Karmelio kalno papėdėje

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Karmelio kalno papėdėje

Karmelio kalno papėdėje
Autorius: Gintaras Bleizgys
Prekės kodas: 9789986399551
Pavadinimas Karmelio kalno papėdėje
Žanras Romanas
Metai 2017
Psl. skaičius 376 p.
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-955-1
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3.7 cm
Kaina: 9.00 €
Kiekis:  

Dienoraščio formos pasakojimas

Poetas ir eseistas Gintaras Bleizgys pateikia skaitytojams netikėtą kūrinį – atvirą, dienoraščio formos pasakojimą, savotišką autobiografinį romaną „Karmelio kalno papėdėje“. Pretekstas pavadinimui, gal ir pačiam kūriniui atsirasti buvo šv. Kryžiaus Jono veikalas „Kopimas į Karmelio kalną“. Stovint Karmelio kalno papėdėje, šviesa nušviečia ir žmogaus dvasios aukštumas, ir tamsybes.

Pasakotoją matome namų aplinkoje, kelionėse, bendraujantį su šeima, bičiuliais, pakeleiviais. Graži žiedinė kompozicija: kūrinys prasideda pasakojimu apie budėjimą baptistų maldos namuose, ir baigiasi pasakotojo pasiryžimu tarnauti diakonu.

Konkrečios aplinkybės žadina intrigą, tačiau autoriaus tikslas – ne siužeto įdomybės, o savistaba ir žmogaus prigimties, pasaulio slėpinių narstymas. Kas aš esu? Kur mano vieta? Kodėl man buvo skirta rytų kovos ringas, kalėjimo kamera? Kaip gyventi tarp kasdienybės ir apreiškimo, juntant dvasinę žmogaus paskirtį ir prigimties tamsybes? Įdomiausia, kaip iš kasdienybės epizodų natūraliai skleidžiasi sąmoninga būtis. Kaip tamsoje žaibas apšviečia daiktus ir reiškinius, apie kurių egzistavimą žmogus net nenumano, taip aiškėja buvimo visatoje paslaptys. Pro pilką kasdienybės šydą prasišviečia universumas, knyga tampa dvasinio kelio liudijimu.

Mes žinome, kas bus.

Kol tai, kas bus, yra gana toli, galime aiškiai maty­ti. Kuo labiau artėjame, prie to, kas bus, tuo prasčiau matome. Atėjus laikui tarsi kokioms bitėms avilyje mums apdūmija akis ir sąmones, kad nesipriešintume, negeltu­me, nekovotume ir nežūtume.

Kai ateina bitininkas ir tvarko mūsų gyvenimo korius, šnopuojame apduję nuo dūmų ir nesuprantame, kas vyksta.

Bitininkas nukelia avilio padangtę ir ankštas mūsų kambarėlis atsiveria į kitą, sunkiai suvokiamą erdvę ir laiką – beerdvę ir belaikę.

Esu žiūrėjęs į ten plačiai atmerktomis akimis.

Ir neišsižadėsiu šito regėjimo.

