Kraujas mėlynas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Kraujas mėlynas

Kraujas mėlynas
Autorius: Undinė Radzevičiūtė
Prekės kodas: 9789986399308
Pavadinimas Kraujas mėlynas
Žanras romanas
Metai 2017
Psl. skaičius 360 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-930-8
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3.5 cm
Kaina: 12.00 €
Kiekis:  

Ką įkaitins mėlynas kraujas, atvėsins tik mirtis

Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.

Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.

 

Susiję leidiniai



<p>Pastaraisiais metais istorinis romanas lietuvių literatūroje išgyvena suklestėjimą. Priežasčių tam yra neabejotinai daugiau nei viena. 2008 m. pasirodžiusi pirmoji Kristinos Sabaliauskaitės tetralogijos Silva rerum dalis šia prasme vadintina ledlaužiu, pasiūliusiu sugestyvią, skaitytojams itin patrauklią populiariojo istorinio romano koncepciją, kurioje dera kultūros istorijos mokslo žinios ir jausmų, nuotykinio romano žanrinės schemos. Tokią schemą savaip adaptavo pastaraisiais metais pasirodę ir nemažai dėmesio sulaukę skirtingus istorinius periodus – nuo II –III a. aisčių kasdienybės iki ponepriklausomybinės Lietuvos – rekonstruojantys, įvairios meninės vertės kūriniai. Aldonos Ruseckaitės Žemaitės paslaptis (2015), Ginos Viliūnės Magdalė, smuklės merga (2016), Rasos Aškinytės Glesum (2016), Rimanto Kmitos Pietinia kronikas (2016), Sabaliauskaitės Silva rerum IV (2017) – vos keli reprezentatyvūs pavyzdžiai. Domėjimasis praeitimi, specifinė istorinių periodų interpretacija, ryškinant iki tol neaptartus, dažnai kiek ekscentriškus, kanoninei įvykių, asmenybių traktuotei prieštaraujančius faktus būdinga ne tik XX a. pabaigos – XXI a. pradžios literatūrai, bet ir humanistikai apskritai. Ši tendencija, maitinanti tiek pastaruoju metu aktualumo kiek netekusį naująjį istorizmą, tiek kultūros atminties tyrimus, grindžiama Vakarų kultūros specifiką apmąstančių teoretikų prielaida, kad postmodernioji epocha žymi laikų ir pačios istorijos pabaigą. O tai skatina atsigręžti į praeitį, ieškoti savosios tapatybės ištakų arba tiesiog įkvėpimo, vis dažniau kylančio perdirbant, reaktualizuojant tai, kas sena, užmiršta. Paprastai vertinant istorinius romanus pagrindiniu kriterijumi laikomas vadinamas istorinis objektyvumas ir korektiška faktų traktuotė. Pavyzdžiui, literatūrologė Brigita Speičytė Sabaliauskaitės romanui priekaištauja dėl vartotojiško požiūrio, kai „istorija ar, tiksliau, tam tikros detalės pasitelkiamos dabarties žmogaus malonumui ir pramogai [...]. Visagalis romano pasakotojas, neleisdamas niekam ištrūkti iš savo kontrolės, smaginasi įdomiu būdu: istorinis dekoras romane sukuriamas tam, kad taptų priemone iš šiuolaikinių pozicijų ironizuoti istorinę sąmonę, kuri to dekoro yra ženklinama, į kurią viena ar kita detalė nurodo“1. Kita vertus, Speičytės teiginys skatina susimąstyti apie tai, kad, nepaisant santykio su istorija specifikos, tai yra, nepaisant to, ar istorinė sąmonė &nbsp;ironizuojama, ar adoruojama, idealizuojama, vargu ar įmanomas kitoks nei dabarties žmogaus žvilgsnis, kuriam praeitis, nepaisant intencijų ir preferencijų, visuomet išliks nutolusi. O kiekviena pastanga ją priartinti visuomet susijusi su tam tikru adaptavimu, pritaikymu prie šiandienos aktualijų, lūkesčių.</p> <p>Istorinių romanų bumo kontekste nė kiek nestebina, kad naujasis Undinės Radzevičiūtės romanas Kraujas mėlynas – istorinis. O pretekstas jį parašyti – noras pažinti savo giminės kraują, jo tamsias paslaptis. Tiesa, Radzevičiūtė geografiškai ir laikiškai nutolusius kontekstus aktualizavo ir anksčiau, pavyzdžiui, romane Žuvys ir drakonai (2013) dalis veiksmo vyksta XVIII&nbsp;a. Kinijoje. Tuo tarpu naujajame romane rekonstruojama pasakotojos protėvių, iš Kurliandijos (dabartinės Latvijos Kuršo teritorija) į Lietuvą atvykusių 1919 m., prabočių istorija. Pagrindinis romano veiksmas vyksta XV a. antroje pusėje Livonijos žemėse – dabartinėje Latvijos ir Estijos teritorijoje. Svarbiausi veikėjai: didelės ir įtakingos Borchų giminės vyrai – Livonijos Ordino ir laisvieji Vestfalijos riteriai, ir net kardinolas. Svarbiausias iš jų – didelių ambicijų turintis Bernhardas von der Borchas. Šis Borchas siekia tapti Livonijos ordino magistru ir „atgaivinti tą Teutonų ordino jėgą, prarastą prie Tanenbergo, ir surengti naują kryžiaus žygį. Į Totoriją!“ (p. 21–22). Borchų giminei priskiriama ir itališkoji atšaka – nuodytojai Bordžijos. Jiems atstovauja probėgšmom šmėstelintis Bernhardo pusbrolis kardinolas Rodrygas Bordža. Taigi romane nestokojama kovų, intrigų ir kelionių: sprendžiant galios klausimus, pasiekiama net Roma. Amžinajame mieste įvyksta susitikimas su popiežiumi Sikstu IV, čia Bernhardui pusbrolis įduoda paslaptingą juodą dėžutę, kurioje, be abejo, slypi betarpiškai persipynusį religinį ir politinį gyvenimą pakoreguosiantys nuodai. Jei tektų Radzevičiūtės romanui ieškoti analogų šiandienėje kultūroje, tai būtų populiarūs serialai Kortų namelis ir Sostų karai. Kaip ir pastaruosiuose, pagrindinis romano konfliktas užsimezga, kai paskiras asmuo (ar asmenys) siekia įgyti kuo daugiau galios, valdyti kitus, keisti pasaulį. Norint tai įgyvendinti, protagonistui tenka naudotis vis baisesnėmis priemonėmis: sukčiauti, žudyti, atsisakyti meilės, išnaudoti artimuosius.</p> <p>Kaip ir minėtuose serialuose, valia galiai yra savitikslė. Todėl Radzevičiūtės romane nebelieka patetiškojo, jausmingojo pasiaukojimo klodo, kuris galėtų pateisinti įvairiais žiaurybes ar bent emociškai įtikinti protagonisto atliekamų veiksmų legitimumu. Bernhardas von der Borchas, kaip ir kiti riteriai, nė iš tolo neprimena, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus Mindaugo, Katedroje liejančio jausmingus monologus, kad visi žiaurumai – vardan Lietuvos. Borchas tiesiog nori tapti galingiausiu vyru Livonijoje ir ne tik; priklausymas Teutonų ordinui tėra sąlyga jo tikslams pasiekti. Tiesa, romano pabaigoje, kai Bernhardas pamažu praranda turėtą galią, jį pradeda kamuoti kažkas panašaus į sąžinės graužatį, jis lyg ir suvokia, kad tam tikri jo veiksmai, pavyzdžiui, karas su Ryga, buvo neteisėti. Kartais jį net apima keisti beprotybės ir neveiklumo priepuoliai, tačiau sprendimas baigti karą pasirodo toks pat pragaištingas, niekur nevedantis. Net ir tikėjimas savuoju išskirtinumu tėra tuščia pretenzija, saviapgaulė. Todėl neatsitiktinai pagrindinis „moralas“ teigia ne ką kitą, o šiandien itin dažnai minimą vertybių ir apsisprendimų krizę, apskritai nuovargį, atrodo, tokį svetimą Europos jaunystei ar net paauglystei neretai prilyginamiems Viduramžiams, kai bet koks veiksmas pasirodo esantis tik dar vienas pragaištį priartinantis žingsnis: Kuriuo keliu eiti, kai pasaulis aplink griūva ir bandant jį perdaryti, ir paliekant tokį, koks jis yra? Kai jis griūva ir už jį kovojant, ir nedarant visiškai nieko? Kai jis griūva net tada, kai elgiesi teisingai? (p. 299)</p> <p>Šia prasme Livonijos ordino magistro pasaulėjauta pasirodo itin artima, pavyzdžiui, Tomo Vaisetos romanui Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal (2016) ar net Kęstučio Navako Vyno kopijai (2016). Visų jų pasaulio modelis grindžiamas tuo, kad teisingo pasirinkimo nėra: protagonistai veikia tik tam, kad savo veiksmais greičiau priartintų prapultį, o pasaulis, kuriame jie gyvena, primena žaidimo be taisyklių lauką. Taigi galima būtų teigti, kad, nepaisant istorinio dekoro, romane net ne sprendžiamos, o tiesiog fiksuojamos šių dienų pasaulio būsenos. Kita vertus, ir tam visų pirma pasitarnauja firminiu ženklu tapusi Radzevičiūtės ironija, vaizduojamas pasaulis, nors giliajame lygmenyje ir artimas dabartiniam, paviršiuje išlaiko savo tolimumą, neperregimumą. Loginių-priežastinių jungčių ir vadinamojo psichologizavimo atsisakymas, net grafinis teksto skaidymas lemia, kad Radzevičiūtės romanas primena metraštį, kroniką: fiksuojami įvykiai, tačiau jų sąveikos, priežasties ir pasekmės santykiai lieka užtamsinti. Lietuvių literatūrai taip būdingam istoriniam dramatizmui priešpriešinamas apsichologizmas ir jį lydintis absurdas. Keista, nebesuprantama atrodo ir riterių šlovės bei garbės samprata, ir meilė, ir kasdienybės, ir šventės, ir kovos. Pavyzdžiui, Justo Goiningeno-G iuntės ir riterio Keiserlingo kova įsiplieskia dėl to, kad Goiningenas-Giuntė nušauna varną – šiuos paukščius šaudyti draudžia magistras Borchas, kurio herbą puošia trijų varnų atvaizdai. Tačiau tiek arši, tarsi žūtbūtinė kova, tiek netikėta atomazga (kova neturi nugalėtojo, apskritai net neužsimenama, kaip ji baigėsi) ir tolimesnė kelionė, jos metu sutiktos kliūtys atrodo mažų mažiausiai keistai, gal net kiek fantastiškai: Ir riteris Keiserlingas puolė jį kardu. Bet prieš tai liepė gintis. Vienas kitą puolė ne tik raiteliai, bet ir žirgai, jiems irgi nusibodo tas risnojimas greta. Riteriai juos statė piestu ant užpakalinių kojų, ir jie kiekvieną akimirką buvo pasiruošę smogti priekinėmis kanopomis priešui į krūtinę ar įkąsti. Jėgos tarp jaunųjų riterių pasirodė lygios, todėl kapojimasis užsitęsė, kol abu pavargo. Ir kol abu suprato: jei nenustos, miegoti reikės lauke, ant žemės, kai aplink siautėja vilkų gaujos, papjaus kokį žirgą... Būtina pasiekti Helmedą iki sutemstant. Tokiame miške naktį gali pasipainioti net dvigalvė gyvatė. Bet pasiekė Helmedą tik paryčiui, nes naktį pasiklydo miške. O dar kelią link Ravelio pastodavo milžiniški akmenys. (p. 84) Analogiškai komiškas ir absurdiškas Fridricho von der Borcho-I spano ir visos Borchų giminės lemtį pragaištin pasukęs įvykis – gaudydamas šilingus ir raudonas, tik kilmingam asmeniui vilkėti deramas, kelnes pavogusį tarną Ispanas pasipainiojo senei, kuri jį ir visą jo giminę prakeikė vien todėl, kad spjaudama pataikė ne į Fridrichą, o į jo kolegą von Korfą. Ne mažiau mįslingas Magistro Borcho ir „nuodėgulinės“ graikų princesės Helenos, kuri politiniais sumetimais turėjo būti ištekinta už Magistro pusbrolio Fridricho, ryšys: nuo pat atvykimo į Livoniją tylėjusi Helena pirmuosius žodžius netikėtai prataria būtent Magistrui, pastarasis padovanoja jai sakalą, ji pakeičia juodą suknelę purpurine, o Magistras vis ieško progos ištarti Helenos vardą. Tačiau kas iš tiesų tarp jų įvyko – istorija nutyli. Kai santuoka tarp Fridricho ir Helenos buvo nutraukta ir princesė išvyko į Ravelį, „Magistras staiga suriko taip, tarsi pats sau iš pilvo būtų išsitraukęs įsmeigtą durklą“ (p. 170). Tačiau ar šis riksmas simbolizuoja skausmą netekus galimybės nuolat matytis su mylima moterimi, ar dėl nepavykusio politinio sandėrio – taip ir lieka neaišku. Ir būtent tokie neaiškumai, baltosios