Lengvas svaigulys

Viena iš japonų literatūros viršukalnių.

Iš pažiūros niekuo neišsiskirianti Nacumi su vyru ir dviem sūnumis gyvena moderniame Tokijo bute: skalbia, eina į parduotuvę, lanko draugus ir kalbasi su kaimynais. Šie nereikšmingi išorinio pasaulio įvykiai įsilieja į jos pačios vidinį monologą. Nacumi tyrinėja ją supančią, lengvą svaigulį keliančią tikrovę, tačiau begaliniame smulkmenų sraute niekaip negali atrasti pati savęs.

Tai tyli, žmonos, motinos, namų šeimininkės drama. Jau romano pradžioje Nacumi prisipažįsta, kad butą su prabangia virtuve pasirinko ne dėl to, kad norėjo gaminti maistą, o dėl to, kad virtuvė atrodė lyg iš blizgančių moterų žurnalų. Bet šeimai įsikėlus į šį butą gyventi, ji pajunta, kad virtuvė jai per gera – tokią gaila ištepti.

Nacumi gyvenimas perpildytas rutinos. Jos vyras – savanaudis, o sūnūs ne itin mylintys. Bet Nacumi – ne maištininkė. Ji prisitaiko. Nors retkarčiais plaudama indus ar stebėdama vėjyje besiplaikstančią užuolaidą, moteris patiria ramybę, jos pasaulis – kakofoniškas.

Skaitytojui  paliekama spręsti, ko vertas toks Nacumi gyvenimas –  ar reikia ją smerkti už tai, kad ji nesivaduoja iš rutinos, ar džiaugtis jos tylia sėkme: juk ji patenkinta jai duotu gyvenimu.

Mieko Kanai – garsi japonų rašytoja, poetė, eseistė, kritikė (gim. 1947), išleidusi daugiau kaip trisdešimt romanų ir apsakymų rinkinių. Rašytojos kūryba dėl savo literatūrinės vertės ir įtakos priskiriama klasikos kategorijai.

Mieko Kanai kūryba – viena iš japonų literatūros viršukalnių. Smulkios detalės, suteikiančios kasdienybei pavidalą, kasdieniai ritualai, staiga užplūstantys prisiminimai, moters vietos visuomenėje analizė – takios, margaspalvės rašytojos prozos pamatas.

„Lengvas svaigulys“, pasak kritikų, turi Clarice Lispector, Elenos Ferrantės ir Kobo Abės kūrybos bruožų.