Mantas Balakauskas. Gretos Ambrazaitės nuotrauka

Po ketverių metų pertraukos, artėjant vienam svarbiausių rudens renginių – poezijos festivaliui „Poetinis Druskininkų ruduo“ – išleista antroji poeto Manto Balakausko eilėraščių knyga – „Apmaudas“.

Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, apipavidalino dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Pirmoji Manto Balakausko knyga „Roma“ pasirodė 2016-aisiais, „Metų knygos rinkimuose“ pateko į poezijos penketuką, o autorius pelnė Zigmo Gėlės premiją už geriausią metų debiutą. Paklaustas apie antrosios knygos „Apmaudas“ kūrimo procesą, poetas prisipažino, kad pastarieji ketveri metai nebuvo lengvi ir rašyti buvo daug sudėtingiau.

„Poetiniai vaizdiniai kilo iš bandymo vienu žodžiu išreikšti būseną, kuri, rodos, mane persekioja nuo pat mažumės. Ieškojau tinkamo žodžio jai apibūdinti. Dar iki pirmosios knygos ir greičiausiai dar iki pirmo užrašyto eilėraščio. Kokia kryptimi eiti pasufleravo Tadeuszo Rozewicziaus knygos pavadinimas – „Nerimas“, – vartydamas ką tik išleistą „Apmaudą“ sako poetas.

„Apmaudas yra tai, į ką pasineri ir nešiojiesi su savimi, kas tave apgaubia. „Apmaudą“ galima laikyti ir kelio knyga, nes ji visa užrašyta kelyje. Kai pasirodė pirmoji mano knyga, tą vasarą iškeliavau pasibastyti po Serbiją, Kroatiją ir Slovėniją. Ėjau ir ėjau. Matyt, norėjau kažką išvaikščioti. Pirmuosius būsimos knygos „Apmaudas“ eilėraščius išspausdino mėnraštis „Metai“, kai su bičiuliais keliavau po Olandiją, o didžioji knygos tekstų dalis parašyta gyvenant ir dirbant Islandijoje“, – prie ketverių metų kūrybos temos grįžta autorius.

„Apmaude“ poetas gilinasi į kiek kitokias temas, nei šiuo metu įprasta ar populiaru. Užuot tyrinėjęs jauno žmogaus nerimastingo gyvenimo, jausenų ir būsenų temas, jis kalba apie laisvės kartos žmogų, peržengusį trisdešimties metų ribą. Kūrėjas apmąsto šiuolaikinio žmogaus būtį Nepriklausomybės laikotarpiu, kai, regis, visko pakanka, bet nuolat pristinga vidinių išteklių tiesiog gyventi.

Pasak prie knygos rengimo su autoriumi dirbusio redaktoriaus, poeto Gyčio Norvilo, „Manto Balakausko poezija – iš iliuzijų griūties, jei norite – iš apmaudo, trinties. Tai kelias į išsilaisvinimą ar bent bandymas jo ieškoti. Pyras, manevruojantis šioje knygoje, pralaimi, bet ir (kaip ir turi būti) švenčia pergalę. Tai tas pats. Laimi ir poezija. Ji čia aktyvi, sociali, nu(si)rengianti, nemėginanti būti graži ar tik „atrodyti“, dar pasakyčiau – sąžininga (tai, beje, dažnai veblenančios literatūros fone – kone akibrokštas), suręsta iš griūvančios vidinės Romos statybinio ir kalbos laužo. O dulkės? Dulkės nusės tarp dantų. Gal jau ir girdite, kaip jos girgžda“.

M. Balakausko poezijos knygos „Apmaudas“ viršeliui dailininkė Deimantė Rybakovienė panaudojo poeto dantų rentgeno nuotrauką. Anot poeto, viršelio idėja kilo „svarstant, kaip knygą apipavidalinti ir kokį papildomą asmeninį santykį jis galėtų kurti. Pasąmoningai rentgeno nuotrauka, joje užfiksuoti dantys – turi tam tikro intymumo, susijusio ir su apmaudu, su tuo, kas artima ir ką iš esmės savyje visi nešiojamės. Deimantė pritarė idėjai, tad vieną ankstų rytą iš Nidos, kurioje baiginėjau knygą, nuvažiavau į Klaipėdą ir pasidariau rentgeną. Beje, daug kas juokauja, kad dantys puikūs, nors iš tiesų poros jų jau nėra. Matyt, šis trūkumas simbolizuoja ir patirtis“.

O vis dėlto – dėl ko poetui Mantui Balakauskui apmaudžiausia?

„Dėl to, kad iš tiesų esame vieni.“