ir juodosios dėmės lemia pasakojimo grožį, apskritai paveikumą. Romano atmosfera kuriama, įvykiai nusakomi ne tiesiogiai įvardijant, aiškinant, analizuojant, o per užuolankas, kartais – itin poetiškai. Pavyzdžiui, niūri ir žiauri, karinga Livonijos krašto atmosfera atskleidžiama ne aiškinant krašto &nbsp;eteorologinius ypatumus ir karinę galią, o pasitelkus sniego ir griaučių metaforą: „Po akinančia saule nuo aptrūnijusių medžių griaučių krito šlapi, baltos sniego mėsos gabalai. Atrodė, kad šviesa iš dangaus liejosi tik tam, kad švytėtų geležiniai riterių, arbaletininkų ir knechtų šarvai“ (p. 34). Arba ne mažiau grakštus ir lakoniškas epizodas, kuriame kiekvienas savaip pažeminti riteriai Von Korfas ir Fridrichas keliaudami link Magistro pilies neva kvailai rungtyniauja, nors iš tiesų jų žaidimas esti nevilties ir frustracijos išraiška: O Fridrichas Ispanas lenktyniavo su von Korfu gražiuoju. Šaudė į viską, ką užmatydavo pakeliui. Net į varles. Tik varnų nelietė. Pradžioje Hildebrantui taip pasirodė: riteris Fridrichas Ispanas su riteriu von Korfu Gražiuoju lenktyniauja, o trečią kelionės dieną Hildebrantas suprato, kad – ne. Riteris Fridrichas ir riteris von Korfas norėjo užmušti visa ir visus, kas jų kelyje pasitaikys. (p. 125) Simboliška ir tai, kad abu laisvieji riteriai neliečia tik varnų, t. y. Magistro von Borcho paukščių, nors būtent Magistras yra netiesioginis jų abiejų pažeminimo kaltininkas. Taip iš pažiūros komiška scena atskleidžia sudėtingus jausmų ir galių santykius. Pastanga sukeistinti, nutolinti praeitį atskleidžiama „Epiloge“ – praeitis, kaip ir Borcho valdos, yra negrįžtamai nutolusi. Tai miręs, nebeegzistuojantis, vien vaizduotės galia atgaivintas pasaulis: Tas pasaulis tiesiog griuvo. Ir iš visų jėgų stengiantis jį išgelbėti ir nedarant visiškai nieko. (p. 352) O protėviai, žvelgiant į juos šiandienio žmogaus akimis, „tie protėviai kaip kokie žvėrys“ (p. 354). Šia prasme Radzevičiūtės romanas sudaro radikalią opoziciją, pavyzdžiui, Mindaugo Kvietkausko esė knygoje Uosto fuga (2017) tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, pačiu teksto komponavimo principu (fuga kaip skirtingų gijų vijimasis) teigiamai idėjai, jog mūsų tapatybė slypi vadinamosiose „praformose“, o tarp praeities ir dabarties egzistuoja nors sutrūkinėjęs, tačiau iš esmės nenutraukiamas ryšys. Sentimentais ir atpažinimo lūkesčiu grindžiamą santykį su praeitimi Radzevičiūtės pasakotoja ironizuoja kaip tetos Liucinos svaičiojimus: Teta Liucina perskaičiusi šią knygą, žinoma, pasakys, kad tikėjosi ji visai ne to. [...] Jau daug geriau, kad visi toje knygoje vaikščiotų baltais drabužiais ir „strauso“ plunksnomis ant skrybėlių, jodinėtų ratais aplink ežerą, šoktų, dainuotų [...]. Lietų akvareles, skaitytų knygas ir nuobodžiautų. Norėtų važiuoti į Paryžių, į parodą... Na, ko nors norėtų. Meilės kokios didelės. [...] O dabar su tokiais protėviais net neaišku ką daryti ir kur juos dėti. Ir ar mums tokie protėviai labai jau reikalingi? (p. 354–355) Kita vertus, pabrėžtinas at(s)itolinimas, ironija paradoksaliai koreliuoja su minėtu analogų tarp šiandienos ir romano erdvėlaikio aktualizavimu. Šia prasme galima teigti, kad romanas tuo pat metu taiko dvi strategijas – sukeistinimo ir priartinimo. Esti ir stereotipų, nurodančių visų pirma į lietuvių literatūros kontekstą (pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo istoriniais motyvais sukurtas dramas). Pavyzdžiui, pabrėžtinas dvasininkijos išsigimimo akcentavimas. Riteriai romane yra tie, kurie kovoja atvirai, o dvasininkai – pasalūnai nuodytojai, intrigantai, seksualiniai priekabiautojai, sodomitai. Tokį paradoksą galima aiškinti kaip pastangą romaną padaryti patrauklų itin skirtingoms auditorijoms – ir tai, kuri nori mėgautis absurdu ir juoduoju humoru, ir tai, kuri adoruoja stereotipų ir klišių nevengiančius populiariuosius istorinius romanus bei serialus, ir tai auditorijos daliai, kuri visur ir visuose nori matyti vien save, savo laikų aktualijas. Todėl Radzevičiūtės romanui nusakyti atrodytų visai tinkama Umberto Eco intertekstualumo teorijoje vartojama dvigubo (ar keliagubo) kodavimo samprata: tai tokia teksto struktūra, kurioje dera mažiausiai kelis skaitymo būdus numatančios strategijos – dalis jų orientuota į masinę publiką, dalis – į elitinę.</p>
<p>Viena įdomiausių Lietuvos kūrėjų vadinama rašytoja Undinė Radzevičiūtė išleis naują romaną „Kraujas mėlynas“, kuris knygynuose pasirodys jau vasario pirmosiomis dienomis. Unikaliu stiliumi pasižymintys autorės kūriniai net keturis kartus buvo patekę į kūrybingiausių metų knygų sąrašus, du kartus į geriausių metų knygų sąrašus, o 2015 m. romanas „Žuvys ir drakonai“ įvertintas prestižine Europos Sąjungos literatūros premija ir Lietuvių PEN centro išrinktas tarp geriausių dešimtmečio knygų. Šiuo metu yra kilęs didelis užsienio leidėjų susidomėjimas rašytojos knygomis. Jos verčiamos į 7 Europos kalbas, autorei skiriamas nemenkas tarptautinis dėmesys.</p> <p>Kiekvieno naujo U. Radzevičiūtės kūrinio pasirodymas skaitytojų ir kritikų sutinkamas kaip literatūros įvykis. Originalus, nepakartojamas rašymo stilius, savita estetiškai išbaigta struktūra, koncentruota mintis U. Radzevičiūtei leidžia užimti išskirtinę aiškiai apibrėžtą vietą šiandienos literatūros tradicijoje. Savo kūriniais rašytoja įrodė gebanti praplėsti šiuolaikinės lietuvių romanistikos ribas.</p> <p>Kaip pristatydama naująjį romaną „Kraujas mėlynas“ teigia autorė: „Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai sidabro dalelės į šeimos kraują patenka keletą šimtmečių iš eilės, tas kraujas tampa lyg užnuodytas. O užnuodytas kraujas didina žmogaus ambicijas.“</p> <p>Didelės ambicijos ne visada pavojingos, bet jei susiklosto palankios aplinkybės joms augti, galima lengvai pasiekti tą ribą, kai jos pradeda naikinti viską aplinkui. Netgi patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, ir tuos, kurie su juo, į mirtį.&nbsp;</p> <p>Šis romanas pasakoja apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią čia pat, už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje. Beje, kūrinio pradžioje pateikiama labai intriguojančių detalių apie ryšį, siejantį šią giminę su pačia autore.<br /> Kūriny Europos viduramžiai &nbsp;jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Bernhardas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis mano, kad pasaulyje viskas įmanoma, reikia tik įtikinamos priežasties veikti.</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Ne per seniausiai knygynuose pasirodęs „Kraujas mėlynas“ nustebino galbūt ne tiek novatoriškumu, kiek įvairių kūrybos bruožų subalansavimu: kaip „180“, šioje istorijoje randame vieną veikėją, kuris pakilęs iki vadovaujamų pareigų galiausiai iš dalies dėl prastų sprendimų, iš dalies dėl likimo užgaidų praranda savo pasiekimus; kaip „Žuvys ir drakonai“, tai istorinėmis žiniomis paremtas romanas; kaip „Baden Badeno nebus“, čia pavyksta suderinti humoristinės ir rimtosios literatūros bruožus (lengvas stilius palengvina skaitymą, bet neatitraukia dėmesio nuo istorinių faktų, paskatina jais domėtis); „Frankburgas“ perskaičius šį romaną, tiksliau, jo prologą ir du epilogus, dabar nušvinta kitomis spalvomis, pasirodo, rašytoja abiejuose kūriniuose sujungia savo giminės paieškas; galiausiai, kaip ir „Strekazoje“, čia rasime daug juodojo humoro.</p> <p>Manau, kad šis romanas tik patvirtina teiginį, jog Undinė Radzevičiūtė puikiai jaučiasi šiandieniame literatūros pasaulyje. Istorinio romano žanras, tiesus kalbėjimas, subtilus humoras – šiomis savybėmis galima nusakyti receptą, kuriuo vadovaujantis rašant romaną dabar galima tikėtis sėkmės. Žinoma, ne viską įmanoma nusakyti taip paprastai, Undinei Radzevičiūtei galima priskirti ir savitą teksto struktūros bei žodžio pajautą arba, kitais žodžiais, rašytojo talentą. Dėl šito dalyko aplink ją turbūt ir susibūrė gerbėjų būrys, pasiryžęs nepraleisti pro akis nė vieno kūrinio. Tokiu atveju galima sakyti ir taip: skaito autorę, o ne knygą.</p> <p>„Kraujas mėlynas“ – brandžiausia autorės knyga. Visos iki jos pasižymi tam tikru tematiniu ir stilistiniu lengvabūdiškumu, kuris padaro Undinės Radzevičiūtės knygas iki galo neapibrėžtas, atviras interpretacijoms. Jas sunku priskirti kuriai nors siauresnei kategorijai, sunku trumpai vienu sakiniu nusakyti, apie ką jos. „180“ buvo žingsnis kita – paprastumo – kryptimi ir „Kraujas mėlynas“ tai pratęsia, tik jau brandžiau. Tai istorinis romanas apie Livonijos ordino magistrą. Žinoma, ne vien apie jį, tačiau tai yra siužeto ašis, nuo kurios per daug nenutolstama. Šiame romane skaitytojas neras daug galimybių savo interpretacijoms.</p> <p>Taip pat tai pati vyriškiausia rašytojos knyga. Vaizduojamas rūstus viduramžių riterių ir dvasininkijos pasaulis, kur moterims vietos, rodos, nebuvo. Taigi čia nė viena jų neatsiduria dėmesio centre, o figūruoja daugiausia kaip intrigų objektas. Galima sakyti, knyga paneigia garsų posakį cherchez la femme, nes pagrindinė veikėjų motyvacija – pinigai, valstybių teritorijos, įtakingi postai. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Manau, toks autorės sprendimas iš dalies nepasiteisina, nes sukurtas pasaulis atrodo vienpusiškas, juk romantinių santykių (žmonų ar meilužių) įtaka politikai abejoti nereikėtų: „Magistras nori įžengti į Rygą dar iki vestuvių, kad princesė Helena dar iki vestuvių spėtų pamatyti jo triumfą?“ (p. 130) Tačiau romane ši pasakojimo linija taip ir lieka neišplėtota. Galima padaryti ir bendresnę išvadą: tai būdinga visai Undinės Radzevičiūtės kūrybai. „Žuvyse ir drakonuose“ netgi matome laiko ir kultūros skiriamus vyrų (XVIII a. Kinija) ir moterų (XXI a. Europa) pasaulius. Nors romantiniai jausmai ir santykiai čia figūruoja, tema nėra plėtojama. Šiokia tokia išimtis būtų „Strekaza“, kurios antroje dalyje istorija ir koncentruojasi į vyro ir moters santykius. Vėliau autorė apleido šią temą. Kodėl? Mano mintys tebūtų spėliojimai, tad atsakymo nepateiksiu. Tačiau esu tikras, kad tinkamai įvilkta į romano formą romantinių santykių tema „Kraują mėlyną“ būtų padariusi visavertiškesnį.</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2017/05/19/undines-radzeviciutes-kuryba-iii-parduoti-knyga/" rel="nofollow" target="_blank">Šiaurės Atėnai</a></p>
<p><strong>Neseniai rašytoja Undinė Radzevičiūtė išleido savo naują knygą „Kraujas mėlynas“, – ironišką istorinį romaną, kurio pradžia, anot autorės, buvo giminės šaknų ieškojimas. „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė“, – apie šio romano istorinį pagrindą, duodama interviu 15min sakė U.Radzevičiūtė.</strong></p> <p>U.Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos laureatės, naujas romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tai istorinis romanas, kuriame gausybė išdavysčių, intrigų, tai – pasakojimas apie Borchų giminės atstovų bandymus siekti valdžios, jų ambicijas, dažnai nepamatuotas. Šios Livonijos kronikos papasakotos U.Radzevičiūtei būdingu stiliumi – taupūs, grakštūs sakiniai, viską persmelkianti ironija.</p> <p>– Iš šios knygos įžangos ir epilogo aiškėja, kad ši knyga gimė iš giminės istorijos tyrinėjimų. Ir anksčiau esate kalbėjusi apie iš Kurliandijos atvykusią jūsų šeimą. Kiek šioje įžangoje yra tiesos, o gal įdėjote į tokį temos pristatymą šiek tiek fikcijos, žaidimo? Kiek tikrovę atitinka įžangoje esantys pasakojimai apie jūsų giminės narius, prosenelius? Kiek kūriniuose jums apskritai iki šiol svarbus buvo biografiškumas?</p> <p><em>– Tai tikra liūdna istorija. Ten viskas tikra: ir vagonas baldų, ir užgrobtas dvaras, ir Mitau, ir nuotraukos, ir „štrauso“ plunksna, ir pavardės. </em></p> <p><em>Ir net dialogai tikri. Net tos varnos tikros. Ir jei varna nebūtų atsisėdusi man ant galvos, aš nebūčiau ėmusis tos knygos.</em></p> <p><em>Jau kažkur minėjau, kad visada rašau knygas apie tai, kas man įdomu arba svarbu. Todėl ta prasme jos visada biografiškos.</em></p> <p>– Po knygos „Žuvys ir drakonai“ išleidimo jūs pasukote į visai kitokį žanrą, išleidusi „180“, kurį netgi buvo galima apibūdinti kaip detektyvinį siužetą turintį romaną. Dabar – istorinis romanas. Kaip galima suprasti, būtent giminės šaknų ieškojimas nulėmė šį žanrą. Ar buvo ir kitų priežasčių?</p> <p><em>– Pirmiausia tai buvo giminės šaknų ieškojimas. Tačiau istorinio romano rašymas bent pradžioje yra labai malonus. Jis primena kompiuterinį žaidimą „Minesweeper“. Jei paspaudi sėkmingą kvadratėlį, staiga atsidaro didžiulis laukas, apstulbinantis savo medžiagos įdomumu. Iš kitos pusės tai detektyvo darbas: pagal tikrus faktus tu bandai rekonstruoti įvykius. </em></p> <p>– Kiek jums, rašant šią knygą, svarbus buvo istorinis tikslumas? Kaip rinkote istorinę medžiagą šiam romanui? Ką įdomiausio, labiausiai stebinančio atradote tirdama istorinę medžiagą?</p> <p><em>– „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus.</em></p> <p><em>Bazinė medžiaga buvo Livonijos kronikos, Ordino įstatai, Baltijos kilmingųjų sąrašas, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją, ir istorikų, rašiusių apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbai, elektroniniai archyvai, bendravimas su kitais žmonėmis ieškančiais savo borchiškųjų šaknų, galiausiai išlikusios Livonijos pilys.</em></p> <p><em>Didžiausi atradimai buvo du: kaip tą šeimą vadino Italijoje – mane tai tikrai pribloškė, ir tai, kad Borchų herbas yra identiškas šv. Tomo Beketo herbui. </em></p> <p>– Šiame romane išlieka stiprus ironijos, humoro pojūtis. Atrodo, kad visą šią istoriją rašote su šypsena.</p> <p><em>– Tai greičiausiai mano niekaip neatsikratomas požiūris į pasaulį. </em></p> <p>– Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip atsirado toks knygos pavadinimas?</p> <p><em>– Pirmas knygos pavadinimas buvo „Kraujas mėlynas, dangus pilkas“. Tai turėjo reikšti, kad kraujas kilmingas, o perspektyvų beveik jokių. </em></p> <p><em>Bet aš visų savo knygų juodraščius duodu skaityti savo geriausiam draugui. Ir jis visada būna kuo nors labai nepatenkintas. Šį kartą jis pareikalavo, kad aš sutrumpinčiau pavadinimą iki „Kraujas mėlynas“, nes jam labiau patiko idėja knygos pradžioje, kad mėlynas kraujas – užnuodytas kraujas. </em></p> <p><em>Ir manau, kad jis teisus.</em></p> <p>– Knygoje „Žuvys ir drakonai“ rašėte apie Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimus. Šioje irgi randame tų kultūrų susidūrimų. Kiek jums pačiai svarbus daugiakultūriškumas?</p> <p><em>– Man jis labai įdomus, bet labiau kultūrine prasme, o ne politine. </em></p> <p>– Vienas iš knygos motyvų – nepamatuotos ambicijos, didžiuliai su realybe prasilenkiantys užmojai. Rašote apie senus laikus, tačiau kiek čia galima įžvelgti ir šiuolaikinės visuomenės aspektų? Sakoma, kad viena iš istorinių romanų funkcijų yra žvelgti į dabartį praeities akimis.</p> <p><em>– Viena iš kelių pagrindinių knygos idėjų yra apie tai, kad pasaulis kartais griūva ir nieko nedarant, ir iš visų jėgų stengiantis jį sutvarkyti. Kartais nuo to bandymo jį sutvarkyti jis griūva dar greičiau. Tai aktualu ir šiuolaikiniam pasauliui. </em></p> <p>– Kalbėjausi su jūsų knygą į vokiečių kalbą vertusiu vertėju Corneliumi Helliu, jis teigia, kad „Žuvys ir drakonai“ yra europinio lygio romanas, turintis visas galimybes sulaukti sėkmės vokiškai kalbančiose šalyse. Jūsų knygos leidėjai Vokietijoje, paklausti apie tai, kuo galėtų ši knyga patraukti skaitytojus Vokietijoje, teigė, kad „labai įdomiai atskleisti moterų personažai, juokingi dialogai, originalus būdas rašyti apie Europos misiją Kinijoje“, kad romane šiuolaikiškai ir kosmopolitiškai atskleidžiami Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimai. Kaip jums pačiai atrodo, ar būtent ši jūsų knyga galėtų sulaukti daugiausia dėmesio ir užsienyje?</p> <p><em>– Ji turėtų būti įdomi latviams ir estams, nes Livonijos ordinas buvo keliems amžiams įsitvirtinęs jų teritorijoje. Taip pat ji gali būti įdomi vokiečiams, nes dauguma knygos personažų yra kilę iš Vestfalijos, dabartinės Vokietijos vakarinių žemių. Galiausiai knygos idėjos yra universalios, ir ji galėtų būti įdomi bet kurioje Europos šalyje. </em></p> <p>– Jūsų romanas „Žuvys ir drakonai“ buvo įvertintas Europos Sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro ji buvo išrinkta viena geriausių dešimtmečio knygų. Jūsų knygos vis patenka į kūrybingiausių knygų sąrašus. Kiek jums svarbūs apdovanojimai ir įvertinimai?</p> <p><em>– Pirma premija rašytojui yra tarsi legitimacija, išorinis patvirtinimas, kad jis rašytojas. Ar man svarbūs apdovanojimai ir įvertinimai? Viskas priklauso nuo to, kokie. Pavyzdžiui „Tolerancijos premijos“ man niekas niekada neduotų, o „Pilietinio pavyzdžio“ premijos aš pati nelabai norėčiau. </em></p> <p>– Pabaigai – klausimas apie jūsų literatūrinius pomėgius. Kokias knygas dabar skaitote, kas paliko didžiausią įspūdį, o galbūt kaip tik, nemaloniai nustebino?</p> <p><em>– Kai rašau, aš visai neskaitau, nes tai trukdo rašyti. O tai reiškia, kad beveik nieko neskaičiau dvejus metus. Dabar skaitau labai konceptualią, o kartu lengvai juokingą Enrique Vila-Matas knygą „Bartleby ir kompanija“ (Bartleby y compañía) apie tai, kodėl rašytojai meta rašyti, arba netgi ir visai nepradeda.</em></p> <p>Interviu su rašytoja Undine Radzevičiūte parengė žurnalistas Audrius Ožalas.<br /> <a href="http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-apie-nauja-romana-kraujas-melynas-tai-buvo-gimines-saknu-ieskojimas-286-755132" rel="nofollow" target="_blank">http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-apie-nauja-romana-kraujas-melynas-tai-buvo-gimines-saknu-ieskojimas-286-755132</a></p>
2018 Rugpjūtis
P A T K P Š S
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €