Neužmirštami Suvalkijos vardai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Neužmirštami Suvalkijos vardai

Neužmirštami Suvalkijos vardai
Autorius: Justinas Sajauskas
Prekės kodas: 9789986397960
Pavadinimas Neužmirštami Suvalkijos vardai
Žanras miniatiūrų romanas
Metai 2014
Psl. skaičius 328
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-796-0
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3.3 cm
Kaina: 7.24 €
Kiekis:  

Partizanų, ryšininkų gyvenimai miniatiūrų romane

Literatūrinės miniatiūros vaizdingai perteikia buvusių partizanų, ryšininkų, rezistencinės kovos rėmėjų gyvenimą, pokario Lietuvos realybę. Beatodairiška drąsa ir bailumas, ištikimybė laisvės idealams ir išdavystės, rimti apmąstymai ir šelmiška šypsenėlė, tikrumas ir meninė išmonė – visa tai susiję, susipynę, o gal sąmoningai supinta, kad galėtume lyginti ir susivokti. To laiko įvykių autorius nesistengia nei lakuoti, nei menkinti. Jis liudija – jautriai ir kūrybiškai. 

„Justino Sajausko miniatiūrų knygoje tragiški, kartais ir žiaurūs dalykai išreiškiami lakonišku, netgi minimalistiniu pasakojimu; neretai esmę savitai perteikia ar bent nuspalvina paskutinis sakinys. Stulbina, kad literatūriškai įspūdingiausias kūrinys apie pokario partizanus minimalistinės stilistikos atradimais kai kuo netikėtai artimas klasikinei Rytų poetikai.“ – Laimantas Jonušys

Apie autorių: Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Lietuvos pasienio miestelyje Kalvarijoje. 1949 m. kartu su motina, broliais ir seserimi buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžo 1957-aisiais. Grįžęs mokėsi Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke) ir Vilniuje, kur Universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena Marijampolėje. Muziejininkas.

1979 m. debiutavo kaip novelistas, 1994 m. išleido apsakymų knygą „Prūs-ja“. Kitos knygos – „Suvalkijos geografija“ (2001), „Užkritę lapai“ (2007), istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“ (2009). Minėtinas apsakymas „1009“ ir 2012 m. kartu su broliu Stanislovu išleistas albumas „Marijampolė: partizaninis karas“. 

Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2001 m. 

Justinas Sajauskas – 2014 - ųjų metų Patriotų premijos laureatas.

Knyga „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ išrinkta į 2014 - ųjų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

<p>Miniatiūrų romano „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ autorius Justinas Sajauskas nėra&nbsp;plačiai žinomas. Grįžęs iš Sibiro (vaikystė ten) baigė Marijampolės mokyklą, studijavo&nbsp;lituanistiką Vilniaus universitete, gyvena Marijampolėje, muziejininkas. Išleidęs šešias<br /> prozos ir fakto literatūros knygas.&nbsp;Knygoje atsiveria plati ir detali pokario partizanų kovų panorama. Sajauskas, kaip&nbsp;muziejininkas ir kraštotyrininkas, buvo užsidegęs sukaupti kuo daugiau autentiškų pasakojimų&nbsp;apie to laiko žmones bei įvykius. Numynė visus Pietų Lietuvos keliukus. Pasakojimų&nbsp;užrašinėtojas šįsyk buvo ne bet kas – tautos istorija susidomėjęs rašytojas. Tokios, trumpai&nbsp;tariant, šios unikalios knygos ištakos.&nbsp;Kūrybinis kelias, kuriuo pasuko Sajauskas, ir paprastas, ir netikėtas. Jis sumanė kiekvieną<br /> girdėtą pasakojimą „perrašyti“ kuo trumpiau. Dešimtis sakinių būtų jo trumpo,&nbsp;dažniausiai tragiško, pasakojimo trukmės vidurkis. Įvykiai užrašomi kaip to laiko formulės&nbsp;– be aikčiojimų, pasibaisėjimų ir be digresijų. Lietuvių proza beveik nėra to dariusi.