentų „Neišdygę eilėraščiai":</p> <p><em>užsinorėjau duonos<br /> temstančia ranka atsilaužiau<br /> akimirkai pasirodė<br /> kad laikau visą gyvenimą<br /> tai buvo tamsoje</em></p> <p>Poeto apie knygą dar galvota, po mirties ant darbo stalo liko aplankų, sąsiuvinių su rankraščiais ir mašinraščiais. Genovaitė Marcinkevičienė leido jais naudotis. Knygos sudarytojui, rankraščių skaitytojui, tekstų tikrintojui tie aplankai, sąsiuviniai liko spalvoti. Spalvų paletė: žalia, balta (tai „Dienos drobulės" aplankas), jūros spalvos, ruda, mėlyna. Tiksli Justino Marcinkevičiaus pasaulėvokos paletė: žemės (žalia, ruda), vandens (jūros spalva, mėlyna), sniego.</p> <p>Laikas, lyg atitekantis iš „Dienos drobulės" (2002), „Naktį užkluptas žaibo" (2008), iš to, kas dar buvo rašoma jau po šių knygų. Laikas po 2011 metų vasario šešioliktosios. Ir dar iš anksčiau, kai eilėraščiai likosi, laukė savo vietos.</p> <p>Gamta, žmogaus prigimtis, tikrovės daiktai, reiškiniai, objektai. Kartais regimi tiesiai, aiškiai, mylimai, kartais su rūpesčiu, ironija. Kad natūros objektai didėtų, į juos žiūrintis, juos matantis turi mažėti, kratytis jau turimų reikšmių.</p> <p>Pirmasis eilėraštis:</p> <p><em>atsikėliau blogos nuotaikos<br /> gal koks sapnas buvo užkliudęs<br /> neatsimenu koks, aišku – blogas<br /> tai ir krinta viskas iš rankų<br /> ką bepaimčiau ką bepagalvočiau.<br /> sakau atidėsiu gyvenimą kokiam pusdieniui<br /> gal pasitaisys<br /> atidėjau o jis vis tiek eina<br /> eina ir eina<br /> nepasitaisydamas</em></p> <p>Žvilgsnis atidus ir aštrus, skirsto ir jungia, dar leidžia naujai, netikėtai prieiti prie kalbos, prie jos dvilypio kamieno: „kalba saugo ir gina", bet ir tamsi priemenė „kalboje ir tikrovėje". Dviguba skirtis ir suvokiant silpnybę: pasigailėk manęs, „kad užsiauginau tave galingą" („išblyško beržynėlis kaip ligonis"). Melodijos pagava, kai eilėraštis tiesiog pasirodo, atsitinka: „... lyg žuvys buvo mintys priartėję, / lyg skimbtelėjo dievo gitara" („įsiremi į stalą..."). Gili refleksija, norinti išlikti paviršiuje, lyg įsirašyti į tradicinius vaizdinius: „Šįvakar dangus juodut juodutėlis / nelengva būtų eiti į jį / netgi baisu..." („Šįvakar"). Yra aštrios ne tik egzistencinės, bet ir politinės ironijos („Ironiškai žiūrint").</p> <p>Yra meistro ketureilių („Kartu su manimi ir mano dievas seno"), gerų dvieilių ir trieilių. Gyvų frazių. Neatsakomų klausimų – ir iš tylinčių, neklausiančių situacijų: „ką daryti / kad lapai gelsta ir krinta / tai taip įprasta / bet vis dėlto / ką daryti" („Neišdygę eilėraščiai").</p> <p>Yra skirtingų redakcijų, variantų, sudarytojo rūpestingai sužiūrėtų. Įdomu sekti, kas dar galėjo keistis, kaip.</p> <p>Yra „Kalėdų atvirukas": „...gimstantis, tik gimstantis teisingas."</p> <p>Yra ciklas „Biblijos motyvas" su epigrafu iš Jobo knygos: „Sidabrą padalins nekaltasis", iš 1990 metų, o nespausdintas, turėtų priklausyti svarbiesiems Justino Marcinkevičiaus tekstams. Įdomus ciklas „Belaukiant", posmas, kuris galėtų praversti ir nihilizmo filosofijai:</p> <p><em>Ne.<br /> nereikia vis kartot, kad viskas, jeigu visko pilnas tiktai niekas.<br /> Tu iš jo<br /> tik liejies per kraštus.</em></p> <p>Kaip ir užtenka, kad eilėraščių knyga būtų.</p> <p>Kad pajustum, koks žemesnis, koks duslesnis yra kalbančiojo balsas – lyg iš kažkur giliai; jau ne pats pasiekia, o yra pasiekiamas.</p> <p>Maždaug iki 1990-ųjų Justino balsas – gražaus, aksominio tembro, aiškus, grynas. Vėliau, maždaug nuo „Žingsnio", – vis lėtesnis, duslesnis, atsargesnis. Kartais atrodo, kad ir pats juto tą giliai viduje pasikeičiantį balsą – kalbą jau iš nutilimo, lyg iš kokio atsitrenkimo į dugną.</p> <p><em>Gal:<br /> nutildamas atsitrenki į dugną<br /> išgirsti visai kitokią kalbą,<br /> supranti ją,<br /> bet nepajėgi ištart.<br /> „Belaukiant"</em></p> <p>Taip: tildama sąmonė atsitrenkia į dugną, išgirsta visai kitokią kalbą.</p> <p>Tai – pranešimas.</p> <p>Pranešimas iš paskutiniųjų poeto patirčių.</p> <p>Bet kodėl atrodo, kad ta visai kitokia kalba liko neatverta. Neatverta, nepajėgta, nesuskubta ištarti. O gal ir atsisakyta ištarti. Iki paskutinės šviesios minutės pats sau draudė tą ištarimą, tik teisinosi, kad nepajėgia.</p> <p>Tikriausiai laikėsi to, ką buvo užsibrėžęs kaip savo gyvenimo moralinę programą.</p> <p>O gal dar ne viskas atverta.</p> <p>Gal dar likęs koks aplankas.</p> <p>* * *</p> <p>Bet ne. Nebe. 2014 metų vasario 4 dieną, sunkiai sirgusi, mirė Genovaitė Marcinkevičienė, Kėdainių krašto ūkininkų dukra, mokytoja. Ištikimoji. Ištikimųjų, patikimųjų genties. Jaunystėje – švytinti; Justino pirmiausia atpažinta iš išspausdintos nuotraukos. Retas yra šis žmonių švytėjimas, dvasinės galios ženklas. Galėjo ilgai slaugyti tėvus, beveik šimtamečius, galėjo padėti Justinui. Pajėgė nesiskųsti.</p> <p>Tuos trejus metus, kuriuos dar gyveno po Justino mirties, paskyrė jo atminimui. Darė viską, ką reikėjo, dalyvavo. Paskutinis apsilankymas Važatkiemyje, kur praėjusią vasarą kraštiečių rūpesčiu atidengtas poeto atminimo akmuo: šviesi, bet jau perkeista ligos, sėdėdama ant suolo, nuleido ranką, ir į Važatkiemio žolę nukrito jungtuvių žiedas... Lyg ir viskas, ką turėjau Justinui padaryti, – atsisveikinant ištarė.</p> <p>Paskutiniame pokalbyje per Kalėdas tyliu balsu – mane palaiko Justinas. Nepagydomai sirgo, viską žinojo, o kantriai, viską numatydama dirbo, tvarkė. Žinojo, kad saugiausias Justinas bus prigimtojoje žemėje, atidavė Prienams biblioteką, dabar jau Justino Marcinkevičiaus vardo. Džiaugėsi, kad prieš tai Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojai padarė profesionalų knygų aprašą. Paskutinis rūpestis, su kuriuo ir išėjo, kovo 10 diena, Justino gimtadienis, kaip jis praeis, kas dalyvaus, kas nuvažiuos į Prienus.</p> <p>Savo aštuoniasdešimtmečio vakare Lietuvos Mokslų akademijos salėje Justinas Marcinkevičius skaitė jaunystės eilėraštį, parašytą 1954 metais:</p> <p><em>Genutei<br /> Saulė leidos.<br /> Pluoštas spindulių<br /> tiesiai tiesiai<br /> į akis man švietė, –<br /> ir tavęs,<br /> ateinančios keliu,<br /> negalėjau<br /> niekaip įžiūrėti.</em></p> <p><em>O paskui<br /> mes ėjome kartu.<br /> Tu juokeis:<br /> – Manęs nepastebėjai!</em></p> <p><em>– Aš ėjau prieš saulę,<br /> o juk tu –<br /> man seniai<br /> su saule susiliejai.</em></p> <p>Tokia yra meilė. Arba ištikimybė. Iki ribos ir už jos. Kas liktų kultūrai, menui, jei jų nebūtų?</p> <p>Kas liktų žmogui?</p> <p>Iš ko ir kaip susidarytų tas branduolys, kuris maitina ir sielą, ir lyriką? Justino Marcinkevičiaus meilės elegijos – galiausiai penkios. Trys eilutės iš „Trečiosios meilės elegijos":</p> <p><em>Jie siūlys tau visai ne tą pasaulį,<br /> ir bus sunku atsisakyti. Bėk<br /> čionai, į mūsų žemę, Euridike!</em></p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2014-02-14-nr-3461/1518-knygos/2368-viktorija-daujotyte-paskutiniai" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 02 14</p>
<p>Priglaustą naująją Justino Marcinkevičiaus poezijos rinktinę „Iš natūros“ pradžioje norėjosi sumaišyti su „Carmina minora“ (2000) – kita dailia to paties formato poeto knyga, kurios leidime taip pat regimi rašysenos įspaudai. Joje poetas tarsi sau nebūdingas – itin taupus, intymus, prabilęs be žinomos simbolikos ir kreipimosi mūsų vardu. Naujojo leidinio „Iš natūros“ užmojis irgi kuria nedidelę prielaidą, kad joje gali slypėti kas nors poetui neįprasto. Bet tai tebus smalsumo išprovokuota paklaida, nes rinktinė – pomirtinė, tad ne poetas, bet jos sudarytojas Valentinas Sventickas skaitytojui suteikia progą priartėti prie to, kas intymu (nes liko nepublikuota), akcentuoja ne palikimo svarbą, bet intriguojamą teksto naujumą.<br /> Ši knyga nenutolsta nuo rašytojo kaip pagarbos vertos veiklos sampratos, nes medžiaga jai tapo pripažinto poeto rankraščiai, dar „neišdygę eilėraščiai“ – kas rasta privačioje, specifinėje erdvėje – ant kūrėjo darbo stalo, o sykiu susiejama su paskutiniosiomis publikacijomis spaudoje. Veiklos svarba išryškėja ir vizualiniame knygos plane (pateikiamos sąsiuvinių, užrašinių, kurių spalvos motyvuoja knygoje vartojamus trumpinius, nuotraukos, darbo vieta, knygų lentynos), priartinama it literatūriniuose butuose-muziejuose. Sprendimas yra tiesiog tikėtinas (būtent tokioje aplinkoje nesunku įsivaizduoti bet kurį literatūros klasiką), o knyga išties maloni akiai, mums perteikia tvarkos, šeimyniškumo ir jaukaus buitiškumo akcentą, beje, kokio tikriausiai iš visuomenės asmens lauktume. Visgi „Iš natūros“ man pasirodė tokia knyga, kurią norėtųsi vadinti galimybe: ji prisipildžiusi natūralių rašytojiškų abejonių, kad autorius, kuriam paprastumas buvo gero teksto kriterijus („Paprastumas – tai viršukalnė, arba praraja – už jo nei aukštai, nei žemai jau nieko nėra“, p. 128), nepasitiki tik pirminio įspūdžio ar impulso galia, o juk apie tai nekart pasirodo ir simbolius linkusi įkūnyti poezija. Publikuojami eilėraščiai dažnai lydimi autorinių pastabų, keitimų, ir tokios nenuslėptos vietos turi žavesio, nes tekstą galima skaityti keletą kartų: „mano siela nespėja, / užsižiūrėjusi į mirtį / gal net užgirdus jos balsą“ (p. 60). Šalia šių eilučių pridurta: prie „balsą“ esama prierašo „raminantį“. Tad knyga pozityviąja prasme visiems yra neužbaigta, išties virtusi galimybe – rinktis prasmę, dvejoti, smalsauti. Poeto, kuris ilgą laiką buvo įsipareigojęs bendruomenei ir kuri jį suformavo (tebeformuoja), neužtikrintumas gali atrodyti ir trikdomai, ir be galo žmogiškai.<br /> Gal todėl „Iš natūros“ pradedama nuo naujausiųjų eilėraščių, kurių ištaros neskamba pozityviai: „atsikėlus blogos nuotaikos / gal koks sapnas buvo užkliudęs / neatsimenu koks, aišku – blogas / tai ir krinta viskas iš rankų“ (p. 13). Įdomu, kad poezijoje aptinkamas džiugesnis nusiteikimas tampa ne „asmeniniu“, o apibendrintu, kitiems atseikėjamu pojūčiu: „tik vienas atsiklaupimas / o kiek švelnumo – paliesk // pats dievas šį rytą braido“ (p. 30). Publikuojami eilėraščiai nėra temiškai konceptualūs ar išsyk nurodantys „toną“ – tai įvairiais kūrybiniais etapais lydėjusių abejonių, klaidumo, atsitraukimo ir veržimosi lydinys, fiksuojamas nuo 2009-ųjų iki 1986-ųjų. Jų sankaupa leidžia priglusti prie daugelio skaitytojų, nes senesniuose tekstuose rasime „kraujo ir pelenų“, kituose – šiek tiek carminiškos lakonikos arba jų derinį: „užsinorėjau duonos / temstančia ranka atsilaužiau / akimirkai pasirodė / kad laikau visą gyvenimą / tai buvo tamsoje“ (p. 96). Taupiai išreikštas būtiškasis virpulys pabaigos eilutėje išsaugo tai, ką manau esant įtaigiausia poeto kūryboje šiandien.<br /> Estetiškai išleista „Iš natūros“ pratęsia dialogą su Just. Marcinkevičiaus poezija ir siūlo tarpininkaujančių intarpų, kurie gali būti įdomūs ne vien literatūrologams. Kitų inicijuota knyga mums leidžia išvysti šiek tiek kitokį Just. Marcinkevičiaus tekstą.</p> <p>Savaitraštis „Nemunas“, 2014 02 13</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Sprendimas kartu pristatyti tautos poeto Justino Marcinkevičiaus ir poeto-svetimo Valdo Gedgaudo knygas grindžiamas ne vien tuo, kad abu rinkiniai išleisti po autorių mirties. Ryšys tarp Marcinkevičiaus ir Gedgaudo daug fundamentalesnis: abu tiek savo kūryba, tiek vieša laikysena atstovauja dviem radikaliai priešingoms, tačiau normaliam kultūros funkcionavimui būtinoms tendencijoms – nuosaikumui ir maištui, saugojimui ir ardymui. Gal dėl mūsų sociokultūrinės situacijos pirmenybė paprastai teikiama nuosaikumui, saugojimui, tačiau vien iš praeities, iš kanono stiprybę besisemianti kultūra ir literatūra yra negyvybinga, stokojanti dinamikos. Todėl norisi tikėtis, kad su laiku rasis ne tik vis daugiau naujų Marcinkevičiaus kūrybos ir viešojo asmens interpretacijų1, o taip pat suaktyvės ir Gedgaudo bei kitų „nepatogių", mokyklinėms programoms ne itin tinkamų, tačiau dėl to ne mažiau svarbių autorių kūrybos recepcija.</p> <p>„Iš natūros" sudarė Valentinas Sventickas, savo nuožiūra iš poeto stalčių atrinkęs eilėraščius ir rank­raščių paraštėse aptiktus pamąstymus. Dalis eilėraščių dar autoriui gyvam esant buvo publikuoti „Metuose", „Santaroje" (jie yra pirmame skyriuje), o antrą knygos dalį sudaro 1993–2008 m. rašyti anksčiau nepublikuoti tekstai ir jau minėti užrašai bei pamąstymai. Dauguma tekstų su datomis, o Sventickas, savo ruožtu, dar nurodo, iš kurio sąsiuvinio ar aplanko eilėraščiai paimti, fiksuoja smulkias korektūros klaidas, rankraščiuose aptiktus skirtingus to paties eilėraščio variantus. Kiek eiliniam skaitytojui gali būti svarbu/įdomu, žaliajame aplanke ar raudonajame sąsiuvinyje eilėraštis rastas –­ klausimas atviras. Rimtam Marcinkevičiaus tyrinėtojui tokio tekstologinio aprašo vargu ar pakaks. O ir atrinkti tekstai nepretenduoja būti svarbūs nei savo menine kokybe, nei kokiomis nors ypatingomis sąsajomis su sociokultūriniu kontekstu etc.</p> <p>Tad kaip šį rinkinį skaityti ir išvis ar verta tiems, kurių nekamuoja ypatingas ilgesys? Man asmeniškai patys įdomiausi buvo tekstai, publikuoti su autoriaus pataisymais, ankstesnėse publikacijose atsiradusiomis ir kūrinio prasmę keičiančiomis knygos sudarytojo pastebėtomis korektūros klaidomis. Pavyzdžiui, publikacijoje mėnraštyje „Metai" vietoje rankraštyje esančio veiksnio tvėrinija atsiranda tarinys tvėrinėja: „auga kažkas / lyg manyje / lyg tam krūme už lango / kur mažoji tvėrinėja / dūzgia ropščiasi lando" (p. 20). Šalia Sventicko pastaba: „Turbūt spausdinimo klaida, tikriausiai turėtų būti tvėrinija, kaip rankraštyje." Skaitant „klaidingą" variantą veikiančioji „mažoji" taip ir lieka iki galo neįvardyta, paslaptinga tvėrėja, tvėrinėtoja, kuri „ieško kažko / pagalvoji gal tikslo", kurį „kažkas ištiko / guli mažas kojeles užvertęs / sules koks paukštis sules / negyvas bevertis?". Šalia –­ antra Sventicko pastaba: „Žurnalo Metai publikacijoje: vis tiek jau bevertis?" (ten pat). Dar prieštaringesni du tarsi ir to paties, bet iš esmės naujus tekstus žymintys variantai: „Maestro ruduo nepaleidžia batutos iš rankų. / Crescendo: užgriūna atoninė lapų gausa. / Ir finalas: apsinuoginusi tiesa". Antras variantas: „Ir finalas: apsinuoginusi tamsa" (p. 21). Ir nuspręsk po to, kad gudrus, kuri gi pabaiga geresnė.</p> <p>Mirties, nuovargio simbolikos, abe­jonių pomirtiniame rinkinyje ypač gausu: „nesiryžtu atsakyti / kad ir aš nežinau / nežinau net kas žino" (p. 28); „negalėčiau pasakyti, jog tai aš / kad ne aš – taipogi negalėčiau / baigdamas gyvenimą – bemaž / viską ir išmėčiau" (p. 37). Šios rezignacinės nuotaikos ir nuojautos keistai koreliuoja su láiminti, žmogų ir patį Viešpatį, jo darbus išteisinti ar pasmerkti galinčiu poeto-dievo patosu: „Nubaudei, Viešpatie, mano savimeilę / ir mano tuštybę leidai sutrypti. (...) / Nenoriu, kad mano lūpoms / tektų liudyti prieš tave. // Aš laiminu tave ir tavo darbą, nors ir nežinau, / kas išdygs ten, kur tu praeini" (p. 39–43); „viešpatie juk ir tave / abejonės apnikusios buvo // atsikratei / man jas perleidai" (p. 82). Greta kandžios satyros („Ačiū, kad išsisakėte / Ačiū, kad liovėtės staugti. / Tarytum vilkai į aketę / sumerkėt uodegas: laukiat", p. 54), pasiteisinimų („Dabar vis aiškiau matau, kad vadinamasis prisitaikymas (vadinčiau bendradarbiavimu su laiku) buvo bene pats vaisingiausias pasipriešinimas", p. 128) rinkinyje galima aptikti ir meditacinių posmų („išsiskleidė žodis / ir tartum tapo gryna / tvaru ir tikra / viešpatie pabūk dar / neišeik", p. 100), ir tradicinių marcinkevičiškų krikščioniškuosius ir gamtiškuosius pradus jungiančių, niveliuojančių topų („Su gėle ir malda balse: / žemės dangiškesnės, / dangaus žemiškesnio!", p. 89), kuriuos vieni laiko poeto pasaulėvaizdžio unikalumo, autentiškumo ženklu, kiti – bendradarbiavimo su laiku žyme.</p> <p>Ragaujant šį keistą skirtingų stilių, registrų ir intonacijų kokteilį, prisiminiau prieš mirtį rašytus tos pačios 1930-ųjų kartos poetės Janinos Degutytės eilėraščius, kuriuose aiškiai juntamas tam tikras kokybinis poetinio pasaulėvaizdžio ir lyrinės subjektės pokytis – iki tol neretai stilizuoti, nudailinti, suliteratūrinti augmenijos vaizdeliai virsta gamtos, o per ją ir pačios būties paslaptį subjektei atveriančiomis ir susitaikymą atnešančiomis meditacijomis, nunyksta patetika, lieka ramus, užtikrintas kalbėjimas. Sventicko atrinktuose Marcinkevičiaus paskutiniuosiuose eilėraščiuose, nors rinkinio pavadinimas žada nuoširdumą, intymumą, jokio at(si)vėrimo, ap(si)nuoginimo nėra – tautos poetas iki pat pabaigos išlieka santūriai patetiškai ambivalentiškas.</p> <p>&lt;...&gt;</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2014-01-24-nr-3458/1475-25-puslapis/2298-virginija-cibarauske-pomirtines" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 01 24</p>
<p>Knygynų lentynose ką tik pasirodė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista jos vyriausiojo redaktoriaus Valentino Sventicko sudaryta paskutiniais gyvenimo metais rašytų Justino Marcinkevičiaus eilėraščių knyga „Iš natūros“.</p> <p>Žinoma, šiais laikais leisti „pomirtines“ žymių rašytojų knygas - ne tik madinga, bet ir komerciškai paranku - tiek kitus tautiečius, tiek save patį stebėdamas, vis tvirčiau įsitikinu, jog pasakyme, esą lietuviai mirusiuosius myli nepalyginti labiau nei gyvuosius esama lašo tiesos - mirusių rašytojų knygos tikrai labiau perkamos, jų kitados ištarti žodžiai pagaliau išgirstami...</p> <p>O pastaruoju metu net dingojasi, kad mirę rašytojai yra produktyvesni ir už gyvuosius - tiesiog šniokšte nušniokštė „pomirtinių“ Jurgos Ivanauskaitės, Valdemaro Kukulo, Nijolės Miliauskaitės, Albino Bernoto, Stasio Stacevičiaus, Valdo Gedgaudo knygų lietus, be jokios abejonės sulauksime beveik spėtos paties parengti - Marcelijaus Martinaičio poezijos knygos, na, o apie Sigito Gedos „pomirtinio“ kūrybinio proveržio fenomeną net ir kalbėti sunku - nors sulaukėme jau trijų jau po poeto mirties išėjusių jo knygų, manau, ir dar atsiras...</p> <p>Nepaisant kartais akivaizdaus leidyklų noro sužaisti rašytojo mirties sukelta jo populiarumo banga, neatsimenu, kad būčiau kuria „pomirtine“ knyga nusivylęs - patiko net ir po N.Miliauskaitės mirties išleista jos mokyklinių eilėraščių knyga, nors įtariu, kad gyva būdama poetė nė už ką nebūtų sutikusi jos išleisti.</p> <p>Skaityti naująją Just.Marcinkevičiaus knygą, sudarytą iš rankraščių, surastų ant poeto darbo stalo po jo mirties, be abejo, būtų įdomu, net ir tuo atveju, jeigu literatūrinė jos vertė nebūtų didelė - ko vertas vien jau publikacijų šaltinių įvardijimas: „žaliasis aplankas“, „Dienos drobulės“ aplankas“, „jūros spalvos aplankas“, „segtuvas“, „rudasis“ bei „mėlynasis“ sąsiuviniai... Jau vien jie - skaitytoją nejučia užkrečia detektyvo intriga, siūlydami atidžiau tyrinėti rankraštinius poeto taisymus, neišbaigtumus, galimas paralelines versijas ar jo galbūt paliktas korektūros klaidas...</p> <p>Po knygos eilėraščiais - gausu sudarytojo paaiškinimų, suteikiančių galimybę tą rausimosi po surastus rankraščius pojūtį patirti ir skaitytojui. Vien jau tai - įspūdinga. Tačiau negana to - stipri ir paveiki man pasirodė ir knygoje spausdinama poezija. „Iš natūros“ rinkinio eilėraščių jokiu būdu nesutikčiau vadinti tik trupiniais, atlikusiais nuo skaitytojams svarbiausiųjų knygų riekėmis jau išdalyto pyrago - atvirkščiai, laikyčiau tvirtu įrodymu, kad kūrybines galias poetas išsaugojo iki paskutiniųjų gyvenimo dienų.</p> <p>Argi galėtų būti tikresnių argumentų, kad ir už šias eilutes: „Yra tik vienas būdas/ pažinti pasaulį/ valdyti arba paklusti/ priešintis arba pasiduoti“. Na, arba: „Paliudyk akmeniui, kad jis yra,/ o jis tau, kad buvai, paliudys“...</p> <p>Patiko man ir visiškai negirdėti - 2008-2010 metais datuoti eilėraščiai, ir tie, kuriuos pats poetas pavadino „Neišdygusiais“, ir net V.Sventicko sudėliota padrikų ant poeto stalo surastų neparašytų eilėraščių nuotrupų mozaika...</p> <p>Knygos pabaigoje skaitytojas ras išsamų sudarytojo žodį, aiškinantį knygos sandarą ir atskleidžiantį daugiau ar mažiau svarbių pastebėjimų apie surastus rankraščius. Pavyzdžiui, atskleidžiamas įdomus faktas, kad rankraščių poeto kambaryje buvo surasta gal triskart daugiau, nei esama šioje knygoje, bet kruopščiai juos išanalizavus paaiškėjo, kad vienokiu ar kitokiu pavidalu jie jau yra virtę ankstesniųjų knygų eilėraščiais. „Dar vienas įspūdis, susiklostęs gretinant rankraščius (juodraščius) ir išspausdintus tekstus: jeigu Just.Marcinkevičius pradėjo eilėraštį, tai anksčiau ar vėliau dažniausiai jį baigė. Dėl šio fakto teko gerokai sutrumpinti pirminį knygai parinktų tekstų sąrašą“, - rašo V.Sventickas.</p> <p>Na, o pats įdomiausias teksto „Apie knygos sandarą ir rankraščius“ sakinys man pasirodė šis: „Atrankos ir paieškos procesą lydi supratimas, kad vienu šiuo leidiniu veiksmas nesibaigia“.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/dar_neskaitytas_justinas_marcinkevicius/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 12 30</p>
<p>Po Justino Marcinkevičiaus mirties (2011 m. vasario 16 d.) ant jo rašomojo stalo liko naujų eilėraščių pluoštas. Taip pat buvo užrašų sąsiuvinių ir aplankų su rankraščiais. Iš šio palikimo parinkti nauji, anksčiau eilėraščių rinkiniuose neskelbti, Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai ir sudėti į eilėraščių rinkinį „Iš natūros“ (sudarė Valentinas Sventickas, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).</p> <p>Visgi literatūros palikimo sąvokos archyvinis skambesys netinka šiai knyga apibūdinti. Nes, pasak sudarytojo, tai, kas čia spausdinama, yra nauja – Justino Marcinkevičiaus lyrikos rinkiniuose lig šiol nespausdinti eilėraščiai, visų pirma parašytieji po paskutiniosios knygos išleidimo.&nbsp;</p> <p>Svarbiausi publikacijų šaltiniai – minėti ant poeto stalo likę rankraščiai ir sąsiuviniai, kuriuos peržiūrėti knygos sudarytojui patikėjo poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė. Kad knygos skaitytojams būtų aišku, iš kur koks eilėraštis paimtas, prie kiekvieno jų yra parašytas šaltinis – žaliasis aplankas, „Dienos drobulės“ aplankas, jūros spalvos aplankas, segtuvas, rudasis sąsiuvinis, mėlynasis sąsiuvinis...</p> <p>Anksčiau kai kurie iš šioje knygoje skelbiamų eilėraščių buvo publikuoti tik žurnaluose „Metai“ ir „Santara“. Knygos pavadinimas – „Iš natūros“ – parinktas įsidėmėjus paskutiniųjų Justino Marcinkevičiaus poezijos publikacijų vienodą antraštę šiuose žurnaluose.&nbsp;</p> <p>Knygos sudarytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas eilėraščių rinkinio „Iš natūros“ pabaigos žodyje pasakoja ne tik apie knygos sandarą ir rankraščius, bet užsimena ir apie tokio darbo sunkumus: „Susitikimas su neseniai mirusio kūrėjo rankraščiais yra jaudinantis. Taigi ne iš karto gali nusiteikti dalykiškai ir imtis tau tekusio darbo – rengti knygą. Sąsiuviniuose, kuriuose žmogus viską užsirašinėja sau, greta kūrinių juodraščių ir versijų esama visai asmeniškų įrašų, staigių reagavimų, šmėstelėjusių vaizdų bei frazių. Per tokius užrašus eiti reikia atsargiai.“</p> <p>Peržiūrėtieji aplankai ir sąsiuviniai bus perduoti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui (jame kaupiamas poeto literatūrinis palikimas) tolesniam tyrinėjimui ir Raštų parengimui.</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €