Jurgio Kunčino laiškai iš kerkerio: beveik romanas (1983–1986)

Šioje knygoje skelbiami Jurgio Kunčino laiškai, 1983–1985 m. rašyti istorikei ir publicistei Vidai Girininkienei iš Gydomojo darbo profilaktoriumo – įstaigos, kurią susirašinėdamas jis vadino kerkeriu. Šis laikotarpis J. Kunčino biografijoje minimas fragmentiškai, o ir pats rašytojas išsamiau jo nekomentavo. Atribotas nuo bohemos ir išlaisvintas nuo kasdienių rūpesčių,  smalsus, išsilavinęs „kalinys“ atidžiai stebėjo žmones, kiemus ir užkaborius, kuriuose vėliau apsigyvens jo kūrinių herojai.

Kerkeryje poeto mintys jau nebeišsiteko eilėraščiuose –  jis vis labiau linko į prozą. Čia gimė ir romano „Tūla“ idėja.

Įkalintas rašytojas jautėsi vienišas, todėl radęs bičiulę, tokią pat pasiklydusią laike, atsivėrė, atvirai dalijosi savo mintimis ir sumanymais, aptarė kultūros lauką ir pasakojo vis naujas vizijas. Jo laiškai neretai virsdavo trumpomis novelėmis, rašomomis sau pačiam. Ilgainiui šios „novelės“ įgavo vis romantiškesnį ir dramatiškesnį pobūdį, kol pasiekė kulminaciją, palikdamos atvirą klausimą – kas iš tiesų tai buvo?

Laiškus papildo eilėraščiai, kurių dauguma iki šiol nepublikuoti, ir paties rašytojo piešiniai. Ši medžiaga atskleidžia kitokį J. Kunčiną – poetą, rašytoją, dailininką, kurio literatūros kritikai dar nepažįsta. Unikalus egodokumentinis palikimas leidžia pažinti asmenybę ne tik iš biografijos, bet ir platesniame laikmečio kontekste.