<br /> Kas netikėta, – kad, nepaisant tartum bešališko kalbėjimo, autoriaus požiūris į pokario&nbsp;žmones ir įvykius yra visiškai aiškus. Pasirodo, jam išreikšti gana vos vieno kito vaizdingo&nbsp;žodžio, reikšmingos elipsės, lakoniškų pabaigos posakių, kurie, kaip tolydžio skaitydamas&nbsp;pajunti, ateina iš bendro padėties supratimo. Taip faktografija perauga į literatūrą.&nbsp;Kas laimima einant šiuo keliu? Vienoje knygoje randame šimtus tikrų istorijų! Bendras&nbsp;vadovėlinis pokario pasipriešinimo vaizdas jau žinomas, o čia tą vaizdą matome kaip&nbsp;žmonių gyvenimą. Sajausko miniatiūros neturi pavadinimų, vietoj jų – vietovardžiai: Marijampolė,&nbsp;Žuvinto palios, Kalniškė ir t. t. Ir tada – konkretus trumpas pasakojimas apie&nbsp;konkrečius žmones (yra pavardės, partizanų susigalvoti vardai) ir įvykius: apie kautynes,&nbsp;pasalas, vienų ir kitų lankomas sodybas, tardymus, trėmimus, apie patriotus idealistus ir&nbsp;išdavikus, apie stribus ir dvigubo vaidmens kovotojus. Kokia pasakojimo apie tikrą įvykį&nbsp;vertė? Pirma – faktografinė. Antra – tas įvykis, gal ir panašus į kitus, turi savų ypatumų.&nbsp;Trečia – jis atkuria nekraipomą ir neglaistomą vaizdą. Sajausko laikyseną apibrėžiau taip:&nbsp;ir pasipriešinimas okupantui, ir gebėjimas išlikti, gyventi, išgyventi apibūdina mūsų tautą.&nbsp;Būna, kad sunkia ranka imame knygą, kurioje – žinome – kalbama apie žiaurius dalykus.&nbsp;Šįsyk nebijokite. Taip, pasakoma visa, kas kaip buvo, tačiau iš knygos sklinda tautos&nbsp;atsparumo ir gyvybingumo šviesa.</p> <p>2015 2 numeris (12) <a href="http://alkas.lt/uploads/Nepriklausomybes-sasiuviniai/Nepriklausomybes-sasiuviniai_12.pdf" rel="nofollow" target="_blank">„Nepriklausomybės sąsiuviniai“</a></p>
<p>„Stengiausi išklausyti kuo daugiau žmonių, užfiksuoti ir knygoje kuo įvairiapusiškiau pateikti pokario kovų panoramą. Nenorėjau rašyti sentimentaliai, galia slypi faktuose“, – knygą „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ apibūdina autorius Justinas Sajauskas. Pats autorius sako nemėgstantis kalbėti apie savo rašymo principus, stilistiką ir mieliau pasakoja užfiksuotas unikalias pokario istorijas. Tuo tarpu, pasak literatūros kritiko Laimanto Jonušio, miniatiūrų knygoje autorius lakonišku pasakojimu tragiškus, kartais ir žiaurius dalykus išreiškia profesionaliai ir įtaigiai. Kodėl šią knygą kai kurie literatūros kritikai vadina vienu įdomiausių žvilgsnių į pokarį? Pokalbis apie talpią, nesentimentalią stilistiką ir gausybę surinktų istorijų su Marijampolėje gyvenančiu rašytoju J. Sajausku.</p> <p>Laidos galite pasiklausyti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011600112" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Neseniai vyko prasmingas įvykis – „Vardų skaitymai“, per kuriuos Kauno geležinkelio stotyje &nbsp;prisimintos holokausto aukos. Vertinga atminti, įprasminti žinojimą, kad jie buvo. Atsiranda būdų priminti dar kitus nutilusiuosius – apie tai galvojau, laikydama Justino Sajausko „Neužmirštamus Suvalkijos vardus“. Perrašęs ir naujomis išgirstomis istorijomis papildęs „Suvalkijos geografiją“ (2001), autorius dar sykį pristato tekstą apie rezistencinį laikotarpį, kuriame įterpiami asmenys tėra trumpalaikiai: priartėję ir čia pat išnykę – nunešti kulkos, išdraskiusio skausmo, išvežti nežinomomis kryptimis ir tik kartais viską pergyvenę. Kai susiduriu su šia tema, susidaro įspūdis, kad kiekvienam regionui svarbūs maži didieji, jų būta itin daug, tačiau jie natūraliai pridengti žymiausiųjų judėjimo dalyvių, kurių figūros pastaruoju metu toliau pulsuoja vis atgimdamos naratyvuose. J. Sajauskas atsigręžia būtent į tokius asmenis, jų neskirsto į svarbesnius ar didingesnius. Šiame tekste vardai iššaukiami nesuasmeninant, o pasitelkiant realius atsiminimus, kurie ir sudaro dingstį „Neužmirštamų Suvalkijos vardų“ mikrosiužetams atsirasti. Miniatiūrų knyga, užtvenkta šimtais šnabždesių, atskleidžia partizaninio judėjimo Suvalkijoje mastą, jo ypatumus, tačiau į jį žvelgiu ne kaip į dokumentiką, bet kaip į tekstą.&nbsp;<br /> Leidinys skirstomas į apylinkę juosiančias kryptis („Centras“, „Rytai“, „Pietūs“, „Vakarai“, „Šiaurė“), tačiau įvykiai pateikiami nenuosekliai, be aplinkybių, kad itin lakoniškai išryškintų ir skaitytoją patupdytų į konkrečių situacijų epicentrą:<br /> „Partizanas Beržas sunkiai sužeidžiamas. Nenorėdamas patekti į priešo nagus gyvas, įkalbinėja draugus jį nušauti, bet nė vienam vyrų prieš draugą nekyla ranka. Tuomet sužeistasis paprašo bent užtaisyti pistoletą, šis prašymas įvykdomas, ir Beržas nusišauna.<br /> Iš antro karto“ (p. 89)<br /> Rašyta nesiekiant analizuoti ginkluoto pasipriešinimo tarpsnio, bet perteikiant staiga prasidėjusius ir taip pat netikėtai pasibaigusius epizodus. Jais užpildomi net trys šimtai skausmingai tvinkčiojančių puslapių, bet tokios knygos skaitytinos ne dėl intrigos, vientisos istorijos, kaltinimų ar tiesos – „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ atskleidžia įvairiaveidį, skirtingose srityse plitusio partizaninio judėjimo ir jo tramdymo ūmumą. Galima klausti, ar tokie pasakojimai turi būti vientisi, pratęsiami (išsamesnių tekstų, turinčių tęsinį tėra vienas kitas) – trauminės patirtys, išstumiamos iš atminties, subyra į įsimenamas detales („įspūdis paliko ištisai raudonas: raudonu audeklu iškalta kambario siena, raudonas karstas... / Pokary ta spalva buvo populiari“; p. 91), bet iš jų juk sukuriamos tvirtos mozaikos. Detalėmis virsta ir vardai, pseudonimai bei vietovės – iš gyvos atminties tapę literatūrinėmis figūrėlėmis. Būtent tokį audinį pateikia autorius: viena vertus, atsargiai ir atsakingai, leisdamas epizodiškai dirstelėti, literatūriniam tekstui pateikdamas konkrečių nuorodų, kita vertus, užrašyta nesikišant, šaltai.&nbsp;<br /> J. Sajauskas atitraukia dėmesį nuo miško kaip pagrindinio įtampos telkinio, o jį perleidžia platesnį tinklą atidengiančioms egzistencinėms akimirkoms: kovos ir žmogaus elgsenos momentams, pasireiškusiems plačiau nei Suvalkijos teritorijoje, šiek tiek – Sibire. Trumpam pasirodę arenų veikėjai – miškinis, ryšininkas, ūkininkas, giminaitis, vaikas ar stribas – neįgavę savųjų „aš“ ir neturintys galimybės įgyti, bet egzistuoja ir suvokiami tik per saitus su kitais bei jiems priskiriamas savybes. Kai nesama „aukštesnės jėgos“, net jei jomis laikytume valdžią, susiduria tik žmogus su žmogumi, savo santykį matuojantys pasitikėjimu ir išdavyste. Apnuoginta visuma atrodo siurreali, praradusi riboženklius ir siekius: „Buvo sekmadienio rytas. Parjojo iš miško po priesaikos, atsisėdo ant suolo ir sako: „Dabar man atrodo, kad manęs kaip ir nėra.“ / Dar netiesa, bet jau ir ne melas“ (p. 56); „Netrukus rado tą, kurio ieškojo: gražiai aprengtas ir apautas, vaikinas gulėjo kambaryje tarp žvakių. Išvaikę artimuosius, stribai nutraukė kūną nuo šarvonės, prisimatavo jo batus ir švarką – Buzui jis tiko kaip nulietas – ir, vilkdami negyvėlį už rankų, nulalėjo prie savų“ (p. 64). Kai priešgyniaujama orumui, pagarbai tradicijoms, tęsiančioms ir įprasminančioms harmoningą gyvenimą, lakoniškai apibrėžiama tikrovė tekste panėšėja į kvazitikrovę, todėl Suvalkijos vardai knygoje artimi draminės tragedijos dalyviams, turintiems vaidmenis – maskuotis, būti užkluptiems, išgyventi / žūti. Liudyti vardu ne tiek apie save, bet apie visą tarpsnį, kuriame, atmetus kiekvienos grandies judesį, eižėja raibuliuojantis laikotarpio vaizdas.<br /> Šie fragmentiški tekstai geba virsti savotišku kompasu ne tiek pasipriešinimo judėjimui nusakyti, kiek prisitraukus taip arti prie skaitytojo nežymiai klausti apie moralę, dvasinę ir pažiūrų stiprybę, kuri „lūžta“ užfiksavus elgesio modelių nuokrypius. Pavyzdžiui, „Po mūšio septyniolikmetis pasiprašė atgal į pasyviuosius – ir buvo grąžintas. / Daugiau tokių pasitraukimų iš partizanų nežinoma“ (p. 139). Todėl knyga nematomai klausimą „kas?“ papildo kitais ne mažiau svarbiais klaustukais – „kokiu būdu?“, „kaip?“. Skaitant tokio pobūdžio tekstus visad išlieka lūkestis, ar kas nors išklibins įsitikinimus apie gera ir bloga. J. Sajausko sprendimas nekonstruoti hierarchijos, akivaizdžių struktūravimų, kuriais būtų galima pateikti istorijos versiją, dar kartą atskleidžia, jog nebūtina subjektus lengva ranka skirstyti į „herojus“ ir „piktadarius“, tuo labiau „laimėtojus“. Ne veltui įvardijimai įvairuoja: taip iš tuometės kalbos atklydęs, aiškiai asmenis etiketavęs „gynėjas“ ar „banditas“ yra ne tik būtini istorizmai – siurrealų primenančiame audinyje jie keičia prasmes ir gali supainioti, kas šio šaukinio adresatas; taip slapyvardis Čempionas išryškina tik vienadienį, visai ne olimpinį žingsnį, kuris leidinyje svaresnis nei herojinis įvardijimas.<br /> Kadangi miniatiūrose ne visur pateikiamos laiko nuorodos, lieka įspūdis, jog visa – išplitusi begalinė mirties ir pavojingo išlikimo, paneigiamos bejėgystės kolizija. J. Sajausko pasirinktas būdas kalbėti apie šiurpų laiką be pridėtinių emocijų, taupiai yra tikslus ir gana objektyvus, todėl „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, neįsiteikinėdami kokiai nors skaitytojų grupei, išliks. Situacija, kito ištarti žodžiai šiuo atveju yra pagrindiniai liudytojai, kurie autoriui leidžia įsitaisyti tarpininko pozicijoje. Vertinimai nyksta, nors juos nujausti visada galima – juk judėjimas paremtas aiškiai nusistatytu laisvės išsaugojimo troškimu, jo verte. Nuo dokumentinio pasakojimo „Neužmirštamus Suvalkijos vardus“ nutolina baigiamieji, epizodą įrėminantys sakiniai („Rado kada ašaroti – per vestuves“, p. 30). Kita vertus, būtent jie padaro užrašytus žodžius užbaigtu autoriniu (ypač kai juntamas pasakotojas) tekstu – ironiškai smūgiuoja, laiku užbėga už akių, viską apverčia, trikdo.&nbsp;</p> <p>2014 10 09 Žurnalas „Nemunas“&nbsp;</p>
<p>Justino Sajausko knyga „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ bus įtraukta į literatūros apie pokarį sąrašus. Taip, tai ir vėl ta tema. Ši tema, pastebiu, pastaruoju metu atgimsta. Tik visai kitokia forma negu pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tuomet suskubta leisti daug tremtinių atsiminimų lektūros. Kaip iš gausybės rago pasipylė plonos atsiminimų knygutės, kurios išėjo vienos didesniais, kitos mažesniais tiražais. Tačiau jau tuomet buvo aišku, kad ne visa, kas išeina susegta ir turi viršelį, yra gera literatūra. Meniniu brandumu išsiskyrė vos kelios knygos. Viena iš jų ‒ D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Šiuosyk viskas kitaip. Plunksnos ėmėsi talentingi lietuvių rašytojai – iš vyresniosios kartos galima būtų paminėti R. Granauską, V. Kalvaitį, iš jaunesniosios ‒ A. Žagrakalytę. Ir pokaris iš memuarų pereina į grožinės literatūros skiltį. Tik štai ‒ kur tos ribos tarp tikrovės ir fikcijos, taip ir lieka neaišku. Kita vertus, juk ir atsiminimai menasi taip, kaip menasi, o ne taip, kaip buvo.</p> <p>Tarp šių temų kartais tyčia, kartais visai netyčia kaip žuvelė nardau jau trejus metus. Vis ateina į rankas pačios knygos apie pokarį, vis sutinku tremtinių, kurie man iškloja savo gyvenimo istorijas, vis pavartau nuotraukas, kurioje matosi ant pusplikės įšalo žemės stovinti Motina ‒ glaudžianti tris vaikučius, o ketvirtasis ant keisto triratuko išdidžiai sėdi. Bakūžė sukrypus, sulinkus, o užuolaidėlės net nespalvotoje nuotraukoje švyti švara. Taip visur ir persekioja mano kasdienybėje pokaris. Pasitaiko, kad pasiimu knygą ir nubloškiu į kampą, nes neišgaliu skaityti. Ypač jei knyga grožinė. Juk negražu rašyti apie šį laiką netalentingai ir dar sudėti savo pafilosofavimus. Bet rašo. Bijau, kad temos imsis populiariosios literatūros plunksnagraužiai. Bet Justino Sajausko „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ įtraukia: trikdo, neramina tai, ką skaičiau, negaliu paleisti iš minties tekstų. Norisi pasidalyti.</p> <p>Formaliai knyga yra sudaryta iš penkių dalių. Tai lyg ir atitiktų turinį: centras, šiaurė, pietūs, rytai, vakarai. O vardai, veikiantys šiose Suvalkijos platumose, keliauja per visą šio krašto geografiją. Tik kelionės skirtingo tipo būna: vieni ‒ iš pietinės krašto dalies į šiaurę, kiti ‒ prievarta iš Suvalkijos trobesių į Sibiro įšalą, o būna ir tokių, kurie patys pabėga, nes supranta, kad nebesugyvens čia gyvenimo:</p> <p>„Sūdavos kaime gyveno tokie Legotos. Vyras kaip vyras, vaikai kaip vaikai, o štai Legotienė iš širdies nekentė „liaudies priešų“ ir jų rėmėjų. Kai keturiasdešimt šeštųjų žiemą iš Kybartų į Marijampolę varė suimtųjų koloną, Legotienė stovėjo pakelėje ir džiaugėsi:</p> <p>‒ Banditus veda!</p> <p>Paskui liudijo prieš juos teisme.</p> <p>Ką vežė, tą išvežė, ką sodino – pasodino, o draugė Legotienė ūmai pasijuto likusi viena priešų apsupty. Neilgai svarsčiusi išsikraustė įMarijampolę, Montvilos gatvę.</p> <p>Vieną dieną į duris pasibeldė du jaunuoliai, iš pažiūros – moksleiviai ar studentai. Mandagiai pasilabino, pasiteiravo ar negautų išsinuomoti kambarį. Išgirdę „ne“, paprašė bent vandens atsigerti. Legotienė pasilenkė puoduko – ir jau neatsitiesė, kulkos pakirsta.</p> <p>Jaunuoliai dingo“ (p. 270).</p> <p>Motyvai keliaujančiųjų taip pat skirtingi. Kaip ir vaidmenys vardų istorijoje įsirašė skirtingai. Kiekvienas pasirinko ar buvo priverstas pasirinkti gyvenimo kelionės motyvą. Gyvenimo kelionė šioje knygoje įgauna savitą prasmę: daug gyvenimų čia pat, knygos puslapiuose, ir pasibaigia. Čia daug mirties. Daug pabaigų. Visi tie „daug“ suteikia kinematografiškumo, mozaikiškumo. Nėra linijinės įvykių sekos, nors šie įvykiai yra glaudžiai susiję laiko ir erdvės ryšiais, vaizduojama visuma. Pagrindiniai veikėjai neturi vieno vardo, jų jie turi daug: naktinis, miškinis, partizanas, vyras, kaimynas, lietuvaitė, ryšininkė, „banditas“, merga... Visi vardai nuolat cirkuliuoja vienas šalia kito. Pagrindinis veikėjas – pokario žmogus. Būtent apie šio laiko žmones, situacijas ir sukasi visas, sakyčiau, Suvalkijos krašto pokario epas. Situacijų romanas, rodos, sutelkiamas ties laiko įvykiu: jungtimis tampa erdvė ir konkretus istorinis tarpsnis.</p> <p>O būta tų žmonių Suvalkijos krašte, kaip ir visur, pasirodo, visokių. Ir gyvenimų sugyventa iki paskutinės akimirkos visokių. Žavi tai, kad nėra vienas ar kitas vaidmuo istorijoje nusaldintas iki šleikštumo arba įjuodintas iki purvo. Charakterių vaidmenis istorijoje kūrė žmonės. Nuo jų moralės, vidinės kultūros, pilietiškumo, meilės ir ištikimybės pamatinei žmogaus laisvės vertybei, šeiminiams ryšiams ir priklauso atliekamas vaidmuo:</p> <p>„Po išdavystės Citavičių netruko aplankyti pražudytų miško vyrų draugai. Rado išdaviką ne vieną, o su moterimi, sudrėbtine, kaip senaisiais laikais tokios moralės damas kartais pavadindavo kaimiečiai.</p> <p>‒ Jeigu jau šaunat, nušaukit ir mane! – supratusi, kas netrukus įvyks, pradėjo karščiuotis moteris.</p> <p>Vyrai pasitaikė sukalbami: nušovė.“ (p. 195).</p> <p>Beveik viso romano leitmotyvas ‒ išdavystės padariniai. Po išdavysčių neretai ateidavo mirtis. Ryškiausiai J. Sajausko romane vaizduojami partizanų ir stribų susidūrimai. Skaitant tuos mažus, trumpus, ryškius sakinukus nugaron nuolat alsuoja absurdo poetika. Pirmiausia atsiminiau S. Becketto „Gerąjį žmogų iš Sezuano“, kur, rodos, kiekvienai tezei yra antitezė, ir vis verti, verti lapus vieną po kito įdėmiai rydamas tekstą, svarstai, koks tikslas visų šių priešpriešų, visų šių situacijų sproginėjimų, o, pasirodo, nieko ‒ šiaip sau toks absurdas vyksta. Be paaiškinimo. Logikos nėra, tik komunikavimo sunkumai. O tas kažkas, suskaitytas, kelia bjaurastį ir gailestį. Bjauriesi tokia situacija, gaila į ją pakliuvusiųjų. Panašiai ir J. Sajausko miniatiūrose ‒ žmogus dažnai tampa bejėge marionete racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje: „Liudinavo „gynėjas“, pravarde Skiedrų Jonas, tarnybos neteko per prekybą: pardavė artimiesiems žuvusį partizaną. Paėmė nuo gatvės ir realizavo.“ (p. 126).</p> <p>Dar prisiminiau ir F. Kafkos „Procesą“, na, tą žmogelį, vienądien gavusį šaukimą į teismą ir niekaip negalėjusį išsiaiškinti, už ką. Ir paskutinė, turbūt ryškiausia sąsaja ‒ su Tėbų mitu, Sofoklio „Antigone“. Ta pati paradokso poetika ‒ ir J. Sajausko tekstuose.</p> <p>Pasakotojo vaidmuo čia ryškus. Vietos ir vardai autentiški. Kaimų pavadinimai ‒ ne tik tikslūs, bet ir sukirčiuoti, leidžiantys pažinti Suvalkijos krašto pokario geografiją: Turupėlis, Pašešupiai, Šliurpiškė, Pavyžupys, Menkupiai, Serbentiškės... Juose vyko tai, kas šiandien mums jau yra istorija.</p> <p>Paskutinis miniatiūros sakinys – savotiška išvada, kartais nuskambanti pranašiškai, kartais ironiškai, o kartais – geliamai karčiai:</p> <p>„Ištaikęs laisvesnę valandėlę, partizanas Giedris sukalė medinę dėžutę nuotraukoms ir įteikė ją motinai.</p> <p>‒ Kai aš žūsiu, bus jums, mamyte, atmintis!</p> <p>Vaikai – tėvų džiaugsmas.“ (p. 35).</p> <p>Arba:</p> <p>„ – Adolfas tai nors namus mato, ‒ palaidojusi brolį tėviškės langų akiratyje, parypavo Pašvaistė draugei. – O aš tai nežinau, kur galvą padėsiu.</p> <p>Pasapnuok, Petrone, sostinę. Arba išsyk Tuskulėnus.“ (p. 173).</p> <p>Arba:</p> <p>„Išsiveržę iš mūšio, vyrai buvo taip pavargę, kad, atsidūrę gretimame miške, krito žemėn ir kaipmat užmigo. Pabudo vidurnaktį – nuo tylos.“ (p. 148).</p> <p>Tai tik kelios vietos, kuriose justi pasakotojas. Beveik visur cituojama visa istorija, o ne iškarpa. Tiesa, smalsesni skaitytojai ir tie, kurie akylesni, pagal vardus gali sekti vieno ar kito žmogaus gyvenimo atkarpos istoriją. Tačiau beveik visos telpa į kelis ryškesnius pasakojimus. O pasakotojas, bandydamas paliudyti pokario tikrovę, nedaugžodžiauja. Bet jo žodžiai sminga taikliai.</p> <p>Kalbant apie žodžius, būtina paminėti ir teksto sinonimiką. Pokario įvykių dinamika daugmaž panaši, skiriasi tik motyvai, kodėl viskas įvyko. O autorius žodžių kišenėje neieško ir vaizdingai, bet nevartodamas beprasmių epitetų, charakterizuoja veikėjus veiksmažodžiais. Kaip tai įmanoma? J. Sajausko miniatiūrose ateiti galima šitaip įvairiai, kad bemaž ir kuo apsiavęs, nusakysi, ir kokios nuotaikos, nuspėsi:<em> traukti pas</em> (p. 67), <em>parsigavo</em> (p. 67), <em>įvirto</em> (p. 131), <em>klapsi</em> (p. 130),<em> išsiruošė į Palias apsiūti</em> (p. 136),<em> pūškavo</em> (p. 229),<em> pėdina, atšlitiniuoja</em> (p. 253) ‒ tai tik keli paprastesni, o dar <em>kerzino</em> ir kitaip ėjo tiek miško vyrai, tiek stribai, tiek visi kiti neužmirštami Suvalkijos vardai. Knygos žodinė raiška itin įtaigi, o pasirinktos pasakojimo formos lakoniškumas sutelkia skaitytojo dėmesį ir palieka erdvės pamąstyti apie dar artimą pokario tragediją.</p> <p>„Neužmirštami Suvalkijos vardai“ įprasmina ne vieno žmogaus, bet viso pokario laiko istoriją, leidžia pajusti kalbos vaizdingumą, kartkartėmis įpinant sodrų žargoną, laiku ir vietoje skambtelinčią tarmybę, šiuodien retai vartojamas gramatikos formas. Tai nėra saldi knyga. Ir neteisinamas joje niekas. Iš krikščioniškosios pusės ją skaityti sunku – absurdo poetika, farsas, ironija ir mirtys, tačiau greta visų šių, keliančių slogulį dalykų, yra daug vilties ir vidinio pasitenkinimo, kad štai ir atėjusi ta diena, kurios taip laukė, kuria taip tikėjo anuomet žmonės ‒ ir jų vardai neužmiršti. Liko ženkluose.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/straipsniai/3085-dainora-kaniaviene-pokario-suvalkijos-zemes-zmones" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a> 2014 09 05&nbsp;</p>
<p>Justinas Sajauskas į miniatiūrų romaną "Neužmirštami Suvalkijos vardai" sudėjo trumpais pasakojimais perteiktas partizanų išgyventas istorijas.</p> <p>"Esu miniatiūristas" – juokauja J.Sajauskas, siekiantis trumpai ir tiksliai atskleisti ne tik kitų išgyvenimus, bet ir taikliai atsakyti į klausimus.</p> <p><strong>– Kas jus paskatino parašyti knygą "Neužmirštami Suvalkijos vardai" ?</strong></p> <p>– Paskatino kita mano knyga – 2001 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas romanas "Suvalkijos geografija". Tuo metu kaip tik dirbau Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje, bendravau su daugeliu žmonių, kurie pasidalydavo labai įdomiomis istorijomis. Taip po truputį laisvalaikiu jų pasakojimus paverčiau knyga.</p> <p>"Suvalkijos vardai" – tai naujai perrašyta "Suvalkijos geografija". Kai išleidau pastarąją knygą, žmonės ateidavo pas mane ir patikslindavo istorijas ar faktus, pasidalydavo dar negirdėtais išgyvenimais. Prisikaupus naujų pasakojimų atsirado galimybė perrašyti "Suvalkijos geografiją", tad tai ir padariau. Po truputį ėmiau ją vis labiau keisti: ilgus ir ištęstus pasakojimus, neatitikusius miniatiūros žanro, tiesiog išmečiau. Galiausiai žiūriu – išeina nauja gera knyga. Papildomi pasakojimai stipresni, geresni, įspūdingesni.</p> <p><strong>– Šių abiejų knygų žanras – miniatiūrų romanas. Romanas – tai pirmiausia veiksmas, fabula. O čia – miniatiūra, 3–4 sakinių epizodas. Kaip tai suprasti?</strong></p> <p>– Šį prieštaravimą dar 2002 m. aptarė literatūros kritikas Vytautas Kubilius. Cituoju: "Suvalkijos geografijos" autorius įrodė, kad galima parašyti epinį panoraminį romaną be vientisos intrigos. Fabula būtų sunaikinusi Balio Sruogos "Dievų miško" ir Aleksandro Solženicyno "Gulago salyno" autentiškos patirties apokaliptinį baisumą."</p> <p><strong>– Romano pasakojimuose vaizduojamas buvusių partizanų, jų ryšininkų, partizaninio karo rėmėjų gyvenimas, pokario Lietuva. Ar visos šios istorijos tikros?</strong></p> <p>– Visos knygoje papasakotos istorijos tikros. Tikri ir vietovardžiai. Tik pasakotojui užmiršus lagerio ar kaimo pavadinimą, rašiau "nežinomas kaimas". Šias istorijas man pasakojo tai išgyvenę žmonės, aš jas tik apipavidalinu. Pasakojimus taisiau labai saikingai, palikau netgi man pačiam negirdėtus žodžius "užsvityti" , " trofeičikas", "sudrėbtinė". Tik paskutinis sakinys, kuris dažniausiai – tarsi išvada, yra nuo manęs.</p> <p><strong>– Kaip knygoje atsispindi jūsų paties gyvenimo patirtis?</strong></p> <p>– Esu 1949 m. tremtinys. Kai buvau penkerių, mane išvežė į lagerį, sugrįžau tik po aštuonerių metų. Buvau dar mažas, bet puikiai viską atsimenu. Tačiau knygoje esančios istorijos yra žmonių, su kuriais bendravau, ne mano.</p> <p><strong>– Į kokią skaitytojų auditoriją orientavotės rašydamas "Suvalkijos vardus"?</strong></p> <p>– Į visą skaitančią Lietuvą, išskyrus aukštuosius mūsų valstybės valdininkus. Nors ir jiems skyriau vieną miniatiūrą – "Skirptiškę". Joje cituojama daina – autentiška. Ją sukūrė iš Žemaitijos kilęs partizanas, vėliau ji buvo dainuojama ir kitų.</p> <p><strong>– Kaip įvardytumėte, kas yra pagrindinis knygos herojus?</strong></p> <p>– Lietuva. Tai ji stebi ir įvertina visų romanan pakliuvusių tremtinių, partizanų, ryšininkų, globėjų, stribų ir išdavikų veiksmus.</p> <p><strong>– Ar manote, kad ir šią knygą dar keisite ir plėsite?</strong></p> <p>– Partizaninėmis temomis grožinės literatūros daugiau neberašysiu, nes manau, kad pasakiau viską, ką galėjau.</p> <p>&nbsp;</p> <p>Miniatiūra iš knygos:</p> <p>Skirptiškė</p> <p>Partizanas Dešinys turėjo gražų balsą ir dar gražesnį repertuarą.</p> <p><em>Man – vis tiek. Aš dėl tavęs, Tėvyne, kovoju.<br /> Man – vis tiek. Aš dėl tavęs kenčiu.<br /> Dėl tavęs ir gyvybę statau į pavojų,<br /> Dėl tavęs, dėl tavęs, o brangi Lietuva.<br /> O kada jau tauta bus laisva nuo pavojų,<br /> Nebebus nei vargų, nei bėdų –<br /> Tai tada atsiras daug garbingų herojų,<br /> Kurie trokš pinigų ir dvarų, –</em></p> <p>mėgo paniūniuoti.</p> <p>Galgi gerai, partizane, kad nesulaukei mūsų dienų. Ką dainuotum dabar, mėgstamiausios dainos pranašystei išsipildžius?</p> <p>2014 m.</p> <p><a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/miniatiuros-sakancios-daugiau-nei-istorijos-vadoveliai-636040#.U7vVG_mSxp8" rel="nofollow" target="_blank">kauno.diena.lt</a>, 2014 06 24</p>
<p>„Laisvosios bangos“ radijo laidoje „Skaityti ar...“ pristatomas Justino Sajausko miniatiūrų romanas „Neužmirštami Suvalkijos vardai“. Apie knygą kalba&nbsp;literatūros kritikas Valentinas Sventickas, autorius Justinas Sajauskas. Laidą parengė Arūnas Brazauskas. Laidos garso įrašą galite paklausyti <a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityti-ar-2014-06-04/" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
2017 Lapkritis
P A T K P Š S
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
Perkamiausios knygos
Palaužta moteris
Simone de Beauvoir
Tai, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna
9.00 €
Eik su juo
Agnès Ledig
Tai istorija apie moters vertę, gebėjimą išlikti savimi
10.50 €
Ponas Zy
Gerimantas Statinis
Pono Zy gyvenimas – istorija, nutikusi tarpukario Vilniuje
10.50 €