Netekęs teisės būti žmogumi

Osamu Dazai laikomas vienu svarbiausių ir labiausiai intriguojančių XX a. japonų rašytojų, kritikų dažnai vertinamas dėl savo „aš-novelės“ – autobiografinio – žanro kūrinių. Du žymiausi jo kūriniai, parašyti prieš pat autoriaus mirtį netrukus po Antrojo pasaulinio karo – „Besileidžianti saulė“ ir „Netekęs teisės būti žmogumi“ literatūros kritikoje dažnai interpretuojami kaip alegorija į to meto Japonijos visuomenės būseną, vyravusias savidestrukcines nuotaikas ir visuotiną beprasmybės jausmą pasibaigus karui. Kone visoje Dazai autobiografinėje kūryboje dominuoja pasikartojantis naratyvas – savižudybė ir pasakojimas, koks kelias buvo nueitas iki jos; šis motyvas vyravo ir rašytojo gyvenime – Dazai keturis kartus nesėkmingai bandė nusižudyti, kol penktas bandymas 1948 m. jam buvo lemtingas. Romane „Netekęs teisės būti žmogumi“ autorius įtikinamiausiai perteikė savo pasaulėvaizdį, persmelktą hiperbolizuoto beviltiškumo.

Istorija pradedama pasakoti iš neutralaus stebėtojo perspektyvos, kai šis visiškai atsitiktinai suranda tris pagrindinio kūrinio veikėjo (Jodzo Oba) fotografijas iš skirtingų jo gyvenimo etapų ir yra sukrėstas to, kas atsispindi nuotraukose įamžintos personos veide. Kartu su fotografijomis randamos ir trys užrašų knygos, kuriose jau pats Jodzo pasakoja savo tragišką gyvenimo istoriją – pradedant nuo vaikystės, kai šis nepajėgia perprasti visuomenės elgesio normų, reikalingų norint užmegzti santykius su kitais žmonėmis. Vėliau, jau bręsdamas, Jodzo prisiima juokdario vaidmenį ir geba palaikyti netikrus santykius, kurie jį pamažu veda prie savidestrukcijos.

Šiame romane Dazai su tamsia ironija aprašo pagrindinio veikėjo nuopuolį – įnikęs į alkoholį šis pamažu praranda žmogaus statusą modernėjančioje to meto japonų visuomenėje.