Mėnulis yra tabletė

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Mėnulis yra tabletė

Mėnulis yra tabletė
Autorius: Aušra Kaziliūnaitė
Prekės kodas: 9789986398158
Pavadinimas Mėnulis yra tabletė
Žanras eilėraščiai
Metai 2014
Psl. skaičius 116 p.
Įrišimas minkštas
ISBN 978-9986-39-815-8
Išmatavimai 22.5 cm x 14 cm x 1 cm

Poezija

Trečiojoje knygoje poetė lieka ištikima savo vertybėms – radikaliam, prie nieko nesitaikančiam individualizmui ir sąžiningam, atviram ir neornamentuotam žvilgsniui į tikrovę. Tikrovę, kuri demaskuojama ir dekonstruojama, neharmonizuojanti ir neteikianti vilties, tačiau... Tačiau, pasak autorės, gal tas egzistencinis dugnas suteikia pačią didžiausią galimybę atsispirti ir kilti – nefalsifikuotos gyvybės, nesumeluoto grožio ir neišglvotos prasmės kryptimi?

„Aušros Kaziliūnaitės poezija nesiliauja stebinti tiek savo filosofine jėga, tiek nesumeluotu avangardizmu, kuris šioje trečiojoje knygoje apima ne tik poetinę formą, bet ir turinį. Iš šiuolaikinių filosofijos teorijų, psichodelinės septintojo dešimtmečio estetikos, amerikiečių bytnikų ir prancūzų modernistų poezijos, Paryžiaus situacionistų palikimo ir 1968-ųjų gegužės įvykių atgarsių ji kuria tikrą minų lauką. Užminuojami dabartyje nusistovėję socialiniai santykiai: Aušra, pasitelkdama afekto būseną, klyksmą, perteikia nepasitenkinimą dėl to, kaip organizuojamas ir tvarkomas šiandieninis pasaulis. Intensyvi, kartais intymi, o kartais nepaprastai kovinga Aušros poetinė kalba trupina nusistovėjusius socialinės lyties mechanizmus. Knygoje „Mėnulis yra tabletė“ kuriama nauja estetika, vienijanti filosofines, menines ir revoliucines tendencijas – estetika, kuriai rūpi nebe lyrinio subjekto išgyvenimas, bet intensyviai išgyventas tapsmas paskirybe. Šis tapsmas neįmanomas, jei nesi laisvos bendruomenės dalis. Aušra kalba nebe apie save, bet apie tokią geismo bendruomenę, kalba pačiai bendruomenei ir sau jos viduje, kalba „mes“ vardu, pasineria į protėjiškai kintančias veiksmo formas, ir iš jų kuria naują efemeriškos laisvės, džiaugsmo, šėlo ir klyksmo poeziją.
Aušros poezija toli už savęs palieka, problemiškai užminuoja ne tik vadinamosios „moterų literatūros“ getą, bet ir visą moderniosios literatūros tradiciją. Ji kviečia perlaužti tabletę, kuria iki šiol mus vaišina sociumas, rinka ir visagalis literatūros kanonas.“
– Kasparas Pocius.

Poetė Aušra Kaziliūnaitė 2016 metais tapo literatūrinės Jurgos Ivanauskaitės premijos laureate.

<p><em>Aušra Kaziliūnaitė gimė 1987 metais Vilniuje. Baigė Biržų „Saulės“ gimnaziją, 2011 m. įgijo istorijos bakalauro laipsnį, tyrimų sritimi pasirinkusi ankstyvąją krikščionybę. 2013 m. apsigynė religijos mokslų magistrantūrą. Šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos katedros doktorantė. Aušra Kaziliūnaitė yra išleidusi eilėraščių rinkinius „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007 m.), „20% koncentracijos stovykla“ (2009 m.). Visai neseniai knygynuose pasirodė trečioji poetės knyga „Mėnulis yra tabletė“. Su Aušra Kaziliūnaite kalbamės apie gyvenimą ir kūrybą.</em></p> <p><strong>Gimei Vilniuje, bet augai ne šiame mieste. Papasakok, kokia buvo Tavo vaikystė.</strong></p> <p>Nors gimiau Vilniuje, bet savo vaikystės šiame mieste neatsimenu. Kai mano tėvai persikraustė į kaimą, buvau dar visai mažytė. Šiuo metu sveikai gyventi, valgyti ekologišką maistą etc. yra madinga ir gana įprasta. Mano mama tuo susidomėjo labai anksti, kai Lietuvoje daugelis į tai žiūrėjo labai skeptiškai. Kaime gyvenau gal iki kokių vienuolikos metų. Po to persikraustėme į Biržus.<br /> Mano vaikystė vienaip ar kitaip buvo pažymėta miesto ilgesio, manau, kad mama pasiilgdavo Vilniaus ir miestietiško gyvenimo. Galite įsivaizduoti didžiąją gyvenimo dalį mieste praleidusius inteligentiškus žmones, kurie nusprendžia kaip niekur nieko tapti ūkininkais. Ir nusprendžia ne bet kada, o vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuo sudėtingu metu kai žmonėms daug ko trūko, o nežinios buvo tiek, kad nors kamazais vežk. Galbūt todėl mano santykis su kaimu yra gana komplikuotas. Viena vertus, labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę augti gamtoje, kvėpuoti švariu oru, bendrauti su gyvūnais, vaikščioti po miškus ir pažinti įvairius augalus, kita vertus, dabar nelabai įsivaizduoju savęs, gyvenančios ne mieste.<br /> Tėvai su aplinkiniais labai mažai bendravo, daugiausia susitikdavo tik su giminėmis. Tame kaime, kuriame gyvenome, beveik nebuvo jokių kitų vaikų, todėl daugiausia bendraudavau su savo tėvais, močiute, dėdėmis, kartais su pusbroliais ir pusseserėmis, kurie į kaimą atvažiuodavo atostogauti. Mano tėvai niekada nebuvo man sugalvoję jokios vienuolyno regulos ir nevertė laikytis griežtos tvarkos. Galėjau pati priimti sprendimus, su manimi visada buvo bendraujama kaip su suaugusiu žmogumi.</p> <p>Vėliau patyriau nemenką šoką, kai pradėjau mokytis mokykloje. Ten susidūriau su dideliu būriu vaikų, kurie man atrodė pretenzingi, keisti, gana kvaili ir nemoralūs.</p> <p>Pamenu vieną siurrelistiškenių nutikimų. Klasės spintelėje laikydavome savo atsineštus žaislus. Kas mėgstamą meškutį, kas čipoliną. Aš turėjau lėlę, tuo metu jaučiau didelį norą ir pašaukimą siūti ir modeliuoti drabužėlius. Turiu pasakyti, jog gana neblogai tai darydavau, sugalvodavau įvairių modelių, daug mamos suknelių sukarpiau. Kartą po pietų grįžusi į klasę pamačiau, jog mano lėlei nukirpta galva. Supratau, kad taip pasielgė vienas iš mano bendraklasių.</p> <p>Auklėtoja iš karto pasišaukė tą berniuką, barė ir sakė, jog dabar jo tėvai turės man nupirkti naują lėlę. Pamačiau, kad vaikas ne juokais išsigando, ir supratau, jog ne iš gero gyvenimo visa tai. &nbsp;Pasakiau, kad ne, nereikia, viskas gerai.&nbsp;</p> <p>Iki šiol nemanau, jog žmonės turi imituoti draugystę ar kažkokius perdėtai šiltus santykius vien dėl to, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie suvaromi į vieną patalpą. Klasę, auditorija ar panašiai. Na taip, gali būti atsitiktinumų, kai kurie interesai gali sutapti, bet kitu atveju man tai atrodo lyg mūsų visuomenės socialinė neišvengiamybė, kuri dažnai daugiau nemaloni nei maloni. Šiuo požiūriu esu šiek tiek sociofobiška. Tačiau taip pat esu priklausoma nuo bendravimo su man įdomiais žmonėmis. Iš tiesų pavadinčiau save pačia komunikabiliausia sociofobe (juokiasi).</p> <p>Labai anksti pradėjau daug skaityti. Skaitymas turbūt buvo susijęs su tuo, jog vaikystėje neturėjau labai daug draugų, o ir tėvai nuo mažens man skaitydavo itin gerą literatūrą. Pamenu, tėtis kartais vietoj pasakų skaitydavo „Faustą“ arba ką nors iš pasaulinės literatūros klasikos lobyno. Dabar galvoju, kad tai buvo šiek tiek pragmatiška. Jis pats turėjo gana mažai laisvo laiko, tad rasdavo būdų daryti tai, kas mums abiem buvo įdomu – prieš miegą man visada skaitydavo tas knygas, kurios buvo įdomios jam. O man jos irgi atrodė labai įdomios. Pamenu, kai kurios taip patikdavo, kad prašydavau tą pačią knygą paskaityti kelis kartus, nors daugelį vietų jau ir taip mokėdavau mintinai. Kartais, kai tėvai suklysdavo man skaitydami, juos pataisydavau, nes jau atsimindavau, kaip turi būti. Sakė, kad iš pradžių juos tai stebino, nes knygos būdavo gana storos. Dar ir dabar kartais nustembu, kai suvokiu, kad sąmoningame savo amžiuje nesu skaičiusi vienos ar kitos knygos, bet puikiai žinau, apie ką jos. Turbūt tai palikimas iš ankstyvos vaikystės tėvų skaitymų.</p> <p><br /> <strong>Dažnai kūrėjai gręžiasi atgal, žvalgosi į vaikystę, kartais nė neišeina iš ten, kur gimė ir augo. O Tau miestas, kuriame užaugai, reikšmingas, įkvepiantis?</strong></p> <p>Kaip minėjau, dar prieš man atsirandant Vilniuje, būtent šis miestas mano minčių žemėlapiuose jau buvo pažymėtas sentimento ženklu. Ir po išsikraustymo kartais ten sugrįždavome. Mano mama labai mėgo vargonų muziką, kai vieną kartą su manimi maža vyko į Vilnių, nuėjome į bažnyčią ir ten pirmą kartą išgirdau Bachą. Pati neprisimenu to fakto, bet mama sakė, jog išgirdusi vargonais grojant Bachą garsiai apsiverkiau. Mano atmintyje išliko tik tą kartą žymintis nenusakomas didybės, begalybės jausmas. Iš tiesų Vilnius pirmiausia man yra susijęs su Bachu ir vargonų muzika, na, ir verksmu, kurio nepamenu.</p> <p>Vėliau mokydamasi mokykloje vasarą esu apsistojusi pas vieną gerą mamos draugę, dabar jau a. a. vertėja iš čekų kalbos Virginiją Čepaitę. Susiradau draugų, paauglystėje gotaudama eidavau ant Barbakano, ten kalbėdavom apie magiją, literatūrą, Šopenhauerį etc. Į Vilnių atvažiavau 2007-aisiais studijuoti. Jau septynerius metus gyvenu Vilniuje. Šis miestas man svarbus, tai miestas, kuris pažymėtas kultūros ir komunikacijos ženklu. Jis dažnai atsispindi mano kūryboje, per pastaruosius septynerius metus augau ir tyrinėjau save, o tuo pat metu nejuntamai manyje augo Vilnius. Iš tiesų jaučiu su juo ryšį, įvairios vietos man primena keisčiausių istorijų, įdomiausių pokalbių ir netikėtų pažinčių. Beje, per šiuos septynerius metus krausčiausi net aštuonis kartus, tad pažįstu įvairias Vilniaus „kūno“ vieteles. Iš tiesų gyvendamas skirtinguose to paties miesto rajonuose gali pasijusti tarsi gyventum kitame mieste, tai labai įdomi patirtis.</p> <p>&nbsp;<br /> <strong>Visai neseniai pasirodė trečioji Tavo poezijos knygą „Mėnulis yra tabletė“. Pirmas įspūdis – itin išraiškingas, grasiai kalbantis viršelis. Tai Tavo idėja?&nbsp;</strong></p> <p>Tai gana ilga istorija. Iš pradžių viršelį turėjo kurti visai kitas žmogus. Galų gale jis buvo patikėtas Rašytojų sąjungos dailininkei Deimantei Rybokovienei. Viršelį sukurti ji turėjo labai mažai laiko. Žinodama, kad ji tai darys, parašiau, ko aš noriu, nes idėja, kaip jis turėtų atrodyti, jau gana anksti buvo išsikristalizavusi. Per vienas iš poetinių komiksų dirbtuvių komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė, interpretuodama mano eilėraštį „Angelais aptaškyta prijuostė“, buvo nupiešusi iš kelių langelių susidedantį komiksą. Eilėraštyje rašoma tikra istorija apie britų poetą Vilijamą Bleiką, kuris nuolat haliucinuodavo. Šis eilėraštis yra perpasakota jo istorija su mano pamatytais niuansais. Bleikas mato angelus, augančius ant medžio, vėliau tie angelai sunoksta, nukrinta, pradeda pūti, iš jų kepami pyragai, ir tie angelai yra suvalgomi. Miglė komikse genialiai interpretavo šį eilėraštį. Pirmame komikso langelyje matyti tik žmogaus veidas. Kitame langelyje optika atsitraukia, ir mes matome daug figūrų, paaiškėja, jog jie visi yra angelai. Kita optika dar toliau – paaiškėja, kad tie visi angelai yra tarp dantų.</p> <p>Panašia tematika pasiūliau improvizuoti Rašytojų sąjungos leidyklos dailininkei Deimantei Rybakovienei. Norėjau destrukcijos, poezijos, grožio ir judesio, nes destrukcija, grožis, poezija ir yra judesys. Tą ir gavau! Pasakiau jai, kad angelai privalo būti baisūs. Žinai, kaip iš Rilkės „Duino elegijų“. Ir sulaukiau baisių angelų. Kas gali būti geriau? Gal ir negražu girtis, bet man labai patinka knygos „Mėnulis yra tabletė“ viršelis. Neslėpsiu, kad esu velnioniškai patenkinta dailininkės darbu. Ji ne tik perskaitė mano knygą, bet ir užčiuopė pačią poezijos esmę.<br /> Viršelis ne vien grėsmingas, jis subtiliai grėsmingas. Jame galima įžiūrėti dantis. Kol to nežinai, gali nujausti, gali pastebėti, jog ten vaizduojami durklai nukreipti į centrą. Iš esmės tai labai puikiai atliepia mano knygos turinį, vizualizuoja judesį, norą kalba paneigti ją pačią ir taip skaitytoją nukreipti į tą lygmenį, kuris yra už kalbos.</p> <p><strong>Kai pasakei, jog čia dantys, nesunkiai galiu įžvelgti ir burną, net liežuvį.</strong></p> <p>O liežuvis yra susijęs su kalba ir kalbėjimu. Jeigu saulė skleidžia šviesą, tai mėnulis ją atspindi. Jei kas nors skleidžia mintis, tai liežuvis jas transliuoja.</p> <p><strong>Tavo knygos redaktorius Marius Burokas. Kodėl būtent jis?</strong></p> <p>Iš pradžių būti savo knygos redaktoriumi pasiūliau poetui Donaldui Kajokui. Jis buvo mano pirmosios knygos redaktorius, bendradarbiavimu buvau labai patenkinta. Nors diskutuodavome daug, pirmojoje knygoje padarėm ne daugiau kaip tris–keturis pakeitimus. Nesimaivydamas (na, gal truputi maivydamasis, nes kartais nesuprasi, ką ta budistiška šypsena reiškia) jis pasakė: „Aušra, bet Tau juk iš tikrųjų nereikia redaktoriaus“.</p> <p>Jis kaip tyčia tuo metu buvo įsipareigojęs redaguoti labai daug knygų. Kajokui atsisakius pradėjau galvoti, kurio iš aplink esančių poetų meniniu skoniu aš pasikliaunu, su kuriuo poetu palaikau šiltus ryšius, kurio patarimai mano ego nesukeltų grėsmės. Jei su žmogumi turi specifinį draugišką santykį, jis gali kritikuoti tavo veiksmus, tavo kūrybą, ir tu nepriimsi to kaip atakos nukreiptos prieš tave kaip žmogų ir neatsistosi į gynybinę poziciją. Kūryba yra itin intymi sritis. Nepaisant mano palyginti jauno amžiaus, tai jau trečioji mano knyga. Taip taip, publikuojuosi jau beveik dvylika metų, o rašau dar daugiau – šešiolika metų. Susidaro nemenkas įdirbio stažas. Per tiek laiko, atrodo, turėtum išmoksti girdėti pastabas, tačiau taip pat imi jausti, kiek laiko ir pastangų sudėta į tai, ką darai, tad, kad neužsigautum, pastabos turi būti išsakytos labai diplomatiškai. O žmonės neretai negeba racionaliai ir draugiškai kritikuoti, pasirenka tas kritikavimo formas, kurios gali įžeisti žmogų.&nbsp;</p> <p>Norėjau, kad mano santykis su tuo žmogumi, kuris peržiūrės, permąstys mano sprendimus, būtų toks, kuris neskatintų manęs gintis ir ginti savo santykio su kūryba. Dėl to pasirinkau Marių Buroką. Jį gerbiu kaip specialistą, pasitikiu jo meniniu skoniu, kuris, manau, man artimas. Marių Buroką laikau geru žmogumi, jis turi gana aukštą moralę ir niekada nesielgia niekšiškai. Jo kūryba man taip pat patinka, ji tam tikrais atžvilgiais, tam tikra teksto skleidžiama aura, mentaliniu krūviu primena mano pačios tekstus. O man buvo svarbu, kad redaktorius nebūtų „kitos partijos“ žmogus. Kitokiu atveju tai būtų įsiveržimas, ir visi pakeitimai būtų dirbtini. Kitos meninės pajautos vedamas redaktorius gali sugadinti net pačią geriausią knygą.</p> <p>Marius davė man daug pasiūlymų ir su kaupu išpildė savo kaip redaktoriaus pareigas. Bet kai kuriuos dalykus tyčia palikau nesunormintus, nes man eilėraščiai nėra elitistiniai objektai, kurie turėtų būti eksponuojami kalbos grynumo muziejuje. Todėl labai vertinu ir į tekstus mielai įsileidžiu „šnekamąją“ kalbą.</p> <p><strong>Teko skaityti, jog Tau itin reikšminga amerikiečių bitnikų ir prancūzų modernistų poezija. O koks Tavo santykis su lietuvių autoriais? Apskritai įdomu, ką skaitai ir kaip atsirenki?</strong></p> <p>Anksčiau maniau, kad lietuvių literatūra man nėra labai įdomi, tačiau pradėjusi skaityti daugiau lietuvių tekstų atradau sau įdomių šiuolaikinių autorių ir kūrinių. Jau nebegalėjau taip drąsiai sakyti, kad užsienio literatūra geresnė už lietuvių. Turbūt kaip ir daugelis, mokykloje pamėgau Antano Škėmos kūrybą. Man patiko ne tik jo proza, bet ir poezija. Pamenu tokį įdomų nutikimą. Mokyklos laikais net tris kartus dalyvavau respublikiniuose filologų konkursuose. Poezijos sekcijos komisijoje paprastai būdavo nuolatiniai nariai: Alvydas Šlepikas, Regimantas Tamošaitis. Bet vienais metais komisijoje Tamošaitį buvo pakeitusi mokslininkė, kurios pavardės nepamenu. Patekau į grupelę, su kuria ji aptarinėjo kūrybą. Labai gerai prisimenu tą susitikimą, nes man jis pasirodė absurdiškas. Jo metu mokslininkė uždavė klausimą apie mėgstamiausius lietuvių autorius. Pasakiau, kad man patinka Škėmos eilėraščiai. Tada ji pradėjo mane plūsti ir aiškinti, jog tai net ne eilėraščiai, o ir iš viso jis juos parašė apsvaigęs nuo narkotikų, tad to negalima vertinti kaip kūrybos. Mane toks „davatkiškas“ siauraprotiškumas tuomet šiek tiek prajuokino ir paskatino suabejoti ekspertės kompetencija. Šešiolikos metų jau buvau skaičiusi ir nepaprastai mėgau Šarlio Bodlero kūrybą. Žinojau, jog poetas ją rašė apsvaigęs, tačiau to nelaikiau ir nelaikau pagrindu jo tekstų nelaikyti kūryba.<br /> Įdomu, kad kai kurie žmonės, kurių kūrybą vertinu, nesitapatina su poetais. Jie dar nėra išleidę knygų ir kai kurie net nežada to daryti. Gerai yra tai, kad jie tokiu būdu nesustabarėja, jei rašo, tai rašo iš įvairių patirčių lauko, įdomiai, nepataikaudami. Blogai, kad jie nemato tikslo savo kūrybos pristatyti platesnei auditorijai. Nuo to gali nukentėti lietuviškos literatūros panorama. Iš žmonių, kurių knygų laukiu, galėčiau paminėti Donatą Paulauską, Gediminą Kuktą, Ievą Gudmonaitę, Mantą Balakauską, Edviną Grinkevičių, Tadą Zaronskį, Darių Jurevičių, Mindaugą Laukį, Žygimantą Kudirką etc. Smagu, kad kai kurių iš jų knygų neteks ilgai laukti.<br /> Iš knygas išleidusių jaunų autorių labai vertinu Jurgos Tumasonytės, Vaivos Grainytės, Mindaugo Nastaravičiaus, Ilzės Butkutės kūrybą, taip pat mėgstu Mariaus Buroko, Donaldo Kajoko, Jaroslavo Melniko, Benedikto Januševičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Gintaro Grajausko knygas. Tikrų tikriausiu atradimu man tapo neseniai perskaityta Aurio Radzevičiaus-Radziaus poezijos knyga „Ornamentas vietoj laivo.“</p> <p><strong>Eilėraščiuose nevengi aštrių temų, į daugelį nejaukių, nemalonių, kartais net šokiruojančių dalykų žvelgi iš labai arti. Iš kur tokia drąsa kūryboje?</strong></p> <p>Galbūt tai yra susiję su sąžiningumu prieš save ir pasaulį. Turiu netašyto nuoširdumo, neužglaistau kampų, nesu mėgėja meluoti sau ir kitiems. Galbūt dėl to kartais man pritrūksta diplomatiškumo. Jeigu man ateina kokie nors vaizdiniai ar idėjos, kurios nėra pūkuotos, švelnios ir mielos, jaučiuosi privalanti jas užfiksuoti tokias, kokios jos man ateina. Kitaip jaučiuosi padariusi kažką neteisingo, neleistino. Keistas tatai jausmas.</p> <p>Bet ir prietarų turiu. Kartais užsimaniusi rašyti apie mirtį sulaikau save. Nenorėčiau mistifikuoti, tačiau man tai yra didelė dilema, iš vienos pusės jaučiuosi šiek tiek nesąžininga, kai žodį „mirtis“ savo tekstuose pakeičiu kitu žodžiu ar žodžiais, tačiau man taip būna ramiau. Koks maištingas teisuolis (kokia ir pati save kartais laikau) čia pasakytų – kurti reikia ne tam ir ne taip, kad būtų ramiau! Visiškai sutinku su tuo ir stengiuosi tuo vadovautis, tačiau, kaip minėjau, turiu tam tikrų prietarų. Kartais vengiu minėti mirtį. Tuo mano eilėraščiai skirtųsi nuo, pvz., Vytauto Stankaus, kurio tekstai, atrodo, vien tik į tą pusę ir linksta, vaizduodami sergantį ir mirštantį žmogų.&nbsp;</p> <p>Bet kartais reikia sugriauti savo prietarų narvą ir tyčia parašyti apie tai, ko vengdavai. Taip gimė mano eilėraštis „Patvoriuose dar augs šalpusniai“. Jame kalbama apie tai, kad kada nors visas pasaulis, kurį mes pažįstame, bus miręs:</p> <p><em>paskutinį kvapą išleis<br /> visi žmonės<br /> su kuriais dėl<br /> nesuvokiamų priežasčių<br /> dėvėjau tokią pat<br /> laiko uniformą<br /> nors taip ir neteko kariauti<br /> jo mūšiuose. &nbsp;(ištrauka)</em></p> <p>Šiuo tekstu tarsi stengiausi atlikti egzorcizmą, išvaryti iš savęs tą baimę, kuri man trukdo. Panašiai kažkada esu pajutusi, jog savo tekstuose per dažnai pradėjau minėti poetą. Kurį laiką rašiau eilėraščius apie rašymą. Nemėgstu tokių aklaviečių, tad pamenu tyčia parašiau eilėraštį dviprasmišku pavadinimu „Poeto varymas iš eilėraščio“. Kūryba yra mane pačią keičiantis dalykas. Jaučiu, kaip ji mane kuria. Kaip su kiekvienu tekstu keičiasi mano žvilgsnis į save ir kitus. Kiekvienas eilėraštis gali pakeisti visa, kas buvo prieš tai ir kas bus po to. Vienas vienintelis eilėraštis gali pakeisti mano poziciją, mano strategijas, judesį savęs ir kitų link, sugriauti tam tikrus prietarus.&nbsp;<br /> Savo knygose nevengiu vaizduoti brutalių ir kartais net šlykščių dalykų. Bet jie niekada nėra savitiksliai, niekada nevartoju keiksmažodžių ir neaprašau žiaurių kūno ir sielos deformacijų vien tam, kad kažką šokiruočiau. Tai visada turi tikslą, kartais jis ir man pačiai tėra vos vos nujaučiamas, bet jis visada yra. Mano eilėraščiuose brutalumas nustoja ženklinti vien save ir atsiveria kaip švento kūrybos šėlo dalis. Svarbi visumos dalis, kurią pašalinus sugriūtų dar nepastatyti pasauliai.</p> <p><br /> <strong>Dažnai dalyvauji įvairiuose performansuose, skirtuose palaikyti moterų teises, apie tai jau nemažai kalbėta. Man įdomu kiek kitas dalykas. Ar galima skirti, jog štai čia yra moteriška poezija, o ten – aiškiai parašyta vyro?</strong></p> <p>Ir taip, ir ne. Įmanoma sprendžiant iš to, kiek žmogus prisiėmęs sau stereotipų, kurie priskiriami tam tikrai socialinei lyčiai, jeigu jis yra tais stereotipais persismelkęs, tai nieko keisto, kad pradeda visur artikuliuoti save kaip turintį su lytiškumu nusakomą baigtinę tapatybę. Jeigu taip įvyksta, tuomet galima atskirti – vyriška ar moteriška čia kūryba (bet svarbu suvokti, kad toks vyriškumas ir moteriškumas čia yra atsitiktinis ir net dirbtinis savęs klasifikavimas). Jei žmogus atsisako baigtinių tapatybių gniaužtų ir suvokia save kaip tampantį, o ne tapusį ar įtapatintą, tada jam vyriška ir moteriška kūryba nebeegzistuoja, o jei ir egzistuoja tai tam, kad nusistovėję galios santykiai būtų perkurti, kad žaidžiant lytiškumu būtų atveriamos naujos prasmės, o ne užveriamos.<br /> Aš pati labai atsargiai vertinu skirstymą į tai, kas yra vyriška ir kas yra moteriška. Kas yra vyriška? Na, mes žinome tokių stereotipų, kad vyriška yra nežliumbti, nesiskųsti, kai sunku, ir panašiai. Nemanau, jog tai priklauso nuo biologinės lyties. Tačiau esama tokių patirčių kaip gimdymas ar erekcija, šiuo patirtu lygmeniu iš dalies galime kalbėti apie vyriška ir moteriška. Tačiau ar visi vyrų eilėraščiai apie erekciją, o moterų apie gimdymą? Tų, kurie prisiima baigtinę tapatybę ir ją iškelia aukščiau už kūrybą – taip. Ir tokią kūrybą skaityti man nuobodu.</p> <p><strong>Ką galvoji apie poezijos transformacijas, sintezes su kitais menais, eksperimentus? Ir ar egzistuoja poezijoje kokios nors ribos?</strong></p> <p>Man atrodo, jog tos formos, kurios neapsiriboja vien tik tekstine išraiška, yra labai reikalingos šiais laikais. Dabar žmogui būti sudomintam pliko poezijos teksto yra šiek tiek sunkiau, mums reikia judėjimo, reikia spalvų ir panašiai.</p> <p>Į tarpdiscipliniškus dalykus žiūriu teigiamai, bet nesakau, kad jie turėtų išstumti įprastas poezijos formas. Manau, jog nereikia atsisakyti pliko teksto ant popieriaus. Jis visada bus svarbus orientyras, geriausiai įkūnijantis žodį ir tai, kas yra poezija. Bet dabartinių laikų sąlygomis galime gerokai daugiau eksperimentuoti, ir tai yra labai gerai. Atsiranda naujų prasmių, naujos dermių ir naujų iššūkių. Pats autorius, kuris pabando sukurti tarpdiscipliniškus kultūrinius projektus, gali susigrąžinti kūrybos džiaugsmą, kuris pakeičia kūrybos nuobodulį. Jeigu labai ilgai vienas namuose užsidaręs rašai tekstą, jeigu tau to užtenka, labai gerai, bet kai kuriais atvejais to neužtenka. Norisi kažkaip pajudėti, padaryti kūrybinę kaitą. Labai sveika sudrumsti rašymo rutiną.</p> <p>Sintezė neturi išstumti anksčiau naudotų formų, ji kaip tik turi praturtinti naujomis patirtimis, naujais atsivėrimais, nauju žvilgsniu į tuos pačius dalykus.</p> <p>O ribos yra tokios, kokias individualiu atveju konkretus autorius sau nori įsteigti, jos turi atsirasti pačiame procese. Jei iš anksto, prieš sėsdamas kurti, mąstysi, kad va dabar aš turiu parašyti eilėraštį iš penkių eilučių ir tai yra mano ribos, gal kažkam ir suveiks, bet man nesuveiktų. Kai vyksta kūrybinis aktas, neturi apsibrėžti sau ribų. Jei apsibrėši tas ribas, jos bus kaip trafaretas, o tavo kūrinys bus masinės gamybos produktas, „štampofkė“.</p> <p><strong>Teko pastebėti, jog dalį „Mėnulis yra tabletė“ knygos eilėraščių publikavai savo <em>facebook </em>profilyje. Įdomu, kodėl? Manau, jog tai gana retas reiškinys.</strong></p> <p>Jau dvylika metų esu spausdinama kultūrinėje spaudoje. Man nebereikia patvirtinimo iš jokios institucijos, kad galėčiau laikyti save poete. Apskritai abejoju institucijų gebėjimų ką nors patvirtinti ar paneigti. Nenoriu suteikti institucijoms galios kalbėti apie mane ir man pačiai pasakoti apie mane. O kuo dar, be institucionalizuotos kultūros arbitro funkcijos, skiriasi kultūrinė spauda nuo FB? Manau – niekuo. Todėl dažnai renkuosi spausdintis feisbuke. Ir nereikia laukti metus, kol išspausdins. Skaitomumas yra, o dešimt litų aš jau kaip nors užsidirbsiu.&nbsp;</p> <p>Spausdindamasis savaitraščiuose negauni jokio grįžtamojo ryšio. Nematai žmonių veidų, kurie tave skaito. Šiuo atveju feisbukas man atstoja tam tikrą bendruomenę, galbūt net tam tikrą Atėnų demokratijos modelį, kur visi susirenka kokioje nors agoroje, kalbasi įvairiomis temomis. Man svarbus grįžtamasis ryšys.</p> <p>Teko skaityti Donaldo Kajoko esė knygą „Lapės gaudymą“, kurioje Donaldas parašė nuogirdą apie mane. Laisvai atpasakojant ji skamba maždaug taip – vienas žmogus sako: mūsų kartai dar buvo svarbus, o Kaziliūnaitės kartai jau nebėra svarbus skaitytojas. Tada kitas žmogus atsako: „Gal dar nebe.“&nbsp;</p> <p>Bet man skaitytojas yra svarbus. Jis reikšmingas tik kitu lygmeniu. Rašydama negalvoju, koks svarbus man skaitytojas, tarp eilučių jam nepamojuoju. Bet kai tekstas jau „gatavas“, įdomu sužinoti kitų nuomonę apie jį.</p> <p><strong>Tavo eilėraščio erdvė dažnai sutampa su buitine erdve. Žodžiai sukasi aplink šiandien vykstantį gyvenimą, bet dar daugiau joje kosmoso, metafizikos. Labai nekonkretus klausimas, bet kur vis dėlto slypi poezija? Kur ji randasi?</strong></p> <p>Šiuo atveju labai svarbi sąmonės parengtis ir žiūra į pasaulį. Gal net svarbiausia. Gali daug pamatyti, pastebėti, jei esi tam tikros sąmonės būsenos. Visur tikrai nematau poezijos. Galėčiau tai tvirtinti, bet tai viso labo būtų tik dar vienas bandymas sukurti poeto mitą. Pabrėžti, kaip nepaprastai poetas skiriasi nuo kitų žmonių. Nenorėčiau to daryti. Poeziją galima pamatyti visur, jei esi atvertyje. Tačiau atvertis nesitęsia, ji yra mirksnis. Jam ištikus iš paskutiniųjų stengiesi nesumirksėti, tačiau galiausiai „vokai“ apsunksta ir nusileidžia patys. Ir kai vėl atmerki sielos akis – matai kitus dalykus.</p> <p>Bet įdomu tai, kad tą „matymo“ mirksnį-būseną galima išmokti prisišaukti. Kai dėl įvairių priežasčių negalėdavau užrašyti eilėraščio, įpratau pasižymėti raktines frazes. Vėliau, kai jau galėdavau susikaupti, turėdavau pakankamai jėgų ir laiko, tie raktai, užsirašytos frazės, galėdavo man atrakinti buvusią būseną. Sąmonę sugrąžinti į ankstesnį laiką.</p> <p><strong>Aušra, paskutinis klausimas, nuo ko yra ši tabletė? Ką ji gydo?</strong></p> <p>Klausimas, čia homeopatinė, cheminė ar psichodelinė tabletė. O gal apskritai čia nuodai. Juk vaistas tuo pat metu ir gydo, ir nuodija. Manau, kad tai, kas yra aplink mus, šiek tiek gydo, šiek tiek nuodija ir šiek tiek svaigina. Eilėraštyje „Mėnulis yra tabletė“ atskleidžiama, jog viskas aplinkui, o ir mes patys sau esam tabletės. Kurias praryjame, ir tai mus veikia. Žiūrėdama į mėnulį galiu pajausti, kaip jis mane gydo nuo manęs pačios, nuo minčių chaoso, nuo emocinio nestabilumo ar kaip tik perdėto stabilumo. „Mėnulis yra tabletė“ – tai būsena ir kūrybos versmėje nutinkantis santykis su savimi ir pasauliu.<br /> <br /> &nbsp;<a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-16-ausra-kaziliunaite-mane-kuria-kuryba/124240" rel="nofollow" target="_blank">bernardinai.lt</a>&nbsp;2014 11 17</p>
<p>Pokalbis su poete Aušra Kaziliūnaite LRT laidoje „Ryto allegro“. Pokalbio įrašo galite pasiklausyti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2015-12-30/category/0/limit/36" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (54:00&nbsp;min.)</p>
<p>Pasak kritikų, A. Kaziliūnaitės poezija yra gana revoliucinga, jaučiamas noras kritikuoti egzistuojančius socialinius santykius.</p> <p>Paklausta, ar jai svarbu prieš kažką protestuoti, poetė sako, kad jai, kaip žmogui, kaip menininkei ir kaip apskritai tobulėjančiai asmenybei, svarbu protestuoti pačiai prieš save.</p> <p>„Bet protestuodama, nuolat augdama, save paneiginėdama ir atradinėdama iš naujo aš matau vietos atsigręžti ir į aplink vykstančius procesus. Aš tikrai stengiuosi neiškelti savęs aukščiau virš jų, [stengiuosi] matyti save kaip dalį tų procesų – kartais nelabai gerų dalykų, kurie nuolat su mumis visais vyksta. Aš socialinės tikrovės ir realybės nenorėčiau supriešinti su poetine raiška“, – sako A. Kaziliūnaitė.</p> <p>Laidos įrašą galite rasti <a href="http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/117827/poete_a_kaziliunaite_man_svarbu_protestuoti_pries_save#wowzaplaystart=1198000&amp;wowzaplayduration=512000" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>„Mėnulis yra tabletė“. Taip trečiąją poezijos knygą pavadino viena ryškiausių ir savičiausių jaunosios kartos poečių Aušra Kaziliūnaitė. 1987 metais Vilniuje gimusi autorė, anot leidėjų, ir šioje knygoje „lieka ištikima savo vertybėms“. Kokios tos vertybės? Kaip jos veikia autorės estetiką ir santykį su kūryba? Laidoje – pokalbis su poete A. Kaziliūnaite ir jos skaitomi eilėraščiai iš knygos „Mėnulis yra tabletė“.</p> <p>Laidos įrašo klausykimės <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011206881" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €