Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal

Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal
Autorius: Tomas Vaiseta
Prekės kodas: 9789986399223
Pavadinimas Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal
Žanras Romanas
Metai 2016
Psl. skaičius 232 p.
Įrišimas kietas
Dailininkas Zigmantas Butautis
ISBN 978-9986-39-922-3
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.5 cm
Kaina: 8.00 €
Kiekis:  

Moderni antikinio Orfėjo mito interpretacija

Jauna pora pusryčiauja ką tik išsinuomotame bute. Jis klausosi radijo pranešimų apie politinius neramumus, ji iš lėto pakyla, pereina virtuvę ir ant kriauklės atsargiai padeda kavos puodelį. Puodelio prisilietimas prie metalinės kriauklės skardos jį tartum išbudina. Staiga jis suvokia nebegalįs ištverti mylimosios artumo. 

Vos už sienos, gretimame bute, gyvena paslaptinga moteris Ana. Kartą ji pasibeldžia į jo duris. Tarp jų užsimezga keistas intymus ryšys. Nors jis Anos nemyli, tik šie jokių perspektyvų neturintys santykiai jam suteikia trumpų laimės akimirkų. Anksčiau jis manė, kad meilei užtenka vieno mylinčio ir vieno tam pritariančio, dabar supranta, kad jai nereikia nė vieno mylinčio, meilei užtenka jos pačios...

Šis romanas – tai moderni antikinio Orfėjo mito interpretacija, subtilus psichologinis pasakojimas, kuriame mūsų atpažįstamo dabarties laiko bei erdvės fragmentai pinasi su XX amžiaus dailės istorijos siužetais, jauno vyro ir vyresnės moters ryšys – su baugia karo nuojauta, nuodėmės troškimas – su atgaila, tikrovė – su prisiminimais ir fantazijomis.

Tomas Vaiseta debiutavo apsakymų rinkiniu „Paukščių miegas“ (2014). Knyga buvo įtraukta į Metų knygos rinkimų penketuką ir 2014 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Susiję leidiniai



<p>Tomas Vaiseta naujajame romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ ima gryną dabarties formą su visu jos sudėtingumu, vingrybėmis ir sunarp­liotais etiniais sprendimais. Veikiantieji sudėtingi ir kintantys, nes keičiasi gyvenimas aplink juos. Karo išvakarių Vilniuje jie, kaip ir graikų mitų herojai, ne iki galo kontroliuoja savo gyvenimus, taip palikdami tarpą įsisprausti lemčiai ir netikėtumams, kurių neprašė, bet su kuriais reikia susidoroti emociškai, psichologiškai ir intelektualiai. Tai drąsus ir kiek beatodairiškas iššūkis –­ nauja kelionės bei orfėjiško mito interpretacija. „Nustebink mus“, – šaukia skaitytojai, o autorius taip ir padaro, vėlgi kaip graikų mitų herojai, – beatodairiškai.</p> <p>Nicko Cave’o dainoje „Orfėjo lyra“ Orfėjas, atsidūręs kažkur giliai po žeme, sako Euridikei: „Let’s stay down here, Eurydice, dear / And we’ll have a bunch of screaming brats.“1 Roko baladėje Orfėjas tampa tragišku roko dievaičiu-poe­tu ir nužudo Euridikę savo daina, o vėliau, kad atgautų mylimąją, visiškai atsisako groti.</p> <p>Orfėjas daugiaveidis. Pirmiausia –­ poe­tas, kurio talentas yra ir pražūties, ir išsigelbėjimo šaltinis. Antrasis Orfėjo veidas yra mylimojo, praradusio savo nuotaką Euridikę – vestuvių dieną ji miršta nuo žalčio įkandimo. Taip prasideda jo kelionė į mirusiųjų karalystę, kur savo daina pavergia dievo Hado širdį ir šis leidžia parsivesti Euridikę į gyvųjų pasaulį su sąlyga, kad Orfėjas eis pirmas ir neatsigręš. Trečiasis veidas tėra profilis: Orfėjas vis dėlto atsisuka į Euridikę, taip nusiųsdamas ją atgal į pragarą. Būtent kelionė į pragarą ir orfėjiškas žvilgsnis atgal Vaisetos romano kontekste labiausiai ir domina. Paskutinis, turbūt rečiausiai aptariamas mito aspektas yra Orfėjo pradėtas kultas ir mirtis, Dioniso garbintojoms menadėms sudraskius jo kūną į gabalus. Bet poeto daina tęsiasi, ją dainuoja sustingusios lūpos mirusiame veide, nukirsdintai galvai plaukiant upe.</p> <p>Orfėjo mitas aktualus kiekvienos kartos savianalizei, jis atgyja skirtinguose istoriniuose kontekstuose išprovokuodamas archetipines etines problemas. Tarp šių kontekstų – ir Tiziano 1508 m. sukurtas paveikslas „Orfėjas ir Euridikė“, J. Cocteau filmas „Orphée“ (1950), Ph. K. Dicko mokslinės fantastikos apsakymas „Orfėjas molio kojom“ (1964), vienos svarbiausių modernaus šokio choreografių P. Bauch 1975 m. šokis „Uvertiūra Orfėjui ir Euridikei“ pagal W. Glucko 1762 m. operą „Orfeo ed Euridice“. Pastaroji, beje, turėjo tris skirtingas pabaigas – visas laimingas, nes Euridikė vis dėlto grįžo į gyvųjų pasaulį. Lietuvių poezijoje Orfėjo mitą yra užgriebę S. Parulskis ir J. Vaičiūnaitė, probėgomis – K. Sabaliauskaitė trečiojoje „Silva rerum“.</p> <p>Prie šios galybės prisideda ir Vaiseta, naujajame romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“2 imdamas gryną dabarties formą su visu jos sudėtingumu, vingrybėmis ir sunarpliotais etiniais sprendimais. Tai rimtas pasiryžimas, pretenduojama į naują – lietuvišką, o gal net vilnietišką – Orfėjo veidą. Mitas yra toks neįtikėtinai universalus, kad galima apsvarstyti net kelis scenarijus, koks tas veidas ir kur romane Orfėjas keliauja.</p> <p>* * *</p> <p>Knygoje minimas tik vienas vardas: Ana. Ji suasmeninta, sukonkretinta, nors iš tikrųjų mistinė ir nepažinta. Vidutinio amžiaus, elegantiška ir išsilavinusi Vilniaus rusė vieną vakarą, dingus elektrai, pasikviečia naująjį kaimyną vakarienės. Šis kaimynas –­ jaunas doktorantas, nelabai sėkmingai rašantis disertaciją. Kiek vėliau ji užneša paskolinti jo jau skaitytą knygą – Orwello „Lapok, aspidist­ra!“ –­ tik tam, kad viduje paliktų raštelį su kvietimu apsilankyti. Pasimatymu jos bute prasideda santykis, kuris mūsų herojui suteikia bergždžią laimę: „...kai ji [Ana] mane pabučiavo ir liepė keltis, pasijutau laimingas. Prisiekiu, tai vienintelė akimirka gyvenime, kai buvau laimingas“ (p. 9). Šis kaimynas yra viso romano balsas, būtent jo kelionę stebime. Jo vardas nežinomas, bet patogumo dėlei šiame tekste pavadinkim jį tiesiog vyru, juolab kad jo partnerė, su kuria jie kartu gyvena, įvardijama tik moterimi.</p> <p>Pirmoje romano dalyje skaitytojas kartu su vyru leidžiasi į neištikimybės gelmes. Vyras mediciniškai tyrinėja savo santykį su moterimi – atitolusį ir šaltą. Intensyvus artumas degina poros santykius: „...baisiau už patį artumą man pasirodė tik tai, kad šitas artumas slėgė.“ Vyras nesąmoningai ieško būdo šį artumą atsverti ir paslaptingoji Ana tampa jo laimės šaltiniu: jų skirtumai ir atstumas suteikia jam užuovėją, jis nenori pažinti Anos, gūžiasi jai pradėjus pasakoti asmenines istorijas. Ironiška, jog knygos pabaigoje ji nepasidalija intymiausia savo paslaptimi, taip lyg nuduodama, kad neįmanoma kuriant santykius išvengti artumo. Psichologizavimas, nors ir nuosek­lus, nėra perdėtas. Vis dėlto būtent per intensyvią santykių analizę autorius kuria vyro personažą, su kuriuo labai sunku identifikuotis ar netgi jam simpatizuoti.</p> <p>Trumpai apžvelgiant esminius romano siužeto momentus, reikia paminėti dvi detales, kurios orfėjiško mito kontekste kiek mažiau svarbios. Pirma, santykių drama vyksta neramumų ir karo fone. Nesunku atspėti, o ir pats autorius neslepia, jog šis motyvas ataidi nuo 2014 m. konflikto Ukrainoje. Herojai dreifuoja tarp karštligiško domėjimosi politiniais įvykiais ir visiško ignoravimo. Antra, menas sudaro esminę moters ir vyro santykių bendrumo erdvę, veikia kaip tarpininkas. Moteris ir vyras santykius aiškinasi galerijose, giliai jausmus išjudinanti patirtis –­ Londone pamatyti Schiele’s paveikslai.</p> <p>Karas, menas ir Vilniaus senamiestis – santykius užpildantis kontekstas. Tai romaną priartina prie gyvenimo, nes visi santykiai (ar tai būtų šeima, ar romantinė meilė) jautriai reaguoja į išorę, atspindi ją ir atitinkamai transformuojasi.</p> <p>* * *</p> <p>Vaisetos Vilnius labai apčiuopiamas, geometriškas ir gyvas. Jis įgauna netikėčiausių formų, keičiasi prieš skaitytojo akis: langai niekada nėra tik langai, o namai – tik namai. Gatvės yra gyvi organizmai, jau pasenę, gimę specifiniu laiku, konkretaus stiliaus ir vis dar mutuojantys, keičiami laiko ir vilniečių.</p> <p>Net dangus turi savo gyvenimą, įgauna konkrečių ir materialių formų, nuolat transformuojasi ir įrėmina vilniečių gyvenimus. Laikas taip pat sumaterialėja, tampa apčiuopiamas bėgant metų laikams, kaitos ir (disertacijos) progreso fone. Laikas beldžiasi į langą, trankosi įspraustas bute – tai nesuvaldoma jėga, kaip ir pati istorija. Istorija gyva ir karo šnopavimas į kaklą tik labiau juntamas.</p> <p>Vilnius kontekstualus ir įsitvirtinęs dabartyje: numanau, kuriame bare veikėjas lankosi, konotacijos iškyla vos paminėjus „Mint Vinetu“ knygyną, „Pirmosios knygos“ konkursą ar universiteto kiemelius. Tai neišvengiamai prisideda prie skaitymo malonumo, tačiau toks mėgavimasis labai sąlygotas skaitytojo patirties: kontekstualumas neužtektinai intensyvus, kad kirstų laiko bei patirties ribas ir kalbėtų apie miestą visiems, kaip, tarkim R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ ar V. Woolf „Ponia Delovėj“. Rezultatas – romanas vargu ar turi universalų patrauklumą, jis rizikuoja būti vilniečio romanas vilniečiams. O gal net ir blogiau – intelektualaus vilniečio romanas kitiems intelektualiems vilniečiams.</p> <p>Vis dėlto Vaisetos, Orfėjo ir vyro Vilnius patrauklus, nes turi savo gyvenimą, savo šerdį. Daug mažiau paslaptingas ar mitologizuotas, bet labai architektūrinis, apčiuopiamas, vizualus ir istoriškas. Miestas čia tampa ne intelektualiniu ar politiniu fonu, bet labai asmenišku ir jaukiu, jis teikia prieglobstį sužalotiems – ypač dvasiškai ir psichologiškai. Galbūt tai ir yra autoriaus balso esminis savitumas.</p> <p>* * *</p> <p>Vienas labiausiai intelektualiai patraukiančių orfėjiško mito momentų – siekis išgelbėti Euridikę. Laikinumas ir istoriškumas yra esminės žmogiškumo prielaidos, todėl siekis grįžti į praeitį ir susigrąžinti tai, kas prarasta, sieja skirtingų laikų ir kultūrų žmones. Skausmas ir gailestis dėl padarytų klaidų veda mus į atgailą ir, galiausiai, išganymą bei susitaikymą.</p> <p>Po tragiškų nuodėmės ir atgailos kelionių visada yra viltis, kad nuodėmės suaižytas ir suskilusias sielos dalis dar galima sujungti, grįžti į prarastą vienovę. Ir Orfėjas mums teikia vilties, vėl susijungdamas dainoje.</p> <p>Vaiseta teigia, jog romane pasitelkia krikščionišką mito versiją kaip kelionę į nuodėmę ir atgailą. Iš esmės tai konservatyvi filosofija: moralinis progresas neįmanomas, tėra nuolatinis nuopuolis ir atsitiesimas. Pagunda nusidėti visada šnopuoja į kaklą. Nuodėmė ateina kaip atsitiktinumas: žaltys tiesiog įkando Euridikei, vyras tiesiog pradėjo svetimauti, lyg tai būtų ne jo paties pasirinkimas. Nepaisant to, nuodėmė baigiasi kaip atsakomybė.</p> <p>Abejočiau, ar nuodėmės ir atgailos dinamika įtikina skaitytoją. Herojui trūksta savirefleksijos, jis niekaip morališkai neįvertina savo poelgio („Eidamas pas Aną apie moterį negalvojau, lyg tai nebūtų jos reikalas ir su ja niekaip nesusiję“, p. 54). Greičiau priešingai: nuolat analizuodamas moters flegmatiškumą, tingumą, vyras lyg teisinasi versdamas kaltę partnerei. Jis nesuvokia savo veiksmų padarinių, nes santykis su Ana užsibaigia ne jo iniciatyva (tai būtų atgailos ženklas). Herojaus tariamas moralinis progresas nėra jo asmeninių pasirinkimų rezultatas, o labiau išorinių, galima sakyti, lemtingų įvykių pasekmė: čia nėra laisvos valios pasiryžimo taisytis ar atgailauti, jo sugrįžimas pas moterį irgi nėra laisvas pasirinkimas, – būtinybė nėra laisvė. Atrodo, esminiai kelionės komponentai – nuodėmė ir išrišimas –­ yra, tačiau nėra sąmoningo atgailos momento. Atgaila ateina per vėlai ir pernelyg silpna: vyras galvoja, „kad turėtų (...) pagaliau balsu išreikšti atgailą, bet nieko nepasako“. Manau, esminis klausimas –­ ar nesąmoningai daroma nuodėmė yra nuodėmė, t. y. jei herojus nesijaučia darantis nuodėmę ir skaudinantis moterį, ar galime tai vadinti nuodėme ir ar prasminga apskritai kalbėti apie atgailą?</p> <p>Įdomu ir nauja – neištikimybės prob­lematizavimas iš vyro perspektyvos. Pasaulio literatūroje neištikimybė dažniausiai analizuojama iš moters pozicijos. Vyro svetimavimas dažniau priimamas natūraliai, kaip teisė, galios ir vadžios moteriai išraiška. O moters neištikimybė dažniausiai vaizduojama arba kaip pašaipa sentimentalumui ir vidurinės klasės nuoboduliui (Flaubert’o „Madam Bovari“), arba kaip tragiška kova tarp dviejų vertybių, pavyzdžiui, ištikimybės ir laisvės (Lawrence’o „Ledi Čaterli meilužis“). Tačiau Vaisetos romane žaidimo taisykles kontroliuojančios Anos moralinis pasirinkimas nėra aptariamas, lyg nebūtų svarbus.</p> <p>* * *</p> <p>Yra teorijų, jog pirminėse mito versijose Orfėjui vis dėlto pavyksta išgelbėti Euridikę ir ji tampa atgimimo ir vaisingumo simboliu. Tačiau Vergilijaus „Georgikose“ ir Ovidijaus „Metamorfozėse“ Euridikė neišgyvena, nors vėlesnėse interpretacijose, tarkim, Monteverdi ir Glucko operose, mylimoji pergyvena pomirtinį pasaulį. Vienoje įdomiausių modernių mito versijų Raineris Marija Rilke mato Euridikę kaip misticizmo įsikūnijimą. Rilke’s Euridikė jau nebėra susaistyta su Orfėjumi, ji laisva, nesileidžia sugrąžinama.</p> <p>Vaisetos romane vyras leidosi į neištikimybę kaip į moralinę kelionę, galbūt tikėdamasis atgauti ne tiek Euridikę, kiek meilę apskritai. Susitikimų su Ana fone jis peržvelgė santykių su moterimi istoriją, lyg bandydamas ją atstatyti, išvysti prasmingus momentus. Knygos pabaigoje su moterimi užmezgamas kitoks, bet ne mažiau prasmingas ryšys, neištikimybė galiausiai pati save išsprendžia.</p> <p>Įdomiausia, jog romano pabaigoje ši kelionė palieka vyrą suparalyžiuotą ir būtent moteris tampa tikrąja Rilke’s Euridike – savarankiška, turinčia vidinę gelmę ir stiprybės pasiaukoti dėl vyro. Autorius neįtikėtinai puikiai parenka Schiele’s paveikslo motyvą, kuriame ne kovojanti, bet jau laimėjusi moteris neša vyrą.</p> <p>Čia galima aptarti ir autoriaus pasirinkimą depersonalizuoti ir nesuteikti moteriai vardo. Kritinėje ir feministinėje literatūrinėje analizėje iš karto būtų atkreipiamas dėmesys į tokį moters nutildymą, vardo bei tapatybės atėmimą ir vyro dominuojamą naratyvą. Tačiau tokia kritinė galios analizė yra mechaninė ir nuobodi, todėl norėčiau sąmoningai nepasiduoti šiai vilionei.</p> <p>Nuasmeninta moteris gali reikšti ne bet kokią moterį, bet visas moteris. Nors moters paveikslas kurtas kiek tingiai (romane moteris/mylimoji silpna ir fleg­matiška, vienintelė jos stiprybė – auka romano pabaigoje), moters vaidmuo archetipinis – tai Euridikė, dėl kurios verta eiti į pragarą, kuri nebijo deginančio artumo ir atsakomybės už meilę. Ji nebijo ir aukos, kurios gali pareikalauti meilė, nes jos likimą sprendžia nebe priekyje einantis Orfėjas, o ji pati.</p> <p>Ana taip pat euridikiška. Euridikė – tai mirtis, akimirka, per kurią vėjais paleidžiamas gyvenimas. Tai moteris, dėl kurios vyras išsiruošia į herojiškiausią ir bergždžiausią kelionę. Tragiškiausias momentas: Euridikei būnant taip arti atgimimo ir išganymo, mirtis praryja ir ją, ir Orfėją. Vaisetos herojus Orfėjas susiduria su analogišku tragišku momentu. Jis negalėjo ir nenorėjo Anos pažinti, todėl neišvengiamai turėjo atsisukti, taip ją nutolindamas.</p> <p>Literatūrologas Maurice’as Blanchot mato Euridikę kaip misteriją, nepriklausomą jėgą, kurios neįmanoma pažinti. Menininkas turi atsisakyti neįvardytos idėjos nusigręžti nuo grynos jos formos, kaip Orfėjas nusigręžė nuo Euridikės, kad galėtų kurti toliau. Šiuo atveju paralelė su paslaptingąja Ana itin ryški. Vaisetos herojui tenka paleisti Aną tam, kad galėtų likti dabartyje su moterimi, sugriebti tą meilę ar jos dalį, kuri gali būti pažinta. Jo jausmuose buvo užkoduotas santykių su Ana žlugimas. Panašią dinamiką matome filme „Pas­kutinis tango Paryžiuje“ – artumas išdegina, intymumas yra rizika, kad meilė ir aistra gali sunaikinti abu. Vyras klausia savęs, nejaugi „prislėgęs jos artumas neparodė, kad išbūti kartu galima tik tuomet, kai išsaugai laisvę, atstumą, svetimumą“?</p> <p>Gelbėdamas Euridikę Orfėjas nori iškelti jos tamsumą į šviesą, išaiškinti, parodyti, suprasti. Taip pat ir vyras romane bando iškelti savo santykį su moterimi į šviesą, suprastu jį ir priartėti nesudegdamas. Bet tai jis gali padaryti tik pirma pabuvęs tamsoje su Ana. Kelionė atgal gali būti ir suvokimas, kad meilė lieka tamsi, mistinė ir niekada nepasiekianti pilnatvės.</p> <p>* * *</p> <p>Vaiseta jau pirmoje knygoje „Paukščių miegas“ (2014) nagrinėja asmeninius išgyvenimus didžiųjų istorijos posūkių kontekste. Kasdieniai troškimai, patirtys ir psichologiniai herojų virsmai suteikia didžiajai istorijai žmogišką veidą. Asmeniškas ir intymus gyvenimas ištikus istorinei krizei tęsiasi, todėl svarbu suvokti mūsų patirčių istorinį subjektyvumą: politiniai procesai ir epochų lūžiai daro mums įtaką ir formuoja psichologinį ir moralinį charakterio audinį. Karuose kovojama ne tik dėl interesų ir galios, bet ir dėl vertybių. Per karą vertybės ir normos plūduriuoja ore, įstatymai neveikia, o žmonės stumiasi savo kasdienybėse išsiilgę ramybės, pastovumo ir saugumo.</p> <p>Rašytojo santykių drama vystosi būtent karo fone, kai moralinis vieno ar kito poelgio vertinimas yra problematiškesnis. Lyg leidžiantis į pragarą (būtent šis žodis neretai naudojamas karui apibūdinti), karas knygoje suintensyvėja. Galbūt ten leidžiasi ir vyras, nes bene intensyviausias ir tamsiausias knygos taškas yra konflikto, per kurį sužalojami ir žūsta žmonės, aprašymas. Tankų ataka ir taikus siekis juos sustabdyti kelia paraleles su Anos pasakojimu ir, žinoma, su Sausio 13-ąja. Niekur knygoje nėra minima konflikto priežastis ar kas yra kita kovojanti pusė, tačiau būtent per šią paralelę skaitytojas gali nujausti konflikto prigimtį.</p> <p>Tačiau karas vis dėlto sudaro tik foną, jis vyksta kažkur ten, gana toli. Autorius neparodo platesnio karo konteksto, tik brėžia paraleles. Heming­way’us buvo pavyzdinis mikro- ir makrožvilgsnio derintojas, susiejęs asmeninį karo išgyvenimą su abstraktesnėmis karo siaubo idėjomis. Vaisetos romane tokios dinamikos nerandame. Karas čia daugiau hipotetinis, kas būtų jeigu būtų – išvažiuotume į Australiją, paleistume katiną gyventi sau. Tačiau vyrui ir moteriai nereikia priimti šių sprendimų. Todėl „Orfėjas“ išryškina atstumą tarp to, kaip gyvename dabar, kaip herojai ruošiasi karui romane, ir to, kaip tikrame konfliktų sūkuryje gyvena žmonės.</p> <p>Lietuvoje pastaraisiais metais atsiranda nemažai karo pranašų ar žmonių, nuoširdžiai bijančių ar besijaudinančių dėl karo. Šio nerimo atspindys literatūroje yra labai lauktas reiškinys. Svarbu ir tai, jog literatūriniai Ukrainos konflikto atgarsiai leidžia skaitytojams, kurie per jauni prisiminti Sausio 13-osios įvykius, per vaizduotę ir atjautą užpildyti trūkstamus prisiminimus ir emociškai išgyventi tos dienos įvykius.</p> <p>* * *</p> <p>Vyras priartėjo prie moters, kaip kad Euridikė priartėjo prie šviesos, – per arti tikro gyvenimo. Orfėjas pažvelgia į Euridikę ir ją paleidžia, po šitiek pastangų, „po daugelio dienų pirmą kartą tokiomis atviromis akimis žvilgtelėjau į moterį, bet nieko nepamačiau“ (p. 181).</p> <p>Kelionė nuo deginančio artumo iki nepažintos meilės mistiškumo, ir atgal. Galbūt visas šis romanas, ši orfėjiška kelionė yra ilgas nekrologas, romanas kaip gedulas, laimės ir meilės, artumo ir atjautos nekrologas. Vilnietiškas Orfėjas lieka sustingęs, suparalyžiuotas, persisukęs, bežvelgiantis į mirtin nueinančią Euridikę. Nors ir be atgailos, šis orfėjiškas herojus pergyvena nuodėmės ir meilės intensyvumą, paliekantį jį neįgalų: nuodėmė pakeitė jo gyvenimą ir vargu ar įmanoma grįžti atgal.</p> <p>&nbsp;</p> <p>1 „Pasilikime čia, Euridike, mieloji / Ir turėsime krūvą rėkiančių vaikiščių.“</p> <p>2 Nežinau, ar pavadinimas buvo sąmoningai pasirinktas, bet neišvengiamai į galvą veržiasi asociacijos su Tolkieno „Hobitas, arba Ten ir atgal“ – galbūt čia hommage Tolkienui, o gal autoriaus aspiracija.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2017-02-24-nr-3604/3819-literatura/5877-marija-antanaviciute-orfejo-aidas-vilniuje" rel="nofollow" target="_blank">Literatūra ir menas</a></p>
<p>Orfėjas pirmą kartą pakliuvo į bėdą, iš kurios negalėjo ištrūkti. Iki šiol viskas buvo lengva: savo muzika jis prakalbindavo žvėris ir įtikindavo medžius žydėti rudenį. Jis žvilgsniu išlygindavo kalnus ir sustabdydavo upės tėkmę. Jei kas mesdavo į Orfėją akmenį, šis atsisakydavo jį užgauti. Kai jis išplaukė su argonautais, visi manė, kad jų laivą nuskandins sirenos. Tačiau Orfėjas nuskandino jas pačias.</p> <p>Ir netgi tada, kai mirė jo moteris – netgi tada – Orfėjas jautė, kad tai dar ne pabaiga. Kad ją dar galima susigrąžinti. Jis žinojo, kad dievai turi ausis ir jo klausosi, todėl, užuot tyliai gedėjęs, jis garsiai grojo. Sujaudinti muzikos grožio ir liūdesio dievai pasiūlė Orfėjui nusileisti į požemio karalystę ir susigrąžinti savo moterį.</p> <p>Orfėjas žinojo, kad bus sunku. Ir buvo. Vos įžengęs į požemius Orfėjas pamiršo, ko atėjęs. Šalta, tamsu ir liūd­na, jis norėjo tik vieno – ištrūkti lauk. Tačiau bijojo net apsisukti, todėl ėmė skambinti lyra. Mintys nušvito, rankos sušilo ir jis atsiminė, kur yra ir ko ieško. Apgraibomis slinko tolyn, kol atsirėmė į kažką švelnaus. Tai buvo moterų krūtys.</p> <p>„Kuo ji geresnė už mus?“ – klausė moterys, glostydamos Orfėjo plaukus ir bučiuodamos jo rankas. Orfėjas, jausdamas kylančią aistrą, troško atsakyti – niekuo, bet susitvardė. Jis žinojo, kad jei pradės kalbėti – įstrigs čia amžiams. „Tu apleistas, ji tavęs nepažįsta“, –­ šnabždėjo jos į ausį. Orfėjas taip ir jautėsi – visi prisiminimai apie jo moterį atrodė šiurkštūs ir svetimi. Ji kvaila, nuobodi ir bjauri, jų niekas nesiejo, ką jis čia veikia? Bet Orfėjas nesileido gundomas. Moterys laižė jo varpą, tačiau jis ėjo tolyn. Kuo toliau ėjo, tuo moterys labiau siuto. Jos ėmė kandžioti ir draskyti, jų minkšti balsai virto šaižiu spiegimu, švelnios krūtys – aštriais akmenimis. Orfėjas norėjo pagroti ir jas nuraminti, tačiau šios išplėšė iš jo rankų lyrą ir sudaužė į uolas. Orfėjas bėgo kliūdamas už nematomų sienų, kol paliko jas užnugary.</p> <p>Staiga sustojo pajutęs, kad jau. Jis, kruvinas ir išsekęs, buvo ten, kur atsiduria visa, kas liaujasi būti. „Veskis ją. Tačiau jei kopdamas į viršų į ją atsisuksi, ji išnyks visiems laikams“, – tarė požemio dievas. Orfėjas apčiuopė savo moters ranką savojoje. Iškart užsimerkė nežinodamas, iš kurios pusės ji priėjo ir į kurią pusę jiems eiti. Pasuko ten, iš kur dvelkė šiltesnis oras.</p> <p>Grįžtant jį vėl puolė moterys. Jos kalbėjo: „Atsisuk, pasižiūrėk į ją. Jos plaukai nušiurę, oda išdžiūvusi, dantys iškritę, o skruostai įdubę. Ji nevaisinga ir nelaiminga. Pažiūrėk.“ Ir iš tiesų, kokia šiurkšti ir glebi jam atrodė moters ranka. Bet Orfėjas neatsisuko. Jis žinojo, kokie galingi gali būti apžavai –­ juk pats juos buvo įvaldęs. Bet moterys nesitraukė: „Atsisuk, pažiūrėk į jos akis –­ ji nenori su tavimi eiti, ji tave pražudys. Ji šlykšti lyg senė, kur ją vedi, atsisuk.“ Tačiau Orfėjas neatsisuko. Moterų šlaunys pynėsi aplink jo šlaunis, jos pešė plaukus, kabinosi už pečių, tačiau Orfėjas nejautė nieko, išskyrus būsimą savo moters švelnumą.</p> <p>Galiausiai jie išėjo iš požemių karalystės ir Orfėjas atsisuko. Tai buvo ji, jo moteris. Tokia, kokią atsiminė, tik dar skaistesniu veidu ir karštesnėmis akimis. Ji bučiavo Orfėjo lūpas, o paskui ir viską, ką tik galima bučiuoti. Orfėjas buvo laimingas, jis sulaužė mirties ratą ir parklupdė dievus ant kelių.</p> <p>Mylimosios garbei jis surengė didžiulę puotą. Joje Orfėjas paėmė į rankas tik ką meistro jam pagamintą naują lyrą ir ėmė skambinti. Ir štai tada nutiko tai, ko niekada nėra buvę, – jam nepavyko. Pirštai neklausė, slydo nuo stygų, jis negalėjo atsiminti nė vienos melodijos. Jo muzika priminė ne užburiantį skambesį, o peilio galandimą. Nuo klaikaus garso išsilakstė visi svečiai, šalia liko tik jo moteris. Ji guodė Orfėją, priminė sunkumus, kuriuos jam teko patirti, ir tikino, kad, atgavęs jėgas, jis skambins nuostabiai kaip ir anksčiau.</p> <p>Keletą dienų jis tiesiog miegojo, valgė ir gėrė, tada vėl paėmė lyrą. Grojo dar prasčiau nei per puotą – pirštų pagalvėlės buvo surambėjusios, atrodė tarsi grotų grėblio stipinais. Taip bergždžiai besistengiant jam pradėjo mausti visą kūną, jis numetė lyrą ant žemės ir pradėjo verkti.</p> <p>Keletą mėnesių jis pragulėjo lovoje kruopščiai prižiūrimas ir slaugomas. Moteris pasakodavo jam miesto naujienas, skaitydavo knygas, maudydavo ir rengdavo. Jis kalbėjo vis mažiau, ji –­ vis daugiau. Taip ir turi būti, galvojo Orfėjas, ji buvo mirusi, todėl pasiilgo gyvenimo. Jis buvo gyvas, todėl nuo jo pavargo. Orfėjas su pasigėrėjimu žiūrėdavo, kaip ji sukasi namuose, gamina maistą, plauna drabužius.</p> <p>Kai moteris kur nors išeidavo, Orfėją apimdavo baimė. Jis norėdavo sekti paskui ją, tačiau nepajėgdavo atsikelti iš lovos. Jo raumenys nusilpo ir ištežo, pats jis nebenulaikydavo net šaukšto, todėl moteris jį maitino. Orfėjui atrodė, jog būtų geriau pačiam bandyti – o kaip kitaip jis sustiprės? Tačiau moteris meiliai tikino, kad dar ne laikas. Ir jis ja tikėjo.</p> <p>Vis dėlto likusį vieną, jį kankindavo ankstesnio gyvenimo prisiminimai. Kodėl jis, galingas magas, kuriam paklusdavo gamta ir žmonės, tapo bejėgiu ligoniu, kuriam nebepaklūsta net jo paties kūnas?</p> <p>Tačiau užtekdavo jai įžengti į kambarį ir Orfėjas pamiršdavo visas dvejones. Jis spoksodavo į jos degančias akis ir gėrėdavosi jų liepsna. Ir kuo Orfėjo akys labiau temo, tuo moters labiau švito.</p> <p>Galiausiai Orfėjas suvokė, kad dievai jį apgavo. Jie nieko neduoda už dyką ir niekada neatleidžia už akiplėšiškumą. Tam, kad moteris grįžtų, jis turėjo likti. Todėl, pamatęs į kambarį įžengiant moterį žudikišku menadės žvilgsniu, jis nenustebo. Apie lyrą ir muziką jau buvo seniai pamiršęs.</p> <p>„Ir kodėl aš neatsisukau?“ – dar spėjo savęs paklausti Orfėjas.</p> <p>Kartais pabaigos jausmas ateina vėliau už pabaigą. Tomo Vaisetos romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ modifikuoja antikinį pasakojimą: tragedija įvyksta ne tada, kai atsisuki, o kai neatsisuki.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2017-02-24-nr-3604/3819-literatura/5878-dainius-vanagas-orfejas-grizo-ne-vienas" rel="nofollow" target="_blank">Literatūra ir menas</a></p>
<p>Kiekviena knyga – savotiška rizika. Viena – daugiau, kita – mažiau paskaičiuota. Niekada nežinai, ar knyga, kad ir kokia ji bebūtų, atitiks tavo skonį ir tuometinį nuotaikos dažnį. Lygiai taip ir su Tomu Vaiseta, kurio romaną į rankas paėmiau šiek tiek rizikuodamas. Tai – antroji autoriaus knyga. Pirmosios nesu skaitęs, todėl rizika – natūrali.</p> <p>Bet visų pirma, apie tai, kaip šios knygos fizinis pavidalas skiriasi nuo to, kurį susidėliojau mintyse dar jos nepažinodamas:</p> <p>– Ji plonesnė, nei įsivaizdavau.<br /> – Jos viršelio tekstūra išsiskiria iš bendro srauto.<br /> Taigi, dar prieš pradėdamas skaityti jaučiu, viskas baigsis gerai, nes švilpukas nespėjo paskelbti rungtynių pradžios, o realybė jau 2:0 pirmauja prieš išankstines nuostatas.</p> <p>Pats tekstas kelią skinasi atsargiai. Apsiuostydamas ir apsižvalgydamas. Niekur neskuba. Sako, dar bus laiko susipažinti. Pamatyti ką mes, vienas ir kitas, skaitytojas ir kūrinys, sugebame. Ko mes verti kartu ir ko – atskirai.</p> <p>Pradžioje net kyla įtarimas, kad tekstas negali būti greitas. Kad jis – nerangus. Kaip kalėdinė eglutė, apkarstyta galybe žaisliukų. Ir jei paskubės ar padarys kokį netikėtą manevrą, tą pačią akimirką, neišlaikęs pusiausvyros, pargrius ir suduš. Bet kol kas dar ankstoka daryti išvadas. Aišku tik tiek, kad tekstas – protingas. Daug protingesnis už mane. Na, arba bent jau tokiu dedasi.</p> <p>„Vis spartinome žingsnį, taip demonstruodami nusivylimą regimais kūriniais, bet iš tikrųjų – vienas kitu, iš paskutinės salės, ko gero, būtume bėgte išbėgę, jeigu nebūtume atsitrenkę į sieną.“</p> <p>Tekstas netrunka, vos keletas puslapių ir užhipnotizuoja. O &nbsp;tada jau gali užmerkti akis ir leisti jo vandeniui plūsti į vidų, lietis tarp pirštų. Tema užduota ir niekas neblaško. Ir nerangus virsta į savimi pasitikintį.</p> <p>Bet negalima pasimiršti per daug, negalima pasileisti nuo turėklų, nuo virvelės, nuo rankenos, nes tekstas vis primena, kad jis – vis dar protingesnis už mane ir tave. Todėl turi ne tik sekti juo, bet ir suprasti, ne tik ryti, bet ir kramtyti. O tai – tik į naudą. Nes, galų gale, skanu. Rafinuota ir (bet?) skanu.</p> <p>Tai romanas apie karo nuojautą, apie kovą žmogaus viduje, kuri tuoj – jau visai tuoj – turėtų išsprogti ir išsiveržti į išorę. Į pasaulį. Į visuomenę, nebegalinčią savęs kitaip pralinksminti ar nustebinti. Karas – kaip pabudimas iš letargo. Kaip vienintelė – kad ir kaip kraupiai skambėtų – pramoga.</p> <p>Meno kūriniai, įvairios nuorodos, aliuzijos, istoriniai pjūviai. Ir, aišku, palyginimai. Įvairūs ir įvairiausi. Iš esmės tekstas pastatytas ant palyginimų. Tai nėra nepertraukiamas srautas, tai – logiškai ir aiškiai sukonstruota sistema. Rankose ilgai vartomas suvenyras.</p> <p>“Moteris tyliai įsliūkino į svetainę. Jei ne parketo girgždesys, labai panašus į dangų griežimą, būčiau jos nepastebėjęs. Ji rankose laikė nešiojamąjį kompiuterį ir savo laikysena vėl priminė pasiklydusią japonų turistę. Bet jos pozoje buvo per daug apsimestinumo, todėl atrodė kaip savo pačios šaržas.”</p> <p>Tai – kelionė, kur svarbiausia ne tikslas, o pats procesas. Kelionė, kurią, norint suvokti iki galo, reikia patirti daugybę kartų.</p> <p>Kitaip tariant – aukšto lygio literatūra. Graži, su dideliais vitražais, freskomis, kolonomis. Daugiaaukštis statinys, kuriame tu niekada negyvensi. Tik vaikščiosi po jį ir stebėsiesi tuo, kaip viskas čia yra. Pradžioje – kaip, vėliau – kad yra iš viso.</p> <p>Ši knyga – rimtas pareiškimas literatūrai, įvairioms premijoms, vertinimo komisijoms, dešimtukams ir penketukams, tačiau paprastų malonumų mylėtojams jos greičiausiai nepavyks perlaužti ir išgyventi. Kaip sūdytos pistacijos, kurios kiautas neturi trūkių ir kuri atrodo neįveikiama. Nors ir gera ją laikyti rankose, nors ir skanu nuo druskos, kuri lieka ant pirštu, nors ir žadina vaizduotę skonio nuojauta (nes juk kažkas ten viduje yra!), bet norint ją išpildyti, kaip ir Orfėjui, skaitytojui teks nukeliauti pirmyn ir atgal, šiuo atveju – į virtuvę, pasiimti kokio nors rakando, padėsiančio viską išspręsti. Tik ar norėsis stotis nuo sofos? Palikti tingią ir klausimų nekeliančią užuovėją?</p> <p>Taigi, tai ne pramoginė kelionė. Kita vertus, kodėl tokia turėtų būti? Skanaus!</p>
<p><strong>2014-ieji, kai Ukrainoje įvyko Maidanas ir prasidėjo Rusijos sukeltas karas, buvo vieni svarbiausių metų XXI amžiaus Lietuvos istorijoje. Tada jaunoji karta, karą įsivaizdavusi kaip fikciją iš vadovėlių, pirmą kartą pajuto, kad Lietuvos valstybės egzistavimas nėra savaime suprantamas. Tai sako istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta, pristatęs psichologinį romaną „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“.</strong></p> <p>Knygos siužetas pasakoja apie doktorantą, kuris su moterimi atsikrausto į naują butą ir stengiasi baigti savo disertaciją. Tačiau nuo darbo jį blaško netikėtai užsimezgę santykiai su kaimynystėje gyvenančia vyresne moterimi ir karo nuojauta, sukelta politinės krizės kaimyninėje šalyje.</p> <p>Autorius tiksliai neįvardina, kur vyksta veiksmas, bet iš riboženklių galima suprasti – pagrindinis veikėjas gyvena Lietuvoje, Vilniuje, o į romano pasaulį besismelkianti karo nuojauta atslenka iš Ukrainos.</p> <p>Su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju ir rašytoju T.Vaiseta susitikome senamiestyje, apytuštėje kavinėje.</p> <p>Gerdamas kakavą jis pasakojo apie savo naujausią knygą ir aplink tvyrančią karo nuojautą. Aš klausiausi, pasidėjęs diktofoną ir užrašų knygutę, kurioje užsimiršęs taip nieko ir neužsirašiau.</p> <p><strong>– Tavo knyga yra šiuolaikinė Orfėjo mito interpretacija. Čia gal labai tiesmukas klausimas, bet paaiškink šią interpretaciją?&nbsp;</strong></p> <p>– Orfėjo mitas atsirado ne iš karto. Kai pradėjau daryti pirmuosius romano eskizus – pavyzdžiui, užsirašydavau sakinius, pastraipas, fragmentus, ieškojau pasakojimo ritmo, stiliaus – Orfėjo mito nebuvo.</p> <p>2015-ųjų rugpjūčio pradžioje mes su Saulina (autoriaus žmona, – 15min pastaba) nuėjome į Ievos Jokubavičiūtės, Niujorke gyvenančios pianistės, koncertą. Ir tas neįtikėtinai geras koncertas mane panardino į tokią būseną, kad jo metu pradėjau intensyviai galvoti apie tai, ką rašau. Nebandau mistifikuoti, bet per tas pusantros valandos supratau, kad tai, ką pradėjau rašyti, ir yra Orfėjo mitas. Kelionė pirmyn ir atgal.</p> <p>Tuomet ir apsistojau ties mintimi, kad romano stuburkaulis bus Orfėjo mitas. Aišku, tai nėra tiesiogiai papasakotas antikinis mitas – pasiėmiau šio mitologinio pasakojimo logiką ir pritaikiau tam, ką norėjau pasakyti.</p> <p>Labai atsargiai galėčiau tarti, kad tai yra krikščioniška Orfėjo mito versija – kelionė vyksta ne į pomirtinį pasaulį, bet į nuodėmę ir atgal. Apie ėjimą į nuodėmę prirašyta labai daug, bet apie grįžimą atgal, apie tai, kad žmonės atgailauja padarę nuodėmę, kad tai ne mažiau svarbu nei pati nuodėmė, kad apskritai žmogus kartu yra ir nuodėmingas, ir atgailaujantis, mano galva, parašyta per mažai. Būtent tai man ir norėjosi pabrėžti.</p> <p>Ties čia norėčiau baigti aiškinti, kad palikčiau erdvės skaitytojams interpretuoti savaip, ieškoti savojo mito.</p> <p><strong>– Skaitant knygą pajutau kelias labai svarbias linijas: vyro ir moters santykių, nuodėmės, karo nuojautos. Ar kažkuri iš jų yra pati svarbiausia? Ar jos visos lygiavertės?&nbsp;</strong></p> <p>– Turbūt jos turi vienodą svorį, bet jų reikšmė skirtingais lygiais skiriasi.&nbsp;</p> <p>Pirmoji linija, aplink kurią lipinama visa medžiaga, yra ta kelionė į nuodėmę: su viena moterimi gyvenantis vyras susipažįsta su kita, vyresne moterimi, ir tarp jų užsimezga kažkoks santykis. Nors romanas tarsi pasakoja apie jų bendravimą, bet iš tikrųjų vyksta vyro santykių su moterimi, kurią jis išduoda, apmąstymas.</p> <p>Pirminis sumanymas rašyti būtent tokį romaną kilo iš viešosios erdvės stebėjimo, žiniasklaidos skaitymo, kur dominuoja labai supaprastintas, vulgarus, stereotipiškas, klišinis kalbėjimas apie žmonių santykius. Viskas sutraukiama iki kokių nors dešimties patarimų arba trijų žmonių tipų sąrašus. Arba: koks tu esi lovoje pagal horoskopo ženklą. Juk tai visiškas absurdas.</p> <p>Toks santykių sustereotipinimas ir suvulgarinimas kelia natūralų pasipriešinimą. Ir tada norisi pasakyti: taip, mūsų meilės istorijos turi tam tikrų siužetinių panašumų, bendrysčių, bet vis tiek dviejų žmonių santykiai visada yra unikalūs. Visuomet yra tokių unikalių niuansų, giliausių motyvų, kurie, sakyčiau, ir yra patys svarbiausi – jie bet kokių dviejų žmonių santykius padaro nepakartojamus ir kitiems sunkiai suprantamus.</p> <p>Nesakau, kad romane pavyko stereotipus sulaužyti, bet norėjosi bent patrankyti galvą į tą stereotipų sieną.</p> <p><strong>– Man atrodo, kad sulaužai. Knygoje jutau labai ryškias tris asmenybes, tris pasaulius, kurie tarsi ir yra susieti, tarsi atskiri. Tai tikrai neįprasti santykiai.</strong></p> <p>– Įtariu, kad kai kuriuos skaitytojus gali erzinti psichologizavimas. Bet norėjosi perteikti būtent tuos santykių niuansus. Vietomis norėjosi psichologizuoti iki kraštutinumo.</p> <p>Pagrindinis stereotipas, su kuriuo ginčijuosi romane, buvo jaunesnio vyro ir vyresnės moters santykiai. Paprastai tai sušabloninama iki toy boy (liet. berniukas-žaisliukas). Jeigu moteris draugauja su jaunesniu vyru, jis tegali būti žaisliukas. Tarsi tarp jų iš principo negalėtų būti tvirtų, autentiškų jausmų, negalėtų būti ko nors subtilaus ir intymaus.</p> <p>Beje, ir atvirkščiai. Jeigu vyras draugauja su jaunesne moterimi, viskas yra suvedama į tai, kad eržilas pasikinkė jauną kumelaitę. Viskas ties tuo ir baigiasi. Niekas net negalvoja, kad tuos žmones gali sieti, pavyzdžiui, labai sudėtingas ryšys.</p> <p>Toks pasaulio suprimityvinimas erzina.</p> <p><strong>– Romane yra daug dailės darbų aprašymų, jie tarsi papildo siužetą ir aprašomą pasaulį. Kodėl pasirinkai tokią raiškos priemonę? Kiek tavo paties gyvenime svarbi dailė?</strong></p> <p>– Gali būti, kad tikriesiems dailės gerbėjams nepatiks ta linija, atrodys per mažai gili, per mažai subtili.</p> <p>Esu toks dailės gerbėjas vidutiniokas, negalėčiau girtis išmanąs dailę profesionaliai. Bet mano gyvenime ji svarbi: jaučiu poreikį nuolat ją matyti, lankytis parodose, žiūrėti tapybos darbus. Lygiai taip pat turiu žiūrėti filmus, ką jau kalbėti apie literatūrą.</p> <p>Pastebėjau, kad dailė ir kiti menai – bent jau mano aplinkoje – padeda žmonėms susikalbėti. Susėdus vakare su žmona prie arbatos puodelio turbūt būtų sunku kalbėtis apie metafizinį siaubą arba kosminį liūdesį, ar ne (šypsosi)? Bet gali dviese nueiti į parodą ir ten išgyventi tą metafizinį siaubą, egzistencinį nerimą, kosminį liūdesį ir visus kitus svarbiausius gyvenimo jausmus. Išgyveni tai stipriai, autentiškai, tikrai, ir nerizikuoji subanalinti nei tų jausmų, nei savo santykių su kitu žmogumi.</p> <p>Todėl meno atsiradimas romane yra savaime suprantamas. Meno kūrinių dalyvavimas kasdieniame gyvenime man yra natūralus. Tą labai aiškiai norėjau parodyti ir romane: tai nėra meno idealizavimas, romantizavimas, iškėlimas ant postamento, bet priešingai – menas yra svarbus mūsų kasdienei, paprastai, netgi rutiniškai egzistencijai.</p> <p><strong>– Ar aprašomus paveikslus specialiai rinkaisi romanui ar jie natūraliai išplaukė iš tavo patirties?</strong></p> <p>– Egonas Schiele atėjo gerokai anksčiau negu šitas romanas. Ir kai sugalvojau rašyti, žinojau, kad Egonas Schiele čia bus. Tiesą sakant, mes kaip tik nuvažiavome su Saulina... su žmona... Man labai nepatinka sakyti „žmona“.</p> <p><strong>– Bet taip paprasčiau.</strong></p> <p>– Paprasčiau, bet atsiranda toks keistas santykis. Anksčiau buvo Saulina, dabar jau žmona, tarsi iki vedybų mus siejo meilės ryšys, o dabar kažkokie anonimiški nuosavybės ryšiai.</p> <p>Nesvarbu.&nbsp;</p> <p>Kai buvau pačiame intensyviausiame apmąstymo etape, mes nuvažiavome į Vieną keturioms dienoms. Vaikščiojome po galerijas, žiūrėjome dailės darbus, aišku, mačiau ir Schiele, Vienoje jo daug. Bet tuo pačiu metu atradau ir Alfredą Kubiną. Jis man pasirodė kitoks nei Schiele: mažiau pretenzingas, kitaip keistas, groteskiškesnis, net makabriškesnis, nors už Schiele makabriškesniu būti sunku. Įdomus ir jo biografinis faktas, kad dailininkas išgyveno du pasaulinius karus. Jis man labai tiko kaip vienas iš pagrindinių dailininkų romane.&nbsp;</p> <p>Visus kitus aprašomus autorius žinojau, bet jų atsiradimą diktavo romano logika – rinkausi tai, ko reikėjo siužetui.</p> <p><strong>– Kiek knygoje yra autobiografiškumo?&nbsp;</strong></p> <p>– Bijau, kad mano paaiškinimas skambės kaip pasiteisinimas, bet vis tiek pasakysiu, nes taip iš tikrųjų mąsčiau rašydamas.&nbsp;</p> <p>Lietuvių literatūra yra stipriai kritikuojama, ir pagrįstai kritikuojama, už tai, kad nemaža jos dalis yra autobiografiška: lyrinis „aš“ labai panašus į autorių, ir, be abejo, yra kuo nors išskirtinis, įdomus, kenčiantis labiau nei visas likęs pasaulis.</p> <p>Todėl buvo įdomu – gal kiek ironiškai – pamėginti žaisti su tuo autobiografiškumu. Sugalvojau, kad taisyklės bus tokios: pastatysiu kiek labiau įmanoma autobiografiškas dekoracijas, suteiksiu pagrindiniam veikėjui minčių ir jausmų, kuriuos galėčiau ir pats jausti, bet tai tikrai nebus mano išgyventa istorija. Šio romano motto galėtų būti: neverta išgyventi tai, ką galima įsivaizduoti. Aš tokios istorijos neišgyvenau. Jeigu kas nors panorėtų tikrinti faktus, jie niekaip nesueitų į mano biografijos kamuolį.</p> <p>Bet tomis dekoracijomis aš žaidžiu: doktorantas, universitetas, gyvenamoji vieta yra autentiška, aplinka autentiška, net žmonės kai kurie yra tikri, kai kurie – išgalvoti. Juokingiausia, kad žmonės sakosi atpažinę tuos išgalvotus.</p> <p>Man vakar mama paskambino ir sako: „Bet kaip tu galėjai palikti merginą vieną Londone ir leisti išvažiuoti su tais dviem vyrais?“ Puiku, vadinasi, tas dekoratyvinis autobiografiškumas įtikina, žaidimas vyksta – laikau tai sėkme.</p> <p><strong>– Knygos pasaulyje tvyro karo nuojauta. Ar tai yra autobiografiška?</strong></p> <p>– Taip. Galima paprastai sakyti, tai yra natūrali ir žmogiška karo baimė, ir ji vienintelė iš tiesų autobiografiška.</p> <p>Manau, kad tai nėra vien asmeninė mano istorija, tai yra visos mūsų visuomenės autobiografija. Gyvendamas 2013, 2014, 2015, turbūt ir 2016 metais, gali jausti tvyrančią karo baimę. Ji ne tokia, kad vestų žmones į isteriją, ji tarsi uždaryta privačiose žmonių erdvėse, butuose, šeimose, artimųjų pokalbiuose. Apie karą ir jo galimybes viešai kalbama ne tiek jau mažai, bet tikroji baimė cirkuliuoja draugų, mylimųjų, šeimos narių pokalbiuose.</p> <p>Gal prieš porą metų išgirdau vienos moters pasakymą, kad ji jaučiasi tarsi gyventų 1938 metais, kai visi kalbėjo apie artėjantį karą. Man atrodo, kad ne vienam buvo toptelėjusi tokia mintis – tarsi kažkas artintųsi. Gal aš paranojiškesnis už kitus, bet tikrai dažnai pagalvoju apie karą kaip realią galimybę.</p> <p><strong>– Knygoje pagrindinis veikėjas nedviprasmiškai kritikuoja tuos, kurie tiki karo pranašais. Ar nemanai, kad tam tikromis aplinkybėmis ir pats galėtum būti palaikytas pranašu?</strong></p> <p>– Būtent todėl, kad norėjau pašiepti pranašiškumą, žmones, tikinčius pranašais, vienas iš knygos tikslų buvo nepateikti jokios pranašystės. Tai yra romanas apie karo nuojautas, bet pranašystės, kas iš tikrųjų gali atsitikti, nėra.</p> <p>Žiūrint klasikinio siužeto konstravimo prasme, galima kabinėtis, kad ta karo nuojauta romane neišsiriša. Tarsi laukiama karo, tarsi bijoma, bet neaišku, kuo baigiasi. Bet toks ir buvo siekis – fiksuoti esamą padėtį, tvyrančią atmosferą: mes ir dabar nežinome, kas bus. Mes nežinome, kokia bus mūsų ateitis, ir galbūt šis nežinojimas yra ne ką mažiau baisus nei pats karo faktas.</p> <p><strong>– Bet knygos pagrindinis veikėjas užima konkrečias pozicijas. Pavyzdžiui, kritikuodamas kartą, kuriai karas yra tik siurealistinis vaizdas iš Kubino paveikslų.&nbsp;</strong></p> <p>– Tikrai neturėjau minties pasakyti, kad tai yra karta, kuri mus sužlugdys, nes atėjus karui neis gintis. Šioje vietoje vėlgi tik fiksuoju tai, ką stebiu dabar.&nbsp;</p> <p>2014 metais labai aiškiai išryškėjo, kad užaugo karta, kuri nebeturi karo patirties, jiems karas gali egzistuoti tik istorijos vadovėliuose. Tai jiems atrodo toks pats neįtikėtinas dalykas, kaip ir senovės Romos imperatoriaus apsilankymas šių dienų Vilniuje. Tai tiesiog neįmanoma.</p> <p>Buvo labai įdomu stebėti šauktinių grąžinimo istoriją. Kiek buvo sukelta triukšmo. Galima kritikuoti, šaipytis, vadinti verktiniais tuos, kurie priešinosi sprendimui grąžinti šauktinius, bet iš tikrųjų tai rodo, kad yra karta, kuri turi jau visai kitokį istorijos jausmą. Jiems nepriklausoma Lietuva yra duotybė, savaime suprantamas dalykas.<br /> &nbsp;<br /> Turbūt būtų per daug skambu sakyti, kad 2014 metais įvyko lūžis, bet tada visą visuomenę supurtė suvokimas, kad Lietuvos valstybė vis dėlto nėra savaime suprantama duotybė. Tai buvo pirmas priminimas per dvidešimt penkerius metus, kad dėl savo valstybės turime stengtis, o jei reikės – ir aukotis. Ir net neaišku, ar tai padės, nes yra išorinės jėgos, kurios gali pasirodyti už mūsų pastangas stipresnės.&nbsp;</p> <p>Toje šauktinių istorijoje žmonėms atrodė: kodėl reikia ruoštis tam, kas neįmanoma? Bet tai yra įmanoma. Nebūtinai karas bus. Bet tai įmanoma. Ir tai yra Lietuvos istorijos konstanta.&nbsp;</p> <p><strong>– Malonu.&nbsp;</strong></p> <p>– Malonu, kad mes tai žinome <em>(nusijuokė)</em>.</p> <p>Nesakau, kad kritikuoju tą jaunąją kartą. Aš ir pats jai beveik priklausau. Nors Sausio 13-oji mano atmintyje yra labai stiprus išgyvenimas.&nbsp;</p> <p>Turbūt todėl romane ir atsiranda Sausio 13-osios motyvas. Man atrodo, kad tai buvo paskutinis Lietuvos visuomenės patyrimas, kad valstybė ir laisvė nėra savaime suprantami dalykai ir už juos reikia kovoti. Paskui mes įklimpome į smulkmeniškumą, per kurį nebematome bendro vaizdo. O bendras vaizdas yra tai, kad mes privalome rūpintis šia valstybe, jeigu norime kurti savo politinę bendruomenę.&nbsp;</p> <p>Romane stengiausi nepolitikuoti, nors šiek tiek papolitikavau, bet svarbiausia buvo užfiksuoti būtent tą tašką – 2014 metus. Dabar pasaulyje vyksta visokie brexitai, trumpai, ir tai nustūmė į šoną Rusijos agresijos prieš Ukrainą faktą, Krymo aneksiją, Lietuvoje kilusį nerimą. Vis dėlto toje trumpoje XXI amžiaus Lietuvos istorijoje 2014-ieji buvo tikrai labai svarbūs metai, ir aš norėjau užfiksuoti, kaip žmonės tada jautėsi.&nbsp;</p> <p><em>Tomo Vaisetos psichologinis romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ , kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, prekyboje pasirodė šią savaitę.</em></p> <p>Kalbino Dovydas Pancerovas <a href="http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nauja-romana-pristates-rasytojas-tomas-vaiseta-norejau-uzfiksuoti-zmones-isgyvenancius-karo-nuojauta-286-727040" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a></p>
<p>Žurnalistas, istorikas, rašytojas Tomas Vaiseta, žinomas kaip mokslinės monografijos apie vėlyvąjį sovietmetį „Nuobodulio visuomenė“ ir apsakymų rinkinio „Paukščių miegas“ autorius išleido pirmąjį romaną „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) buvo išrinktas į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, už šį kūrinį autorius buvo apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrinė premija.</p> <p>Naujasis rašytojo romanas – tai šiuolaikinė antikinio Orfėjo leidimosi į požemio karalystę mito interpretacija, subtilus psichologinis pasakojimas, kuriame mūsų atpažįstamo dabarties laiko ir erdvės fragmentai pinasi su XX amžiaus dailės istorijos siužetais, jauno vyro ir vyresnės moters ryšys – su baugia karo nuojauta, nuodėmės troškimas – su atgaila, tikrovė – su prisiminimais ir fantazijomis. Kūriny pasakojimo planas ne mažiau svarbus negu įvykių seka, siužetas plėtojamas aiškiai apibrėžiant istorinį kontekstą, herojų pasaulėjautą padeda perprasti aliuzijos į meno kūrinius.</p> <p>Jauna pora pusryčiauja ką tik išsinuomotame bute. Jis klausosi radijo pranešimų apie kažkur vykstančius politinius neramumus, ji iš lėto pakyla, pereina virtuvę ir ant kriauklės atsargiai padeda išgertos kavos puodelį. Rodos, nieko ypatingo neįvyksta, tačiau švelnus puodelio prisilietimas prie metalinės kriauklės skardos jį tarytum išbudina. Staiga jis suvokia nebegalįs ištverti mylimosios artumo. Taip prasideda pasakotojo kelionė.</p> <p>Vos už vienos sienos, gretimame bute, vyresnė už jį Ana tarp Orwello knygos „Lapok, aspidistra“ puslapių įdeda raštelį ir pasibeldžia į jo duris. Tarp jų užsimezga keistas, jo sumišimu ir jos santūrumu persmelktas intymus ryšys. Nors jis Anos nemyli ir negali suprasti, kodėl ištekėjusi moteris ryžtosi tapti jo meiluže, tik šie jokių perspektyvų neturintys santykiai jam suteikia trumpų laimės akimirkų. Anksčiau jis manė, kad meilei užtenka vieno mylinčio ir vieno tam pritariančio, dabar supranta, kad meilei nereikia nė vieno mylinčio, meilei užtenka jos pačios. Jis siekia išsaugoti santykius su abiem moterimis ir regisi, kad vienintelė kliūtis šiam troškimui išsipildyti yra nenumaldomai artėjančio karo baimė.</p> <p>Naujojo Orfėjo kelionė tęsiasi, o jos atomazga – visiškai netikėta, verčianti vėl grįžti prie kūrinio pradžios ir ieškoti užuominų, kas lėmė vienokius ar kitokius herojų sprendimus.</p> <p>T. Vaiseta – neabejotinai vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų, gebantis skaitytojams pateikti malonią staigmeną.</p> <p><em>Tomas Vaiseta. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 232 p. ISBN 978-9986-39-922-3. Dailininkas Zigmantas Butautis.</em></p> <p>&nbsp;</p>
2017 Gegužė
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Kraujas mėlynas
Undinė Radzevičiūtė
Ką įkaitins mėlynas kraujas, atvėsins tik mirtis
12.00 €
Tavo rytoj buvo vakar
Liutauras Degėsys
Romanas
8.60 €
Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal
Tomas Vaiseta
Moderni antikinio Orfėjo mito interpretacija
8.00 €