Susiję leidiniai

Taisyklingumas
-45%
3.00 € 5.50 €
Jautis
-38%
4.00 € 6.50 €


<p>Pažvelgiu į Gintaro Bleizgio knygos pavadinimą –&nbsp;<em>Karmelio kalno papėdėje</em>&nbsp;– ir iš karto kyla religinės konotacijos, kurias vėliau pateisina ir pats tekstas. Karmelio kalnas (Karmelio kalnai) – Izraelyje esantis kalnų masyvas. Karmelio aukštumos aikštėje Haifos švyturys ir „Stella maris“ („Jūrų žvaigždės“) vienuolynas. O šv.&nbsp;Kryžiaus Jonas parašė autoriui (ir ne tik jam) reikšmingą veikalą&nbsp;<em>Kopimas į&nbsp;Karmelio kalną</em>.</p> <p>Išsiaiškinus šias konotacijas, skaitau anotaciją: „Gintaras Bleizgys pateikia skaitytojams netikėtą kūrinį – atvirą, dienoraščio formos pasakojimą, savotišką autobiografinį romaną. [...] Konkrečios aplinkybės žadina intrigą, tačiau autoriaus tikslas – ne siužeto įdomybės, o savistaba ir žmogaus prigimties, pasaulio slėpinių narstymas“. Man visada atrodė, kad dienoraštinis romanas – rizikingas reikalas. Rizikingas ir kvepiantis dideliu rašančiojo pasitikėjimu savimi – mano gyvenimas, mano nuogi, literatūrine fikcija mažai tepridengti svarstymai, asmeninė pasaulėžiūra yra tokie įdomūs, kad verti dalintis su skaitytoju ir jam aktualūs. Kita vertus, projektuojamas, kartais tik imituojamas autentiškumas turi žavesio – smalsu pasidairyti po kito gyvenimą, ypač jei jis dinamiškas, kontraversiškas ir kitaip patrauklus. Bleizgio autobiografijoje – ir kalėjimo kvapas, ir depresijos glėbys, ir kovos menai, ir rašytojo tapatybės refleksija, ir netgi drįsčiau sakyti – neretai numinoziniams potyriams artimi religiniai atradimai. Tikrai tikiu, kad knyga ras savo skaitytoją.</p> <p>Asmeniniai, kaip tiesiog-skaitytojos ir kaip kritikės įspūdžiai apie knygą yra ambivalentiški. Kaip tiesiog-skaitytoją mane sudomino ligos refleksijos, pasižvalgymai į rašytojų bendruomenę. O vargino knygos ištęstumas, pagrindinių minčių atsikartojimas ir labai gausus angažavimasis religiniams dalykams. Tai vargino ne todėl, kad būčiau ateistė, pagonė ar dar bala žino kas&nbsp;– vargino savo radikalumu, ir nors autorius deklaruoja, kad buvo vengta didaktikos, regis, jos visai išvengti nepavyko. Meninė šios knygos vertė – labai slidus dalykas. Rašoma, regis, aiškiai ir darniai, yra stiprių vietų. Bet jaučiama ir stoka. Labai apčiuopiama stoka, iš dalies nulemta ir žanro – su pridėtine (menine) verte išliudyti save yra keblus, sudėtingas ir toli gražu ne kiekvienam įveikiamas uždavinys. Mano galva, Bleizgiui tai padaryti pavyko vidutiniškai. Kaip kritikę glumino ir domino keliolika aspektų. Pirmiausia, kaip fiktyvusis-tekstinis Aš koreliuoja su „tikruoju“ Aš, su autoriaus figūra. Taip pat kiek knygoje įtekstintas autentiškumas (nes tai autobiografinis žanras) koreliuoja su deklaratyviu Aš pateikimu, kitaip sakant, kiek tas autentiškumas yra deklaratyvus, konstruojamas, kiek&nbsp;– gyvas, spontaniškas. Bene įdomiausia man pasirodė galios ir bejėgystės dichotomija, taip ryškiai disonuojanti visame tekste, ir vyriškumo sampratos įtvirtinimas.</p> <p>Į šiuos klausimus atsakyti man padėjo psichoanalitinis ir sociologinis diskursas. Bleizgio&nbsp;<em>alter ego</em>&nbsp;kartais yra gana įžvalgus, nuoširdus ir sugebantis tas įžvalgas perteikti, nesidangsto ir dirbtinėmis priemonėmis nesiekia pasirodyti geresnis nei yra ar gali tapti: „Noriu būti paprastas, kvailas žmogelis. Ne verslo konsultantas, ne poetas, ne rašytojas, ne moralistas, gal netgi ne bažnyčios tarnautojas. [...] Vieną trumpą akimirksnį, jokiu būdu ne visą laiką. Trumpam, Viešpatie, atsijungti nuo visų savo pareigų“ (p. 18). Taip pat žavėjo momentinis sugebėjimas pasijuokti iš savęs, žaidybiška saviironija, ironija pasaulio atžvilgiu, kuri galėtų gelbėti visą tekstą, deja, jos ne tiek ir daug: „Esu diplomuotas skalbėjas. Įvairiomis prasmėmis. [...] Kita prasmė: esu verslo vadybos ir administravimo magistras, kaltinamas pinigų „plovimu“. Profesionalus „plovėjas“ ir „skalbėjas“, iš kurios pusės bežiūrėtum“ (p. 60).</p> <p>Kitas svarbus dienoraščio-romano aspektas yra rašytojiškos tapatybės refleksijos – subjektas gausiai svarsto kūrybos prigimtį, procesą, narsto būtąjį ir dabartinį literatūros pasaulį, komentuoja kolegų darbus. Šis kūrybinis Aš turi ir pasitikėjimo, ir abejonių akimirksnių, tačiau labiau nusveria kūrybos kaip pašaukimo, kaip duotybės iš aukščiau traktavimas. Savo kaip kūrėjo tapatybė sakralizuojama, kiek išaukštinama, darbo rašymo kokybe bemaž neabejojama – deklaruojamas gana egocentriškas savasties modelis. Subjektas netgi skundžiasi neparankia jo tekstų spausdinimo vieta kultūriniame laikraštyje, sumažėjusia savo kūrybos paklausa, taigi Aš-kūrėjo savivertės subjektui, regis, netrūksta.</p> <p>Vieni įdomiausių knygos epizodų pasirodė ligos refleksija – galios ir bejėgystės dichotomijai parankus aspektas. Ryškiausia depresijos traktavimo dominantė buvo nuolankumas, kaip teigia protagonistas: „Trečias depresijos mėnuo. [...] Neturiu jėgų kovoti, neturiu jėgų priešintis. Esu nuolankus. Depresija – nuolankumo mokytoja. Mano sesuo, kurią Dievas siunčia. Pagarbintas būk per mano sesę depresiją“ (p. 30–31). Ligos kaip mokytojos traktuotė, priėmimas, su(si)gyvenimas jau tapo gana trivialiu įvardijimu. Bet toks psichikos sutrikimo reflektavimas labai organiškai jungiasi su religine sub­jekto filosofija – besąlygišku Dievo valios priėmimu ir išpildymu. Čia ir prasideda įdomybės bei pateisinama recenzijos pavadinime tūnanti dichotomija. Bleizgio filosofija regisi absoliučiai teocentrinė, persmelkta nusižeminimo, Dievo galybės liudijimo ir nuolankumo, visų gyvenamojo pasaulio būčių pavaldumo Dievo valiai. Pavyzdžiui: „Žmogus, angelas, šėtonas, akmuo, debesis&nbsp;– niekas negali pasipriešinti Dievo valiai. Yra absoliuti Dievo valia ir valdžia. Niekieno kito“ (p. 41). Ir&nbsp;Bleizgio Dievas turi absoliučią galią ir valią, yra griežtai apibrėžęs kiekvienos gyvasties vietą ir priedermes.</p> <p>O štai protagonistas – šviesos karys – regis, turi net apaštalinę misiją, kurią ir skleidžia knygoje. Nes paties subjekto santykis&nbsp;<em>į Kitą</em>&nbsp;yra persmelktas galios paradig­mos ir, drįsčiau sakyti, hegemoninio (arba norminio) vyriškumo konstravimo. Bejėgystė prieš Dievą. Jėga prieš žmones. Pasak Artūro Tereškino, „Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse, tarp jų ir Lietuvoje, hegemoninį vyriškumą pabrėžia heteroseksualumas, ekonominis savarankiškumas, gebėjimas išlaikyti savo šeimą ir nebuvimas moterišku“ (<em>Vyrų pasaulis: Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje</em>, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p.&nbsp;38–39). Podepresinis Bleizgio&nbsp;<em>alter ego</em>&nbsp;yra kupinas ir nuolankumo, ir norminio vyriškumo suponuojamos galios, kuri, žinoma, yra iš Dievo. Jis net savotiškas Dievo karys – drąsiai mojuojantis žodžių bei darbų kalaviju ir net drįstantis teigti, kad kitų religijų ar religinių filosofijų atstovas, nepažįstantis Tikrojo Dievo, išganytas nebus. Nors pasakotojas liudija Kristaus galią, susidaro įspūdis, kad Bleizgio&nbsp;<em>alter ego</em>&nbsp;Dievas – Senojo Testamento Dievas. Rūstus, baudžiantis, tačiau įkūnijantis „teisingumo“ modelį. Vyriškas Dievas-Tėvas.</p> <p>Tekste gausu ir kitų radikalumų, bet jų ieškoti ir juos vertinti palieku skaitytojui. Galios, nukreiptos į pasaulį, teigimas perima kitus laukus ir suponuoja hegemoninį vyriškumo modelį. Pavyzdžiui, subjektas teigia: „Bet jeigu bijai, esi lavonas. Jeigu eini į kompromisus, nesi vertas gyvenimo. [...] Turiu kovoti galvodamas apie kovą, tada baimė išnyksta. Privalau boksuotis [...]“ (p. 59). Protagonisto ištarose ir veiksmuose slypinti agresija, regis, pozicionuojama kaip privalumas, pajungiama galios santykio ir hegemoninio vyriškumo tarnystei&nbsp;– ko vertas vien kovos menų ir jų svarbos protagonisto gyvenime aprašymas. Mąstydama apie protagonisto santykį su pasauliu, Kitu ir transcendencija, prisiminiau biblinę Jokūbo ir angelo kovą. Jokūbas, nepaisant sužeidimo, tol kovėsi, kol buvo palaimintas. Tokio atkaklumo turi ir romano protagonistas.</p> <p>Na, o sociologinę knygos skaitymo perspektyvą gerai papildo psichoanalitinis rakursas. Čia daug analitinės medžiagos suteikia protagonisto sapnai. Pirmasis psichoanalitiškai svarbus sapnas – jo sapnuojamas „didžiulis daugiabutis“. Pacituosiu reikšmingiausią sap­no dalį: „Kai per sapną man pavyksta įeiti į tą rea­lybėje neegzistuojantį daugiabutį, jaučiuosi taip pat grįžęs į praeitį – tarsi ten mano gyventa, – bet šitas grįžimas nesukelia jokių slegiančių emocijų. Ten įėjus, ima vertis kaži kokie apartamentai, neva mano įrengti kambariai, kuriuose jaučiuosi labai gerai – tarytum praplatėjo mano pasaulis, tarytum mano gyvenime atsiranda naujos galimybės, „turtai“, kurių iki pakliūdamas ten net neįtariau turįs“ (p. 69–70). Namas – psichikos simbolis, šiame sapne žymintis, kaip subjekto pasąmonėje jungiasi praeities išgyvenimai ir dabartis, ateities perspektyvos – taigi konstatuojamas psichikos organiškumas, dialogiškumas. Seno ir naujo susijungimas suponuoja dinamiką, naują žvilgsnį į praeitį, ankstesniosios psichikos būties, kartu ir naujai atrastų struktūrų. Ant­rajame sapne protagonistas atsiduria savotiškoje rojaus projekcijoje, o ten figūruojantis medis – Pažinimo medžio atitikmuo. Lapijai veriantis pažįstamos ir Aš psichikos duotybės, ir gyvenamasis pasaulis, ir transcendencijos slėpiniai su stebukliniais motyvais, pavyzdžiui, protagonistas ima kalbėtis su gyvūnais. Sapno belaikiškumą, rojaus projekciją užtvirtina sapno pabaiga – subjektas „įeina“ į medį, taip susitapatinama su metafiziniu Aš, įvyksta dieviškasis sukūrimas ir išskaistinimas.</p> <p>Ši knyga man daug įdomesnė kaip tyrimo ar kritikos objektas, o ne kaip tiesiog skaitinys. Bet esama gražių motyvų. Man ji kiek per daug solipsistiška ir hegemoniška. Susidomėjusį skaitytoją ji tikrai turės, nes Gintaras Bleizgys pateikia ištisą laiko filosofiją, kovos menų reikšmę savo gyvenime, atskleidžia besaikį pomėgį degintis (net truputėlį fetišą), įvardija šėtono manifestacijas ir metafizinę kloaką, net atpirkimo galimybes pasiūlo. Begėdės recenzentės pastaroji galimybė nesuviliojo.</p> <p>&nbsp;</p> <p>&nbsp;</p>
<p>2017 m. rugpjūčio 25 d.</p> <p>Užsukau į Rašytojų sąjungos knygynėlį ir susitariau dėl recenzijos. Nauja Gintaro Bleizgio knyga jau mano kuprinėje. Dar kurį laiką pavaikštinėjau po senamiestį. Prisėdęs ant suoliuko pavarčiau šią ir keletą kitų knygų, kurias tuo metu turėjau. Ilgai sėdėti neteko, nes dangus pradėjo niauktis, prapliupo gana stipri vasariška liūtis.</p> <p>2017 m. rugpjūčio 27 d.</p> <p>Perskaičiau pirmąją dalį pavadinimu „Broliai“ ir pradėjau antrąją. Abejoju, ar pagrįstai šis kūrinys vadinamas romanu. Romano apibrėžimo galbūt neieškosiu, tačiau iš esmės čia tematau vien dienoraštį. O jeigu bandyčiau atpažinti dar vieną literatūrinį žanrą, tai pirmiausia norisi sakyti – esė. Esė dienoraštis.</p> <p>2017 m. rugpjūčio 29 d.</p> <p>Norisi skaityti toliau, nes apima toks lengvumo pojūtis – pagalvodavau: „O galima ir taip rašyti / pasakoti / kalbėti.“ Esu daugmaž pripratęs prie painių siužeto vingių, keistų pasakojimo struktūrų, žanrų sumaišymo… Toli gražu ne visada to reikia. Kartais tam, kad pasakytum, ką nori, pakanka ir primityviausių technikų, visiems atpažįstamų simbolių. Čia tikrai malonu, kad nebandoma kopijuoti kažkieno įmantrios pasakojimo struktūros, ilgų ar trumpų sakinių. Manau, kad Gintarui Bleizgiui kūryboje svarbu ne rašymo technikos, o principai: atvirumo, gyvenimo ir kūrybos dermės, krikščioniškos pasaulėžiūros. O pasakojimo struktūrą diktuoja natūrali laiko tėkmė, minčių eiga. Dėl to skaitymo procesas dažniausiai lengvas, nepastebimas. Norisi skaityti toliau.</p> <p>2017 m. rugsėjo 2 d.</p> <p>Praėjo metai, kai 2016 m. birželį buvo išleistas Gintaro Bleizgio esė rinkinys „Jautis“. Jo recenzijoje rašiau: „Esė žanras turbūt labiausiai tinkamas atsiskleisti rašytojo asmenybei: čia juk tenka kalbėti tai, ką galvoji, todėl ir tavo mintys negali pavirsti pasakojamomis istorijomis ar skaitomomis eilėmis.“ O ką tuomet atskleidžia dienoraščio žanras? Manau, kad jis rašytojui leidžia atsiskleisti kaip paprastam žmogui. Net turint unikalią asmenybę, rašant dienoraštį jam tenka pasakoti apie savo įpročius, buitį, pasikartojimus. Žinoma, tai galima rasti skaitant ir esė, tačiau dienoraščio forma yra arčiausiai kiekvieno mūsų kasdienybės ir laiko tėkmės patyrimo. Rašant dienoraštį tenka pripažinti savo priklausomybę nuo laiko.</p> <p>Šis dienoraštis rašytas nuo 2015 m. gegužės 10 d., sekmadienio, iki spalio 24 d., šeštadienio. Taigi rašymo trukmė maždaug 6 mėnesiai. Kas kita laiko trukmė, kuri atsiskleidžia pačiuose įrašuose: ji apima prisiminimus iš viso gyvenimo. Vis dėlto laikas, nors ir akivaizdžiai svarbus šios knygos dėmuo, nėra jos esmė. Esmė, ko gero, yra pati Karmelio kalno viršūnė (amžinybė), tačiau autorius save aptinka ir kalno papėdėje, taigi laike (dienoje, valandoje, akimirkoje). Skaitant knygą tenka nuolat balansuoti tarp žemiško laiko ir amžinybės. Tokį ritmą diktuoja pasakotojas.</p> <p>2017 m. rugsėjo 4 d.</p> <p>Pasikartojantys motyvai – Saulė, deginimasis. 40 metų jubiliejus 40 laipsnių karštyje. Pirmoji mintis, kuri šauna į galvą, – į saulę žvelgti kaip į Dievo simbolį, o pasakotojo kartais netgi maniakiškas deginimasis atspindi jo norą gauti kuo daugiau Dievo malonės čia, žemėje. Taigi, įdegęs žmogus pasakotojo pasąmonėje galbūt asocijuojasi su šventumo keliu žengiančiuoju. Citata: „Gal ir kvailai nuskambės, bet aš rinkčiausi „daug arti tobulybės“, o ne „tobulai, bet mažai“ (p. 99).</p> <p>2017 m. rugsėjo 6 d.</p> <p>Tik šiandien nusprendžiau, kad recenzija turėtų būti parašyta dienoraščio stiliumi. Rytoj imsiuosi tą daryti, šiandien galva per daug ūžia nuo įprastų darbų. Nesiruošiu kopijuoti Gintaro Bleizgio, tačiau mėgstu išbandyti naujus dalykus, o knygos apžvalga (ar recenzija) dienoraščio formatu – manau, kai kas nauja.</p> <p>2017 m. rugsėjo 8 d.</p> <p>Kartais kildavo tokia mintis, kurią vydavau šalin: betgi tai ne kūryba, tai tiesiog savo gyvenimo aprašinėjimas. Tai tik rašinėliai. Šiandien pagalvojau: Gintaro Bleizgio kūryba tampa kūryba ne todėl, kad jis aprašinėja savo gyvenimą, o dėl būdo, kuriuo aprašo. Tai juk ne autobiografija, kai autorius siekia, kad apie jį prisimintų vienokius ir kitokius dalykus. Kartais gali pasirodyti, kad Gintaras Bleizgys giriasi, kartais – kad jis skundžiasi, kartais – kad pamokslauja… Bet jei tai tebūtų visi šie ir į juos panašūs dalykai, tai kaip aš į juos reaguočiau? Sakyčiau: Bleizgys giriasi, skundžiasi ir pamokslauja, ir kartais keikiasi.</p> <p>Taigi kuria prasme Gintaro Bleizgio užrašyti gyvenimo epizodai yra kūryba? „Kūryba yra mėginimas būti laike kitaip, kitokiu būdu negu įprastai tenka tame laike būti“ (p. 51). Rašytojo neišgelbės nė vienas rašymo metodas – jei jis tėra savo laiko aprašinėtojas, tai jis taip persmelktas laiko dvasios, kad nebegali pridėti nieko naujo, tai bus ne kūryba. Šioje knygoje pasakotojo gyvenimas intensyvus, todėl paprastas tradicinis pasakojimas šiuo atveju gyvenimo traumas, krizes ar keistenybes perkeičia į kai ką kita – tai pasiruošimas kopti į Karmelio kalną stovint jo papėdėje (čia, žinoma, reikia turėti omenyje, kad daugybė žmonių net nesiryžta prie šio kalno priartėti).</p> <p>2017 m. rugsėjo 9 d.</p> <p>Penktoje dalyje „Vampyras“ autorius parodo savo kovingąją prigimtį. Padvelkia krauju. Kovos menų treniruotės, susirėmimai su šunimis ir stipresniais priešininkais. „Krokodilai priklauso Tau, Viešpatie, ir liūtai“ (p. 189).</p> <p>2017 m. rugsėjo 10 d.</p> <p>Ar anksčiau nepastebėjau, ar išties dabar padaugėjo komiškumo? „Atsisėdu virtuvėje prie stalo ir imu galvoti, kaip galėčiau gintis nuo šūdus mėtančių kaimynų“ (p. 217). Ir dar: „Vyriškis prie laužo susiima abiem rankom už galvos, šoka į liepsnas ir rėkdamas trypia. Kokį šokį jis čia šoka? Tikras psichas. Labai juokinga – rėkiu, trypiu ir kvatoju (vos neparašiau kakoju)“ (p. 241).</p> <p>&nbsp;2017 m. rugsėjo 11 d.</p> <p>Galima sakyti, kad šis dienoraštis turi trijų dalių struktūrą, kuria pasižymi ir romanas: užuomazga, veiksmas, atomazga. Įdomu, kad tai sutampa su metų laikais: dienoraštis pradedamas rašyti baigiantis pavasariui, dėmesio centre – vasara, galiausiai ateina ruduo ir mintys apie dienoraščio pabaigą.</p> <p>Užuomazga – pirmos dvi dalys, kuriose tampa aišku, kad pasakotojui svarbi krikščioniška pasaulėžiūra (tarnavimas bažnyčioje), jos diktuojami kriterijai („…fundamentaliosios, laikui nepavaldžios temos, kaži kokios prošvaistės…“, p. 21) ir būdas, kaip visa tai pritaikyti kalbant apie dalykus, kurie kitus varo į neviltį, o pasakotojas taip gali atskleisti savo gyvybingumą („Sese depresija, tegu pabando palenktyniauti su manimi tie, kurie tavimi neserga…“, p. 31).</p> <p>Veiksmas – jau minėti pasikartojantys deginimosi saulėje motyvai. Įvairūs pasakojimai, prisiminimai. Darbo kelionės po Lietuvą. „Vampyras“, kaip intensyviausia knygos dalis, ko gero, laikytina kulminacija, kai tampa ryški vidinė pasakotojo kova tarp dviejų prigimčių – gyvuliškosios ir dvasinės. Be to, gali pasirodyti, kad pasakotoją pernelyg traukia pirmoji, tad skaitytojas išgyvena abejonę: kas šis žmogus, kurį, rodos, jau visai spėjau pažinti.</p> <p>Atomazga – vasara eina į pabaigą, rudenėja. Kartais tai matyti gal ne tiek ore, kiek pasakotojo mintyse. Vis dėlto kova turi nugalėtoją: „Piktos rudenėjančio vėjo gyvatės raizgosi aplink mano galvą – bejėgės prieš mano gyvybę…“ (p. 304).</p> <p>2017 m. rugsėjo 13 d.</p> <p>Baigęs skaityti supratau: į knygą galima žiūrėti kaip į pasakotojo kelionę link diakono tarnystės Baptistų Bažnyčioje. Nors apie tai kalbama nedaug, kai užsimenama, tampa aišku, kad dabar tai bene svarbiausias pasakotojo tikslas, tad didžioji dalis jo minčių ir veiksmų orientuoti būtent šia linkme. Nors nebūtinai tiesiogiai. Tai verčia kiek kitaip pažvelgti į knygą. Knyga rašyta ne vien skaitytojams, bet ir sau, tai autoriaus pasiruošimas naujam gyvenimo etapui. O mes skaitydami turime progą patyrinėti šį jau besibaigiantį etapą. Ir šiais 2017 m. šis etapas jau pasibaigęs. Be to, šios knygos atsiradimas reiškia, kad tokiu būdu į lietuvių literatūrą šalia knygų apie ruošimąsi kunigystei (Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Tomo Kavaliausko „Du šimtai brolių altoriaus laukiančių“) žengia dar viena dieviškojo pašaukimo interpretacija – ruošimasis tapti diakonu gyvenant ir šeimos gyvenimą. Įdomu, kad ši knyga buvo išleista praėjus visai nedaug laiko nuo pirmųjų vedusių vyrų įšventinimo į diakonus Katalikų Bažnyčioje 2017 m. birželį. Galima sakyti, šie metai simboliškai žymi tam tikrą dvasinį virsmą visuomenėje – vedusio vyro ir diakono pašaukimai įgauna konkretų pavidalą, tai suteikia tvirtą pagrindą tolesnėms diskusijoms šia tema.</p> <p>2017 m. rugsėjo 18 d.</p> <p>Ankstus pirmadienio rytas. 5 val. 17 min. Per savaitgalį taip ir nespėjau prisėsti ir baigti taisyti tekstą, todėl tą darau dabar. Ir nusprendžiau, koks bus pavadinimas. O išsimiegosiu kitą naktį. Trečiadienį Gintaras Bleizgys ir Lietuvos rašytojų sąjunga organizuoja šios knygos pristatymą: gitara, teologija, samurajai, šunys ir literatūra. Ketinu dalyvauti, jei tik nenutiks kas nors netikėto.</p> <p>Justinas Dižavičius, <a href="http://www.satenai.lt/2017/10/20/priklausomybes-nuo-laiko-pripazinimas-amzinybes-akivaizdoje/" rel="nofollow" target="_blank">Šiaurės Atėnai</a></p>
<p><em>„Nemažai žmonių mėgsta daug kalbėti ir girtis savo nuopelnais. Visi mes tą mėgstame. Ir yra žmonių, kurie tyli ir tiesiog būna šalia, o kai reikia, paduoda servetėlę.“</em></p> <p>Knygą pradedu skaityti kaip romaną (?), bet jau labai greitai suprantu, kad tai – savotiškas dienoraštis. Ir net to žodžio „savotiškas“ nereikia. Dienoraštis ir tiek. Išsipūtusi palapinė, plevėsuojanti vėjyje, kurią prie žemės laiko tik kuoliukai – realūs žmonės ir, norisi tikėti, realūs įvykiai. O jeigu norisi tikėti, tai, suprantama, ir tiki.</p> <p>Su Bleizgiu yra taip, kad visas jo rašymas visų pirma skirtas sau ir turi kažkokią pirmapradę, daug aukštesnę prasmę ir paskirtį. Juo jis apvalo save, apsinuogina ir išsivanoja tarsi pirtyje, gelbstisi. O visa, kas vyksta po to, t.y. knygos, skaitytojai ir t.t., tėra šalutinis produktas, kurio nebuvimas autoriaus, panašu, labai ir nenuliūdintų. Nes jau vien rašydamas jis pasiekia savo, t.y. išsirašo. Ir kaip puiku, kad tai įdomu ne tik jam, bet ir trečiajam asmeniui, t.y. skaitytojui, kuris žvelgdamas kiaurai autorių šio ištartuose žodžiuose atranda ir dalelę savęs, ir pats pasijunta šiek tiek pakylėtas, šiek tiek apsinuoginęs, šiek tiek apsivalęs.</p> <p>Knygoje daug religijos. Nors, iš tiesų, ne knygoje, bet Bleizgio gyvenime. Tuo tarpu knygoje – tik šio gyvenimo atspindžiai, tik trupiniai, lyginti su tuo, kas lieka neparašyta. Bet ir tų trupinių skaitytojui pilnai pakanka. Jie pažyra per įvairias patirtis, išgyvenimus, aliuzijas. Jie paskatina prisiminti ir savo tikėjimą. Savo religiją. Paskatina, primena, bando paaiškinti, parodyti kelią. Nors ne tiek parodyti, kiek papasakoti apie savąjį ir pastebėti, kad tavasis nedaug kuo skiriasi.</p> <p><em>„Žmonės sako, kad pelargonijų lapai yra senos mergos kvapo. O man patinka tas kvapas. Būna, kad jį užuodžiu, kai po poezijos vakaro pasirašinėju ant knygų.“</em></p> <p>Skaityti nėra lengva, tačiau kiek kitokia, nei būtų galima pagalvoti, prasme. Skaitydamas šią knygą sutrinki ne dėl kokių nors techninių ar paviršinių aspektų, o dėl įtampos. Jauti, kad autorius tave bando, testuoja, kažkam ruošia. Rodo kokių smūgių būna ir kaip jų išvengti. Bet tu juk protingas ir supranti, kad visa tai – fikcija, nes norint tinkamai (tikrai tinkamai) pasiruošti, neužtenka vieną kartą perskaityti. Akivaizdu, jeigu tokie smūgiai tave ištiktų, niekaip nuo jų neišsisuktum. Todėl skaitai atsargiai, tarsi ruošdamasis kažkam. Akistatai. Susitikimui. Ruošiesi tam, kam neįmanoma pasiruošti. Iš čia ir nerimas, abejonė. Iš čia ir jausmas, kad gyveni.</p> <p><em>„Dar kepiausi varškėčių, tik neypatingai pavyko. Varškė buvo drėgna, įdėjau per mažai miltų, todėl varškėčiai išėjo skystoki, valgiau raukydamasis.“</em></p> <p>O štai čia yra vieta, kuri man perlaužia knygą. Tas „valgiau raukydamasis“ atveria daug daugiau negu buvo sumanyta (?). Bet juk kiekvienam savo, galvoju ir sustoju šioje vietoje ilgesniam laikui. Tai vieta, kuri nesiderina su kitais autoriaus piešiamais vaizdiniais. Tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Bet tuo pačiu ir tarsi viską patvirtinta, pagrindžia, įrodo. Tas „valgiau raukydamasis“ čia tarsi plyšys, pro kurį pažvelgus matosi tikrasis žmogus. Daug panašesnis į tave negu galėjai kada nors pagalvoti. Keista ir juokinga? Galbūt. Tačiau tai – mano raktas į knygą. Tai – sprendinys. Tai – atsakymas. Pro šią vietą įžengiu į vidų ir vidus įžengia į mane. Tai taip paprasta, kad net sunku užrašyti ir paaiškinti. Kuo paprasčiau, tuo sudėtingiau – dar kartą pasiteisina posakis.</p> <p>Knyga iš tų, kurias skaityti gera, o užversti sunku. Ji artima, nors tas artumas ir šiek tiek grėsmingas, nes paskui jį seka didelis šešėlis. Daug didesnis už pačią knygą. Didesnis, o gal net didžiausias. Ir skaitydamas visada žinai, kad jis greta. Kad jis čia. Kad jis niekur nedingo. Šešėlis, Karmelio kalno.</p> <p>Jis įkvepia lygiai tiek, kiek gąsdina ir gąsdina lygiai tiek, kiek išgelbsti. Jis – tai tu. Dabar ir visados.</p> <p><a href="https://lentyna.wordpress.com/" rel="nofollow" target="_blank">https://lentyna.wordpress.com/</a></p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €