Stuburo tik punktyrai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Stuburo tik punktyrai

Stuburo tik punktyrai
-31%
Autorius: Eugenijus Ališanka
Prekės kodas: 9789986398813
Pavadinimas Stuburo tik punktyrai
Žanras eilėraščiai
Metai 2016
Psl. skaičius 104 p.
Įrišimas minkštas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Išmatavimai 22.5 cm x 14 cm x 1 cm
Kaina: 5.80 € 4.00 €
Kiekis:  

Keliauji moters stuburu nuo atlanto iki stuburgalio

Septinta žinomo poeto, eseisto, „Poezijos pavasario“ laureato Eugenijaus Ališankos eilėraščių knyga. Praeinamybės pojūtis nuteikia refleksijoms apie gyvenimo kelią ir vertybes. Į viešumos šou ir realybės krumpliaračius žvelgiama su atlaidžia ironija, kaip ir į savųjų maršrutų paklaidas. Konkretėjančios gamtos, kaimo aplinkos apsuptyje spontaniškai iškyla literatūrinės aliuzijos, asmeninio ir istorinio laiko paralelės. Už regimosios tikrovės – stiprus egzistencinių ir kultūrinių prasmių laukas.

„Poezijos knygą atneša gandras, tuo šiandien niekas neabejoja. Kiti paaiškinimai neįtikina arba yra pernelyg erotiški ir netašyti jautrioms skaitytojo ausims. Autoriui belieka ją užauginti. Kantriai laukti, kol ji atsistos ant kojų, kol sutvirtės jos stuburas. Kol eilėraščiai virs slanksteliais.

Kai keliauju moters stuburu nuo atlanto iki stuburgalio, apčiuopiu tik jo viršūnėles. Ledkalnio viršūnes. Stuburo tik punktyrai.

Kartais knygą ištinka stuburo išvaržos. Kai rimčiau pagalvoji, gal jos ir yra svarbiausios. Primena apie laikinumą ir mirtį.

Ne tik knygos, ne tik.“

2016 metais poetas Eugenijus Ališanka apdovanotas Jotvingių premija už knygą „Stuburo tik punktyrai“.
Knyga įtraukta į 2016 Metų knygos rinkimus. Už knygą galite balsuoti čia

Susiję leidiniai

Jeigu
2.90 €
Andalūzijos šuo
-33%
4.00 € 6.00 €


<p style="box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px 0px 15px; padding: 0px; font-size: 14px; color: rgb(0, 0, 0); font-family: Georgia;"><span style="box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px; padding: 0px; font-size: medium;"><strong style="box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px; padding: 0px; font-size: 16px;">Eugenijus Ališanka.&nbsp;<em style="box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px; padding: 0px;">Stuburo tik punktyrai.</em></strong>&nbsp;Eilėraščiai.</span></p> <p style="box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px 0px 15px; padding: 0px; font-size: 14px; color: rgb(0, 0, 0); font-family: Georgia;"><span style="box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px; padding: 0px; font-size: medium;">V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 103 p.</span></p> <p style="box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px 0px 15px; padding: 0px; font-size: 14px; color: rgb(0, 0, 0); font-family: Georgia;"><span style="box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px; padding: 0px; font-size: medium;">&nbsp;</span><span style="font-size: medium;">Eroso sklidina poezijos knyga (nors tas erosas neapčiuopiamas, jį sukuria ar tik ne stirnos), kurioje nėra vulgarybių. Kartais atrodo – hermetiška, pernelyg hermetiška. Stuburkaulio metafora – poezija kaip kūnas, struktūra, stuburas (nors anksčiau jau būta dievakaulio). Autorių geriausiai charakterizuoja kadaise PDR haiku parašęs Kęstutis Nastopka: „…ir apoloniškas Ališanka“ (aliuzija į teorinę Ališankos studiją „Dioniso sugrįžimas“). Apoloniškas, nes ir poezija racionali (autorius visgi matematikas), nors racionalumas buvo pamintas ankstesniame programiniame eilėraštyje apie būdus, kaip nužudyti poeziją. Autoriumi pirmąkart susidomėjau studijų metais, skaitydama almanachą „Miestelėnai“ – atrodė neįtikėtina, kad intelektualus poetas nėra akademikas. Vėliau, kartu važiuojant į renginį Rusnėje, teko įsitikinti jo unikaliu gebėjimu virtuoziškai vairuoti ir pasakoti istorijas – ne toks svetimas ėmė atrodyti prie Ališankos prilipęs keliaujančio rašytojo įvaizdis. Kartu važiavome ir į literatūros festivalį Berlyne –</span><em style="font-size: 16px; box-sizing: border-box; word-wrap: break-word; border: 0px; margin: 0px; padding: 0px;">Akademie der Künste</em><span style="font-size: medium;">&nbsp;Eugenijus dar naujai nupasakojo „Literatūrinio ekspreso“ patirtis (buvau girdėjusi apie tą traukinį, bet visai kitais rakursais). Jo rašymo situacijos man tapo aiškesnės. Kurį laiką įsivaizdavau, kad prezentuoju moterį iš eilėraščio „Trys gracijos“ (p. 66), tačiau Eugenijus šią fantaziją paneigė – prezentacijos esančios konkrečios, bet kitos. Vienas gražiausių šios knygos tekstų, „Paliktas po pamokų“ (p. 84), priminė Solveigos Daugirdaitės eilėraštį „Teorema“, esantį antologijoje „Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija“. Panašų eilėraštį yra parašiusi ir Patricija Šmit, taigi įdomu, kaip šie trys gracingi tekstai susitinka.</span></p> <p>Visą straipsnį rasite <a href="http://www.satenai.lt/2017/02/10/hipsteriai-atbega-atidunda/" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Literatūros kritikas Rimantas Kmita kalbina poetą Eugenijų Ališanką LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Laidos įrašą rasite <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/155823/labas_rytas_lietuva#wowzaplaystart=0&amp;wowzaplayduration=2686000" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Paklausus normalaus tautiečio (ne filologo), ką jis žino apie Eugenijų Ališanką, galima lengvai įvertinti poezijos populiarumo lygį Lietuvoje. Negausu čia lyrikos mėgėjų, o ir tie, kurių lentynos gilumoje, už vazų ir taupyklių guli koks vienišas Marcinkevičiaus ar Nėries tomelis, ališankomis nesidomi. Nors kalbame apie produktyvų, įvairius literatūros žanrus (poeziją, eseistiką, vertimą) eksploatuojantį ir net užsienyje šiek tiek žinomą kūrėją, didelės nuostabos tai nekelia. Šiuolaikinę filosofiškai intelektualią poeziją (o būtent taip šio poeto kūryba dažniausiai apibūdinama) skaityti sunku. Prisipažinsiu, savęs prie tokios literatūros gerbėjų taip pat nepriskiriu. Bet, sako, skaityti reikia įvairias, ne tik mėgstamų autorių knygas: neva bendram išprusimui padeda. Tad pamėginsiu.</p> <p>Pirmiausia pastebėjau, kad septintame poezijos rinkinyje (dailininkė D. Rybakovienė) autorius lieka ištikimas keliems, jau ankstesnėse knygose išryškėjusiems pomėgiams. Ypač išsiskiria du dalykai: 1) stengiamasi nuolat pabrėžti leidinio struktūrinės sąrangos svarbą; 2) dažnai žaidžiama lotyniškais terminais (šįsyk daug dėmesio skeleto anatomijai).</p> <p>Sunku tiksliai pasakyti, ko tokiais veiksmais siekiama. Pirmuoju atveju, apeliuojant į knygos ir jos skyrių pavadinimų sekos integralumą (kuris papildomai akcentuojamas ir anonse), tarsi stengiamasi įrodyti skaitytojui, kad pavieniai, matyt, iki galo nesuprasti ar mažiau vykę tekstai čia vis vien būtini, užpildant bendrosios rinkinio minties vientisumo spragas. Žodžiu, panašu į tipišką ir pastaruoju metu tarp lietuvių poetų itin populiarų knygos sudarymo-pristatymo triuką (<em>na ir kas, kad kai kurie kūriniai silpnesni, esminę žinią juk siunčia ne jie, o eilinis leidinys su autoriaus pavarde</em>, – ar negirdime šių pa(si)teisinimų po dažno eilėraščių rinkinio pasirodymo?).</p> <p>Lotyniški ir lietuviški, tikri ir išgalvoti kaulų pavadinimai – dažnai Ališankos vartojamas kalbinis įrankis – šį sykį, atrodo, taip pat labiausiai reikalingi bend­ros knygos plotmės klijavimui. Keturių rinkinio skyrių antraštės (<em>slanksteliai: atlantas;&nbsp;slanksteliai: ašis;&nbsp;slanksteliai: kryžkaulis;&nbsp;slanksteliai: stuburgalis</em>) susietos su stuburo struktūra. Galiniame viršelyje poetas išsamiai paaiškina šių pavadinimų funkciją ir teigia, kad svarbiausia – užauginti knygą, „kol sutvirtės jos stuburas“, o „eilėraščiai virs slanksteliais“. Neužmiršta paminėti ir stuburo išvaržų (pasak jo, primenančių apie laikinumą ir mirtį). Vis dėlto, nepaisant mėginimų leidinyje laikytis tvarkingo konstrukcinio modelio, taip ir lieka neaišku, kam –­ slanksteliams ar išvaržoms – skirta daugiau dėmesio.</p> <p>Panašu, kad nelabai tą žino ir autorius. Žvilgtelėjus atidžiau, jungtinio karkaso detalės (pavieniai slanksteliai) beveik visuose skyriuose atrodo pasibarstę be aiškesnės tvarkos. Gal todėl knygoje taip gausu atvirų prisipažinimų apie nepavykusius kūrybinius gimdymus (<em>ne pirmą kartą susimaunu / vis pro šalį, p. 43;&nbsp;gėda prisipažinti / nors tam ir yra poezija / kunigo ausis tinginiui / šnipštas išėjo / kaip ir iš viso postmodernizmo, </em>p. 38). Kita vertus, atvirumas –­ pirminė poetinio reglamento nuostata, todėl labiau juo atsiduodančios vietos dažniausiai ir priverčia stabtelėti, įsiskaityti, sureaguoti į vaizdą.</p> <p>Prakalbus apie vaizdus, laikas aptarti Ališankos rinkinio albumiškumą. Nors pati poezija čia skirta labiau apmąstyti, pavieniai ryškesni kadrai dažnai įterpiami prieš rimtesnio susikaupimo reikalingas vietas:&nbsp;<em>čia nuotraukoj tavo senelis o čia / jo antroji žmona liūdno likimo / vis kalė man į galvą smigo giliai / tavo senelis spaudė ranką prezidentui / kol ėmiau tikėti kad visus juos pažįstu / kad buvau sutikęs ant kelių sėdėjau</em>&nbsp;(p. 48).</p> <p>Įsidėmėjęs peizažo detales skaitytojas nejučia pradeda gilintis ir į jų skleidžiamą nuotaiką, mintyti apie priežastis. Vienas sėkmingesnių šio pobūdžio eilėraščių – „mados namai“. Prisiminimai apie popierinę išlankstytą kepurę, tėvo naudotą dažant lubas, čia perauga į vientisą kūrinio leitmotyvą, leidžiantį baigti tekstą kone metafiziniu vaizdiniu:&nbsp;<em>tik ta kepurė / tėvo sulankstyta iš laikraščio / niekur nerandu / matyt suėjo prakurom / ta kepurė / sulankstyta iš pelenų // būtų kaip tik mano pražilusiai galvai&nbsp;</em>(p. 53).</p> <p>Tokios poetinės nuotraukos (paskirai ar serijomis) rinkinyje kartojasi kas kelis puslapius. Bet nemažai ir tuštesnių, menkiau pagavių, ne taip lengvai suvokiamų tekstų. Tad nuspręsti, kas –­ slanksteliai ar išvaržos – užima šioje knygoje daugiau vietos, sunku ne tik ją pavarčius, bet ir kelis kartus įdėmiai perskaičius. Retoki tie stuburo punktyrai. O dažnai ir neryškūs. Ir albumo aliuzija, manyčiau, šiam leidiniui artimesnė nei stuburo: esama čia įvairaus amžiaus, skirtingos kokybės, spalvotų ir nespalvotų „nuotraukų“; o dargi ir beveik tuščių, tik atsitiktiniu, nežinia kur gautu atviruku ar saldainio popierėliu užpildytų lapų pasitaiko.</p> <p>Prisivertęs perskaityti „ne savo stiliaus“ knygą Ališankos gerbėju netapau. Bet labai keiksnoti šio rinkinio taip pat negalėčiau. Nors atstovauju negausiai padermei nukvakėlių, kurie, paklausus apie knygos autorių, galėtų dar ką nors ir suveblenti, daug ko likau joje nesupratęs. Bet juk teisus V. Gasiliūnas:&nbsp;<em>Jeigu kuriame nors kūrinyje viską išaiškinsi, bus nei šis, nei tas.* </em>O ir žodyno sudarytojai, nesuteikę&nbsp;rinkiniui&nbsp;ir&nbsp;albumui&nbsp;sinonimų statuso, galbūt tinkamai pasielgė: tiesmukas suvokimas varžo. Tad linkiu būsimiems Ališankos skaitytojams mąstyti laisvai.</p> <p>*Agnė Grinevičiūtė. „Pamintijimai apie magiškąjį realizmą su Renata Šerelyte ir Virginijum Gasiliūnu“:&nbsp;<a href="http://naujienos.vu.lt/pokalbiai/pamintijimai-apie-magiskaji-realizma-su-renata-serelyte-ir-virginijum-gasiliunu/" target="_blank">naujienos.vu.lt/pokalbiai/pamintijimai-apie-magiskaji-realizma-su-renata-serelyte-ir-virginijum-gasiliunu/</a>.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2016-07-15-nr-3576/3394-knygu-presas/5272-antanas-sheshi-ar-koreguotinas-sinonimu-zodynas" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a></p>
<p><strong>Skaitant lietuvių poeziją, galima juokais atpažinti porą imperatyvų, kurie apibūdina poetų santykį su rašymu. Prieš porą metų juos paminėjo rimtai į poeziją žiūrintis jaunas poetas Aivaras Veiknys: „gyvenk, kad rašytum“ ir „rašyk, kad gyventum“.</strong></p> <p>Manyčiau, jos tinka įvairiems aspektams apibrėžti, yra ambivalentiškos, tad nebūtinai priklauso tiesiog dviem skirtingoms stovykloms. Apie jas galvoti kritikui visada pavojinga, bet smalsu. Ypač kai į rankas patenka ne pirmoko, o kūrybinės brandos įgavusio poeto tekstai, kurio kūrybos trajektorijos jau gerokai akivaizdesnės, nusistovėjusios. Imama reflektuoti ir vertinti reiškinius „iš viršaus“, daug kas atrodo jau pasakyta (paskutinės Aido Marčėno, Donaldo Kajoko knygos). Pastariesiems priskirtina ir septintoji Eugenijaus Ališankos knyga „Stuburo tik punktyrai“.</p> <p>Šiuo metu neretai vis dar įtakinga ir efektyvi atrodo poezija, kurią reprezentuoja stipri, sukrečianti asmeninė patirtis, pasaulio arba/ir literatūros refleksija. Tokiam kontekste Ališankos tekstai – viena vertus, gali pasirodyti pavojingai stoiški, bekraujai ar neišvaizdūs. Kita vertus, gali būti skaitomi kaip lietuvių poezijos situaciją apibendrinantis ironiškas komentaras:</p> <p><em>nereikėtų rimuoti žaizdų </em></p> <p><em>plėšyti dvasios pleistrų su visa oda </em></p> <p><em>poezija ne ligoninės priimamasis</em> (p. 30)</p> <p><em>gėda prisipažinti </em></p> <p><em>nors tam ir yra poezija </em></p> <p>kunigo ausis tinginiui (p. 38)</p> <p><em>manimi rašo vadinas esu </em></p> <p><em>marija apsaugok mane</em></p> <p><em>nuo tokių romantinių kliedesių</em> (p. 81)</p> <p>„Stuburo tik punktyrai“ atkreipia dėmesį į kūrybinę patirtį sukaupusio kalbančiojo akistatą su nauju tekstu. Pagrindinė sąlyga jau įvykusi, įprasta – prie rašymo grįžtama nuo pradžių, tačiau pasikeičia pradinė kryptis – lyg ėjimas iš anapus ir, manyčiau, anapus link. Tačiau kitaip nei, pavyzdžiui, Jono Kalinausko ar Vytauto Stankaus poezijoje, kai su gyvaisiais komunikuojama atsikrausčius iš dvasių pasaulio. Jie palaiko mintį, kad marinti(s) – tai steigti įtakingą simbolišką interpretaciją, kuria patogu panaikinti realumo ar logikos sąlygą tam, kad būtų galima ieškoti naujos kalbos, galinčios atitikti intensyvų vidinį vyksmą, galbūt atmesti ir nesutikti kalbėti apie pasaulį primestu diskursu. Ališankos tekstuose tokia pažinimo forma būtų palyginta subjekto viduje su intelektu besigrumiančiais netvariais svaičiojimais („girtuoklystėmis“, kairiojo smegenų pusrutulio veikla), jo suvokimas išlieka racionalus.</p> <p>Pastanga kalbėti lyg iš anapus, iš naujo rodo kitokį, bet Ališankos poezijai gana įprastą posūkį. Knygoje „Stuburo tik punktyrai“ „marinamas“ autorius kaip visažinis perteikėjas:</p> <p><em>čia tau ne bildungsroman ar bildungsgeschichte</em></p> <p><em>nežadu būti senamadiškai korektiškas </em></p> <p><em>toliau ieškok pats</em> (p. 10)</p> <p>Teksto išbaigtumas, o ne herojiško subjekto padėtis čia sukuria ribinę patirtį – autorius egzistuoja tol, kol rašoma. Todėl šiai knygai galima mėginti priskirti poziciją „rašyk, kad gyventum“. Tokio dar neįvykusio, bet „čia ir dabar“ vykstančio teksto erdvėje svarbus komunikacinis procesas su savimi: kalbančiajam, pretenduojančiam į autorystę, leidžiama atsidurti ir skaitytojo padėtyje, pertraukti rašomą tekstą – kritikuoti, svarstyti, kas jau pasakyta, ir kitaip rodyti gyvybės ženklus. Tokios veiklos prasmė nėra terapinė ir ne savireprezentacinė: nors Ališankos poezijoje pasaulis nėra suskausmintas, neatmetamas jo problemiškumas. Šia prasme kalbantysis gvildena ne tiek individualios būties, kiek su autoryste susijusias dvilypes įtampas: ne vien mėgina galynėtis su kalba kaip skriptorius, bet ir „puse etato“ patiria autoriaus/kūrėjo buitišką išgyvenimo „neįgalumą“ (net labai kūniškai skaičiuoja „kraitį pelenei mokesčių inspekcijai“, p. 23). Simboliškas buvimas autoriumi, pripažinimas/išsipildymas nieko negarantuoja: kaskart tenka pradėti iš naujo, o rašant gyvybė ir mirtis tekste gali būti suprasta metaforiškai.</p> <p>Būtent šia linkme ir įmanoma apibūdinti „Stuburo tik punktyrų“ kalbantįjį. Nebejaunas, bet ir nepasenęs knygius, kurio akiratį sąmoningai formuoja skaitomi svetimi tekstai – išlikusi žinoma, dažniausiai Vakarų poezija, klajojantys klasikiniai ir mitiniai siužetai, pagal kuriuos galima konstruoti pasaulį (beje, Ališanka išties sėkmingai citatas renkasi apmąstymų akstinu). Šioje poezijoje skaitymas neišvengiamai kuria tikrovę, todėl patirtį kaupiantis autorius randasi ir formuojasi per sintezę, yra nuolatiniame procese: „skaitau apie meilę rašau apie stirną / vis mažėja atstumas“ (p. 15). Nestebina, kad Ališankos tekstuose ir brandą dažnokai reprezentuoja ne pirminė, tiesioginė patirtis, o antriniai veiksniai: išleistos („pomirtinės“) knygos, minimi peržiūrėti filmai, imituojant distanciją į prisiminimą žvelgiama kaip į kadaise išryškintą nuotrauką, o atmintis yra žadinama – taip pat atliekama. Taip „Stuburo tik punktyrai“ nuvainikuoja kliše tapusį metaforinį kalbėjimą apie kūrybą kaip žmogų keičiančią patirtį – kūniškai (teksto laukiamasi, gimdomas) ar metafiziškai (jis apsireiškia, esama polinkio į amžinybę). Tekstas viešai nesuskausmintas (emocijų ir veiksmo plėtotė nėra intensyvi), bet jo glotnų emalį kartkartėm pertraukia nirzgus senatvinis (auto)ironijos diegas.</p> <p>Toks kalbėjimas nepliekia poezijos esmės, rašyti savaime atrodo prasminga (suprask, kitaip neišeina). Poezija Ališankai susijusi su pradine teksto kaip pagrindinės visumą palaikančios kalbinės struktūros (stuburo) „tvėrimo“ būkle: pradžioje buvo žodis. Pirmąjį žodį nuo pradžių „Stuburo tik punktyrų“ kalbėtojas taria beveik bedante burna kaip kūdikis. Knygą užbaigia ne realizuotas tekstas, o dekalogas kūrėjams, nenutraukiantis proceso, bet jį paradoksaliai sudievindamas ir sukurdamas kartotės, tęstinumo galimybę būti poezijos vietininku pasaulyje. Tai iš esmės sutampa su vyraujančia lietuvių poezijos kryptimi, kai kūrybos veiksmas, bylojimai tekstais yra ypatingas užsiėmimas. Tik Ališankos knygoje poetas nei dangaus, nei pragaro pasiuntinys – sąmoningai nepasižymi antgamtinėmis galiomis: nebūtinai pajėgus maironiškai daryti įtaką („dabar tik pakeliu / švysteliu į orą / nešienautos valstybinės žemės link“, p. 22). Tikėjimas jam tapo tik nostalgišku atsiminimu, meilė atrodo instinktyvi, gamta – ne tiek gyvybės liudytoja, domina kaip objektas pro langą. Jo senėjančio subjekto pastanga įsigyvendinti šiek tiek primena dekadento nuostatą mesti iššūkį tikrovei. Jos šis subjektas pats nesukūrė, o tik mėgina išreikšti jam įduotomis priemonėmis. Taip tvėrimas (kuris, beje, žodynuose nevartotinas reikšme „kurti“) įgauna buitinę prasmę „tvirtinti, laikytis, kęsti“ – amatininkavimą be jokių magiškesnių realizmo užuomazgų. Tačiau slepia troškimą įkalbėti ar vaizduoti dieviškumą, su titnago skiedra ir prigesusia anglimi žaidžiantį maištininką prometėjuką.</p> <p>Ar nėra taip, kad šie iš turinio perimti pastebėjimai būdingi ne vien leidinio problematikai, bet ir kalbant apie pačią Ališankos poeziją? Ji kaip reta palanki ir netgi skatina svarstyti įprastas teorines problemas (pavyzdžiui, Roland’o Barthes’o autoriaus ir teksto sąvokas), jomis domisi ir siūlo daug raktinių žodžių: pavyzdžiui, memento mori, literatūra ir menas, laikas. Tai iš pradžių teikia intelektualinį malonumą, kaip su jomis poetas tvarkosi, individualizuoja. Tačiau paaiškėja, kad papildomos autentikos (bent šioje Ališankos knygoje) nedaug, nes interpretacija – girdėta, net numanoma, mat rūpi daugeliui poetų ir be teorijų. Lieka įspūdis, kad ne vien senėjančiam subjektui, bet ir Ališankai realybės kategorijas pakeisti literatūrinėmis vis sunkiau. Nors „Stuburo tik punktyrai“ šis poetas gerokai ciniškesnis analitikas nei anksčiau, kartu – ir nuviliančiai tiesmukesnis. Dominuoja figūratyvūs, ornamentuoti aprašymai ir atvaizdai: pavyzdžiui: kepurė su snapeliu septintojo dešimtmečio dizainas aukštoji mada beveik yvas san loranas (p. 52) Todėl nesvarbu, ar mėginama ironiškai kalbėti apie autocenzūrą, redagavimą ir poezijos kriterijus, jie iš dalies lieka tiesiog teorija, tik talpykla proto išcenzūruotam tekstui – be papildomų, individualių konotacijų („sienos plonos / girdis ką šneka kaimynas“, p. 49), o jose svarbūs indikatoriai, pavyzdžiui, istorija (nesvarbu, visuotinė ar asmeninė) ir šalis tėra abstrakti, beveidė koordinatė („kryptis rytų nuo paties sibiro“, p. 22; „tėvas į šiaurę nuo manęs / motina į pietus / šiek tiek arčiau per pietus ir po darbo“, p. 49). Tad viena byloti apie rašymą, o kita – suteikti tekstui ne vien struktūrą, bet ir energijos: knygoje nėra eilėraščių, kurie ordomis traukia iš sodomų ir gomorų kurie parsiduoda ne už duonos kąsnį kurie nesupranta ką daro (p. 99) Žaisminga, intelektuali (auto)ironija, anksčiau skaitant ramų, apmąstytą eilėraštį dažnai pasiūlydavusi permąstymo, apvertimo, dviprasmybės galimybę, savotiškai tekstą paversdavusi įvykiu, knygoje „Stuburo tik punktyrai“ pranyksta. Kas lieka? Kalbėjimas apie poezijai svarbias „nuodėmes“, autorystės laikinumą ir tekstai, tarytum padengti nuo jų apsaugančiu emaliu.</p> <p>Neringa Butnoriūtė&nbsp;</p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €